Europos sąjungos vaidmuo dabarties pasaulyje

TURINYS

ĮVADAS………………………… 3

1. IŠORĖS RYŠIAI: PASAULINIS ĮSIPAREIGOJIMAS………………… 4

1.1. Bendra užsienio ir saugumo politika……………………….. 4

1.2. Išorės paramos programos………………………… 4

1.3. Šiaurės Amerika………………………… 4

1.4. Rusija ir nepriklausomybę atgavusios valstybės………………….. 5

1.5. Pietryčių Europa………………………… 6

1.6. Artimieji Rytai………………………… 6

1.7. Europos ir Viduržemio jūros regionų partnerystė………………….. 6

1.8. Regionų šalių grupės………………………… 7

1.9. Daugiašaliai santykiai………………………… 7

1.10. Aplinkos apsauga………………………… 8

1.11. Humanitarinė pagalba………………………… 8

2. PREKYBA: KLIŪČIŲ ŠALINIMAS IR SPARTESNIS AUGIMAS………….. 8

2.1. Japonija………………………… 9

2.2. Azija………………………… 9

2.3. Lotynų Amerika ir Meksika………………………… 9

3. PLĖTROS SKATINIMAS IR KOVA SU SKURDU………………… 10

3.1. Daugiau dėmesio pasaulio skurdiesiems……………………… 10

3.2. AKR šalių ir ES partnerystė………………………… 11

3.3. Afrika………………………… 11

3.4. Pietų Afrika………………………… 12

3.5. Žmogaus teisės………………………… 12

4. GYNYBA IR SAUGUMAS:SIEKIANT PALAIKYTI TAIKĄ…………….. 13

4.1. Greitas reagavimas siekiant užkirsti kkelią konfliktams………………… 13

IŠVADOS………………………… 15

NAUDOTA LITERATŪRA………………………… 16ĮVADAS

Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonomines bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.

ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir pieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonomine bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti „Europos Bendrijų“, arba „Europos Bendrija“ terminas.

„Europos Sąjungos“ terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. vasario 7 d. pasirašius MMastrichto sutartį. Iki tol vartojamas „Europos Bendrijos“ terminas buvo pakeistas „Europos Sąjungos“ terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys: Europos Bendrijos, bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje ttarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 25 valstybes ir daugiau kaip 455 milijonus gyventojų. tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. Europos Sąjunga:

• siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;

• vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis;

• vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita;

• kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą eurą.

Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo „glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami arčiau piliečio“ (Europos Sąjungos sutartis).

Kadangi ES nepsiriboja vien „narėmis senbuvėmis“ ir į savo gretas priima vvis daugiau valstybių, savaime suprantama, kad ji plečiasi ir jos įtaka pasaulyje vis didėja. Tai šiomis dienomis labai aktualu, todėl ir norėčiau pakalbėti apie Europos sąjungos įtaką dabarties pasaulyje.1. IŠORĖS RYŠIAI: PASAULINIS ĮSIPAREIGOJIMAS

Visai neseniai Europos Komisijoje ir Europos Taryboje įdiegtos naujovės rodo, kiek svarbos Europos Sąjunga šiuo metu teikia santykiams su kitomis pasaulio šalimis. Prieš 15 metų visais išorės ryšiais rūpinosi tik du Komisijos skyriai, o šiandien tokių skyrių yra net šeši. Norint užtikrinti vieningą požiūrį ir aiškų identitetą, visų iišorės ryšių koordinavimu rūpinasi išorės ryšių komisaras Chrisas Pattenas. Formuodama politiką ir ją įgyvendindama, Europos Sąjunga remiasi plačiu pasauliniu tinklu. Be daugybės ES akredituotų užsienio šalių ambasadų, Komisija turi per 120 delegacijų trečiosiose šalyse. Komisijos delegacijų vaidmuo yra plėtoti ES dvišalius ryšius su įvairaus dydžio ir turtingumo šalimis, taip remiant ES politiką ir vertybes bei nuolatos informuojant Briuselį apie pokyčius vietose. ES dažnai rengia įvairius pareigūnų, ministrų ir parlamentarų susitikimus bei reguliarius, kartą ar du kartus per metus vykstančius viršūnių susitikimus, kuriuose dalyvauja ir ES partneriai, t.y. JAV, Japonija, Rusija ir Kanada.1.1. Bendra užsienio ir saugumo politika

Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) buvo pradėta vykdyti po 1993 m. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties, t.y. po maždaug dvidešimt metų trukusio politinio bendradarbiavimo tarp ES valstybių narių.

Formuojant BUSP, daug dėmesio skiriama ir bendrai Europos saugumo ir gynybos politikai (BESGP). Siekiant sustiprinti ES gebėjimą veikti krizių kaimyniniuose regionuose ar labiau nutolusiose vietovėse atveju, artimai bendradarbiaujant su NATO rengiami planai suformuoti greito reagavimo karines pajėgas, kurios būtų pasirengusios skubiai pradėti vykdyti taikos palaikymo bei kitas nekovines misijas. Tokios pajėgos papildytų dabartinius ES gebėjimus dalyvauti policijos, pasienio kontrolės pajėgų ir civilinės humanitarinės pagalbos operacijose.1.2. Išorės paramos programos

Užsienio politika neapsiriboja vien paramos teikimu, tačiau ffinansinės paramos dydį verta paminėti. Šiuo metu ES yra didžiausia paramos teikėja ir penktoji pagal dydį po JAV, Japonijos, Vokietijos ir Prancūzijos negrąžinamų paskolų finansuotoja.

Visos ES valstybės narės kartu paėmus teikia 55 proc. visos oficialiosios paramos plėtrai užtikrinti (OPP) ir finansuoja daugiau nei du trečdalius paramos negrąžinamomis paskolomis.

Iš pradžių ES išorės parama buvo skiriama buvusių ES valstybių narių kolonijoms Afrikoje, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose. Šiuo metu ES teikiama pagalba įgavo išties pasaulinį mastą. Du trečdaliai teikiamos paramos tenka Vidurio ir Rytų Europai, buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms, Balkanų, Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros, Azijos ir Lotynų Amerikos regionams. Parama teikiama ne tik minėtųjų regionų vystymuisi, bet ir rekonstrukcijai, institucijų stiprinimui skatinti, makroekonominėms programoms ir žmogaus teisėms užtikrinti.1.3. Šiaurės Amerika

Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejo, yra didžiausia ES partnerė, su kuria Europos Sąjunga ypač artimai bendradarbiauja daugelyje sričių, pradedant prekyba bei politika ir baigiant užsienio politika bei saugumu. JAV ir ES bendradarbiauja ne tik sprendžiant dvišalės reikšmės klausimus, bet ir Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, NATO ir Didžiojo aštuoneto tarptautinių forumų metu, taip pat imdamosi veiksmų tokiose neramiose pasaulio vietose kaip Balkanų regionas. JAV ir ES puoselėja „įgalinančius tarpusavio santykius“, todėl kai JAV ir ES veikia kartu, jos yra ggalinga jėga, skatinanti daryti pažangą sprendžiant beveik visus be išimties klausimus.

