TEISES TEORIJA

TEISĖS SAMPRATA

Teisės sampratos būtinybė kildinama iš praktinio reikalo:

1) pažinti galiojančią teisę,

2) jos laikytis,

3) taikyti ją praktiškai,

4) prognozuoti jos raidą.

Teisės samprata – įstatymų įvairovės vienovė – pažindami kas yra teisė

kartu pažįstame, kas yra esmingiausia, stabiliausia kiekviename ir visuose

įstatymuose.

Totalitariniuose režimuose teisė remiasi įstatymu, o įstatymas –

valdančiosios jėgos valia.

Demokratinės visuomenės teisė remiasi ne tik įstatymu, bet ir teise

(precedento teisė, teismų savarankiškumas įgyvendinant teisingumą,

konstitucinė ir administracinė teisės aktų kontrolė).

Teisė padeda žmogui tapti žmogumi ne kaip biologinei rūšiai, o kaip

socialinei būtybei, sugebančiai būti ne tik savimi, bet ir drauge su

kitais.

Teisės terminas nevienareikšmis: žmogaus teisė, prigimtinė teisė,

objektinė teisė (teisės normų sistema), pozityvioji teisė (valstybės

sukurta), subjektinė teisė (pareigų vykdymu konkretaus asmens susikurtą

leistiną elgesį).

Iš to galima pabrėžti:

teisė – socialinis interesas, paverstas visuotinai privaloma elgesio

taisykle, skirta norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

TRYS TEISINĖS BŪTIES LYGMENYS

Teisinės būties lygmenys:

I. Teisinė idėja – tai pageidaujamo socialinių santykių modelio

vaizdiniai;

II. Teisės norma – tas pats idėjinis elgesio taisyklės projektas

(modelis), tik jau oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas

su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privaloma

elgesio taisykle, pajėgia daryti tiesioginį poveikį žmonių

elgesiui;

III. Teisiniai santykiai – teisės normų formuluojami leidimai ir

imperatyvai (moralinės normos, taisyklės) virtę praktiniu žmonių

elgesiu.

Teisės, kaip interesų juridizavimosi formulė:

Teisė kaip procesas:

TI TN TS

TI – užtikrina teisės sąmoningumą;

TN – to sąmoningumo norminį pobūdį ir privalomumą;

TS – praktinį jos funkcionavimą.

TEISINIS PERSONALIZMAS* – ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS VARIANTAS

ŠIUOLAIKINĖS TEISĖS SAMPRATOS TERMINO SĄVOKOS RELIATYVUMAS (santykis,

priklausomumas nuo ko nors)

Neturint aiškios teisės sampratos:

1) negalima sukurti sąmoningos teisinės doktrinos;

2) vargu ar būtų galima moderniai skaityti Konstitucijos straipsnius,

atpažinti jų autentišką teisinę prasmę;

3) sunku būtų visais atvejais vykdyti teismuose teisingumą;

4) būtų neįmanoma aiškiai skirti teisinius argumentus nuo neteisinių;

5) pati jurisprudencija nustotų būti mokslu.

Kaip suprasime teisę, tokią turėsime –

➢ teisinę doktriną,

➢ taip interpretuosime Konstituciją ir kitus įstatymus,

➢ tokią turėsime administracinę ir konstitucinę valdžios aktų teisėtumo

kontrolę,

➢ “ bendruosius teisės principus”,

➢ jjų pagrindu vykdomą teismų teisėkūrą ad hoc,

➢ tokią turėsime teisinę valstybę bei realią žmogaus teisių

apsaugą.

Apibrėžti teisę totalitariniuose režimuose – tai apibrėžti valdžios

teisę (teisinis pozityvizmas ir jo atmainos: normatyvizmas ir institucinis

arba reliatyvistinis** pozityvizmas*** )

Apibrėžti teisę demokratiniuose režimuose – tai apibrėžti žmogaus

teisę ( žmogaus teisę apibrėžiančios teorijos: prigimtinė teisė,

psichologinė, teologinė, sociologinė, visuomeninės sutarties, “socialinių

priklausomybių” arba solidarumo ir kt.).

*testinė šiuolaikinė filosofijos kryptis, asmenybę laikanti pirmine

tikrovės forma ir aukščiausia dvasine vertybe, o pasaulį laikanti

absoliučios asmenybės – Dievo kūrybine apraiška; personalizmas susiformavo

XIX a. pabaigoje Rusijoje ir JAV, vėliau išplito ir kitose šalyse;

remdamasis krikščioniškąja žmogaus samprata, personalizmas laiko, kad

asmenybė galinti susiformuoti tik izoliuodamasi nuo socialinės aplinkos ir

nuolat save tobulindama; kritikuodami kapitalizmą, personalizmo atstovai

iškelia viduramžių bendruomenės idealą ir propaguoja asmens revoliuciją,

kuri turi vykti per vidinį asmenybių tobulėjimą

** Reliatyvizmas- filosofijos pažiūra, teigianti, kad loginės ir pažintinės

vertybės (tiesa, melas), etinės (gėris, blogis) ir estetinės bei su jomis

susijusios normos ir vertinimai yra santykinio pobūdžio)

*** (XIX–XX a. filosofijos kryptis (jos pradininkas Ogiustas Kontas (Comte;

1798–1857), prancūzų filosofas)), teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas,

paremtas gamtos mokslų metodika; neigiantis moksle bet kokią metafiziką. ).

