Vytautas Didysis

TURINYS

ĮVADAS 3

TRUMPA LIETUVOS ISTORIJOS APŽVALGA IKI VYTAUTO 4

VYTAUTO GENEOLOGINIS MEDIS 4

VYTAUTO IŠKILIMAS 5

JOGAILOS IR KĘSTUČIO KONFLIKTAS 8

LDK KRIKŠTAS IR SUARTĖJIMAS SU LENKIJA 9

1392 ASTRAVO SUTARTIS 11

VYTAUTAS IR JO VALDYMAS 11

ŽALGIRIO MŪŠIS 12

TOLESNI ĮVYKIAI PO ŽALGIRIO MŪŠIO 15

VYTAUTO LAIKŲ FEODALINĖ SANTVARKA IR VALSTIEČIŲ IŠNAUDOJIMO DIDĖJIMAS 18

VYTAUTO VALDYMO REIKŠMĖ LIETUVAI 18

IŠVADOS 20

NAUDOTA LITERATŪRA 21ĮVADAS

Pagrindinė priežastis, pasirinkti būtent šią referato temą, buvo ši. Mane žavi vardai, kuriuos ištarus, bemat prieš akis iškyla valstybė. Tie vardai – nacionalinės istorijos nemirštanti dalis.

Vienas tokių Lietuvos istorijos nepamirštamų žmonių – Didysis kunigaikštis Vytautas, kurį dar gyvą lygino su Cezariu ar AAleksandru Didžiuoju, kiti apaštalu. Tai pirmasis kunigaikštis, kurio vadovaujamame mūšyje galutinai sutriuškintas Ordinas.

Šio referato tikslas priminti dar kartą apie šią asmenybe, apie jo nuopelnus Lietuvai, apie tuometinę teisinę ir politinę santvarką. Gana daug dėmesio skirta Vytauto asmenybei.

Šį referatą rašant iškilo keletas problemų. Skirtingi istorikai, skirtingai vertina įvykius, jų nuomonės visiškai priešingos. Aš pasirinkau tų istorikų mintis kurios, mano nuomone, yra tikslesnės, kurios dominuoja.

Rašant šį darbą buvo pasinaudota knyga ”Vytautas Didysis” ( Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988 m.). Šioje kknygoje geriausiai atsiskleidžia Vytauto nuopelnai Lietuvai, jo valdymo epocha, asmenybė. Antra knyga kuria naudotasi – “ Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų “ (M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys,. Vilnius, 1988 m.). Šioje knygoje glaustai aprašyti įvykiai, jų rreikšmė bei Vytauto vaidmuo istorijai. Taip pat naudotasi knygele “Istorija” (A. Petrauskienė ). Čia glaustai aprašyti faktai, o aš pabandžiau juos praplėsti ir interpretuoti kai ką savaip.TRUMPA LIETUVOS ISTORIJOS APŽVALGA IKI VYTAUTO

Lietuva kaip politiškai organizuotas junginys pasirodė tik viduramžių pabaigoje. Vakarų Europa gerokai lenkė Lietuvą, labiau išsivysčiusiose valstybėse valdžią turėjo atskiros galingos dinastijos. Ši valdymo sistema Lietuvos nuošalyje nepaliko. XIII a. užbaigė viena Lietuvos epocha duodamas Lietuvai keletą didžiųjų kunigaikščių, tokių kaip Mindaugas, kuris padėjo pamatus Lietuvos valstybei, Pukaveras, išauginęs tokį sūnų kaip Gediminas, kuris dar labiau sutvirtino Mindaugo pastatytus Lietuvos pamatus. Šis kunigaikštis davė pradžią naujai galingai dinastijai. Jis mirdamas Lietuvai paliko didžiulį palikimą – veiklius ir energingus kunigaikščius Algirdą ir Kęstutį. Jiedu davė Lietuvai vėl visą eilę kunigaikščių, kkurie Lietuvą valdė iki pat Liublino unijos. Vytautas – žymiausias šios dinastijos atstovas. ( 1, 1 psl. )VYTAUTO GENEOLOGINIS MEDIS

Vytauto tėvas buvo Kęstutis. Vieni žmonės mano, kad jis buvo vedęs vieną kartą ir tiki legendomis apipintomis Birutės ir Kęstučio begaline meile, istorikai teigia, kad du. Aš linkčiau prie nuomonės, kad jis buvo vedęs pora kartų. Istorikas Wolfganas sako, kad sunku suvokti, kad Kęstučio sūnus Patirgas, kuris istorijoje minimas 1932 m. kaip subrendęs vyras ir duktė Ringailė, ištekėjusi 1392 metais, t.y. ppo 44 metų, būtų buvę vienos motinos. Pirmoji Kęstučio žmona istorijai nežinoma, ir turėjo būti trijų vyresniųjų Kęstučio sūnų motina. ( 1, 2 psl. )

Kęstutis ♥ Pirmoji žmona

Patirgas Vaidotas

Butautas

Kęstutis ♥ Birutė

Vytautas Tautvila Zigmantas

Miklausa Danuta Ringailė Vardas nežinomas

Vytautas buvo Kęstučio ketvirtasis sūnus. Birutės – tikriausiai pirmagimis. Kuriais metais jis gimė tiksliai sunku pasakyti. K. Bitčinas savo kronikoje teigia, kad Vytautas , turėdamas dvidešimt metų, dalyvavo 1370 m. Rudavos mūšyje, o 1430 metais mirdamas buvo aštuoniasdešimties. Jei manytume, kad šie faktai yra teisingi, tai tada Vytautas turėtų būti gimęs 1350 metais.VYTAUTO IŠKILIMAS

Vytautas brendo audringu Lietuvai laikotarpiu. Jo tėvas Kęstutis iš rankų neišleido ginklo. Lietuvą puolė du galingi priešai: kalavijuočiai ir kryžiuočiai. Vokiečių ordinas užkariaudavo vis didesnius plotus Prūsijoje ir juos kolonizuodamas darėsi vis stipresnis. Jis užkariavo Vislos žiotis ir Pamarį, išplėtė prekybą su Vakarais. Ryškiai matyti, kad Ordinas vis labiau tolo nuo pirmykštės katalikiškos dvasios, bet turėdamas pilną iždą pinigų, daug pilių, jis kasmet puldinėjo Lietuvą net po keletą kartų. (1, 4 psl. )