Dabartiniai santykiai grindžiami 1990 metų Transatlantine deklaracija, kurioje numatoma dvišalius viršūnių susitikimus rengti du kartus per metus. JAV ir ES tarpusavio santykius dar labiau sustiprino 1995 metų „naujoji transatlantinė darbotvarkė“, kurios keturi skyriai, skirti taikai ir stabilumui pasaulyje stiprinti, pasaulinės reikšmės problemoms spręsti, prisidėti prie pasaulinės prekybos plėtros ir stiprinti partnerių tarpusavio ryšius, apima visus ES veiklos aspektus. 1998 metų transatlantinės ekonominės partnerystės dokumentas, įpareigojantis šalinti technines dvišalės prekybos kliūtis ir skatinti daugiašalį liberalizavimą, į JAV ir ES tarpusavio santykius įnešė naujų užmojų, kaip ir 1999 m. Bonos deklaracija, kurioje kalbama apie „visapusę ir lygiavertę partnerystę“ ekonomikos, politikos ir saugumo srityse.

ES ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra du didžiausi pasaulio ūkiai, tampantys vis labiau priklausomi vienas nuo kito. Kartu paėmus ES ir JAV tenka beveik pusė pasaulio ekonomikos ir transatlantinių prekybos srautų, o jų investicijos sudaro beveik 1 milijardą eurų per dieną. JAV ir ES yra viena kitos vienintelis didžiausias partneris bei svarbiausias užsienio investicijų šaltinis ir investavimo vieta. Aktyviai tarpusavio ryšius padeda plėtoti ir JAV bei ES verslo bendruomenės, palaikančios abipusį „transatlantinį verslo dialogą“ (TVD). Visai neseniai panašūs dialogai užsimezgė ir darbo, vartotojų bei aplinkos apsaugos srityse. Taip

buvo užtikrintas ir šių sričių atstovų įnašas į tarpusavio ryšių plėtimo procesą. Taip pat daug svarbos teikiama kai kuriems prekybos reguliavimo aspektams. Pasirašius „susitarimą dėl abipusio pripažinimo“, reglamentuojantį pačias įvairiausias sritis, pradedant telekomunikacijų įranga ir baigiant vaistais, ES ir JAV institucijos įgijo galimybę atlikti viena kitos reikalavimus tenkinančias atitikties vertinimo procedūras, o tai eksportuotojams padeda sutaupyti daug laiko ir sąnaudų. Skatinami bendradarbiauti muitinės pareigūnai. Be to, susitarta skatinti mokslo ir technologijų raidą bei transatlantinę prekybą gyvūnais.

ES ir Kanados ddvišaliai santykiai grindžiami 1976 m. Bendruoju susitarimu dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio susitarimas tarp tuometinės Europos Bendrijos ir išsivysčiusios šalies. 1990 m. pasirašius Transatlantinę ES ir Kanados dvišalių santykių deklaraciją, o dar po šešerių metų ES ir Kanados bendrą veiksmų planą, ES ir Kanados tarpusavio santykiai įgavo platesnį užmojį. Dar vienas teigiamas postūmis tarpusavio santykių kokybės srityje įvyko 1998 m., abiem šalims prisiėmus įsipareigojimą pradėti įgyvendinti „ES ir Kanados tarpusavio prekybos iniciatyvą“, pagrindinį dėmesį skiriant aabipusiam pripažinimui, paslaugoms, viešiesiems pirkimams, autorių teisėms į intelektinę nuosavybę, konkurencijos klausimams, kultūriniam bendradarbiavimui ir verslo ryšiams.

Tačiau partnerystė neapsiriboja vien prekybos sritimi. 1999 m. gruodžio mėnesio bendras pareiškimas dėl „šiaurės bendradarbiavimo“ dar kartą patvirtino ES ir Šiaurės Amerikos įsipareigojimą kkartu skatinti tokias politikos kryptis, kaip subalansuota plėtra ir susitarimai dėl šaulių ginklų, paskatinusių kartu kovoti su nelegalia prekyba pistoletais bei lengvaisiais ginklais.1.4. Rusija ir nepriklausomybę atgavusios valstybės

ES santykių su Maskva svarba išryškėjo 1999 m. viduryje susitarus dėl bendros santykių su Rusija strategijos ateinantiems ketveriems metams. Ši iniciatyva reiškė naują Rusijos ir ES santykių etapą ir buvo pirmasis ES patvirtintas užsienio politikos dokumentas, parengtas vadovaujantis 1997 m. Amsterdamo sutarties įtvirtintomis naujosiomis bendros užsienio ir saugumo politikos nuostatomis. Dar po šešių mėnesių buvo patvirtinta panaši bendroji santykių su Ukraina strategija. Tačiau nė viena iš minėtųjų iniciatyvų neapsiriboja vien „partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimais“, nors tokius susitarimus Europos Sąjunga yra pasirašiusi su visomis nepriklausomybę atgavusiomis šalimis, anksčiau buvusiomis Sovietų Sąjungos dalimi. Šiomis iniciatyvomis ssiekiama stiprinti demokratiją, teisinę valstybę ir valstybės institucijas bei padėti šalims integruotis į „bendrąją Europos ekonominę ir socialinę erdvę“, galiausiai tampant laisvosios prekybos su ES zona. Svarbiausios iniciatyvos apima bendradarbiavimą nusiginklavimo ir kovos su organizuotu nusikalstamumu srityse. Nors Europos Sąjunga ir siekia užmegzti glaudesnius ryšius su minėtosiomis šalimis, tačiau ji nedvejodama kritikuoja visus pastebėtus žmogaus teisių pažeidimus. Kritikos susilaukė ir Rusijos intervencija į Čečėniją.

Pagrindinė ES pagalbos savo partnerėms Rytų Europoje ir Vidurio Azijoje priemonė yra TACIS programa, skirta Armėnijai, AAzerbaidžanui, Baltarusijai, Gruzijai, Kazachstanui, Kirgizijai, Moldavijai, Mongolijai, Rusijai, Tadžikijai, Turkmėnijai, Ukrainai, Uzbekijai. Šia programa siekiama perteikti pažangiąją patirtį, skatinančią pereiti prie rinkos ekonomikos, stiprinti demokratiją ir teisinę valstybę.1.5. Pietryčių Europa

Europos Sąjunga yra tvirtai įsipareigojusi grąžinti taiką ir stabilumą Balkanų regione, o jos pagrindinis uždavinys yra integruoti šio regiono šalis į Europos politinį ir ekonominį gyvenimą. „Stabilizavimo ir būrimo į bendras struktūras procesas“ yra pagrindinė politikos priemonė, kurią Europos Sąjunga taiko Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kroatijai, Jugoslavijos Federacinei Respublikai ir buvusiai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai. Vykstantis procesas yra pritaikytas kiekvienos dalyvės poreikiams ir apima ekonominę ir finansinę pagalbą, bendradarbiavimą, politinį dialogą, tikslą tapti laisvosios prekybos zona, ES teisės aktų ir praktikos derinimą bei bendradarbiavimą, pavyzdžiui, teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Tokie procesai suteikia Pietryčių Europos šalims galimybę ilgainiui integruotis į Europos Sąjungą, o tai būtų istorinės reikšmės pokytis jų santykiuose su ES. Visoms penkioms išvardytoms Pietryčių Europos šalims Europos Sąjunga teikia svarią finansinę ir techninę pagalbą.1.6. Artimieji Rytai

Europos Sąjunga prisideda prie pastangų pasiekti visuotinį taikos susitarimą Artimuosiuose Rytuose, nes toks susitarimas jau ilgą laiką yra vienas iš pagrindinių ES užsienio politikos uždavinių. Europos Sąjunga šiam regionui skyrė specialųjį pasiuntinį. Be to, ES artimai ir lygiomis teisėmis bendradarbiauja su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir RRusija, kad pasiektų užsibrėžtąjį tikslą.

