Vitaminas PP ir Fluoras

PP (nikotino rugštis),

Paros norma 0,2 – 0,3 mg. Svarbus audinių kvėpavimui, baltymų apykaitai. Trūkstant – odos uždegimas, nemiga, raumenų skausmas, viduriavimas. Esant hipervitaminozei, traukuliai, burnoje metalo prieskonis. Randama kopūstuose, bulvėse, pupelėse, kepenyse.

VITAMINAS PP (Niacinas arba nikotino rūgštis)

Niacinas:

Vitaminas PP, niacinas arba nikotino rūgštis, paprastai randamas kartu su vitaminais B1 ir B2. Šio vitamino dienos norma yra apie 15 mg.

Vitaminas PP (niacinas) yra svarbus energijos apykaitos procesams, centrinės nervų sistemos veiklai, veikia kraujo apykaitą praplėsdamas arterioles ir kapiliarus. Trūkstant nniacino susergama pelagra. Niacino yra tam tikruose maisto produktuose: mėsoje, kepenyse, žuvyje, kiaušiniuose, pieno produktuose, rupaus malimo grūdiniuose produktuose.

Vitaminas PP (nikotino rūgštis, niacinas) reikalingas baltymų ir angliavandenių apykaitai, įeina į fermentų sudėtį. Vitaminas PP organizme sintezuojamas iš amino rūgšties triptofano, veikiant piridoksinui. trūkstant šio vitamino susergama pelagra. Pažeidžiamas virškinimo traktas, sutrinka nervų sistemos veikla. Nikotino rūgštis stimuliuoja angliavandenių įsisavinimą, išplečia kraujagysles. Jis reikalingas kvėpavimui ir energetikai.

Nikotino rūgštis – vitaminas B3, niacinas, vitaminas PP (sovietinis pavadinimas). Lengvai metabolizuota niacino forma yyra nikotinamidas. Nikotino rūgštis plečia kraujagysles, organizme virsta nikotinamidu, kuris labai svarbus oksidacijos-redukcijos reakcijoms, audinių kvėpavimui, angliavandenių įsisavinimui, cholesterino ir porfirino apytakai, tulžies ir skrandžio sulčių išsiskyrimui. Dėl stokos gali sutrikti atmintis ir mąstymas, prasidėti pelagra (niacino avitaminozė).

Nikotino rūgštis mažina ccholesterino kiekį kraujyje, mažina kraujospūdį, nes daugiau kraujo priplūsta į audinius.

Nikotinamidas – kofermentas, nikotinamidinių NAD/NADF kofermentų sudedamoji dalis. Aprūpinant organizmą didesniais nikotino rūgšties kiekiais, žymiai padidėja šių kofermentų koncentracija ląstelėse.

Didesni kiekiai skatina kepenų riebalinę infiltraciją, todėl kartu su dideliais kiekiais niacino būtina vartoti baltymus, choliną, vitaminą B12, aminorūgštis (viskas yra kiaušinio trynyje).

Didesnės niacino dozės sukelia hipoglikemiją arba posthipoglikeminę hiperglikemiją. Tad insulino dozes būtina mažinti, o II grupės diabetikai, manau, gali apskritai išgyti.

Kai trūksta vitamino PP?

Vitamino PP dažniausiai trūksta tiems, kurie mažai valgo arba visai nevalgo mėsos. Kai organizmui trūksta niacino, atsiranda odos liga, vadinama pelagra. Pirminiai šios ligos požymiai – odos uždegimas, viduriavimas, bloga nuotaika.

VitaminoPPrandama:

Jo randama riešutuose, javų grūduose, daugiausia – tamsiuose miltuose, po truputį visuose produktuose.Nikotino rūgšties yra kkopūstuose, morkose, moliūguose, burokėliuose, česnakuose, špinatuose, pupelėse šio vitamino esti 0,5 – 1,0 mg%, žaliuose žirneliuose – 2 mg%.

Raudongūžiai kopūstai

Ši kopūstų rūšis populiari Skandinavijoje, Čekijoje. Raudongūžiai kopūstai yra 2-3 kartus mažesni už gūžinius, bet lapai tankiau suaugę. Jei tik turite galimybę, raudongūžius kopūstus laikyti rūsyje, darykite tai nedvejodami, nes jie puikiai išsilaiko per žiemą. Iš raudongūžių kopūstų geriau gaminti salotas.

Gerosios savybės:

-Kalcio, kuris būtinas mūsų kaulams, yra daug daugiau negu kitose rūšyse. Daug juose beta karotino ir kalio.

-Juose esantys ffitoncidai neleidžia mikrobams (tarp jų ir TBC lazdelei) daugintis.

-Cianidinas, kurio poveikis panašus į PP vitamino, – gera priemonė kraujagyslių ligų profilaktikai. Cianidinas lemia ir raudongūžių kopūstų spalvą. O kitos ypatingos medžiagos, nuo kurių priklauso raudongūžių kopūstų atspalviai, pašalina žalingą radiacijos poveikį.

