Lietuva II pasaulionio karo metu

Lietuvių siekiai atstatyti nepriklausomybę 1941 metais Besitraukiančios Raudonosios armijos ir bolševikų žiaurumai sukėlė Lietuvos gyventojų ginkluotą pasipriešinimą. Sukilimo centru tapo Kaunas. Pogrindinė antibolševikinė organizacija – Lietuvos Aktyvistų Frontas – vadovavo sukilimui. LAF tikslas buvo užimti ir kontroliuoti Lietuvos teritoriją iki Vokietijos kariuomenės įžengimo. Tai jiems iš esmės pavyko. Sukilėlių buvo apie 20 tūkstančių, apie 2 tūkstančiai jų žuvo kovose. Sukilėliai saugojo turtą nuo plėšikautojų, patruliavo miestų gatvėse, apšaudydavo besitraukiančius raudonarmiečius. Sukilimas buvo nukreiptas ir prieš vokiečių interesus, nes deklaravo nepriklausomybės aatkūrimą, Laikinosios vyriausybės sudarymą. 1941 birželio 23 d. Kauno radijas pranešė, kad sudaroma Laikinoji vyriausybė. Ministro pirmininko pareigas pavesta eiti J. Ambrazevičiui. Vyriausybė deklaravo atkursianti tautoje vienybę „be luomų ir pažiūrų skirtumo“, grąžinsianti privačią nuosavybę, vykdysianti efektyvią socialinę politiką. Vyriausybė per labai trumpą laiką atkūrė iki 1940 birželio 15 d. buvusią administracinę Lietuvos struktūrą (apskričių, valsčių ir miestų savivaldybes, suorganizavo policiją). Liepos 17 d. vyriausybė priėmė svarbų žemės denacionalizavimo įstatymą, kuris savininkams grąžino 60 ha jų turėtos žemės, o bežemiai iir mažažemiai turėjo būti aprūpinti žeme iš Valstybės fondo. Turto denacionalizavimo aktai, esant Lietuvoje vokiečiams, nebuvo taikomi žydams ir asmenims, „aktyviai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus“. Laikinąją vyriausybę rėmė visi Lietuvos žmonės. Tačiau Vokietijos planuose nebuvo vietos Baltijos valstybėms, todėl LLietuvos vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidaujama. Visaip vokiečių varžoma ir terorizuojama Laikinoji vyriausybė išsilaikė vos 6 savaites. Jos likimas buvo nulemtas liepos pabaigoje įvedus Lietuvoje vokiečių civilinį valdymą. Rugpjūčio 5 d. įvyko paskutinis posėdis. Generalinis komisaras A. fon Rentelnas rugpjūčio 13 d. pasirašė įsakymą dėl Laikinosios vyriausybės paleidimo. Buvo nuginkluoti ir likviduoti arba performuoti į policijos batalionus partizanų bei aktyvistų būriai. Panašaus likimo susilaukė ir LAF. Likvidavus vyriausybę, Frontas siekė reprezentuoti lietuvių tautos valią ir politinius siekius. Tačiau Generalinio komisaro rugsėjo 26 d. įsakymu LAF buvo uždarytas, o jo turtas konfiskuotas.

Lietuvos aktyvistų frontas. Organizacija, įkurta Berlyne 1940 11 11 K. Škirpos. Turėjo pogrindinius centrus ir organizacijas Lietuvoje. Tikslas – siekti Lietuvos nepriklausomybės, kilus SSRS ir Vokietijos karui. Uždarytas 1941 009 06 vokiečių valdžios įsakymu.

1941 m. sukilimas ir nepriklausomybės viltys Sukilimo planus siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę rengė Berlyno Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) štabas bei pogrindinės organizacijos pačioje Lietuvoje. Jo pradžia sutapo su Vokietijos – SSRS karo pradžia. Sukilimo centru tapo Kaunas. Vadovavimo sukilėliams funkcijas prisiėmė stichiškai susidaręs Vietinės apsaugos štabas. Formavosi jo struktūra, kūrėsi būriai. Pavienių būrių uždaviniai buvo panašūs: turto apsauga, patruliavimas miesto gatvėmis, raudonarmiečių nuginklavimas bei pasipriešinimas jiems. Vienos atkakliausių kovų vyko Kauno priemiestyje Šančiuose, nes būtent pro ččia Jonavos link traukėsi Raudonoji armija (RA). Bene gausiausi būriai – po 200–300 vyrų – susidarė „Metalo“, „Drobės“ fabrikuose. Vilniuje sukilimo mastas dėl miesto gyventojų nacionalinės sudėties (lietuviai sudarė mažumą) buvo ženkliai mažesnis. Įtakos turėjo ir majoro Vytauto Bulvičiaus vadovaujamos pogrindinės organizacijos, rengusios pasipriešinimo RA planus, išaiškinimas bei jos narių suėmimai. Sostinėje bei kitose 29-ojo teritorinio šaulių korpuso dislokacijos vietose prie sukilėlių prisijungė kariai – lietuviai. Sukilimas išplito visoje Lietuvoje. Vietos gyventojai, išgirdę per radiją Lietuvos himną, žinią apie Laikinosios vyriausybės (LV) sudarymą, ėmė organizuoti partizanų būrius: buvo iškeliamos trispalvės, užimamos (paprastai jau tuščios) vietinės valdžios buvusios patalpos, rūpinamasi ginklų gavimu. Partizanų aktyvumas ne visur buvo vienodas. Aktyviausiai partizanai veikė Kauno mieste ir apskrityje, Švenčionių, Mažeikių, Panevėžio apskrityse, Utenos mieste ir apskrityje. Partizanų būrių taktika buvo skirtinga. Ji priklausė nuo vietos sąlygų. Tačiau būta ir bendrų bruožų: kovoms būdingas spontaniškumas, būrių organizavimuisi – stichiškumas (dauguma susidarė karui prasidėjus). Sukilimą pagrįstai galėtume vadinti jaunimo sukilimu, nes daugelio sukilėlių amžius neviršijo 30-ies. Sukilimas Kaune tęsėsi iki birželio 25 d., o provincijoje pasipriešinimas besitraukiančiai RA truko visą pirmąją karo savaitę, t.y. visą tą laiką, kol vokiečių kariuomenė žygiavo per Lietuvą į Rytus. Manoma, kad aktyviai veikusių sukilėlių skaičius buvo apie 20–30 tūkstančių. Kovų ssu besitraukiančia Raudonąja armija metu žuvo keli šimtai sukilėlių. Vis dėlto visa LSSR vadovybė bei apie 20 tūkst. žmonių spėjo pasitraukti į SSRS gilumą, nors kovų metu ir žuvo per 5 tūkstančius sovietinių aktyvistų. Sukilo ir didelė dalis Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos sudėtyje buvusių lietuvių karių. Sukilimas buvo nukreiptas tiek prieš besitraukiančią Raudonąją armiją, tiek ir prieš nacių interesus, nes dar birželio 23 d. per Kauno radiofoną buvo perskaityta Lietuvos valstybės atstatymo deklaracija, paskelbta apie Laikinosios vyriausybės sudarymą. Lietuvos vyriausybė siekė kuo greičiau perimti Lietuvos administravimą į savo rankas, sudaryti vietinius valdžios organus. Ji greitai atkūrė iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią administracinę Lietuvos struktūrą, suorganizavo policiją ir kt. Tačiau viltys atkurti nepriklausomybę nepasiteisino: įvedus okupacinį civilinį valdymą, po 6 savaičių darbo buvo likviduota ir vyriausybė, uždrausta LAF’o veikla.

