Santuokos sudarymas Lietuvos Statutuose

ĮVADAS

P

irmojo Lietuvos Statuto priėmimas 1529metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasižymėjo savosios teisės atsiradimo pradžią, kuri gana sėkmingai rutuliojosi ir iki šimtmečio pabaigos buvo priimti net dar du – 1566 metais Antrasis ir 1588metais Trečiasis Lietuvos Statutai.

Statutai pirmiausiai reglamentavo bajorų teises ir pareigas, daugelis Statutų skyriai nebuvo pritaikomi valstiečiams, kurie priklausė feodalo jurisdikcijai. Taip pat reikia pastebėti, kad tuo metu LDK egzistavo dvi atskiros teismų sistemos: pasaulietiniai ir bažnytiniai teismai. Turtiniai ir bausmių taikymo reikalai buvo sprendžiami pasaulietiniuose teismuose, tuo tarpu bažnytiniai tteismai tik nustatydavo pvz. ar yra ar ne nusikaltimas, bei atlikdavo jiems patikėtas funkcijas, tokias kaip sprendimas suteikti ištuoką ar ne. Lietuvos Statutai pirmiausiai reglamentavo pasaulietinių teismų veiklą, o bažnytiniai teismai rėmėsi dar ir kanonų teise.

Pasirinkome studijuoti vieną iš privatinės teisės šakų – šeimos teisę. Ji yra genetiškai, kaip ir pati šeima susijusi su beveik visais Lietuvos Statutų teisinėmis šakomis – baudžiamąja, administracine, civiline, taip pat teismo procesu. Šeimos teisė privačiuose santykiuose tapo vienu iš būdų išsaugoti šeimoje dvasines , mmaterialines vertybes ir jas paveldėjimo būdu perduoti savo palikuonims. Šeima buvo tarsi visų politinių, ekonominių, socialinių santykių reguliavo centras, kartu taip pat ir atspindys.

Didelę įtaką šeimos teisės santykiams turėjo bažnyčia. Iš pradžių tai buvo išpažįstama krikščioniškoji religija , vėliau tie aasmenys, išpažįstantys šią katalikybės formą, išsisklaidė. LDK sudarantiems lietuviams priimant krikščionybę buvo taip pat prijungti ir slaviškų teritorijų gyventojai, kurie išpažino stačiatikybę. Vėliau prasidėjęs religinis reformacijos judėjimas (XVIa.) taip pat atnešė naują krikščionybės formą. Visos tos permainos darė įtaką šeimos santykiams, kadangi kiekviena tikėjimo forma turėjo savo būdingų bruožų, reguliuojančių šeimos asmeninius santykius.

Skirtingai formavosi ir atskirų luomų šeimos politika. Bajorijos luomui priklausanti šeima tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu turėjo stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyro ūkinės veiklos funkcijos buvo susietos su atliekama karine tarnyba, taip pat valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo bruožas. Valstiečio, kaip maisto produktų gamintojo, šeimoje vyras iš pradžių išlaiko savo ekonominį nepriklausomumą, tačiau stiprėjant baudžiavos procesui, ši šeima tampa vis ddaugiau priklausoma nuo bajorų (ponų) tiek ekonomiškai, tiek asmeniškai, kadangi ponas pavergdamas vis labiau kišasi į valstiečio asmeninių santykių sferą.

Susiformavus luomams LDK jau XVIa. Pastebimi pokyčiai šeimų turtiniais klausimais tiek tarp bajorų, tiek tarp valstiečių. Vykdydama karinę prievolę bajorija labai atitrūkdavo nuo savo ūkinės veiklos, todėl tebegyveno pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais ryšiais. Tie ryšiai gyvavo, nes dar buvo atskirtas vyro bei žmonos turtas. Mirus vyrui, žmona likdavo su tuo, su kuo ateidavo pas savo sutuoktinį. Tačiau XXVIa. antroje pusėje, pereinant prie samdomos karinės tarnybos, pradedamas „auginti“ savas ūkis, miestiečių luomas tampa konkurentais prekyboje ir tuo pačiu pradedami kurti nauji šeimos santykiai, kuriems plėstis trukdo buvęs žmonos ir vyro turtinis atskirumas. Iškyla poreikis tuos turtus suimti į vienas rankas, nevaržant jokiais apribojimais. Šiuos šeimos asmeninius ir turtinius santykius kaip tik ir fiksuoja Lietuvos statutai.

Taigi, Pirmasis Lietuvos Statutas išsamiai neatspindi faktinės šeimos teisinės padėties. Šiame statute visų šeimos teisės institutų kūrimas anaiptol nebuvo planingas. Geriausiai atspindi visus šeimos santykius Trečiasis Lietuvos Statutas, kuriame sisteminis šeimos teisės reguliavimas buvo pasiekęs savo viršūnę ir toliau beveik nekito, jame gana ryškiai matosi teisės normų užbaigtumas, galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su visuomenės luomais, ekonomine situacija ir t.t.

Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutai liudija tik tam tikrus teisės formavosi etapus, tiesa, labai svarbius, bet ne tiek esminius teisinės kultūros augimo prasme.

Feodaliniame laikmetyje šeimos teisė nebuvo priskirta vien privatinei teisei. Tokie šeimos teisiniai institutai kaip santuokos sudarymo sąlygos, sutuoktinių asmeniniai ir turtiniai klausimai, tėvų ir vaikų santykiai priklausė viešajai teisei (ius publicum).Ši teisė taip pat skyrėsi ir į skyrius: apie asmenis, apie nuosavybę, apie nusikaltimus ir bausmes, apie teismus. Šeimos teisės institutai buvo išmėtyti po visą šią sistemą.

L

DK vyraujančioje visuomenės dalyje, kurios ppagrindą sudarė lietuviai, santuokos raida skirtina į du periodus. Tai papročių reguliuota santuoka ir krikščioniškoji. Šių dviejų periodų riba yra laikoma Lietuvos valstybės pripažinimu tarp Vakarų Europos valstybių ir Mindaugo karūnavimu 1253metais, bei krikščioniškos santuokos įtvirtinimu 1387metais, oficialiai pripažinus katalikybę valstybine religija. Kurį laiką buvo toleruojamos abi santuokų rūšys, nes krikščionybė visuomenėje įsigalėjo palaipsniui, tuo labiau, kad kaimyninėse valstybėse buvo įsigalėjusi ne katalikiškoji, o stačiatikybės forma.

Taigi, panagrinėkime konkrečias santuokos sudarymo sąlygas XVIa.

I. SANTUOKINIS AMŽIUS

Amžius visuomenės teisiniuose santykiuose buvo vienas iš esminių

požymių, nusprendusių asmens teises ir pareigas. Tačiau asmeniniuose santykiuose santuokinis amžius buvo susietas su lytimi ir skirtingomis lyčių funkcijomis. Moteris to meto visuomenėje nebuvo lygiateisė su savo sutuoktiniu. Jos vaidmuo dažniausiai atsispindėjo vaikų gimdymu ir siaura ūkine veikla.

