Teisės individualus namų darbas

1. TEISĖS NORMŲ AIŠKINIMO STADIJOS, BŪDAI, RŪŠYS

TEISĖS NORMA – tai bendra elgesio taisyklė, visuotinai privaloma, įtvirtinta ir sankcionuota valstybės teisės norminame akte.

Išorinis faktas, kurio objektyvioji prasmė yra teisėtas arba neteisėtas aktas, visada yra jutimiškai suvokiamas įvykis (nes vyksta laike ir erdvėje), taigi ir gamtos reiškinys, determinuojamas priežastingumo.Tačiau šis įvykis pats savaime, kaip gamtos elementas, nėra teisinio pažinimo objektas.Šį įvykį teisėtu arba neteisėtu aktu padaro ne jo fizinis egzistavimas, sąlygojamas gamtoje dominuojančių priežastingumo dėsnių, bet jo objektyvioji esmė atsiranda jį aaiškinant.Specifiškai teisinė akto prasmė kildinama iš “normos”, kurios turinys šį aktą nurodo; aktui teisinę prasmę suteikia norma, tad jį galima aiškinti pagal šią normą.Norma funkcionuojama kaip aiškinimo schema.Sprendimas, kad tam tikras laike ir erdvėje vykstantis žmogiškosios elgsenos aktas yra “teisėtas” (arba “neteisėtas”), – tai specifinio, būtent normatyvinio, aiškinimo rezultatas.Ir net požiūris, kad šis aktas savo pobūdžiu yra gamtinis reiškinys, taip pat yra specifinis, būtent priežastinis, o ne normatyvinis aiškinimas.Norma, aktui suteikianti teisėtumo arba neteisėtumo prasmę, pati yra sukuriama aktu, kuris tteisinę prasmę savo ruožtu įgyja iš kitos normos.Tam tikrą aktą kvalifikuodami kaip mirties bausmės vykdymą, o ne kaip nužudymą, negalime remtis juslių duomenimis; tokį kvalifikavimą nulemia mąstymo procesas, t. y. šio akto gretinimas su baudžiamuoju ir baudžiamojo proceso kodeksais.Minėtas pirklių ppasikeitimas laiškais teisiškai tampa sutartimi vien dėlto, kad tas pasikeitimas tenkina tam tikras civiliniame kodekse apibrėžtas sąlygas.Dokumentas objektyviai ir subjektyviai tampa galiojančiu testamentu dėl to, kad atitinka šiame kodekse nustatytas sąlygas.Žmonių susirinkimas yra parlamentas, o jų akto prasmė yra įstatymas, nes visi šie faktai atitinka konstitucijoje išdėstytas normas.O tai reiškia, kad realus vyksmo turinys atitinka normą, kuri akceptuojama kaip galiojanti.

Teisės normų klasifikacija yra svarbi keliais aspektais:

a) pagilina teisės normos pažinimą;

b) padeda tiksliau nustatyti kiekvienos teisės normos vietą teises sistemoje, aiškiau suvokti teisės normų funkcijas ir vaidmenį teisinio reguliavimo mechanizme;

c) patikslina teisės normos poreikio visuomeniniams santykiams ribas ir galimybes;

d) padeda tobulinti valstybės institucijų teisėkūrą ir teisės taikymą.

Atsižvelgiant i teisės normų poveikio žmonių elgesiui specifika,jos gali būti klasifikuojamos įvairias pagrindais.

Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba ššakinę normos priklausomybę) teisės normos skirstomos i konstitucines, baudžiamąsias, civilines, šeimos, darbo, finansų ir kitas.Šakinės teisės normos toliau skirstomos į materialiąsias ir proceso, viešosios ir privačios teisės .

Pagal teisinio reguliavimo metodą teisės normos skirstomos į imperatyvias, dispozityvias, skatinamąsias ir rekomendacines.

Imperatyvios teisės normos – tai normos, griežtai formuojančios paliepimą ir neleidžiančios kaip nors kitaip jo suprasti.

Dispozityvios teisės normos – nustato elgesio variantą, kuris neperžengdamas įstatymo numatytų ribų suteikia subjektams teisę reguliuoti tarpusavio santykius savo pačių nuožiūra, t.y. leidžia jiems susitarimu nustatyti aabipuses teises ir pareigas.

