Valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė. Valdymo gynimas.

TURINYS

ĮVADAS…………………………

DAIKTINĖ TEISĖ…………………………

VALDYMO SĄVOKA. BENDRA CHARAKTERISTIKA………..

VALDYMO ĮGIJIMAS IR ĮGYVENDINIMAS……………..

VALDYMO PASIBAIGIMAS………………………

VALDYMO GYNIMAS…………………………

NUOSAVYBĖS TEISĖ, VALDYMAS IR JO GYNIMAS…………

IEŠKINYS – APGINTI VALDYMO TEISĘ………………

IŠVADOS…………………………

LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………..

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves, atsirado galimybė, o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą, plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai. Kai kurios daiktinės teisės bu­vo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.

Vienas iš pagrindinių civilinės teisės institutų buvo nuosavybės teisė. Dar Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 4420 straipsnyje nuosavybės teisė nusakyta kaip savininko teisė „išimtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens valdtyti turtą, juo naudotis ir disponuoti amžinai ir paveldėtinai“. Čia pabrėžiamas nuosavybės teisės amžinumas reiškė, kad savininkas šia teise naudojasi tol, kol įvyksta juridinis faktas, nutraukiantis savininko ir jo turimos nuosavybės ryšį, išimtinumas reiškė, kad be savininko valios niekas neturi teisės naudotis daiktu. Svarbiausi nuosavybės teisės požymiai buvo turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas.

Atkūrus visavertį nuosavybės teisės institutą, iškilo realus poreikis sukurti ir daiktinės teisės institutą, ssujungiantį civilinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės ir kitus absoliučius santykius, sukuriančius daiktinę teisę. Visas daiktinės teisės apimantis daiktinės teisės institutas Lietuvoje susiformavo ne iš karto. Pitmiausiai buvo įdiegta pasitikėjimo teisė ir servitutas. Patikėjimo teise valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį tturtą valdė valstybės ir savivaldybių įmonės (Lietuvos teisės istorija / V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius. – V. : Justitia, 2002)

DAIKTINĖ TEISĖ

Dabar galiojančiuose Lietuvos Res­publikos įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos. Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus – kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pa­saulio dalykai. Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas, kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų egzistavimo. Daiktinės teisės objektas taip pat yyra daiktai . Reikia pripažinti, kad teisiniu požiūriu daiktai gali būti tiek gamtos, tiek žmogaus darbu sukurti dalykai. Neabejotina, kad anksčiau visi tokie daiktai galėjo būti panaudoti tam tikriems materialiniams arba kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai, egzistavę gamtoje, bet, esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui, negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Tačiau plėtojantis mokslui ir technikai, kartu kuriant naujus daiktus, galinčius tenkinti vis didėjančius žmogaus poreikius ir būti civilinės teisės objektu , kaip neišvengiama kol kkas pasekmė atsirado ir kai kurie materialaus pasaulio dalykai, negalintys tenkinti jokių materialinių arba kultūrinių žmogaus poreikių. Tai pirmiausia įvairios kenskmingos atliekos, kurių negalima perdirbti ir kokiu nors būdu pritaikyti žmogaus poreikiams tenkinti.

Todėl reikėtų pripažinti, kad teisiniu požiūriu, matyt ne kiekvienas daiktas gali tenkinti tam tikrus materialinius arba kultūrinius žmogaus poreikius. Taigi tikslingiausia būtų daiktus, kaip daiktinės teisės objektą, apibrėžti šitaip: daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes, įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė. Reguliuojant daiktinius teisinius santykius nevienodiems daiktams dažnai nustatomas ir skirtingas teisinis režimas. Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis. (Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

Daiktinės teisės veikia konkrečius objektus. Jos sudaro visų teisių, kurias būtų galima priskirti konkrečiam objektui, visumą. Ši visuma, R. Savatjė nuomone, ir yra nuosavybės teisė – bendro pobūdžio daiktinė teisė. Visos kitos daiktinės teisės (uzufruktas, įkeitimas ir kt.) iš esmės gali būti vertinamos kaip nuosavybės teisės skaidymas. Analogiška pozicija įtvirtinta ir mūsų įstatymuose. Civilinio kodekso (toliau CK) 4.20 straipsnis daiktinę teisę apibrėžia kaip abso­liučią teisę, pasireiškiančią teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir dis­ponavimo teises ar tik kai kurias iš jų. CK 4.37 straipsnis nuosavybės teisę įvardija kaip teisę ssavo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuo­savybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kai kurių mokslininkų nuomone, šių trijų pagrindinių teisių, o tiksliau – teisių grupių, visiškai užtenka nuosavybės teisės turiniui apibūdinti. Taigi turėtume pripažinti, kad daiktinės teisės turinį sudaro dalis naudojimo, valdymo ar disponavimo teisių. (Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 127­132)

VALDYMO SĄVOKA. BENDRA CHARAKTERTSTIKA

Svarbiausia iš daiktinių teisių yra daikto valdymo teisė, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įsigyti. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. (Civilinė teisė. Paskaitų ciklas. Vasarienė D. V. Vilniaus vadybos kolegija. 2002.)

Daikto valdymas, suprantamas kaip teisei tureti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį poveikį, dažniausiai žinomas kaip sudėlinė nuosavybės teisės turinio dalis. Bet daikto valdymas tam tikrais atvejais gali būti sa­varankiška daiktinė teise. Juridine jo reikšmė pasireiškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų ir yra vienintelis būdas įgyli nuosavybėsteisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.

Įtvirtinant daikto valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, reikėtų ne tik gerai išanalizuot kitų demokratinių valstybių teisės normas, reguliuojančias valdymo teisinius santykius, bet įvertinti tarpukario Lietuvoje atitinkamus daiktinius teisimus santykius reguliavusias teisės normas, papročius, dabartinę ekonominę situaciją ir netgi Lietuvos Respublikos galiojančius įstatymus.

Todėl bus nagrinėjami valdymo teisiniai santykiai, bus siūlomos konkrečios nnuostatos, kurias tikslinga būtų įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymuose, atsižvelgiant į Kvebeko provincijos, Latvijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų valstybių civilinės teisės normas, reguliuojančias valdymo teisinius santykius, ir įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes.

Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, būtų galima apibrėžti faktinį daikto turėjimą, turint tikslą valdyti daiktą kaip savą. Daikto valdymui būdinga, kad valdytojas dažniausiai turi tikslą įgyti nuosavybes teisę į valdomą daiktą. Valdymo teisė priskiriama daiktinių teisių kategorijai, kadangi ji ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį, ir turėdama daiktą kaip objektą, turi visus daiktinės teisės požymius. Reikia skirti daikto valdymą., kaip savarankišką daiktinę teisę, nuo daikto valdymo, atsirandančio iš prievoinių teisinių santykių. Iš prievolinių teisinių santykių atsiradusiai valdymo teisei būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas bei pasibaigimas siejamas atitinkamai su konkrečių prievolinių teisimų santykių atsiradimu bei pasibaigimu. Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti j nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

Daikto valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, turėtų būti skirstomas į teisėtą ir neteisėtą, kadangi tik iš teisėto valdymo gali atsirasti nuosavybės teisė. Teisėtu laikomas daikto valdymas, jeigu jis įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Tai yra, teisėtu valdymu turėtų būti laikomas daikto valdymas, besiremiantis juridiniu faktu,

kurio sukeliamos teisinės pasekmės yra nuosavybės teisės atsiradimas, bet dėl kažkokių priežasčių nuosavybės teisė į daiktą neatsirado. Pavyzdžiui, vienas asmuo gavo iš kito asmens daiktą kaip dovaną, bet kadangi dovanotojas pats neturėjo nuosavybės teisės į tą daiktą ir negalėjo jos perduo­ti kitam, jgijėjas turės tik valdymo, o ne nuosavybės teisę į daiktą, nors pagrin­das yra dovanojimo sutartis. Preziumuojama, kad daiktas yra teisėtai valdomas, kol neįrodoma priešingai. Neteisėtu valdymu turėtų būti laikomas valdy­mas, nesiremiantis juridiniu faktu, kurio sukeliamos teisinės pasekmės yra nnuosavybės teisės atsiradimas. Tai yra, neteisėtu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Pavyzdžiui, daiktą valdo asmuo, kuris jį pavo­gė ar pagrobė jėga. Kadangi įrodyti valdymo teisėtumą yra gana sudėtinga, todėl tikslinga būtų nustatyti, kad daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Savininkas, išreikalaudamas turtą šio kodekso 142 straipsnio pagrindu, turi teisę reikalauti: iš asmens, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad jo valdymas neteisėtas (nesąžiningo valdytojo), grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias tas asmuo gavo aarba turėjo gauti per visą valdymo laiką; iš sąžiningo neteisėto valdytojo – visas pajamas, kurias šis gavo arba turėjo gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie valdymo neteisėtumą arba gavo šaukimą pagal savininko ieškinį dėl turto ggrąžinimo. Neteisėtas valdytojas, tiek sąžiningas, tiek ir nesąžiningas, savo ruožtu turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinas išlaidas nuo to laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos. Sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę pasilikti savo padarytus pagerinimus, jeigu jie gali būti atskirti, nesužalojant daikto. Jeigu pagerinimų taip atskirti negalima, tai sąžiningas neteisėtas valdytojas turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.

Valdymo teisės objektu turėtų būti pripažįstamas tik toks daiktas (tiek materialus, tiek ir nematerialus), kuris gali būti nuosavybės teisės objektas, kadangi pagal įgyjamąją senatį iš valdymo gali atsirasti nuosavybės teisė.

Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį. (Civilinė teisė. K. VVijusta. 1998.)

VALDYMO ĮGIJIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

Tikslinga nustatyti, kad valdymas įgyjamas fiziškai užvaldant daiktą tokiu būdu, kad tik užvaldantis daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią.

Užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip nuosavą. Užvaldyti daiktą asmuo gali, matyt, ir tiesiogiai prie jo neprisiliesdamas, jeigu užvaldymas atitiks anksčiau aptartus reikalavimus.

Valdymas gali būti įgytas sąžiningai ir nesąžiningai. Sąžiningas valdymo įgijimas – tai valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsiti­kinės, kad daugiau niekas neturi teisių į daiktą, įį kurį jis įgyja valdymą. Ne­sąžiningas valdymo įgijimas – tai toks valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti apie tai, jog jis neturi teisės tap­ti to daikto valdytoju, arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į daiktą, kurį jis užvaldo.

Valdymas turėtų būti laikomas įgytas sąžiningai, kol neįrodyta priešingai, kadangi priešinga nuostata būtų nelogiška, nes būtų neaišku, už kokius asmenis jis turi daugiau teisių. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą, matyt, gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamąjį daiktą įsmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra jokių kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame re­gistre momento. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:

1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;

2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;

3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;

4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;

5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui pperduoti raktai nuo patal­pos, kurioje yra daiktas;

6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno

nevaldomą daiktą;

7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;

8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkre­čiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

Valdymas į kilnojamąjį daiktą taip pat gali būti įgyjamas kitais asmens veiksniais, išreiškiančiais jo valią užvaldyti daiktą.

Tikslinga nustatyti, kad tam tikrais atvejais valdymas į daiktą gali būti įgyjamas per atstovą. Bet įgyjant valdymą į daiktą per atstovą, pastarasis privalo užvaldyti daiktą, neturėdamas tikslo pats įgyti valdymo į tą daiktą, o siekdamas įgyti valdymą atstovaujamajam. Norint garantuoti, kad per atstovą užvaldomas daiktas bus perduotas reikiamam asmeniui, reikėtų nustatyti, jog tais atvejais, kai perduodantis valdymui daiktą per atstovą turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, pastarasis įgyja valdymą į perduodamą daiktą net ir tada, jeigu atstovas norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asme­niui. Per atstovą gali būti ne tik įgyjamas valdymas, bet taip pat ir faktiškai valdomas daiktas. Faktiškai valdydamas daiktą, atstovas privalo laikytis valdytojo nurodymų. Bet visais faktiško daikto valdymo per atstovą atvejais turi bbūti neabejotinai aiškus tikrasis daikto valdytojas.(Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka. Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyjama į slaptai arba per prievartą užvaldytą daiktą, nepaisant, ar nuosavybės teisę į tą daiktą minėtu būdu pretenduoja įgyti pats slaptai, ar per prievartą daiktą užvaldęs asmuo ar kitas asmuo. Taip pat gyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios

senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar valdymas netrukdo valdytojui įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti kitas sąžiningai įgytas ir valdomas daikto dalis. Jeigu valdymo teisė įgyjama per atstovą, tai sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo, ir iš atstovaujamojo.

Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą ddaiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko daikto valdymas buvo susigrąžintas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės įgyvendinti savo teisę į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol yra kliūtis. (http://www.tm.lt/?item=kodeks&aktoid=50803&strnr=4.71)

VALDYMO PPASIBAIGIMAS

Pirmiausia valdymas, kaip savarankiška teisė, turėtų pasibaigti valdytojui įgijus pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, transformuojasi į valdymą, kaip vieną sudėtinę nuosavybės teisės turinio teisių dalį. Bet nuosavybės teisės įgijimu pagal įįgyjamąją senatį valdymas turėtų pasibaigti ne į bet kokį daiktą. Pavyzdžiui, Latvijos civiliniame kodekse nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė gali būti įgyjama į bet kokį, netgi į valstybės, turtą, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Bet į nusikalstamu būdu įgytą daiktą nuosavybės teisės aptariamuoju pagrindu negali įgyti ne tiktai nusikalstamą veiką padaręs asmuo, bet ir trečiasis asmuo, kuriam nuosavybės teisė perėjo iš pastarojo. Šis apribojimas pasibaigia tada, kai pats savininkas įgyja gali­mybę tokį daiktą valdyti.

Panaši nuostata turėtų būti įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civiliniuose įstatymuose. Kad valdymas pasibaigtų ir valdytojui atsirastų nuosavybės teisė į valdytą daiktą, būtina daiktą valdyti tam tikrą įstatymo nustatytą laiką.

Šiuo metu daugumos šalių įstatymuose yra įtvirtintos skirtingos nuostatos, koks daiktas – tik nekilnojamasis ar tik kilnojamasis, aarba ir nekilnojama­sis, ir kilnojamasis – gali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, t. y. į kokį daiktą valdymas gali pasibaigti įgijus nuosavybės teisę į jį. Nustatyti ir skirtingi daikto valdymo, esančio sąlyga šios teisės įgijimui, terminai. Pavyz­džiui, Prancūzijoje įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė gali būti įgyjama tik į nekilnojamąjį daiktą, pastoviai ir sąžiningai valdžius jį 30 metų. Anglijoje taip pat įgyjamoji senatis taikoma tiktai nekilnojamajam daiktui, tačiau čia nustatytas jau trumpesnis -12 sąžiningo valdymo metų terminas. Vokietijoje ir Šveicarijoje, atvirkščiai, tik kkilnojamasis daiktas, kuris 10 metų buvo sąži­ningai valdytas, gali būti įgyjamosios senaties objektas.

Lenkijos civilinio kodekso 172 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad netgi nesąžiningam įgijėjui taikoma įgyjamoji senatis. Šio straipsnio 1-ajame pa­ragrafe nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdytojas, nebūdamas savinin­kas, įgyja nuosavybės teisę, jeigu nekilnojamąjį daiktą nepertraukiamai ir kaip nuosavą valdo 20 metų, išskyrus nesąžiningą įgijimą. O šio straipsnio 2-ajame paragrafe jau nustatyta, jog, praėjus 30 metų, nekilnojamojo daikto valdytojas tampa jo savininku nežiūrint į tai, kad jis yra nesąžiningas įgijėjas. Be to, minėtame Civiliniame kodekse nustatyta sąlyga, įtvirtinta 173 straips­nyje, kad tais atvejais, kai daikto savininkas, prieš kurį skaičiuojamas įgyja­mosios senaties terminas, yra nepilnametis, įgyjamosios senaties terminas gali pasibaigti tik praėjus 2 metams po savininko pilnametystės.

Tarpukario Lietuvoje galiojusio Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1-osios dalis 533 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata – norint pasidaryti savi­ninku per įsisenėjimą, reikia valdyti turtą kaip savininkui be ginčo ir pertrau­kos ne mažiau kaip 10 metų.

Įstatymuose įtvirtinant įgyjamosios senaties terminą, t. y. laiką, per kurį valdymas galėtų pasibaigti nuosavybės teisės įgijimu, pagrindinis kriterijus, matyt, vis dėlto turėtų būti galimybė per tą laiką pakankamai įsitikinti, kad, pretenduojantis įsisenėjusiu valdymu įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą asmuo, tą daiktą valdo kaip nuosavą (nealina dirbamosios žemės, o netgi didina jos vertę, nneleidžia irti pastatams, kadangi laiku remontuoja, tinkamai juos prižiūri ir pan.).

Be to, tikslinga būtų numatyti, kad valdymas nuosavybės teisės įgijimu gali pasibaigti tik tuo atveju, jeigu visą valdymo laiką buvo laikomasi ir kitų būtinų sąlygų, t. y. Asmuo, būdamas sąžiningas valdytojas, nepertraukiamai valdė daiktą kaip savo, turėdamas teisinį to valdymo pagrindą, kuris yra pa­kankamas nuosavybės teisei įgyti, tačiau užvaldant daiktą nuosavybės teisė nebuvo įgyta dėl ypatingų kliūčių. Visą valdymo laikotarpį turėjo būti juridinė daikto savininko galimybė naudotis savo teise į daiktą. Valdymui pasibaigti įgyjamąja senatimi įgyjant nuosavybę nepakanka, kad valdytojas būtų buvęs sąžiningas užvaldant daiktą. Būtina, kad jis liktų sąžiningas visą nustatytą senaties laiką, nes valdymo metu paaiškėjęs nesąžiningumas nutraukia įgyja­mosios senaties eigą.

Valdymas turėtų pasibaigti, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip raižytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Pavyzdžiui, valdytojas gali savo valia neatlygintinai perduoti daiktą valdyti kitam asmeniui. Nepriklausomai nuo to, kodėl ir kokiomis sąlygomis valdytojas perduoda daiktą valdyti kitam asmeniui, jis negali perduoti tam asmeniui teisių į daiktą daugiau, nei turėjo į jį kaip valdytojas.

Skirtingai valdymas turėtų pasibaigti į kilnojamąjį ir į nekilnojamąjį daik­tą. Kad pasibaigtų nnekilnojamojo daikto valdymas, valdytojas turėtų netekti daiktui poveikio ir nesistengti susigrąžinti galimybės paveikti daiktą pagal savo valią. Ir tik tada, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui nesėkmingi, nekiolnojamojo daikto valdymas pasibaigia. Tai yra, nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrą­žinti. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi arba tiesiog valdymas išregistruotas iš viešojo registro.

Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako valdymo į šį daiktą, jeigu toks jo noras negali būti numanomas iš kitų aplinkybių. Valdytojas, pavyzdžiui, gali pats tiesiogiai tam tikrą laiką nevaldyti daikto, bet įgyvendinti valdymo teisę per atstovą.

Kilnojamojo daikto valdymas turėtų pasibaigti praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą, taip pat kai daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti. Kilnojamojo daikto valdymas turėtų pasibaigti, kai valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.(Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

VALDYMO GYNIMAS

Savininkui priklauso teisė valdyti turtą. Šią savininko teisę gina Civilinio kodekso 142 straipsnis. Jis nustato, kad savininkas turi teisę iššreikalauti savo turtą iš svetimo neteisėto valdymo, nustato savininko teisių garantijas: turtas iš savininko prieš jo valią gali

būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Todėl nei fizinis, nei juridinis asmuo, jokia kita valstybės institucija neturi teisės paimti iš savivninko turtą prieš jo valią. Jeigu turtas paimamaas prieš savivninko valią, savininkas turi teisę išrweikalauti savo turtą iš neteisėto valdytojo.

Kiekvienam valdytojui turėtų būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Iki to laiko, kol įgis į turtą nuosavybės teisę, asmeniui, valdančiam turtą kaip savą, turėtų būti užtikrinta teisė ginti savo valdymą prieš trečiuosius aasmenis, kurie nėra turto savininkai ir neturi teisės valdyti tą turtą pagal sutartį ar kitu įstatymuose nustatytu pagrindu. Valdytojui įrodžius, kad nors ir buvo valdymo pažeidimai, bet valdymas išsaugotas, jis galėtų reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti jam pažeidžiant valdymą, atlyginimo.

Valdymas gali būti pažeistas bandymu pasisavinti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, trukdymu valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti netgi drasinimais, dukeliančiais valdytojui pagrįstą įtarimą. Valdytojo pažeidimu neturėtų bbūti laikoma, kai kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo įrodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą. Kaltinimo valdymo pažeidimu asmens įrodinėjimas, jog pareiškėjas įgijo valdymą neteisėtai iš trečiojo asmens, neturėtų būti pagrindas pripažinti, kad kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo nepažeidė vvaldymo.

Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du ar daugiau asmenų tvirtina esą daikto valdytojai ir abu (visi) remiasi veiksmais, patvirtinančiais tebesitęsiantį jų valdymą, turėtų būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė vienas iš besiginčijančių asmenų nesugeba to įrodyti, turėtų būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.(Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

Kilnojamojo daikto valdymo perdavimas galimas tik tuo atveju, kai įkeičiamas daiktas perduodamas kreditoriui. Tokia įkeitimo kaip realinės sutarties forma yra klasikinė ir, su­prantama, kad įstatymo leidėjas palieka ir tokią galimybę. Tačiau įkaito perdavimo reikšmė šiuolaikiniuose kreditiniuose santykiuose yra minimali. Nepaisant to, susitarti dėl įkeitimo dalyko valdymo perdavimo yra šalių valios reikalas, nebūtinas įkeitimo santykiams atsirasti, todėl ir sieti tokį valdymo pperdavimą su daiktine įkeitimo prigimtimi jokiu būdu negalima.

Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo dis­ponuoti, nors CK 4.170 straipsnio 3 dalis šias teises riboja nuostata, ginančia kreditoriaus teises. Tiesa, reikalavimas, kad turi būti atsižvelgta į kreditoriaus teises, yra daugiau įstatymų leidėjo reveransas kreditoriui nei veiksminga nuostata. Daikto įkeitimas hipoteka netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn (CK 4.171 str. 9 d.). Hipotekos kreditoriaus reikalavimas tenkinamas įstatymų nustatyta tvarka pardavus daiktą iš viešųjų varžytynių arba suteikiant kreditoriui tteisę administruoti daiktą (CK 4.192 str.). Kreditorius turi teisę iš gautų pinigų gauti savo reikalavimo patenkinimą. Ši teisė įeina į disponavimo turinį. Perdavimas administ­ruoti suteikia teisę disponuoti svetimu daiktu, laikantis įstatymo nustatytų apribojimų. (Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 127­132)

Civilinio kodekso 148 straipsnis nustato, kad asmuo, kuris nors ir nėra turto savininkas, bet turtą valdo pagal įstatymą arba sutartį, turi tokią pačią teisę į savo daiktinių teisių gynimą kaip ir turto savininkas. Jis gali reikalauti grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo ir pašalinti bet kokius teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Tokius reikalvimus galima pareikšti ne turto savininkui, o tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia valdytojo teises. Jeigu valdytojo teises pažeidžia turto savininkas, tai pareiškiami teisiniai prievoliniai reikalavimai. Valdytojui suteikta teisė išsireikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo gina nne tik valdytojo valdymo teisę, bet ir turtosavininko nuosavybės teisę; tai užtikrina valdytojui galimybę grąžinti turtą savininkui. Teisėto valdytojo pareikšti reikalavimai nagrinėjami vadovaujantis Civilinio kodekso 142-147 straipsniai. Teismui atmetus teisėto valdytojo reikalavimą grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdymo, tokį reikalavimą neteisėtam valdytojui gali pareikšti turto savininkas. (Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998.)

NUOSAVYBĖS TEISĖ, VALDYMAS IR JO GYNIMAS

Nuosavybės santykiai sudaro valstybės ekonominės sistemos pagrindą, todėl šie santykiai yra pagrindinis civilinio teisinio reglamentavimo objektas. Jų teisinio reglamenta­vimo metodas iir principai nulemia daugelio kitų civilinės teisės institutų pobūdį ir specifiką. Dėl šių aplinkybių nuosavybės teisės instituto normų ir nuosavybės teisės doktrinos sąvei­kos analizė yra aktuali tiek nuosavybės teisės tolesniam tobulinimui, tiek jos taikymo prakti­kai.

Svarbiausia iš daiktinių teisių yra nuosavubės teisė. Visos kitos daiktinės teisės vienokiu ar kitokiu būdu yra susijusios su nuosavybės teise. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas nuosavybės teisinei apsaugai.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises.

Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.

Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuo­savybės teisė neapribota.

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.

Bendrosios nuosavybės teisės rūšys:

1. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai bendrosios nuosavybės teisėje nusta­tytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos.

2. Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kkita.

3. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.

Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir dis­ponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir dispo­navimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesiogiai valdė, naudojo ir juo disponavo ne visi bendraturčiai, tai kiti bendraturčiai turi teisę gauti iš šių ataskaitą kas­met arba iš karto po to, kai jie nustojo bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą tiesio­giai valdyti, naudoti bei juo disponuoti.

Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą.

Bendraturčių teisių pasikeitimas padidinus bendrąją dalinę nuosavybę:

1. Jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą

ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos.

2. Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendratur­čių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuo­savybės teise turimoms dalims.

Kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti aar kiru būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus kai kurias išimtis, numatytas Civiliniame Kodekse.

Bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytynių.

Dalies, esančios bendrąja nuosavybe, pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendraturčiams apie ketinimą parduoti savo dalį ne bendraturčiui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją parduoda. Kai pparduodama dalis nekilnojamojo daikto, į kurį turima bendrosios nuosavybės teisė, apie tai pranešama per notarą. Kai kiti bendraturčiai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės į nekilnojamąjį daiktą neįgyvendina per vieną mėnesį, o į kitą daiktą – per ddešimt dienų nuo pranešimo gavimo dienos, jeigu bendraturčių susitarimu nenustatyta kitaip, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Bendrosios nuosavybės dalies pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už atsi­radusių iki šio daikto dalies pardavimo prievolių, susijusių su parduodamo daikto dalimi, įvykdymą kitiems bendraturčiams.

Nuosavybės teisės objekto problema buvo vienas iš svarbesnių teorinių klausimų, su kuriais susidūrė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso rengėjai. Lietuvos Respublikos civili­nio kodekso pirmajame projekte, kuris po pirmojo svarstymo Seime 1996 m. buvo paskelb­tas visuomenei, nuosavybės teisės objektu tradiciškai buvo laikomas tik materialus daiktas [9]. Tačiau to paties projekto kituose sskyriuose buvo daug normų, kurios teisės objektais laikė ne tik daiktus. Be to, pirmosios Civilinio kodekso knygos III dalis skirta vien tik civilinių teisių objektams, tarp kurių nurodyti ne tik daiktai, bet ir kiti nematerialūs objektai. Be abejo, teisių objektų išplėtimas atitinka šiuolaikinės rinkos ekonominės apyvartos poreikius. Kuo daugiau yra galimybių suskaidyti turtą į savarankiškus objektus, tuo spartesnė ir veiksmin­gesnė apyvarta. Todėl šiuolaikinėje apyvartoje didžiąją dalį sudaro ne daiktai, bet nemate­rialūs objektai. Finansų apskaitą reglamentuojantys teisės aktai taip pat turtą sskaido į dau­gybę rūšių (daiktai yra tik viena iš turto rūšių) ir kiekviena iš jų yra savarankiškas apyvartos objektas.

Tad Civilinio kodekso projekto rengėjai susidūrė su esminiu prieštaravimu tarp daikti­nės teisės knygos ir kitų Civilinio kodekso knygų normų. Šio prieštaravimo nepašalinus rei­kėtų pripažinti, kad civilinėje apyvartoje gali būti toks objektas, kuris nėra nuosavybės teisės objektas. Šį prieštaravimą dar labiau išryškino Civilinio kodekso pirmosios knygos projekto nuostata, kad daiktinėms teisėms taikomas daiktų teisinis režimas, o šeštojoje knygoje pir­kimo–pardavimo sutarties objekto apibrėžime buvo nurodyta, kad, be daiktų, šios sutarties objektu gali būti ir teisės. Tokia nuostata aiškiai neatitinka tradicinio daiktinės teisės šalininkų požiūrio, kurie griežtai laikosi nuostatos, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektas yra tik daiktas, o turtinės teisės gali būti perleidžiamos pagal cessio taisykles. Šeimos teisės, pa­veldėjimo teisės institutuose taip pat buvo ir liko gana daug nuostatų, iš kurių aiškiai darytina išvada, kad nuosavybės teisės objektu laikomi ne tik daiktai, bet ir kitoks turtas. Tokie prieštaravimai atsirado, tikriausiai, todėl, kad atskirų Civilinio kodekso knygų projektų ren­gėjams įtakos turėjo skirtingos nuosavybės teisės doktrinos. Vieni jų rėmėsi tradiciniu konti­nentinės civilinės teisės požiūriu (kodeksuose nurodomas tik vienas objektas – daiktas), o kiti buvo artimesni anglosaksų teisei, kuri nuosavybės teisės objektu pripažįsta bet kokį turtą.

Nuo viduramžių kontinentinėje ccivilinėje teisėje susiformavo požiūris į nuosavybės teisę kaip daiktinę teisę, o jos objektu daugelyje Europos valstybių civilinėje teisėje iki šiol laikomas tik materialus objektas – daiktas. Daiktinės teisės doktrinos formavimosi laikotarpiu civilinė apyvarta nebuvo sudėtinga, todėl tuo metu toks supaprastintas požiūris į nuosavy­bės teisės objektą nekėlė praktikoje nesklandumų ir todėl buvo priimtinas. Tačiau atsiradus bent kiek sudėtingesnei civilinei apyvartai, kuri pradėjo formuotis kartu su kapitalistinio ga­mybos būdo plėtote, tokia nuosavybės teisės doktrina tapo nepriimtina, nes išplėtotoje civi­linėje laisvos rinkos apyvartoje (o šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje ypač) greta materialių daiktų atsirado ir nematerialūs objektai – kreditoriaus reikalavimo teisės, turtiniai įsipareigo­jimai, asmeninės neturtinės vertybės ir t. t., kurie pagal daiktinės teisės doktriną negali būti nuosavybės teisės objektai. Ypač didelių permainų sukėlė teisinis investicijų reglamentavi­mas. Greta nuosavybės kaip daiktinės teisės atsirado kapitalo ir nuosavybės teisės į kapitalą terminai. Pasikeitė ir nuosavybės valdymas – nuo daikto valdymo pereita prie kapitalo val­dymo kaip netiesioginio suvisuomeninto turto valdymo finansinio–teisinio instrumento. Ak­cinę bendrovę valdo ne daiktų savininkas (akcinė bendrovė), bet akcininkas (akcininkai), t. y. įstatinio kapitalo, kuris išreikštas akcijose, savininkas. Galiausiai pati bendrovė kaip įmonė pradėjo būti traktuojama ne tik kaip teisės subjektas (juridinis asmuo), bet ir kaip teisės ob­jektas. Akcinės nuosavybės atsiradimas iškėlė uždavinį doktrinai pakeisti požiūrį įį nuosa­vybę ir nuosavybės teisės objektą. Doktrinai ir teismų praktikai teko ieškoti naujų nuosavy­bės santykių teisinio reglamentavimo mechanizmo metodų ir principų, kurie atitiktų išplėto­tos visų laisvos rinkos dalyvių (savininkų, taip pat ir investuotojų bei dirbančiųjų) suderintą nuosavybės teisės apsaugos ir gynimo sistemą.

