Kultūrinis žydų gyvenimas Vilniuje 1918-1940m.

Tarpukaris žinomas visoje Europoje kaip mažų tautų kultūros klestėjimo laikotarpis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sparčiai plėtojosi visos gyvenimo sritys, neatsiliko menas ir kultūra. Suklestėjo ir šalia lietuvių gyvenančių Lietuvos žydų kultūra. Likimas lėmė, kad Vilnius buvo atplėštas nuo Lietuvos, taigi Vilniaus žydams ir likusios Lietuvos žydams teko kurti savo kultūros institucijas nuo pamatų. Nemažą įtaką ir Vilniaus krašto, ir Lietuvos žydų kultūrai turėjo Stepono Batoro Vilniaus universitetas.

Pasak Leono Čertoko( litvakų kilmės gydytojo), tarpukario Vilnius buvo tikras žžydų kultūros stebuklas, nepaprastas kūrybos proveržis, paskatinęs poezijos, teatro atsiradimą. Vilnius buvo ne tik politinio bei religinio, bet ir kultūrinio gyvenimo metropolija. Čia viešpatavo intelektualinė, bendruomeninė dvasia, kurios įtakoje tarpo tiek tradicinis, tiek modernusis, pasaulietiškesnis judaizmas. Vilniaus inteligentija kartais šliejosi prie rusiškos, kartais prie jidišo kultūros, kartais būdavo kosmopolitiška, kartais-socialistinė, o kartais būdavo ir vienokia, ir kitokia vienu metu.

Tikrovė tokia, kad iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius tikrai buvo žymiausias tradicinės žydų kultūros centras. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse čia veikė daugiau nnei 110 sinagogų, 10 ješivų, kurių garsiausia – Ramailės. Tada buvo paplitęs posakis: uždarbio reikia važiuoti į Lodzę, o išminties – į Vilnių. Pasaulinį Vilniaus pripažinimą rodo ir didžiojo literatūros klasiko Šolom Aleichemo apsakymo „Jeigu būčiau Rotšildas“ herojaus svajonė – įįkurti didžiulę labdaros draugiją, kad ji visus žydus aprūpintų uždarbiu, kad visi gyventų draugiškai, ješivose studijuotų Talmudą, o virš visų ješivų būtų vyriausioji ješiva, „žinoma, Vilniuje“. Vilnius buvo laikomas Lietuvos Jeruzale.

Vilniuje ėjo 6 dienraščiai ir 12 savaitraščių bei kitokio periodiškumo leidinių, veikė kelios teatrų trupės bei marionečių teatras „Maidim“, keletas chorų, simfoninis orkestras, muzikos institutas, jaunųjų rašytojų organizacija „Jung Vilne“, pasaulinis žydų literatų PEN klubo centras, istorijos etnografijos draugija, kurioje veikė istorijos, etnografijos, muziejaus, meno ir muzikos sekcijos, bei daugybė kitų kultūros institucijų.

Vilniuje buvo Velvkės kavinė, pavadinta pagal savininko Volfo vardą. Išraiškinga jos interjero detalė- vienuolyno stiliaus stalai ir suolai. Šioje kavinėje vyko širdingi ir gyvi žydų intelektualų pasimatymai, tai buvo ir mėgstamiausia dailininkų susitikimo vieta. Kavinėje, esančioje žydų kvartalo šširdyje, Žydų ir Vokiečių gatvių sankirtoje , neminint kitų, rinkosi ir literatų grupė Jung Vilne (Jaunasis Vilnius).

Jidiš kalba kūrę rašytojai ir poetai, taip pat dailininkai anuomet vykdavo į Berlyną, tartum atlikdami „žengimo į modernų pasaulį“ ritualą. Tai padėjo Vilniui atrasti ekspresionistinės dailės, muzikos ir literatūros žavesį.

Vilniuje gimė, gyveno, kūrė daug pasaulinio masto kultūros veikėjų – smuiko genijus Jaša Cheifecas, dailininkas Chajimas Sutinas, skulptorius Markas Antokolskis, įžymusis kantorius Strašunskis .Visame žydų pasaulyje žinomas legendinis liaudies humoristas Motkė Chabadas. Jo juokeliai tapo ttikru folkloru. Pakanka tarp žydų paminėti šį vardą ir kiekvienas ima šypsotis.