Atsižvelgdama į egzistuojantį poreikį ir nepamiršdama daugiašalių taikos derybų svarbos, ES prisiėmė atsakomybę pirmininkauti Regiono ekonominės plėtros darbo grupei (REPDG). Tai, jog REPDG sekretoriato būstinė įsteigta Jordanijos sostinėje Amane, gali padėti užtikrinti augimą, remiant regioninį bendradarbiavimą, koordinuojant prekybą ir investicijas, gerinant transporto, energetikos ir komunikacijų infrastruktūrą regione. Laikui bėgant gali susiformuoti ekonominės Artimųjų Rytų zonos, kurioje būtų užtikrintas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, pagrindas. Minėtuosiuose procesuose aktyviai dalyvauja Europos Sąjunga. ES yra didžiausia donorė Palestinoje, o taip pat teikia didelę paramą Jordanui, Libanui, Sirijai ir Egiptui. Santykių su Izraeliu pagrindą sudaro dvišalės prekybos ir 2000 m. birželio mėnesį įsigaliojusi asociacijos sutartis. Visa tai padėjo užmegzti glaudų politinį abiejų partnerių dialogą ir atrasti daugybę būsimojo bendradarbiavimo sričių.

Golfo įlankos regione Europos Sąjungos bendradarbiavimo pagrindas yra bendradarbiavimo sutartis su Golfo įlankos bendradarbiavimo taryba (ją sudaro Saudo Arabija, Kuveitas, Bahreinas, Kataras, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Omanas). Nuo 1998 m. vyksta dialogas su Iranu, kurio metu svarstomi politiniai ir bendradarbiavimo klausimai. Paisydama Jungtinių Tautų sankcijų, Europos Sąjunga nėra užmezgusi jokių sutartinių santykių su Iraku. 1997 m. ES atnaujino bendradarbiavimo sutartį su Jemenu.1.7. Europos ir Viduržemio jūros regionų partnerystė

1995 m. lapkritį 15 ES valstybių narių ir beveik vvisos, t.y. dvylika Viduržemio jūros regiono teritorijų ir šalių, priėmė Barselonos deklaraciją. Šį dokumentą pasirašiusios šalys įsipareigojo užtikrinti taiką ir visuotinį klestėjimą regione bei gerinti Viduržemio regiono tautų tarpusavio supratimą. Tie patys siekiai deklaruojami ir naujojoje Europos ir Viduržemio jūros regionų „chartijoje dėl taikos ir stabilumo užtikrinimo“, kuri skirta sustiprinti politinį ir saugumo bendradarbiavimą kovojant su narkotikų kontrabanda, terorizmu, sprendžiant imigracijos, konfliktų prevencijos ir žmogaus teisių apsaugos klausimus. Siekdama įgyvendinti šiuos užsibrėžtus uždavinius, Europos Sąjunga veda derybas su partneriais Viduržemio jūros regione dėl dvišalių asociacijos sutarčių. Iki 2000 m. vidurio tokios sutartys buvo pasirašytos su Maroku, Tunisu, Jordanu, Palestinos Savivalda ir Izraeliu.

Siekdamas padėti Viduržemio jūros regiono partneriams įveikti su laisvąja prekyba susijusius sunkumus, Europos investicijų bankas, per ES MEDA programą kasmet šiam regionui skiria 1 milijardą eurų negrąžinamų ir 1 milijardą eurų grąžintinų paskolų.

Šiuo metu jau vyksta ganėtinai platūs ekonominiai mainai tarp Europos ir Viduržemio jūros regionų.1.8. Regionų šalių grupės

Be dvišalių santykių, ES yra užmezgusi ir daugiašalius ryšius su daugybe tarptautinių organizacijų ir įvairių regionų šalių grupėmis. ES ypatingą reikšmę teikia įvairių regionų integracijos formų skatinimui, nes tokia integracija padeda kurti dideles, integruotas vietos rinkas ir įgalina konkrečiose pasaulio vietose esančias šalis veiksmingiau dalyvauti sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus.

Europos Sąjunga sutvirtino ryšius su Azijos regiono šalimis aktyviau bendradarbiaudama su Pietryčių Azijos šalių asociacija (angl. ASEAN). Burma (buvęs Mianmaras) taip pat yra ASEAN narė, tačiau nėra prisijungusi prie ES ir ASEAN valstybių narių susitarimo. Be to, vyksta reguliarūs Azijos ir Europos šalių susitikimai (ASEM procesas, apimantis Brunėjų, Filipinus, Indoneziją, Japoniją, Kiniją, Pietų Korėją, Malaiziją, Singapūrą, Tailandą, Vietnamą), kuriuose dalyvauja dauguma ASEAN valstybių narių ir Japonija, Kinija bei Korėja.

Lotynų Amerikoje Europos Sąjunga palaiko partnerystės ryšius su San Chose ggrupe (angl. the San José Group) (El Salvadoru, Gvatemala, Hondūru, Kosta Rika, Nikaragva ir Panama), Merkosur grupe (angl. Mercosur) (Argentina, Brazilija, Paragvajumi ir Urugvajumi), Andų Bendrija (angl. the Andean Community) (Bolivija, Ekvadoru, Kolumbija, Peru ir Venesuela) bei Rijo grupe (angl. the Rio Group) (Argentina, Bolivija, Brazilija, Čile, Ekvadoru, Kolumbija, Meksika, Panama, Paragvajumi, Peru, Urugvajumi ir Venesuela).

Be to, Europos Sąjunga tvirtai remia šalių grupių kūrimąsi Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose bei artimai bendradarbiauja su Pietų Afrikos Vystymo Bendrija ((angl. SADC). ES palaiko tvirtus ryšius ir su arčiau jos esančiomis šalimis. Artimai bendradarbiaujama su trimis Europos laisvosios prekybos asociacijos (angl. EFTA) narėmis, t.y. Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinu, ypač sprendžiant bendros rinkos ir, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos bei konkurencijos politikos klausimus. ŠŠios trys šalys kartu su ES valstybėmis narėmis sudaro Europos ekonominę erdvę (EEE). Šie tarpusavio ryšiai unikalūs tuo, kad minėtosios trys EFTA šalys dalyvauja formuojant susijusias ES teisyno dalis. Kadangi ketvirtoji EFTA valstybė narė Šveicarija nepatenka į EEE, ES ir Šveicarijos santykių pagrindą sudaro septynios dvišalės sutartys, reglamentuojančios jų santykius įvairiose srityse, pradedant žemės ūkiu bei tyrimais ir baigiant transportu bei laisvu žmonių judėjimu.