Nuosavybė yra vien­tisas reiškinys ir tik mokslinio tyrimo tikslais, taikant abstrahavimosi metodą, atskirus jos elementus galima atskirti, tačiau tai nereiškia, kad gyvenime tie elementai, t. y. ekonominė ir teisinė nuosavybė, gali egzistuoti atskirai vienas nuo kito. Vadinasi, pagrindiniame valstybės įstatyme (Konstitucijoje) ir Civiliniame kodekse vartojama nuosavybės kategorija negali turėti kitokių, ne teisinių, prasmių. Nuosavybės santykių, kaip ir kitų santykių, teisinis reglamenta­vimas yra kompleksinis, t. y. įstatymų leidėjas, vykdydamas rinkėjų valią ir įgyvendindamas savo programinius uždavinius, naudojasi visomis turimomis teisinio reglamentavimo prie­monėmis. Todėl ir nuosavybės santykius reglamentuojančios teisės normos sudaro vientisą sistemą, sudarytą tiek iš viešosios teisės (konstitucinės, administracinės ir kt.), tiek iš privati­nės teisės normų. Šiuo atveju būtų galima pastebėti tik vieną skirtumą tarp konstitucinių ir kitų įstatymų – tai, kad konstitucinė nuosavybės teisės kategorija yra plačiausio turinio, o paprastuose įstatymuose galimas nuosavybės santykių teisinio reglamentavimo diferencija­vimas pagal objektą (pvz., nuosavybės teisės į daiktus, kapitalą, lėšas ir pinigus) arba pagal subjektus ir pan. Antra, sudarant bet kokį sandorį, turtą

įsigyjanti šalis pirmiausia reikalauja turtą perleidžiančio asmens patvirtinti teisę disponuoti sandorio objektu. Todėl naujasis Civi­linis kodeksas įtvirtino nuostatą, kad „Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo” (4.48 str.). Remiantis šia aplinkybe darytina išvada, kad apyvar­toje subjektai vienas kitą suvokia tik kaip savininką ar subjektą, turintį savininko įgaliojimus ar kitokias savininko jam suteiktas teises disponuoti turtu. Todėl apyvartos objektas bet ko­kiu atveju negali būti toks turtas, kuris nėra nuosavybės teisės objektu.

Žinoma, daikto kaip teisės objekto ir ddaiktinės teisės kaip civilinės teisės sistemos pa­dalinio išskyrimas vis dar yra ir bus reikšmingas. Daiktas, skirtingai nei kiti teisės objektai, ypač patogus įgyvendinant nuosavybės teisę. Kaip žinoma, svarbiausias nuosavybės teisės kaip daiktinės teisės požymis yra jos absoliutumas. Jis pasireiškia teisės turėtojo galimybe įgyvendinti savo teisę neatsižvelgiant į kitų asmenų veiksmus [14, p. 96]. Turėdamas daiktą, t. y. jį valdydamas, savininkas gali jam daryti tiesioginį ir visapusišką poveikį. Be to, daiktas turi vartojamąją vertę, kuria galima tenkinti savininko poreikius. Todėl tradiciškai, kkai kal­bama apie nuosavybę, pirmiausia ji suvokiama per valdymą, o teorijoje ir praktikoje vartoja­mas valdymo titulo terminas daiktinės teisės esmei apibūdinti. Pavyzdžiui, sakoma: valdo kaip savininkas, nuomininkas, saugotojas ir pan. Kai savininkas daikto nevaldo, pavyzdžiui, jis yra išnuomotas, perduotas saugoti iir pan., tai dar nereiškia, kad jis jo neturi kaip nuosa­vybės objekto. Šiuo atveju jis daiktui tiesioginio poveikio daryti nebegali, tačiau nepraranda galimybės veikti kaip savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę. Taigi pagrįstai ga­lima daryti išvadą, kad daikto valdymas nėra svarbiausias nuosavybės teisės požymis. Todėl XX amžiaus pirmojoje pusėje atsirado nauja nuosavybės doktrina, kuri nuo „valdymo“ teori­jos pereina prie savininko teisinės galios visapusiškai naudoti nuosavybės objektą („naudo­jimo“ teorijos), t. y. savininko valdymo titulo pakeitimo titulu gauti dalį pajamų (naudą) iš su­daiktintos nuosavybės, išreikštos akcijoje ar kokiame kitame vertybiniame popieriuje [15]. Ši doktrina valdymo nelaiko pagrindine savininko teise, todėl jai nėra svarbu valdymo titulas. Svarbiau, kas turi teisę gauti naudą (naudoti). Vadinasi, naudos gavimas, kaip ir valdymas pagal tradicinę doktriną, taip pat ggali turėti teisinį titulą.