Žymiausi žydų rašytojai Mendele Sforim, Jicchokas Leibušas Perecas, Šolom Aleichemas, Chajimas Bialikas, Šolomas Ašas ir kiti klasikai nebuvo vilniečiai, bet visi jie jautė būtinumą pabuvoti Vilniuje, pajusti jo dvasią, pakvėpuoti jo oru, čia semdamiesi įkvėpimo savo kūrybai.

Teatras

Prie mokyklų ir politinių organizacijų kūrėsi vis daugiau mėgėjų teatro studijų. Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje susikūrė teatras, pasivadinęs „Vilner trupe“, išgarsėjęs visame pasaulyje. Didžiulę šlovę teatrui pelnė 1920m. vasario 18 dieną pjesės „Dibbuk“ („Apsėstoji“) pastatymas, tapęs pavyzdžiu daugeliui pasaulio teatrų. Pjesės autorius – įžymus mokslininkas etnografas An-skis (Šloimės Rapoporto slapyvardis), glaudžiai susijęs su Vilniumi; jo vardu buvo pavadintas istorijos etnografinis muziejus Vilniuje. Meniškas šios pjesės pastatymas ir aktorių vaidyba rodė naują žydų teatro etapą. Buvo vaidinamos ir klasikinės Europos dramos, ir avangardinės jidišo pjesės. net ir tada, kai teatras išvyko iš Vilniaus, jis po senovei vadinosi „Vilner trupe“ – tai buvo geriausias kokybės ženklas. Ketvirtajame dešimtmetyje trupė išsiskirstė. Paskutinis Vilniaus teatro direktorius buvo rašytojas , dailininkas ir žurnalistas Dovidas Umru.

Ryški asmenybė teatro pasaulyje buvo Leiba Rozentalis – žinomas prieškario Vilniaus poetas, entuziastingas jidiš poetinio žodžio puoselėtojas, dalyvavęs „Jung Vilne“ veikloje, įkūręs gastroliuojantį Vilniaus žydų miniatiūrų teatrą, bendradarbiavęs su marionečių teatru „Maidim“. PPakliuvęs į getą, L. Rozentalis tapo ir pagrindiniu čia veikusio teatro dramaturgu, kurio spektakliuose ir miniatiūrose nuolat vaidino ir dainavo sesuo Chajelė Rozental.

Dailė

Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ galima aiškiai pamatyti koks platus to meto talentingų tapytojų spektras. Labai išraiškingi Jamonto kūriniai- „Gaono gatvė“, „Žydų gatvė vakare“, „Mėsinių gatvės arkos“; Levino „Senos sinagogos kiemas“. Savo menu šie dailininkai sugebėjo atskleisti pačią miesto esmę, jo dvasią. Tarpukario žydų dailininkų darbus galime suskirstyti į priklausančius Vilniaus dailės ir Kauno dailės mokykloms. Vilniaus dailės mokyklai galime priskirti šiuos dailininkus: Rachilė Suckever, Bencion Michtomas, Jabov Šer, Michal Kopelovič, Čarnockis, Hadasa Gurevič, Fani Liov, Ber Rabinovič.

Muzika

Mieste visus džiaugsmingus įvykius ženklino vadinamieji Klezmorim- profesionalūs klajojantys muzikantai. Jie atlikdavo sodrią ekspresyvią muziką, atspindėjusią kultūrinį žydų asketiško gyvenimo kontekstą. Šie savotiški trubadūrai grojo fleita, klarnetu, cimbolais ir buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis.

Literatūra

Lietuvos žydų kultūrai jidiš kalba turėjo didžiulės reikšmės, tarpukario laikotarpiu daugybė socialinių, kultūrinių, mokslinių bei švietimo institucijų, veikusių jidiš kalba, ir leidiniai šią kalbą pavertė Lietuvą ir Vilnių pasaulio žydijos dvasinės traukos centru. Vilniuje 1925 m. įkurtas Žydų mokslo institutas – JIVO ne tik dirbo jidiš kalba istorijos, sociologijos, literatūros, folkloristikos bei kitose sferose, bet ir davė pradžią šiuolaikinei jidiš lingvistikai.