Moters ir vyro santuokinis amžius buvo nustatomas remiantis atitinkamais kriterijais pagal to meto požiūrį. Nustatant tą amžių moteriai buvo atsižvelgiama į galimybę atlikti motinystės funkciją, t.y. gimdyti ir prižiūrėti vaikus. Taigi, natūralu, kad čia didelį vaidmenį vaidina fizinis – lytinis subrendimas, t.y gebėjimas pratęsti giminę. Taigi, moters subrendimo amžius buvo laikomas jos pilnametystės amžiumi.

Vyro santuokinį amžių lėmė keli kriterijai: fizinis – lytinis subrendimas ir protinė branda. Tačiau čia nebuvo vieningo susitarimo. Kai kuriose LDK kaimyninėse valstybėse santuokinis vyro amžius buvo nustatomas tik pagal fizinį –– lytinį subrendimą, ir jis, natūralu, buvo gana ankstyvas, taigi pilnametystės riba buvo dirbtinai nukeliama, nes protinė branda nebuvo pakankama. Taigi, įstatymų leidėjai turėjo tikslą padaryti naujos šeimos kūrimą priklausomą nuo tėvų valios, taip pat kiek galima ilgiau išlaikyti ją tėvų ar globėjų valdžioje. Tai gana logiška, kadangi, sakykim, dvylikos ar keturiolikos metų jaunuoliai vargu ar galėjo tinkamai pasirinkti savo partnerį, juolab gyventi savarankiškai, vesti ūkį, o be to jie vis dar buvo ekonomiškai priklausomi nuo savo tėvų.

Trečiame Lietuvos Statute moters santuokinis amžius, kaip ir kituose ano meto valstybiniuose įstatymuose, dėl kanonų teisės įtakos buvo nustatytas trylika metų1. Šis amžius buvo laikomas ir pilnametyste. Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutai moters santuokinį amžių buvo nustatę penkiolika metų2.“Galima manyti, kad tai buvo dar paprotinės teisė įtaka, o paskesnį santuokinio amžiaus ribos sumažinimą tenka vertinti kaip prisitaikymą prie kanonų teisės normų reikalavimų“3.

Vyrui Trečiasis Lietuvos Statutas leido tuoktis sulaukus pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų4.Sutapatinus santuokinio ir pilnametystės amžiaus ribas buvo išvengta daug praktinių nepatogumų, kurie galėjo atsirasti sprendžiant turtinius klausimus. Taip pat toks amžius išlaisvino būsimą šeimą nuo pašalinių kišimosi ir globos. Tai buvo gana progresyvus žingsnis reguliuojant šeimos bei kitus privatinius santykius.

Amžius, kaip veiksnumo riba Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minima žymiai anksčiau. Pagal 1468m.

Kazimiero Teisyną mažamečiais laikomi abiejų lyčių vaikai iki septynerių metų. 1340m. Pamedės Teisynas, kuris galiojo Žemaitijoje numato taip: „mažamečiais laikyti vaikus iki septynerių metų, o nuo septynerių iki dešimties – nepilnamečiais“5. Nepilnamečiai vaikai galėjo duoti parodymus teisme, bet už jų veiksmus vis tiek atsakė tėvai. Laikantis bendrųjų civilinės atsakomybės principų, šis amžius galėtų būti didesnis, kadangi tiek pagal Pamedės Teisyną, tiek pagal jau minėtus kitus rašytinius šaltinius nėra minima visiškas civilinių santykių veiksnumas, taigi jau nuo dešimties metų vaikas laikomas ppilnamečiu.

Šiek tiek kita situacija buvo daugelyje LDK miestų, kuriuose buvo įvesta galioti Magdeburgo teisė santuokinį moters amžių buvo nustačiusi trylika, o vyro keturiolika metų, o pilnametystės amžius buvo nukeltas net iki dvidešimt vienerių metų. Kaimyninėje Lenkijos Karalystėje santuokinio amžiaus riba taip pat labai kaitaliojosi. Kazimiero Didžiojo (1347m.) statute moters santuokinis amžius buvo nustatytas trylika, o vyrui penkiolika metų. Vyrui sulaukus santuokinio amžiaus išnykdavo globa, tačiau visiškas veiksnumas „atsirasdavo“ tik dvidešimt keturių.

1 Žr. 1588m.Lietuvos Statutas, V sk. 9art. Ir Visk. I aart.

2 Žr.1529m. Lietuvos Statutas, I sk. 18art; 1566m. Lietuvos Statutas VI sk. 1art

3 V.Andriulis „Lietuvos Statutų šeimos teisė“, 2003m., Vilnius

4 Žr.1588m. Lietuvos Statutas, V sk. 9 art

5 V.Andriulis „Lietuvos Statutų šeimos teisė“, 2003m., Vilnius, (pagal Kazimiero Teisyną, 1468m.)

Tokia tvarka LLenkijoje išliko iki 1768m., kuomet dėl Lietuvos Statutų įtakos buvo nustatytas naujas santuokinis amžius: moteriai – trylika, vyrui – aštuoniolika. Rusijos imperijoje moterims buvo nustatytas dvylika – trylika metų, o vyrams – penkiolika, vėliau jis buvo pakeistas į atitinkamai šešiolika ir aštuoniolika.

Senumo riba santuokai sudaryti Lietuvos Statutuose nebuvo minima.

Tikėtina, jog iki tol amžius buvo nustatomas pagal tėvų ar kitų asmenų, dalyvavusių gimstant, liudijimus ir įrašus į krikšto liudijimo aktus.

Lietuvoje, po krikščionybės įvedimo santuokos, krikšto ir mirties registracija buvo pavesta bažnyčiai, bet tikroji registracija buvo pradėta 1563m. Tridento susirinkimo nutarimų pagrindu, kurie įgaliojo bažnyčią vesti metrikų knygas.

II. SUSITUOKIANČIŲ VALIA SUDARYTI SANTUOKĄ

Sulaukusio amžiaus, psichiškai sveiko vyro valia sudaryti santuoką

nebuvo varžoma. Kitokia gi buvo moters padėtis. Ar paprotinės teisės gyvavimo laikmečiu buvo klausiama jjos valios nėra paminėta nei viename rašytiniame šaltinyje, tačiau jau XVIa. moters valia pradeda įgauti didesnę reikšmę ir šiek tiek vėliau tai buvo viena iš būtinų sąlygų sudaryti santuoką, nors ir gana stipriai buvo apribota galimų artimųjų ekonominių sankcijų, jei tai neatitiko jų interesus.

