Stiklas

Kas yra stiklas?

Stiklais vadinami kietieji kūnai, neturintys kristalinės sandaros, labai trapūs, gaunami iš didelio klampumo skysčių, daugeliui cheminių reagentų atspari medžiaga. Jie neturi konkrečios lydymosi temperatūros – kietas stiklas kaitinamas minkštėja, kol virsta lydalu. Kietėja paprastai nesikristalizuodamas.

Stiklo yra įvairiausių rūšių:

Langų stiklas – tai paprastas stiklas, jo žaliavos yra , o sudėtis – .

Krištolinis stiklas – jo sudėtis yra .

Kvarcinis stiklas – jo pagrindinė žaliava yra 0,1 – 0,5 mm frakcijos kvarcinis smėlis (99,0-99,8% silicio oksido).

Skaidrus poliruotas sstiklas – tai aukščiausios kokybės FLOAT tipo stiklas, naudojamas stiklo paketų, langų, automobilių stiklų gamyboje.

Tonuotos masės stiklas – FLOAT tipo stiklas, pagamintas iš dažytos stiklo masės.

Šilumai nelaidus stiklas (selektyvinis) – FLOAT tipo stiklas, kurio vienas paviršius padengtas mikroniniu įvairių metalų sluoksniu. Šis sluoksnis turi savybę praleisti trumpų bangų saulės spindulius, tačiau nepraleidžia ilgų bangų šiluminių spindulių (juos skleidžia įšilę objektai ir šildymo prietaisai).

Vėsus stiklas – FLOAT tipo stiklas, kurio vienas paviršius padengtas mikroniniu įvairių metalų sluoksniu. Šis ssluoksnis nepraleidžia trumpų bangų saulės spindulių, todėl patalpa yra neprikaitinama saulės.

Laminuotas stiklas – sluoksniais suklijuoti FLOAT tipo stiklai ir PVB plėvelė. Kuo sluoksnių daugiau, tuo stiklas stipresnis. Silpniausias laminuotas stiklas apsaugo nuo įsilaužimo, o stipriausias – yra neperšaunamas.

Raštuotas sstiklas – gamybos metu stiklo paviršiuje suformuojamas reljefas arba raštas. Naudojamas kaip dekoratyvinis stiklas arba vaizdui išsklaidyti, pvz.: dušo kabinoms, pertvaroms ir kt.

Priešgaisrinis stiklas – daugiasluoksnis specialiai laminuotas stiklas apsaugotas nuo tiesioginio ugnies ar karštų dujų prasiskverbimo ribotą laiką, reikalingą žmonėms iš pastato evakuoti.

Organinis stiklas – I ir II rūšies ekstruzinis gaminamas iš mažamolekulinio polimetilakritato ekstruzijos būdu. Naudojamas kaip konstrukcinė medžiaga ir detalės, pramoninių, visuomeninių, gyvenamųjų namų statyboje, vaizdinei ir apšviečiamai reklamai, šviestuvų, skirtų pramoniniams, visuomeniniams ir gyvenamiesiems namams gamybai, vidaus ir lauko apšvietimui. Galima plačiai naudoti buitinių įrankių ir santechnikos gamybai. Gali liestis (kontaktuoti) su geriamu vandeniu iki , šaltais ir biriais maisto produktais. Organinis stiklas gali būti skaidrus, matinis, spalvotas, banguotas, storis – nuo 1 iki 24 mmm.

Stiklo istorija

Nuo IV t-mečio per. m. e. Egipte ir Mesopotamijoje pradėta lydyti neskaidrų spalvotą stiklą nedideliuose moliniuose tigliuose; iš jo buvo presuojami arba lipdomi karoliai, skulptūros ir kiti emaliu bei auksu puošti dirbiniai. Tuo pat metu stiklą gaminti pradėjo ir kinai. 1200 pr. m. e. pradėta atvirose formose presuoti vazas, puodukus, lėkštes iš mėlyno ir žydro stiklo. I a. pr. m. e. Romoje ir Aleksandrijoje (aleksandriečiai išrado stiklo pūtimo vamzdelį) pradėta pūsti geros kokybės skaidraus bespalvio arba spalvoto stiklo dirbinius. VVid. amžiais Europoje paplito vitražai, puošiantys įvairių reprezentacinių (ypač kulto) pastatų langus. XV-XVI a. meninio stiklo dirbiniais garsėjo Venecija; ten buvo kuriami filigraninio stiklo dirbiniai, kurie vėliau paplito Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. XVII a. D.Britanijoje pradėta lydyti geresnį stiklą akmens anglimis kūrenamose tiglinėse lydymo krosnyse (jose buvo palaikoma aukštesnė temperatūra). XVIII a. Šveicarijoje imta gaminti optinį stiklą. XIX a. Vokietijoje išrastas būdas stiklo dirbinius padengti metaliniu sidabru.