Įveikus valdymo doktrinos suformuotą psichologinį nuosavybės suvokimo stereotipą, nesunku pastebėti, kad tokį pat absoliutų pobūdį kaip teisė į daiktą gali turėti ir turi ir reikala­vimo teisė prievolėje. Jau ankstyvoje laisvos rinkos apyvartos formavimosi stadijoje iškilo reikalas greitinti ją. Tam buvo kuriamos naujos apyvartos procese naudojamos finansinės–teisinės priemonės ir nauji apyvartos objektai, kurie jau nebebuvo įprastiniai daiktai. Di­džiausią reikšmę modernizuojant apyvartą turėjo ir turi vertybiniai popieriai, kurie pagal savo fizines savybes nėra daiktas, o [.] „dokumentas, patvirtinantis jjį išleidusio asmens (emi­tento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui [.]” – [1.101 str.]. Tame pačiame Civilinio kodekso straipsnyje pabrėžiama, kad vertybinis popierius yra civilinių teisių objektas, t. y. objektu laikomas pats vertybinis popierius, o ne juo patvirtinta reikalavimo teisė. Tuo tarpu, kai kalbama apie sutartis ar kitokius dokumentus, kurių pagrindu taip pat atsiranda reika­lavimo teisės, jos nelaikomos civilinių teisių objektu. Tokiu atveju pagal Civilinį kodeksą civilinių teisių objektu gali būti tik reikalavimo teisė. Į akis krenta akivaizdus prieštaravimas. Juk tiek vertybinis popierius, tiek sutartis sukuria tik reikalavimo teisę. Kuo pateisinamas toks skirtingas šių reikalavimo teisių traktavimas. Iš tikrųjų dabar, kai iš esmės keičiasi vertybinių popierių forma ir vietoj materialių dokumentų apyvartoje pradeda funkcionuoti vadinamieji dematerializuoti vertybiniai popieriai, tokį požiūrį reikėtų laikyti atgyvenusiu arba bent jau keistinu. Istoriškai žiūrint materialių vertybinių popierių atsiradimas buvo labai reikšmingas – jie sudarė galimybę paspartinti apyvartą įvedant į ją realių daiktų pakaitalą – vertybinius popierius. Įstatymais buvo nustatyta, kad vertybinio popieriaus perleidimas (perdavimas) prilyginamas daikto perdavimui. Todėl tradicinė nuosavybės doktrina vertybinius popierius laiko daiktu, nes jis dalyvauja apyvartoje tarsi daiktas, nors iš tiesų laikui bėgant vertybinių popierių perleidimas tapo gana sudėtinga operacija ir nedaug kuo skiriasi nuo paprastų reikalavimo teisių perleidimo. Tačiau tradicinė nuosavybės teisės doktrina ssusidūrė su sun­kumais, kai atsirado dematerializuoti vertybiniai popieriai. Nelikus materialaus vertybinio popieriaus, pavyzdžiui, akcijos, neliko realaus daikto, kuris perduo­damas perleidžiant nuo­savybės teisę į ją. Todėl mokslininkai, kurie yra griežti tradicinės nuosavybės doktrinos šalininkai, bando teigti, kad dematerializuotų akcijų apskritai negalima priskirti prie nuo­savybės teisės objektų [12, p. 263]. Taigi akivaizdu, kad beatodairiškas lai­kymasis tradicinio požiūrio į nuosavybės teisę ir jos objektą negali paaiškinti naujų reiškinių ir todėl yra keis­tinas. (Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 127­132)

Nuosavybės teisės apsauga – svarbus konstitucinis žmogaus teisių principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamumą yra priskirtina vienai svarbiausių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Taigi Konstitucijos norma imperatyviai reikalauja įtvirtinti nuosavybės neliečiamumą, tačiau ši, kaip ir kai kurios kitos konstitucinės teisės, nėra priskiriama absoliučioms žmogaus teisėms. Esant tam tikroms sąlygoms, ji gali būti ribojama. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.Nuosavybės neliečiamumas įtvirtina savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys, taip pat ir valstybė, nepažeistų jo nuosavybės teisių, kartu ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Tokia Konstitucijos 23 straipsnio ppirmosios dalies normos samprata, kaip 1997 m. balandžio 8 d. pažymėjo Konstitucinis Teismas, reiškia, kad joje yra įtvirtinamas vadinamasis intensyvusis nuosavybės gynimas, užtikrinantis, kad savininkui priklausantis turtas teisinėmis priemonėmis bus ginamas. Kartu galima pastebėti, jog ši norma neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucijoje yra nustatytas absoliutus nuosavybės gynimas. Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime yra pažymėta, kad „nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“. Nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, kuri turi užtikrinti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą. Tokiai apsaugai skirtų teisės normų suderinimas, esamų ir galimų prieštaravimų ginant nuosavybės teises pašalinimas yra svarbiausias tokios įstatymų sistemos kūrimo tikslas. Nuosavybės teisės instituto pamatinė taisyklė, kad subjektinės nuosavybės teisės reguliuojamos ir ginamos įstatymų. Taigi, kaip pažymi Konstitucinis teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarime, nuosavybės santykiai yra įstatyminio reguliavimo dalykas. Ši Konstitucijos norma taip pat sąlygoja tai, kad nuosavybei ginti kuriama įstatymų sistema, užtikrinanti įvairių ir dinamiškų nuosavybės santykių apsaugą, kartu ir galimybę efektyviai panaudoti turtą savo bei visuomenės interesams. Svarbiausias tokios įstatymų sistemos kūrimo principas – jos elementų nuosavybės apsaugai skirtų teisės normų suderinimas, esamų ir

galimų prieštaravimų ginant nuosavybės teises pašalinimas. Turint galvoje tai, kad visą laiką vyksta teisės sistemos raida, jos elementų derinimas vyksta nuolat. (www.lrinka.lt/Projektai/studija.doc)

IEŠKINYS – APGINTI VALDYMO TEISĘ

Valstybės jėga reikalinga ne tiek pačios valdžios galiai demonstruoti ar įtvirtinti, o tam, kad žmogus būtų apsaugotas nuo savivalės ir prievartos bei būtų visateisis valstybės partne­ris. Teisingumas priklauso ne tik nuo teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir nuo procesi­nių būdų bei priemonių, kuriomis užtikrinama galimybė įgyvendinti teisės aktus. Lietuvos įsta­tymai numato įvairių garantijų sistemą, kkuriomis ginamos tiek valstybės, tiek piliečių teisės ir teisėti interesai. Tai atsispindi, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje [1], kur numatyta, kad viena svarbiausių valstybės funkcijų – užtikrinti asmens prigimtines teises ir laisves, jo turto saugumą. Be to, ši programa įtvirtino svarbų valstybės įsipareigojimą įdiegti veiksmingą nukentėjusiųjų moralinės ir materialinės žalos atlyginimo tvarką, o morali­nės ir materialinės žalos atlyginimas nusikaltimo aukai įtvirtinamas kaip pagrindinis nusikal­timo atskleidimo tikslas.