DU TEISĖS SEMANTINIAI (reikšminiai) LYGMENYS: VERTYBINIS IR NORMINIS

Teisės struktūrą sudaro du jos elementai:

1) vertybinis – asmens egzistenciniai interesai – vertybės, kurias jis

nori apsaugoti, susikurti ar įsigyti norminant savo ir kitų asmenų

ar institucijų elgesį (teisės objektas);

2) norminis – tai subjektyvus asmens reikalavimas pagarbos savo

egzistencinėms vertybėms (teisės objektui).

TEISĖ KAIP SUBJEKTINIŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ VIENOVĖ

Teisė – tai pagarbos reikalavimas ir įsipareigojimas pagarbai.

Filosofinėmis kategorijomis – tai egoizmo ir altruizmo vienovė.

Teisės kategorijomis – subjektinių teisių ir pareigų vienovė.

Todėl:

Teisės atskirtos nuo pareigų virsta privilegijomis;

Pareigos, atskirtos nuo teisės – prievolėmis (pavergimu).

Teisių ir pareigų vienovė apsaugo individą nuo vergavimo visuomenei

(pareigų absoliutinimo), oo visuomenę – nuo konkretaus individo agresijos

(teisių absoliutinimo).

Teisių ir pareigų vienovė yra prigimtinė, o ne nustatyta valstybės

(pvz. teisės į gyvybę absoliutinimas).

Tokia teisės samprata – pilietinė, arba societarinė.

TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA

TEISINIS PERSONALIZMAS KAIP SUBJEKTINĖS TEISĖS TEORIJA

Teisės kilmė ir jos specifika grindžiama keturių aksiomų modeliu:

1) pripažinimas, jog visi asmenys (individai), savo vertybėmis, savo

laisvėmis, interesais yra vienodai vertingi ir šia prasme lygūs;

2) kiekvienas asmuo yra kultūriškai pats sau nepakankamas garantuoti savo

interesų įvairovės įgyvendinimo;

3) poreikis įveikti šį kultūrinį nepakankamumą verčia individą bendrauti

su kitais individais – keistis su jais paslaugomis;

4) laisvi ir lygiateisiai asmenys negali keistis paslaugomis kitaip, kaip

tik tų paslaugų lygiavertiškumo pagrindu.

Teisinis personalizmas yra šiuolaikinė teisės samprata, besiremianti

keturių aksiomų modeliu ir siekianti suorganizuoti į sistemą individo

loginį pirmumą su demokratinio veikimo vertybėmis.

Išvada:

Šiuolaikinės demokratinės teisės esmę išreiškia personalistinė teisės

samprata, kuri, grįsdama subjektinės teisės pirmumą, o jo specifiką

siedama su leidimų ir paliepimų vienove, duoda pagrindo objektinės teisės

(valstybės kuriamos specifiką “išvesti” iš subjektinės teisės specifikos:

objektinė teisė kuriama subjektinei teisei ir jos formuluojamiems

principams konkretinti, sankcionuoti, ir jų įgyvendinimui organizuoti.

TEISĖS PRINCIPAI

Principium (lot.) – pradžia, kilmė, pagrindas

UNIVERSALŪS ŽMOGIŠKO SUGYVENIMO PRINCIPAI:

demokratiškumas, humaniškumas, lygiateisiškumas

GRYNIEJI TEISĖS PRINCIPAI

• įstatymui ir teisei visi lygūs;

• visų asmens subjektinių teisių santykinumas, išreiškiantis

neatskiriamą teisių priklausomybę nuo pareigų vykdymo;

• privilegijų ir absoliučių teisių neleistinumas;

• socialinio kompromiso (arba saiko) derinantis priešingus

interesus;

• žalos atlyginimo privalomumas.

TEISINGUMAS – visiškai sutampa su teisių ir pareigų vienove ir tėra tik jos

sinonimas.

BENDRIEJI TEISĖS PRINCIPAI

1. Žmogus nėra priemonė siekti tikslo, o visada tikslas. Visi gimsta

laisvi ir lygūs savo laisve.

2. Įstatymas yra tai, ką tauta per savo atstovus arba per referendumą

nustato ir įsako.

3. Pilietis, paklūstantis įstatymui, turi turėti galimybę priversti

laikytis įstatymų ir pačią valstybę, taip pat teisę reikalauti, kad

kiti piliečiai laikytųsi įstatymų.

4. Teisėtumas – užtikrinti teisės paliepimų vykdymą, įgyvendinimą.

Požymiai:

• teisėtumo vieningumas,

• įstatymo taikymo visuotinumas,

• įstatymo viršenybė kitų teisės aktų atžvilgiu.

5. Lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

6. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

7. Nemo contra factum proprium venire potest (niekas negali ginčyti

padarinių veiksmo, kurį atliko pats savo naudai).

8. Ex in juria non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė).

TEISĖS FUNKCIJOS

Pagrindinės funkcijos:

1) reguliavimo – asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vieno

teisinio santykio dalyvio teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems –

pareigą susilaikyti

nuo žalingų veiksmų tų vertybių turėtojo

atžvilgiu;

2) priešingų interesų derinimo arba socialinio kompromiso – saugomos

visų visuomenės narių, dažnai turinčių priešingus interesus teisės;

3) valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo

(represinė) – imperatyvas – bausti.Ji nustato valstybės prievartos

pobūdį ir mąstą, kurį leidžiama taikyti už reguliacinių teisės

normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą.

Išvestinės iš pagrindinių funkcijų:

4) informavimo – nurodo, kokio teisinio santykių dalyvių elgesio

reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos taikomos

tiems, kurie nevykdys nustatytų pareigų;

5) AAuklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos – skatina apmąstyti

tą žalą, kurią patirs asmuo nepaklusdamas imperatyvams, arba gaus

naudą, jei juos vykdys.

TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS

Teisinis reguliavimas – praktiškai funkcionuojanti, veikianti teisės

samprata.

Teisės normomis reguliuojami:

1) turtiniai žmonių santykiai (biologinė + kultūrinė egzistavimo

priemonė, žmogaus teisių ir laisvių gerovės pagrindas);

2) žmonių santykiai, atsirantys valdant valstybę (valdingųjų įgalinimų

atsiradimas valdomiesiems);

3) teisėsaugos santykiai užkertantys kelią visuomeninės tvarkos

pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn.

TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Jis atsako į klausimą: Kaip? Kokiu būdu? Kiek? reguliuojami

visuomeniniai santykiai.

Įstatymų leidėjas, norėdamas pakreipti visuomeninius santykius kokia

nors vertybine linkme gali suformuluoti visuomeninių santykių dalyviams

vieną iš trijų paliepimų:

1) elkitės tik šitaip (įpareigojimas);

2) taip nesielkite (draudimas);

3) elkitės taip, kaip manote reikalinga (įgalinimai).

(R.Z. Lifšicas)

Du ppagrindiniai metodai:

1) imperatyvusis (direktyvinis) – įpareigojimai ir draudžiamieji

paliepimai. Visuomeniniai santykiai negali atsirasti anksčiau, negu

leidžia teisės norma (AT, BT);

2) dispozityvusis – leidžiamųjų ir draudžiamųjų paliepimų sąveika. Kas

nedraudžiama įstatymo – leidžiama. Visuomeniniai santykiai eina

pirmiau teisės normos (CT, ŽT, TPr.T).

Kiti:

1) subordinacijos ir valdingojo įsakymo (AT);

2) pagyrimo (DT);

3) šalių lygiateisiškumo ir autonomijos (CPrT, BPrT, APrT).

TEISĖKŪRA

TI ( TN ( TS

teisėkūra

Teisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria

siekiama:

o sukurti,

o pakeisti,

o panaikinti TN.

TEISĖKŪROS SUBJEKTAI

1. Įgaliotos valstybės institucijos (parlamentas, prezidentas,

vyriausybė, ministrai, ministerijos, savivaldybių tarybos, teismai).

2. Tauta (valia pareiškiama referendumu).

3. Kitos valstybės institucijos ir piliečių susivienijimai (tik tada, kai

kompetentingos valstybės institucijos sankcionuoja jų kuriamas teisės

normas).

TEISĖKŪROS BŪDAI

1. Originalioji kūryba – sukuriama nauja, visuomenėje neegzistavusi

teisės reguliavimo priemonė – elgesio taisyklė.

2. Sankcionavimas – oficiali kompetentingos valstybės institucijos

procedūra, kuria patvirtinama jau esama elgesio taisyklė, suteikiant

jai teisės normos statusą.

3. Ratifikavimas – sankcionavimo procedūra, kai parlamentas,

vadovaudamasis tam tikra procedūra patvirtina tarptautinių teisės aktų

nustatytą elgesio taisyklę, suteikia jai įstatymo galią, įtraukia ją į

nacionalinės teisės sistemą.

TEISĖKŪROS RŪŠYS

1. Originalioji teisėkūra – kompetentingų valstybės institucijų kūrybinė

veikla, kuria sukuriama nauja teisės norma.

Pagal subjektą:

• tautos (referendumas) (LRK 9str.). Referendumo esmę nusako:

– tautos suverenių galių (suprema potestas) tiesioginis pasireiškimas;

– priimtų aktų speciali juridinė galia.

Referendumai skirstomi:

– sprendžiamieji;

– patariamieji;

– ratifikaciniai.

• deleguota arba įgaliota teisėkūra – kai kompetentinga valstybės

institucija paveda kitai valstybės institucijai išleisti įstatymo

galią turintį teisės normų aktą (Lietuvoje nėra).

2. Sankcionuota teisėkūra – nesukuria originalios teisės normos, o tik

sankcionuoja jau egzistuojančią elgesio taisyklę – skelbia ją teisės

norma.

TEISĖKŪROS STADIJOS

1. Teisės normų akto parengimas:

a) įstatymo leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas:

• įstatymų iniciatyvos teisė (LRK 68 str.);

• projekto įregistravimas.

b) projekto svarstymas pagal tam tikras procedūras:

• svarstymas Seimo komisijose ir komitetuose;

• derinimas su Vyriausybe ir kitomis suinteresuotomis valstybės

institucijomis;

• svarstymas Seimo posėdyje.

c) projekto priėmimas:

• įstatymas priimtas, jei balsavo dauguma posėdyje dalyvavusių Seimo

narių;

• konstituciniai įstatymai – jeigu balsavo daugiau kaip 1/2 visų Seimo

narių, keičiami ne mažiau 3/5 Seimo narių;

• referendumu priimtos nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu(LRK

69 str. 3-4 d.).

2.Teisės normų akto priėmimas ir paskelbimas:

a) teisės normų akto pasirašymas ir paskelbimas;

b) teisės normų akto įsigaliojimas.

Teisėkūros principai

1) Teisėtumas (neviršyti kompetencijos).

2) Demokratiškumas ir viešumas.

3) Profesionalumas.

4) Socialinis kkompromisas.

5) Išsamumas.

6) Daugumos.

7) Ekonomiškumas.