Seniausių žinių šiuo klausimu randame 1249m. Christburgo sutartyje. Šią sutartį gana kritiškai vertina savo knygoje istorikas J.Jurginis. Jis teigia, kad „ vyras, šeimos galva, sava valia vieną žmoną parduodavo ir pirkdavo kitą“; „Apie tai, kad žmona gali ppamesti sutuoktinį vyrą sutartyje ir kituose dokumentuose nieko neužsimenama, bet iš to neišeina, kad moteris negalėjo pakeisti vyro“6. Šie du teiginiai yra gana prieštaringi, kadangi logiškai mąstant, jei moteris galėjo savo valia galėjo palikti savo vyrą, tai sutuoktinių santykiai buvo gana lygiateisiški, kita vertus, jei vyras galėjo ją parduoti, elgėsi su savo žmona kaip su preke, tai jis buvo šeimos galva ir ji visiškai jam pakluso, nes prekės negali parduoti, jei „neturi valdžios virš jos galvos“.

6 J.Jurginis Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, 1962m.,Vilnius

Tačiau jei atidžiau paanalizuosime Christburgo sutartį, tai iš tikrųjų pamatytume, kad kalbama ten ne apie žmonų ar našlių pardavinėjimą ir pirkimą bet kam ir bet kokiu tikslu, o tik apie jaunikio būsimosios žmonos pirkimą iš jos tėvų ir moters pardavimą kaip žmoną. Tai turėtų reikšti kaip privaloma santuokinė išpirka .

Teisė nevaržomai sudaryti santuokas didikų ir bajorų luomo moterims pirmą kartą buvo įteisinta 1387m., tik su sąlyga, kad tai Lietuvos bajorai, apsikrikštiję pagal katalikų apeigas. Galutinai visa tai įtvirtinta Antrame it Trečiame Lietuvos Statutuose, kurie sulygino visas ponų ir bajorų teises.

Bajorai iš tėvų, ištarnautų ar pirktų dvarų privalėjo eiti į karinę prievolę. Siekiant, kad ta prievolė nenunyktų, Didysis Kunigaikštis privalėjo žinoti apie sudaromas didikų santuokas, taip pat buvo nustatyti žemės nnaudojimosi teisių apribojimai. Šie ir vėlesni suvaržymai daugiausia palietė šeimas, kuriose turto paveldėtojos buvo vienturtės mergaitės arba bevaikės našlės, kurios karinės prievolės eiti negalėjo. Vėliau, nuo XVIa. vidurio didikų karinė prievolė nustumiama į antrą planą, kadangi imta samdyti kariuomenę. Visi suvaržymai netenka galios.

Lietuvos Statutų normos fiksavo bajorijos luomo formavimąsi ir laisvėjimo procesą, tačiau moters teisės luomo viduje taip ir liko suvaržytos, ypač šeimos santykių srityje.

Priverstinė merginos (arba našlės) priverstinė santuoka pagrobus ją, Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose traktuojama kaip smurtas prieš jos asmeninę laisvę, o ne prieš šeimos interesus. Tokie veiksmai vertinami kaip nusikaltimas ir už tokius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme. Kaip nusikaltimo sudėtis turėjo būti du faktoriai: priešinga nukentėjusios valia ir santuokos sudarymas su nukentėjusia. Santuokai sudaryti taip pat didelę įtaką turėjo ir tėvų valia. Tačiau jei būdavo sprendžiamas teisminis klausimas apie pagrobimą, siekiant prievarta ištekint, nukentėjusiosios tėvai galėjo būti tik kaip liudininkai, jų valia nebuvo esminis elementas, kad įvyktų kaltinimas. Tai buvo tik pretekstas kreiptis į teismą. Pagrobtąją izoliuodavo su jos luomui atitinkančiomis sąlygomis ir jos parodymai turėdavo lemiamos reikšmės byloje. Paaiškėjus, kad buvo padarytas nusikaltimas, nusikaltėlis buvo baudžiamas. Kaip kompensacija, nukentėjusiai atitekdavo trečdalis nusikaltėlio dvaro, o tokio nesant ta pati dalis kilnojamo turto.

Kitus nuostolius, ssusijusius su teismo išlaidomis (pvz. pagrobtosios paieška), numatyta išieškoti iš dviejų trečdalių likusio turto7.

Paaiškėjus, kad prievartinė santuoka buvo sudaryta tik prieš tėvų valią, tėvai galėjo pagrobtajai taikyti turtines sankcijas. Grobikas turėjo atlyginti už pagrobimą tik tuo atveju, jei mergina, išeidama iš namų pasiimdavo ką nors. Santuoka tuo atveju laikoma neteisėta.

Našlės laisvė ištekėti už to paties luomo atstovo nebuvo suvaržyta. Buvo viena aplinkybė, kad našlė tekėdama antrą kartą turėjo gauti iš giminių sutikimą, tačiau toks reikalavimas nebuvo pagrįstas turtinėmis sankcijomis, tai didelės įtakos santuokos sudarymui neturėjo8. Tačiau našlei neleista tekėti antrą kartą ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo vyro mirties9. Šiuo terminu norėta apsaugoti galimo būsimo naujagimio asmeninius ir turtinius interesus. Našlei pažeidus ši terminą, iš jos suinteresuoti asmenys galėjo atimti jos turtą –įkraitį (veno), kurį ji buvo atsinešusi pas pirmą vyrą. Jei įkraičio buvęs vyras nebuvo įteisinęs (užrašęs), tai vaikai arba artimieji turėjo teisę iš jos gauti piniginę baudą. Antrame Lietuvos Statute jau buvo numatoma, kad bauda už šį pažeidimą turi būti sumokėta valstybės iždui10.

III. ARTIMŲJŲ TEISĖ PRIEŠTARAUTI SANTUOKAI

Vyrai, sulaukę pilnametystės ir įgiję visišką atsakomybę už save,

formaliai pritarimo iš savo artimųjų sudaryti santuokai nereikalavo, todėl kad jo visiškai nereikėjo. Tačiau nevaržomai sudaryti santuoką galėjo tik privilegijuoto luomo atstovai, turintys

pragyvenimo šaltinį ir asmeninę laisvę. Lietuvos Statutuose asmeninės, santuokinės laisvės neturėjo valstiečiai, priklausę bajorų luomui, tačiau tai nebuvo taikytina miestiečiams, nes jų padėtis buvo reguliuojama kitais aktais.

Moters asmeninė laisvė sudaryti santuoką buvo nesuvaržyta, bet tik formaliai. Pilnametė mergaitė (moteris), sulaukusi 13 metų galėto tekėti su kuo panorėjus ir bet kada. Tačiau jos laisvė buvo apribota globos jos turtui paskyrimu. Taigi, nesiskaitanti su turto globėjų nuomone, moteris galėjo tą turtą prarasti.

7 Žr.1566m. Lietuvos Statutas, IX sk. 9 art.; 1588m. Lietuvos Statutas IIX sk.13art.

8 Žr.1588m.Lietuvos Statutas, IIsk.39art.

9 Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk.12art; 1588m. Lietuvos Statutas, Vsk.13art.

10Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk,12art.

