Atominis ir branduolinis ginklas

Atominis ir branduolinis ginkas

Atominis ginklas“ – tai bet koks įtaisas, naudojantis atominę energiją, išskyrus jo transportavimo ar varomąsias priemones (kai tokios priemonės yra atskiriamosios šio įtaiso dalys), kurio pagrindinė paskirtis – naudoti arba tobulinti jį kaip ginklą, ginklo eksperimentinį pavyzdį ar ginklo bandymo įtaisą;

Iš visų technologijų, atsiradusių per Antrąjį pasaulinį karą, ne viena neturėjo tokio didžiulio poveikio žmonijos civilizacijai kaip atominė bomba. Jos sukūrimas prilygsta ugnies atsiradimui priešistoriniais laikais. Taigi iš Dievo rankų pirmą kartą buvo atimta galimybė ssunaikinti visą gyvybę žemėje, ir ši galia atsidūrė žmonių rankose.

Trumpam pažvelkime į šio ginklo kūrimo istoriją: Didelę dalį uždavinio pradiniame etape atliko britai, tačiau besitęsiant Anglijos bombardavimui jiems pradėjo trūkti resursų. Vėliau projektas buvo perduotas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Prezidentui Ruzveltui skyrus 2 milijardus dolerių JAV, Kanados ir Britanijos mokslininkai skubėjo kuo griečiau baigti kūrimo darbus, nes zinojo kad analogišką projektą įgivendiną ir vokiečių mokslininkai. ( Vokiečių projektui vadovavo garsusis V1 ir Fau-2 raketų kūrėjas Varneris fon Braunas, po karo ppagrobtas JAV žvalgybos ir dirbęs Amerikos kosmoso programoje).

„Branduolinės“ valstybės :

Atominis ginklas buvo sukurtas šiose valstybėse: Didžiojoje Britanijoje – 1952 m., Prancūzijoje – 1960 m., Kinijoje – 1967 m., Indijoje – 1974 m., Rusija,JAV ir galiausiai Pakistane – 1998 metais.

Nepatvirtinta „„branduolinė“ valstybė

• Izraelis

Šalys, bandančios sukurti branduolinį ginklą

• Iranas

• Irakas ( Šiuo metu JAV pajėgos Irake ieško branduolinio ar kito MNG kūrimo įrodymų. )

Valstybės, kuriose branduolinio ginklo technologija nėra tęsiama

• Šiaurės Korėja — 1994 metais buvo gautas sutikimas iš Šiaurės Korėjos vyriausybės dėl branduolinio ginklo technologijos vystymo sustabdymo bei dėl jau esamų objektų demontavimo. Beje šiuo metu korėjiečiai teigia pasigaminę kelias branduolines bombas, tačiau to patvirtinti negali.

• Pietų Afrika — savarankiškai sukonstravo, bet vėliau savanoriškai išmontavo 6 urano bombas.

• Baltarusija, Kazachstanas, Ukraina — Kai Sovietų Sąjunga iširo, šios buvusios sudedamosios sąjungos valstybės turėjo savo nuosavybėj branduolines galvutes, kurias turi iki šiol.

Biologinis ginklas

Kare svarbiausia nukenksminti priešininką, kad šis negalėtų pasipriešinti. Dažniausiai tai daroma nnužudant kuo daugiau jo karių. Masinio naikinimo ginklais laikomos toksinės ar nuodingos cheminės medžiagos, įvairių ligų sukėlėjai (virusai, bakterijos) bei radioaktyvios medžiagos – ginklai, kuriais naudojantis žūva didelis skaičius žmonių per trumpą laiko tarpą, tagi jie yra tinkamiausi šiam darbui. Geriausiai žinomas masinio naikinimo ginklas yra atominė bomba. Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir ccheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai.