Viena naujausių iniciatyvų yra „šiaurės dimensija“, suartinanti šiauriau esančias ES valstybes nares, Rusiją ir Šiaurės Europos valstybes kandidates į ES.1.9. Daugiašaliai santykiai

Per daugelį metų Europos Sąjunga sustiprino bendradarbiavimą su daugeliu tarptautinių organizacijų. Dabar ES artimai bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Taryba, Vakarų Europos Sąjunga, NATO, Pasaulio prekybos organizacija, bei įvairiomis kitomis oorganizacijomis, įsteigtomis vadovaujantis Jūrų teisės konvencija. Su Jungtinėmis Tautomis Europos Sąjunga ypač aktyviai bendradarbiauja ekonomikos srityje, sprendžiant socialinius ir aplinkos apsaugos klausimus, kovojant su narkotikais, humanitarinės pagalbos ir žmogaus teisių užtikrinimo bei krizių valdymo ir konfliktų prevencijos srityse.1.10. Aplinkos apsauga

Kai kurios ES vidaus atsakomybės sritys yra svarbios ir tarptautiniu mastu. Aplinkos apsauga ir subalansuota plėtra neabejotinai yra akivaizdžiausi tokios atsakomybės pavyzdžiai. Vienas svarbiausių prioritetų yra atominė sauga buvusiose Sovietų Sąjungos teritorijose. Europos Sąjunga ne tik didina iš dalyvavimo įvairiose vykdomose pprogramose gaunamą naudą, bet ir reikalauja iš šalių kandidačių imtis priemonių atominei saugai gerinti. 1999 m. pabaigoje ES pavyko išgauti tvirtą Slovakijos, Lietuvos ir Bulgarijos įsipareigojimą kiek įmanoma anksčiau uždaryti minėtųjų šalių teritorijose esančius aštuonis atominius reaktorius, kurie yra laikomi pavojingais ir neįmanomais patobulinti.1.11. Humanitarinė pagalba

Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungos vaidmuo teikiant humanitarinę pagalbą labai padidėjo ir šiuo metu sudaro svarbią ES išorės politikos dalį. Visą ES humanitarinę pagalbą koordinuoja ir organizuoja Europos Sąjungos Humanitarinės pagalbos biuras (angl. ECHO), teikiantis veiksmingą humanitarinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių ir ginkluotų konfliktų. Šiuo metu ECHO yra didžiausias humanitarinės pagalbos teikėjas pasaulyje. ECHO skiriama parama teikiama per partnerius, t.y. Jungtinių Tautų agentūras, daugiau nei 170 nevyriausybinių organizacijų, bei daugybę kitų tarptautinių institucijų. Nuo 1992 m. iki dabar ECHO yra pasirašiusi daugiau nei 7000 individualios paramos sutarčių. ECHO humanitarinė pagalba skiriama tiesiogiai nukentėjusiesiems, nediskriminuojant dėl kokių nors priežasčių ir nepaisant rasės, lyties, religinių ar politinių įsitikinimų. Humanitarinė pagalba gali būti teikiama būtinosioms reikmėms tenkinti skirtomis priemonėmis, maistu, medicinos priemonėmis bei vaistais ir paslaugomis. ECHO vertina humanitarinių veiksmų poreikį, o jos atstovai patys stebi, kaip įgyvendinami jų humanitarinės pagalbos projektai. ECHO remia ir koordinuoja katastrofų prevencijos priemones mokydama specialistus, stiprindama institucijų gebėjimus bei įgyvendindama bandomuosius mmikroprojektus. Minėtasis ES biuras finansuoja teritorijų išminavimo sistemas bei remia visuomenės ir kitas informavimo kampanijas, kuriomis siekiama gerinti humanitarinių aspektų suvokimą.2. PREKYBA: KLIŪČIŲ ŠALINIMAS IR SPARTESNIS AUGIMAS

Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje prekybos partnerė, kuriai 1999 metais teko daugiau nei penktadalis viso pasaulio eksporto. Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų Europos Sąjunga siekė šalinti prekybos kliūtis, egzistuojančias tarp ES valstybių narių, laikydamasi nuomonės, jog tai turėtų skatinti ekonomikos augimą bei užtikrinti šalių ir asmenų gerovę. Tuos pačius principus ji aktyviausiai gina ir pasaulio kontekste.

Daugiausia matyti iš skaičių. Per pastarąjį penkiasdešimtmetį vyko daugybė tarptautinių derybų, kurių rezultatas – vis labiau liberalizuojama daugiašalės prekybos sistema. Per tą laiką pasaulio prekyba išaugo net septyniolika kartų, keturgubai padidėjo gamyba, vienam pasaulio gyventojui tenkančios pajamos padvigubėjo, o išsivysčiusių šalių taikomi vidutiniai muitų tarifai sumažėjo nuo 40 proc. 1940 m. iki mažiau nei 4 proc.

ES laikosi nuomonės, jog daugiašalės prekybos liberalizavimas gali duoti daug naudos pasaulio ekonomikai ir kad didelė iš to gaunamos naudos dalis turi būti skiriama besivystantiems regionams. ES mano, jog prekybos liberalizavimo lemiamas ekonomikos augimas yra pagrindinis veiksnys, leisiantis visame pasaulyje pagerinti socialinę padėtį ir padėsiantis užtikrinti subalansuotą plėtrą.

Laisva prekyba gali reikšti ir daugiau verslo galimybių, efektyvesnį išteklių paskirstymą ir didesnę gerovę. DDar labiau sumažinus muitų tarifus, verslo atstovai galės geriau išnaudoti eksporto potencialą, nes prekybos srautams vis daugiau įtakos turės kokybė, kaina bei aptarnavimas ir juos mažiau varžys tokios dirbtinės kliūtis, kaip muitų tarifai. Be to, vartotojai turės didesnį pasirinkimą ir galės džiaugtis dėl padidėjusios konkurencijos sumažėjusiomis kainomis. 2.1. Japonija

Japonijos ekonomika yra antroji pagal dydį po Jungtinių Amerikos Valstijų. Ši šalis sukuria du trečdalius Azijos BVP ir sudaro 14 proc. pasaulio ekonomikos. Japonija yra viena pagrindinių Europos Sąjungos prekybos partnerių ir trečioji pagal dydį ES užsienio rinka. Devintajame dešimtmetyje tarp ES ir Japonijos vyravo trintis dėl prekybos disbalanso ir sunkumų, su kuriais tekdavo susidurti į Japoniją eksportuojančioms Europos firmoms. Tačiau 1991 metais, pasirašius šių dviejų partnerių tarpusavio santykius reglamentuojančią politinę deklaraciją, tarp ES ir Japonijos užsimezgė daug konstruktyvesni santykiai, kuriuos dar labiau sustiprino 1995 m. patvirtinta ES ir Japonijos dvišalių santykių strategija, o 2000 m. liepos mėnesį Tokijuje vykusio viršūnių susitikimo metu Japonija ir ES susitarė parengti veiksmų planą, padėsiantį toliau plėtoti jų tarpusavio santykius. Tai ir bus „Japonijos ir Europos bendradarbiavimo visą ateinantį dešimtmetį“ pradžia. Jau nuo 2001 m. ES ir Japonija pradės bendradarbiauti šiose keturiose svarbiausiose srityse: taikos ir saugumo užtikrinimas, ekonominės ir prekybos partnerystės stiprinimas, pasaulinės ir visuomeninės

reikšmės problemų sprendimas bei tautų ir kultūrų suartinimas.