Skatinamosios teisės normos – tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus.

Rekomendacinės teisės normos – nustato valstybės ar visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus suteikdamos šios rekomendacijos adresatams teisę pagal savo kompetenciją elgtis atsižvelgiant į vietos sąlygas, galimybes ir rezervus.

Pagal atliekamas funkcijas teisės normos skirstomos į reguliacines ir sankcijas nustatančias.

Reguliacinės teisės normos – nustato teisinio santykio dalyviams turtingąsias teises ir pareigas.Tai konstitucijos, administracinės, civilinės, šeimos, ekologinės ir kitų teisės šakų normos.Jų nustatytų pareigų privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos.

Sankcijas nustatančios normos.Žmogaus teisės saugomos ne tik nustatant, bet ir reguliuojant žmonių santykius.Prie sankcijas nustatančių normų priskirtinos visos Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso, taip pat kitų kodeksų specialiųjų dalių normos.

Pagal juridinę galią teisės normos yra įstatyminės, turinčios didžiausią juridinę galią ir poįstatyminės – mažesnės juridinės galios, nes sukurtos remiantis įstatyminėmis ir joms neprieštaraujant.

Pagal galiojimo apimtį teisės normos skirstomos į bendrąsias, specialiąsias ir individualias.

Bendroji teisės norma – formuluoja bendrąją elgesio taisyklę yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą. Plėtoti jos turinį gali būti kuriamos specialiosios normos.

Specialioji teisės norma priimama remiantis bendrąja norma, jai neprieštarauja ir skirta konkreti, plėtoti bendrosios nnormos imperatyvus atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos.

Individuali teisės norma – formuluoja vienkartinį, kad ir testinį paliepimą. Pvz., tokia yra įstatyminė teisės norma, nustatanti Civilinio kodekso įsigaliojimo datą arba pratęsianti kurio nors įstatymo galiojimo laiką.

Pagal teisės normų vaidmenį reguliuojant žmonių elgesį, arba pagal teisės normoje įkūnyto paliepimo pobūdį, teisės normos skirstomos:

Įpareigojamosios teisės normos nustato pareigą atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus.

Draudžiamosios teisės normos dažnai formuluojamos taip: draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti, nėra nusikaltimo ir kt.

Įgalinamosios teisės normos suteikia teisinio santykio dalyviams teisę atlikti pozityvius veiksmus, kuriais subjektai įgyvendina savo interesus.

Įtvirtinamosios teisės normos fiksuoja tam tikrą visuomeninių santykių būseną.

Definicinės teisės normos apibrėžia teisės sąvokas – atskleidžia esminius jų požymius.

Deklaratyvios teisės normos skelbia institucijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai prasideda įstatymai.deklaratyviąsias teisės normas nėra lengva atskirti nuo įtvirtinamųjų tais atvejais, kai deklaratyviosios normos formuluoja ne tam tikrų institucijų veiklos tikslus, teisinio reguliavimo sritį, bet ir tokio reguliavimo principus.

Kolizinės teisės normos.Teisės norma yra kolizinė, jeigu joje suformuluota taisyklė, kaip reikia elgtis , kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos.

Operatyvinės teisės normos – tai pagalbinės teisės normos, kurios dažniausiai priimamos siekiant nustatyti ar pratęsti kitų teisės nnormų galiojimo laiką, pripažinti kurią nors teisės normą netekusią galios ir kitais atvejais.

Nukreipiamosios ir blanketinės normos turi tą pačią prasmę kaip ir jau minėtos nukreipiamosios ar blanketinės dispozicijos.

Teisės literatūroje skiriamos dvi teisės normų formos:

 vidinė;

 išorinė;

Vidinė – struktūrinių teisės normos elementų organizacija, kuri sudaro teisės normą kaip tam tikros vidinės struktūros , bet vientisą elgesio taisyklę; Išorinė – tai teisės normos jutiminio egzistavimo, išraiškos forma.

2. BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS MOKSLAS, MOKSLO OBJEKTAS IR SANTYKIS SU KITAIS MOKSLAIS

Baudžiamoji teisė paprastai yra apibūdinama kaip visuma teisės normų, nurodančių pavojingų veikų požymius, uždraudžiančių jas kaip nusikaltimus ir už jų padarymą numatančių kriminalines bausmes, kaip nustatyto draudimo nesilaikymo pasekmes.kaip ir daugelis kitų teisės šakų, ji turi bendrąją ir specialiąją dalis.

Kaip yra žinoma, baudžiamosios teisės bendrosios dalies normos apibrėžia baudžiamųjų įstatymų tikslus, jų galiojimo ribas, baudžiamosios atsakomybės pagrindus, nusikaltimo padarymo formas, nustato bausmių sistemą bei bausmių skyrimo tvarką ir sprendžia kitus bendruosius klausimus, susijusius su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn ir nubaudimu.

Baudžiamosios teisės specialiosios dalies normos nustato konkrečių nusikaltimų rūšinius požymius, apibūdinančius atitinkamą nusikaltimo sudėtį, bei apibrėžia sankciją, kuri gali būti pritaikyta už realiai padarytą nusikaltimą.

BAUDŽIAMOJI TEISĖ – tai teisės šaka, kurios normas reguliuoja nusikalstamų veikų ratą, bausmių dydžius ir jų rūšis, baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindus ir principus.

Baudžiamosios teisės normos

nustato:

1. Koks veikimas ar neveikimas yra pavojingas visuomenei?

2. Kokios bausmės taikomos už jų padarymą?

3. Kas yra pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn?

4. Baudžiamosios bausmės skyrimo ar atleidimo nuo jos tvarka.

Baudžiamosios teisės šaltiniai:

1. LR konstitucija;

2. Baudžiamasis kodeksas;

3. Tarptautinės sutartys;

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tuo atveju, jeigu jo padaryta veikla buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo jos padarymo atveju.Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.Įstatymo nežinojimas, neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės.

Baudžiamieji įstatymai nustato tokią atsakomybę, kuri yra baudžiamosios veikos padarymo metu, po veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę ššvelninantis ar kitaip asmens padėtį lengvinantis įstatymas, turi grįžtamąją galią.

Be to, nustatant nusikaltimu padarytos žalos dydį, būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiojo materialinę padėtį, normos taikymo vietą bei jos taikymo metu visuomenėje pripažintus vertybių dydžius.

Baudžiamojon atsakomybėn yra traukiami asmenys sulaukę 16 metų, o atskirais atvejais už sunkius nusikaltimus nuo 14 metų (nužudymas, sunkus sveikatos sutrikdymas, išžaginimas, vagystė, plėšimas, turto prievartavimas, seksualinis prievartavimas).

Be nacionalinių baudžiamosios teisės sistemų, turinčių natūralų ir glaustai apibūdintą komponentą – specialiąją dalį – yra vadinamoji tarptautinė baudžiamoji teisė.tai ssavotiškas valstybių suderintą valią išreiškiantis juridinis atsakas nusikalstamumui, vis labiau įgaunančiam itin gyvybingų transnacionalinių atsišakojimų, peržengiančių valstybių sienas ir plintančių tiek tam tikruose geografiniuose regionuose, tiek ir dar plačiau – pasauliniu mastu.

Yra skiriami trys tarptautinės baudžiamosios teisės lygiai, arba rūšys;

1. pasaulinė;

2. regioninė;

3. dvišalė;

Pasaulinė ttarptautinė baudžiamoji teisė – tai jungtinių Tautų Organizacijos kuriama ir tarptautinių institucijų įgyvendinama teisė, skirta bausti už nusikaltimus taikai, žmonijai ir karo nusikaltimus.

3. FIZINIOASMENS TEISINIO SUBJEKTIŠKUMO SĄVOKA IR ELEMENTAI.FIZINIŲ ASMENŲ TEISNUMO IR VEIKSNUMO SĄVOKA

Civilinio teisinio santykio subjektai yra tie asmenys, tarp kurių susidaro civilinis teisinis santykis.Kiekviename civiliniame teisiniame santykyje dalyvauja mažiausiai du subjektai.Vienas iš jų turi civilinę teisę, o kitas pareigą, kurios glaudžiai tarpusavyje susijusios.civilinio teisinio santykio subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys.