Tokių nuolatinių kovų laiku Vytautas augo savo tėvo dvare Trakuose. Šie įvykiai formavo Vytauto charakterį, tad visai nenuostabu, kad jis labai anksti (1368 m. ) pradeda dalyvauti įvairiuose karo žygiuose. Jau 1368 ir 1372 m. Maskvos žemėse, 1376 m. jau kaip ggardino kunigaikštis, jis dalyvauja kartu žygyje prieš lenkus. Pirmąją didelę karinę pamoką Vytautas gavo viename dideliame mūšyje su kryžiuočiais. 1370 m. buvo Kęstučio ir Algirdo suruoštas didelis Prūsų puolimas. Šiam mūšiui buvo surinkta kaip niekad didelė kariuomenė. Paprastai Kęstutis žygiui rinkdavo kariuomenę tik iš Žemaitijos, tačiau dabar buvo paimta kariuomenė ir iš antros Lietuvos dalies, kurią valdė Algirdas. Vokiečiai sužinojo apie didelį lietuvių ruošiamasi puolimą ir pradėjo rengtis šiam mūšiui. Lietuviai pasidalinę mažais būreliais ir nusiaubę kelias Sambijos krašto sritis, 1370 m. vasario mėn. prie Rudavos bažnytkaimio, netoli Karaliaučiaus, vėl susirinko krūvon. Mūšis pasibaigė dideliu lietuvių pralaimėjimu. ( 1, 5 psl. )

Vytautas, vos 20 metų jaunuolis, žinoma, šiame mūšyje dalyvaudamas, vadovaujamos reikšmės dar neturėjo, bet jau buvo Kęstučio pratinamas prie karo. ( 1, 6 psl. )

1337 m. kronikos mini Vytauto žygį. Jis, tėvo pavedamas, surengia karo žygį į Ordino žemes dar Algirdui tebesant gyvam. Šis žygis buvo svarbus, nes Vytautas pasirodė kaip savarankiškas lietuvių kariuomenės vadas. Kryžiuočių Ordino maršalka Gotfrydas von Lindenas įsiveržė į Lietuvos gilumą, jis nuėjo beveik iki pat Vilniaus, degino kaimus, ėmė žmones į nelaisvę, plėšė žmonių turtą. Algirdas tuo metu nesugebėjo greitai suorganizuoti pasipriešinimo, užsidarė Vilniaus pilyje. Jis pasikvietė čia maršalką ir parodė visiškai neriterišką elgesį. KKęstutis tuo metu keršydamas už krašto nuniokojimą , pasiuntė Vytautą į Užnemunę sunaikinti Vokiečių maisto atsargų. Šį pavestą uždavinį puikiai atliko Vytautas. Kronikos mini, kad Vokiečiai šešias dienas nieko nevalgė, o arkliai išdvėsė. Manyčiau šis faktas suteikia gan daug informacijos apie gerai Vytauto atliktą užduotį. Paprastai vokiečiai kronikose rašydavo viską lietuvių nenaudai. Jei vykdavo mūšis, tai visada rašydavo, kad lietuvių nuostoliai yra milžiniški, viską perdėdavo, apie savuosius nuostolius nutylėdavo arba sumažindavo. Iš vokiečių kronikos užrašų matyti, kad Vytauto pirmieji Kęstučio pavesti darbai buvo atlikti sėkmingai. ( 1, 6 psl. )

Manau, Vytauto iškilimui daug turėjo susiklosčiusios istorinės aplinkybės. Algirdas pateko į keblią padėtį iš kurios nebesugebėjo išsikapstyti. Kęstutis daugiau nebeturėjo kuo daugiau pasitikėti išskyrus savo sūnumi, kuris jau turėjo kariškos patirties. Dar vienas veiksnys lėmęs jo pergalę, tai jo būdo savybės, norėjimas laimėti, nepavesti tėvo.

Nuo 1377 m. Vytautas istorijoje įgauna vis ryškesnį vaidmenį. Su jo gyvenimu ir laime itin susiję tolimesni istoriniai įvykiai. Tuojau po 1377 m. Vytauto sėkmingo žygio mirė jo dėdė, Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Jo valdžią užėmė jo sūnus Jogaila, Vytauto amžininkas. Jaunam Jogailai tapus didžiuoju kunigaikščiu Kęstutis vis tiek bandė palaikyti gerus santykius, kaip kad buvo su Algirdu. Jogaila ėmė vengti Kęstučio vizitų, nenorėjo klausyti jo patarimų. Santykių

pablogėjimu, turbūt, daugiausiai bus prisidėjusi Algirdo žmona, Julijona, ir jos žentas Vaidyla. Ji Jogailą nuteikinėjo prieš Kęstutį. Ši moteris laikui bėgant vis daugiau įtakos darė Vilniaus kunigaikščio dvarui. Kunigaikštienės valdžios troškimą sugebėjo išnaudoti kryžiuočiai, v.adindami ją laiškuose didžiąja kunigaikštiene, siųsdami dovanų ir aiškindami, kad Kęstutis norįs užvaldyti visą Lietuvą. Lietuvos valdovų nesantaika priešams buvo labiausiai reikalinga, todėl jie to labiausiai ir troško. Tuo tarpu Julijonas įtaka tik augo. 1381 m. sutartyje jos vardas minimas pirmoje vietoje, o kitur rašoma, kad jjai sutinkant ar žinant daromas tas ar kitas žygis. Ji buvo stačiatikė ir linko su visa savo politika į Rytus. Kęstučio pasiaukojimas Lietuvos reikalams, žinoma, neįtiko jos politiniam požiūriui ir nusistatymams. Esant tokioms aplinkybėms pamažu pradėjo rastis nesantaika tarp valdovų. Vokiečiams ši politika Kęstučio nenaudai labai patiko. Turėdami Lietuvoje savo šnipų, jie žinojo ką reikia daryti, kad nesantaika tarp kunigaikščių dar paaštrėtų. ( 1, 6 – 7 psl. )

Jogaila pasiuntė savo brolį Skirgailą į Vakarų Europą. Jam buvo duoti kažkokie sslapti nurodymai. Ordinas žinojo, ar numanė, kad Jogailos brolis atvyks, nes jį priėmė labai svetingai, su vaišėmis. Jo kelionės tikslus sunku apibrėžti. Manoma, kad šis vizitas susijęs su busimais Ordino ir Jogailos santykiais. Galima pastebėti, kad ordinai po šio vizito, rrengė žygius tik į Kęstučio žemes. Dviejų metų laikotarpyje jie surengė 5 – 6 puolimus į Kęstučio valdas. ( 1, 7 psl. )

1379 m. Kęstutis su Ordinu pasirašė sutartį. Nors Vokiečių ordino įstatai draudė daryti sutartis su pagonimis. Vinrichas von Kniprodė – gabus politikas, jis pirmasis ėmėsi kitokios taktikos kariaudamas su Kęstučiu. Jis dar prieš pasirašant šią sutartį, Kęstučio siūlomas, apsikeitė belaisviais. Jie pradėjo vienas kitą riteriškai vaišinti, daryti tarpukarius. Pasirašyta sutartis buvo paskutinė, kurią Jogaila su Kęstučiu pasirašė kartu. Livonijos ir prūsų magistrai sutarė su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, kad Pietinė Prūsijos dalis ir prie jos prieiną Lietuvos kraštai nustatytų metų bėgyje nebūtų puldinėjami. Lietuviai pasižadėjo nebepuldinėti pietinės Prūsijos dalies. ( 1, 8 psl. )