“Įstatymą galima laikyti geru, jeigu jis tikslus, jeigu jo reikalavimai

teisingi, jeigu jis lengvai vykdomas, jeigu jis suderintas su valstybės

forma, jeigu skatina piliečius gėriui” (F.Bekonas).

TEISĖS NORMA

Teisės normos požymiai:

1. Norminamasis pobūdis;

2. Formalus apibrėžtumas;

3. Visuotinis privalomumas:

• abipusė nauda;

• valstybės prievarta;

4. Sistemingumas;

5. Bendrumas (nebūtinas).

Apibendrinimas:

Teisės norma – tai tautos arba kompetentingų valstybės institucijų

sukurta, formaliai apibrėžta visuotinai privaloma elgesio taisyklė, kurios

vykdymas garantuojamas santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės

prievarta.

Formalūs teisės normos požymiai:

• norminamasis pobūdis;

• formalus apibrėžtumas;

• visuotinis privalomumas;

• sistemingumas.

Turiningieji teisės normos požymiai:

• laisvė;

• lygybė;

• teisingumas.

SOCIALINĖS NORMOS

Norma – riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys,

kriterijus.

Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas,

schema, matrica, leidžiamo elgesio riba.

Techninės normos – reguliuoja žmonių santykius su gamta.

Religinės normos – reguliuoja žmonių santykius su dievu.

Socialinės normos – reguliuoja žmonių tarpusavio santykius.

Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis

apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių įgyvendinimą.

Socialinių normų klasifikacija:

o moralės,

o papročiai,

o visuomeninių organizacijų (korporatyvinės),

o teisės.

TEISĖS NORMOS VIDINĖ STRUKTŪRA

Teisės normos struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija

apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę.

Tai:

1. Hipotezė – teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai,

nurodantys kada teisės subjektai gali ar privalo elgtis pagal šią

taisyklę;

2. Dispozicija – elgesio taisyklė (išdėstymas);

3. Sankcija – padariniai, atsirandantys teisės subjektui,

nepaklususiam teisės normų reikalavimams.

Struktūros išraiškos formulė:

Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai gyvenimo aplinkybės (H), tai

visuomeninių santykių dalyviai turi elgtis taip ir taip (D), priešingu

atveju jų teisės bus siaurinamos arba likviduojamos(S).

Loginės ir tekstinės teisės normos struktūros santykis

Loginė normos struktūra – tai sistema teisės normos elementų, kurių

padedama konkreti teisės norma, sąveikaudama su kitomis teisės normomis,

tampa pajėgi įgyvendinti visai teisės sistemai skirtas funkcijas:

• suformuluoti elgesio taisyklę;

• nurodyti faktus, kurių pagrindu santykio dalyviams atsiranda,

pasikeičia ar išnyksta subjektinės teisės ir pareigos, taip pat

veiksmus, kuriais gali būti pažeidžiama ši taisyklė;

• užtikrinti tokios taisyklės įsakmumą – jos pažeidimų baudžiamumą.

Tekstinė normos struktūra yra ne teisės esmė, o teisinės technikos

kategorija, skirta išplėtoti loginę normos struktūrą atsižvelgiant į tai,

kuri teisės funkcija įgyvendinama šia teisės norma.

TEISĖS NORMŲ KOLIZIJA

Teisės normų kolizija – tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį

reguliuoja kelios, viena kitai prieštaraujančios normos.

Taisyklės:

1. Kai viena kitai prieštarauja tos pačios institucijos išleistos ir tą

pačią juridinę galią turinčios teisės normos, tai galioja vėliau

išleista teisės norma.

Lex posteriori derogat priori

2. Jei viena

kitai prieštarauja skirtingos kompetencijos institucijų

išleistos teisės normos, tai galioja aukštesnę kompetenciją turinčios

institucijos išleista teisės norma.

3. Jei specialioji teisės norma prieštarauja bendrajai, tai galioja

bendroji.

Lex generali derogat lex speciali

➢ Specialiosios normos primatas prieš bendrąją galimas tik normų

konkurencijos atveju (teisės normų konkurencija esti tada, kai

įstatymų leidėjas sąmoningai nustato kelias teisės normas,

reguliuojančias tuos pačius visuomeninius santykius).

➢ Specialiosios normos primatas bus ir tais atvejais, kai

bendroji norma turi dispozityviosios normos prasmę.

TEISĖS NORMŲ IŠRAIŠKOS FFORMOS

Teisės normų išraiškos formos:

1. Teisinis paprotys – kompetentingos institucijos sankcionuota elgesio

taisyklė, susiformavusi visuomenėje dėl ilgalaikio ir daugkartinio

kartojimosi.

2. Teisinis precedentas – tai valstybės institucijos, dažniausiai teismo

sprendimas, priimtas sprendžiant konkrečią teisinę bylą (ad hoc) ir

vėliau laikomas pavyzdžiu sprendžiant analogiškas bylas.

3. Ratifikuotos tarptautinės sutartys.

4. Teisės aktas – tai tautos, valstybės institucijų, pareigūnų ar pavienių

asmenų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame

yra suformuluotos teisės normos.

Rūšys:

o Bendrųjų teisės normų aktas;

o Individualių teisės normų aktas;

o Interpretuotų tteisės normų aktas.

Visi norminiai teisės aktai funkcionuoja kaip vientisa sistema, kuriai

būdingi tokie požymiai:

• suderinamumas,

• abipusė sąveika,

• hierarchiškumas,

• specializacija ir diferenciacija pagal teisės šakas.