Tačiau biologinis ginklas tikrai nėra naujovė. Biologinio ginklo panaudojimas aprašomas dar biblijoje, tačiau nekiekvienas tiki tuo, kas parašyta Biblijoje. Senovėje dažnai budavo užkrečiami priešiniko geriamo vandens šaltiniai, tai irgi galima laikyti biologinio ginklo panaudojimu. Šeštame amžiuje pr. Kr. Asiriai nuodydavo priešinikų geriamo vandens šaltininius paprastaja skalse. Romos imperijos laikais buvo užrašytas pirmasis biologinio ginklo panaudojimo atvejis (neskaitan Biblijos). Skitų lankininkai kišdavo strėlių antgalius į pūvančius lavonus, ar kraują sumaišytą su mėšlu, kad net menkas įbrėžimas sukeltų priešininkui daug problemų. Per Kartaginos karą Romėnai mesdavo į šulinius gyvūnų lavonus, tas pat buvo daroma ir per Amerikos pilietinį karą. Generolas Džosefas E. Džonsonas (Joseph E. Johnson) žygiuodamas su Konfederatų kariuomene į Viksburgą vesdavo galvijus į tvenkinius ir ten juos nušaudavo. Sajungininkų kariuomenės generolas Wiljamas T. Šermanas (William T. Sherman ) savo užrašuose paminėjo, kad dvokiančią skerdieną reikėjo ištraukti iš vandens, bet nieko neminėjo, kaip tai atsiliepė jo karių sveikatai. Daug ankščiau katapultos ištobulėjimas leido visiškai kitaip panaudoti biologinį ginklą. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vvartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų. Daug labiau apgalvotai ir žiauriau biologinį ginklą panaudojo Britai Šiaurės Amerikoje. Žinodamas, kad vietiniai yra labai neatsparūs raupams lordas Džefris Amhestas (Lord Jeffrey Amherst), Britų pajėgų Šiaurės Amerikoje vadas pasiūlė išdalinti indėnams užkrėstas antklodes, kad “sumažintų” jų skaičių. Raupų epidemija Pito forte suteikė jam galimybę įgyvendinti šį sumanymą. Vienas Amhersto patikėtinių išdalino indėnams antklodes iš raupų izoliatoriaus. Per kelis mėnesius raupai išplito tarp indėnų.

Biologinio ginklo savoka kaip mes ją suprantame dabar susiformavo per pirmąjį pasaulinį karą. Vokiečiai planavo panaudoti juodligę prieš galvijus, kurie turėjo tapti įvairių kariuomenių maistu. Bandymas pirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti buvo gana nesėkmingas. Daug didesnį nerimą sukėlė tai, kad paaiškėjo, jog Vokiečių konsulas Ciurike, paliaubų metu ruošė cholerą, paskleidimui Italijoje. Biologinio ir cheminio ginklo panaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius gginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji Britanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.

Antrasis pasaulinis karas biologino ginklo kūrimo ir panaudojimo atžvilgiu buvo tikras košmaras. Japonai 1931 pradėjo vykdyti sistemingus tyrimus, siekdami sukurti biologinį ginklą. Japonų armijos karininkas Širo Iši vadovavo šiems tyrimams. Kaliniai, tarp jų ir Amerikiečiai, karo belaisviai, buvo naudojami kaip jūtų kiaulytės. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. 1942 liepa Iši išdalino Nankino (Kinijos miestas) vaikams šokoladą užkrėstą juodlige. Bijant, kad Japonų sukaupta informacija po antrojo pasaulinio karo pateks į Rusų rankas, Japonų generolai atsakingi už šiuos karo nusikaltimus taip ir nebuvo teisiami. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti biologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių. Britai ir Amerikiečiai taip pat kūrė biologinį ginklą, bet jis taip ir nebuvo pradėtas gaminti, jei neskaičiuosime juodligės sporomis apkrėstų pašarų, kurie taip niekad ir nebuvo panaudoti. Britai visgi sukūrė biologinį ginklą ir netgi jį išbandė. Britai išbandė bombą su juodligės sporom ant avių Gruinardo saloje (sala Škotijos šiaurės vakaruose). Efektas buvo didesnis, nei jie tikėjosi, sala tapo negyvenama

45 metams. Kitas ne tik išbandytas, bet ir realiai panaudotas biologinis ginklas buvo rankinė granata impregnuota botulizmo bakterijų – toksinų (Botulizmas (lot. botulus – dešra) – tai liga, sukeliama botulizmo bakterijų – toksinų, kurios metu pakenkiamos centrinė ir vegetacinė nervų sistemos). Ši granata buvo panaudota prastos reputacijos nacio, Reinhardo Hydricho (Reinhard Heydrich) nužudyme. Nors jo sužeidimai buvo visai nežymūs ir nekėlė pavojaus jo gyvybei, Hydrichas netikėtai mirė po keletos dienų, pasireiškus simptomams būdingiems apsinuodijus botulizmo bakterijų – toksinu.

Po Antrojo ppasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms žemės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo ddaug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.

Šaltojo karo metais JAV norėjo išbandyti ar jų ššalis labai pažeidžiama biologiniu ginklu. Visi bandymai baigėsi tuo pačiu, paleidus nukenksmintas bakterijas civiliai nieko nepastebėdavo, o po kelių valandų ligonines užplūsdavo apsikrėtusiųjų banga.