Iš sutarties matyti, kad Kęstučio žemės ttapo atviros užpuolikams. Jau senas būdamas Kęstutis vis tiek padėjo sudaryti šią sutartį Jogailai, iš kurios jam galėjo būti daugiau nuostolių nei naudos. ( 1, 8 psl. )

Būdamas pilnateisis kunigaikštis, šį aktą pasirašant dalyvavo ir Vytautas. Šioje sutartyje yra uždėtas jo antspaudas. 1379 m. yra pati pirmoji Vytauto antspaudo pasirodymo data. ( 1, 8 psl. )

1380 m. sudaryta Dovydiškių sutartis. Jogaila slapta nuo Kęstučio sudarė sutartį su Ordinu dėl savo žemių apsaugos ir įsipareigojo neberemti Kęstučio, jei jį pultų. Norėdamas, kkad Kęstutis nieko neįtartų Jogaila Dovydiškiuose suorganizavo medžioklę. Trečią medžioklės dieną Jogaila su Ordino svečiais sudarė slaptą sutartį. Medžioklėje dalyvavo ir Vytautas, tačiau jis nieko neįtarė dėl slaptų Jogailos kėslų. Vytautas buvo pakviestas tam, kad Kęstučiui nekiltų jokių įtarimų apie slaptus Jogailos kėslus. ( 1, 9 psl. )JOGAILOS IR KĘSTUČIO KONFLIKTAS

1380 m. Jogaila sudarė koaliciją su Aukso Orda prieš Maskvą. Jis su savo surinkta kariuomene žygiavo padėti totoriams, tačiau dėl neaiškių priežasčių nespėjo į lemiamą Kulikovo mūšį. Ši Jogailos nesėkmė tik sustiprino Maskvos, kaip rusų žemės vienytojos, vaidmenį. ( 2, 227 psl. )

1381 m. Ordinas porą kartų nusiaubė Trakus ir Žemaitiją. Kęstutis išsiaiškino Dovydiškių sutarties sąlygas. Supykęs Kęstutis 1381 m. Rudenį užėmė Vilnių ir atėmė didžiojo kunigaikščio sostą. Jogailai atiteko tik Krėva ir Vitebskas. ( 2, 227 psl. )

Netikėta linkme pasuko tolesni įvykiai. Kęstučio politika ėmė nebepatenkinti Lietuvos visuomenės daugumos.

1382 m. birželį Vilniaus miestiečiai sukėlė maištą ir įsileido Jogailą. Šis susigrąžinęs sostą vėl atnaujino paliaubas su Ordinu ir užėmė Trakus. ( 2, 227 psl. )

1382 m. rugpjūčio mėnesį turėjo vykti mūšis tarp Jogailos ir Kęstučio kariuomenių. ( 2, 227 psl. )Tačiau nei viena nei kita pusė nesiryžo pradėti mūšio. Jogailą rėmė Ordinas, o žemaičiai nenorėjo dalyvauti tarpusavio kovose. Jogaila mmatyt dvejojo mūšio pasisekimu ir todėl nepradėjo mūšio. Tik kiek laiko praslinkus, jis į Kęstučio stovyklą atsiuntė pasiuntinius, prašydamas, kad Vytautas tarpininkautų derybose. Kęstutis su Vytautu sutiko derėtis, tačiau buvo suimti ir įkalinti Krėvos pilyje. Vytautas pabėgo iš įkalinimo vietos ir pasidavė Ordino globai. Vytautas Kęstučio mirties kaltininku laikė Jogailą, tai aiškiai matyti 1384 m. sausio mėn. sutartyje su Ordinu. Ten sakoma: “ir mano tėvas buvo užmuštas tų pačių pusbrolių”. ( 1, 16 psl. )LDK KRIKŠTAS IR SUARTĖJIMAS SU LENKIJA

1382 metų rudenį baigėsi vidaus kovų etapas, Kęstutis visam laikui pašalintas iš politinio gyvenimo, o Vytauto veržimasis į valdžią laikinai pristabdytas. Jogaila tapo vienvaldžiu valdovu. ( 2, 229 psl. )

1382 metų spalio mėn. Jogaila su Ordinu pasirašė Dubysos sutartį. Jis turėjo per 4 metus apsikrikštyti pats ir pakrikštyti LDK, bei būti Ordino sąjungininku. Jis Ordinui užrašė Žemaitiją iki Dubysos upės. ( 2, 230 psl. )

1383 m. Jogaila nutraukė šios sutarties ratifikavimą, ir karo veiksmai vėl atsinaujino. ( 2, 230 psl. )

Jogailos ir Vytauto santykiai šiuo laikotarpiu buvo gan painūs. 1383 – 1384 m. Vytautas rėmė Ordiną, dalyvavo žygiuose prieš LDK, 1354 m. Ordinui užrašė Žemaitiją iki Nevėžio. Plėtodamas karinę bei diplomatinę kovą prieš Jogailą, Vytautas palaikė su juo ir slaptus santykius: 11384 m. kompromisas tarp jų jau tapo įmanomas, nes abu priklausė jau naujai politikų kartai. 1384 m. Vytautas sugriovė tris Ordino pilis, grįžo į Lietuvą ir pasidavė Jogailos valdžiai, tuo pačiu jis atgavo savo tėvo valdas, išskyrus Trakus. Vytautas labiausiai tikėjosi atgauti tėviškę, bet greitai nusivylė, Trakai ir toliau liko Skirgailos rankose. Vytautui teko pasitenkinti gavus valdyti didelės reikšmės neturinčius kraštus: Brestą, Drohičiną, Melniką, Bielską, Suradžių, Kamiencą, Volkoviską, Gardiną bei kitas mažesnes sritis. ( 2, 280 psl. )

Vytautui beliko tik susitaikyti su likimu ir laukti tinkamos progos. Tokios galimybės ilgai laukti nereikėjo. Mirdamas Lenkijos karalius Liudvikas paliko dvi dukteris, kurių vienai, Jadvygai, turėjo tekti Lenkijos sostas ir karūna. Lenkų didikai jai ieškojo tinkamo vyro, o savo valstybei gero valdovo. Jie manė, kad labiausiai tinkamas valdovas yra Jogaila ir nekreipė dėmesio, kad jų sosto kandidatė jau yra susižiedavusi su kitu. ( 1, 27 psl. )