5.Norminės sutartys.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ RŪŠYS

1. Įstatymai – tai Konstitucijos ir Seimo sstatuto nustatyta tvarka

išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę

galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti

svarbiausius žmonių santykius.

Pagal juridinę galią įstatymai skirstomi:

Pagrindiniai:

o Konstitucija (LRK 7str).

o Konstituciniai įstatymai (LRK 69str).

o Ratifikuotas tarptautinės sutartys (LRK 138str. 3 dalis).

Paprastieji:

o Programiniai įstatymai.

o Organiniai, arba kodifikaciniai, įstatymai.

o Ypatingieji įstatymai.

2. Poįstatyminiai aktai – tai teisės aktai, priimami remiantis įstatymais,

jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų

įgyvendinimą. Tai vykdymo aktai:

o Seimo nutarimai;

o Prezidento dekretai;

o Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai;

o Konstitucinio teismo nutarimai, jei NTA pripažįstami

prieštaraujantys konstitucijai;

o Ministro Pirmininko potvarkiai ir rezoliucijos;

o Ministerijų, departamentų instrukcijos ir įsakymai;

o Savivaldybių tarybų sprendimai;

o Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, turintys

bendrųjų teisės normų;

o Apskričių vviršininkų įsakymai;

o Įmonių, įstaigų, organizacijų norminiai teisės aktai.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS LAIKO ATŽVILGIU

Norminių teisės aktų galiojimo laikas – laikotarpis nuo akto

įsigaliojimo pradžios iki jo galiojimo pabaigos.

Galiojimo pradžia:

a) nuo akto priėmimo momento;

b) nuo akto patvirtinimo dienos (patvirtina įsakymu vadovas);

c) nuo akto paskelbimo dienos (įstatymai);

d) kitą dieną po akto paskelbimo “Valstybės žiniose”

(poįstatyminiai aktai);

e) nuo teisės akto faktinio gavimo dienos (kanc. knygos, kurjeris,

el. paštas);

f) nuo datos, nurodytos pačiame akte;

g) atsiradus ttam tikroms aplinkybėms.

Galiojimo pabaiga:

a) baigiasi akto galiojimo laikas, jei nurodytas tame pačiame

teisės akte;

b) kompetentinga institucija kitu teisės aktu tiesiogiai

panaikina norminį teisės aktą;

c) išleidžiamas naujas norminis teisės aktas, kuris reguliuoja

tuos pačius visuomeninius santykius;

d) Konstitucinis Teismas nutarimu pripažįsta įstatymą,

prieštaraujantį Konstitucijai.

Lex retro non agit !

Išimtis: BA ir AA:

a) panaikina veikos baudžiamumą;

b) švelnina bausmę.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS TERITORIJOS ATŽVILGIU

Galioja teisinėje Lietuvos teritorijoje:

o valstybės sienomis apribota sausumos teritorija;

o vidaus ir teritoriniai Baltijos jūros vandenys;

o oro erdvė virš sausumos;

o žemės gelmės;

o Lietuvos ambasadų teritorijos užsienio valstybėse;

o visi laivai su Lietuvos vėliava, esantys atviroje jūroje;

karo laivai, esantys kitų šalių teritoriniuose vandenyse;

o skraidančių ir kosminių aparatų kabinos, esančios atmosferoje.

NORMINIŲ TEISĖS AKTŲ GALIOJIMAS ASMENŲ ATŽVILGIU

Norminių teisės aktų galiojimo riboms turi reikšmės:

a) teisės subjekto amžius:

o nuo 18 m. visi teisės aktai;

o nuo 16 m. administracinė atsakomybė;

o nuo 16 m. baudžiamoji atsakomybė;

o nuo 14 – 16 m. baudžiamoji atsakomybė (BK 13str.);

o nuo 14 – 18 m. civilinė atsakomybė.

o

b) asmens neliečiamybės teisė:

o diplomatiniai imunitetai;

o aukščiausiųjų valstybės institucijų pareigūnų asmens

neliečiamybės teisė.

TEISĖS SISTEMA

TEISĖS SISTEMOS SKIRTUMAS NUO TEISĖS NORMŲ SSISTEMOS

Teisės normų sisteminimas – tai teisės normų telkimas į tarpusavyje

susijusius teisės institutus, teisės pošakius, teisės šakas pagal

reguliavimo objektą ir metodą.

Teisės sistema – tai teisės normų egzistavimo ir veikimo būdas, kur visos

teisės normos suorganizuotos į teisės institutus, pošakius, šakas,

susijusios tarpusavio priklausomybe ir veikia garantuodamos viena kitos

veiksmingumą.

TEISĖS SISTEMOS SUDARYMO METODAI

Subordinacijos pagrindu teisės normos telkiamos į vis bendresnius darinius.

Koordinacijos arba koreliacijos paskirtis – suvienyti teisės šakas pagal jų

atliekamas funkcijas, kur teisės šakos papildytų viena kitą, garantuotų

viena kitos funkcionalumą, imperatyvų įsakmumą.

Visos teisės šakos skirstomos į:

• materialiąsias,

• proceso.

Materialiosios teisės šakų normos reguliuoja tarp žmonių ir jų

susivienijimų realiai susiklosčiusius santykius.

Proceso teisės šakų normos nustato įvairias teisines procedūras, būtinas

siekiant įgyvendinti materialiosios teisės normų reikalavimus.

Vertikaliuoju (subordinacijos) požiūriu teisės sistema – tai teisės normų,

sujungtų į teisės institutus, pošakius ir šakas hierarchija, o

horizontaliuoju (koordinacijos) požiūriu – tai teisės šakų tarpusavio

sąveikos organizacija.