Japonija ir ES bendradarbiauja spręsdamos ne tik grynai dvišalius klausimus. Jų bendradarbiavimas apima ir reguliariai vykdomą politinės situacijos bei saugumo klausimų analizę Šiaurės Korėjoje, didėjantį Kinijos vaidmenį Azijoje, saugumo struktūrų kūrimą žemyne ir paramą plėtrai.2.2. Azija

1978 m. Kinija tapo atvira visam pasauliui. Nuo tada ji labai pasikeitė ir iš savimi susirūpinusios planinio ūkio šalies virto pasaulinės prekybos dalyve, kur vykstantys procesai grindžiami rinkos ekonomikos principais. Per pastaruosius du dešimtmečius ES ir Kinijos ttarpusavio prekybos mastas padidėjo 20 kartų. Kinija yra trečioji pagal dydį Europos Sąjungos prekybos partnerė už Europos ribų po Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos. Be to, ES yra ketvirtasis pagal dydį Kinijos importo šaltinis. 1999 metais Europos Sąjunga tapo didžiausiu tiesioginiu užsienio investuotoju Kinijoje.

Europos Sąjunga tvirtai remia Kinijos narystę Pasaulio prekybos organizacijoje ir artimai bendradarbiauja su JAV, siekdama, kad Kinija būtų priimta į PPO. 2000 metų vasarą abi šalys baigė ilgai trukusias dvišales derybas dėl Kinijos narystės minėtoje organizacijoje. ŠŠis susitarimas paskatins sparčią prekybos tarp ES ir Kinijos plėtrą.

Daug laiko ir išteklių skirdama Kinijai, Europos Sąjunga siekia išplėsti ryšius ir su likusiomis Azijos žemyno šalimis. Santykiai su Azijos žemyno antrąja pagal dydį šalimi Indija taip pat palankiai klostosi, nnes nuo dialogo ir bendradarbiavimo pereinama prie partnerystės. Šiuos pokyčius įkūnijo esminės 2000 metų iniciatyvos, t.y. ES ir Indijos viršūnių susitikimas, taip pat ir platesni ryšiai, užsimezgę tarp pareigūnų, politikų, nuomonių formuotojų ir pilietinės visuomenės atstovų.

Visa tai tik papildė jau iki tol užmegztus intensyvius prekybos ryšius. Europos Sąjunga yra svarbiausia Indijos partnerė prekybos, investicijų ir bendradarbiavimu grindžiamos plėtros srityse.2.3. Lotynų Amerika ir Meksika

Lotynų Amerikoje Europos Sąjunga palaiko ryšius su trimis subregioninėmis šalių grupėmis, t.y. Vidurio Amerikos šalių grupe, Andų bendrija ir Merkosur grupe, bei su kai kuriomis valstybėmis, pavyzdžiui, Čile ir Meksika. Pastarąjį dešimtmetį ES ir Lotynų Amerikos šalių tarpusavio santykiai vis stiprėjo, nes išaugo dvišalės prekybos mastas, o ES šioje pasaulio vietoje sugebėjo paskatinti regioninę integraciją.

Europos Sąjungos ssantykiai su šia pasaulio dalimi iš esmės pasikeitė 1999 metų birželį, kai buvo surengtas pirmasis viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo ES, Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono, o iš viso 48 šalių vadovai. 2000 metais ES ir Meksika pasirašė laisvosios prekybos sutartį. Pagal šią sutartį Meksikos į ES eksportuojamos prekės nebus apmokestinamos jau nuo 2003 metų, o muitų tarifai prekėms, kurias ES eksportuoja į Meksiką, nebebus taikomi vėliausiai nuo 2007 metų. Taigi ši sutartis dar vienu nauju aspektu papildys ES ir MMeksikos tarpusavio santykius, kurių pagrindą iki tol sudarė 1997 metais pasirašyta ES ir Meksikos Ekonominės partnerystės, politinio koordinavimo ir bendradarbiavimo sutartis.3. PLĖTROS SKATINIMAS IR KOVA SU SKURDU

Europos Sąjunga yra didžiausia besivystančio pasaulio šalių partnerė, teikianti 55 proc. visos oficialiosios tarptautinės paramos, didžiausia prekybos partnerė ir užsienio investuotoja. Palaikydama dvišalius santykius ES taiko vienpuses muitų lengvatas bei palankesnes sutartines sąlygas mažiausiai išsivysčiusioms šalims. Europos Sąjunga jau yra pasirašiusi ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo sutartis su keletu Viduržemio, Lotynų Amerikos, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių ar šalių grupių. Laikui bėgant šios sutartys sudarys laisvųjų prekybos zonų pagrindą.

Daugelio šalių vaidmens sumenkinimas, skurdo plitimas pasaulyje, poreikis geriau valdyti poveikį aplinkai, destabilizuojantis migracijos poveikis, ginkluotųjų konfliktų pasekmės, stichinės nelaimės ir pandemijos yra visiems labiausiai rūpimos problemos, tad, savaime suprantama, kad Europos piliečiai tikisi efektyvių ES veiksmų, padėsiančių išspręsti minėtuosius probleminius klausimus. Turėdama išteklių bei ekonominį ir politinį svorį, ES gali daryti įtaką.3.1. Daugiau dėmesio pasaulio skurdiesiems

Skurdo mažinimas yra pagrindinė varomoji Europos Sąjungos vedamos plėtros politikos jėga, padedanti sutelkti dėmesį į labiau ribotas politikos sritis.

Per pastarąjį dešimtmetį tiesioginių užsienio investicijų mastas sparčiai didėjo, nuo 29 milijardų eurų 1990 m. jis išaugo iki 185 milijardų eurų 1998 m. Tačiau tiesioginės užsienio investicijos pasiskirsčiusios labai nnevienodai. 55 proc. užsienio investicijų tenka penkioms daugiausia pasiekusioms besivystančioms šalims, o 48 mažiausiai išsivysčiusioms, daugiausia Afrikos, šalims visų šių investicijų tenka mažiau nei 1 proc.

Reaguodama į bendrą susirūpinimą paramos programų veiksmingumu, 2000 m. vasarą Europos Komisija pristatė iš esmės perorientuotą savo plėtros politiką. Naująja Komisijos plėtros politika siekiama Komisijos vidaus organizacinius principus, procedūras ir metodus priartinti prie pažangiausios tarptautinės praktikos ir suformuluoti naują pagrindinių Komisijos uždavinių viziją. Naujajai strategijai iš esmės būdingas siekis integruoti besivystančias šalis į tarptautinę ekonominę sistemą, paskatinti jų siekį integruotis regiono lygmeniu, pasinaudoti ES turima svaria patirtimi ir finansinėmis priemonėmis, siekiant užtikrinti reikiamą kritinę masę, pavyzdžiui, transporto sektoriuje, ir savo veiksmus labiau sieti su kitų donorų veikla.