1385 m. pasirašyta Krėvos sutartis. Akto sąlygos numatė , kad, vedęs Jadvygą ir tapęs Lenkijos karaliumi Jogaila įsipareigoja: apsikrikštyti su visais LDK gyventojais, atlyginti Jadvygos sužadėtiniui, Austrijos princui, už vedybų sutarties netesėjimą, atgauti ir sugražinti Lenkijai jos prarastas žemes, paleisti visus lenkų belaisvius bei LDK prijungti prie Lenkijos karalystės. Istorikai iki šiol ginčijasi ar čia buvo tik

Jogailos vedybiniai pažadai, kurių jis neketino tesėti ar tikras aktas, kurio būtų vėliau laikomasi. Dabar daugelis istorikų linkę manyti, kad Krėvos sutartis nebuvo jokia unija, o tik dokumentas (“Vedybiniai pažadai” – kai kurie istorikai interpretuoja šitaip), kuriuo vadovaujantis buvo užmegzti nauji santykiai su Lenkija. ( 2, 282 psl. )

1386 m. pr. Jogaila buvo pakrikštytas, sutuoktas su Jadvyga ir tapo Lenkijos karaliumi. 1386 – 1387 metais Jogailos nurodymu įkurtos kelios pirmos parapijos, statomos katalikų bažnyčios. 1387 metais paskelbtos trys garsiosios Jogailos pprivilegijos – Vilniaus vyskupystės vyskupui, Lietuvos bajorams katalikams ir Vilniaus miestiečiams. Krikšto reikšmė Lietuvai labai didelė: sugriuvo ideologiniai pagrindai, kuriais rėmėsi Ordinas. ( 2, 284 psl. )

Vytautas, norėdamas pašalinti Jogailą iš Lietuvos, priešinosi Krėvos aktui, kuris jungė Lietuvą su Lenkija. Priešinantis lenkų įtakai, Vytautui reikėjo kovoti su Skirgaila, Jogaila ir Lenkija. Jis įsitikino, kad savo vieno jėgomis nieko nepadarys, tai ėmė ieškoti pagalbos pas Ordiną. Mat, tuo laiku Ordino santykiai su Lenkija buvo įtempti, viena ir kita pusė rengėsi karui, ttai atstumtasis Lietuvos kunigaikštis nusprendė pasinaudoti susiklosčiusia proga ir palenkti Ordiną į savo pusę. Vytautas pasiūlė Ordinui bendromis jėgomis užimti Vilnių. Ordinas buvo nepamiršęs to, kad Vytautas 1384 m. pabėgdamas iš prūsų sulaužė sutartį ir sudegino jo keletą pilių. Ordinas ššį sykį manė, kad Vytautas jį nori apgauti, todėl Vytautas iš jo nesulaukė jokių pažadų dėl Vilniaus puolimo. Tokia padėtis truko iki 1390 metų. ( 1, 33 psl. )

Vytautas per daug nenusiminė, jis manė, kad gali pasitikėti savo krašto jėgomis, manė, kad gali apseiti ir be Ordino pagalbos. Tokiam pasitikėji.mui daugiausia įtakos darė tai, kad žmonės buvo pasipiktinę Jogailos vedama politika. Susiformavusi Lietuvos aristokratija vadovavo kariuomenei, buvo pilių viršininkais. Juos žeidė Lietuvos savarankiškumo panaikinimas ne tik tautinę savigarbą, bet ir juos asmeniškai: po Krėvės unijos Lietuvos kunigaikščio dvarą sudarė lenkai, pilis užėmė lenkų įgulos su savo vadais, o lietuviai savam krašte buvo nustumti tarsi į antra planą. Lietuvos didikai negalėjo pakęsti dar ir to, kad jiems vadovauja Skirgaila. Jis žmonėms nnebuvo autoritetas, jo elgesiu dauguma gyventojų piktinosi. Jis buvo girtuoklis, ir žmonės suprato, kad jis iškilo tik dėl to, kad buvo aklas Jogailos tarnas. Jie manė, kad jis negalįs likti Lietuvos valdovu. ( 1, 33 psl. )

1389 m. Vytautas sutelkė Gardine nepatenkintuosius Jogailos vedama politika ir 1389 antroje pusėje pradėjo atvirą kovą (bandė užimti Vilnių, bet nesėkmingai). 1390 m. Vytautas antrą kartą ryžosi kreiptis į Ordiną, nes Jogaila užgrobė jo visas žemes Lietuvoje. Jis atnaujino 1384 m. susitarimus su Vokiečių OOrdinu, po to ne kartą Vytautas su juo puldinėjo Lietuvos žemes. Vytautas atnaujino kontaktus ir su Maskva. Savo dukterį ištekino už Maskvos didžiojo kunigaikščio. ( 2, 284 psl. )

1392 m. Jogaila norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ryžosi kompromisui, siūlė taiką. Tada Vytautas paliko Ordiną ir grįžo į Lietuvą. ( 2, 285 psl. )1392 ASTRAVO SUTARTIS

Jogaila informuotas apie paskutiniuosius Vytauto žygius 1392 metais atvyko į Ostrovą, netoli Lydos. Čia įvyko Jogailos ir Vytauto iškilmingas susitaikymas. Šį katrą Jogaila ryžosi savo žodį ištesėti ir Astravos sutartimi atidavė Vytautui valdyti visą didžiąją Lietuvos kunigaikštystę su rusiškąja jos dalimi. Vytautas su savo žmona pažadėjo Lenkijos karūnai savo ištikimybę bei tai, kad esąs Jogailos vasalas, kurio žemės po mirties atiteks siuzerenui- Lenkijos karaliui. (1, 43 psl.)VYTAUTAS IR JO VALDYMAS

Vytautas, pradėjęs valdyti Lietuvą, tiek viduje tiek ir užsienyje vedė seną jau paties Mindaugo pradėtą politiką: viduje stengėsi įvesti centralizaciją, tai yra naikinti atskiras , beveik nepriklausomas, sričių kunigaikštijas, o jo užsienio politika buvo plėtojama dvejopai: vakaruose jis gynėsi nuo Ordino, kol galutinai jį sutriuškino Žalgirio mūšyje, o Rytuose-pulti, t. y. užkariauti naujų žemės plotų. Vytautas panaikino feodalinį rusų žemių separatiškumą, atėmė valdžią iš atskiras Rusios sritis valdžiusių Gediminaičių: iš Skirgailos – Polocką, Švitrigailos – Vitebską, Kaributo- Seversko NNaugardą, Vladimiro- Kijevą, Teodoro Karijotaičio- Podolę, Teodoro Liubartaičio- Voluinę. Buvusios Rusų kunigaikštystės tapo pavaldžiomis LDK sritimis- žemėmis, kurias valdyti Vytautas skyrė ištikimus sau bajorus, nes centro valdžiai paklususių sričių bajorus buvo lengviau mobilizuoti į karus. ( 3, 41 psl.)

