stilas

Stiklas

Stiklas – vientisa amorfinė kieta medžiaga, paprastai gaminama labai greitai užšaldant tąsią išlydytą medžiagą, neleidžiant susidaryti įprastai kristalinei formai. Šis straipsnis yra apie dažniausiai pasitaikančia stiklo formą, naudojamą statyboje, buityje (indams, dekoravimui).

Grynas stiklas yra permatoma, sąlyginai tvirta, mažai susidėvinti, neveikli ir biologiškai neaktyvi medžiaga, iš kurios galima formuoti labai lygius, nelaidžius paviršius. Stiklas yra labai trapus, bet tiek trapumas, tiek ir kitos savybės gali būti visai pakeistos dedant priemaišų ar specifiškai apdorojant karščiu.

Buitinis stiklas daugiausiai sudarytas iš silicio dioksido (SiO2), kkaip ir kvarcas ar smėlis (polikristalinė forma). Silicio dioksido virimo temperatūra yra apie 2000 °C, todėl gaminant stiklą į smėlį įmaišoma sodos (natrio karbonatas, Na2CO3), kuri sumažina mišinio virimo temperatūrą iki 1000 °C. Soda padaro mišinį tirpų vandenyje, todėl dar įmaišoma kalcio oksido (CaO), atstatančio netirpumą.

Stiklas taip pat yra vadinamas „kietuoju skysčiu“, kadangi jis teka. Stiklo tekėjimas yra toks lėtas, kad plika akimi matomas efektas gali būti pastebimas tik po kelių metų. Dėl šios stiklo savybės senų pastatų langų stiklai vviršuje būna plonesni nei apačioje.

Paties stiklo struktūra nėra visiškai kristalinė – jo kristalai netaisyklingos formos, panašūs į vandens kristalus, kuomet vanduo yra ledo būsenoje. Stiklas neturi griežtai apibrėžtos užšalimo temperatūros. Jo kristalai, temperatūrai net nepasiekus lydymosi temperatūros, gali pradėti „tranzuoti“ vvienas kito atžvilgiu. Mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl klausimo, kas iš tiesų yra stiklas – superšaltas skystis, ar kristalas. Stiklas užima tarpinę poziciją tarp šių dviejų būsenų.