TEISĖS NORMOS KAIP TEISĖS SISTEMINIMO OBJEKTAI

TEISĖS SISTEMOS SANTYKIS SU TEISINE SISTEMA

Teisės sistema yra teisės normų ir šakų vidinė organizacija.

Teisinė sistema – teisės sistemos sujungimas su teisėkūros ir teisės

įgyvendinimo (teisėsaugos) institucijomis bei jų veikla.

Jos struktūrai būdingi trys lygmenys:

o ideologinis doktrininis (teisės samprata);

o norminis (teisės sistema);

o organizacinis institucinis (valstybės institucijų sistema,

kurianti ir įgyvendinanti teisę).

o

TEISINĖS SISTEMOS VIDAUS STRUKTŪRA

TEISINĖS TEISĖS TEISINIAI

IDĖJOS NORMOS SANTYKIAI

Teisinių sistemų rūšys (šeimos):

o romanų – germanų;

o anglosaksų;

o musulmonų, judėjų, induistų;

o socialistinė (iki 1991 m.).

TEISĖS AKTŲ SISTEMINIMAS IR JO RŪŠYS

Norminių teisės aktų sisteminimas – tai įvairių teisės subjektų

veikla, kuria siekiama sugrupuoti teisės normų aktus į vientisą sistemą,

siekiant palengvinti jų paiešką, operatyviai ir tiksliai įgyvendinti jų

nurodymus.

Teisės aktų sisteminimo principai:

• informacijos išsamumas;

• informacijos patikimumas;

• naudojimosi patogumas.

RŪŠYS

1. Norminių teisės aktų apskaita – tai subjektų veikla, kuria kaupiami,

apdorojami tam tikra tvarka išdėstomi ir saugomi galiojantys

norminiai teisės aktai.

2. Teisės aktų inkorporacija – tam tikri teisės aktai chronologine,

abėcėline, sistemine, dalykine tvarka yra ištisai ar iš dalies

sujungiami į rinkinius (ypatumas – nekeičiamas jungiamų į rinkinį

aktų turinys).

Pagal leidžiamų rinkinių juridinę galią skirstoma: oficialioji,

oficiozinė, neoficiali.

3. Teisės aktų konsolidacija – daugelis teisės aktų, reguliuojančią tą

pačią socialinių santykių sritį, sujungiami į vieną apibendrintą

(sustambintą) norminį teisės aktą (ypatumas – nekeičiamas teisinio

reguliavimo turinys).

4. Teisės aktų kodifikacija – tai esminis tam tikrų socialinių santykių

sritį reguliuojančių teisės aktų turinio ir formos perdirbimas

(kodeksas –tai stambus suvestinis tiesioginio taikymo aktas, detaliai

ir konkrečiai reglamentuojantis tam tikrą santykių sritį).

Rūšys:

– visuotinė kodifikacija – siekiama susisteminti visus pagrindinius

teisės šakų normų aktus;

– šakinė – apima vienos teisės šakos įstatymus (CK, BK, DK);

– speciali- tai išleidimas aktų, reguliuojančių tam tikram

teisės institutui būdingus socialinius santykius (Miškų

kodeksas).

TEISINIAI SANTYKIAI

Teisinių santykių požymiai

1. Atsiranda ir funkcionuoja tik teisės normų pagrindu.

2. Teisiniai santykiai – tai teisės normų įgyvendinimo forma (būdas), tai

veikianti teisės norma.

3. Teisės norma – idėjinis, norminių teisinių santykių modelis.

4. Teisės norma nesukuria visuomeninių santykių, o tik suteikia teisės

formą ir vertybinę kryptį.

5. Valstybė, remdamasi TTN negali savavališkai keisti pradinio vienų ar

kitų santykių pobūdžio ar laisvai savo nuožiūra jų sukurti. Teisė nėra

visuomeninių santykių kūrėja, ji tik juos reguliuoja.

6. Teisės norma ir teisiniai santykiai yra sudedamos teisinio reguliavimo

mechanizmo dalys.

Teisinių santykių atsiradimo prielaidos

o Teisės norma;

o Teisiniai faktai;

o Teisinis subjektiškumas.

Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių

buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą,

pasikeitimą arba pasibaigimą.

Pagal žmogaus valios dalyvavimą skirstomi:

o įvykiai;

o veiksmai (veikos).

Pagal santykį su teisės nnormomis:

o teisėti;

o neteisėti.

Pagal sukeliamų padarinių pobūdį:

o kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai;

o kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai;

o kuriais remiantis pasibaigia teisiniai santykiai.

Prie teisinių faktų priskiriamos trunkamosios teisinės būsenos ir kelių

teisinių faktų sutaptis.

TEISINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA

Trys struktūriniai eelementai:

I. Teisinių santykių objektas – tai, kuo to santykio

dalyviai gali legaliai naudotis. Tai materialinės

ir dvasinės vertybės.

II. Teisinių santykių subjektai (dalyviai) – tai

teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu

įstatymo ginamas teises ir pareigas.

Požymis – teisinis subjektiškumas:

o Teisnumas – galėjimas turėti subjektines teises ir pareigas

(visuotinumas);

o Veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti subjektines

teises, jas įgyvendinti atitinkamų pareigų vykdymu.