Lietuva nacistinės Vokietijos okupacijoje (1941–1944 metai) 1941 liepos 17 d. Adolfas Hitleris pasirašė dekretą, kuriuo įkūrė administracinį vienetą – Ostlandą, sudarytą iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos teritorijų. Lietuvos generalinės srities generaliniu komisaru buvo paskirtas A. Rentelnas. Lietuva buvo suskirstyta į Kauno miesto, Kauno krašto, Vilniaus miesto, Vilniaus krašto, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintus bolševikų nacionalizacijos įstatymus ir automatiškai tapo „teisėtais“ bolševikų nacionalizuoto Lietuvos turto ppaveldėtojais. Naujieji okupantai uždraudė tautinę simboliką, neleido švęsti tautinių švenčių, draudė įvairius sambūrius, draugijų veiklą. Įvedė tarnybinę kalbą – vokiečių. Okupacinė nacių valdžia skyrėsi nuo bolševikų. Bolševikai buvo pakeitę „savais“ visą valdžios aparatą, o vokiečiai pakeitė tik valdžios viršūnę, visose kitose valdžios grandyse liko Laikinosios vyriausybės paskirti pareigūnai, kurie daugiau ar mažiau pro pirštus žiūrėjo į nacių reikalavimus. Vokiečių valdžia, kaip ir bolševikų, užkrovė ūkininkams natūrines duokles. Šių duoklių vieni ūkininkai neįstengė atlikti, kiti jas sabotavo. Vis dėlto iš Lietuvos buvo išgabenta daug žemės ūkio gėrybių. Per pirmuosius dvejus metus iš ūkininkų buvo išgauta 32 tūkst. t kiaulienos, 550 tūkst. t pieno, 430 tūkst. t grūdų, 426 tūkst. t bulvių, 94 mln. kiaušinių, atimta 100 tūkst. arklių. Už prievolių nevykdymą grėsė iškraustymas iš ūkio, išsiuntimas darbams į Vokietiją, koncentracijos stovyklas ir net sušaudymas. 1941 m. liepos mėn. miestuose įvestos maisto kortelės, nes reikėjo daug Lietuvoje pagamintos produkcijos išvežti į Vokietiją arba į frontą. Naciai slopino Lietuvos kultūrą ir tautinę sąmonę. Bibliotekose naikino žydų, komunistų autorių knygas ir apskritai visas, prieštaraujančias nacių ideologijai. Varžė knygų leidybą, kontroliavo periodinę spaudą, – ji jau negalėjo nagrinėti aktualių lietuviams klausimų. Šią spragą užpildė pogrindiniai leidiniai. Darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 75 tūkst. žmonių,

o iš Vokietijos į Lietuvą kėlė kolonistus. Jų 1942 m. lapkritį jau buvo 3,5 tūkst. ūkininkų šeimų. Viena didžiausių Lietuvos tragedijų – žydų naikinimas. Jis prasidėjo tada, kai atėjo vokiečiai ir į savo rankas perėmė valdžią. Buvo sunaikinta apie 170 tūkstančių – maždaug 90% visų Lietuvos žydų. Į žydų naikinimą buvo įtraukti ir keli šimtai lietuvių, kuriuos paveikė ne tik nacionalsocializmo ideologijos įtaka, bet ir tai, kad dalis žydų aktyviai veikė Lietuvos nepriklausomybės naikinimo metu, sovietizuojant Lietuvą, organizuojant 1940–1941 metų llietuvių trėmimus. Lietuvių tauta ir jos atstovai smerkė žydų genocidą, reikalavo nutraukti nekaltų žydų žudymus. Lietuvių pasipriešinimas vokiečiams prasidėjo nuo Laikinosios vyriausybės įsikūrimo. Iš pradžių reiškėsi legaliais ir viešais būdais. Lietuviai nesutiko išsižadėti nepriklausomybės, boikotavo vokiečių organizuojamos Lietuvoje kariuomenės dalinius, slapstėsi nuo išvežimo į Vokietiją darbams, nevykdė prievolių, neišsižadėjo tautinės kultūros, slėpė ir šelpė žydus bei sovietinius karo belaisvius, leido pogrindinę literatūrą. Kūrėsi rezistenciniai sąjūdžiai, kaip Lietuvių Frontas, Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjunga, Lietuvos Laisvės Armija ir kt.

Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 mmetais Hitleris 1941 m. kovo 3 d. pageidavo, kad SS ir saugumo policijos organai galėtų veikti betarpiškai už fronto linijos ir turėtų galimybę žaibiškai likviduoti sovietų pareigūnus ir komisarus. 1941 m. kovo 13 d., atsižvelgdamas į Hitlerio pageidavimus, Vokietijos ginkluotųjų ppajėgų vadovybės viršininkas V.Keitėlis pasirašė instrukciją, papildančią Hitlerio „Barbarosos“ įsakymą ypatingąja veikla („Richtlinien auf Sondergebieten zur Weisung Nr.21 (Fall Barbarossa)). Instrukcija suteikė SS ir policijos vadui Himleriui ypatingus įgaliojimus vermachto operacijų srityse. SS šiose srityse galėjo nevaržomai likviduoti visus Vokietijai nepageidautinus asmenis. Svarbiausias vaidmuo okupuotų sričių ir saugumo užtikrinimui buvo skirtas SS ir vokiečių saugumo policijai bei SD, o karo pradžioje – operatyvinėms grupėms (Einsatzgruppen). Direktyvos žudyti okupuotų sričių gyventojus dažniausiai buvo duodamos žodžiu. Ypatingojo būrio 7 a (Sonderkommando 7 a) vado Bliumės (Blume) parodymu, Heindrichas ir Štrechenbachas 1941 m. birželio mėnesį operatyvinių grupių ir būrių vadams pareiškę, jog Rytų žydija yra bolševizmo intelektualinis rezervuaras ir dėl to, fiurerio nuomone, turi būti sunaikinta. 1941 m. birželio 22 d. į Tilžę aatvyko operatyvinės grupės „A” vadas SS brigadenfiureris Štalekeris (Shtahlecker) ir įsakė Tilžės saugumo viršininkui J.Biomei (Böhme) pradėti žydų ir komunistų žudynes 25 km pločio ruože Lietuvoje. Iš gestapininkų, SD darbuotojų ir Klaipėdos vokiečių policininkų buvo suformuotas Tilžės operatyvinis būrys, kuris netrukus pradėjo „valymo” akcijas Lietuvos pasienyje. Pirmąsias žudynes Tilžės gestapininkai surengė birželio 24 d. Tą dieną buvo sušaudytas 201 žmogus. Birželio 26–28 d. Tilžės operatyvinis būrys sušaudė ir sudegino sinagogoje 214 žmonių, o birželio 29 d. Palangoje – 111 žmonių. AAbsoliučią nužudytųjų daugumą sudarė žydai. Be jų buvo komunistų ir sovietinių aktyvistų. Liepos 2 d. Tilžės operatyvinis būrys Tauragėje nužudė 133, liepos 3 d. Jurbarke – 322 žmones. Iki 1941 m. liepos 11 d. šis būrys įvairiose Lietuvos vietose nužudė 1 542 žmones. Iš viso Tilžės operatyvinis būrys 1941 m. vasarą Lietuvoje nužudė 5 502 žmones. Žudynių metu aukos buvo siaubingai kankinamos: mušamos lazdomis ir rimbais, deginamos, badomos durtuvais, skandinamos. 