1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų biologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų sutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 valstybės. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti ir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė pplėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.

Didžiausių BGS pažeidimų 1972-1992 m. laikotarpiu buvo Sovietų Sąjungoje, kuri tęsė superslaptas šio ginklo kūrimo programas iki pat 1990 metų. Kai kurie užsienio ekspertai mano, kad tokie tyrimai vyksta iki šiol. Sovietinio biologinio ginklo kūrimo mastai paaiškėjo po plačiai pasaulyje nuskambėjusio pulkininko Kanatjano Alibekovo, biologinius ginklus kūrusios “farmacijos” agentūros Biopreparat direktoriaus pavaduotojo, dezertyravimo į Vakarus.

Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 ttūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago) žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą. Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.

Biopreparato klestėjimo metu 1979 m. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.

Užsienio spaudoje plačiai pagarsėjo ir kitas nesenas atvejis, kai Aralo jūros saloje, Kazachstane, ilgus metus veikė rusų biologinio ginklo, taip pat ir juodligės, bandymų poligonas. Kazachstanui tapus savarankiška valstybe, rusai paliko poligoną. Lietuvoje gerai žinome, kokios būklės rusai palieka savo bazes! Taip atsitiko ir ten – rusai paskubomis užkasė mirtinai pavojingus preparatus. Jūra pamažu nuseko, sala tapo pusiasaliu. Vėjas pusto žemę, ją rrausia šunys, joje ganosi karvės. Teroristams taip nesunku pasikapsčius prisirinkti juodlige užkrėsto grunto ir prisiauginti mirtinų sporų.

Sunki Rusijos mokslininkų padėtis išsklaidė jų tūkstančius po pasaulį. Išsklaidė ir puikių fizikų, biologų, biochemikų, žinojusių didžiausių paslapčių. Jie įsidarbina ten, kur moka pinigus, ir daro tai, ko iš jų prašoma. Kai kurie iš jų pasirengę parduoti bet kokias žinias ir paslaptis, kad tik įsitvirtintų Vakarų mokslo įstaigose.

BGS pažeidinėjo ir Irakas kurdamas cheminius ir bakteriologinius ginklus. Šios programos detales po 1991 m. dykumų karo atskleidė Jungtinių Tautų specialioji komisija. Ji rado gamyklų, kuriose ilgai buvo kuriami šie ginklai. Viena jų, Al Hakam gamykla, juodligės bakterijas masiškai pradėjo gaminti 1989 m. ir pagamino mažiausiai 8 tūkst. litrų. Gamykla karo metu nebuvo sunaikinta ir veikė iki 1995 m., kol komisija neaptiko ir Jungtinės Tautos neįsakė jos uždaryti. Panašios Salman Park ir Al Manal gamyklos taip pat buvo uždarytos. Po karo Irakas oficialiai pripažino, kad kūrė daugelį bakterijų ir virusų biologiniam ginklui. Kas žino, kiek ir kur jų yra likę.

Įtariama, kad dabar apie 10 šalių vykdo biologinio ginklo kūrimo programas. Jas kontroliuoti yra gana sunku, nes kai kurios valstybės laiko tai kišimusi į jų biotechnologijos paslaptis ir pramoniniu šnipinėjimu. Be to, privačių biotechnologijos įmonių iir įvairių komisijų teisės kištis į jų veiklą yra ribotos.

Biologiniai ginklai kartais vadinami vargšų atomine bomba. Pasigaminti biologinį ginklą gali net ekonomiškai silpnos valstybės. Tam reikalinga ne tokia brangi įranga ir infrastruktūra, pigesnės yra medžiagos, menkesnė kvalifikacija nei atominio ginklo kūrimui. Informacijos galima rasti mokslinėje spaudoje. Be to, gerų mikrobiologų pasaulyje daugiau negu gerų atominės fizikos specialistų. Todėl biologinis ginklas teroristams tapo prieinamesnis nei atominis.

1984 m. Dalase (JAV) salmonelėmis apsikrėtė 750 žmonių, laimė, nė vienas nemirė. Tik po dvejų metų paaiškėjo, kad salmonelių bakterijos buvo paleistos sąmoningai, siekiant paveikti vietinius rinkimus.