Vytautas tęsė Algirdo Rusų žemių užkariavimo politiką. Jis leidosi į politinius kompromisus su Ordinu. 1398m. Salyno ir 1404m. Raciono kartu su Jogaila pasirašytomis sutartimis jis atsisakė Žemaitijos Ordino naudai, kad atvertų sau kelią Rytuose. 1395m. Vytautas siekdamas ramybės Rusų žemėse prie LDK prijungė Smolenską. 1399m. , pralaimėjus mūšį su mongolais totoriais, ekspansija Juodosios jūros kryptimi kuriam laikui nutrūko. 1404m. laikinai išsivadavo sukilę smolenskiečiai, tačiau 1404m. Vytautas vėl įsitvirtino Smolenske. Užgrobęs Smolenską, per Žalgirio mūšį jis galėjo pasitelkti netik Kijevo, bet ir Smolensko pulkus. 1406-1408m. jis kariavo su Maskvos didžiąja kunigaikštyste dėl Pskovo ir Naugardo. ( 3, 41 psl.)

1407m., sudaręs sutartį su Naugardu, Maskva (1408m.), Pskovu (1409m.). Tokiu būdu užsitikrinęs taiką Rytuose, Vytautas nukreipė jėgas prieš Ordiną. ( 3, 41 psl.)

Žemaičiai 1409m. gavo Vytauto paramą ir išvijo iš savo krašto riterius. Lenkijos ir Lietuvos valdovai palaikė sukilusius žemaičius, todėl magistras Ulrichas fon Jungingenas 1409m. paskelbė jiems karą. Karo veiksmai prasidėjo Lenkijos žemėse, Dobrynėje. Lenkija, staigaus karo užklupta, negalėjo pasipriešinti. Magistras, po pirmųjų mūšių ppergalės, kėlė Lenkijai reikalavimus. Jis norėjo, kad Lenkija atsisakytų remti žemaičius ir Vytautą. Vytauto kariuomenė užėmė Klaipėdą, išsiveržė anapus Nemuno. Į konfliktą įsikišo Čekijos karalius Vaclovas. 1409m. spalio 7d. buvo pasirašytos paliaubos, o taikos sutartį numatyta surašyti Prahoje. 1410m. vasario 8d. karalius Vaclovas pripažino Ordinui Žemaitiją ir Sūduvą bei ginčijamas lenkų pilis Drezdeną ir Santoką Dobrynės žemėje. ( 3, 41 psl.)

Dinastijos ryšių suvienytos Lenkijos ir Lietuvos valstybės buvo už Ordiną galingesnės ir neleido jam savavaliauti. Didelis karas buvo neišvengiamas, abi pusės jam intensyviai ruošėsi. ( 3, 41 psl.)ŽALGIRIO MŪŠIS

1409m. gruodžio mėn. Jogaila ir Vytautas susitiko Breste ir sudarė strateginį karo žygio planą prieš Ordiną. Mūšio galutinis tikslas – užimti Ordino sostinę Marienburgą bei sutriuškinti Ordino kariuomenę. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės turėjo susitikti prie Vyslos ties Červinsku ir trumpiausiu keliu žygiuoti į Marienburgą. Šį planą pavyko nuslėpti nuo Ordino šnipų. Kryžiuočiai tikėjosi, jog sąjungininkai veiks pavieniui – vieni žygiuos Pavysliui, kiti- panemunėmis. ( 3, 41 psl.)

Ruošdamasis karui, Vytautas surinko keturiasdešimt pulkų iš jam pavaldžių aštuoniolikos lietuvių, baltarusių , ukrainiečių ir rusų žemių. Jogaila iš Lenkijos žemių atvedė penkiasdešimt pulkų. Jogaila ir Vytautas dar turėjo samdinių iš Čekijos ir totorių. Ordinas turėjo penkiasdešimt vieną vėliavą. Jis dar pasitelkė čekų, moravų, bavarų,

austrų, saksų, frankoniečių, vestfalų, tiuringų, lužitėnų, švabų, frizų bei riterių nuo Reino ir Pamario. Sąjungininkių kariuomenė buvo gerokai didesnė už Ordino. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje buvo apie dvidešimt penkis tūkstančius raitelių, o Ordino dvidešimt vienas tūkstantis, iš jų apie 4-5 tūkst. talkininkų iš Vakarų, be to buvo iš viso apie 10 tūkst. pėstininkų. Iš viso dalyvavo apie 60 tūkstančių žmonių. `Lietuvos kariuomenė nebuvo taip gerai apginkluota kaip Vakarų Europos, bet sudėtį turėjo panašią: pėstininkų, kavalerijos, artilerijos. ( 1, 76 psl. )) Ordino kariuomenė už sąjungininkių buvo pranašesnė, nes buvo geriau ginkluota, labiau patyrusi ir drausminga( 1, 76 psl. ) Karui buvo ruošiamasi ir diplomatiškai. Jogaila ir Vytautas 1409m. rugsėjo 9 d. išsiuntė į Vakarus laiškus – skundus prieš Ordiną. Juose išvardino visas Ordino piktadarybes, t. y. kad kryžiuočiams rūpi ne pagonių krikštas, o žemių grobimas, žmonių žudymas. Jie rašė ir apie tai, kad žemaičius buvo atidavę Ordinui pakrikštyti, bet jis nuo 1398 iki1409m. nei vieno jų nepakrikštijo. ( 3, 41 ppsl.) Lietuvos ir Lenkijos žygis prasidėjo po to, kai laukuose išsklaidytos Lenkijos ir LDK kariuomenės 1410m. birželio mėn. Pabaigose susitelkė ties Červinsku. Liepos 3d. jungtinės karinės pajėgos įžengė į Mozūriją, liepos 9d. perėjo Ordino sieną. Prie Druvintos upės susitiko Ordino kariuomenę. SSąjungininkai vengė susidūrimo ir apėjo upę bei pasuko kitu keliu pro Soldau, Gilgenburgą, Tanenbergą, Osterodę arba Alenšteiną. ( 3, 42 psl.)

Liepos 15 d. rytą sąjungininkams, žygiuojantiems į Marienburgą, ties Tanenbergo kaimu kelią pastojo Ordino kariuomenė, vadovaujama magistro Ulricho fon Jungingeno. Riteriai čia buvo numatę užkirsti Lietuvos – Lenkijos kariuomenei kelią. Mūšio laukas buvo apie 4 kvadratinius kilometrus, jame išsidėstė apie 50 tūkst. karių, o už mūšio lauko – gurguolės. Karių dešinįjį sparną dengė Laubeno ežeras, čia buvo išsidėsčiusi LDK kariuomenė. Kairiajame sparne buvo lenkų pulkai, juos dengė miškas – Žalgiris ( Griunvald ). Šiuos pulkus manoma, kad sudarė priešakiniai daliniai – raiteliai ir pėstieji. Sąjungininkų buvo viena armija ir vienas karo vadas – Jogaila, kuris mūšyje tiesiogiai nedalyvavo. Jo pusbrolis JJogaila buvo svarbiausias asmuo karaliaus sudarytoje 8 žmonių karo taryboje. Jis vadovavo LDK kariuomenei ir dalyvavo mūšyje, buvo jo faktiškasis vadas. ( 3, 43 psl.)

