Lietuvos Valstybes 1928m. Konstitucijos bruozai

Turinys

1.

Įvadas……………………

……………………..

2

2. Konstitucijos atsiradimo

aplinkybės………………….

……….3

3. 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos

bruožai…………………..

..5

3.1 Perversminis konstitucijos pobūdis Jos

įžangoje……………………

…6

3.2 Dvi tautos atstovybės 1928 m.

Konstitucijoje………………….

…….7

3.3 Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų

susiaurinimas 1928m. Valstybės

Konstitucijoje………………….

……………………..

.7

3.4 Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m

konstitucijoje………………….

….11

3.5 Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m

Konstitucijoje…………………1

2

4. Konstitucijos nuostatų

įgyvendinimas…………………

………..13

5.

Išvados…………………..

……………………..16

6.

Literatūra………………….

……………………17

Įvadas

Konstitucija – (lot. constitutio – teisių nustatymas) pagrindinis

normatyvinis aktas arba kelių pagrindinių norminių teisės aktų visuma,

turinti aukščiausią teisinę galią ir nustatanti šalies politinės, teisinės

ir ekonominės sistemos pagrindus. Teisinis valstybės funkcionavimas,

juridinė aukščiausiųjų politinės valdžios organų veikla, betarpiška

įstatymų leidyba įmanoma tik priėmus konstituciją, kuri nustato valstybės

santvarkos pobūdį, pagrindines institucijas, jų kompetencijas, reguliuoja

reikšmingiausius visuomenės gyvenimo, socialinius santykius. Valstybės

politinės sistemos veikimas, jos sudėtinių dalių sąveikos galimybės

priklauso būtent nuo šio pagrindinio valstybės įstatymo.

XXa. I pusės nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimas pasižymėjo

bandymais tobulinti šalies politinės sistemos pagrindus. Po laikinųjų

valstybės konstitucinių aktų, pagaliau buvo priimta nuolatinė- 1922m.

Lietuvos Valstybės Konstitucija. Tačiau joje įtvirtinta parlamentokratija

pamažu evoliucionavo į autokratiją, kurios pagrindus įtvirtino naujoji

1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Šios evoliucijos posūkio tašku tapo 1926m. gruodžio 17d. perversmas,

kurio viena iš priežasčių buvo išaugusi opozicija parlamentarizmui ir

apskritai ššios valdymo formos krizė Lietuvoje, kurią sukėlė neišsprendžiami

partijų nesutarimai, paralyžiavę normalią Seimo veiklą. Autoritarinis

režimas, nenorėdamas grąžinti senosios parlamentinės sistemos ir siekdamas

įtvirtinti Prezidento instituciją, 1928 m. gegužės 15 d. paskelbė naują

Konstituciją, kuri įtvirtino realią politinę situaciją.

Nors joje ir buvo formaliai ppripažinta demokratinių principų viršenybė

ir įteisinta demokratinė santvarka, vis tik Konstitucijos įtvirtintas

režimas akivaizdžiai krypo diktatūrinio valdymo link, taip atmesdamas

1922m. Konstitucijos suponuotą parlamentinės valdymo formos įteisinimo

schemą.

Tai buvo viena iš ilgiausiai galiojusių ir labiausiai Lietuvos

politinį gyvenimą įtakojusių Konstitucijų.

Šiame darbe bus bandoma apžvelgti 1928m. Lietuvos Valstybės

Konstitucijos atsiradimo sąlygas, aptarti joje įtvirtintos politinės

sistemos pagrindinius bruožus, šiek tiek giliau panagrinėti konstitucinių

aukščiausiųjų valstybės organų veikimą, tų organų tarpusavio ryšį. Taip pat

bus aptariamas Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas.

Konstitucijos atsiradimo aplinkybės

Po I-ojo Pasaulinio karo visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos

pakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis

judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvarką, ir tai

negalėjo nesukelti priešingos reakcijos, pasireiškusios klasių kovos

nepripažįstančios tautos vienybės idėjų, propagavimu ir tendencija

siaurinti demokratiją, sudarančią palankias sąlygas destruktyviems

judėjimams.[1]

Lietuvoje, konstituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat

greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės

gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koalicijomis,

kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą,

balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių

rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios

nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje

didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.

Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą jau pirmajam

Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrindinių jam skirtų

funkcijų. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusią

Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų

sąjunga), ir apie krikščionis demokratus, praktiškai patyrusius, kad jų

politinė platforma nesulaukia kaip tikėtasi pastovesnio rinkėjų pritarimo.

Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei

liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.[2]

Naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų konservatyvesnio

pobūdžio įstatymų lietusių kai kuriuos Baudžiamojo statuto, Susirinkimų

įstatymo straipsnius, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių

amnestiją. Valstybės aparato kai kurie valdininkai imti keisti „savais“

žmonėmis, vyriausybiniai sluoksniai planavo mažinti aukštųjų pareigybių

etatus kariuomenėje, nebemokėti algų dvasininkams, imtis kai kurių kitų

priemonių.[3]

Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes

politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagausėjo streikų,

mitingų, demonstracijų ir politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi

pajungti sau profsąjungas.

Vyriausybė, neturėdama Seime absoliučios balsų daugumos paramos ir

suvokdama, kad jos likimas nemažai priklauso nuo tautinių mažumų atstovų

pozicijos, darė joms, ypač lenkams, kai kurių nuolaidų.

Visas šias aplinkybes opozicija panaudojo Vyriausybės politikai

diskredituoti, pirmiausiai kaltindama ją krašto bolševizavimu ir

polonizavimu.

Parlamentinio valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės

perversmas. 1926 m. gruodžio mėnesio naktį iš 16 į 17 d. grupė karininkų

nutraukė užtrukusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o

Respublikos prezidentui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to

sąmokslininkai tautininkų veikėją A. Smetoną paskelbė nekonstituciniu

Valstybės vadu. Ir nors perversmas įvyko be pasipriešinimo, jis reiškė

konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimą jau vien dėl to, kad valdžios

pasikeitimas šįkart vyko aiškiai prieštaraujant Konstitucijos dvasiai.