Tarp 1990 ir 1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių cheminiais ir bakteriologiniais ginklais prieš civilius. 1995 m. kovo mėnesį paleidus zarino (nervų sistemą paralyžiuojančias) dujas Tokijo metro 13 žmonių žuvo ir daugiau nei 5 tūkst. atsidūrė ligoninėje. Ši sekta per 5 metus 9 kartus bandė panaudoti biologinį ginklą. Ji kūrė masiniam naikinimui juodligės ir kitas bakterijas ir net Ebolos virusus. Juodligės bakterijas ji paleido Tokijo centre netoli Imperatoriaus rūmų ir ambasadų. Tačiau jų bandymai užkrėsti žmones buvo nesėkmingi dėl to, kad bakterijos nebuvo stabilios, netinkamos buvo ir jų paskleidimo priemonės.

Iš Shinrikyo sektos galima pasimokyti, kad bet kuri grupė, bandanti pagaminti biologinį ginklą, turi

įveikti dvi problemas – vieną biologinę, kitą fizikinę. Pirmoji reiškia, kad reikia sukurti stabilias bakterijas. Tai nėra triviali problema. Antroji reiškia, kad reikia sukurti tinkamas priemones bakterijų ar virusų paskleidimui norimose vietose. JAV ir Rusija šias problemas sprendė daugelį metų. Tačiau teroristai gali rasti daugybę savų būdų paskleisti mažais kiekiais bakterijas ar virusus. Pastarieji įvykiai Amerikoje tai patvirtino. Vakarų mokslininkų vertinimu teroristų išpuoliai yra realūs ir kasmet situacija tik blogėja.

Ypač pavojingi yra raupai. Iki šiol jie nusinešė dešimtadalį žemėje ggyvenusių gyvybių arba suluošino žmonių. Paskutinė raupų epidemija buvo 1977 m. Somalyje. Ji buvo nugalėta po trejų metų. Vienas didžiausių XX a. mokslo laimėjimų buvo raupų epidemijų išnaikinimas. Nepaisant to, JAV Sveikatos apsaugos tarnyba siūlo kas 10 metų skiepyti gyventojus nuo raupų. Deja, raupų skiepų atsargos yra per mažos ir tas nedaroma. Vis didėjant pavojui nuo praėjusio rudens JAV vėl pradėta gaminti šiuos skiepus. Rusijoje raupų skiepų atsargos laikomos Valstybiniame Kolcovo virusologijos ir biotechnologijos centre Novosibirske. Pulkininkas Alibekovas pasakojo, kad RRusija raupų biologinį ginklą gamino iki 1992 m., todėl neaišku, kiek ir kur Rusijoje yra raupų atsargų be oficialaus Kolcovo centro. Jei aerozoliniai raupų preparatai patektų į teroristų rankas, pasekmės žmonijai būtų baisios. Blogiausia yra tai, kad vienas nerašytų dėsnių tteigia: “Jei kas gali atsitikti, tai ir atsitinka”. Mokslininkai ir politikai turi dėti visas pastangas, kad šių baisių ligų sukėlėjai būtų griežčiausiai saugomi.

Mokslo pasaulyje vis didesnį nerimą kelia modernioji biotechnologija. Prasidėjo stulbinanti gyvybės mokslo revoliucija. Mokslininkai išaiškino daugiau nei 30 mikrobų ir dar didesnio virusų skaičiaus visą genomų seką. Neseniai buvo paskelbtas choleros DNR kodas ir baigiama išaiškinti daugiau nei 100 kitų mikroorganizmų, įskaitant sukeliančiuosius juodligę, marą, dizenteriją, vidurių šiltinę, genomus. Šie tyrimai labai svarbūs atsakant į fundamentalius biologijos ir medicinos klausimus ir, be abejo, bus panaudoti praktiniams gydymo tikslams. Tačiau ar negali šiais rezultatais pasinaudoti ir juodoji biologija naujos kartos siaubingos naikinančios galios biologinių ginklų kūrimui? Tuo susirūpinę daugelis pasaulio mokslininkų. Tam susirūpinimui pagrindą duoda genetinių manipuliacijų prieinamumas. JJau 1997 m. JASON (mokslininkų grupė, konsultuojanti JAV vyriausybę) iškėlė problemą, kurią žmonijai kelia naujosios kartos biologiniai ginklai. Jie atskleidė galimybes genetiškai kurti naujas biologines medžiagas remiantis šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Galima sukurti naujų savybių biologinius ginklus, visiškai skirtingus nuo šiuolaikinių.