Pilnametės moters turto globa tęsdavosi iki jos santuokos ir vėl galėjo atsinaujinti jai tapus našle. Tačiau našlės turto globa labiau buvo panaši į patariamąjį balsą ir pobūdį nei privalomą. Teisiniai turto globos santykiai visuose Trijuose Lietuvos Statutuose buvo gana išplėstai ir detaliai reglamentuoti.

Turto globėjų teises dažniausiai turėdavo moters tėvai ar globėjai ir pasiruošdami išleisti savo dukterį už vyro, jie buvo pasiruošę atiduoti dalį savo tturto kaip kraitį. Tačiau tas kraitis, esant tėvams ar globėjams gyviems likdavo jų nuosavybe tol, kol tėvų nuomone, atsirasdavo tinkamas jaunikis dukrai į vyrus. Tik po santuokos akto, visas kraitis pereidavo dukters nuosavybėn ir jos vyro valdymui11. Tėvai, nepritarę santuokai, kkraičio galėjo ir neduoti. Žinoma, tėvų prieštaravimas neatėmė teisės dukrai tekėti, tačiau ji visų pirma netekdavo pretenduojamo kraičio antra, galėjo ateityje netekti teisės į galimą palikimą. Šis teisių netekimas, kaip nušalinimas buvo tolygus dukters atsiskyrimui nuo giminės, o jo pasekmės vienodai galiojo ir jos vaikų atžvilgiu, ypač tuo atveju, jei ji tekėtų už žemesnio luomo atstovo. Kita vertus, tėvams nebuvo atimta teisė keisti savo nusistatymą ne tik dukros, bet ir jos būsimų vaikų atžvilgiu. Šiuo atveju gali kilti klausimas, kaip gi buvo sprendžiami ginčai, kai pavyzdžiui motina sutikdavo, kad dukra ištekėtų, o tėvas – ne. Lietuvos Statutuose šis atvejis nėra aprašytas ar paminėtas, tačiau yra pasakyta, kad našlys ar našlė, valdantys savo mirusio sutuoktinio turtą, negalėjo savanaudiškais tikslais trukdyti dukrai iištekėti. Duktė tuos veiksmus galėjo užginčyti teisme ir gavus leidimą, ištekėti.12. Taigi, iš to galime suprasti, kad kiekvienas iš tėvų galėjo taikyti tam tikrus apribojimus tik pagal savo turtines ribas ir galimybes.

Našlė galėjo globoti dukras ir tuomet, jei nebuvo jų turto globėja, tačiau jos sutikimas išleisti ją už vyro turėjo būti suderintas su tais, kurie globojo merginos turtą.

Po tėvų mirties kiekvieno iš jų skirtas kraitis pereidavo dukrų nuosavybėn. Tačiau dukrų teisės į šį turtą santuokos atveju mažai kuo te pasikeisdavo, nnes mirus tėvams dukrų turtą įstatymiškai globojo jų pilnamečiai broliai arba kiti giminės, arba testamentu paskirti asmenys. Taigi, turto globėjų noras pareikšti savo valią dėl merginos santuokos buvo daug menkesnis nei tėvų. Globėjų funkcija buvo tik prižiūrėti, kad mergina neištekėtų nepilnametė ir netekėtų už žemesnio luomo atstovo.

11Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk. 1art,

12Žr. 1566m. Lietuvos Statutas, V sk. 8 art, 1588m. Lietuvos Statutas, Vsk. 9art.

Tik šiais atvejais jie galėjo grasinti turtinėmis sankcijomis13.

Jei globėjai pasipriešindavo merginos ketinimui tekėti dėl kitų motyvų, ji pati ar per savo artimuosius galėjo kreiptis į teismą ir ten gauti sutikimą. Kreiptis į teismą ji privalėjo, nes savavališka santuoka jai reikštų atsisakymą nuo palikimo. Teisme buvo nustatoma, ar mergina yra pilnametė ir ar nesiruošia tekėti už žemesnio luomo vyro, į kitus globėjų prieštaravimus nebuvo kreipiamas didelis dėmesys. Palyginimui pagal to meto Lenkijos teisę, mergina, negavusi sutikimo santuokai iš globėjų, galėjo prašyti kitų giminių užtarimo. Teismui nebuvo suteikta teisė spręsto šio tipo ginčus. Tai sudarė geras sąlygas giminei piktnaudžiauti valdžia. Pirmajame Lietuvos Statute, galima manyti, kad dėl paprotinės teisės įtakos, giminių teigiamą sprendimą galima buvo prilyginti teismo sprendimui14. Tačiau mergina, kreipdamasi į kitus gimines pritarimo ir palaikymo, negalėjo būti tikra, kad iš tikrųjų gaus tą sutikimą sudaryti santuoką. TTodėl jau Antrajame ir Trečiajame Statutuose šios alternatyvos atsisakyta, ir tikriausiai ne todėl, kad būtų ginamos moterų teisės, o tiesiog valstybė buvo suinteresuota, kad būtų sudaromos santuokos, kadangi kiekviena nauja šeima – tai mokesčių gausinimas.

Našlei, visiškai skirtingai nuo Lenkijos teisės normų, nebuvo numatyta globa. Jai tereikėjo išlaukti šešis mėnesius po vyro mirties, kad apsaugotų būsimo ar numatomo kūdikio turtinius interesus, ir ji galėjo laisvai, nieko neatsiklausdama tekėti. Kitaip klausimas buvo sprendžiamas, jei ji nuspręsdavo tekėti už žemesnio luomo vyro. Šiuo atveju iš karto „įsijungdavo“ globos institutas ir moteris atsidurdavo beveik tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip ir mergina, norinti ištekėti pirmą kartą. Ji turėjo gauti iš savo artimųjų pritarimą vedyboms. Nepaisiusi artimųjų nuomonės, moteris netekdavo teisių į tėvoniją, motinos turtą ir turtą, įgytą kitu būdu. Šis turtas, vadovaujantis bajorų privilegijomis, pereidavo su pirmesniu vyru sugyventiems vaikams arba kitiems giminaičiams, kurie privalėjo našlei išmokėti pusę turto vertės pagal Lietuvos Statute numatytas kainas15. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą merginų turtinių teisių apribojimą, joms ištekant už žemesnio luomo vyro sprendė jos tėvai arba globėjai, o našlės – jos artimieji.

13Žr.1529m. Lietuvos Statutas, IV sk.,11art, 1566m. Lietuvos Statutas, Vsk.,8art, 1588m. Lietuvos Statutas, Vsk., 9art.

14 Žr.1529m. Lietuvos Statutas, IV sk., 11art.

15Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk. 11art, 11588m. Lietuvos Statutas, Vsk.12art.

Pagal Antrąjį Lietuvos Statutą ši funkcija buvo pavesta valstybės urėdams, ignoruojant bet kokį giminių kišimąsi ir neduodant jiems teisės pasisakyti už santuoką16.

