Deimantas

Deimantas [pranc. aiamant < gr. adamas (kilm. adamantos)], grynuolių klasės mineralas, kristalinė anglies (C) modifikacija. Priemaišos: silicio, magnio, kalcio, aliuminio, geležies, titano oksidai; intarpai grafitas, magnetitas, olivinas, piropas. Kristalai kubinės singonijos, oktaedrų, rombododekaedrų, kubų formos; kartais kristalų sienelės išgaubtos. Dažni dvynučiai, gruduoti agregatai. Grynas deimantas bespalvis, o su priemaišomis – geltonas, mėlynas, žalsvas, rusvas, juodas. Labai blizga. Skaidrus. Kietumas 10 (kietesnis už visas gamtines medžiagas). Trapus. Skalumas tobulas. Tankis 3470 – 3560 kg/m³. šviesos lūžio rodiklis2,42. atsparus rūgštimis ir ššarmams. Kaitinamas ore, sudega ir virsta pelenais; kaitinamas be oro, virsta grafitu. Veikiamas saulės šviesos, ultravioletinių ar rentgeno spindulių, švyti žydrai, žalsvai arba geltonai. Deimanto atmainos: balas (rutulio formos spindulinės struktūros agregatas), karbonadas (netaisyklingos formos smulkiagrūdis arba korėtas agregatas), bortas ( netaisyklingos formos kristalų sąauga arba agregatas). Deimantai būna juvelyriniai ir techniniai. Prie juvelyrinių skiriami tobulos formos, labai skaidrūs deimantų kristalai, turintys didelį šviesos lūžio rodiklį, be įtrukimų, intarpų ir kt. defektų. Jie vartojami papuošalams kaip I klasės brangakmeniai; kad llabiau spindėtų, šlifuojami ( ↑ brilijantas). Visi kiti deimantai, neatsižvelgiant į jų kokybę ir dydį, laikomi techniniais. Iš jų gaminami deimantiniai piųklai, grąžtai, abrazyvinės medžiagos.

Deimantai yra magminės kilmės. Jis kristalizuojasi dideliame gylyje, labai aukštoje temperatūroje ir slėgyje iš kkimberlitinės magmos kartu su olivinu, piroksenu ir piropu. Randamas kiberlito gyslose ( pirminiai telkiniai ) arba sąnašynuose ( antriniai telkiniai ). Didžiausi deimanų telkiniai ( pirminiai ir antriniai ) rasti seniausiose geolog.platformuose (Sibiro, Afrikos, P.Amerikos, Š Amerikos ir Indijos). Tarybų Sąjungoje deimantų telkinių rasta 1954 – 55 Jakutijoje; be to, deimantų yra Urale. Telkiniuose dažniausiai randami 0,1 – 1 karato kristalai. Didžiausias pasaulyje deimanto kristalas “kulinanas” ( 3106 karatų) rastas 1905 P. Afrikoje.

Dirbtiniai deimantai gaminami daugiausia spec.kamerose iš grafito ar kt.anglingų medžiagų 1000 – 2000˚C temperatūroje ir dideliame ( 500 – 800 Mpa) slėgyje. Deimatų sintezei paspartinti pridedama katalizatorių ( geležies, nikelio ar jo lydinių). Deimantų kristalų forma ir spalva priklauso nuo temperatūros. Itin aukštoje temperatūroje gaunami skaidrūs ooktaedriniai, žemesnėje – juodi kubiniai kristalai. Priklausomai nuo sintezės sąlygų gali susidaryti mikrokristaliniai balo (keleto milimetrų skersmens) ir karbonado (stiprūs, atsparūs smūgiams) tipo agregatai. Dirbtiniai deimantai pradėti gaminti 1954; TSRS – 1965. vartojami kaip abrazyvinės medžiagos. Iš jų gaminami deimantiniai įrankiai. Pav.:

Deimantiniai įrankiai, metalo piovimo įrankiai, kurių piovimo briaunos yra iš naturalių ar dirbtinių deimantų. Deimantiniai diskai gaminami iš deimanto miltelių, į kurios pridėta metalinės, organinės ar keraminės rišamosios medžiagos. Jais šlifuojami ir galandami kietlydinių įrankiai, apdailinami iki 13 kklasės glotnumo detalių paviršiai.

Deimantų fondas, TSRS deimantų fondas, brangakmenių, vertingų juvelyrinių dirbinių, unikalių aukso ir platinos grynuolių rinkinys. Saugomas Maskvoje, Kremliuje.