Fiziniai asmenys yra Lietuvos respublikos piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.Jų teisinę padėtį lemia civilinis teisnumas ir veiksnumas.

Civilinis teisnumas – galėjimas turėti civilines teises ir pareigas.Teisnumas atsiranda asmeniui gimus ir išnyksta jam mirus.Pvz., ką tik gimęs asmuo gali paveldėti turtą.

Teisnumo turinys:

1. asmuo gali turėti turtą nuosavybėje;

2. turi teisę verstis komercine ūkine vveikla;

3. paveldėti turtą ir palikti jį testamentu;

4. pasirinkti užsiėmimo rūšį, gyvenamą vietą ir kita;

Civilinis veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas (sudarinėti sutartis, priimti palikimą).Veiksnumas priklauso nuo žmogaus amžiaus ir psichinės būklės.

Teisnumas – tai asmens galėjimas turėti civilines teises ir pareigas.

Asmens pripažinimas nežinia kur esančiu, galimas teismo sprendimu, jeigu jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nėra daugiau kaip vienerius metus.Asmenį paskelbti mirusiu, teismo sprendimu galima, jeigu nuolatinėje gyvenamojoje vietoje žinių apie jį nėra daugiau kaip 3 metus.

LR FIZINIAI AASMENYS

Fiziniai asmenys – civilinio teisinio

santykio subjektai: LR piliečiai, užsieniečiai,

4. VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO SĄVOKA, STRUKTŪRA, BRUOŽAI, ESMĖ IR FUNKCIJOS.PAGRINDINIAI VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO PRINCIPAI.

Viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti.

Viešojo administravimo subjektai:

1. institucijos;

2. įstaigos;

3. tarnybos;

4. valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas.

Viešojo administravimo sistemą sudaro:

1. valstybinio administravimo subjektai;

2. savivaldybių administravimo subjektai;

3. kiti administravimo subjektai;

Pagrindinės viešojo administravimo sritys:

1. administracinis reglamentavimas;

2. vidaus administravimas;

3. viešųjų paslaugų teikimo administravimas;

Viešojo administravimo principai

1. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi šiais demokratinio valstybės administravimo principais:

a) įstatymo viršenybės, reiškiančio, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus.Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;

b) objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs;

c) proporcionalumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo tikslui;

d) nepiktnaudžiavimo valdžia, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų;

e) tarnybinio bendradarbiavimo, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus tteikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą.

2. Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t.y.reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys.

5. KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA, TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS IR METODAI.KONSTITUCINĖS TEISĖS PRINCIPAI

Konstitucinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja valstybės organizavimo ir funkcionavimo pagrindus ir tvarką, piliečių teises, laisves ir pareigas.

Konstitucinė teisė suvokiama kaip viena iš viešosios teisės šakų.Tai pagrindinė viešosios teisės šaka.Romanų teisės tradicijoje įsigalėjo konstitucinė teisė.Jos atsiradimas siejasi su konstitucijų atsiradimu ir konstitucinės santvarkos įsigalėjimu.Konstitucinė teisė pabrėžė naują valstybinę valdymo tvarką – konstitucinę santvarką.

Konstitucinės teisė naudojama 3 sampratomis:

1. Kaip teisės šaka;

2. Kaip mokslo šaka;

3. Kaip mokymo disciplina;

KT kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės svarbiausius visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais.

KT kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie konstitucinės teisės normas, jų realizavimą, santykius. Studijuojami konstitucinės teisės normų ypatumai, sistema, realizavimo mechanizmas, reguliuojami santykiai. Išoriškai konstitucinė teisė šaka ir konstitucinė teisė mokslas sutampa, bet ne visiškai, nes mokslas analizuoja normas ir t.t. Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, kategorijas. Mokslas platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių ggali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas. Tačiau tarp teisės šakos ir mokslo yra glaudus ryšys. Mokslo suformuluotos teorijos padeda formuluoti naujas normas. Taigi yra abipusis ryšys.