Tokį tėvų teisių vėlesnį išplitimą reikia sieti su bajorams privalomos karinės tarnybos reikšmės sumažėjimu ir šios tarnybos atotrūkiu nuo suvaržymų disponuojant sava žeme.

Kitaip buvo sprendžiamas klausimas, kai bajoras sau išsirinkdavo žmoną iš žemesnio luomo. Tokia žmona ir jos būsimi sugyventi vaikai tapdavo privilegijuotais. Bet jei tokia moteris, tapusi našle ištekėdavo antrą kartą už žemesnio luomo vyro, ji pereidavo į to vyro luomą. Jos vaikai, sugyventi su bajoru bažnytinėje santuokoje, pasilikdavo vyro luome17.

IV. BAŽNYTINIŲ NUOSTATŲ SĄLYGOS

Pagal bažnytinius nuostatus buvo draudžiamos santuokos tarp įtėvių ir

įvaikių. Šios, taip pat kai kurios kitos kanonų teisės normos Lietuvos statutuose nebuvo įvestos. Jų laikymąsi kontroliavo bažnyčia. Be to, šalia salygų, neleidžiančių sudaryti santuoką, buvo ir tokių normų, už kurias buvo taikomos bažnytinės nuobaudos. Tai buvo santuokos sudarymas bažnyčios uždraustu laiku (sacratum tempus),taip pat bažnyčios valdžios uždrausta santuoka(vetitum) ir kitos normos.

Kita vertus, bažnyčia, registruodama santuokas, savo nuostatuose buvo numačiusi teisė atleisti už kai kuriuos pažeidimus, žinoma, už tai buvo mokamas mokestis ir praktiškai tai buvo vienas pagrindinių bažnyčios pajamų šaltinių.

V. ANKSTESNĖS SANTUOKOS NEBUVIMAS

XX amžiaus istoriografijoje, besiremiančioje rašytiniais XIIIa. Ir

Vėlesnio laikotarpio šaltiniais apie pagoniškąją

Lietuvą, būta labai prieštaringų nuomonių apie tuometinę šeimą ir santuoką. Vieni sakė, kad neabejoję lietuvių šeimose esant daugpatystei, kiti gi neigė ir pasisakė už monogaminės šeimos egzistavimo tuo laikotarpiu.

16Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk, 11art.

17Žr. 1566m. Lietuvos Statutas, III sk.,16art, 1588m. Lietuvos Statutas IIIsk., 20art.

Ir vis dėlto vėlesnio laikmečio istoriografijoje yra išsakyta nuomonė, kad tų laikų daugpatystės sąvoka yra tikslintina – tai ne buvo paprotys turėti po kelias žmonas, o papročių suvaržyta teisė nutraukti vieną ir sudaryti kitą santuoką18.

Šitokia buvusi santuokos forma, pprieštaravusi krikščionybės skelbiamai tiesai, kad santuoka yra bažnytinis sakramentas ir joks „mirtingasis“ jos nutraukti negali. Todėl bet kokia vėlesnė santuoka be bažnyčios palaiminimo buvo skaitoma daugpatyste.

Nuo XIVa. laipsniškai įsigalint Lietuvoje krikščionybei, šalia paprotinės, t.y. faktinės santuokos ima atsirasti nauja santuokos forma – bažnytinė. Abi kartu jos gyvavo dar nemažai laiko, kol pamažu senąją išstūmė naujoji, bažnytinė, tapus valdžios pripažinta ir nustatyta kaip valstybinė. Faktinės santuokos dar kurį laiką buvo žinomos tarp valstiečių. Dar Trečiojo Statuto normos rodo gyvuojant abi šias ssantuokų formas ir iš jų aiškėja daugpatystės supratimas19. Faktinis vyro ir moters sugyvenimas kartu yra laikomas už įstatymo ribų, t.y. neteisėtas. Šios santuokos formos prevencijai buvo taikomi keli būdai. Pirma, jei kildavo turtinių ginčų tarp asmenų, kurie gyveno faktinėje santuokoje, ttai buvo laikoma, kad santuoka neįvykusi. Antra, daugiausia „kentėdavo“ iš tokios santuokos gimę vaikai, jie buvo laikomi neteisėtais, o tai reiškia jokių turtinių ir kitų teisių. Trečia, tokių faktinių santuokų pasikartojimas nebuvo laikomas daugpatyste. Jei nekildavo jokio konflikto, tai nebuvo kreipiama jokio dėmesio, kad susituokę bažnyčioje turėjo ir kitą, faktinį sugyventinį(-ę). Ir tiktai žinomi sugulovai, mirus teisėtam vyrui ar žmonai nebuvo sutuokiami bažnyčioje. Įstatymas labai griežtai žiūrėjo į tuos, kurie turėdami vieną bažnytinę santuoką, po kiek laiko sudarydavo kitą. Lietuvos Statute buvo pasisakoma už bažnytinę santuokos formą ir bažnyčios įteisintą šeimą. Be to, iniciatyvos teisė sudaryti santuoką be išimties turėjo vyrai. Todėl logiška, kad moteris nebuvo baudžiama už antros, neteisėtos santuokos sudarymą. Tokia ištekėjusi moteris atsakydavo tik už neištikimybę vyrui, oo vyras atsakydavo ir už savo teisėtos šeimos ir už kitos šeimos griovimą, taip pat už bažnytinę santuoką su kita moterim. Vyras, vedęs antrą kartą ir žinojęs, kad yra gyva jo pirmoji teisėta žmona, buvo laikomas nusikaltėliu ir baudžiamas mirties bausme20.

18J.Jurginis Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius

19V.Andriulis Lietuvos Statutų šeimos teisė, Vilnius, 2003m.

20Žr.1588m. Lietuvos Statutas, Vsk.22art.

Tokia pati bausmė laukė ir vyro, pagrobusio svetimą žmoną, nors ji ir sutiktų būti pagrobta21.

Dvipatystės atveju kaltas galėjo būti tiktai vedęs vyras, o grobimo atveju – iir vedęs ir ne. Buvo laikoma, kad dvipatystės atveju vyras nusikalto savo šeimai, o grobimo – visuomenei, nes jo veiksmai pažeidė kitos šeimos interesus. Todėl visai neatsitiktinai Lietuvos Statute pirmoji teisės norma, liečianti dvipatystę yra šeimos santykius reguliuojančiame penktame skyriuje – apie užrašymą, pasogą ir įkraitį, o kita – grobimas – keturioliktajame apie luomų piktadarybes22. Vyro nusikaltimo bendrininkė galėjo būti tik netekėjusi moteris, nes ištekėjusios veiksmai buvo laikomi kaip neištikimybė teisėtam vyrui.

Be to, žmona už neištikimybę buvo baudžiama tik tada, kai to reikalaudavo jos vyras.

Šiaip pagal Lietuvos Statutą didesnė atsakomybė už santuokinę neištikimybę ir kitos žmonos turėjimą buvo uždėta vyrui, nepriklausomai nuo to, ar tai lietė savą ar svetimą šeimą.

