Vikingai
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vikingai paminėti 11-ame šios eros šimtmetyje. Greičiausiai pavadinimas kilęs nuo švediško žodžio „vik“, kuris reiškė „užutėkis“ arba „prieplauka“ ir parodė neabejotinai stiprų šių žmonių ryšį su jūra, nuo kurios didžiąja dalimi priklausė jų gerovė. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir prekyba, kuri buvo plėtojama jūriniais keliais. Nors dažniausiai ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti gretimų sričių gyventojus. Gal todėl vikingai neretai vaizduojami kaip neraštingi, nekultūringi ir amžinai girti bbarbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini karai, negu poezija. Vis dėl to iki mūsų dienų išliko tokie norvegų ir islandų literatūros paminklai kaip Edos, skaldų Egilio Skalagrimsono (Xa.), Bragio Bodasono Senojo (IXa.), Eivindo Finsono (Xa.) ir kitų, šiandien nebežinomų autorių poezija, sagos apie islandus ir konungus ir kt.
„Jaunesnioji Eda“ buvo parašyta apie 1220 metus Odžio (Oddi) sodyboje, nuo kurios pavadinimo, kaip spėjama vienoje iš versijų, galėjo kilti pats Edų pavadinimas. Jos autorius Snoris Sturlusonas (Snorri Sturluson, 1178-1241m.), vienas žinomiausių ir įtakingiausių XXIII-ojo amžiaus Islandijos žmonių, žinomas kaip istorikas ir rašytojas. Tai kūrinys apie skaldų poetiką, kuriame pateikiama per 100 įvairių poetinių metrų pavyzdžių, pasakojama apie skaldų kalbos ypatybes bei pagoniškus mitus, kuriuos būtina žinoti. „Jaunesniąją Edą“ sudaro keturios dalys: Prologas, Giulvio žžavėjimas, Poetinė kalba ir Metrų išvardijimas.
„Vyresniąją Edą“ sudaro nežinomų autorių mitologinių – herojinių giesmių rinkinys. Sunku įvardinti atskirų giesmių sukūrimo vietą ar amžių, spėjama, kad ankstyviausios edinės giesmės galėjo būti sukurtos apie 700-800 -uosius metus. Eda sudaryta iš giesmių apie dievus, tokių kaip „Volvos pranašystė“ arba „Aukštojo kalbos“, bei giesmių apie didvyrius – ciklų apie Helgį – Hundingo žudiką, Sigurdą – Favniro žudiką ir kt. Pirmojoje Vyresniosios Edos giesmėje „Voluspa“ (Volvos pranašystė) Odino prašymu ragana pasakoja apie pasaulio sukūrimą, kitų dievų darbus ir pranašauja pasaulio pabaigą. Antroji, ne mažiau žinoma giesmė yra „Aukštojo kalbos“, kurioje pasakojama apie runų atsiradimą ir būrimą jomis. Odinas išvardina žinąs 18 burtų dainų (galdr):
(146) Moku burtus, kurių
Nei valdovų žmonos nežino,
Nei niekieno sūnūs.
Pirmas – pagalba,
Ji tau ppadės
Byloj ir širdgėloj
Ir skausme kiekvienam.
Buriama buvo ne tik runomis, bet ir iš arklio žvingčiojimo, paukščių skrydžio ar aukojimo metu ištiškusio kraujo. „Hiumiro giesmėje“ rašoma:
(1) Dievai iš medžioklės
Sugrįžo išalkę
Ir puotą iškėlė,
Kad atsigaivintų.
Pranašysčių strypeliais
Ir krauju jie būrė-
Sužinojo, kad Egiras
Turi daug katilų.
Dažniausiai burdavo moterys. Tai būdavo užkeikimai, gydomieji burtai ar pranašystės. Vienoje giesmėje volva išpranašauja Gretirui nepalankų likimą: „. gėris bus tau neištikimas, ir sėkmė, ir laimė <.>, ir vis labiau ir labiau, kuo ilgiau tu gyvensi“. Gretiras tada tarė: „Jos burtai iišeis man į nelaimę“ ir atsidėkojo sulaužydamas akmeniu jai koją.