JASON išvardijo keletą tokių nestandartinių biologinių medžiagų, tarp kurių yra ir binarinės, iš dviejų dalių sudarytos, medžiagos. Kiekviena jų atskirai yra gana saugi, tačiau susijungusios tampa mirtinai pavojingos. Kai genų terapija tapo medicinos realybe, technologija, leidžianti taisyti ar keisti genus, gali bbūti panaudota piktam. Vienais virusais galima sukelti infekciją, kuri liks nepastebima, kol į organizmą nepateks kiti virusai. Paprastomis genetinėmis manipuliacijomis galima padidinti biologinių ginklų pavojų, pavyzdžiui, padidinant bakterijų ar virusų atsparumą antibiotikams. Gerai žinoma, kokią medžiagą reikia įterpti į juodligės sukėlėjus, kad sunaikintų peniciliną. Ir tai gali padaryti beveik kiekviena molekulinės biologijos laboratorija. Tokios juodligės sukeltos ligos nebūtų galima išgydyti. Tik skiepyti žmonės turėtų galimybę išgyventi.

Amerikos mokslininkai seniai įspėjo vyriausybę apie gresiantį biologinio terorizmo pavojų. Jau prieš rugsėjo 11 d. JAV buvo svarstoma būtinybė skiepyti 2,4 mln. JAV karių nuo juodligės. Reiktų per 18 mėnesių skiepyti 6 kartus. Tačiau visuotinis skiepijimas kelia didelių problemų (masinė skiepų gamyba, laikymas, juridinės ir kitokios problemos). Be to, kiekvieni skiepai turi ir rizikos laipsnį.

Jau B.Klintono vyriausybė 2000 m. skyrė 1,4 mlrd. dolerių kovai su gresiančiu biologiniu ir cheminiu terorizmu. Tačiau branduolinio ginklo atsargoms laikyti JAV skiria 30 kartų daugiau lėšų. Pinigai, išleisti naujų biologinio ginklo jutiklių kūrimui, federaliniam, valstijų ir lokalinių pavojaus grupių koordinavimui ir plėtojimui, parengė nelaimei sutikti. Tačiau kitos šalys tokiam biologinio terorizmo pavojui mažiau pasirengusios.

Taigi biologinis ginkalas nėra naujovė, tačiau tik dabar pradedama suvokti, kad jis kelia ne ka mažesnę drėsmę, nei atominis ginklas. Ir jei atominį ginklą tturi daugiausiai didelės valstybės, kurios suvokia, kad tokio ginklo panaudojimas turės itin didelių pasekmių ir dažniausiai jį turi tik kaip apsaugos priemonę (su atomine valstybe yra vengiama pradėti atvirą karą), tai biologinį ginklą gali sukurti ir panaudoti beveik kiekviena valstybė ar net grupuotė, todėl šis ginklas dabar kelia beveik didesnę grėsmę, nei atominis.

Santykinė pokario ramybė baigėsi 1949 metais, kai Sovietų Sąjunga rugpjūčio 29 dieną susprogdino savo pirmąją atominę bombą. Prasidėjo branduolinio ginklavimosi varžybos.

Albertas Einsteinas pareiškė, kad radioaktyvus atmosferos nuodijimas ir gyvybės išnaikinimas Žemėje tapo technologiškai įmanomas.

Kilo savotiška panika. Turtingesni gyventojai statėsi atomines slėptuves. Buvo patariama skusti šunis ir kates, nes jų kailis neva tampa radioaktyvus.Nors buvo pasirašyta ribojančių ir draudžiančių branduolinius sprogdinimus sutarčių, ginklavimosi varžybos nesiliovė iki pat komunizmo sistemos griūties devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Pokario laikotarpiu iki 1999 metų pradžios Žemėje atlikta daugiau kaip 2000 branduolinių sprogdinimų.

Nuolat žmogaus patiriama apšvita, kurią lemia gamtinė spinduliuotė, įvykusių branduolinių avarijų ir atominio ginklobandymų sukelta radioaktyvioji tarša ir pan.

Biologinio terorizmo grėsmė

Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. PPakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai. Mokslininkai turi tuo susirūpinti kol ne vėlu.

Maras ir juodligė

Biologinis ginklas nėra naujas reiškinys. Jau senovės romėnai mėtė dvėseną į priešų šulinius siekdami užnuodyti geriamąjį vandenį. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų.