Teisinių santykių subjektų rūšys:

o Individualūs (fiziniai asmenys);

o Kolektyviniai (juridiniai asmenys):

– valstybė,

– valstybės institucijos,

– visuomeniniai ir religiniai susivienijimai,

– gamybinės organizacijos,

– užsienio firmos,

– savivaldybių įstaigos ir pan.

III. Teisinių santykių turinys – tai teisinių santykių

subjektų subjektinės teisės ir pareigos.

TEISINIŲ SANTYKIŲ TURINYS

Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės normų

nurodymus konkrečiomis (subjektinėmis) visuomeninio santykio dalyvių

teisėmis ir pareigomis.

Teisės prasmės:

• objektinė teisė – sistema pozityviosios teisės normų, kurios nustato

visiems subjektams bendras elgesio taisykles;

• subjektinė teisė – tai konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar

neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas.

Subjektinės teisės struktūra:

• leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte(naudotis

subjektinės teisės objektu);

• leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu

susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią

pareigą;

• leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši

pasinaudodama valstybės prievarta, priverstų antrąją santykio šalį

įvykdyti pareigą, kurią ši privalo atlikti subjektinės teisės

turėtojui pagal įstatymą arba sutartį.

Teisinė pareiga – rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra

legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė – leidimas

naudotis tam tikru gėriu.

Pareigą sudaro tokie įpareigojimai:

• atlikti kito asmens (bendrijos) naudai tam tikrus pozityvius veiksmus;

• nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis teisės objektu, į

kurį jis turi teisę;

• atlyginti žalą kito asmens teisėms, kurią asmuo padaro naudodamasis

savo subjektine teise.

Teisinė pareiga yra subjektinės teisės – leidimų įgyvendinimo,

legalizavimo visuomenėje priemonė.

TEISĖTAS ELGESYS IR JO RŪŠYS

Požymiai:

• konkretaus asmens elgesys atitinka teisės normų reikalavimus

ir reiškiasi toje socialinių santykių srityje, kuri yra

reguliuojama teisės normų;

• elgesys visuomenei būdingas ar bent pageidautinas;

• daugiau ar mažiau sąmoningas elgesys: asmuo žino ko ir kodėl

siekia savo elgesiu.

RŪŠYS

Pagal aktyvumo laipsnį:

• veiksmais ir neveikimu (pasyvus elgesys).

Pagal elgesio motyvus:

• įsisąmonintas elgesys remiasi asmens įsitikinimu, kad

naudinga elgtis teisei nepriešingu būdu;

• marginalinis arba ribinis elgesys;

• konformistinis arba prisitaikėliškas elgesys;

• socialiai aktyvus elgesys:

– aktyvus dalyvavimas savanoriškų organizacijų veikloje;

– aktyvumas teisėkūros srityje;

– aktyvus dalyvavimas sudarant alternatyvius arba gretutinius

visuomenės ar valstybės darinius, taip pat dalyvavimas jų

veikoje;

– saviveiklinis asmenybės aktyvumas teisės srityje.

TEISĖS PAŽEIDIMAS

TEISĖS PAŽEIDIMO POŽYMIAI

1. Teisės pažeidimo subjektais gali būti tik žmonės arba jų

susivienijimai, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika.

2. Teisė gali būti pažeista veikimu arba neveikimu.

3. Teisės pažeidimas – priešinga teisei veika.

4. Teisės pažeidimas – pavojinga visuomenei veika.

TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

1. Teisės pažeidimo subjektas –asmuo (fizinis arba juridinis),

pažeidęs teisės normų reikalavimus (amžius, specialieji

požymiai,pakaltinamumas).

2. Teisės pažeidimo objektas – teisės normomis saugomos asmeninės

(biologinės), socialinės, materialinės ar kitokios vertybės.

3. Teisės pažeidimo objektiniai požymiai:

• veika;

• veikos padariniai;

• priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių;

• vieta, laikas, įrankiai ir pan.

4. Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai:

• motyvai;

• tikslas;

• kaltė.

Teisės pažeidimo rūšys:

▪ nusikaltimas;

▪ nusižengimai: AT pažeidimai, CT pažeidimai, drausminiai

pažeidimai, baudžiamieji nusižengimai.

TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Atsakomybės įgyvendinimo būdai:

1) vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis

subjektinėmis teisėmis;

2) siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms

proporcingas pareigas.

Teisinės atsakomybės skirstymas

POZITYVIOJI – asmens suvokimas, kad naudodamasis subjektinėmis

teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai

atlyginti žalą, jei ši bus padaryta, kito asmens teisėms.

Elementai:

1. Naudojimasis subjektinėmis teisėmis.

2. Pareiga naudotis teisėmis kito aasmens teisėms nepavojingu būdu.

3. Pareiga savanoriškai atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą,

atsiradusią nesugebėjus naudotis savo teisėmis nepažeidžiant kito

asmens teisių.

NEGATYVIOJI – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš

teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba

susiaurina teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susiaurintų

pareigų apimties.

Negatyvioji teisinė atsakomybė yra pozityvios atsakomybės turinys ir

garantas.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS STADIJOS

Teisinė atsakomybė kildinama iš teisių ir pareigų vienovės. Ši vienovė

padeda suprasti, kad yra ne dvi savarankiškos teisinės atsakomybės formos,

o viena, tęstinė teisinė atsakomybė – procesas, kuris prasideda pozityviąją

ir baigiasi negatyviąja:

1. Pozityvioji atsakomybė – nuolatinis asmens įsipareigojimas ir

įpareigojimas garantuoti naudojimąsi teisėmis atitinkamų pareigų

vykdymu.