1941 m. birželio 29 d. Heindricho operatyviniame įsakyme operatyvinėms grupėms buvo nurodyta žudyti žydus ir kelti antižydiškus pogromus. Tokių pogromų kurstymas turi būti vykdomas slapta, žodžiu, vengiant raštiškų įsakymų ir nurodymų. Pogromus patariama vykdyti pirmomis okupacijos dienomis, kol vyrauja suirutė ir chaosas. Juos turi organizuoti patyrę ir politinę nuovoką turintys saugumo policijos ir SD pareigūnai. Tokį Heindricho nurodymą patvirtina ir operatyvinės grupės „A” vado V.Štalkerio 1941 m. spalio 15 d. ataskaita Berlynui: „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus, nors ir gana sunkiai sekėsi vietines antisemitines jėgas. Saugumo policija, vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo griežčiausiai. Bet pravartu buvo, kad ji bent iš pradžių veiktų užkulisyje, nes nepaprastai žiaurios priemonės neišvengiamai būtų sukėlusios nerimą ir vokiečių sluoksniuose. Todėl viešai viskas turėjo aatrodyti taip, tarytum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva, natūraliai reaguodami į ligšiolinį komunistų terorą ir žydų priespaudą, kurią kentėjo ištisus dešimtmečius.” Reikia pabrėžti, kad žydų persekiojimą ir naikinimą organizavo ir vykdė nacistinė Vokietija, tačiau kai kuriose okupuotose šalyse (tarp jų ir Lietuvoje) jai pavyko į šį nusikalstamą darbą pritraukti ir vietinių gyventojų. Nacistinei valdžiai pavyko išnaudoti po sovietų okupacijos susikaupusias antikomunistines ir antižydiškas nuotaikas. Nepriklausomos Lietuvos laikais, turbūt, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad lietuvių ir žydų santykiai pakryps tokia linkme ir atneš tiek tarpusavio neapykantos ir skriaudų. Tačiau žydų genocidas Lietuvoje buvo išskirtinė tragedija – žydų bendruomenė Lietuvoje per trejus hitlerinės okupacijos metus buvo visiškai sunaikinta, žuvo apie 95 Lietuvos žydų. Nacistinei propagandai pavyko įtikinti dalį lietuvių, kad bolševizmas yra žydų valdžia, kad dėl sovietų okupacijos metais patirtų nelaimių pirmiausia kalti žydai. Antisovietinio pogrindžio atsišaukimuose žydai kartais buvo kaltinami Lietuvos pražudymu, dorovės ir tikėjimo slopinimu, ekonominiu išnaudojimu ir pan. Dažnai „žydo” ir „komunisto“ sąvokos buvo vartojamos kaip sinonimai. Iki V. Štalekerio būrio atvykimo į Kauną (birželio 25 d.) žydų pogromų mieste nebuvo, bet buvo suimami tie žydai, kurie buvo įtariami priklausę komunistų partijai. Tik po V.Štalekerio atvykimo, vokiečių saugumui pradėjus kontroliuoti padėtį mieste, prasidėjo žydų pogromai (pirmasis pogromas naktį iiš birželio 25–osios į 26–ąją). Gestapo organizuoti žydų pogromai Kaune tęsėsi iki birželio 29 d., kurių metu, Štalekerio teigimu, buvo „nukenksminta“ dar 2 300 žydų. Po to prasidėjo reguliarus žydų šaudymas Kauno fortuose. 1941 m. liepos 2 d. operatyvinis būrys 3/A oficialiai perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje. Operatyvinės grupės „A“ 1941 m. liepos 6 d. pranešime rašoma, jog Kaune vokiečių komendantūros įsakymu partizanai buvo nuginkluoti birželio 28 d. Iš patikimų „partizanų“ buvo sudaryti du pagalbinės policijos daliniai (iš viso 5-ios kuopos). Dvi kuopos, kurių nariai dalyvavo pirmuosiuose žydų pogromuose, buvo perduotos operatyvinio būrio žinion. Viena kuopa saugojo VII-me forte įrengtą žydų koncentracijos stovyklą ir vykdė egzekucijas. Operatyvinio būrio 3/A vado K.Jėgerio įsakymu liepos 4 d. VII-me forte buvo sušaudyta 463, o liepos 6 d. – 2 514 žydų. Operatyvinės grupės pranešime rašoma, jog VII-me forte saugoma apie 1 500 žydų ir dar ketinama žydams įrengti vieną stovyklą IX-me forte. Be to, Kauno centriniame kalėjime yra kalinama 1 869 žydai, 214 lietuvių, 134 rusai, 1 latvis ir 16 lenkų. Liepos 11 d. operatyvinis būrys 3/A Vyriausiajai reicho saugumo valdybai pranešė, kad Kaune iš viso likviduota 7 800 žydų. Operatyvinis būrys Kaune iš buvusių lietuvių partizanų (205 žmonės) sudarė egzekucijoms skirtą ypatingąjį

būrį (Sonderkommando). Šis būrys buvo naudojamas žydų žudynėms Kaune ir provincijoje. Vilniuje buvo sudarinėjami žydų sąrašai ir vykdomos egzekucijos. Liepos 4 d. buvo sušaudyta 54, liepos 5 d. – 93 žydai. Suimtų žydų turtas konfiskuotas. Iki liepos 8 d. vokiečių policija nužudė 321 žydą. 1941 m. liepos 13 d. prasidėjo masinis žydų naikinimas. Tos pačios dienos operatyvinės grupės pranešime rašoma, kad Vilniuje „kasdien likviduojama apie 500 žydų ir sabotuotojų“. 1941 m.rugpjūčio 3 d. Vilnių perėmė 3/A operatyvinio būrio padalinys (Teilkommando 33/A), vad. SS oberšturmfiurerio E.Wolffo, vėliau – SS hauptšturmfiurerio H.Gertho. Jie žudynes vykdė ne tik Vilniuje. 1941 m. vasarą ir rudenį vyko spartus žydų sutelkimo ir žudymo procesas. 