Daugiausia dėmesio skirdama svarbiausioms užduotims, Komisija pasiūlė Europos Sąjungai apsiriboti sritimis, kuriose ji gali pasiūlyti lyginamąjį pranašumą ir pridėtinę vertę. Taigi ES pasirinko šešias veiklos sritis: prekybą plėtrai užtikrinti, regioninę integraciją ir bendradarbiavimą, su skurdo mažinimo strategijomis susietą makroekonominę politiką, patikimą ir subalansuotą transportą, maisto saugą bei subalansuotas kaimo plėtros strategijas, taip pat ir institucijų gebėjimų stiprinimą, siekiant įtvirtinti gerą valdymą ir teisinę valstybę.3.2. AKR šalių ir ES partnerystė

Europos Sąjungos vykdomos plėtros politikos pagrindą sudaro Kotonu sutartis (angl. Cotonou Agreement), reglamentuojanti ES ryšius su Afrikos, Karibų jūros iir Ramiojo vandenyno šalimis (AKR). Tai ambicingiausia ir išsamiausia besivystančių ir išsivysčiusių šalių pasirašyta sutartis. Jos pirmtakė Lomės konvencija pirmą kartą pasirašyta 1975 m. Togo sostinėje Lomėje ir nuo to laiko buvo reguliariai atnaujinama. Šios konvencijos svarba didėjo vis plečiantis jos reglamentuojamoms sritims ir didėjant ją pasirašiusių šalių skaičiui.

Nepaisant visų pakeitimų, išsamios pagalbą ir prekybą reglamentuojančios konvencijos pagrindinis uždavinys lieka nepakitęs. Minėtąja sutartimi, kaip ir anksčiau, siekiama „skatinti ir spartinti ekonominę, kultūrinę ir socialinę AKR šalių plėtrą ir stiprinti bei įvairinti jų santykius [su ES ir jos valstybėmis narėmis], taikant solidarumo principą ir atsižvelgiant į bendrus interesus“. Ši plataus pobūdžio partnerystė grindžiama visų dokumentą pasirašiusių šalių lygybe, pagarba jų suverenumui, bendrais interesais ir tarpusavio priklausomybe.

ES sutiko įgyvendinti imigracijos ir prieglobsčio teikimo politiką, kurios pagrindą sudaro partnerystės su pabėgėlių ir prieglobsčio prašančių asmenų kilmės šalimi ar regionu principas. Ši politika apima ir naujas iniciatyvas, kurių dėmesio centre yra trečiųjų šalių piliečių teisės Europos Sąjungos teritorijoje ir susitarimai dėl vieni kitų teritorijose aptiktų nelegalių imigrantų grąžinimo į tėvynę.

Kotonu sutartis reglamentuoja ir dar vieną naują iniciatyvą, t.y. regionines ekonominės partnerystės sutartis, kuriomis siekiama skatinti tarp ES ir AKR šalių vykstančios prekybos ir AKR šalių tarpusavio prekybos liberalizavimą. Derybos dėl šių

sutarčių prasidės ne vėliau kaip 2002 metais (taip siekiama palikti laiko sustiprinti regioninės integracijos procesus), o jos įsigalios iki 2008 metų. Be to, ES ir AKR šalys prašys PPO suteikti joms galimybę iki to laiko neatsisakyti jau galiojančių preferencinių susitarimų.

Europos Sąjunga yra įsipareigojusi padėti AKR šalims tapti aktyvesnėmis tarptautinės ekonominės ir prekybos sistemos narėmis. ES tikisi, jog tai padės paskatinti kitas šalis ir tarptautinio verslo atstovus užmegzti artimesnius ryšius su AKR partneriais ir padidinti investicijų apimtis, technologijų ir pažangiosios ppatirties perdavimą bei pagerinti bendrą šalių konkurencingumą. Tai turėtų padėti AKR šalims, nes Europos Sąjungos joms teikiamų lengvatų vertę menkina bendrieji liberalizavimo bei visame pasaulyje vykstantys muitų tarifų mažinimo procesai.

Su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis, iš kurių 39 yra pasirašiusios Kotonu sutartį, Europos Sąjunga yra susitarusi dėl specialių prekybos nuolaidų. Iki 2005 metų ES rinka taps laisvai prieinama beveik visų produktų eksportuotojams iš minėtųjų šalių. Be to, sutartyje numatyti rafinuotesni svyruojančių AKR šalių pajamų iš eksporto svyravimo pasekmių švelninimo būdai, nei ttie, kurie buvo taikomi pagal anksčiau galiojusias kompensavimo sistemas.3.3. Afrika

Europos Sąjungos ir Afrikos tarpusavio santykių dėmesio centre tradiciškai visuomet būdavo du aspektai: Viduržemio jūros baseino šalys ir Lomės Konvencijos narės. Tačiau, galima sakyti, Portugalijos iniciatyva, po 2000 m. balandį Kaire vvykusio ES ir Afrikos viršūnių susitikimo Afrikos ir ES santykiai įgavo platesnį pobūdį ir apėmė abu žemynus.

Šio iki šiol didžiausio dviejų žemynų valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo tikslas buvo geriau informuoti tarptautinę visuomenę apie Afrikos galimybes, paskatinti Afrikos integraciją į ekonominį pasaulio gyvenimą bei užmegzti strateginius partnerystės ryšius, taip siekiant užtikrinti taiką, demokratiją ir plėtrą. Nors susitikimo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama politinių, ekonominių ir plėtros klausimų sąsajoms, neliko pamiršti ir tarptautinės skolos mažinimo aspektai, nes apie 80 proc. šalių, kurioms sumažintos tarptautinės skolos, yra Afrikos žemyno šalys.