Ano meto Islandija ir Norvegija nebuvo turtingi kraštai, čia reikėjo pačiam savimi pasirūpinti ir ilgainiui tai įtakojo brutalių įstatymų įsigaliojimą. „Jei vergė apsivagia,- būdavo skelbiama,- pirmą kartą jai reikia nupjauti vieną ausį, antrą kartą – kitą ausį, trečią kartą – nosį. Po to ji jau gali vogti ką tik nori, nes „dabar visi yra perspėti“. Grubūs buvo ir patys vikingai, ne išimtis ir minėtas skaldas Egilis Skalagrimsonas. Kartą jam teko dalyvauti viename pobūvyje. Svečiai gėrė ir linksminosi kaip išgalėdami, tik vienas Egilis sėdėjo nekalbus. Nieko gero toji tyla nežadėjo. Egilis griebė neįtikusį namų šeimininką Armodą, parvertė jį ir susivėmė jam į veidą. Šis kone neteko kvapo. Skaldas tada pasakė: „Aš Armodui nieko neskolingas,/ nebent vėmalų jam į barzdą“, kurią vėliau išeidamas nupjovė.
Gyvybė nebuvo vertinama, o žmogžudystės suteikdavo gyvenimui „druskos“. „Njalio sagoje“ Skarpedinas besikaudamas klausia Gunarą Ėriuko sūnų: „Tu juokies?“ Gunaras atsako: „Taip, ir aš to nedariau nuo to laiko, kai tu užmušei Trajiną“. Tada Skarpedinas išsitraukia krūminį dantį, kurį buvo išlupęs minėtam Trajinui, sviedžia jį į Gunarą ir pataiko į akį taip, kad ši išvarvėjo ant skruosto. „Nugalėk arba mirk“ skelbė senovinis posakis ir užtekdavo menkiausios smulkmenos pradėti kovai.
Senovės skaldų ppoetiniame palikime yra apstu mitų apie runas, kerus, mistines būtybes ir paranormalias galias, tačiau nerasime nei konkrečių būrimo metodų aprašymo, nei runų interpretavimo pavyzdžių. Sagos daug ką nutyli, greičiausiai todėl, kad jas užrašiusieji irgi ne per daugiausia žinojo. Sagų kūrimo laikotarpis sutapo su naujos, krikščioniškosios eros pradžia. Pagoniškieji tikėjimai buvo pradėję nykti, o istorijos tėkmė pasuko nauja kryptimi.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose vikingai paminėti 11-ame šios eros šimtmetyje. Greičiausiai pavadinimas kilęs nuo švediško žodžio „vik“, kuris reiškė „užutėkis“ arba „prieplauka“ ir parodė neabejotinai stiprų šių žmonių ryšį su jūra, nuo kurios didžiąja dalimi priklausė jų gerovė. Vikingai vertėsi žemdirbyste ir prekyba, kuri buvo plėtojama jūriniais keliais. Nors dažniausiai ekspedicijų tikslai nebūdavo prekybiniai, o daugiau pasitaikydavo plėšikavimo atvejų bei tikrų išpuolių, kurių tikslas buvo apiplėšti gretimų sričių gyventojus. Gal todėl vikingai neretai vaizduojami kaip neraštingi, nekultūringi ir amžinai girti barbarai, kuriems labiau rūpėjo kruvini karai, negu poezija. Vis dėl to iki mūsų dienų išliko tokie norvegų ir islandų literatūros paminklai kaip Edos, skaldų Egilio Skalagrimsono (Xa.), Bragio Bodasono Senojo (IXa.), Eivindo Finsono (Xa.) ir kitų, šiandien nebežinomų autorių poezija, sagos apie islandus ir konungus ir kt.