Taigi tarpukario laikotarpis – jjidiš literatūros Lietuvoje suklestėjimo epocha. Susikūrus nepriklausomai Lenkijai, jaunai poetų ir prozininkų kartai, kūrusiai jidiš kalba, Vilnius tapo literatūros centru. Mokyklose dirbę pedagogai, rašytojai ir poetai- iš kurių labiausiai pasižymėjo Mošė Kulbakas- žadino meninius ir literatūrinius talentus.

Mošės Kulbako pirmasis eilių rinkinys buvo sutiktas kaip literatūros aušrą pranašaujantis ženklas. Vėlesnėje kūryboje jis tarsi patvirtino šias nuojautas pasiekdamas iki šiol nematytų meistriškumo aukštumų. Mošė Kulbakas tapo jaunimo dievinamu poetu. Jis pradėjo dėstyti žydų licėjuje ir pedagoginėje mokykloje. Jo kūrybos (prozos, teatro, poezijos) originalumas slypėjo asmenine patirtimi pagrįstoje įvairių literatūrinės minties klodų- simbolizmo ir rusų neoprimityvizmo, vokiečių ekspresionizmo, jidišo literatūros ir žydų filosofijos sintezėje. Iš Kulbako veikalų teatrui ryškiausios yra pjesės „Jakobas Frankas“, „Mesijas, Efraimo sūnus“.

Kulbako autoritetą garbinančiame ir kunkuliuojamčiame intelektine veikla Vilniaus mieste susikūrė modernistų grupė Jung Vilne (Jaunasis Vilnius), kurio vėliavą perėmė ir vėlesnės kartos. 1929m. spalio 11 dieną dienraštis Vilner Tog (Vilniaus diena) didžiosiomis raidėmis paskelbė: „Jaunasis Vilnius įžengia į literatūrą“. Pratarmę parašė Zalmenas Reizenas, jidišo literatūros kritikas ir mokslo autoritetas. Grupė daugiausia spausdino eilėraščius ir trumpus prozos kūrinius. Grupę sudarė apie dešimt rašytojų ir trys dailininkai ( Suckeveris, Gradė, Michtomas, Zamečekas, Kačerginskis, Miranskis, Vogleris, Levinas). Grupė išleido tris Jung Vilne numerius (1934, 1935 ir 1936m.). Paskutiniame žurnalo numeryje buvo

išreikštas raginimas atsisakyti gyvenimo izoliacijoje ir kvietimas surengti suvažiavimą Vilniuje bei apgalvoti, kaip sukurti asociaciją, leisti repezentacinį periodinį leidinį, atspindintį įvairias modernios jidišo literarūros tendencijas, įkurti leidyklą ir paruošti almanachą, kuriame savo kūrinius spausdintų visi konferencijos dalyviai.1938m. Vilniaus jidiš kalba rašančių rašytojų ir žurnalistų asociacija išleido almanachą. Šimto šešiasdešimties puslapių leidinys , kurį parengė Mošė Šalitas, buvo iš dviejų dalių: pirmoje dalyje buvo išdėstytos asociacijos ideologinės pažiūros, o antroji dalis buvo skirta eilėraščiams, apsakymams ir straipsniams. Literatūrinė dalis atspindėjo intensyvų iir įvairialypį kultūrinį miesto gyvenimą, todėl knyga turėjo neabejotiną kultūrinę reikšmę.

Leidyklos

Žydų kultūrai suklestėti didžiausios įtakos turėjo leidyklos. 1913 m. Vilniuje buvo 43 žydams priklausiusios spaustuvės (iš viso mieste buvo 61 spaustuvė). Seniausia buvo 1799 m. įkurta Romo leidykla, spausdinusi daugiausia religinę literatūrą hebrajų kalba. Šia literatūra naudojosi viso pasaulio žydai; ir dabar šios leidyklos knygų galima aptikti Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje ir kitur. Kita žymi leidykla buvo Boriso Kleckino. Ji buvo atidaryta Vilniuje 1906m. ir veikė iki pat 1933m. Čia spausdino knygas, vadovėlius ir kt. jidiš kalba, taip pat visam žydų pasauliui. Labai tipingas faktas – kai 1925 m. leidykla persikėlė į Varšuvą, jos pavadinimas liko „B. Kleckino Vilniaus leidykla“ – tai buvo geriausia reklama. Toks stiprus dėmesys leidybai bbei knygoms Vilniuje paaiškina kap atsirado Vilniaus turtuolio Strašūno 19 amžiaus viduryje surinkta rankraščių ir knygų hebrajų kalbomis kolekcija. Šio rinkinio pagrindu buvo įkurta garsi jo vardu pavadinta biblioteka.