VI. GIMINYSTĖ IR SVAINYSTĖ

Pagal Lietuvos Statutus giminystė buvo suprantama kaip asmenų kraujo

ryšys ir buvo skirstyta į žemutinę, aukštutinę ir šalutinę linijas. Žemutinė linija ėjo nuo kamieno link vaikų, vaikaičių, provaikaičių ir t.t., aukštutinė – nuo kamieno link tėvų, senelių ir prosenelių, o šalutinei linijai priklausė visi kiti giminaičiai, kurie buvo kilę iš vieno kamieno. Ši linija dar buvo skirstoma į tiesiąją ir kreivąją. Tiesiajai priklausė broliai, seserys ir kiti giminės, vienodai nutolę nuo kamieno, kreivajai – visi kiti giminaičiai skirtingai nutolę nuo kamieno. Be to, giminystės ryšiai dar buvo skirstomi ppagal vyriškąją ir moteriškąją gimines. Vyriškajai kilmei priklausė tėvo giminės (po meču, po mieczu), o moteriškajai – giminaičiai iš motinos pusės (po kudeli, po kądzieli)23. Pastarasis skirstymas ir turėjo esminės reikšmės, kadangi pirmenybė buvo teikiama tėvo giminaičiams.

21Žr.1588m. Lietuvos Statutas, XIVsk. 29art.

22 V.Andriulis Lietuvos Statutų šeimos teisė, Vilnius, 2003m.

23Žr.1566m. Lietuvos Statutas Vsk, 3art, 1588m. Lietuvos Statutas, VI sk, 3 art ir IIIsk. 17art.

Pagal Lietuvos Statutus santuoka buvo draudžiama iki ketvirto giminystės laipsnio imtinai tiek iš tėvo tiek iš motinos pusės24.

Manytumėm, kad giminystės laipsnis buvo nustatomas pagal kanonų teisę, kadangi jos laikymosi kontrolė buvo pavesta bažnyčiai ir pažeidus nustatytą giminystės laipsnį, santuoka buvo laikoma negaliojančia.

Taip pat santuoka buvo draudžiama asmenims, susijusiems svainystės ryšiais, t.y su brolių, pusbrolių, dėdžių, sūnų žmonomis po šių mirties. Svainystės laipsnis buvo nustatomas pagal giminystės laipsnį, t.y. koks bus vyro giminystės laipsnis, atitinkamai jo žmonai bus ir svainystės laipsnis. Tokios santuokos pasekmės turėjo analogiškus giminystės laipsnio pažeidimus.

Svainystė, kaip ir giminystė, buvo nustatoma pagal gimdymų , o ne gimusiųjų skaičių, todėl dvyniai buvo laikomi vieno giminystės ir svainystės laipsniu.

Giminystės ir svainystės laipsnio pažeidimus nagrinėjo bažnyčia. Turtinius klausimus tarp ginčijamų šalių sprendė pasaulietiniai teismai. Savo ieškinį teisme turėjo įrodinėti ir ginti suinteresuota šalis ir jos skyrėsi pagal tai, kkam turėjo pereiti turtas, jei pažeidimai bus įrodyti kaip teisėti: Jei valstybės iždui, tai teisme dalyvavo valstybines pareigas einantis asmuo, o jei dalyvavo teisėti įpėdiniai arba paveldėtojai, tai turtas pereidavo į jų rankas.

Kraujomaišos ir svainystė ryšių pažeidimai nebuvo besąlygiški ir nekeičiami. Jie atsirado ne tik dėl to, kad to meto Lietuvoje buvo itin gausios šeimos, daugeliu atveju jas sudarė ne tik tėvai, vaikai, bet ir kiti giminaičiai, gyvenantys kartu, bet ir dėl tos aplinkybės, kad šių visų draudimų šaltinis buvo įstatymai, kurie rėmėsi kanonų teise.

VII. RELIGIJŲ SKIRTUMAS

Nei viename Lietuvos Statute nėra normų, kurios tiesiogiai ir atvirai

apribotų santuokos sudarymą tų asmenų, kurie yra kito tikėjimo. Ir vis dėlto, priklausymas krikščioniškai ar kitai kuriai nors religijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir beje kitose Rytų Europos valstybėse turėjo esminės reikšmės teisinei padėčiai reguliuoti.

24Žr.1588m. Lietuvos Statutas, Vsk, 22art.

LDK gyveno įvairių religijų ir socialinių sluoksnių žmonės, todėl Lietuvos Statutai buvo suskirstę juos į: krikščionis (tai katalikus, stačiatikius, protestantus), esančius religiniu požiūriu privilegijuoti ir nekrikščionis, kurie dažniausiai buvo įvardijami pagal savo tautinę padėtį – tai žydai, totoriai, karaimai, nepaisant jų luominės padėties.

1387m. Vasario 22d. Jogailos privilegijoje buvo įteisintas, o 1413m. Harodlės privilegijoje Lietuvos bajorams įtvirtintas katalikų prioritetas prieš stačiatikius ir buvo nustatyta, kad sudarydami santuokas su

katalikais, stačiatikiai privalėjo priimti katalikybę. Nepriėmusiems buvo taikomos kūno bausmės.

Palaipsniui šias dvi religijas išpažįstantys žmonės teisine prasme ėmė vienodėti, tačiau įstatymiškai abi religijos buvo sulygintos tik 1563m. prieš priimant Antrąjį Lietuvos Statutą.

XVIa. protestantizmas turėjo keletą savo sektų ir katalikiškų atšakų. Tai buvo: anabaptistai, antitrinitoriai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, krikščioniškieji evangelikai baptistai.

Šios sektos ir atšakos plito ir Lietuvoje. Anabaptistai išpažino tik suaugusių krikštą, turto bendrumą, neigė visuomenės suskirstymą į luomus, teismų būtinumą. Kai kurias jų idėjas perėmė krikščioniškieji evangelikai bbaptistai bei arijonai.

Evangelikų liuteronų, pirmųjų M.Liuterono pasekėjų Lietuvoje atsirado 1536m. Jie stengėsi sumažinti bažnyčios turtus, ugdyti lietuvišką kultūrą. Evangelikai kalvinistai taip pat daug prisidėjo prie Lietuvos kultūros plėtotės.

1573m. LDK ir Lenkija pasisakė generalinės konfederacijos universale dėl religijų skirtumų. Beveik visi šio pasisakymo nuostatai buvo įtraukti į Trečiąjį Lietuvis Statutą. Jame sakoma, kad valstybėje esti nemažai nesutarimų dėl krikščioniškojo tikėjimo. Todėl, kad išnyktų skriauda, kuri aiškiai matoma kitose valstybėse ir ji nebesiplėstų, pažadama esamojo ir būsimojo valdovo vardu aamžiams taiką tarp tikybų saugoti, bažnyčiose kraujo nelieti, nebausti dėl tikėjimo turtu, garbe ir kitomis bausmėmis25. Šioms nuostatoms pasipriešino katalikų bažnyčia, pateikdama peticiją. Paminėtina, kad visos šios nuostatos nelietė nekrikščionių.