KT kaip mokymo disciplina susiformuoja konstitucinės teisės kaip teisės šakos ir konstitucinės teisės kaip mokslo šakos pagrindu. Kaip mokymo šaka konstitucinė teisė remiasi ir studijuoja objektyviąsias normas, o tai neįmanoma be konstitucinės teisės kaip teisės šakos. Remiamasi ir mokslo pasiekimais, sąvokomis, kategorijomis; remiamasi tuo, kas laikoma aksiomomis. Taigi kaip mokymo disciplina konstitucinė teisė susideda iš konstitucinės teisės kaip teisės šakos ir konstitucinės teisės kaip mokslo.

Konstitucinė teisė – tai nacionalinė teisės šaka. Savo konstitucinę teisę turi kiekviena valstybė (LT KT, Prancūzijos KT ir t.t.). Yra apie 200 valstybių, ir kiekviena iš jų turi savo konstitucinę teisę.

Konstitucinės teisės reguliavimo objektas ir metodai.

Objektyvioji teisė yra paprastai apibrėžiama kaip sistema elgesio taisyklių, kurios reguliuoją santykius, galinčius įsišaknyti daugiau ar mažiau organizuotoje visuomenėje.Šios taisyklės, t.y. teisės normos, sudaro tam tikrą kryptingą sistemą.Kitaip teisinis reguliavimas būtų beprasmis ir neveiksmingas, neužtikrintų tam tikros tvarkos visuomenėje.

Kalbėti apie teisės sistemą, vadinasi, kalbėti apie objektyviosios teisės struktūrą, išreiškiančią vidinį teisės normų suderinamumą, šių normų skirstymą į teisės šakas, pošakius, institutus.teisės šaka – tai teisės sistemos dalis, kurią sudaro teisės normos, reguliuojančios tam

tikrą visuomeninių santykių sritį.giminingi, tarpusavyje glaudžiai susiję tam tikros srities visuomeniniai santykiai lemia ir tam tikros teisės šakos susiformavimą.Teisės šakoje galima išskirti teisės institutus, kuriuos sudaro teisės normos, reguliuojančios vienarūšius santykius.

Nacionalinės teisės sistemą sudaro įvairios teisės šakos, reguliuojančios tam tikrą visuomeninių santykių sritį.Civilinė teisė reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, darbo teisė – darbo santykius ir su jais susijusius santykius, finansų teisė – finansinius santykius (biudžetas, mokesčiai, kreditai, paskolos), baudžiamoji teisė nustato nusikalstamas veikas bei numato bbausmes už tokias veikas, baudžiamojo proceso teisė reguliuoja baudžiamųjų bylų nagrinėjimo santykius ir t.t.Teisės skirstymo į šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo objektas ir teisinio reguliavimo metodas.

Teisės šakos reguliavimo objektas yra šios teisės normų reguliuojami visuomenės santykiai.Norint atskleisti konstitucinės teisės specifiką, reikia išnagrinėti jos normų reguliuojamos visuomeninių santykių srities specifiką.

Dominuoja požiūris, jog konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių grupes.Konstitucinės teisės normos nustato valstybės organizaciją, viešosios valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, taip pat (tuo aiškinamas konstitucinio reguliavimo prasmingumas) įtvirtina aasmens ir valstybės tarpusavio santykių pagrindus, t.y. asmens pagrindines teises ir laisves bei pareigas.

Įvairių teisės mokyklų ar pakraipų atstovai nevienodai pabrėžia konstitucinės teisės reguliavimo objektą. Požiūrių skirtumus lemia daugybė veiksnių (visų pirma – šalies konstitucinio reguliavimo praktika, taip pat teisinio mmąstymo tradicijos, autoriaus gyvenimo laikotarpis, pasaulėžiūros ar formuluojamos doktrinos ypatumai ir kt.).XX a. Pradžioje A. Esmeinas “Konstitucinės teisės principų” įvade teigė, kad konstitucinė teisė turi trigubą objektą.

Ji nustato:

1) valstybės formą; 2) valdžios ir jos organų formą; 3) valstybės teisių ribas.

Konstitucinė teisė reguliuoja dvi dideles visuomeninių santykių sritis.

Pirma sritis – valstybės organizacija, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo santykiai.

Antra sritis – asmens ir valstybės santykiai.

Papildomas teisės skirstymo į šakas kriterijus – teisinio reguliavimo metodas.Teisinio reguliavimo metodą atskleidžia toje srityje naudojami reguliavimo būdai.Konstitucinės teisės reguliavimo objektas lemia ir šios srities reguliavimo būdus.Tai teisinio poveikio priemonės, kuriomis konstitucinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius.Šie būdai parodo šios teisės srities reguliavimo metodą.

