Nuotekos

Šalies ekonomikos būklė ir jos pokyčiai esmingai įtakoja bendrą aplinkos, taip pat ir vandens, būklę. Nuo 1990 metų dėl pramonės nuosmukio ir dėl vandens taupymo bei apskaitos programų nuotekų kiekiai pastoviai mažėjo. Nuo 1995 metų pramonės produkcijos apimtys pamažu vėl pradėjo didėti.

Į paviršinius vandens telkinius Lietuvoje 1998 metais išleista 281 mln. m3 buities bei gamybos nuotekų (be vandens kiekio, panaudoto energetikos tikslais – Ignalinos AE ir Kruonio HAE). Prieš išleidžiant į paviršinius vandens telkinius, 217 mln. m3 nuotekų turėjo būti vvalomos, tačiau 16 proc. išleista nevalytų.

Apie 88 proc. į paviršinius vandens telkinius išleistų nevalytų nuotekų 1998 metais sudarė Kauno miesto nuotekos. Iki 1999 metų visos miesto nuotekos per devynis išleistuvus patekdavo į Nemuno ir Neries upes nevalytos. 1999 metais į eksploataciją įvesta Kauno vandenvalos įmonės I-oji eilė – mechaninis valymas. Nuotekos valomos mechaniniu-cheminiu būdu.

Tačiau vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka viena iš opiausių Lietuvos ekologinių problemų. Vandens ekosistemos nėra prisitaikiusios prie tokio didelio antropogeninio krūvio (nuotekų). Be tto, planuojant statyti biologinio valymo įrenginius Kaune, svarbu ištirti nuotekų toksiškumą ir išsiaiškinti, ar jis nestabdys biologinio valymo proceso. Dėl to svarbu nustatyti gyvų organizmų reakciją į nuotekų užterštumą.

Nuotekos ir jų užterštumas

Iš visų antropogeninę apkrovą patiriančių terpių, vanduo yra ppati reikšmingiausia gyvybei ir bene labiausiai paveikiama [Manusadžianas et al., 1995].

Vandenyje esančių toksinių medžiagų poveikis būna didesnis nei ore ar dirvožemyje, nes dauguma jų tirpios vandenyje ir patenka į vandens organizmus jonų ir neelektrolitų apykaitos keliu [Manusadžianas et al., 1995]. Užterštais laikomi tie vandenys, kuriuose, pakitus cheminei ar mechaninei sudėčiai, sutrinka normalūs gamtiniai procesai ir dėl to jie negali būti naudojami tiek buityje, tiek pramonėje [Baltrėnas et al.,1996].

Hidroekosistemas neigiamai veikia nutekamieji vandenys. Vandenys, panaudoti buityje, energetikoje, pramonėje ir turintys taršos priemaišų, vadinami nuotekomis. Teršalus sudaro mineralinės (smėlis, šlakas, molis, mineralinių druskų, rūgščių šarmų tirpalai ir kt.) ir organinės (popierius, mediena, riebalai, nafta ir jos produktai, įvairūs mikroorganizmai, žmonių ir gyvūnų ekskrementai ir kt.) medžiagos. Pagal kilmę nuotekos gali būti: buitinės, ppramoninės, žemės ūkio ir kt. Pramoniniai nutekamieji vandenys – tai gamyboje bei technologiniuose procesuose naudoti vandenys. Dažnai tai būna labiausiai toksiškos nuotekos, nes jas sudaro apdirbamų žaliavų ir technologiniuose procesuose naudojamų medžiagų likučiai (tame tarpe naftos produktai, sunkieji metalai) bei sintetinės medžiagos, prie kurių antropogeninio krūvio vandens ekosistemos nėra prisitaikiusios. Nuotekų užteršimo laipsnis ir taršos cheminė sudėtis priklauso nuo konkrečių taršos šaltinių [Baltrėnas et al.,1996].