Iki XIX a. užkrečiamųjų ligų mikrobinė priežastis nebuvo žinoma. Pirmoji užkrečiamoji liga, išaiškinta remiantis mikrobine teorija, buvo juodligė, kuria dažnai suserga avys ir karvės. Teorijos kūrėjai buvo Robertas Kochas ir Lui Pasteras. Kochas pirmasis atrado juodligės bakterijas, o Pasteras sukūrė skiepus nuo šios ligos. Juodligės bakterijos sudaro atsparias sporas, kurios gali likti gyvybingos šimtą metų, jeigu jų neveikia saulės spinduliai.

Juodligė yra gyvulių liga. Žmogus ja negali užsikrėsti nuo kito žmogaus. Tačiau per žaizdą patekusios bakterijos į kraują ar su oru įkvėptos, kai jų daug, žmonėms sukelia sunkią ligą. Pirmąją dieną nepanaudojus didelės dozės antibiotikų mirtingumas didesnis kaip 80 procentų. Tik nedaugelis virusų, pavyzdžiui,

Ebolos, sukelia tokį mirtingumą. Juodligės bakterijų nesunku pasigaminti. Be to, yra skiepai nuo juodligės, kurie apsaugo pačius teroristus. Štai todėl juodligės bakterijos tokios pavojingos ir teroristai kaip tik jas pasirinko prieš Amerikos žmones. Tačiau lazda turi du galus: įtariantieji pavojų taip pat gali pasiskiepyti. Todėl juodligė nėra tobulas, nors ir labai pavojingas ginklas.

Pasauliniai karai

Pirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti bandyta Pirmojo pasaulinio karo metu, nors gana neveiksmingai. Tačiau ipritas, panaudotas žmonėms nuodyti, buvo gana veiksmingas. Biologinio ir cheminio ginklo ppanaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius ginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji Britanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.

Japonijos karinis dalinys 731 Mandžiūrijoje eksperimentavo su biologiniais ginklais, juodligės, choleros, maro, dizenterijos ir kitomis infekcinėmis medžiagomis nužudę ttūkstančius karo belaisvių. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti biologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių.

Po AAntrojo pasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms žemės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo daug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.

Naujieji pažeidimai

1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų bbiologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų sutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 tautos. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti iir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė plėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.

Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 tūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą (žr. pav.). Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.

Biopreparato klestėjimo metu 1979 m. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jjo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.

Užsienio spaudoje plačiai pagarsėjo ir kitas nesenas atvejis, kai Aralo jūros saloje, Kazachstane, ilgus metus veikė rusų biologinio ginklo, taip pat ir juodligės, bandymų poligonas (žr. pav.). Kazachstanui tapus savarankiška valstybe, rusai paliko poligoną. Lietuvoje gerai žinome, kokios būklės rusai palieka savo bazes! Taip atsitiko ir ten – rusai paskubomis užkasė mirtinai pavojingus preparatus. Jūra pamažu nuseko, sala tapo pusiasaliu. Vėjas pusto žemę, ją rausia šunys, joje ganosi karvės. Teroristams taip nesunku pasikapsčius prisirinkti juodlige užkrėsto grunto ir prisiauginti mirtinų sporų..

Sunki Rusijos mokslininkų padėtis išsklaidė jų tūkstančius po pasaulį. Man pačiam teko sutikti būrelius jų Amerikos ir Europos mokslo įstaigose. Išsklaidė ir puikių fizikų, biologų, biochemikų, žinojusių didžiausių paslapčių. Jie įsidarbina ten, kas moka pinigus, ir daro tai, ko iš jų prašoma. Kai kurie iš jų pasirengę parduoti bet kokias žinias ir paslaptis, kad tik įsitvirtintų Vakarų mokslo įstaigose.

BGS pažeidinėjo ir Irakas kurdamas cheminius ir bakteriologinius ginklus. Šios programos detales po 1991 m. dykumų karo atskleidė Jungtinių Tautų specialioji komisija. Ji rado gamyklų, kuriose ilgai buvo kuriami šie ginklai. Viena jų, Al Hakam gamykla, juodligės bbakterijas masiškai pradėjo gaminti 1989 m. ir pagamino mažiausiai 8 tūkst. litrų. Gamykla karo metu nebuvo sunaikinta ir veikė iki 1995 m., kol komisija neaptiko ir Jungtinės Tautos neįsakė jos uždaryti. Panašios Salman Park ir Al Manal gamyklos taip pat buvo uždarytos. Po karo Irakas oficialiai pripažino, kad kūrė daugelį bakterijų ir virusų biologiniam ginklui. Kas žino, kiek ir kur jų yra likę.