2. Negatyvioji atsakomybė – kompensuoti pozityviosios nepakankamumą, t.y.

susiaurinti asmens teises tokia apimtimi, kokia tų teisių turėtojas

atsisakė vykdyti pareigas, kuriomis jis privalėjo legalizuoti

naudojimąsi savo teisėmis.

Valstybės prievarta nesukuria pačios teisinės atsakomybės, o tik

garantuoja ją!

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO SĄLYGOS

1. Pozityviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai:

• teisės norma, kurios pagrindu atsiranda konkreti subjektinė teisė ir

įpareigojimas garantuoti ją atitinkamu pareigų vykdymu;

• naudojimasis subjektine teise;

• žalos padarymas naudojantis šia teise.

2. Negatyviosios atsakomybės atsiradimo pagrindai:

• teisės norma, įpareigojanti teisės subjektą vykdyti pareigas,

legalizuojančias jo teises;

• teisės pažeidimas (atsisakymas vykdyti

pareigas, su kuriomis įstatymas

sieja naudojimąsi teisėmis);

• negatyviosios atsakomybės subjektas gali būti tik kaltas asmuo,

organizacija (nepakaltinamas nėra subjektas );

• teisės taikymo aktas.

Negatyviosios teisinės atsakomybės rūšys

• baudžiamoji atsakomybė;

• administracinė atsakomybė;

• civilinė atsakomybė;

• drausminė atsakomybė;

• materialinė atsakomybė.

TEISINĖS ATSAKOMYBĖS PRINCIPAI

1. Sutarčių reikia laikytis.

2. Žala turi būti atlyginama.

3. Teisėtumo.

4. Pagrįstumo.

5. Teisingumo:

• neleistina taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus;

• jeigu teisės pažeidimu padaroma žala, kurią galima realiai atkurti, tai

taikomos sankcijos privalo garantuoti tokį teisės atkūrimą;

• teisinės atsakomybės (sankcijų) griežtumas turi atitikti padarytos žalos

mastą ir neteisėtos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį;

• asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarka atsako tik už savo

konkrečius neteisėtus veiksmus;

• įstatymas, nustatantis baudžiamumą arba sunkinantis atsakomybę atgal

negalioja;

• už vieną teisės pažeidimą galima tik viena teisinė bausmė.

6. Tikslingumo.

7. Atsakomybės neišvengiamumo.

8. Veiksmingumo.

———————–

Psichologinė, ekonominė, politinė ir kita žmogaus būtis (socialiniai

interesai) => Teisinė būtis (teisinės idėjos -> teisės normos -> teisiniai

santykiai) ==> Socialinių interesų įkūnijimas visuotinai privalomu žmonių

elgesiu.

Teisė – tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai) paversta

visuotinai privaloma elgesio taisykle (TN), o galiausiai žmonių elgesio

realybe (TS).

Teisė – visuomeninė sutartis (konvencija): konvencialumas – pati teisės

esmė; tik dėl jo teisė ir pajėgia sukurti bei palaikyti individų gebėjimą

gyventi santarvėje (socialumą), pasiekti tam tikros interesų įvairovės

vienovę, mažinti prievartos poreikį individų tarpusavio santykiuose.

Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam

daromas poveikis teisės normomis.

Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų

ir priemonių sistema

Teisės institutas

Teisiniai santykiai – tai teisės normomis sureguliuoti ir dėlto

socializuoti žmonių santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti

privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.

Teisės pažeidimas – tai priešinga teisei, kalta asmenų ar organizacijų

veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems

interesams, arba apskritai teisinei tvarkai.

Teisėsaugos institucijos (policija, ombudsmenas, prokuratūra, teismai,

inspekcijos (mokesčių, vartotojų teisių, darbo saugos, ekologijos ir kt.)

Teisės norma – tai teisėkūros subjektų (valstybės) suformuluota,

sankcionuota, visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti

visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas ir garantuojama to

santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Teisės forma – tai privalomo elgesio taisyklės išraiškos būdas, dėl kurio

taisyklė tampa prieinama savo adresatui, ir iš kurio paaiškėja jos juridinė

galia – vieta kitų TN hierarchijoje.

Teisės principai – teisės esmės reiškimo būdai, nurodantys, kaip

konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai, kad

įgautų teisių ir pareigų vienovės pavidalą ir būtų humanizuojami bei

demokratizuojami

Teisėkūros subjektai – valstybės institucijos: parlamentas, prezidentas,

vyriausybė, teismai, tauta

Valstybė kaip teisės kategorija

(valstybė – tteisės imperatyvų įgyvendinimo garantas)

Valstybė kaip teisės kategorija

(valstybė – teisėkūros subjektas)

TEISINIŲ SANTYKIŲ TURINYS – tai teisinio santykio dalyvių

(subjektų) subjektinės teisės ir pareigos

Teisėtas elgesys – tai asmenų ir organizacijų elgesys nepriešingas teisės

normų reikalavimams

Teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams

garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu,

nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių

praradimu.

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti

(reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas garantuotas

santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio

poveikio priemonėmis.

Teisės pošakis

Teisės šaka(-os)

Proceso teisės šakos

Konstitucinė teisė

AT

CT

BT

FT

DT

ŽT

Ekologinė T

Komercijos T

TT ir kt.

Konstitucinio proceso teisė

APT

CPT

BPT

Arbitražinio proceso teisė

Materialiosios teisės šakos

Materialiosios teisės šakos sąveikauja su proceso teisės šakomis, kaip

tikslas su savo priemonėmis