1941 m. rugpjūčio 14 d. Lietuvos policijos departamentas nusiuntė Kauno apskrities policijos vadui slaptą aplinkraštį Nr.3: „Gavus šį aplinkraštį, pastaboj nurodytose vietose, tuojau sulaikyti visus žydų tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupacijos laikais pasižymėjo savo bolševikiška veikla arba dar ir dabar pasižymi tokia veikla ar įžūlumu. SSulaikytus asmenis surinkti prie magistralinių susisiekimo kelių ir tuoj specialiomis skubiausiomis susisiekimo priemonėmis pranešti Policijos Departamentui“. Šis aplinkraštis turi būti išpildytas per dvi paras nuo jo gavimo. Sulaikytus žydus saugoti kol bus paimti ir išvežti į stovyklą”. Policijos departamento aplinkraštis bbuvo išsiuntinėtas ir kitų apskričių policijos vadams. Policijos nuovadų viršininkai pranešinėjo Policijos departamentui apie aplinkraščio vykdymo eigą. Jiezno miestelyje buvo suimti 89 žydai, Šilavoto valsčiuje – 9, Babtų miestelyje – 34, Kazlų Rūdos valsčiuje – 159, Kėdainių apskrityje – 1 655 žydai. Kas buvo daroma sus suimtais žydais, atskleidžia Šakių apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 16 d. raportas Policijos departamento direktoriui: „[.] pranešu ponui Direktoriui, kad nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nėra. Juos sutvarkė vietos partizanai su pagalbine policija: 13/IX.41 – Šakiuose 890 asmenų; 16/IX – K.Naumiestyje – 650 asmenų“. Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvai Karlas Jėgeris 1941 m. gruodžio 1 d. pranešime detaliai aprašė Lietuvos žydų žudymo mechanizmą: „Tikslas – išvalyti Lietuvą nuo žydų – ggalėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamano, kuris visiškai suprato mano tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis”. Leitenanto Hamano (Hamann) būrys, kuriame buvo 8–10 vokiečių saugumo ir SD pareigūnų bei kelios dešimtys lietuvių, važinėjo po Lietuvą ir vykdė žudynes. Iki 1941 m. spalio 15 d. Hamano skrajojantis būrys ir kt. vokiečių saugumo policijai ir SD pavaldūs būriai Lietuvoje nužudė 70 105 žydus. Buvo palikta aapie 50 000 Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir kt. getuose gyvenančių žydų. Tačiau ir getuose buvo vykdomos ligonių, senelių, vaikų naikinimo akcijos. Civilfervaltungui ir vermachtui reikalaujant darbo jėgos, Himleris sutiko, kad darbingi 16–32 metų žydai Ostlande būtų suvaryti į getus ir naudojami darbams. Vėliau buvo išplėstos darbingų žydų amžiaus ribos ir paliktos gyventi dirbančiųjų žydų šeimos. Visiško žydų sunaikinimo terminas buvo nukeltas vėlesniam laikui. Lietuvos provincijos miestų ir miestelių žydai daugiausia buvo žudomi 1941 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Provincijoje vėliausiai žydai buvo žudomi Lazdijuose (lapkričio 3 d.), Vilkaviškyje (lapkričio 15 d.). Telšių getas buvo likviduotas 1941 m. gruodžio 23 d. Žudynes dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingieji būriai (zonderkomandos). Nacistinės okupacijos pirmasis pusmetis buvo tragiškiausias Lietuvos žydų holokausto laikotarpis. Operatyvinis būrys 3/A iki 1941 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje nužudė 130 tūkstančių žydų. Tai sudarė apie tris ketvirtadalius visų Lietuvos žydų. Pagal V.Štalekerio 1942 m. sausio 31 d. pranešimą Heindrichui Lietuvoje buvo nužudyta 136 421 žydai. Lietuvoje buvo žudomi ne tik čia gyvenę žydai. 1941 m. lapkričio 25-ą ir 29-ą dienomis IX–e forte buvo sušaudyta 4 934 Vokietijos (Berlyno, Miuncheno, Frankfurto prie Maino, Breslau) ir Austrijos (Vienos) žydai. Suimtieji kelias dienas buvo laikomi IX forte be maisto, o ppo to vedami šaudyti. Karo belaisviai netoli forto iškasė keturias 50 m ilgio, 2 m gylio ir 2 m pločio tranšėjas. Kai viskas buvo paruošta, į fortą atvyko vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Jėgeris su 80 gestapininkų ir 50 lietuvių savisaugininkų būriu. J.Vyliaus-Velavičiaus liudijimu 1941 m. gruodžio 11 d. IX–e forte buvo sušaudyta dar 3 tūkstančiai Austrijos žydų. 1943 m. kovo mėnesį Vilniaus apygardos komisaro nurodymu dalis žydų iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių (apie 3 000) buvo perkelti į Vilniaus getą, o kitiems buvo pasakyta, kad jie bus perkeliami į Kauno getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Beveik 5 000 traukiniu važiavusių žydų buvo sušaudyti. Tik nedaugeliui pasisekė pabėgti ir sugrįžti į getą. 1943 m. balandžio pabaigoje Lietuvos generalinėje srityje liko 44 584 žydai: Vilniaus gete – 23 950, Kauno gete – 15 875 ir 4 759 – Šiaulių gete. Apie 30 000 žydų buvo panaudojami vokiečių kariuomenei reikalinguose darbuose. 