Siekdamos stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį,

perversmininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino

legalizuoti perversmo padarinius ir sukurti valdžios tęstinumo regimybę.

Tam buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovybės

sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės

valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę, susidedančią iš

Respublikos prezidento ir Ministrų kabineto. Personaliniai pakeitimai šiose

institucijose buvo padaryti taip pat formaliai laikantis Konstitucijoje

nustatytos tvarkos: jau tą pačią gruodžio 17 d. apie atsistatydinimą

pareiškė liaudininkų ir socialdemokratų Ministrų kabinetas, jo

atsistatydinimą priėmęs prezidentas K. Grinius formuoti naują Ministrų

kabinetą pavedė tautininkų veikėjui A. Voldemarui, o po to, patvirtinęs

naujo Ministrų kabineto, į kurį šįkart įėjo Tautininkų sąjungos,

krikščionių demokratų bloko bei liaudininkams artimos Ūkininkų partijos

atstovai, sudėtį, atsistatydino; gruodžio 19 d. posėdyje, nedalyvaujant

pašalintų nuo valdžios partijų žmonėms, 38 savo narių balsais konstituciniu

prezidentu Seimas išrinko A. Smetoną. Perrinkta ir Seimo vadovybė, iš esmės

sutelkiant ją krikščionių demokratų bloko rankose.[4]

Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo

sudalytos nepažeidžiant Konstitucijoje nustatytos tvarkos. Tačiau faktiškai

buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respublikos

prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą: turėjusi

remtis Seimo dauguma, tos daugumos Vyriausybė neturėjo, ją sudarė politinės

grupės, Seime disponuojančios 38 (iš 85) balsais.

Šioje situacijoje Seimo funkcionavimas buvo įmanomas tik todėl, kad

nuo valdžios nušalintoji Seimo dauguma nesiryžo peržengti nuosaikios

parlamentinės opozicijos ribų. Tokia savo laikysena ji sudarė naujoms

politinėms jėgoms sąlygas laimėti laiko ir įsitvirtinti valdžioje. Ir

tiktai tarp opozicinės Seimo ddaugumos ir Vyriausybės kilus konfliktui dėl

Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto,

pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balandžio 12 d. buvo

paleistas, ir, o tai šiuo atveju svarbiausia, neskiriant, kaip to

reikalaujama pagal Konstituciją, naujų jo rinkimų. Šis faktas buvo aiškus

1922m. Konstitucijos sulaužymas ir konstitucinės santvarkos suardymas. Jis

laikomas antruoju konstituciniu perversmu Lietuvoje. Skirtingai nuo

pirmojo, šis perversmas priemonių atžvilgiu buvo blankesnis t.y jame nebuvo

panaudota jokių smurto priemonių, tačiau savo esme buvo daug gilesnis ir

griežtesnis: pirmojo perversmo padarinius buvo galima „legalizuoti“, buvo

išlaikyta bent konstitucingumo fikcija, o 1927 04 12 perversmo užglaistyti

jau niekas nebemėgino, nes, pasak M. Rėmerio „ jis buvo tyčia ir sąmoningai

nukreiptas prieš formalinę konstitucinę santvarką, [.] o Seimo visiško

nebuvimo iš viso nebuvo galima legalizuoti“. [5]

Į perversmą iš karto neigiamai sureagavo jau pradėjusios irti

vyriausybinės koalicijos tautininkų partneriai, ir tai lėmė visišką jos

griuvimą.

Taigi, Pašalinus Seimą, tautininkų užmačioms įgyvendinti trukdė gana

demokratiška 1922m. Konstitucija. Iš dviejų alternatyvų – pažeidinėti esamą

Konstituciją ar keisti ją nauja – tautininkų vadovybė pasirinko pastarąjį

variantą. 1928m. gegužės 15d. Respublikos Prezidentas su Ministrų Kabineto

pritarimu paskelbė naują Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri, nors

formaliai nenutraukė ryšių su demokratija, pasuko autoritarizmo link.

Naujos Konstitucijos paskelbimą A. Smetona argumentavo kaip poreikį

teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę valdžią, galinčią išsaugoti

tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį, krašto būdą ir

tradicijas

atitinkantį valdymą. Lietuvai parlamentarizmas, anot A. Smetonos, yra

svetimas, nes tai svetur sukurta sistema, todėl, kaip ir kiekvienas

svetimas reiškinys, Lietuvai nepritaikomas. A.Merkelis gruodžio 17d.

perversmą ir naujos konstitucinės santvarkos įtvirtinimą vertina kaip

revoliucinį žygį, įvykdytą patriotizmo dvasia.[6]

1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos bruožai

Tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parlamento viršenybės

valstybės institucijų sistemoje ir buvo pasiryžę siekti prezidentinio

valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti,

jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje

legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos.

Imta tvirtinti, kad ši konstitucija buvusi priimta revoliucinio pakilimo

sąlygomis, jos autoriams neturint reikiamos patirties ir neatsižvelgiant į

tikrąją Lietuvos padėtį.

Apie teisėtą, bet reikalaujančią sutelktų plačių politinių pajėgų ir

todėl sudėtingą pačios Konstitucijos nustatytą jos peržiūrėjimo tvarką,

panaudojant tam reikalui naują išrinktą Seimą, šįkart nedrąsiai buvo

užsiminta tik dar iki išyrant koalicijai. Koalicijai kritus ir nebelikus

jokių tokių ketinimų sėkmės iliuzijų, dar kurį laiką tikėtasi Konstituciją

reformuoti referendumu. Tačiau nesulaukusi tam dalykui būtino platesnio

kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė valdančiųjų valia nuėjo

lengviausiu ir pačiu paprasčiausiu, bet neturinčiu nieko bendra su

Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimais

keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento su

ministro pirmininko kontrasignacija dekretuotas dokumentas, pavadintas

Lietuvos Valstybės Konstitucija.[7] Tokiu būdu trylika mėnesių, antrajam

perversmui įvykus (nuo 1927.IV.12 iki 1928.V. 14), išlaikiusi neaiškią ir

kiek paradoksinę konstitucinę būklę, perversminė faktinė vyriausybė

pagaliau ryžosi atvirai pasireikšti kaip tokia ir iš karto trumpame

vienuolikos dienų laikotarpyje nuo 1928.05.14 iki 1928.05.25 iš savo

faktinės perversminės galios padarė visas išvadas, kurias tuo tarpu ji jau

buvo slaptai paruošusi.[8]

Sandaros požiūriu naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m.

Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių 15 skirsnių, tik šįkart apimančių ne

108, o 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo

daugelį ankstesniosios, 1922m. Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi

konstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m.

Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos

prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą

įdiegimas, tuo pat metu išsaugant pagrindinių demokratinių institutų,

skyrium imant – parlamentarizmo regimybę, netgi demonstruojant didesnį

pasitikėjimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu kaip referendumas.

Perversminis Konstitucijos pobūdis Jos įžangoje

Atsižvelgiant į 1928 m. konstitucijos preambulės tekstą, galima

teigti, kad ši konstitucija yra faktinės perversminės valdžios oktrojuota:

joje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti būtent Respublikos

prezidentas, pritariamas viso Ministrų kabineto, susirinkusio į iškilmingą

posėdį kariuomenės šventės dieną. Tad konstitucija yra skelbiama kaip

Respublikos Prezidento imperatyvinis sprendimas, Prezidento steigiamosios

galios, tad diktatūros, aktas.

Tai ypatingai pabrėžia perversminę šios konstitucijos kilmę, nes tik abu –

1926.12.17 ir 1927.04.12 perversmai galėjo Respublikos Prezidentui su jam

pritariančiu Ministrų Kabinetu suteikti tą galią, kurią jis iš jokių

ankstyvesnių teisinių aktų įgyti nebūtų galėjęs.[9]

Tai patvirtino ir tautininkų spauda, kurioje, ppaskelbus Konstituciją,

imta teigti, kad šiuo atveju teisės šaltiniu, teisę kuriančiu veiksniu

buvęs gruodžio 17 dienos faktas, naujajai Lietuvos vyriausybei davęs

pagrindą savo nuožiūra, nesilaikant nustatytos tvarkos, keisti

Konstituciją.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos oktrojavimo faktui

sušvelninti į ją buvo įtraukta nuostata: „Ši Konstitucija veikia nuo jos

paskelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos

atsiklausimo keliu“ (106Str.). Dėl šios aplinkybės minima Konstitucija

literatūroje dažnai traktuojama kaip laikinas aktas, pasak M. Rėmerio,

„konstitucinis pasiūlymas tautai“ arba „konstitucinis provizoriumas“-

laikinoji konstitucija, turinti veikti ir iki jos patikrinimo. Taip pat M.

Rėmeris šį straipsnį interpretuoja kaip panaikinantį prielaidą, kad ši

konstitucija- oktrojuota, teigdamas kad jis suteikia konstitucijai

demokratinio pobūdžio. Šis pobūdis glūdi būtent šiame straipsnyje apie

konstitucijos „patikrinimą“ „tautos atsiklausimo keliu“[10]. Tad M.Rėmeris

tai yra labiau linkęs traktuoti kaip konstitucinį pasiūlymą tautai, o ne

kaip Prezidento oktrojuotą konstituciją. Beje, „Tautos atsiklausimo“

terminas, konstitucijoje vartotas ne kartą, M. Rėmerio traktuojamas kaip

tautos sankcija referendumu ar plebiscitu.

Dvi tautos atstovybės 1928 m. Konstitucijoje

Politinė galia 1928m. konstitucijoje tradiciškai yra atstovaujama

Seimo ir Vyriausybės. Pastaroji susideda iš Respublikos Prezidento ir

Ministrų Kabineto. Ši nuostata buvo įtraukta ir į 1922 m. konstituciją;

tačiau tų veiksnių, pasak M.Rėmerio, tiek konstrukcija, tiek funkcinis

santykis naujoje konstitucijoje žymiai skiriasi.

1922 m. konstitucijoje šių organų struktūra bendrais bruožais buvo

tokia, kad tiktai Seimas vienas buvo kilęs iš teisinės tautos ir jo vieno

buvo monopolizuojamas Tautos Atstovybės vardas. Vyriausybė Respublikos

Prezidento asmenyje buvo kilusi iš Seimo, kuris Prezidentą rinko ir galėjo

šalinti (,,atstatyti“); antras Vyriausybės veiksnys – Ministrų Kabinetas –

buvo surištas su Seimu griežtu vienašališko Seimo pasitikėjimo

reikalavimu.

1928 m. konstitucija iš esmės keičia šią konstrukciją. Tiek Seimą,

tiek Vyriausybę ji suriša tiesiog su teisine tauta ir tuo pačiu sumažina

Vyriausybės priklausomumą nuo Seimo. Ji steigia dvi paralelias Tautos

atstovybes kurių vieną sudaro Seimas (24str. „Seimą sudaro tautos

atstovai“),antrą, skiriamą Respublikos Prezidento rinkimų funkcijai, sudaro

„ypatingieji tautos atstovai“ (43str.: „Respublikos Prezidentas renkamas

ypatingų Tautos atstovų.“)

Šios dvi skirtingos tautos atstovavimo kolegijos jokio kontakto tarp

savęs neturi: viena yra tam tikras funkcinis įsteigtosios valdžios organas,

antra jokios tam tikros funkcijos neturi, išskyrus Prezidento išrinkimą t.y

ji sudaroma tiktai pastarajam tikslui. [11]

Prezidento galių išplėtimas bei Seimo konstitucinių funkcijų

susiaurinimas 1928m. Valstybės Konstitucijoje

Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pamėginta

atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencija

išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita,

atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas

specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypatingųjų tautos

atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kildinti iš pačios

tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiam

įstatymui (43 str.).

Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu taip pat buvo tai,

kad šioje konstitucijoje jis buvo jjau ne tik vienas Vyriausybės, t. y.

vykdomosios valdžios, komponentas, bet ir aktyvus, savarankiškas įstatymų

leidžiamosios valdžios subjektas:

„Respublikos Prezidentas turi teisę paleisti Seimą.

Seimo nesant arba Seimo sesijų tarpe, Respublikos Prezidentas gali

leisti įstatymus, turinčius galios ligi Seimas juos pakeis. Seimui nesant

arba negalint sušaukti nepaprastos sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo

Seimo teises, numatytas §§ 31, 32 ir 64″(53 str.).[12]

Įstatymų leidžiamoji galia, kurios pamatiniu konstituciniu organu iš

principo yra Seimas, perkeliama į Prezidento instituciją ne tik tais

atvejais, kai Seimo nėra, t.y kada jis nėra išrinktas, bet ir tarp Seimo

sesijų, kada būtų galima sušaukti nepaprastą seimo sesiją. Seimui nesant

arba tarp Seimo sesijų Respublikos Prezidentas tampa eilinis, normalus

konstitucinis įstatymų leidėjas. Tokiu būdu konstitucija numato du

alternatyvius įstatymų leidėjus:

• Seimo sesijos metu – Seimas;

• Visais kitais atvejais – Respublikos Prezidentas.

1928 m. konstitucijoje Vyriausybės galia Prezidento asmenyje yra

ryškesnė ir stipresnė, negu kad buvo ankstesniuose konstituciniuose aktuose

(1918m., 1919m. laikinosios konstitucijos, 1922m. nuolatinė Konstitucija).

Dabar visa įstatymų leidžiamoji funkcija ,,Seimui nesant ir tarp Seimo

sesijų“ be jokių sąlygų ir procedūros koncentruota Respublikos

Prezidento galioje. Tiesa, šie Prezidento leidžiamieji įstatymai, kaip ir

kiti Prezidento aktai, yra negalimi be ministrų kontrasignacijos, todėl

formaliai Ministrų Kabinetas taip pat turi šią galią. Tačiau šioje

konstitucijoje kontrasignacija neturi to varžančio pobūdžio, kurio ji

turėjo ankstesnėse Lietuvos konstitucijose. Jokios sąlygos, jokio

rezervo, kuris Seimui suteiktų

šių Prezidento leidžiamųjų įstatymų kontrolę

ir subordinuotų juos Seimo galiai, konstitucija nenustato. Beje,

Konstitucijos tekste minima, kad šie Prezidento įstatymai turi galios „ligi

Seimas juos pakeis“, tačiau tai didelės reikšmės neturi, nes ne tiktai

Prezidento, bet ir paties Seimo leidžiamieji įstatymai turi galios tik

„ligi Seimas juos pakeis“; o antra vertus, kadangi Prezidento leidžiamiems

įstatymams jokia riba nenustatyta, vadinasi, kadangi Prezidentas gali savo

leidžiamaisiais įstatymais keisti esamus įstatymus, tai lygiai taip pat

būtų galima pasakyti, kad ne tiktai Prezidento leidžiamieji įstatymai turi

galios ,,ligi Seimas juos pakeis“, bet ir SSeimo leidžiamieji įstatymai turi

galios ,,ligi Prezidentas juos pakeis“[13]. Aišku kad kiekvienas įstatymas

turi galios tol, kol įstatymų leidėjas jo nepakeičia arba nepanaikina, o

kadangi ši konstitucija numato du įstatymų leidėjus, kurių vienas, Seimas,

juos leidžia savo sesijų metu, o antras, Respublikos Prezidentas, kitu metu

(kuomet sesijos nėra), tai jie abu savo veikimo metu gali keisti tiek savo

paties, tiek savo kolegos anksčiau išleistus įstatymus.

Tokia įstatymų leidimo tvarka, be abejo, užtikrina šios funkcijos

nenutraukiamą nuolatinumą, nepalikdamas jokių spragų šiai funkcijai

apmirti, kas būtų tada, jei įstatymus galėtų leisti tiktai laikinomis

sesijomis veikiąs Seimas.[14]

Tačiau, M. Rėmerio teigimu, jeigu imsime lyginti pirmojo ir antrojo

įstatymų leidėjo pajėgumą tai pastebėsime, kad Prezidentas, kuris yra

antrasis įstatymų leidėjas (įgyja tą funkciją tiktai Seimui negalint jos

vykdyti), yra savo įstatymų leidime pajėgesnis už pirmąjį įstatymų leidėją

Seimą. Seimo galia įstatymų leidime yra aprėžta Respublikos Prezidento

reliatyviniu veto ir Prezidento bei 50 000 piliečių rinkikų apeliavimu į

referendumą. Tai reiškia, kad Seimo, priimtas įstatymas dar nėra galutinis-

jis gali būti pakeistas arba atmestas. Tuo tarpu Respublikos Prezidento

priimtas įstatymas jau tuo pačiu yra išleistas – jis jį ir skelbia, niekas

negali jo vetuoti, niekas negali jo užprotestuoti ir pavesti tautos

referendumui patikrinti. Vienintelis Prezidento formalus suvaržymas jo

įstatymų leidime yra ministro kontrasignavimas, kuris seka iš bendro

principo, jog visi Prezidento aktai iš tikrųjų yra visos Vyriausybės aktai

ir, kaip tokie, pavedami parlamentinei valdymo kontrolei. Tačiau šio

suvaržymo reikšmė- tik formali, kadangi šioje konstitucijoje Vyriausybė yra

Prezidentui priklausantis organas ir todėl rimtai jo varžyti negali, o

antra vertus, parlamentinė kontrolė, kuriai skiriama Prezidento aktų

kontrasignacija, čia iš viso nedaug turi reikšmės, nnes ir be šios kontrolės

Prezidento leidžiamieji įstatymai yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo,

dispozicijoje jo sesijos metu.[15]

Esant taip formuluotam įstatymų leidybos dualizmui, kiekvieno įstatymų

leidybos subjekto – Seimo ir prezidento – veiklos rezultatų lyginamasis

svoris priklausė taip pat nuo Seimo posėdžiavimo trukmės. Konstitucijoje

nustatyta, kad Seimas nebėra nuolat dirbanti institucija, o dirba kasmet

šaukiamomis dviem sesijomis, kurios kartu galėjo trukti iki šešių mėnesių

(28 str.). Be to, prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų

siūlymu gavo teisę sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai spręsti iš anksto

numatytus klausimus (36 str.). Sesijas prezidentas galėjo baigti pirma

laiko, taip pat paleisti Seimą (53 str.).