Nutekamasis vanduo labai sudėtinga terpė, kurioje vyksta fizikiniai, cheminiai ir biologiniai procesai, priklausantys nuo hidrodinaminių, meteorologinių ssąlygų. Keičiantis metų laikams, veikiant saulės spinduliuotei, temperatūrai ir kitiems aplinkos veiksniams, dėl minėtų procesų kinta nutekamųjų vandenų cheminė, biologinė ir fizinė sudėtis. Smulkėja arba suspenduojasi pakibusios ir plūduriuojančios priemaišos, gausėja mikroorganizmų, kurie skaldo bei mineralizuoja organines medžiagas [Baltrėnas et al.,1996]. Sunkiųjų metalų toksiškumas priklauso nuo pH vertės, kalcio, fosforo, magnio koncentracijų, vandens kietumo. Didelės kalcio, fosforo ir magnio koncentracijos gali sumažinti sunkiųjų metalų toksiškumą. Taip pat vieno metalo toksiškumui įtakos gali turėti kitų sunkiųjų metalų sinergetinis arba antagonistinis poveikis. Visa tai apsunkina nuotekų toksiškumo tyrimus [Rai et al., 1981].

Į paviršinius vandens telkinius Lietuvoje 1998 metais išleista 5047 mln. m3 buities bei gamybos nuotekų (1997 m. – 4709 mln. m3), iš jų – 4830 mln. m3, kurių nereikia valyti (1997 m. – 4476 mln. m3). Didžiausią šių nuotekų dalį sudarė Ignalinos valstybinės atominės elektrinės ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės panaudotas vanduo (ne energetikos tikslais viso buvo sunaudota 281 mln. m3 vandens) [Aplinka_98, 1999]. Sunaudoto vandens rodikliai ne energetikos tikslais pateikti 1.1 paveiksle.

1.1 pav. Sunaudoto vandens rodikliai ne energetikos reikmėms 1998 metais.

Prieš išleidžiant į paviršinio vandens telkinius, 217 mln. m3 nuotekų turėjo būti valomos (1997 m. – 233 mln. m3), tačiau 34 mln. m3 arba 16 proc. (Kauno miesto nuotekos sudarė 14 pproc.) išleista nevalytų (1997 m. – 39 mln. m3), o 183 mln. m3 arba 84 proc. jų nukreipta valymui (1997 m. – 194 mln. m3) [Aplinka_98, 1999].

Apie 88 proc. į paviršinio vandens telkinius išleistų nevalytų nuotekų sudarė Kauno miesto nuotekos [Aplinka_98, 1999]. Kauno miestas yra atsakingas už Nemuno bei kitų mieste esančių vandens telkinių teršimą [Kauno m. aplinkosauginė politika, 1999].

Iki 1999 m. skaudžiausia Kauno miesto ekologinė problema buvo nuotekų valymas. Visos miesto nuotekos per devynis išleistuvus patekdavo į Nemuno ir Neries upes nevalytos [Aplinkos apsauga Kaune, 2000]. Tik keletas įmonių turėjo lokalinius gamybinių vandenų valymo įrenginius [Jurjonas, 1992].

1999 m. po aštuonis metus trukusių statybų į eksploataciją įvesta Kauno vandenvalos įmonės I-oji eilė – mechaninis valymas. Nuotekos valomos mechaniniu-cheminiu būdu, sumažinant jų užterštumą pagal BDS7 – 80 mg/l (DLK – 15 mg/l), suspenduotas medžiagas – iki 30 mg/l, fosforą – 1,5 mg/l [Aplinkos apsauga Kaune, 2000].

Nuotekos bus išvalomos iki ekologinių normų tik tada, kai bus įgyvendinta antroji projekto dalis – pastatyti biologinio nuotekų valymo įrenginiai [Aplinkos apsauga Kaune, 2000].

Pagal Aplinkos ministerijos parengtą upių vandens kokybės klasifikaciją, upių vanduo skirstomas į klases:

I klasės vanduo – labai švarus, natūralaus gamtinio fono, atitinkantis pačius

griežčiausius žuvininkystei naudojamo vandens reikalavimus;

II klasės vanduo – švarus, ttinkamas ruošti geriamąjį vandenį, kultūriniams bei

buitiniams poreikiams, maudytis;

III klasės vanduo – mažai užterštas, bet jo naudojimas ribotas;

IV klasės vanduo – vidutiniškai užterštas;

V klasės vanduo – smarkiai užterštas;

VI klasės vanduo – labai smarkiai užterštas, netinka transportuoti [Baltrėnas et al.,1996].

Nemuno ir Neries vanduo iš Baltarusijos atiteka mažai arba vidutiniškai užterštas ( III-IV klasė ) organinėmis ir biogeninėmis medžiagomis bei bakteriologiškai. Lietuvos teritorijoje Nemuno ir Neries vandens kokybę formuoja teršalai, patenkantys iš didžiųjų pramonės centrų bei žemės ūkio. Be to, Nemuno ir Neries vandens kokybė kinta sezoniškai. Per žiemą susikaupusios biogeninės medžiagos šiltuoju periodu sudaro palankias sąlygas intensyviai vandens augmenijos vegetacijai ir šio proceso pasėkoje prasideda eutrofizacija. Nemuno vanduo daugumoje tyrimų vietų, o Neryje nuo Vilniaus iki žiočių vasaros metu buvo vidutiniškai bei smarkiai užterštas organinėmis medžiagomis ( IV-V klasė ) ir viršijo leistiną dydį 3-6 kartus [Aplinka_98,1999].

Šaltuoju periodu, irstant per vasarą susikaupusioms organinėms medžiagoms, padidėja biogeninių medžiagų (azotinių ir fosforinių) vertės. 1998 m. rudens-žiemos sezonu Nemune ir Neryje bendro azoto vertės buvo didesnės už leistiną dydį 2-4 kartus. Fosfatinių medžiagų taip pat buvo daugiau ir jų koncentracija viršijo DLK 1,3-2,4 kartus [Aplinka_98,1999].

Nors aplinkos būklė priklauso nuo daugelio gamtinių ir antropogeninių veiksnių, tačiau šalies ekonomikos būklė ir jos pokyčiai esmingai įtakoja

bendrą, o ypač didžiųjų miestų aplinkos būklę [Juknys et al., 2000]. Tai pasakytina ir apie vandens užterštumą.

Kadangi pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje sparčiai vystėsi žemės ūkis bei pramonė, stipriai didėjo ir vandens tarša. Nuo 1962 iki 1990 metų nuotekų, išleistų į Nemuno baseiną Lietuvos teritorijoje iš taškinių šaltinių, kiekis padidėjo daugiau nei tris kartus [Račkauskaitė, 1997].

Lietuvos, kaip ir kitų kaimyninių valstybių ekonomikos reorganizavimas ir modernizavimas sąlygojo neišvengiamą laikiną įvairių ūkio šakų depresiją. Didžiausias transformacinis nuosmukis buvo užfiksuotas pramonės sektoriuje. Pramonės produkcijos apimtys nnuo 1990 iki 1994 metų sumažėjo beveik 5 kartus [Juknys et al., 2000].

Nuo 1990 metų dėl pramonės nuosmukio ir dėl vandens taupymo bei apskaitos programų nuotekų kiekiai pastoviai mažėjo [Račkauskaitė, 1997]. Tačiau nutekamųjų vandenų užterštumas mažėjo lėčiau, negu nutekamųjų vandenų išleidžiamas kiekis [Kriščiūnas, 1993].

Efektyviausias būdas mažinti teršimą – tai naujos technikos ir pažangių technologijų įdiegimas gamyboje. Užterštų vandenų valymas nepajėgus visiškai išvalyti visus teršalus arba tai labai brangiai kainuoja, nes mažėjant nuotekų kiekiui, jas vis sunkiau valyti ir valymo sąnaudos ssparčiai didėja. Todėl būtina derinti pažangių technologijų įdiegimą su užteršto vandens valymu.

Nuo 1995 metų pramonės produkcijos apimtys pamažu pradėjo didėti [Juknys et al., 2000].

Taigi vandens, visų pirma upių, teršimas ir toliau lieka viena iš opiausių Lietuvos ekologinių problemų. Vandens ekosistemos nnėra prisitaikiusios prie antropogeninio krūvio (nuotekų). Be to, municipalinės nuotekos patenka į paviršinius vandens telkinius. Dėl to svarbu nustatyti nuotekų užterštumą ir jų poveikį gyviesiems organizmams.