Dėl nusikaltimo padarytos žalos atlyginimas turėtų tapti vienu iš prioritetinių baudžia­mojo proceso uždavinių ir privalėtų bbūti įtrauktas į Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Galiojančiame Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau BPK) 2 straipsnyje toks uždavinys ar tikslas nėra numatytas. Tai nėra numatyta ir naujo BPK projekto nuosta­tose. Padaryto nusikaltimo faktas rodo netinkamą valstybės atliekamą savo įsipareigojimų vvykdymą, todėl nukentėjusysis dėl nusikaltimo patirtos žalos įgyja papildomų įstatymo jam suteiktų teisių reikalauti iš valstybės atkurti savo pažeistas turtines ir neturtines teises. Asmens teisė reikalauti atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą yra nusikaltimo padarinys. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 8 straipsnyje numatyta, kad „kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pa­grindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos”. Valstybė to­kiu atveju turi galimybę pritaikyti specialią valstybinės veiklos rūšį – teisingumo vykdymą, t. y. suteikti savo piliečiui teisę į teisminę gynybą. Vykdyti teisingumą paskelbiant teisingą bylos nuosprendį nebūtų įmanoma neatlikus ikiteisminio bylos tyrimo. Teismas negalėtų įgyvendinti pagrindinio savo tikslo – vykdyti teisingumo. Iki byla bus nagrinėjama teisme įstatymo specia­liai įgaliotos institucijos (kvotos ir parengtinio tardymo) tturi ištirti visas byloje įrodinėtinas aplinkybes, numatytas BPK 71 straipsnyje, įskaitant dėl nusikaltimo padarytos žalos pobūdį ir dydį, ir imtis priemonių, kad būtų užtikrintas žalos atlyginimas. Civilinis ieškinys baudžiama­jame procese yra vienas iš būdų atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą, kurio įgyvendinimo rezultatas tiesiogiai priklauso nuo kokybiškai atlikto ikiteisminio nusikaltimo tyrimo, kur visa­pusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės, įskaitant ir aplinkybes, susijusias ne tik su civiliniu ieškiniu, bet ir su jo užtikrinimu. Galimybė vienu metu nagrinėti baudžiamąją bylą ir ci­vilinį ieškinį aatsiranda dėl juridinio fakto – nusikaltimo, kuris tampa pagrindu taikyti baudžia­mąją ir civilinę atsakomybę. Civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tai su­teikia civiliniam ieškovui geresnes galimybes ginti savo teisėtus interesus. Ieškinio dalyką įro­dinėja kompetentinga institucija, kuri tiria nusikalstamą veiką. Civilinis ieškovas gali panaudoti visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę sprendžiant civilinį ieškinį. Tai paranku teismui, nes nereikia du kartus nagrinėti to paties nusikaltimo aplinkybių, užkertamas kelias nuosprendžio esmės ir civilinio ieškinio spren­dimo prieštaravimams atsirasti, mažiau sugaištama laiko ir sunaudojama lėšų procesui vyk­dyti, sudaroma galimybė greičiau atlyginti žalą.

Civilinis ieškinys yra vienas iš būdų atlyginti nuo nusikaltimo nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą. Civilinio ieškinio dalyką apriboti, remiantis tradicine samprata, tiesiogiai išplaukiančia iš baudžiamojo proceso kodekso normų, neteisinga – bū­tina atsižvelgti į Lietuvos Konstitucijos, Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus. Baudžiamojo pro­ceso kodekso projekte civilinio ieškinio samprata bei civilinio ieškovo statutas iš esmės ne­pasikeitė, išskyrus vieną naujovę. Yra numatyti keli žalos atlyginimo būdai: žalos atlyginimas nepareiškus civilinio ieškinio ir žalos atlyginimas pareiškus civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio samprata, atsižvelgiant į šių dienų teisinių santykių realijas, turėtų būti suprantama plačiau ir turėtų aprėpti ne tik materialinės žalos, bet ir neturtinės žalos atlygi­nimą, o civiliniu ieškovu turi būti pripažįstamas asmuo, kuriam dėl nnusikaltimo padaryta tur­tinės ir (ar) neturtinės žalos. Toks asmuo esant įstatymo numatytiems pagrindams kreiptųsi į teisėsaugos institucijas siekdamas, kad kaltas asmuo ar asmuo, materialiai atsakantis už kaltininko nusikalstamus veiksmus, atlygintų padarytą žalą. Darytina išvada, kad pagal ga­liojantį BPK ir BPK projektą civilinio ieškinio sampratos bei civilinio ieškovo statuso tinkamo reglamentavimo klausimas lieka atviras. (Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 133­146)

IŠVADOS

Kasdienybėje valdymas ir nuosavybė dažnai neskiriami. Tačiau jau Romos teisininkai griežtai skyrė nuosavybę ir valdymą. Romėnų teisės literatūroje valdymas (possesio) suprantamas, kaip faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas, kai nuosavybės teisė į daiktą sutampa su faktiniu jo valdymu, t. y. kai daikto valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo. Tačiau tai nėra vienintelis pagrindas valdymui atsirasti.

Panašiai daikto valdymas reglamentuojamas ir Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. Čia daikto valdymas suprantamas, kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį. Taipogi daikto valdymui būdinga, kad valdytojas dažniausia turi tikslą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą.

LR Civiliniame kodekse iš pievolinių teisinių santykių atsirandęs daikto valdymas, negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.

Lietuvos Civilinėje teisėje valdymas skirstomas į teisėtą ir neteisėtą, ir tik iš teisėto valdymo gali atsirasti nuosavybės teisė (LR Civilnis kkodeksas) ir tik teisėtai valdančiam daiktą asmeniui buvo garantuojama gynyba. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse tai reglamentuojama taip: “Daikto valdymas, laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.” LR Civiliniame kodekse valdymo objektu pripažįstamas tiek materialus tiek nematerialus daiktas.

Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įsiprasmina visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.

Teisės socialinė paskirtis — tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį – tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė.

Teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravi­mo ir todėl skirta jį valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos priedermė organizuotai, vienodo veiks­mingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą.

Anksčiau istorijoje ši teisės paskirtis buvo nusakoma panašiai: „Teisynas yra sudarytas tam kad ga­lingas ir turtingas nesavivaliautų, kad kiekvienas akiplėša būtų pa­žabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilai­kytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio“: Leonas Sapiega (1588 m.). Toks mąstymo būdas buvo priimtinas daugeliui teisėsaugos institucijos atstovų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Civilinė teisė. K. Vijusta. 1998

2. Jurisprudencija, 2002, t. 24(16); 127­132

3. Civilinė teisė. Paskaitų ciklas. Vasarienė D. V. Vilniaus vadybos kolegija. 2002

4. Lietuvos

teisės istorija / V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius. – V. : Justitia, 2002

5. httm://www.tm.lt/?item=kodeks&aktoid=50803&strm=4.71)

6. httm://www.lrinka.lt/Projektai/studija.doc