Ypač reikšmingas buvo Konstitucijos 28 straipsnis, nustatęs, kad

terminai sušaukti pirmąjį Seimą nenumatomi, kartu akivaizdžiai devalvavęs

visas demokratiškąsias Seimui skirtas konstitucines nuostatas.

Šis 28 Konstitucijos straipsnis- pereinamoji nuostata, kuri, šioje

konstitucijoje buvo labai svarbi. Ji sudarė teisinį pagrindą aštuonerius

metus Seimo rinkimų išvis nerengti, visą tą laiką naudojantis ta galia,

kurią ši konstitucija vyriausybei pavedė tarp kadencinių Seimo spragų metu.

Tai buvo tiesioginio perversminio vyriausybės ir pačios konstitucijos

pobūdžio padarinys, skiriamas perversminių elementų įsitvirtinimui

valdžioje, nekliudant tiems, kurie galėtų pasireikšti iš demokratinių Seimo

rinkimų. O kadangi perversmas buvo įvykdytas būtent prieš Seimo galią, tai

Seimu ir nebuvo pasitikėta ir buvo rasta „nepaprasta konstitucinė formulė,

kuri leistų veikti Šiai konstitucijai, neveikiant vienam konstitucinės

valdžios veiksniui, kad ir numatytam pačioje konstitucijoje.“ [16]

Pasak M. Rėmerio, Seimo sušaukimo atidėjimą neapibrėžtam laikui

įgalino būtent 53str. 2-as abzacas. Dėka jo, Seimo buvimas nėra būtinas,

nes ir be jo visos valstybės funkcijos yra konstitucingai aprūpintos.[17]

Seimo atsisakymas Lietuvą faktiškai iškart pavertė vienpartinės sistemos

valstybe, nes nesant Seimo rinkimų ir valdžia monopolizavus tautininkam,

kitos politinės partijos neteko galimybių teisiniu būdu siekti

valdžios.[18]

Atidžiau panagrinėjus, 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje galima

pastebėti žymias Seimo galių, sutarčių ratifikavimo srityje, reformas.

1922 m. Konstitucijoje, 30 straipsnyje, Seimo tvirtinimas

(ratifikacija) buvo reikalinga daugeliui Vyriausybės sudaromų tarptautinių

sutarčių (taikos sutartys, Valstybės teritorijos įgijimo, išsižadėjimo ar

perleidimo sutartys, prekybos sutartys su kitomis valstybėmis, užsienio

paskolos, sutartys, kurios visai ar dalinai naikina arba pakeičia

esamuosius įstatymus, sutartys, kurios uždeda pareigų Lietuvos piliečiams,

sutartys, kurios nustato tiesiogines arba netiesiogines monopolijos arba

nusavinimo teises). Visos šios sutarčių kategorijos buvo išvardintos

konstitucijoje. Tačiau 1928 m. konstitucijoje Seimas neratifikuoja jokių

sutarčių- visas sutartis ratifikuoja Respublikos Prezidentas (48 str). Ir

tiktai tuo atveju, kada Lietuvos sudaryta tarptautinė sutartis liečia

dalykus, kurie šiaip turi būti tvarkomi įstatymų keliu, reikalinga tam

tikra Seimo, kaip pagrindinio įstatymų leidėjo, intervencija. Tačiau ir

šiuo atveju sutartį ratifikuoja ne Seimas, bet Respublikos Prezidentas.

Seimo rinkimams pagal 1928 m. Konstituciją nustatyti tie patys

visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimų

sistemos reikalavimai, bet rinkėjams pakeltas amžiaus cenzas iki 24 metų, o

renkamiesiems – iki 30 metų. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams.

Seimo atstovų skaičių, jo priimtų įstatymų skelbimo tvarką ir kai kuriuos

kitus dalykus turėjo nustatyti atskiri įstatymai.

1928 m. Lietuvos konstitucija, kaip ir ankstesnioji, formaliai

įtvirtino atstovaujamąją demokratiją o tiesioginės demokratijos elementu

joje net gausiau nei ankstesnėje: tautos įstatymų iniciatyvos sąlygos

abiejose konstitucijose liko tos pačios, bet gerokai išplėsta referendumo

naudojimo sritis. Pirmiausiai ši konstitucija nustatė du konkrečius

privalomo referendumo atvejus: mažinant valstybės teritoriją ir, minėta,

„tikrinant“ pačią konstituciją. Antra, leisdama skelbti referendumą dėl

Seimo priimtų ar atmestų įstatymų, iš jų dėl Seimo atmestų Konstitucijos

pakeitimų iir papildymų (104 str. ir 105 str.), ir nenumatydama galimybės

kreiptis į tautą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų,

Konstitucija referendumo institutą pavertė dar viena priemone riboti Seimo

galią. Šią išvadą patvirtina tai, kad Konstitucija nepripažino Seimo

atstovų teisės patiems inicijuoti tokį referendumą, tepalikdama ją 50

tūkstančių piliečių grupei ir Respublikos prezidentui (dėl Konstitucijos)

arba Vyriausybei (dėl paprastų įstatymų).[19]

Ministrų Kabineto vaidmuo 1928m konstitucijoje

Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo

teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus

ministrus, taip pat atleisti Ministrų kabinetą arba ministrus. Pastaruoju

atveju prezidento nuožiūros niekas nevaržė, nes Ministrų kabineto

kontrasignacijos nebuvo reikalaujama:

„Visi Respublikos Prezidento aktai, išskyrus Ministerių Kabineto

paleidimą, privalo turėti Ministerio Pirmininko arba atitinkamo ministerio

parašą. Atsakomybė už aktą tenka jį pasirašiusiam ministeriui“. (57 str.)