Praslinkus maždaug valandai po mūšio pradžios, Buvo imtasi įgyvendinti mūšio planus, kuriuos sugalvojo Vytautas su Jogaila. LDK kariuomenė išskyrus tris centre stovėjusius pulkus, pasitraukė Zėvaldo kryptimi. Šiuo manevru buvo siekiama suardyti vokiečių riterių rikiuotę ir juo išsklaidytus iš naujo užpulti. Tokia taktika visiškai pasiteisino. Ordino riteriai persekiojo atsitraukiančiuosius, o šie persigrupavo į naują rikiuotę ir perėjo įį kontrpuolimą. Tai turėjo lemiamą reikšmę pergalei pasiekti. Lenkų kariuomenė likusi mūšio lauke didvyriškai tęsė mūšį. Svarbiausiame mūšio etape magistras jau pradėjo dainuoti pergalės giesmę, jis manė, kad jau pergalė jų rankose, kad lenkai neatsilaikys. Tuomet Vytautas sudavė lemiamą kirtį su savo vedamaisiais “pagonimis”. ( 3,. 43 psl.)

Žalgirio mūšyje žuvo visa Ordino vadovybė: magistras Ulrichas fon Jungingenas, maršalas Frydrichas fon Valelnrodas, didysis komtūras Kunas fon Lichšteinas, beveik visi krašto komtūrai ir žymesni riteriai, kurie liko givi – pateko į nelaisvę. Lietuvos ir Lenkijos jungtinė kariuomenė nugalėjo 51 pulko vėliavą. 1412 m. popiežiaus jono XXIII bulėje buvo teigiama, kad tą kart žuvo 18 tūkst. krikščionių. Šis skaičius gali būti, kad yra perdėtas, bet faktai nenutyli, kad visa Ordino kariuomenės vadovybė galvas paguldė mūšio lauke. 1416 m. Konstanco bažnytiniame suvažiavime buvo pasakyta, kad pasaulis tokio didelio valstybės sutriuškinimo dar neregėjo. ( 3, 44 psl.)

Gerai žinome, kad mūšį rengė Vytautas ir Jogaila kartu susėdę. Lenkai viso žygio iniciatoriumi ir vadovu laiko Jogailą. Taip manyti neteisinga. Rimtesni istorikai didžiausią nuopelną skiria Vytautui, nes jis buvo faktinis karo vadas. Jogaila mūšio metu kare nedalyvavo, jis pasirinko saugią vietą iš kur galėjo visą kovos lauką stebėti. Jį saugojo apsauga. O kas saugojo Vytautą? Jis visą laiką, kkol Jogaila ramiai ir saugiai sėdėjo, lakstė kovos lauke. ( 1, 88 psl. )

Iš sąjungininkių pusės karui buvo puikiai pasiruošta ir viskas iš anksto tiksliai suplanuota. Tikslus plano vykdymas, punktualus kariuomenių susitikimas, tvarkingas žygiavimas, nuoseklus gynimasis bei puolimas, – visa tai rodo nepaprastus vado sugebėjimus. Dlugošas teigia, kad jis lakstė tarp lietuvių – lenkų pulkų kaip viesulas, dažnai keisdamas arklius. Jis – Kęstučio sūnus, neapvylė savo tėvo, jis įrodė, kad moka ne tik karo planus sudarinėti, o juos ir įvykdyti. Jogaila to parodyti mums negalėjo.(1, 89 psl. )

Žalgirio mūšis paneigė Ordino nenugalimumo mitą. Jis liko tik Vokietijos imperijos satelitu ir vykdė jos politiką. Lenkijos ir Lietuvos unija sėkmingai išlaikė pirmąjį išbandymą. Šis mūšis tapo pavyzdžiu kitoms tautoms, kurios kovojo už laisvę. Lėmė Ordino žlugimą, atskleidė šios valstybės rimtus socialinius ir tautinius prieštaravimus. Ši pergalė buvo epochinės reikšmės, ji pastojo kelią vokiečių riterių agresijai, grąžino Lietuvai jos vakarinę dalį – Žemaitiją bei sužlugdė vokiečių planus užvaldyti slavų ir baltų kraštus. (1, 89 psl. )

Žalgirio mūšis išgarsino Vytauto vardą per visą Europą. Žalgirio mūšiui, labiau kaip kokiam kitam, galima duotai tautų mūšio vardą, nes jame dalyvavo beveik visos Europos tautos. Vytauto vardas nuskambėjo į rytus ir į vakarus. (1, 90 psl. )

Vytautas, bbe abejo, būdamas gabus politikas ir valdovas, darė didelės įtakos pačiam Jogailai ir todėl nenuostabu, kad šis be jo nedarydavo jokių svarbesnių žygių, tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje. Iš kitos pusės, kad Vytautą anų laikų žmonės lygino su Cezariu ir Aleksandru Didžiuoju ir vadino skydu, krikščionybės vadu ir net apaštalu. Mes nė kiek nesuklysime pasakę, jog už tai jis pirmiausia skolingas Jogailai, kuris jį remdavo didesniuosiuose žygiuose. Be tos paramos vargu jis būtų taip pagarsėjęs. Jų abiejų geri santykiai, vienas kito rėmimas atnešė Lietuvai tik gerų pasekmių. Lietuvos vardas pagarsėjo visoje Europoj. Todėl į Jogailą nereikėtų žiūrėti kaip į asmenį, kuris Lietuvai linkėjo tik blogo, bet lygiai su Vytautu mylėjusį Lietuvą ir dirbusį jos gerovei, tik kiek kitokiu keliu nei Vytautas. (1, 200 psl. )TOLESNI ĮVYKIAI PO ŽALGIRIO MŪŠIO

1411 m. vasario 1 d. Torūnėje buvo paskelbtos taikos su Ordinu sąlygos. Ordinui už išpirką buvo grąžintos sąjungininkių užimtos pilys, jis kaip minėta, atsisakė teisių į Žemaitiją ( iki Vytauto ir Jogailos mirties ). Dobrynė atiteko Lenkijai, o Pamarys, Kulmas, Michalovas ir keletas pilių Kujavijoje liko Ordino valdžioje. (3, 44 psl. )