Įtariama, kad dabar apie 10 šalių vykdo biologinio ginklo kūrimo programas. Jas kontroliuoti yra gana sunku, nes kai kurios valstybės laiko tai kišimusi į jų biotechnologijos paslaptis ir pramoniniu šnipinėjimu. Be to, privačių biotechnologijos įmonių ir įvairių komisijų teisės kištis į jų veiklą yra ribotos. Tad ar negali biologiniai ginklai patekti į teroristų rankas?

Teroristų grėsmė

Tarp 1990 ir

1995 m. Japonijos Aum Shinrikyo sekta įvykdė keletą išpuolių cheminiais ir bakteriologiniais ginklais prieš civilius. 1995 m. kovo mėnesį paleidus zarino (nervų sistemą paralyžiuojančias) dujas Tokijo metro 13 žmonių žuvo ir daugiau nei 5 tūkst. atsidūrė ligoninėje. Ši sekta per 5 metus 9 kartus bandė panaudoti biologinį ginklą. Ji kūrė masiniam naikinimui juodligės ir kitas bakterijas ir net Ebolos virusus. Juodligės bakterijas ji paleido Tokijo centre netoli Imperatoriaus rūmų ir ambasadų. Tačiau jų bandymai užkrėsti žmones buvo nesėkmingi dėl to, kkad bakterijos nebuvo stabilios, netinkamos buvo ir jų paskleidimo priemonės.

Iš Shinrikyo sektos galima pasimo- kyti, kad bet kuri grupė, bandanti pagaminti biologinį ginklą, turi įveikti dvi problemas – vieną biologinę, kitą fizikinę. Pirmoji reiškia, kad reikia sukurti stabilias bakterijas. Tai nėra triviali problema. Antroji reiškia, kad reikia sukurti tinkamas priemones bakterijų ar virusų paskleidimui norimose vietose. JAV ir Rusija šias problemas sprendė daugelį metų. Tačiau teroristai gali rasti daugybę savų būdų paskleisti mažais kiekiais bakterijas ar virusus. Pastarieji įvykiai Amerikoje ttai patvirtino. Vakarų mokslininkų vertinimu teroristų išpuoliai yra realūs ir kasmet situacija tik blogėja.

Ypač pavojingi yra raupai. Iki šiol jie nusinešė dešimtadalį žemėje gyvenusių gyvybių arba suluošino žmonių. Paskutinė raupų epidemija buvo 1977 m. Somalyje. Ji buvo nugalėta po trejų mmetų. Vienas didžiausių XX a. mokslo laimėjimų buvo raupų epidemijų išnaikinimas. Nepaisant to, JAV Sveikatos apsaugos tarnyba siūlo kas 10 metų skiepyti gyventojus nuo raupų. Deja, raupų skiepų atsargos yra per mažos ir tas nedaroma. Vis didėjant pavojui nuo praėjusio rudens JAV vėl pradėta gaminti šiuos skiepus. Rusijoje raupų skiepų atsargos laikomos Valstybiniame Kolcovo virusologijos ir biotechnologijos centre Novosibirske. Pulkininkas Alibekovas pasakojo, kad Rusija raupų biologinį ginklą gamino iki 1992 m., todėl neaišku, kiek ir kur Rusijoje yra raupų atsargų be oficialaus Kolcovo centro. Jei aerozoliniai raupų preparatai patektų į teroristų rankas, pasekmės žmonijai būtų baisios. Blogiausia yra tai, kad vienas nerašytų dėsnių teigia: “Jei kas gali atsitikti, tai ir atsitinka”. Mokslininkai ir politikai turi dėti visas pastangas, kad šių bbaisių ligų sukėlėjai būtų griežčiausiai saugomi.

Juodoji biologija

Tam susirūpinimui pagrindą duoda genetinių manipuliacijų prieinamumas. Jau 1997 m. JASON (mokslininkų grupė, konsultuojanti JAV vyriausybę) iškėlė problemą, kurią žmonijai kelia naujosios kartos biologiniai ginklai. Jie atskleidė galimybes genetiškai kurti naujas biologines medžiagas remiantis šiuolaikinėmis biotechnologijomis. Galima sukurti naujų savybių biologinius ginklus, visiškai skirtingus nuo šiuolaikinių.