[20]

Iš šios nuostatos galima daryti išvadą, kad Ministrų Kabineto

paleidimas sudaro grynai asmeninės Prezidento galios prerogatyvą. Kitaip

sakant, Prezidentas savo iniciatyva ir savo vienašališku absoliučios galios

aktu gali pašalinti kabinetą, kada tik panorėjęs. Šis Prezidento aktas yra

vienintelis, kuris nėra pavestas parlamentinei valdymo kontrolei, nes

niekas už šį aktą neatsako. Prezidentas šioje konstitucijoje, išskyrus tam

tikrą baudžiamąją atsakomybę, iš viso nėra atsakingas.

Šis 57 straipsnis 1928 m. konstitucijoje yra vienas iš ryškiausių

Respublikos Prezidento galios išplėtimo požymių.[21] Šiuo atžvilgiu jo

svarba yra ryški ypač dėl to, kad jis

atiduoda Ministrų Kabinetą tikrajai

Prezidento dispozicijai. Ministrų Kabinetas, kuris yra Prezidento skiriamas

ir praktiškai bet kada be jokių sąlygų ir ceremonijų gali būti jo

pašalintas, tampa tikru Prezidento agentu. Iš tikrųjų jisai netenka

valdančiojo organo pobūdžio ir priverstas daryti tai, ko jo tarnybinis

viršininkas- Prezidentas, nuo kurio jisai priklauso, pageidauja.

Nors 57 straipsnyje numatyta, kad visiems Prezidento aktams, išskyrus

tą vieną Ministrų Kabineto paleidimo aktą, yra reikalinga ministrų

kontrasignacija, tačiau kaip tik ši vienintelė išimtis dezorganizuoja visą

instituciją. Ministrai, kurių likimas yra visiškoje Respublikos Prezidento

dispozicijoje, nebus linkę atsakyti Prezidentui kontrasignacijos, kai ji

bus iš jų pareikalauta, išskyrus nebent tuos atvejus, kada jiems už tai

galėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė.

Tokiomis aplinkybėmis Respublikos Prezidentas tampa ne tik grynai

formaline vyriausybės viršūne, bet ir tarnybine Ministrų Kabineto

vyresnybe. Tai jau yra žymus žingsnis į prezidentinį konstitucinį režimą,

kuriame vyriausybė tampa vienasmeninė Prezidento asmenyje.[22]

Konstitucijoje nustatytas tam tikras Ministrų kabineto priklausomumas

ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Ministrų kabinetas turėtų Seimo

pasitikėjimą, tačiau pareikšti nepasitikėjimą dabar jau buvo būtina

kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma.

Realiai nesančio Seimo teisių, ypač įstatymų leidybos srityje,

koncentravimas prezidento rankose, taip pat prezidento teisė be

kontrasignacijos paleisti Ministrų kabinetą – tai pagrindinės Konstitucijos

nuostatos, Respublikos prezidentą vertusios centrine konstitucine

institucija.

Valstybės Taryba- nauja institucija 1928m Konstitucijoje

Tam tikrą įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija skyrė

pagalbinei, iš specialistų sudarytai iinstitucijai – Valstybės tarybai:

„Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruošti bei svarstyti steigiama

Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras

įstatymas“(54 str.)[23] Tokios politinės institucijos 1922 m.

konstitucijoje nebuvo. Sprendžiant iš jos funkcijų suformulavimo

konstitucijoje, Valstybės Taryba buvo sukurta kaip taryba įstatymų leidimo

reikalams. Pasak M. Rėmerio jos konstitucinės funkcijos gali būti

klasifikuojamos:

1) esamų įstatymų tvarkymas; tai yra kodifikacijos funkcija,

kuri kartais taip pat gali būti reikalinga tam tikrų įstatyminių aktų,

išeinančių iš Valstybės Tarybos galios ribų, tačiau surišamų su jos antrąja

funkcija;

2) įstatymų sumanymų ruošimas bei svarstymas; čia turima galvoje

ne įstatymų iniciatyva, kuri, pagal konstituciją, pavedama tiktai Ministrų

Kabinetui ir, žinoma, pačiam Seimui, ir taip pat ne tas įstatymų projekto

svarstymas, kuris betarpiškai veda į apsvarstyto įstatymo projekto priėmimą

ir sudaro paties įstatymų leidėjo prerogatyvą; čia turimas galvoje tiktai

paruošiamasis darbas Vyriausybės įstatymų leidžiamosios iniciatyvos ribose,

neperžengiąs šių ribų ir negalįs peržengti; tai seka iš to, kad

konstitucinis nuostatas, liečiąs Valstybės Tarybą ir šias jos funkcijas,

yra patalpintas skyriuje apie Vyriausybę, o kadangi Vyriausybėje įstatymų

iniciatyvą turi Ministrų Kabinetas, tai aišku, kad Valstybės Tarybos

vykdomas įstatymų sumanymų ruošimas ir svarstymas turi aptarnauti tą

Ministrų Kabineto įstatymų iniciatyvą.[24]

Kiek vėliau, 1928 m. rugsėjo 21 d., Valstybės tarybos kompetencija

buvo patikslinta Valstybės tarybos įstatymu. Įstatyme buvo nurodyta, kad

Taryba, kurios narius skiria prezidentas, „rengia įstatymų kodifikacijos

sumanymus, praneša Kabinetui ar atitinkamam ministrui apie pastebėtus

prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios organų aktuose, kelia

klausinių dėl naujų įstatymų reikalingumo, svarsto Kabineto ar įstatymų

leidimo įstaigos pateikiamus įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui

teikia nuomonę apie veikiančius įstatymus“.

Taigi, galima daryti išvadą, kad Valstybės Taryba tampa tarnybiniu

Ministrų Kabineto organu, aptarnaujančiu jo įstatymų iniciatyvą, taip pat

ir jo funkciją vykdyti įstatymus, nes kodifikacinė Tarybos funkcija daro

poveikį teisės aiškumui ir palengvina įstatymų veikimą bei jų vykdymą.