1413 m. vėl prasidėjus sąjungininkių konfliktams su ordinu dėl žemių, buvo atnaujinti karo veiksmai. Ginčą sprendė Konstaco bažnytinis suvažiavimas. Jo

nurodymu Žemaitijoje buvo įvesta krikščionybė, įsteigta Žemaičių vyskupija. 1415 m. sausio 17 d. popiežius Jonas XXIII panaikino Ordino teise į Lietuvą. Lenkijos – Lietuvos valstybėms buvo pavesta atstovauto Vakarų krikščioniškajam pasauliui Rytuose. (3, 44 psl. )

Popiežius pakvietė Vytautą padėti šv. Romos imperijai, kariaujančiai su husitine Čekija. Imperija neatsisakė savo seno nusistatymo prieš LDK, neanuliavo anksčiau Ordinui užrašytų LDK žemių. Dar daugiau – imperatorius ( nuo 1411 m. ) ir Vengrijos karalius Zigmantas, 1420 m. sausio 6 d. Vroclove spręsdamas LLDK ir Ordino ginčą dėl Žemaitijos, palaikė Ordino pusę. Tuomet Vytautas ryžosi paremti Čekiją prieš imperiją. Jis sutiko priimti Čekijos karūną ir čekų husistamas pasiuntė į pagalbą kunigaikštį Kaributą. Imperija buvo nusiteikusi prieš LDK sąjungą su husistine Čekija ir norėjo bei ragino Ordiną stoti prieš šią sąjungą. LDK su Lenkija ruošėsi dvigubui karui: prieš Ordiną Prūsijoje bei imperijos – Čekijoje. 1422m balandžio mėn. Kaributas – Čekijos ir Moravijos vietininkas, Vytauto remiamas, paskelbė karą imperijai, o po 3 mėn. Jogaila paskelbė kkarą Ordinui. Didžiulė LDK ir Lenkijos kariuomenė vėl įsiveržė į Ordino žemes. Imperatorius užsiėmęs husitų reikalais nesuspėjo Ordinui suteikti pagalbos. 1422 m. Rugsėjo 17 d. buvo pasirašyta Melno taika, kuri panaikino imperatoriaus sprendimą dėl Žemaitijos. Ji visiems laikams atiteko Lietuvai, iišskyrus Klaipėdą bei Klaipėdos kraštą. Lietuvai paliko siauras 15 km ruožas nuo Palangos iki Šventosios upės. Po pasiektos pergalės, Vytautas 1423 m. atšaukė Kaributą iš Čekijos ir nesivainikavo Čekijos karaliumi. Taip Vytautas užbaigė pusantro šimtmečio trukusias kovas dėl Žemaitijos. (3, 45 psl. )

Po Žalgirio mūšio iškilo kita problema – kaip suartinti Lietuvos ir Lenkijos socialinę ir valstybinę struktūrą bei pademonstruoti Ordinui Lenkijos ir Lietuvos vienybę. Tarpusavio santykiuose greit išryškėjo dvi tendencijos: lenkų ponų noras prisijungti LDK prie Lenkijos ir lietuvių noras sulyginti savo teises ir privilegijas su to paties luomo lenkais. Šiuos klausimus bandė spręsti Horoldėje 1413 m. Jogailai Vytautas raštu pareiškė, kad siekdami apsisaugoti nuo Ordino jie amžinai prijungia LDK prie Lenkijos. Jos pavyzdžiu Lietuvoje įvedama vaivadijų administracinė tvarka. VVisos LDK tarnybos bus teikiamos karaliaus ir iki gyvos galvos ir, žinoma, tik katalikams. Po Vytauto mirties LDK bajorai negalės rinkti didžiojo kunigaikščio, jį skirs karalius, pasitaręs su lietuvių ir lenkų bajorais. Kitaip tariant, Lietuvos sostas bus atiduotas tam, kurį Lenkijos karalius parinks pritariant lietuvių ir lenkų bajorams. 1401 m. Vilniaus – Radomo unijos sprendimu Lietuva po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijai ir jos karaliui. (3, 45 psl. )

Kitame dokumente Lietuvos bajorai pažadėjo būti ištikimi Jogailai ir Vytautui ir sutiko, kkad po Vytauto mirties priims tą kunigaikštį, kurį paskirs Jogaila ir jo įpėdiniai. Lenkų bajorai prižadėjo Lietuvos aukštuomenei privilegijas ir davė 47 lietuvių šeimom savo herbus. Taip pat buvo akcentuojama abipusė parama, bendra užsienio politika, pavieniais atvejais buvo ketinama šaukti bendrą seimą. (3, 45 psl. )

1413 m. susitarimas numatė, kad LDK turės atskirus valdovus, nors ir lenkų karalių skiriamus. LDK inkorporavimas į Lenkijos sudėtį buvo atidėtas tolesniam laikui. (3, 45 psl. )

Matydamas Lietuvai kilusį pavojų, Vytautas stengėsi stiprinti karinę ir politinę LDK jėgą, kaip atsvarą Lenkijai. Jis nerėmė Jogailos , kovojančio su. Ordinu dėl vakarinių žemių. Su lenkų ponais ginčijosi dėl Podolės ir Volynės. Siekė Lucko vyskupą atskirti nuo Lvovo arkivyskupijos. (3, 46 psl. )

1428 m. popiežius kreipėsi į imperatorių, ragindamas energingiau kovoti su čekų husitais. Imperatorius Zigmantas Jogailai taip pat pasiūlė veikti prieš husitus jo vardu , nes pats kovojo su turkais. 1428 m. spalį Jogaila paskelbė husitams karą. Imperatorius veikė dviveidiškai. Jis ragino Jogailą kariauti su husitais, o pats slapta tarėsi su jais, kaip apsodinti į Čekijos sostą savo žentą Albrechtą. 1429 m. sausį įvyko imperatoriaus sušauktas suvažiavimas Lucke tariamai aptarti husitų klausimo. Suvažiavimo šeimininkui Vytautui jis pasiūlė karūną. Lenkų delegaciją imperatoriaus pasiūlyme įžiūrėjo unijos pažeidimą ir paliko ssuvažiavimą. Mirus nepaliekančiam įpėdinio Vytautui, LDK pagal Horodlės susitarimą turėjo atitekti Jogailos ir jo sūnaus valdžion. (3, 46 psl. )

Popiežius, išgirdęs apie Jogailos ir Vytauto nesutarimus dėl karūnos, dar bandė juos sutaikyti ir nukreipti juos prieš husitus. Lenkų senatoriai buvo net nusprendę verčiau atiduoti Lenkijos karūną Vytautui, bet neleisti jam karūnuotis Lietuvos karaliumi. Tai buvo ketinimas Jogailą detronizuoti. 1430 m. liepos mėn. 7 d. imperatorius sudarė konkretų Vytauto karūnavimo planą. Jogailos įkalbėtas, popiežius 1430 spalio mėn. 13d. paprieštaravo Vytauto karūnacijai. Vytauto mirtis 1430 m. spalio 27 d. karūnacinį ginčą nutraukė. (3, 46 psl. )VYTAUTO LAIKŲ FEODALINĖ SANTVARKA IR VALSTIEČIŲ IŠNAUDOJIMO DIDĖJIMAS