Žydų spaustuvėse buvo spausdinama daug lietuviškų, rusiškų, lenkiškų leidinių, jos įnešė svarų indėlį apskritai į Lietuvos kultūrą. Akademikas Vytautas Merkys teigia, kad „Lietuvos poligrafijos kultūrą, knygų ir periodikos spausdinimo meną reikšmingai plėtojo gausūs žydų spaustuvininkai“.

Taigi aiškiai matyti, jog nepriklausomoje Lietuvoje žydai turėjo plačią kultūrinę autonomiją. Sovietinės okupacijos išvakarėse Lietuvoje veikė trys žydų teatrai, keli muziejai, ėjo 17 periodinių leidinių, veikė 100 pradžios, 4 dvasinės, amatų mokyklos, 20 gimnazijų ir progimnazijų. 1936 m. buvo užregistruota daugiau kaip 100 žydų draugijų, tenkinusių įvairių visuomeninių –politinių, kultūrinių, religinių pažiūrų žydų bendruomenės narių poreikius. Didžiuliai kkultūros lobiai buvo sutelkti draugijų išlaikomose bibliotekose, muziejuose, archyvuose, mokslo ir mokymo įstaigose, maldos namuose, sinagogose. Žydų mokslo institutas JIVO sukaupė žydų tautos auklėjimo ir švietimo, rankraščių ir autografų, spaudos, viso pasaulio žydų visuomenės gyvenimo, vertingų istorijos rinkinių, fotoarchyvus. 1939 m. jis turėjo teatro ir pedagoginį muziejų, pradėjo kurti meno muziejų, archyve saugojo apie 100 tūkst. plakatų, įstatymų, atsišaukimų, 10 tūkst. periodinių leidinių. Instituto bibliografijos skyriaus sukauptoje kartotekoje saugota daugiau kaip 200 tūkst. bibliografinių vienetų, bibliotekoje – apie 53 tūkst. ffolkloro vienetų. Vilniuje veikė dar 1913 m. prie Žydų senovės mėgėjų draugijos įsteigtas Žydų istorijos – etnografijos muziejus. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse muziejuje buvo daugiau kaip 3 tūkst. eksponatų: žymių menininkų –Antokolskio, Ginzburgo, Tregerio, Kreverio, Repino – skulptūrų, paveikslų, numizmatikos, suvenyrų; 6 tūkst. knygų, apie 100 tūkst. dokumentų, laikraščių ir žurnalų įvairiomis pasaulio kalbomis. Muziejus buvo įsikūręs Vilniaus žydų bendruomenės patalpose, Ožeškienės 7 (dabartinėje Savivaldybės aikštėje, pastatas neišlikęs). Ten pat veikė biblioteka, Antokolskio meno ir etnografijos kambariai.

Žydų kultūrinis gyvenimas darė didelę įtaką lietuvių kultūriniam gyvenimui, buvo jaučiamas abipusis bendradarbiavimas kultūrinėje srityje. Žydai leido laikkraštį “Apžvalga” lietuvių kalba, kad lietuviai turėtų galimybę susipažinti su tautiniais žydų siekimais, o lietuviai įsteigė lietuvių it žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugiją. žydų kalba buvo išleista lietuvių literatūros apžvalga, o lietuviškai- žydų poezijos ir novelių rinkiniai. Universitetas išleido docento Šapiros monografiją apie žydų romanistą Mapu bei kitą monografiją apie apie Lietuvos žydų poeziją. Vilniui vaduoti skirta sąjunga, remiama žydų, kurie įsteigė atskirą sąjungos žydų sekciją, išspausdono Šapiros veikalą apie Vilnių žydų poezijoje.

Naudota lieteratūra

Yve Plasero, Henri Minčeles „Lietuvos žydai 1918-1940 m.“ (remtasi Yvo Plasero, Odile Sugano, Rakelės Ertel, Henri Minčelio straipsniais).

Alfonsas Eidintas „ Lietuvos žydų žudynių byla“ .