XIX a. vid. broliai Zymensai sukonstravo dujomis kūrenamą tiglinę krosnį su regeneratoriais, pirmąją periodinio veikimo voninę krosnį su degikliais šachtoje, nuolatinio veikimo stiklo lydymo krosnį. XIX a. pab.- XX a. pr. pradėta pramoninė stiklo gamyba. XX a. pr. užpatentuotas lakštinio stiklo tempimo būdas, JAV pradėjo veikti M. Ovenso sukonstruota vakuuminė butelių pūtimo mašina. Nuo XX a. vid. stiklo gamyba mechanizuota ir automatizuota; rankiniu būdu daromi tik meniniai ir kai kurie specialūs dirbiniai.

Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys stiklą vartojo jau mūsų eros pradžioje. Skaidraus ir neperšviečiamo emalio karoliai bei segės buvo atvežamos ir iš kitų kraštų. XIII-XIV a. stiklą pradėta vartoti bažnyčių ir pilių langams, vitražams. XIV a.-XV a. į Lietuvą būdavo atgabenama ir stiklinių taurių bei kitokių indų. Stiklo amatai minimi 1529 Lietuvos statute. 1547 Vilniuje buvo įsteigta pirmoji stiklo dirbtuvė; joje buvo gaminamas langų sstiklas, stiklinės, buteliai, indai. Radvilų manufaktūrose cilindriniu būdu buvo pučiamas ir valcuodamas lakštinis stiklas, gaminami amalgamuoti veidrodžiai su puošniais rėmais, taurės, vazos, buteliai; gaminius šlifuodavo, poliruodavo, raižydavo, graviruodavo. XX a. pr. pradėtos naudoti voninės stiklo lydymo krosnys, kūrenamos generatorinėmis dujomis; butelius imta pūsti pusautomačiais, indus presuoti svirtiniais presais, gaminius atkaitinti tunelinėse krosnyse.

Stiklo gamyba

Stiklą sudaro oksidai šarminių metalų , žemės šarminių, amfoterinių ir kitų metalų bei rūgštiniai oksidai . Jis gaminamas iš žaliavų, kurias galima suskirstyti į stikladarius ir pagalbines medžiagas. Stikladariams priklauso smėlis, klintys, kreida, potašas, natrio sulfatas, kaolinas, magnetitas, dolomitas ir t.t.

Pagalbinėms priskiriamos spalvą suteikiančios, stiklo masės ir stiklo gaminių fizines savybes keičiančios medžiagos. Šichtos išlydimo procesas vadinamas stiklo virimu. Virimo procesas gana sudėtingas. Pirmiausia susidaro dvigubosios druskos:

(esant ),

(esant ).

Jos reaguoja su silicio oksidu:

temperatūroje atsiranda skystoji fazė, ir silikatai susidaro greičiau. Pasibaigus cheminėms reakcijoms, stiklo masė dar nevienalytė – joje dar yra oro, anglies (IV) oksido burbuliukų. Tik pasiekus temperatūrą, stiklo masė tampa homogeniška, šviesi. Kad būtų tinkama tolesniam perdirbimui, ji atvėsinama iki .

Stiklo Tankis kg/m ;

Kietumas pagal Moso skalę 5-7;

Šilumos laidumo koeficientas 0,7-1,3 W/ ;

Lūžio rodiklis 1,45-2,04;

El. laidumas .

Stiklo panaudojimo sritys

Kai stiklas yra temperatūros, jis apdirbamas išpučiant (stikliniai iindai, elektros lemputės, vazos, meno dirbiniai), presuojant (stiklinės, elektros izoliatoriai, sagos), liejant (optiniai stiklai, dailės dirbiniai), valcuojant (stiklo vamzdeliai, langų stiklas). Dabar išmokta gaminti lanksčius ir labai skaidrius stiklo pluoštus, kurie beveik nesugeria šviesos. Tokie pluoštai skirti optinių kabelių, pagerinančių ryšių kokybę, gamybai. Meniniai stiklo dirbiniai yra vitražai, mozaikos, skulptūros, architektūros detalės, indai, šviestuvai, papuošalai, firminė tara. Jų meninę išraišką lemia dirbinio paskirtis, siluetas, paviršiaus apdaila ir dekoras. Šių stiklo dirbinių paviršius šlifuojamas, raižomas, graviruojamas, dekoruojamas emaliu, tapytomis arba reljefinėmis kompozicijomis, ornamentais, auksuojamas. Kai kada į karštą stiklo masę įspaudžiama metalo siūlų. Meniniai stiklo dirbiniai daromi skaidrūs, matiniai, spalvoti; pagal paskirtį būna buitiniai, dekoratyviniai, architektūriniai.

konstrukcinė medžiaga ir pramoninių, v, gyvenamųjų namų statyboje, vaizdinei ir apšviečiamai reklamai, šviestuvų, skirtų pramoniniams, visuomeniniams ir gyvenamiesiems namams gamybai, vi

Lietuvoje stiklas gaminamas Vilniuje (dekoratyvinis stiklas), Kaune (buteliai), Panevėžyje (statybinis stiklas, stiklainiai, kineskopai). Čia stiklas verdamas iš puikios kokybės kvarcinio Anykščių smėlio.