Vytauto laikotarpiui būdinga sparti feodalizmo plėtra. XIV- XV amžių sandūroje keitėsi kariuomenės sudėtis- vietoj visuotinio kariuomenės šaukimo įsigalėjo bajorų nuolatinė karo tarnyba. Vytautas didino bajorų skaičių “paprastus” žmones atleisdamas nuo ūkinės tarnybos ir versdamas juos atlikti karo tarnybą. Naujiems bajorams jis užrašydavo valstybės žmonių ir žemių. Tokios žemės –lenai (beneficijos) –1413m. pirmą kartą paminėtos valstybiniu mastu. Vėliau šis užrašymo procesas vyko labai greitai. Žemių dalijimas už karo tarnybą truko iki 1569 metų. 1418 metais pirmą kartą sukyla žemių dalijimu nepatenkinti žmonės Žemaitijos Raseinių, Medininkų ir Knituvos valsčiuose. Sukilimui vadovavo Vaitenis, o jį malšino Žemaičių seniūnas Kęsgaila, Vytauto padedamas. Už didesnes ppaslaugas Vytautas bajoras skirdavo ištisus valsčius Baltarusių žemėse: Ašmenos, Lydos, Minsko ir Naugarduko srityse. (3, 34 psl. )

XV a. vyravo ekstensyvus ūkis. Žemdirbystė apsiribojo laukų paruošimu sėjai, visiškai ignoravo ilgalaikį žemės naudojimą. Vyravo lydiminė ūkio sistema. Ją imta keisti dvilaukiu: pūdymas ir sėjimas vienas kitą keisdavo ne kasmet, o po ilgesnės pertraukos. Taip dirbant buvo naudojama tik pusė ariamos žemės. (3, 34 psl. )

Lietuvos miestai atsirado XIII-XIV a. dažniausiai sunku nustatyti, kurios gyvenvietės buvo tik įtvirtintos pilys, o kurios – jau miesto tipo, nes “gorod” galėjo reikšti ir mūru ar pylimu sutvirtintą pilį. Mūsų laikais atlikti tyrimai Kernavėje rodo XIII a. antrosios pusės miestą kaip išsivysčiusį amatų centrą. Tačiau tokių miestų žinome nedaug. Vytauto valdymo laikais buvo tik keturi miestai- Vilnius, Brestas, Kaunas ir Trakai. Šie miestai vėliau gavo Magdeburgo teises. Tolesnis miestų atsiradimas ir augimas siejasi su amatų ir prekybos plėtra. (3, 34 psl. )VYTAUTO VALDYMO REIKŠMĖ LIETUVAI

Vytautas buvo talentingas valstybės valdovas, didis politikas ir organizatorius. Jis nuosekliai siekė sustiprinti LDK, padidinti jos įtaką Vidurio ir Rytų Europoje, apginti ją nuo inkorporacijos į Lenkiją taip pat grąžinti Lietuvai nuo jos apiplėštą Žemaitiją, įveikti LDK sričių separatiškumą. Šiuos istorinius uždavinius jis sėkmingai įvykdė. Lietuva nei iki Vytauto, nei po jo

neturėjo tokio valdovo. (3, 46 psl. )Jeigu prasidedant Vytauto didžiojo laikams Lietuva buvo dar pagonių šalis, tai jo laikams baigiantis Lietuva buvo gerokai sukatalikinta. Vytautas tai pasiekė ne iš karto, bet po sunkių katalikybės platinimo žygių. Jis per visą savo valdymo laikotarpį pastatė tiek bažnyčių, kiek nepastatė nei prieš jį valdę kunigaikščiai, nei po jo.

Vytautui per visą savo valdymo laiką teko gana įtemptai gintis nuo Livonijos ir Vokiečių Ordinų ne tik karais, bet ir Lietuvos krikšto faktu, nes su jjuo baigėsi visos Ordinų pretenzijos į LDK žemes. Lietuvai priėmus krikštą, Ordinai neturėjo kuo pateisinti savo žygių ir pastangų užvaldyti Lietuvą, o Lietuvą vis užpuldinėjo. Vytautui todėl nebuvo nieko geresnio, kaip kovoti su Ordinais jų pačių Lietuvai taikytu būdu – pasiremiant tikėjimo dalykais. (1, 117psl. ) Po Vytauto mirties Lietuvos ir Lenkijos santykiai pašlijo.IŠVADOS

Vytautas tikriausiai yra įdomiausias valdovas, nes valdė Lietuvą didžiausių persilaužymų laikotarpiu. Tais laikais keičiasi Lietuvos gyvenimas, politika, atsiranda naujos pažiūros į Vakarų Europos kultūrą. Lietuva Vytauto dėka pprie tos kultūros prisijungė. Šis pereinamasis laikotarpis buvo gan ramus tik Vytauto dėka.

Vytauto laikais Lietuvai buvo didelis pavojus netekti visiško politinio savarankiškumo, jo dėka to neįvyko. Daugiau vargu ar galima buvo ką padaryti. Išsilaisvinęs nuo Ordino priklausomybės jis Lietuvos vvardą padarė žinomą visai Vakarų Europai bei sutriuškino Žalgirio mūšyje Ordiną visiems laikams.

Vytautas sukūrė modernios krikščioniškos valstybės pagrindus, sustiprino bajorų luomą, plėtė ryšius su užsieniu ir svarbiausia suformavo lietuvių visuomenėje valstybingumo sampratą, kuri išliko net iki XIX a. tautų atgimimo laikotarpio. ( 2, 297 psl. )

Šiais laikais legenda jau tapusį valdovą kasmet mums primena liepos 15 d. 2010 m. bus prabėgę jau 600 metų nuo Žalgirio mūšio. Vieni istorikai Vytautą vertina ir teigia, kad jo reikšmė Lietuvai buvo itin didelė šiame mūšyje, kiti, dažniausiai Lenkai, jį menkina, ir teigia, kad Jogailos reikšmė buvo daug didesnė. Šiandien mes suvokiame, kad Vytautas tikrai daug gero padarė Lietuvai. Tai viena iš tokių asmenybių, kurios iš istorijos ištrinti neįmanoma.

Manau, šis referatas tikrai ppadėjo prisiminti bei iš naujo įvertinti neįkainojamą Vytauto indėlį Lietuvai.NAUDOTA LITERATŪRA

1. Vytautas Didysis. Vyriausia enciklopedijų redakcija, 1988 m.

2. Istorija. A. Petrauskienė. Vilnius, 2001.

3. M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų. Vilnius, 1988 m.