1943 m. birželio 21 d. Himleris įsakė likviduoti visus Ostlando teritorijoje esančius getus. Darbingi žydai turėjo būti perkeliami į SS valdomas koncentracijos stovyklas. Kauno ir Šiaulių getai buvo paversti koncentracijos stovyklomis, o Vilniaus getas likviduotas (žydai išgabenti už LLietuvos ribų arba nužudyti). Kiek Lietuvos žydų iš viso buvo nužudyta nacių okupacijos metais? Čia įvairūs autoriai pateikia skirtingus skaičius. Žymus holokausto tyrinėtojas R.Hilbergas teigia, kad Lietuvoje prieškarinėse sienose (be Vilniaus srities) buvo nužudyta iki 130 000 žydų. Operatyvinio būrio 3/A padalinys Vilniuje ir srityje iki 1941 m. lapkričio 25 d. nužudė dar 34 622 žydus. Taigi, pagal R.Hilbergą išeitų, kad Lietuvoje buvo nužudyta apie 165 tūkstančius žydų. 1941 m. sausio 1 d. duomenis, 1940 m. Lietuvoje gyveno 208 tūkstančiai (6,86 Lietuvos gyventojų) žydų. Karo pradžioje į Rusiją pasitraukė apie 8,5 tūkstančiai žydų. Vokiečių okupacijos metais iš Kauno ir Vilniaus getų pabėgo 1 500–2 000 žydų. Apie 2–3 tūkstančiai žydų sulaukė karo pabaigos Vokietijos koncentracijos stovyklose. Lietuvoje iš viso vokiečių okupacijos metu nužudyta 195–196 tūkstančiai žydų. Šis aukų skaičius nėra labai tikslus, tačiau jis yra artimas tikrovei. Dalis lietuvių ypatingai sunkiomis vokiečių okupacijos sąlygomis mėgino gelbėti žydus. Išliko žinių apie daugiau kaip 2300 šeimų Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus (apie 500 žm. už tai buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais), kurie išgelbėjo nuo mirties apie 3000 žydų. Žydų žudynės Lietuvoje turėjo specifinių bruožų. Jeigu kitose Vokietijos okupuotose šalyse (ypač Vakarų Europos) žydų persekiojimas vyko keliais etapais, tai Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo jau

pirmosiomis karo ir okupacijos dienomis. Galima sakyti, kad Lietuva buvo pirmoji šalis, kurioje naciai iš karto ėmė vykdyti fizinio žydų naikinimo politiką. Vakarų Europos užimtuose kraštuose iš pradžių būdavo apribojamos žydų pilietinės teisės, vėliau žydai perkeliami į getus ir tik paskui prasidėdavo fizinis žydų naikinimas. Kiekvienas etapas trukdavo 1–2 metus. Visiškas žydų sunaikinimas buvo ilgiau vykstančio proceso galutinis etapas. Lietuvoje aiškios ribos tarp minėtų etapų beveik nesimato. Praktiškai vienu metu vyko ir žydų teisių bei turto atėmimas, ir suvarymas į ggetus, ir fizinis naikinimas. Jeigu Vakarų Europos žydai dažniausiai buvo žudomi ne savo tėvynėje, bet Vokietijos ir okupuotos Lenkijos teritorijoje esančiuose konclageriuose, tai dauguma Lietuvos žydų buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų. Į Lietuvą taip pat buvo vežami žudyti Austrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir Prancūzijos žydai. Į Lietuvos žydų persekiojimą naciams pavyko įtraukti reliatyviai daug vietos gyventojų. Šį faktą galima paaiškinti tuo, kad, skirtingai nuo Vakarų ir Vidurio Europos šalių, Lietuva iš pradžių patyrė sovietų, ir tik paskui nacių okupaciją. Sovietų ookupacijos metu patirtos skriaudos didelę lietuvių visuomenės dalį padarė bolševizmo priešais ir Vokietijos šalininkais. Dėl to Hitlerio politika (taip pat ir žydų atžvilgiu) Lietuvoje rado didesnį pritarimą, negu Vakarų Europos kraštuose. Ypač tai pasakytina apie pirmuosius vokiečių okupacijos mėnesius. Nužudytų LLietuvos žydų procentas (apie 95) buvo bene pats didžiausias tarp visų Vokietijos okupuotų kraštų. Žinoma, nacių okupacinis režimas Lietuvoje buvo žymiai žiauresnis, negu Vakarų Europoje. Vietinės valdžios įstaigos beveik jokių teisių neturėjo, už paramą žydams gyventojai buvo baudžiami griežčiausiomis bausmėmis. Lietuvą vokiečių kariuomenė okupavo per kelias dienas ir absoliuti dauguma žydų nesuspėjo pabėgti į dar neužimtas sritis. Kadangi Lietuva ribojosi su kitais vokiečių kariuomenės užimtais kraštais, tai ir vėliau žydams nebuvo jokių galimybių pabėgti į laisvus kraštus (pvz., kaip tai padarė Danijos žydai persikeldami į Švediją). Tikriausiai įtakos turėjo ir ta aplinkybė, kad Lietuva buvo Vokietijos kaimynystėje. Hitlerinė Vokietija, siekdama užtikrinti savo sienų saugumą, stengėsi visiškai išnaikinti žydus šalia esančiose teritorijose. Nacių supratimu, žydai buvo svarbiausias neramumų ir nepasitenkinimo okupacine vvaldžia šaltinis ir dėl to turėjo būti kuo skubiausiai išnaikinti. Į naikinimo akcijas buvo įtraukti ir vietos gyventojai. Keli tūkstančiai lietuvių ypatingai glaudžiai kolaboravę su vokiečiais prisidėjo prie Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimo. Paminėtos priežastys ir sąlygos nulėmė ypatingai tragišką Lietuvos žydų likimą. Tokie tragiško Holokausto Lietuvoje faktai. Kokios gi pamokos praėjus daugiau nei 50-čiai metų po 1944 metų ir 1990 metais atkūrus Nepriklausomybę? Šia prasme ypač reikšmingos prof. I. Veisaitės mintys, išsakytos 2002 metais Vokietijoje. Nepastebėti Holokausto Lietuvos visuomenei padėjo 550-ties metų SSRS okupacija. Neprisidėjo prie gilesnio ir kritiškesnio šio tragiško istorinio laikotarpio suvokimo ir turėjusieji žodžio ir minties laisvę tiek lietuvių, tiek žydų emigrantai. Lietuvos žydu sąmonėje Lietuva liko tik žydu kapinynu, o daugelis jų kaimynų lietuvių – tik žudikais. Lietuviai emigrantai, 1944 metais pabėgę iš Lietuvos ir neatsigavę nuo patirto raudonojo teroro šoko, neįstengė atsikratyti nacių ir LAF’o vadovybės suformuotų stereotipų, kad visi žydai yra komunistai, kad jie buvo nelojalūs Lietuvos valstybei, pardavė Lietuvą sovietams, ir kad žydų žudymas buvo kerštas už įvykdytą 1940–1941 metais išdavystę. Iš abiejų pusių dažnai operuojama neleistina kolektyvines atsakomybes idėja. Reti bandymai drąsiai, be išankstinių nuostatų pažvelgti į žydų katastrofą Lietuvoje buvo daromi pavienių asmenų, tokių kaip Tomo Venclovos ir Antano Terlecko Lietuvoje, Santaros-Šviesos intelektualų JAV, bet tuo metu tai platesnio atgarsio nesusilaukė. Dedant naujos, nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės pamatus, neišvengiamai tenka naujai įvertinti netolimą praeitį. Pasirodė, kad viena sunkiausiai sprendžiamų problemų yra Holokausto vertinimas ir su tuo susiję lietuviu–žydų tarpusavio santykiai. Teko atstatyti, patikrinti faktus ir skaičius, juos išanalizuoti. Didele dalimi tai jau padaryta bendromis lietuvių, žydu ir užsienio istorikų pastangomis. Formuojant požiūrį į Holokaustą nepriklausomoje Lietuvoje, bandant atsikratyti stereotipų ir melagingų mitų, anot prof. L. Donskio, „jau ne tiek aktualu iištirti visus faktus ir skaičius, kiek ir kaip lietuviai dalyvavo žydų žudyme (dėl to vis dar ginčijamasi), kiek svarbu suvokti, kad konflikto esmę sudaro požiūris į tuos faktus ir skaičius, jų teisinis įvertinimas.