Deimantų sindikatas, viena seniausių ir didžiausių tarptautinių monopolijų; kartelis su centrine realizacijos orgija.

Brangakmeniai nuo neatmenamų laikų užburia žmogų paslaptingu švytėjimu, mirgėjimu, skleidžiama šiluma ir nesuprantama traukos jėga. Jie minimi visuose seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose. Snskrito literatūroje (VI a. pr. Kr.) rašoma apie devynis brangakmenius: rubiną, deimantą, perlą, koralą, cirkoną, safyrą, Rytų topazą, katės akį, smaragdą; manyta, kad iš šių akmenų pagamintas noaratna arba nanaratna (devyni akmenys).

Pirmuoju ir pačiu brangiausiu brangakmeniu laikomas deimantas. Plinijus Vyresnysis 37 savo “Gmtos istorijos” tome rašė: “Iš visų žmogaus daiktų, ne tik brangakmenių,vertingiausias yra deimantas, kuris ilgai tik karaliams, ir tai ne visiems, buvo žinomas. Jis gimsta tik aukse ie tik kartu su auksu. Jis taip priešinasismūgiui, kad, padėjus jį ant priekalo, ir kūjis, ir prieklas suskyla. Nenugalima jėga jis priešinasi dviem stipriausiom gamtos medžiagoms – geležiai ir ugniai, bet suminkštėja. nuo karšto ožio kraujo. Kokiam genijui ar kokiam atsitiktinumui priskirti šį atradimą? Kas sudarė daryti tokį keistą ir paslaptingą bandymą su šiuo pasibjaurėtinu gyvuliu?”

Pirmieji deimantai į civilizuotą pasaulį pateko iš Indijos ir vėliau kelis amžius buvo vežami tik iš šios ššalies arba iš Kalimantano (Borneo) salos. Britanijos muziejuje eksportuojama Graikijoje pagaminta bronzinė statulėlė su dviem nešlifuotais deimantais akiduobėse.

Pasakoje “ Tūkstantis ir viena naktis” (IV a. pr. Kr.) jūrininkas Sinbadas sužino apie paslaptingąjį slėnį, nusėta deimantais, apsuptą neįveikaimų uolų ir knibždėte knibždantį gyvačių. Gudragalviai pirkliai, norėdami prisirinkti deimantų, mėto į slėnį mėsos gabalus, prie kurių prilimpa deimantai, tada milžiniški ereliai griebia mėsą ir neša į savo lizdus vaikams, o čia išradingieji pirkliai pasiima deimantus.

Daugybę brangakmenių istorijų žinantis garsusis al Birunijus rašo, kad Indijoje deimantai, kaip ir žmonės, skirstomi į keturias kastas: brahmanus, kšatrijus, vaišijus ir šudras. Šis skirsymas siejamas su Indijoje paplitusia deimantų kilmės legenda: dievybė Asura Bala žaibo nutrenkta pavirtusi įvairiausių deimatų šaltiniu. Pasak kastų atsiradimo mito iš dievybės glvos gimę deimantai brahmanai, pasižymintis perlų geldelės perlamutro, kalnų krištolo ir mėnulio delčios žvilgesiu; iš dievybės rankų gimę daimantai vaišijai, blizgantys dulksvai gelsva spalva; iš dievybės kojų atsirado deimantai šudros, kurių spalva primena poliruotą plieną. Šudrų klasės deimantai kainavo ¼, vašijai – ½ , o kašatrijai – ¾ brahmanų klasės deimntų kainos. Be to, al Birunijus rašė, kad kai lnkėsi Indijoje, jam buvo perskaityta iš vienos knygos apie tai, kaip svarbu deramai pasirinkti deimantus puošybai. “Paimame deimantą ir kvėpuodami jjį sušildome, tada įmetame į vndeninį druskos tirpalą, kuriame buvo plautas sidabras. Tas deimantas, kuris vandenyje atrodys baltas, tas ir bus pats geriausias, jis tik puošybai ir inkrustavimui kardų bei papuošalų, skirtų viršutinei kūno daliai. Tie deimantai, kurie vandenyje įgis rusvą atspalvį, tinkami diržų puošybai ir kitiems kūno vidurio linijos pagražams. Deimantas, vandenyje pajuodavęs, tinka tik kojų papuošalams. Supainiojus deimantų papuošalų spalvas ir padabinus deimantais ne tas kūno dalis, kurioms jie skirti, žmogų gali nutrenkti perkūnas. “ Tačiau al Birunijus abejojo šiais nurodymais.