Konstitucijoje numatytą Valstybės Tarybą dr. J.Jakštas vadina tiesiog

antraisiais rūmais.[25]

Konstitucijos nuostatų įgyvendinimas

Nepaisant prezidento prioriteto valstybės institucijų sistemoje

konstitucinio įtvirtinimo, pirmuosius po Konstitucijos įsigaliojimo metus

realią valdžią ir toliau savo rankose mėgino tradiciškai išlaikyti

ministras pirmininkas A. Voldemaras. Tačiau šitaip realiame gyvenime

kilusios dviejų pretendentų į lyderius varžybos baigėsi prezidento pergale:

pasinaudojęs konstitucine nuostata, suteikiančia prezidentui teisę paleisti

Ministrų kabinetą ir šiais atvejais, tarsi iš anksto numačius

susidarysiančią situaciją, nereikalaujančia Ministrų kabineto

kontrasignacijos, A. Smetona, varžovui netikėtai, 1929 m. rugsėjo 12 d.

pasirašė aktą dėl Ministrų kabineto paleidimo. Rugsėjo 23 d. buvo

patvirtintas naujas Ministrų kabinetas, vadovaujamas J. Tūbelio.[26]

Nuo šiol Konstitucijos nustatyta centrinių valstybės institucijų

hierarchija su prezidentu jos viršūnėje tapo realybe.

Galiojant 1928 m. Konstitucijai, Lietuvoje išleista jos konstitucinei

teisei reikšmingų įstatymų. Iš jų pažymėtini bent du: vienas skirtas

Respublikos prezidento, kitas – Seimo rinkimų tvarkai.

Prisimenant, kad 1926 m. gruodžio mėn. prezidentu A. Smetona buvo

išrinktas formaliai llaikantis 1922 m. Konstitucijos, jo kadencija turėjo

trukti trejus metus ir galėjo būti pratęsta tik kartu pratęsiant Seimo

kadenciją. Naujoji Konstitucija, minėta, prezidento kadenciją pailgino ir

nustatė, kad jis renkamas ypatingų tautos atstovų. Detaliau prezidento

rinkimų tvarką nustatė paties prezidento išleistas ir 1931 m. lapkričio 25

d. paskelbtas Prezidento rinkimų įstatymas. Naujojo įstatymo esmė ta, kad

piliečiai prezidento rinkimuose galėjo dalyvauti ne tiesiogiai, o tik per

savo išrinktų savivaldybių – valsčių, miestų ir apskričių tarybų – narius,

o Klaipėdos krašte – apskričių ir Klaipėdos miesto seimelių narius,

įrašytus į specialius apskričių viršininkų sudarytus sąrašus; bet ir

pastariesiems prezidentą rinkti buvo patikėta netiesiogiai: apskrityse,

vadovaujant apskričių viršininkams, jiems tebuvo pavesta iš savo tarpo

išrinkti prezidento rinkikus – ypatinguosius tautos atstovus. Ministro

pirmininko sukviesti į specialų susirinkimą, slaptu balsavimu, iš tame

pačiame susirinkime ne mažiau kaip dvidešimties ypatingųjų tautos atstovų

pasiūlytų kandidatų jie turėjo išrinkti prezidentą. Taigi prezidentui

rinkti nustatyti trijų laipsnių rinkimai, pagal schemą rinkėjai →

savivaldybių tarybos → ypatingieji tautos atstovai → prezidentas.[27]

Remiantis šiuo įstatymu A. Smetona prezidentu buvo perrenkamas 1931 m.

ir 1938 metais.

Kitą svarbų konstitucinį institutą – Seimą – Lietuvos vyriausybė ilgą

laiką apskritai delsė šaukti, prezidentas vienas leido įstatymus ir vykdė

kitas parlamento funkcijas. Tuo tarpu žymi visuomenės dalis aktyviai

reikalavo demokratijos ir Seimo rinkimų, opozicija su jais siejo vienintelę

viltį legaliu būdu susigrąžinti valdžią.

Naujas Seimo rrinkimų įstatymas buvo priimtas tik 1936 m. kovo 6 dieną.

1928 m. Konstitucija rinkėjams buvo pakėlusi amžiaus cenzą, ir tai

matyti naujajame įstatyme. Be to, nustatyta, kad balsavimo teisės neturi

asmenys, iš kurių teismas atėmė arba kurių apribojo teises; kaltinami

nusikaltimais, už kuriuos gali būti atimtos teisės; priklausantys

organizacijoms, siekiančioms „atimti Lietuvai nepriklausomybę arba atplėšti

Lietuvos teritorijos dalį“, jei organizaciją turint šiuos tikslus pripažino

teismas ir nuo teismo sprendimo dienos nepraėjo 10 metų sustabdytų ar

uždarytų organizacijų nariai, neišėję iš jų bent prieš šešis mėnesius iki

sustabdymo arba uždarymo. Be to, rinkti negalėjo asmenys, rinkimų dieną

laikomi suimtųjų namuose.

Visiškai nauja šiame Seimo rinkimų įstatyme buvo tai, kad tarp savęs

rinkimuose turėjo varžytis ne partiniu pagrindu sudaryti, o savivaldybių-

apskričių (arba miestų), įeinančių į rinkimų apygardą, – tarybų teikiami

kandidatų sąrašai. Rinkėjai balsuodami galėjo savo nuožiūra rinktis

kandidatą iš bet kurio apygardos sąrašo. Rinkimų rezultatai apygardose buvo

nustatomi paskirstant tarp sąrašų mandatus proporcingai paduotiems už

kiekvieno sąrašo kandidatus balsus. Kiekviename sąraše pirmenybė buvo

teikiama kandidatams, gavusiems daugiau balsų.[28]

Nustatyta rinkimų rezultatų skaičiavimo tvarka, vietoje partinės

pripažindama tik teritorinę kandidato priklausomybę, praktiškai nepaliko

galimybės būsimajame Seime susidaryti organizuotai opozicijai.