“ Šiandien svarbu kiek drąsos mes turime pažvelgti, kad ir labai nemaloniai tiesai į akis, kiek sugebame nesišvaistyti abipusiais kaltinimais, o suprasti vieni kitus. Tikrinamas mūsų brandumas, ar sugebame pagaliau atsikratyti mus varžančios savigynos būsenos. Dabartiniame Lietuvos gyvenime požiūris į Holokaustą keičiasi trijose plotmėse: oficialioje-valstybinėje, akademinėje ir gyvenimiškoje. Oficialiame, valstybiniame, lygmenyje po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo viskas buvo sprendžiama, nors ir ne be sunkumų, bet vis dėlto nuosekliai ir aiškiai – žydai yra lygiateisiai Lietuvos piliečiai. Jau 1990 m. gegužės 8 d. buvo pasmerktas žydų genocidas Lietuvoje. Aukščiausioji Taryba paskelbė rugsėjo 23 d., Vilniaus geto likvidavimo dieną, Lietuvos žydu genocido atminties diena. Oficialiai geto bei nacių koncentracijos kalinių statusas nesiskiria nuo Sibiro tremtinių statuso; yra tvarkomos žydų kapinės ir masinių žudynių vietos ir t.t. Mūsų valstybės vadovai yra atsiprašę už tuos lietuvius, kurie prisidėjo prie žydų naikinimo Lietuvoje. Prezidentas Valdas Adamkus yra paskyręs specialų patarėją žydų klausimais. Tą pat padarė ir LR vyriausybė. Prie Prezidentūros įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinio rėžimų nusikaltimams Lietuvoje tirti; LR švietimo ir mmokslo ministerija pradėjo rūpintis holokausto švietimu, dalyvaujame tarptautinėje Task Force programoje; Holokausto istorija yra privaloma dėstyti armijoje ir policijoje. Lietuvos vyriausybė atidavė didžiausią Lietuvoje išsaugotų torų dalį Izraeliui. Bandoma spręsti žydų bendruomeninės nuosavybės grąžinimo klausimą ir kt. Esminiai pokyčiai įvyko akademiniame lygmenyje. Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi. Mokslinėse konferencijose nebebijoma atvirai kalbėti apie skausmingus istorinius faktus, vykdomi tyrinėjimai ir skelbiami gausūs tekstai apie nacių okupacijos metais įvykusią Lietuvoje tragediją. Tai didžiulis mūsų viduriniosios kartos istorikų nuopelnas. Per pastaruosius 12 metų holokausto klausimais atsirado nemažai literatūros – mokslinės, grožinės ir atsiminimų pavidalu. Išleista apie 60 knygų ir daugybė straipsnių. Pagaliau lietuviu kalba pasirodė Eli Vizelio apsakymas „Naktis“, Judelio Beiliso, Trudi Birger, Tamaros Lazarsonaitės , Abrahamo Torio ir kitų dienoraščiai ir prisiminimai. Holokaustas yra vis labiau suvokiamas kaip didžiulė tragedija Lietuvos istorijoje. Ir ne tik kaip žydų, bet ir kaip lietuvių problema (Vytautas Landsbergis ). Pokyčius matome ir kasdienybės, realaus gyvenimo, tautos mentaliteto kaitoje. Tačiau šiame lygmenyje viskas atrodo gerokai sudėtingiau. Susikalbėjimo ir savitarpio supratimo procesas vyksta lėčiau, su didesniais sunkumais, bet jis vyksta. Šustauskas dar teigia, kad jei nebūtų išžudyti žydai, tai jis jiems šiandien valytų batus. Dar pasirodo Oželiai, kurie viešai degina Izraelio vėliavą, o Makabi ir Žalgirio rungtynėse

pasigirsta antisemitiniai šūkiai. Bet visgi esminis skirtumas tarp to, kas buvo dar prieš keletą metų ir to, ką matome dabar, yra tai, kad į tokius, kad ir marginalinius išpuolius, jau atsako patys lietuviai. Ir ne tik oficialiame lygmenyje. Į Šustausko išpuolį atsake Medininkų auka, pastorius Šernas, viešai pareiškęs, kad jis būtų pasiruošęs visą gyvenimą valyti žydams batus, jeigu galėtų tuo išgelbėti bent vieno vaiko gyvybę. Savo veiklą plečia ir Lietuvos žydų bendruomenė, Lietuvos Gaono vardo Valstybinis Žydų muziejus ir Tolerancijos ccentras. Keturiomis kalbomis leidžiamas laikraštis „Lietuvos Jeruzalė”, paskelbti svarbūs velionio Saliamono Vaintraubo tyrinėjimai, Viktorijos Sakaitės leidžiama serija „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ apie Lietuvos teisuolius, žydų gelbėtojus. Svarbi prof. Marko Petuchausko vadovaujamo žydų kultūros klubo veikla, kuri ženkliai prisideda prie žydų–lietuvių kultūrinio suartėjimo ir savitarpio supratimo. Prof. Aleksandras Stromas 1987 metais skaitytoje paskaitoj „Žydu ir ne žydu holokausto patirtis. Iš asmeniškos perspektyvos“ sake, kad: „Holokaustas iš tiesų labai giliai paveikė ir žydus ir ne žydus, visus, kurie jį išgyveno. Abiem ppusėm yra sunku įveikti jo pasekmes.“ Ir nors dar ilgai liks visokeriopo nesusikalbėjimo momentų ne tik tarp lietuvių ir žydų, bet ir tarp pačių žydų ir pačių lietuvių, bet, laikui bėgant, atsiranda vis daugiau ir drąsos, ir noro pažiūreti į ttai, kas įvyko be išankstinės nuostatos. Dialogas vyksta.