JASON išvardijo keletą tokių nestandartinių biologinių medžiagų, tarp kurių yra ir binarinės, iš dviejų dalių sudarytos, medžiagos. Kiekviena jų atskirai yra gana saugi, tačiau susijungusios tampa mirtinai pavojingos. Kai genų terapija tapo medicinos realybe, technologija, leidžianti taisyti ar keisti genus, gali būti panaudota piktam. Vienais virusais galima sukelti infekciją, kuri liks nepastebima, kol į organizmą nepateks kiti virusai. Paprastomis genetinėmis manipuliacijomis galima padidinti biologinių ginklų pavojų, pavyzdžiui, padidinant bakterijų ar virusų atsparumą antibiotikams. Gerai žinoma, kokią medžiagą reikia įterpti į juodligės sukėlėjus, kad sunaikintų peniciliną. Ir tai gali padaryti beveik kiekviena molekulinės biologijos laboratorija. Tokios juodligės sukeltos ligos nebūtų galima išgydyti. Tik skiepyti žmonės turėtų galimybę išgyventi.

Amerikos mokslininkai seniai įspėjo vyriausybę apie gresiantį biologinio terorizmo pavojų. Jau prieš rugsėjo 11 d. JAV buvo svarstoma būtinybė skiepyti 2,4 mln. JAV karių nuo juodligės. Reiktų per 18 mėnesių skiepyti 6 kartus. Tačiau vvisuotinis skiepijimas kelia didelių problemų (masinė skiepų gamyba, laikymas, juridinės ir kitokios problemos). Be to, kiekvieni skiepai turi ir rizikos laipsnį.

Baigiant reikia pabrėžti, kad po atominio Japonijos bombardavimo 1945 m. daug žymių fizikų griežtai pasmerkė ir dėjo visas pastangas prieš branduolinio ginklo kūrimą. Tačiau, išskyrus retas išimtis, biologai tylėjo apie biologinių ginklų kūrimą. O juk biologiniai ginklai yra biologijos gėda. Atėjo laikas žymiausiems biologams ne tik kalbėti, bet ir imtis savo profesijos vardu atsakomybės už šių ginklų atsiradimą ir žmonių apsaugos nuo jų priemones, kaip tai darė praėjusios kartos fizikai prieš branduolinį ginklą. Moralinis spaudimas mažai atsilieka, bet gali daug padėti. Tyla dabar nepriimtina.

1945 Prezidentui Hary S. Trumanui iškilo dilema, numesti naująją atominę bomba ant Japonijos ar ne. Karo strategų apskaičiavimu, nsuprendus šturmuoti Japonijos salą, karas būtų užtrukęs iki 1946 ar netgi 1947 metų ir pasiglemžęs dar apie milijoną JAV kareivių. Po bombos numetimo prasidėjo kkalbos, kad atominis ginklas buvo panaudotas tik norint išgąsdinti Sovietų Sąjungą.

Atominė bomba sprogo rugpjūčio 6-osios rytą, 8 val. 15 min., 580 metrų aukštyje virš Hirosimos. Temperatūra ugnies kamuolio viduryje buvo apie 300 tūkstančių laipsnių Celsijaus.

Šio smūgio bangos poveikis turėtų būti labai didelis.

Pokario metais JAV neilgai išlaikė branduolinį monopolį. Stalinas greitai pasirūpino kad Sovietų Sąjunga neatsidurtų JAV valioje. Iki 1949 sovietai įsigijo bombą ir prasidėjo ginklavimosi varžybos, šaltasis karas.Buvo manoma, kad branduoliniai ginklai būdingi tik supervalstybėms ( JAV, Sovietams, vėliau Kinijai) – yra jų simbolis ir bjaurus karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse įvairiose pasaulio vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors galėjo tapti naikinančiaiis, bet buvo neveiksminga skaro ginklas, tiesą sakant greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o po Antrojo pasaulinio karo ir visai nenaudotas. Branduoliniai ginklai padarė karą visškai neprotingu, suteikė daugiau galių fanatikams nei blaiviai mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių. (Geltonojoje spaudoje buvo paskelbta viena is nepatvirtintų JAV prezidento Kennedy žmogžudystės versijų, kad jį nušovė CŽV prieštaravusi Kennedžio planams Vietname panaudoti branduolinį giklą. Kenedžio aplinkos žmonės tokius buvusiu prezidento planus griežtai neigia).

Naudota literatūra:

http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/11/11ter.html

www.ginklai.net/view/79/biologinis_ginklas.html – 42k

–

http://www.straipsniai.lt/print.php?id=1459

VILNIAUS ,,LAISVĖS” GIMNAZIJA

10D klasės mokinės

Dianos Kamsiukaitės

Fizikos mini projektas

,,Atominis ir branduolinis ginklas”

2005/2006 m.m.

Vilnius