„Jaunesnioji Eda“ buvo parašyta apie 1220 metus Odžio (Oddi) sodyboje, nuo kurios pavadinimo, kaip spėjama vienoje iš vversijų, galėjo kilti pats Edų pavadinimas. Jos autorius Snoris Sturlusonas (Snorri Sturluson, 1178-1241m.), vienas žinomiausių ir įtakingiausių XIII-ojo amžiaus Islandijos žmonių, žinomas kaip istorikas ir rašytojas. Tai kūrinys apie skaldų poetiką, kuriame pateikiama per 100 įvairių poetinių metrų pavyzdžių, pasakojama apie skaldų kalbos ypatybes bei pagoniškus mitus, kuriuos būtina žinoti. „Jaunesniąją Edą“ sudaro keturios dalys: Prologas, Giulvio žavėjimas, Poetinė kalba ir Metrų išvardijimas.
„Vyresniąją Edą“ sudaro nežinomų autorių mitologinių – herojinių giesmių rinkinys. Sunku įvardinti atskirų giesmių sukūrimo vietą ar amžių, spėjama, kad ankstyviausios edinės giesmės galėjo būti sukurtos apie 700-800 -uosius metus. Eda sudaryta iš giesmių apie dievus, tokių kaip „Volvos pranašystė“ arba „Aukštojo kalbos“, bei giesmių apie didvyrius – ciklų apie Helgį – Hundingo žudiką, Sigurdą – Favniro žudiką ir kt. Pirmojoje Vyresniosios Edos giesmėje „Voluspa“ (Volvos pranašystė) Odino prašymu ragana pasakoja apie pasaulio sukūrimą, kitų dievų darbus ir pranašauja pasaulio pabaigą. Antroji, ne mažiau žinoma giesmė yra „Aukštojo kalbos“, kurioje pasakojama apie runų atsiradimą ir būrimą jomis. Odinas išvardina žinąs 18 burtų dainų (galdr):
(146) Moku burtus, kurių
Nei valdovų žmonos nežino,
Nei niekieno sūnūs.
Pirmas – pagalba,
Ji tau padės
Byloj ir širdgėloj
Ir skausme kiekvienam.
Buriama buvo ne tik runomis, bet ir iš arklio žvingčiojimo, paukščių skrydžio ar aukojimo metu ištiškusio kraujo. „Hiumiro giesmėje“
rašoma:
(1) Dievai iš medžioklės
Sugrįžo išalkę
Ir puotą iškėlė,
Kad atsigaivintų.
Pranašysčių strypeliais
Ir krauju jie būrė-
Sužinojo, kad Egiras
Turi daug katilų.
Dažniausiai burdavo moterys. Tai būdavo užkeikimai, gydomieji burtai ar pranašystės. Vienoje giesmėje volva išpranašauja Gretirui nepalankų likimą: „. gėris bus tau neištikimas, ir sėkmė, ir laimė <.>, ir vis labiau ir labiau, kuo ilgiau tu gyvensi“. Gretiras tada tarė: „Jos burtai išeis man į nelaimę“ ir atsidėkojo sulaužydamas akmeniu jai koją.
Ano meto Islandija ir Norvegija nebuvo turtingi kraštai, čia reikėjo pačiam savimi pasirūpinti ir iilgainiui tai įtakojo brutalių įstatymų įsigaliojimą. „Jei vergė apsivagia,- būdavo skelbiama,- pirmą kartą jai reikia nupjauti vieną ausį, antrą kartą – kitą ausį, trečią kartą – nosį. Po to ji jau gali vogti ką tik nori, nes „dabar visi yra perspėti“. Grubūs buvo ir patys vikingai, ne išimtis ir minėtas skaldas Egilis Skalagrimsonas. Kartą jam teko dalyvauti viename pobūvyje. Svečiai gėrė ir linksminosi kaip išgalėdami, tik vienas Egilis sėdėjo nekalbus. Nieko gero toji tyla nežadėjo. Egilis griebė neįtikusį namų šeimininką AArmodą, parvertė jį ir susivėmė jam į veidą. Šis kone neteko kvapo. Skaldas tada pasakė: „Aš Armodui nieko neskolingas,/ nebent vėmalų jam į barzdą“, kurią vėliau išeidamas nupjovė.
Gyvybė nebuvo vertinama, o žmogžudystės suteikdavo gyvenimui „druskos“. „Njalio sagoje“ Skarpedinas besikaudamas klausia GGunarą Ėriuko sūnų: „Tu juokies?“ Gunaras atsako: „Taip, ir aš to nedariau nuo to laiko, kai tu užmušei Trajiną“. Tada Skarpedinas išsitraukia krūminį dantį, kurį buvo išlupęs minėtam Trajinui, sviedžia jį į Gunarą ir pataiko į akį taip, kad ši išvarvėjo ant skruosto. „Nugalėk arba mirk“ skelbė senovinis posakis ir užtekdavo menkiausios smulkmenos pradėti kovai.
Senovės skaldų poetiniame palikime yra apstu mitų apie runas, kerus, mistines būtybes ir paranormalias galias, tačiau nerasime nei konkrečių būrimo metodų aprašymo, nei runų interpretavimo pavyzdžių. Sagos daug ką nutyli, greičiausiai todėl, kad jas užrašiusieji irgi ne per daugiausia žinojo. Sagų kūrimo laikotarpis sutapo su naujos, krikščioniškosios eros pradžia. Pagoniškieji tikėjimai buvo pradėję nykti, o istorijos tėkmė pasuko nauja kryptimi.
Vikingai. Šiaurės kariai, nežinantys gailesčio ir bbaimės. Jie gyveno tik kariaudami ir dėl karo. Juos vadino didvyriais ir barbarais. Nebuvo žmogaus, kuriam nesudrebėtų širdis, horizonte pasirodžius dryžuotoms vikingų laivų burėms.
Jūrininkai ir kariai vadovavosi tik savo įstatymais ir šventai jais tikėjo. Jie nebijojo mirties. Kovoje žuvę vikingai patekdavo į geresnį pasaulį – dievų buveinę Valhalą, kur prie savo vaišių stalo juos pakviesdavo pats Odinas, vyriausiasis iš dievų. Mes galime tik bandyti įsivaizduoti, kokie buvo vikingai – žmonės, gyvenę prieš tris tūkstančius metų.
Tais senais laikais dievai labiau domėjosi žžmonių reikalais. Daugelis didžių žygdarbių, kaip, beje, ir išdavysčių, buvo atlikti tik su dievų palaiminimu. Konrakas išdavė savo klaną, kad tarnautų tamsos dievui Lokis, Odino sūnui, kurį jo dieviškasis tėvas atstūmė ir amžiams ištrėmė į žemės gelmes. Šiam viską, išskyrus viltį, praradusiam kaliniui vieninteliu išsigelbėjimu buvo Ragnarekas – paskutinės kovos diena, šio pasaulio galas. Ištrūkti į laisvę ir atkeršyti – ši mintis visą laiką lyg įkaitinta geležis degino Lokį, tiesiog vedė jį iš proto. Žmonių pasaulyje Midgarde Odino stiprybę simbolizavo Runų akmenys. Tai vyriausiojo dievo dovana patiems ištikimiausiems savo kariams. Sunaikinęs akmenis, Lokis sugriautų paskutinę kliūtį ir prasidėtų Ragnarekas. Tai padaryti jam gali padėti nepaprastai stiprūs ir galingi mirtingi tarnai. Lokis susiranda sąjungininką Konraką – karį atsiskyrėlį, išdavusį viską, dėl ko gyveno ir kuo tikėjo vikingai.
Vakarų Grenlandijoje gyvena eskimai. IX a. ją pirmieji atrado vikingai.
Dažnai švedai žmonėms asocijuojasi su blondinais, kai kas teigia, kad IX-XI am. Vikingai buvę baltaplaukiai kariai.
793 m. vikingai užpuolė Lindisfarno vienuolyną Anglijoje. Pirmasis žinomas vikingų žygis Vakarų Europoje, tradiciškai laikomas vikingų epochos (793-1042) pradžia.