Seimo rinkimai įvyko 1936 m. birželio 9-10 dienomis. Net 85 procentai

šiuo būdu išrinktų Seimo narių priklausė Tautininkų sąjungai.

Viena iš pagrindinių išrinkto Seimo funkcijų vėl liko įstatymų

leidyba. Tačiau tai nebebuvo

išimtinė Seimo teisė, nes ja toliau naudojosi

ir prezidentas. Per visą Seimo veikimo laiką jo išleisti įstatymai tesudarė

apie 53 procentus per tą laiką įsigaliojusių įstatymų. Įstatymų iniciatyvos

srityje pagrindinį vaidmenį vaidino Ministrų kabinetas: per 90 procentų

visų įstatymų projektų, svarstytų Seime, buvo pasiūlyta Ministrų kabineto

ir tik likusią dalį tesudarė paties Seimo projektai.

Taigi bendras Prezidento ir Seimo rinkimų įstatymų reglamentuotų

rinkimų bruožas buvo tas, kad svarbiausia vieta juose buvo skirta

savivaldybėms. Jų patikimumą valdantiesiems lėmė tuomet galiojęs 1931 m.

gegužės 2 d. Vietos savivaldybės įstatymas, be kkita ko, reikalavęs, kad jų

rinkėjai mokėtų ar privalėtų mokėti nekilnojamojo turto, žemės, prekybos,

pramonės, amato, asmens pajamų ar buto savivaldybės mokesčius (reikalavimas

netaikytas tik valstybės ar savivaldybės įstaigų tarnautojams bei

baigusiesiems aukštąjį arba specialųjį žemės ūkio mokslą), t. y.

savivaldybės buvo išrinktos ne visuotiniais, o cenziniais rinkimais, o

vadinamoji teisinė tauta neturėjo galimybių dalyvauti šiuose didelės

politinės svarbos aktuose.[29]

Tokių rinkimų rezultatai, suprantama, turėjo įtakos ir prezidento

rinkikų rinkimams, ir kandidatų į Seimo atstovus iškėlimui. [30]

Išvados

Politinės sistemos, įtvirtintos 1922m. ir 1928m. konstitucijose,

funkcionavimas neišvengė kraštutinumų. 1922m. konstitucijoje įtvirtinta

parlamentinio tipo Vyriausybė suponavo plačią Seimo hegemoniją, vedusią į

parlamentarizmo krizę, kuri baigėsi 1926m. perversmu ir autoritarinių

principų įteisinimu naujojoje Konstitucijoje, kurioje buvo stipriai

išplėstos Valstybės Prezidento galios.

1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas iš pirmųjų Europoje

konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, tačiau

griežtos autoritarinės sistemos nesukūrė. Dr. K.Račkauskas 1928 m.

Konstitucijos nelaikė visiškai originalia. Jis sakė, kad ji, įvesdama

keletą esminių nuostatų, kartoja 1922 m. Konstitucijos tekstą.

Vis tik 1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas buvo

reikšmingas tuometinės politinės valdžios žingsnis, apsprendęs tolimesnę

konstitucinę valstybės raidą. Naujos konstitucijos paskelbimą A. Smetona

argumentavo kaip poreikį teisiškai įtvirtinti pastovesnę ir tvirtesnę

valdžią, galinčią išsaugoti tautos vienybę ir garantuoti efektyvesnį,

krašto būdą ir tradicijas atitinkantį valdymą.

1928m. Konstitucija, pasak M.Rėmerio, – iš perversmų kilęs ir

poperversminei diktatūrai likviduoti skirtas konstitucinis provizoriumas.

Neribotų Prezidento galių išplėtimas šioje konstitucijoje įteisino

autoritarinę valdymo sistemą, ilgainiui privedusią prie pačios valstybės

žlugimo.

Teisus buvo K.Grinius, dar 1929m. sakydamas, jog tokį diktatūrinį,

visuomenę nupolitinantį režimą palaikanti valstybė, kilus konfliktui su

užsieniu, tampa nepajėgi išsilaikyti.

Taigi šis 1928m. konstitucinės Lietuvos politinės sistemos sąrangos

išbandymas nepasiteisino, versdamas ddabartinės 1992m. konstitucijos kūrėjus

ieškoti tobulesnio, Lietuvos politinėms sąlygoms tinkamesnio konstitucinės

valstybės sistemos varianto.

Literatūra

1. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis J. S, Šenavičius

A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002, 542p.

2. Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,

Justitia, Vilnius 1997, 304p.

3. Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn”/politika. – 1991.-Nr.1.- 15p.

4. Merkelis A. Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. – New

York, N.Y., 1964. – 740p.

5. Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989, 239p.

6. Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos.- Vilnius:

Mintis,1990.-511p.

7. ŠŠvoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – 216p.

———————–

[1] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,

Justitia, Vilnius 1997

[2] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius

A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002

[3] Ten pat

[4] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,

Justitia, Vilnius 1997

[5] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[6] Merkelis A. Smetona. – New York, 1964

[7] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės istorija“,

Justitia, Vilnius 1997

[8] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[9] Ten pat (t.p.)

[10] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[11] T.p.

[12] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989

[13] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[14] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[15] T.p.

[16] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[17] T.p.

[18] Maksimaitis M. “Vingiuotas kelias žemyn” politika. – 1991

[19] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius

A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002

[20] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989

[21] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[22] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[23] Valavičius K. “Lietuvos Valstybės konstitucijos” , Vilnius 1989

[24] Rėmeris M. Lietuvos Konstitucinės teisės paskaitos. – Vilnius, 1990

[25] ŠŠvoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. – Vilnius, 1990. – P. 216.

[26] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius

A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002

[27] Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V.,.Pečkaitis S, Šenavičius

A. “Lietuvos teisės istorija”. Justitia, Vilnius 2002

[28] T.p.

[29] Maksimaitis M., Vansevičius S. “Lietuvos valstybės ir teisės

istorija“, Justitia, Vilnius 1997

[30] T.p.