Tačiau vis tiek kai kurios protestantizmo atšakos, tokios kaip arijonai

buvo ttiesiog sunaikintos, išvarant juos iš valstybės.

25Žr.1588m. Lietuvos Statutas, IIsk. 3 art

Kalbant apie santuokos sudarymą, to meto žmonių savaime suprantamas dalykas buvo manyti, kad santuoka tarp krikščionių ir nekrikščionių buvo negalima. O ypač tai lietė bajorų luomą ir miestelėnus, kadangi bažnyčia, jau kaip menėta nuo XVIa. antrosios pusės registravo santuokas ir vykdė jų priežiūrą. 1588m. Trečiame Lietuvos Statute tai buvo patvirtinta, nors ir netiesiogiai.

Statute yra vienas artikulas, kuriame buvo pažymėta, kad žydai ir totoriai bus baudžiami mirties bausme sudeginant, jei jie nepilnamečius krikščionių vaikus perkrikštys į savo religiją26.

Vėlesniuose įstatymuose galima atrasti ir tiesioginių įrodymų. Tai buvo Varšuvos seimo priimta Lietuvos konstitucija (1616m.). Joje teigiama, kad visiems kunigaikštystės krikščionims buvo draudžiamos santuokos su nekrikščioniais, grasinant abiejų mirties bausme. Šios nuostatos lleidžia manyti, kad iki XVIIa. pradžios buvo galimos tokios santuokos.

VIII. SANTUOKOS SU SVETIMŠALIAIS

Pirmame Lietuvos Statute buvo numatyti turtiniai apribojimai LDK

moterims, kurios ištekėdavo už kitų valstybių piliečių. Jie Statute buvo vadinami svetimšaliais, užsieniečiais, kaimynais. Tokiais buvo laikomi Lenkijos ir kitų Rytų Europos valstybių gyventojai.

Tėvai neturėjo teisės prieštarauti dukrų norui ištekėti už svetimšalio, tačiau mergina, išvykusi su savo vyru svetimšaliu gyventi į kitą valstybę, prarasdavo visas turtines teises tiek į kraitį, tiek į paveldėjimą ir kiek iš motinos tiek ir iš tėvo ppusės. Motinos ir tėvo „pomirtinį“ turtą paveldėdavo merginos broliai, jiems nesant seserys, pusbroliai ar kiti giminaičiai. Turto gavėjai privalėjo išvykstančioms atiduoti jo vertę pinigais kaip kraitį27. Pirmojo Lietuvos Statuto Sluckio nuoraše yra kita šio straipsnio redakcija. Ten pasakyta, kad ištekančiųjų motininis turtas ar tvonija privalėjo nemokamai atitekti senoliams, o jei šių nebūtų – kitiems artimiesiems, kurie neprivalėjo duoti jokio kraičio28.

26Žr.1588m. Lietuvos Statutas, XII sk., 9art.

27Žr.1529m. Lietuvos Statutas, Ivsk, 9art.

28 V.Andriulis Lietuvos Statutų šeimos teisė, Vilnius, 2003m.

Daugelis istoriografų abejoja šios normos buvimu teisinėje praktikoje, bent jau 1529-1564m., kadangi dar 1554m.Vilniaus seimo bandymai labiau suvaržyti moterų, ištekančių svetur, teises nedavė jokio rezultato.

Buvo prašyta priimti naują įstatymą dėl ištekančių našlių, kurios išvyksta iš Lietuvos pas savo naują vyrą – svetimšalį, mokėti tik pusė kraičio ir tik pusę už joi priklausantį ūkį, bei visai nemokėti už įkraitį, mišką, valdens telkinius ir kitus žemės plotus, kur žemė yra nedirbama. Taip pat leisti artimiesiems ir giminaičiams ar net kaimynams turėti teisę išsipirkti tą turtą, netgi su salyga mokėti dalimis.

Žygimantas Augustas šį bajorų prašymą patenkino tik iš dalies, nurodęs, kad tokių moterų turtas turi būti išpirktas pagal Lietuvos Statutuose nustatytas kainas, už įkraitį mokant turto perėjimo metu, o ne mokėti dalimis. Kitą turtą leido mokėti ddalimis, tačiau terminus, pagal kuriuos turėjo mokėti suinteresuoti asmenys, turėjo nustatyti vietiniai urėdai.

Iš šio prašymo ir valdovo atsakymo matyti, kad 1554m. Galiojo Ivsk.9str. redakcija, kurią galima rasti Dzialinskio, Firlėjaus, Zamoiskio nuorašuose29.

Antrame Lietuvos Statute šie suvaržymai jau nebenumatyti.

IX. REIKLAVIMAI DĖL PSICHINĖS BŪSENOS

Lietuvos Statutuose tiesiogiai nėra minimi psichikos sutrikimai, kaip

draudžianti salyga sudaryti santuoką. Toks reikalavimas atsirado iš kanonų teisės, o kadangi bažnyčia buvo būtent ta institucija, kuri tuokdavo ir registravo santuokas, o beto vadovavosi kanonų teise. Bažnytinės santuokos aktas buvo vienintelis kelias atsirasti sutuoktinių turtiniams santykiams, kurie jau iš anksčiau buvo reguliuojami pasaulietinės teisės normų ir teisės praktikos. Taigi, psichikos būsena turėjo įtakos santuokossudarymui. Be abejonės, ji buvo svarbi pirmiausiai sudarant santuoką kaip juridinį aktą.

XVIa. Testamentuose ir kituose turtiniuose dokumentuose būdavo visada įrašas:“Sveiku protu ir tvirta atmintimi“30. Pagal veiksnumo laipsnį Lietuvos Statutai skyrė sveikus ir nesveikus asmenis.

29 V.Andriulis Lietuvos Statutų šeimos teisė, Vilnius, 2003m.

30Žr. 1529m. Lietuvos Statutas, Vsk.14art; 1566m. Lietuvos Statutas, VIIIsk, 2art; 1588m. Lietuvos Statutas, VIIIsk,2art.

Nesveikus dar suskirstė į dvi papildomas grupes: nesveikus dėl bendro negalavimo (ligos) arba “negaluojančius“, taip pat su fizine negalia asmenys ir į psichiškai nesveikus žmones.

Negaluojantiems nebuvo ribojamos teisės. Jie turėjo visas teises eiti valstybės tarnautojo pareigas, iš kurių galėjo būti pašalinami tik jei apsimetinėjo sergą31. Simuliuojantys lligą ir neatvykę į karinę tarnybą galėjo netekti dvaro, taip pat dėl atsakovo ligos byla teisme galėjo būti atidedama trejus metus32.