Gamtoje randami deimantai dažniausiai aptraukti šiurkščiais geležies oksido ar kitų metalų oksidais, apvalkalais, jie neryškųs, pilki, paviršius matinis, su “grubia natūralia žieve”, nelabai patrauklūs. Kadangi deimantas yra pati kiečiausia medžiaga gamtoje.

JAV mineralogijos enciklopedijoje rašoma, kad briliantų kokybę lemia keturios “C ” (anglų kalba): color, clarity, carat weight, cutting, arba keturios “s” (lituvių kalba): spalva, skaidrumas, svoris karatas, spindesys (apdorojimo būdas). Gamtoje esama labai įvairių spalvų deimantų: besplvių, gryno vandens spalvos, žydrų, rausvų, rožinių, oranžinių, geltonų, rudų, juodų, pilkų ir žalių. Deimantas yra grynuolių klsės mineralas, jo cheminė sudėtis – tai kristalinė anglies modifikacija. Kaitinamas ore sudega. Brangiausi brilijantai yra balti arba bespalviai, melsvi, “deimantai šavriausio vandens”, o pigiausi – tamsiai rudos spalvos. Jei skirstomi į pirmo,

antro ir trečio vandens briliantus. Be spalvos, ypač didelę įtaką kainai daro brilianto svoris. Didžiausi reti deimantai, kaip ir kiti brangakmeniai, turi savo vardus ir istorijas.

ANGLIS IR SICILIS

Anglis

Svarbiausios alotropinės modifikacijos: grafitas ir deimantas.

Sudaro du stabilius dujinius oksidus (CO ir CO2) ir keletą mažiau stabilių oksidų, pvz.: C3O2

Netirpsta šarmų tirpaluose.

Svarbiausias oksanijonas CO3 2-. Erdvinė sandara plokštuminė.

Stiprus polinkis sudaryti vienodų atomų grandines ir žiedus.juose gali būti net šimtai C atomų.

Lengvai sudaro kartotines jungtis, tam panaudojant sp²+p arba sp+p² orbitalių komplektus.

Apytikslės viengubų jjungčių energijos, kJ/mol

C-C 347

C-H 414

C-O 360

Vieninės anglies medžiagos

Žinomiausios vieninės anglies medžiagos yra grafitas ir deimantas. Grafitas ir deimantas randami gamtoje bei gali būti pagaminti dirbtiniu būdu.

Grafitą galima oagaminti iš bet kurios daug anglies turinčios medžiagos, pavyzdžiui antracito. Žaliava grafitui gaminti yra kaitinama elektrinėje krosnyje maždaug iki 3000ºC. Maždaug 70% JAV sunaudojamo grafito pagaminama dirbtiniu būdu. Likęs grafitas gaunamas iš gamtinių šaltinių.

Grafitas, net būdamas sausas, yra labai geras tepalas. Jo jo tepančios savybės susijusios su tuo, kad tarp aanglies atomų plokštumų veikia palyginti silpnos jėgos, todėl šios plokštumos gali slysti viena kitos atžvilgiu. Grafito sandaros ypatumai panaudoti pieštukų gamybai. Lengvai popieriaus paviršiumi slystanti pieštuko šerdis yra pagaminta iš grafito ir molio mišinio. Grafitas atsparus aukštai temperatūrai, todėl jis nnaudojamas gaminant liejimo formas, krosnis ir kitokius aukštai temperatūrai pritaikytus įrenginius.

Pastaruoju metu iš grafito pluošto ir polimerinių medžiagų gaminami taip vadinami kompozitai – labai tvirtos ir lengvos konstrukcinės medžiagos. Jų panaudojimo spektras labai platus – nuo teniso rakečių iki orlaivių. Grafitinį pluoštą galima pagaminti kaitinant aukštoje temperatūroje kokį nors organinį pluoštą, pavyzdžiui dirbtinį šilką.

Pramonėje deimantas naudojamas dėl dviejų savybių: kietumo ir gero laidumo šilumai. Diemantas yar pati kiečiausia iš visų žinomų medžiagų.dėl deimanto kietumo jis nauojamas įvairiausių šlifavimo priemonių gamybai. Deimantas labai greitai išsklaido šilumą, todėl labai gerai tinka gaminti įrankiams.neseniai buvo surastas būdas tiesiog metalo paviršiųje suformuoti deimanto plėvelę.