Būsimojo bendradarbiavimo pagrindą iš dalies sudarys viršūnių susitikimo metu patvirtintas veiksmų planas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama regioninei integracijai ir būdams, padėsiantiems užtikrinti patikimą verslo aplinką be korupcijos, kuri būtų patraukli užsienio iinvestuotojams. Taigi, užtikrinus geresnį krizių valdymą ir galimybes palaikyti taiką, atsirastų būdas nutraukti šalių tarpusavio konfliktus ir konfliktus, kylančius šalių viduje. Tokių konfliktų metu per keletą trumpų savaičių žūva daugybė žmonių ir žlunga visos ilgus metus dėtos ekonominei šalių plėtrai skatinti skirtos pastangos. Be to, dėmesio skiriama ir žmonių sveikatos bei gerovės užtikrinimui, siekiant užkirsti kelią įvairių ligų, ypač AIDS, plitimui, mažinti nedarbą ir kovoti su socialine atskirtimi. Ypač pabrėžiamas tvirtų demokratijos pagrindų ir teisinės valstybės bei pagarbos žmogaus teisėms pporeikis.3.4. Pietų Afrika

2000 metų pradžioje įsigaliojo plataus pobūdžio ES ir Pietų Afrikos prekybos, plėtros ir bendradarbiavimo sutartis. Dėl šios sutarties buvo deramasi trejus su puse metų. Praėjus 12 metų po šios sutarties pasirašymo, 86 proc. Europos Sąjungos eksporto į Pietų Afriką nebus apmokestinami. Lygiai taip pat nebus apmokestinami ir 95 proc. prekių, kurias Pietų Afrika eksportuos į ES. Didžioji dalis ES skatinamo liberalizavimo apims preferencinių sąlygų Pietų Afrikai sudarymą prekiaujant cheminėmis medžiagomis, drabužiais, maisto produktais, tekstilės gaminiais ir daržovėmis. Be to, minėtąją ES ir Pietų Afrikos sutartį papildo gretutiniai mokslo ir technologijų, vynų ir žvejybos sričių susitarimai, taip pat ir 125 milijonus eurų kasmet sudaranti Europos Sąjungos teikiama finansinė parama.

Europos Sąjungai teko pagrindinis vaidmuo Pietų Afrikoje sėkmingai įtvirtinant demokratinę valdžią. Tai ir yra vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių to, kokią įtaką žmogaus teisių ir demokratijos užtikrinimo srityje pastaruoju metu turi ES.3.5. Žmogaus teisės

Du 1999 metų įvykiai rodo, kaip svarbus Europos Sąjungai yra pagarbos žmogaus teisėms įtvirtinimas pasaulyje. 1999 metais pirmą kartą atsakomybė už šią sritį buvo suteikta vienam – išorės ryšių – komisarui Chrisui Pattenui. Be to, buvo išleista pirmoji metinė ataskaita apie ES politiką, prioritetus ir praktiką žmogaus teisių srityje.

Įsipareigojimas rūpintis žmogaus teisėmis bei atitinkama teisinė bazė atsispindi EEuropos Sąjungos bendrosios užsienio ir saugumo politikos nuostatose bei plėtrai užtikrinti skirtose bendradarbiavimo programose. Į kiekvieną naują sutartį, kurią ES pasirašo su trečiąja šalimi, įrašomas ir žmogaus teises reglamentuojantis straipsnis, leidžiantis, pastebėjus žmogaus teisių pažeidimus, sustabdyti prekybos lengvatų taikymą ir plėtrai skatinti skirtos bendradarbiavimo programos vykdymą.

Europos Sąjunga gali taikyti tikslines sankcijas. Ji daug nedvejodama pasisako prieš viską, ką ji laiko žmogaus teisių pažeidimu, tačiau Europos Sąjunga yra iš esmės linkusi imtis pozityvių veiksmų, o ne taikyti nuobaudas.

Norėdama padėti užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, ES ėmėsi „demokratijai ir žmogaus teisėms įtvirtinti skirtos iniciatyvos“, kuriai skiriamas 100 milijonų eurų biudžetas. Be to, išorės pagalbai šioje srityje kasmet skiriama po keletą milijonų eurų. Kiti ES ginklai yra rinkimus stebėti siunčiami tarptautiniai stebėtojai ir humanitarinė pagalba.

Susirūpinimą pagarba žmogaus teisėms pasaulyje papildo atnaujintos pastangos neleisti švelnėti reikalavimams, taikomiems žmogaus teisėms užtikrinti, pačioje Europos Sąjungoje. Tai iš dalies užsitikrina Pagrindinių žmogaus teisių chartija, nes ji išsamiai reglamentuoja bendrąsias vertybes, kad Europos Sąjungos gyventojų teisės būtų labiau apsaugotos.

4. GYNYBA IR SAUGUMAS: SIEKIANT PALAIKYTI TAIKĄ

Didžiąją dalį pokario laikotarpio, t.y. po antrojo pasaulinio karo, Europos saugumo garantija buvo artimas bendradarbiavimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, o NATO buvo pagrindinė savigynos institucija. Tačiau pasibaigus šaltajam karui ssituacija iš esmės pasikeitė.

Europai jau nebegresia masinė ataka, naudojant įprastinius ir atominius ginklus. Tačiau, kaip parodė situacija Balkanuose, ES tenka susidurti su visokia rizika, galinčia pakenkti Europos stabilumui, bet ne jos egzistencijai. Suprantama, jog Jungtinės Amerikos Valstijos nenori kištis į visas regionines krizes Europos žemyne. Be to, tikrai yra atvejų, kai būtų parankiau, kad pagrindinį darbą atliktų Europa. Europos Sąjungos narių pasirengimas apsirūpinti priemonėmis, reikalingomis skatinti bendrąsias vertybes ir ginti savo interesus, nuolatos gerėja.

Būtent šie veiksniai paskatino Europos Sąjungą 1993 metų Mastrichto sutartyje aprašyti bendrosios užsienio ir saugumo (BUSP) politikos pagrindus, kuriuos plačiau reglamentuoja 1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi Amsterdamo sutartis. Europos Sąjungos bendrosios užsienio politikos pagrindą sudaro penki pagrindiniai uždaviniai:

• užtikrinti ES pamatinius interesus ir nepriklausomybę;

• stiprinti ES saugumą;

• saugoti taiką pasaulyje ir didinti tarptautinį saugumą;

• skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;

• stiprinti demokratiją, įstatymo galią ir pagarbą žmogaus teisėms.

Amsterdamo sutartis patobulino sprendimų priėmimą sprendžiant BUSP klausimus. Be to, ši sutartis reglamentuoja bendrąsias strategijas, taikomas ES valstybėms narėms labai svarbiose srityse. Amsterdamo sutartyje atidžiau formuluojamos politinės nuostatos. Be to, joje kalbama apie ankstyvojo perspėjimo mechanizmo diegimą, jeigu būtų sukurtas Ministrų Tarybai atskaitingas politikos padalinys. Visa tai papildo įsteigtas laikinasis politikos ir saugumo komitetas bei paraleliai veikiantis karo

komitetas, kurių funkcija yra patarti valstybių narių vyriausybėms krizių valdymo klausimais.

Vienas iš akivaizdžiausių Amsterdamo sutarties garantuotų laimėjimų yra tai, jog buvo įsteigta BUSP atsto.vo institucija. 1999 m. spalį buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras ir NATO generalinis sekretorius Javier Solana tapo pirmuoju BUSP atstovu. Ponas Solana artimai bendradarbiauja su Komisija ir ES valstybėmis narėmis, naudojasi jų plačiais diplomatiniais ryšiais ir dirba su Komisijos delegacijomis, taip siekdamas užtikrinti ES užsienio politikos tęstinumą ir veiksmingumą.

4.1. Greitas reagavimas, siekiant užkirsti kelią konfliktams

Amsterdamo ssutartyje kitaip formuluojami Europos Sąjungos saugumo ir gynybos uždaviniai ir užtikrinama galimybė humanitarinio pobūdžio nelaimių atveju pasinaudoti tiek kariniais, tiek ir nekariniais gebėjimais. Tai vadinamosios Petersbergo užduotys, apimančios viską nuo paieškos ir išlaisvinimo misijų iki taikos palaikymo ir net taikdarių operacijų.