Anrasis Lietuvos Statutas buvo numatęs apriboti tam tikrų fizinių trūkumų turinčių asmenų veiksnumą. Tai buvo taikytina tik akliesiems, tačiau jų testamentas buvo pripažįstamas, jei jį patvirtindavo aštuoni liudytojai33. Trečiajame Lietuvos Statute tokio apribojimo jau neberasime.

Visai kitaip buvo išspręstas psichiškai nesveikų asmenų veiksnumas. Visuomenei pavojingus tokius asmenis izoliuodavo, jei jie nusikalstavo, o jei įvykdydavo pakartotinai savo nusikaltimą, jie galėjo būti netgi nužudomi. Psichiškai nesveikiems amenims nebuvo leidžiama dalyvauti teismo procese liudytojais, taip pat jie negalėjo sudaryti testamento. Pastaruoju atveju buvo apribojimas tik tiems, kurie nuolat serga psichikos liga, tačiau pasveikimo atveju testamentą sudaryti buvo netrukdoma.

Lietuvos Statutuose numatytas skirtumas tarp gebėjimo dalyvauti teismo procese ir sudaryti testamentą rodo, kad įstatymų leidėjai teikė didelę reikšmę pasekmėms, kurios gali susidaryti dėl psichikos liga sergančių asmenų veiksmų. Asmuo, kuriam „prašviesėdavo protas“ galėjo laisvai disponuoti savo turtu, tačiau tas pats asmuo negalėjo atlikti veiksmų, kurie galėjo sukelti neigiamų pasekmių aplinkiniams. Akivaikzdu, kad įstatymų leidėjai gana griežtai išskyrė asmeninius ir turtinius santykius.

Logiškai mąstant, psichikos liga galima susirgti kaip prieš santuoką taip ir po jos. Taigi, įstatymų leidėjai lyg ir supriešpriešino asmenis, kurie sirgo iki santuokos

su tais, kurie susirgo jau po santuokos, kadangi pirmu atveju (kai asmuo susirgdavo prieš santuoka) galima daryti prielaidą, kad Lietuvos Statutai draudė santuoką su bet kokia ir bet kokios formos psichine liga, nes jei sergančiam nebuvo leista dalyvauti teismo procesuose, tai santuokos sudarymas, kuris buvo laikomas juridiniu faktu, taip pat nebuvo leistinas.

31Žr.1566m. Lietuvos Statutas, IV sk, 7art; 1588m.Lietuvos Statutas, Ivsk. 4art.

32Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Ivsk, 13art; 1588m. Lietuvos Statutas Ivsk, 22 ir 23art

33Žr.1566m. Lietuvos Statutas, VIIIsk, 8art.

Antru atveju santuokos ggaliojimas nebuvo nutraukiamas, jei žmogus suserga jau susituokęs.

Taigi, pagal to laikmečio papročius, jei psichikos liga nebuvo nuolatinė, ji nebuvo kliūtis sudaryti santuoką. Suprantama, kad tokia santuoka turėjo būti sudaroma tik tuo metu, kai nėra ligos paūmėjimo ir abi pusės turėjo žinoti ir aiškiai suvokti ką darantys.

Teisę pripažinti žmogų psichiškai nesveiku turėjo didžiojo kunigaikščio urėdas, o pareiga rūpintis tokiu asmeniu buvo paskiriama jo artimiesiems ir tarnams.

IŠVADOS

Ž

velgiant į LDK teisės sistemos raidą XVIa., reikia pasakyti, kad ir tuomet Lietuvos Statutai nnereguliavo visų visuomenės sluoksnių teisinių santykių, o tik bajorų ir jiems pavaldaus valstiečių luomo santykius. Tačiau dar buvo miestiečiai, savarankišką statusą turėjusios kitos socialinės grupės ir kt.

Lietuvos Statutuose šeimos teisė, kaip ir kitos teisės normos nesudaro atskiro skyriaus, nes teisės aaktai to meto valdžios samprata ėjo iš valdovo valios, o ne iš žmonių interesų. Bet nereikia galvoti, kad valdovo valios pareiškimai buvo išdėstyti chaotiškai, priešingai, jie sudarė vieningą sistemą ir buvo sugrupuoti. Taigi, norint išaanalizuoti to meto šeimos teisę, reikia paliesti ir kitas teisės normas, kadangi visos jos buvo glaudžiai susietos ir viena kitą papildančios.

Lyginant visų trijų Lietuvos Statutų normas, reguliuojančias santuokos sudarymą su kitų valstybių teisės sistemomis, tai pasakyti galima, kad Lietuvos Statutuose santuokos sudarymą ribojančių veiksnių yra kur kas mažiau. Tačiau žiūrint iš mūsų dabartinių pozicijų, Trečiojo Statuto numatyti santuokai trukdantys veiksmai,tokie kaip svainystės ir tolimesnių giminių santykių apribojimas, yra nelabai pateisinami. Tokių normų atsiradimas siejosi su bažnyčios vaidmens stiprėjimo šioje sferoje (kanonų teisės sustiprėjimu). Taip pat su bbažnyčios įsigalėjimu santuokos sudarymo srityje, siejasi tokie reikalavimai kaip asmenų fizinės savybės(amžius), besituokiančių psichinė būsena, jų valios pareiškimas, taip pat su ankstesnės santuokos nebuvimu, prieštaraujant artimiesiems ir t.t.

Taip pat Lietuvos Statutai teikė pirmenybę moters valiai ir turtines sankcijas tik kaip pagalbinę priemonę, siekiant užkirsti kelią nepageidaujamoms vedyboms. Jei santuoka buvo sudaroma ne turtinio sandorio, o abipusės meilės pagrindu, tai to paties luomo sutuoktiniams esminės reikšmės turitnės sankcijo sreikšmės neturėjo, nes vyras, vesdamas merginą prieš jos tėvų valią, iš anksto žinojo, kkad kraičio ji negaus. Reikia manyti, kad santuokos, nepagrįstos turtiniais išskaičiavimais buvo neretas reiškinys, nes tam Lietuvos Statutuose buvo numatytos tam tikros teisinės garantijos, taip buvo taikoma tokių santuokų prevencija.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. V.Andriulis. Lietuvos Statutų(1529, 1566, 1588m.) šeimos teisė- Vilnius,2003m.

2. I.Valikonytė, S.Lazutka, E.Gudavičius. Pirmasis Lietuvos Statutas(1529m.)- Vilnius, 2001m.

3. V.Andriulis, M.Maksimaitis, V.Pakalniškis, J.Pečkaitis, A.Šenavičius. Lietuvos teisės istorija.-V.,2000.P.112-123,159-235.

4. S. Vansevičius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai – teisiniai institutai: Pagal 1529, 1566, 1588 m. Lietuvos Statutus.-V.,1981m.

5. S.Lazutka. Lietuvos statutai, jų kūrėjai ir epocha.-K.,1994.

6. intern. prieiga: http://daugenis.mch.mii.lt/lk/valstybė/statutai/trumpa.lt.