Antinacinė rezistencija Pasipriešinimas nacistinei Vokietijai prasidėjo nuo pat Lietuvos Laikinosios vyriausybės darbo pradžios. Birželio sukilimą organizavęs Lietuvos Aktyvistų Frontas 1941 m. rugsėjo 20 d. įteikė memorandumą, protestuodamas prieš vokiečių civilinės valdžios veiksmus ir už tai buvo netrukus buvo uždarytas, o LAF-o įgaliotinis L. Prapuolenis išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Pradžioje pasipriešinimas turėjo viešas ir legalias formas: buvo nesutinkama atsisakyti tautinės kultūros ir Lietuvos nepriklausomybės, kurios vokiečiai niekaip nenorėjo pripažinti, buvo ignoruojami vokiečių okupacinės valdžios įsakymai, slapstomasi nuo išvežimo į Vokietiją darbams. Valdininkai, argumentuodami teisiniais motyvais, į kuriuos vokiečiai iš pradžių kiek atsižvelgdavo, atsisakinėjo vykdyti arba stengdavosi apeiti vokiečių reikalavimus. Pavyzdžiui, vokiečiams įsakius iš 8 mokytojų seminarijų 4-ias uždaryti, lietuviai įsakymą įvykdė, tačiau vvietoj uždarytųjų atidarė likusių veikti seminarijų filialus, ko vokiečių įsakymas nebuvo uždraudęs. Kai vokiečiai uždraudė gimnazijose mokytis vyresniems nei 15 metų jaunuoliams (jie okupacinės valdžios įsakymu turėjo atlikti privalomą darbo tarnybą), šie buvo išbraukti iš mokinių sąrašo, tačiau mokėsi privačiai ir į gimnaziją ateidavo laikyti tik egzaminų, kas nebuvo uždrausta. Lietuvos ūkininkai vengė vykdyti prievoles, daugelis lietuvių slapstė nuo vokiečių žydus ir sovietų karo belaisvius. Nuolat vyko pogrindinė antinacinė agitacija, leista nelegali spauda. Taigi, tokią antinacinę rezistenciją galima pavadinti pasyviąja: LLietuviai nesiėmė ginkluotos kovos prieš vokiečių okupantus – tam nebuvo prasmės. Jau karui įpusėjus buvo aiškiai matyti, kad Vokietija karą neišvengiamai pralaimės, tad reikia rengtis ir kaupti jėgas, kad būtų galima pasipriešinti prie Lietuvos sienų artėjančiai SSRS kariuomenei. Ko gero rimčiausiu pasyvaus pasipriešinimo vokiečių okupantams pavyzdžiu tapo lietuvių atsisakymas stoti į vokiečių Baltijos valstybėse formuotus SS legionus. Pogrindžio propaganda prieš SS legionus buvo tokia stipri, kad savanorių stoti į esesininkus beveik neatsirado (vokiečiams pavyko pusiau prievarta užverbuoti vos 200 vyrų). Tai buvo stiprus smūgis vokiečių prestižui Lietuvoje (Latvijoje ir Estijoje SS legionai buvo sėkmingai sukurti), kartu parodęs lietuvių antinacinės rezistencijos įtaką. Ir nors vokiečiai keršydami į Štuthofo koncentracijos stovyklą išsiuntė grupę intelektualų bei uždarė aukštąsias mokyklas, tai nesusilpnino lietuvių opozicijos nacistiniam režimui. Kur kas vėliau, vokiečių karinei valdžiai sumanius pasiųsti į frontą prieš sovietus Lietuvai ginti nuo sovietinių partizanų sukurtą Vietinę rinktinę, istorija pasikartojo – lietuvių kariai išsivaikščiojo po namus, nenorėdami lieti kraujo už nacistinę Vokietiją. Be to, lietuviai nuolat dezeretyravo ir iš vokiečių sukurtų 22-jų savisaugos batalionų, kuriuos nacių karo vadai užuot skyrę vietos krašto apsaugai, siuntė į Lenkiją, Baltarusiją, Ukrainą, Jugoslaviją, Italiją ir į frontą prieš sovietus. Šitaip per porą metų iš 20 000 savisaugos batalionų kareivių beliko vvos daugiau nei 6 000. Įvairios antinacinės organizacijos – rezistenciniai sąjūdžiai pradėjo kurtis jau iškart po LAF-o uždarymo 1941 m. rugsėjo 22 d. Jau 1941-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sukurtas tokių organizacijų tinklas, veikė „Lietuvių Fronto“, „Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos“, „Lietuvos Laisvės Armijos“, „Lietuvių Nacionalistų partijos“, „Lietuvių Vienybės Sąjūdžio“ sąjūdžiai. Prie jų prisijungė ir senosios, nepriklausomybės laikų, politinės partijos. „Lietuvių Frontas“ susiformavo iš LAF-o likučių ir buvo artimas krikščionims demokratams. Ryšius su užsieniu bandė užmegzti „Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga“, turėjusi slaptą radijo stotį, kurios pagalba buvo trumpam susisiekusi su Švedija. Vienintele ginkluota organizacija buvo „Lietuvos Laisvės Armija“, tačiau ji karo pabaigoje persiorientavo (ne be vokiečių spectarnybų pagalbos) į pasipriešinimą prie Lietuvos sienų artėjančiai sovietų Raudonajai Armijai. Šios organizacijos pogrindyje iki 1944-ųjų vidurio leido ir platino virš 20-ies pavadinimų nelegalių laikraščių: „Nepriklausoma Lietuva“, „Į Laisvę“, „Laisvės Kovotojas“, „Atžalynas“, „Trimitas“, „Lietuvos Judas“ ir kt. Kartais šių laikraščių tiražas siekdavo net keletą tūkstančių egzempliorių. Nors vokiečiai ir sunaikino keletą smulkių pogrindinių organizacijų, didžiausi ir stipriausi antinacinės rezistencijos sąjūdžiai išliko iki pat okupacijos pabaigos. 1943 m. lapkričio 25 d. dauguma šių organizacijų susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), kurio pirmininku tapo socialdemokratas S. Kairys. Tačiau VLIK-as veikė trumpai – suėmę komiteto ryšininką, siųstą į EEstiją, vokiečiai išsiaiškino organizacijos vadovybės sudėtį ir jau 1944 m. balandį – gegužę 6 iš 9-ių VLIK-o narių atsidūrė Bayreutho kalėjime (čia juos 1945-ųjų balandį išlaisvino amerikiečių kariuomenė). Ginkluotą kovą prieš vokiečius Lietuvos miškuose 1943–1944 m. vedė tik sovietiniai bei lenkų Armijos Krajovos partizanai. Pačioje 1942 m. pabaigoje Maskvoje buvo įkurtas A. Sniečkaus vadovaujamas „Lietuvos partizaninio judėjimo komitetas“. Partizanai bei diversantai buvo permetami per fronto liniją ir, įkūrę savo bazes Baltarusijos miškuose, pradėjo skverbtis į Lietuvą. Tarp sovietinių partizanų daugiausia buvo ne tiek lietuvių, kiek rusų ir baltarusių bei pabėgusių karo belaisvių. Jei pirmais okupacijos metais vokiečiai tokias grupes, neturėjusias vietinių gyventojų palaikymo, lengvai sunaikindavo, tai vėliau, antroje okupacijos pusėje šie partizanai ir diversantai ėmė kelti vokiečiams rimtų problemų. Partizanai terorizavo ir vietos gyventojus lietuvius, tuo tarpu vokiečiai, keršydami už sovietinių partizanų veiksmus, išžudydavo ištisus niekuo dėtų lietuvių kaimus: Lintupėnus, Šarkiškius, Pirčiupius.

Antroji sovietinė okupacija – reokupacija 1944 metais 1944 m. birželį sovietų Raudonoji armija (kurioje I Pabaltijo fronto sudėtyje buvo ir 16-oji lietuviškoji divizija) pradėjo didelį puolimą Baltarusijoje. Jau liepos 3 d. sovietai užėmė Minską ir likvidavo į rytus nuo jo apsuptą vokiečių grupuotę. Artėjant frontui, daugelis lietuvių, bėgdami nuo sovietinio teroro, pasitraukė į Vakarus. Didelę dalį iš 60

000 pabėgėlių, sudarė lietuvių inteligentai – kunigai, mokslininkai, mokytojai, menininkai. 1944 m. liepos 7 d. III-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė, kuriai vadovavo generolas I. Černiachovskis, įžengė į Lietuvos teritoriją į rytus nuo Vilniaus. Liepos 13-ąją po 5 dienas trukusių mūšių Raudonoji armiją užėmė Lietuvos sostinę (iš sovietų apsupto Vilniaus teišsiveržė apie 3000 vokiečių karių), o rugpjūčio 1 dieną buvo užimtas ir Kaunas. Šitaip iki rugpjūčio sovietai užėmė beveik visą Aukštaitiją. Rugpjūtį atrėmę vokiečių armijos kontrsmūgius, sovietai 1944-ųjų spalį pradėjo Klaipėdos operaciją, kkurios metu per porą savaičių užėmė ir Žemaitiją. Beje, šių kovų metu sovietams mūšyje prie Sedos pasipriešino ir lietuvių karinis dalinys – Tėvynės apsaugos rinktinė. 1945 m. sausio 28 d. Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą, visoje Lietuvoje vėl buvo įtvirtinta sovietų valdžia, trukusi čia net 45-erius metus. Užimant Lietuvą mūšiuose žuvo per 80 000 sovietų kareivių. Lietuvos istorikai iki šiol diskutuoja kaip vadinti laikotarpį nuo 1944 m., kai į Lietuvą, persekiodama atsitraukiančią vokiečių kariuomenę, įsiveržė sovietų Raudonoji armija. Ilgą laiką istorikai ššį įsiveržimą (1944–1945 m. pradžios laikotarpį vykusias kovas) vadino tiesiog SSRS įvykdytu „Lietuvos atkariavimu iš Vokietijos“ ar „sovietų sugrįžimu“. Vėliau įsivyravo tendencija vadinti šį laikotarpį antrąja sovietine okupacija. Tačiau pavadinti šį sovietų įsiveržimą antrąja sovietine Lietuvos okupacija sudėtinga todėl, kad ookupuoti galima tik laisvą ir nepriklausomą valstybę, turinčią vyriausybę, kuri kontroliuotų šalies teritoriją. 1944-aisiais Lietuva tokia nebuvo (skirtingai nuo 1940 m., kai sovietai okupavo kraštą). Šalis buvo okupuota vokiečių ir lietuvių administracija realiai krašto nevaldė, nebuvo jo šeimininkė. Todėl kur kas teisingiau būtų vartoti, dabar tarp istorikų pradėjusį plisti „reokupacijos“ terminą – kuris reiškia okupacijos atnaujinimą. Šis laikotarpis – sovietinė reokupacija truko nuo 1944 m. iki maždaug 1953 m., kai faktiškai baigėsi ginkluotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas sovietinei sistemai (miškuose liko tik pavieniai partizanai) ir lietuvių tauta prisitaikė gyventi sovietinio režimo sąlygomis, pasirinkusi pasyvią rezistenciją. Maždaug nuo 1953 m. lietuvių vaikinai pradėjo eiti į sovietinę Raudonąją armiją, užuot pasirinkę neišvengiamą žūtį miške. Užėmusi kraštą, sovietinė valdžia greitai atkūrė politinę sistemą, kuri LLietuvoje buvo iki karo. Centrinė valdžia Lietuvoje buvo pavesta 1944 m. lapkritį įkurtam VKP(b) (Visasąjunginės Komunistų Partijos) Centro Komiteto Lietuvos biurui. Biurui (o faktiškai ir Lietuvai) vadovavo iš Rusijos atsiųsti sovietų darbuotojai – iki 1946 m. M. Suslovas, vėliau – V. Ščerbakovas. Šis biuras organizavo visus karinius ir ekonominius sovietų veiksmus: vien per antrąją 1944 m. pusę iš Lietuvos valstiečių armijos reikmėms buvo paimta 123 000 t. grūdų, 6314 t. mėsos, 112 000 t. bulvių ir t.t. Taip pat 1944 mm. buvo organizuota masinė prievartinė lietuvių vyrų mobilizacija – gaudynės į sovietų armiją, kurių metu žuvo tūkstančiai besislapstančių vyrų. Iškart buvo pradėtas masinis visų ūkio ir administracijos darbuotojų keitimas iš SSRS atsiųstais valdininkais, kurie dažniausiai buvo rusai, nemokėję lietuviškai. Lietuviai buvo masiškai atleidžiami iš pareigų – sovietinė valdžia nepasitikėjo net ištikimiausiais komunistų režimo šalininkais – lietuviais. Šitaip į Lietuvą atvyko keliolika tūkstančių rusakalbių gyventojų. Valstybės saugume ir Vidaus reikalų ministerijoje lietuvių buvo atitinkamai 10 ir 25%. 1946 m. pradžioje lietuviai tesudarė vos 35% miestų ir 61% apskričių vadovaujančių darbuotojų. Kitataučiai vyravo ir Lietuvos Komunistų Partijoje (LKP) – 1948 m. joje buvo tik 18% lietuvių ir net Stalino valdymo pabaigoje (1953 m.) padaugėjo vos iki 38%. Palaipsniui visose svarbiausiose institucijose įsivyravo kitataučiai, o jei pirmame poste ir būdavo lietuvis, jo pavaduotoju būtinai paskirdavo rusą. Net LKP antruoju sekretoriumi buvo paskiriami iš Maskvos atsiunčiami rusai. Kasdieniniu reiškiniu tapo stalininis teroras – 1945 m. pavasarį vėl prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. 1948 m., prasidėjus kolektyvizacijai, į Sibirą buvo tremiami ne tik rezistentai ar jų šeimos, bet ir didžioji viduriniosios valstietijos dalis, kuriai teko pasirinkti: stoti į kolūkį ar vykti į tremtį. Apie 30 000 žmonių buvo ištremta vien 1948 m. gegužę, 1949 m. kkovą bei 1951 m. spalį buvo ištremti dar po keliasdešimt tūkstančių žmonių. Iš viso nuo represijų nukentėjo virš 300 000 žmonių, beveik 70 000 žuvo kovose ar buvo nužudyti, mirė tremtyje. Šias represijas vykdė ne tik specialūs sovietiniai NKVD ir NKGB kariniai daliniai, bet ir 1944 m. iš lietuvių kolaborantų, prijaučiančių sovietiniam režimui sudaryti stribų daliniai. Stribų būriai buvo sudaryti per trijuose šimtuose valsčių, iš viso Lietuvoje jų galėjo būti apie 8–10 tūkstančių. Tik nuožmių represijų dėka iki 1951-ųjų metų dauguma Lietuvos valstiečių buvo suvaryti į kolūkius. Iki 1948 m. sovietinis režimas sunaikino ir paskutinius privataus verslo likučius – smulkių amatininkų ir prekiautojų įmones. Lietuvoje pradėtos kurti sunkiosios pramonės įmonės, visiškai neatsižvelgiant ar jos naudingos vietos kraštui. Visa pramonė ir žemės ūkis tapo valstybės nuosavybe. Lietuvos kultūra reokupacijos metu taip pat išgyveno sunkų metą. Daugelis kūrėjų pasitraukė į Vakarus, dalis žuvo ar buvo ištremti, o likusiųjų kūrybinė laisvė buvo užgniaužta sovietinės valdžios nurodymais. Tiek mokslo, tiek meno ir ar kūrybines organizacijas ėmė kontroliuoti komunistų partijos atstovai. Literatūra, menas, kinas, dailė – viskas turėjo tarnauti stalininės ideologijos tikslams, šlovinti socialistinę šalies ateitį ar tarnauti sovietinės propagandos tikslams (pavyzdžiui, skatinti valstiečių stojimą į kolūkius).