Kosovo atvejis išryškino dabartinių Europos nacionalinių ir kolektyvinių karinių gebėjimų trūkumus ir Europos strateginės gynybos politikos poreikį. Tokios politikos pagrindas buvo suformuotas 1999 m. gruodį Helsinkyje vykusio ES valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo metu. Būtent tada buvo susitarta suformuoti ggreito reagavimo pajėgas ir reikalauti, jog bendradarbiavimo ir konsultavimosi su NATO bei ES narėmis nesančiomis šalimis procedūros būtų skaidrios. Tuomet buvo aiškiai pabrėžta, jog NATO išlieka kolektyvinės aljanso narių gynybos pagrindu ir kad Europos Sąjunga imsis veiksmų tik tais atvejais, kkurie iš esmės nesusiję su NATO.

Patirtis Balkanų regione ir Rytų Timore parodė, kad ES turi būti pasirengusi prireikus greitai ir veiksmingai reaguoti. Būtent dėl šio reikalavimo Helsinkyje ir buvo įsipareigota iki 2003 metų pasirengti per 60 dienų surinkti 60 000 karių ir išlaikyti juos net iki metų, taip siekiant užtikrinti, kad būtų atliktos įvairios Petersbergo užduotys. Žinoma, jėga visuomet naudojama tik kraštutiniu atveju.

Europos Komisija pasiryžusi šiame procese iki galo suvaidinti jai priklausantį vaidmenį, nors didžioji dalis organizacinio darbo atliekama tarpvyriausybiniu lygmeniu, o ne vadovaujantis procedūromis, taikomomis daugelyje kitų ES veiklos sričių. Nors karo reikalai ir nėra Komisijos kompetencija, vis dėlto ji turi ir priemonių, ir labai vertingos patirties sprendžiant su karu nesusijusius klausimus. Vienas iš akivaizdžių Komisijos indėlių yyra gyvybingos ekonomikos skatinimas, galintis padėti sukurti konkurencingą ir atvirą Europos gynybos pramoninę ir technologinę bazę.

Be to, Komisijai ir Europos Sąjungai tenka tam tikras vaidmuo konfliktų prevencijos ir krizių valdymo srityse. Tai siejama su humanitarine pagalba, atnaujinimu ir pertvarkymu, taip pat ir su ne tokiomis tiesioginėmis priemonėmis, į kurias įeina pagalba įstatymų vykdymo srityje, institucijų gebėjimų stiprinimas ir prekybos politika. Pačios naujausios iniciatyvos apėmė išminavimo operacijas Bosnijoje, gyvybingų policijos pajėgų atkūrimą Albanijoje ir pertvarkų bei susitaikymo skatinimą Kosove.IŠVADOS

Europos Sąjungos įįtaka sprendžiant pasaulinės reikšmės klausimus nuolatos didėja. Integracijos procesas, euro įvedimas ir pažangi bendros užsienio ir saugumo politikos plėtra suteikia ES politinį bei diplomatinį statusą, atitinkantį jos neabejotiną įtaką ekonomikai ir prekybai.

Europos Sąjunga yra užsibrėžusi keletą strateginių užsienio politikos uždavinių. Vienas iš jų yra sukurti stabilią ir svaresnį balsą pasaulyje turinčią Europą. Nesiliaujantys karai Bosnijoje ir Kosove, kruvinos kovos Čečėnijoje rodo, kaip svarbu visoje Europoje užtikrinti taiką, demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms. Plėtimasis gali padėti visa tai užtikrinti, nes Europos Sąjungai plečiantis bus sukurta per 500 milijonų vartotojų vienijanti vidaus rinka ir panaikintos Europą dalijusios sienos.

Būdama didžiausia pasaulio prekybos partnerė, ES yra pasiryžusi tarptautinėje rinkoje užsitikrinti konkurencingumą ir kartu skatinti pasaulinę prekybą liberalizuodama prekybos taisykles. ES įsitikinimu, toks liberalizavimas būtų ypač naudingas besivystančioms šalims.

Dar visai neseniai Europos Sąjungos veikla už ES ribų apsiribojo trimis sritimis: prekybos politika, parama plėtros procese ir politine veikla. Tai suteikė ES galimybę diplomatijos, ekonomikos ir prekybos srityse pasinaudoti svariomis užsienio politikos priemonėmis. Dabar ES jau nori sustiprinti šiuos gebėjimus ir papildyti juos gebėjimu panaudoti jėgą, jeigu prireiktų ginti gyvybiškai svarbius interesus ir veiksmingiau veikti ištikus krizei. Tačiau tai dar nereiškia noro kariauti ar kurti Europos ginkluotąsias pajėgas. Tai reiškia ES valstybių narių nnorą dar glaudžiau bendradarbiauti vykdant humanitarines ir taikos palaikymo misijas. Europos Sąjunga vis dažniau dalyvauja sprendžiant saugumo klausimus, prisiima didesnę atsakomybę už taikos ir stabilumo užtikrinimą šalia jos pačios įtakos zonų esančiose pasaulio vietose.

Užsienio politika neapsiriboja vien prekyba, saugumu ir diplomatija. Be minėtųjų dalykų, yra daugybė kitų, formuojančių Europos Sąjungos požiūrį į platųjį pasaulį, o daugelis jų turi įtakos ir kasdieniam Europos piliečių gyvenimui. Kaip pavyzdį galima paminėti būtinybę kovoti su AIDS ir badu, valdyti migrantų srautus, rengti kovos su narkotikais ir terorizmu kampanijas. Visoms šioms problemoms išspręsti privalu užtikrinti artimesnį tarpnacionalinį bendradarbiavimą, nes šiandienos pasaulio problemas galima panaikinti tik dirbant petys į petį.

Pasaulyje vykstantys ekonominiai ir politiniai pokyčiai verčia Europos Sąjungą atitinkamai keisti ir savo išorės politiką bei prioritetus. ES tai daro plėsdama ir gilindama ryšius su partneriais, į tarpusavio santykius įtraukdama ekonominius, prekybinius ir politinius užmojus. Dabar Europos Sąjunga jau gali džiaugtis tarpregioninių partnerysčių įvairove ir bendradarbiavimo sutartimis su visų penkių žemynų šalimis.

1999 m. savo veiklą pradėjusi Komisija, pirmininkaujama Romano Prodi, ėmėsi plataus ir nuodugnaus Komisijos veiklos patikrinimo bei pakartotinio vertinimo, taip siekdama užtikrinti, kad pinigai būtų kiek įmanoma geriau ir naudingiau panaudojami. Vykstant šiam procesui neišvengiamai teks apsispręsti dėl prioritetinių veiklos sričių, nors tai ppadaryti ir nebus lengva.NAUDOTA LITERATŪRA

Knygos:

1. Verneris Veidenfeldas, Volfgangas Veselsas „Europa nuo A iki Z“.1997 m.

2. „Europos Sąjungos žinynas“

Internetas: