Reprezentacinis darbas „Šeimyniškėlių piliakalnis“

Vilniaus Universiteto

III kurso archeologijos studentės

Simonos Keblaitės

Vilnius, 2004m.

Šeimyniškėlių piliakalnis (Anykščių raj.)- vienas iš stambiausių ir įspūdingiausių rytų Lietuvos vėlyvųjų piliakalnių, Elmės kraštovaizdžio draustinis. Piliakalnį supa 2 gilūs slėniai, kuriais teka Vorelio ir Volupio upokšniai. Šeimyniškėlių piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai atskleidė daug naujų mūsų krašto istorijos puslapių. Jau neabejojama, kad piliakalnyje valstybės kūrimosi laikotarpiu stovėjo viena stambiausių Rytų Aukštaitijos medinių pilių. Kai kurie istorikai mano čia buvus legendinę Vorutą – karaliaus Mindaugo sostinę. 1942 m. piliakalnį apžiūrėjo, aprašė ir jo pplaną nubraižė žymiausias to meto Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas Petras Tarasenka.

Moksliniai piliakalnio tyrinėjimai pradėti atkūrus Lietuvos valstybę. Tyrimus vykdo Lietuvos istorijos institutas (archeologas dr. Gintautas Zabiela). Šiuo metu tai yra ilgiausiai tyrinėjamas Lietuvos piliakalnis. Tai leidžia jį laikyti geriausiai pažįstamu Lietuvos piliakalniu. Pirmuoju piliakalnio tyrinėjimų dešimtmečiu iš 1 470 m² ištirtojo bendro ploto (daugiau kaip trečdalio piliakalnio aikštelės) surinkta apie 170 individualių geležinių, žalvarinių, sidabrinių, akmeninių, kaulinių, molinių XIII-XV a. pradžios radinių. Tarp radinių gausiausia geležinių arbaleto strėlių antgalių bei žžalvariniu skardelių ir žvangučių. Atskirai paminėtinos 3 sidabrinės lietuviškos monetos, numizmato E. Ivanausko skiriamos seniausiosioms Jogailos kaldintoms monetoms. Suregistruota apie l 500 keramikos šukių, surinkti keli šimtai gyvulių, paukščių kaulų, nedidelis kiekis žuvų žvynų, kelios titnaginės nuoskalos. Šukės dažniausiai gana ssmulkios. Keramika gausiai ornamentuota. Dažniau pasitaiko keturkampių štampukų ornamentas, rečiau rasta bangele puoštų šukių. Piliakalnio aikštelėje aptikta apie 50 stulpaviečių, 3 krosnys, sudegusių ir sunykusių medinių gynybinių užtvarų (tvorų) liekanų. Stulpavietės daugiausia apie 20 cm skersmens, U formos, iki 60 cm gylio. Jos priklauso vidinėms gynybinių galerijų atramoms. Krosnys apie 1×1 m dydžio, buvusios kupolinės, su pakrosniais. Sudegusių iki 13 cm skersmens rąstelių liekanų aptikta PV piliakalnio aikštelės krašte prie šlaito, 60-100 cm gylyje. Greta jų buvo išlikę padrikų akmeninių grindinių, sudarytų iš perdegusių akmenų. Dešimtmečio archeologinių tyrinėjimų laimėjimai galėjo būti žymiai didesni, jeigu ekspedicija metai po metų nesusidurtų su finansiniais sunkumais. Nors dalį darbų finansavo Anykščių savivaldybė, lėšų ypač trūko specialiems iškastos medžiagos tyrimams.

2000 m. LII pradėjo antrą nnepertraukiamų Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimų dešimtmetį. Svarbiausi tyrinėjimo darbai tradiciškai vyko piliakalnio aikštelėje. Čia ištirti du bendro 200 m² plotai. 2000 m. tyrinėjimai leido surinkti ir svarbių detalių apie jame stovėjusios medinės pilies gynybinių sienų konstrukciją. Ankstesniam (manoma, Vorutos pilies) laikotarpiui skiriamame sluoksnyje, per 2-3 m nuo dabartinio aikštelės pakraščio aptiktos net 5 didelės – iki 50-60 cm skersmens stulpavietės, kuriose stovėjo iki 1,15 m gylio įkasti mediniai stulpai. Visi jie buvo išsidėstę tiesioje linijoje, atstumai tarp stulpų siekė 1,8-2,4 m. ŠŠie stulpai iš išorės rėmė iš gulsčių rąstų statytą gynybinę sieną, kuri iš vidinės pusės buvo tvirtinama skersiniais rąstais bei nedideliu suplūkto molio pylimėliu. . Rekonstruojant pilį, dar nesupuvę rąstai buvo išrauti, stulpavietės užverstos akmenimis bei užpluktos moliu. Virš esamo paviršiaus buvo suneštas ir supiltas iki 1,1 m storio gryno molio sluoksnis, kuris suformavo dabar matomą aikštelės paviršių. Vėliau ant jo buvo pastatyta didesnė medinė pilis, kurią pagal įvairius radinius galime datuoti XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Šalia mažojo pylimo tyrinėtose vietose būta gyvenamųjų patalpų. Nors jų žymesnių liekanų dėl XX a. pirmoje pusėje vykdytų intensyvių piliakalnio arimų aptikti nepavyko, kai kurie radiniai leidžia nustatyti net jose gyvenusių žmonių veiklos pobūdį. Pirmiausia tai net du geležiniai žalvariu dengti statinėlės formos 1,6 cm aukščio, 1,8-1,95 cm skersmens svoreliai, kurių svoris yra po 20 g. Jie naudoti svirtinėse svarstyklėse svarstyti brangiajam metalui – greičiausiai sidabrui. Abu svoreliai rasti vienas netoli kito, tai liudija, kad šioje piliakalnio dalyje gyveno pirklys arba muitininkas. Tai, kad aikštelės dalis buvo gyvenama, patvirtina ir į įžemį iki 80 cm įgilinta 1,2 skersmens apvali ūkinė duobė, užpildyta pilkai gelsvu smėliu su degėsiais, paskirais akmenimis bei didesniu kiekiu puodų šukių (jų rasta 43 vienetai – 62% visos ttyrinėjimų metu aptiktos keramikos). Iš kitų radinių pažymėtinas vėlyvuose piliakalniuose retai aptinkamas dirbinys – 8,6 cm ilgio, 3,6×5 mm storio koteliu kaulinė adata ar adiklis su 6×2,6 mm dydžio ovalia skylute. Taip pat rastas geležinis ovalus skiltuvas keturkampiu 6,6×2,5 cm dydžio, 7,4 mm storio lankeliu, žalvarinis 1,2×1,3 cm skersmens žvangutis nulūžusią ašele, X formos išpjova, aplink ornamentuota dviguba linija, taip pat linija palei išpjovas bei smulkūs geležiniai ir žalvariniai dirbinių fragmentai. Tyrinėtame plote aptikta labai nedaug masinės medžiagos: keramikos bei gyvulių kaulų. Iš viso surinktos 69 žiestos puodų šukės, tarp kurių tik 6 pakraštėliai ir 4 dugnai. 21 šukė (30%) ornamentuota įprastu keturkampių įspaudėlių ornamentu. Iki šiol sukaupti istoriniai, archeologiniai, lingvistiniai ir toponiminiai duomenys rodo, kad Šeimyniškėlių piliakalnis yra tikėtiniausia Vorutos lokalizavimo vieta. Jis stovi geriausiai su Voruta susijusią istorinę situaciją atitinkančiame regione ir buvo įrengtas XIII a. viduryje pagal Lietuvos valdovo poreikius bei galimybes. Piliakalnis ir šalia tekantis upelis iki XX a. išsaugojo Vorutos vardą menančius pavadinimus – Varutės kalnas ir Varelio/Variuko (Varučio) upelis. Impulsą Šeimyniškėlių kaip Vorutos lokalizacijai suteikė šia problema susidomėjęs rašytojas Antanas Vienuolis. 1935 m. Kauno universiteto profesorius E. Volteris, apžiūrėjęs piliakalnį ir patvirtinęs, jog čia buvo Vorutos pilis, paskatino rašytoją A. Vienuolį parašyti straipsnį „Atrasta MMindaugo laikų Vorutos pilis?“ (skelbtas „Lietuvos aide“).

Voruta buvo viena iš svarbiausių Lietuvos pilių pirmojo ir vienintelio karūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo (1238-1263) laikais. Joje Mindaugas apsigynė 1251 m., vidaus karo metu. Vėliau ji dingo iš žemėlapio, o jos buvimo vieta tapo istorikų ginčo objektu. 1990-2003 m. Šeimyniškėlių piliakalnyje buvo ištirtas 3424 m² plotas. Archeologinių kasinėjimų rezultatai leidžia daugiau ar mažiau tiksliai atkurti pilies planą – kur buvo sukasti poliai, rėmę gynybinių sienų konstrukcijas, kur stovėjo gyvenamieji pastatai, kurioje vietoje kūrentos krosnys, galima būtų atskirti pilies kiemo ūkinę bei reprezentacinę dalis. Jau nuo 1997 m. brandinamas sumanymas iki 2009 m. – Lietuvos valstybės tūkstantmečio – autentiškoje aplinkoje pastatyti medinę pilį – kaip XXI a. pradžios Lietuvos piliečių pagarbos ženklą istorinei praeičiai, valstybės kūrėjams (1997 m. šią idėją iškėlė Anykščių rajono meras Saulius Nefas). Šį sumanymą parėmė daugelis Anykščių ir visos Lietuvos inteligentijos atstovų. Po ilgų visuomenės ir paminklosaugos specialistų diskusijų buvo pritarta pilies statybai ant visiškai ištirto piliakalnio.

1999 m. vasario 26 d. Aplinkos, Kultūros ministerijų vadovai bei kitų institucijų atstovai pasirašė deklaraciją „Statykime medinę pilį ant Šeimyniškėlių piliakalnio!“. 2001 m. rekonstruotas pirmasis pilies elementas – pilies tiltas per Varelio upelį. Šiuo metu pateikta paraiška PHARE 2002 programai lėšoms techninio

pilies projekto rengimui gauti.

Muziejininkai įsitikinę, kad pilis turėtų tapti nauju patraukliu turistiniu objektu. Čia būtų iškilmingai minimos valstybei svarbios datos (Mindaugo karūnavimo diena, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, Baltų vienybės, Žalgirio mūšio ir kt.), vyktų kultūriniai renginiai – senovinės muzikos koncertai, Pilies teatro spektakliai, būtų organizuojamos Aukštaitijos regiono senovinių amatų dienos. Pilis turėtų tapti „gyvuoju muziejumi“ – kieme vyktų „riterių turnyrai”, lankytojai galėtų kautis špagomis, šaudyti iš lanko, mėtyti kirvį ir ietį, degti degutą, būtų įrengta „mokomosios archeologijos“ aikštelė. Muziejininkai pplanuoja vykdyti įvairią edukacinę veiklą, moksleiviams ir suaugusiems pristatyti senovinius amatus.

Kadangi tai bus pirmas ir vienintelis tokio tipo statinys Lietuvoje, pastatytas autentiškoje aplinkoje, jis turėtų sudominti įvairiausių interesų žmones ir Lietuvoje, ir užsienyje. O šią vasarą atvykstantiems turistams muziejininkai ant piliakalnio rengiasi pasiūlyti įvairių pramogų bei suvenyrų. Nors dar nėra pilies ant piliakalnio, bet muziejininkai Skaidrė Račkaitytė, Aloyzas Janušis bei Robertas Matiukas patys „pastatė“ pilies maketą, kuris buvo demonstruotas turizmo parodoje „Vivattur 2004“.

Pilies maketas

Gegužės 1-ąją, Lietuvai švenčiant nnarystę Europos Sąjungoje, sostinės meras Artūras Zuokas dalyvavo iškilmingoje medinės pilies statybų pradžios ceremonijoje Šventės metu buvo padėtas pirmosios XXI amžiuje Europoje statomos medinės pilies apžvalgos bokšto rąstų vainikas. Šventės metu ant Šeimyniškėlių piliakalnio vyko stilizuotos istorinės apeigos, šaudymo iš llankų ir jėgos varžybos. Pirmojo rąstų vainiko paklojimo ceremonijoje dalyvavo Vilniaus meras A. Zuokas ir Anykščių rajono meras Darius Gudelis.

Šioje istorinėje vietoje statant medinę pilį siekiama, kad kultūros ir literatūros lopšiu vadinami Anykščiai trauktų visus istorine praeitimi besidominčius europiečius.

Nuotraukos iš muziejaus rinkinių

Šeimyniškėlių piliakalnis

Vorutos pilis

Tačiau, kad ir kokia patraukli bebūtų Vorutos pilies atstatymo idėja ant Šeimyniškėlių piliakalnio, iškyla klausimas, ar taip nebus padaryta didelė žala archeologiniam paveldui. Istorikas Alfredas Bumblauskas Šeimyniškėlių piliakalnio miesto valdžios idėją pastatyti medinę pilį, primenančią stovėjusią prieš aštuonis amžius, vadina „nerimta“. Atstatyti pilies neįmanoma, nes nėra išlikusios tų laikų projektinės dokumentacijos. Nauja pilis bus statoma pagal išlikusius 13 amžiaus pilių aprašymus, senovinę ikonografiją. Tuo tarpu A.Bumblauskas teigia, jog ankstyvųjų istorinių laikų ikonografijos nėra, yra ttik rekonstrukciniai piešiniai, bet ir jie hipotetiniai. Istorikas pabrėžė, kad statant pilį pirmiausia sugriaunamas archeologinis paminklas – piliakalnis. Taigi reikėtų gerai pagalvoti, ar verta žaloti paminklą, paverčiant jį turistams patrauklia vieta, bet neišsaugant jo autentiškumo.