Konstitucinėje teisėje taikomi įvairūs reguliavimo būdai.Konstitucinės teisės normos nustato teises ir pareigas, atsakomybę, lleidimą ir draudimą.

Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, yra išskiriami 2 teisinio reguliavimo metodai:

1. Imperatyvinis;

2. Dispozityvinis;

Imperatyviniam metodui būdinga griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių (subjektų) tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, teisinio santykio dalyviai neturi pasirinkimo laisvės, jie privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų.

Dispozityviam metodui būdinga teisinių santykių dalyvių savarankiškumas ir galimybė

pasirinkti tam tikrą elgesio modelį.

Konstitucinės teisės principai – tai pagrindiniai pradai, nulemiantys normų turinį bei

paskirtį.

KT principai:

Bendrieji (universalūs) principai.

Tai pačio bendriausio pobūdžio tam tikri reikalavimai.Jie patys savaime neveikia, bet jie apsprendžia kitų konstitucinių normų ppaskirtį.Didžiausią įtaką jie turi priimant įstatymus.Jais remiasi, kai realizuojamos konstitucinės teisės normos.

Bendrieji principai:

a) tautos suvereniteto (Prancūzijos, LT konstitucijos).Jis parodo, iš kur kyla valstybės valdžia.Akcentuojama, kad visa valdžia priklauso tautai (tauta suvokiama ne etnine, bet teisine prasme).Visa valstybė grindžiama tautos buvimu, tautos valia ir pan.

b) tautos atstovybės.Susiję su tautos suvereniteto principu.Tai išvestinis principas.Visa valdžia priklauso tautai, bet įgyvendinimas ne visada priklauso tautai. Šio principo esmė ta, kad tauta pati įgyvendina tą valdžią. Tautos atstovybė įtvirtinta Japonijos konstitucijos preambulėje, nors ši šalis ir yra monarchija. Šis principas gali būti kaip šiuolaikinės demokratinės valstybės principas.

c) valdžių padalijimo principas. Tai šiuolaikinės valstybės kertinis principas. Jis pakirto absoliutizmą. Įvertintas Vokietijos konstitucijoje: valstybinė valdžia grindžiama valdžių pasidalijimo principu.Taip pat JAV konstitucijoje.Šis principas tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtintas visose konstitucijose.

d) lygiateisiškumo principas.(Italijos konstitucija).Turi didelę reikšmę įtvirtinant žmogaus teises ir laisves, teisinį statusą ir pan.

e) neatimamų teisių principas.Vokietijos konstitucijos 1 str. kalbama apie žmogaus teises: jos turi būti pripažįstamos, negali būti siaurinamos, atimamos.

Specialieji (konkretūs) principai.

Jie turi gana siaurą pritaikymo sritį.Dažniausiai liečia vieną institutą.Jie panašūs į normą.

Specialiųjų principų pavyzdžiai:

a) deputatų nepriklausomumas nuo rinkėjų.Prancūzijos konstitucija: įtvirtintas deputatų laisvasis mandatas – vieną kartą išrinktas deputatas negali būti atleistas pirma laiko.

b) konstitucinių teisių teisminė gynyba.Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms gali būti taikoma teisminė gynyba.Tai aukščiausias teisių garantavimo principas (Ispanijos konstitucija).

c) valstybės vadovo absoliutaus iimuniteto principas.(Ispanijos konstitucija).Įtvirtintas valstybės valdovo neatsakingumas.Jis negali būti traukiamas jokion teisminėn atsakomybėn.Ne visose valstybėse įtvirtintas toks principas.Egzistuoja kontrasignacijos institutas.

Literatūra

1. Petras Čiočys “Teisės pagrindai” (2002 m);

2. Dalia Vasarienė “Civilinė teisė” (2002 m);

4. Autorių kolektyvas “Baudžiamoji teisė”;

5. E.Vaitekienė “Lietuvos konstitucinės teisės įvadas”;

6. Autorių kolektyvas “Lietuvos konstitucinė teisė” (2002 m).

Darbo įvertinimas