Briuselio kopūstai

Gūželiai tamsiai žalios spalvos, dydis svyruoja nuo graikinio riešuto iki vištos kiaušinio. Labai mėgstami olandų ir anglų. Tačiau šie kopūstai yra patys kaloringiausi.

Gerosios savybės:

-Labai daug beta karotino, vitaminų B1 ir B2, magnio, fosforo, vitamino PP, geležies, angliavandenių. 100 g šių kopūstų yra 3-4 vitamino C dienos normos žmogui, sveriančiam 48-50 kg. Tai du kartus daugiau nei gūžiniuose kopūstuose.

-Kalis – pagrindinis briuselio kopūsto turtas, jis padeda šalinti skysčius iš organizmo. Ypač reikalingas sergantiesiems širdies ir inkstų ligomis, kai yra polinkis į tinimus ir padidėjusį arterinio kraujo spaudimą.

GALINTA AVIŽŲ DRIBSNAI 400g

Avižų dribsniai turi daug vertingų maisto medžiagų: baltymų, angliavandenių, ląstelienos, vitaminų: B1, B2, PP, mineralinių medžiagų: Na, K, Ca, Mg, P, Fe. Avižų dribsniai lengvai virškinami, valgant avižų dribsnius padidėja žvalumas ir energingumas ilgesniam laikui, ypač patartina daug jų valgyti sergant aterosklerozę.

GALINTA RYŽIAI „SVEIKUOLIŲ“ 8x100g

„Sveikuolių“ ryžiai pasižymi puiokiomis maistinėmis ir kulinarinėmis savybėmis. Juose gausu maistingųjų medžiagų: angliavandenių, ypač daug B grupės, E ir PPP vitaminų, mineralinių medžiagų bei bailtymų, į kurių sudėtį įeina svarbios aminorūgštys, kurių dėka gauname daug energijos.

Vynuogės Juodosiose ar raudonosiose vynuogėse (kuo tamsesnės, tuo geresnės), jų odelėje ir kauliukuose yra daug pačių galingiausių natūralių antioksidantų. Jie veikia dešimt kartų stipriau nei vitaminas E. Vynuogėse esančios organinės rūgštys padeda virškinti, teigiamai veikia tulžį ir šlapimą. 200 g raudonojo vyno yra paros dozė vitaminų PP ir P. Vynuogės ir jų produktai saugo kraujagysles nuo trombų, naikina bakterijas ir virusus, malšina uždegimus. Paprastai rekomenduojama per dieną išgerti 1- 2 stiklines raudonojo vyno. Toks pat efektas geriant natūralias sultis. Per dieną reikėtų suvalgyti 200-300 g uogų arba 80 – 100 g razinų.

Avietė Plačiai žinoma vaistažolė. Aviečių kauliukų ekstrakto sudėtyje yra organinių rūgščių (salicilio, obuolių, vyno, citrinos), vitaminų B1, B2, PP, folio rūgšties, fitosterolio, geležies druskos, kalio ir vario. Odai suteikia priešuždegiminį ir atibakterinį poveikį, mažina riebalinių liaukų sekreciją, pašalina riebų blizgesį.

FLUORAS – DANTŲ ĖDUONIES PROFILAKTIKAI

Fluoro reikšmė žmogaus organizmui

Fluoras – chemiškai ir biologiškai aktyvus elementas, būtinas žmogaus ir gyvūnų organizmų vystymuisi. Fluoras – mikroelementas, kurio įtaka dantų būklei labai svarbi. Jis daro profilaktinį poveikį dantų ėduoniui – didina emalio atsparumą rūgštims, susidarančioms burnoje dėl mikroorganizmų veiklos, skylant angliavandeniams. Fluoras dalyvauja emalio atsinaujinimo (remineralizacijos) pprocese, mažina fermentinį mikroorganizmų aktyvumą ir trukdo danties apnašoms prisitvirtinti prie danties paviršiaus. Fluoras svarbus kaulų ir dantų (ypač jų emalio) vystymuisi. Pakankamas fluoro kiekis apsaugo dantis nuo ėduonies, užtikrina taisyklingą augančio organizmo kaulų sistemos vystymąsi, tačiau fluoro perteklius žmogaus organizmui kenksmingas – sukelia fluorozę, pažeidžiančią kalcio ir magnio apykaitą organizme. Dėl to kietėja kaulai, kaulėja kremzlės, mažėja raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių.

Kada fluoro per daug ir kada jo trūksta

Didžiausią fluoro kiekį žmogus gauna su maistu – valgydamas ir gerdamas, o pagrindinis jo šaltinis yra geriamasis vanduo. Tiek per didelės, tiek per mažos fluoro koncentracijos geriamajame vandenyje taip pat gali turėti neigiamos įtakos žmogaus sveikatai. Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojama ir Lietuvoje taikoma optimali fluoro koncentracija geriamajame vandenyje, atsižvelgiant į įvairaus amžiaus žmonių poreikius, yra 0,5-0,8 mg/l.

Lietuvos teritorijoje fluoro koncentracija požeminiame vandenyje yra nevienoda. Ypač šiuo požiūriu išsiskiria Šiaurės Vakarų ir Vakarų Lietuvos rajonai: padidėjęs fluoro kiekis geriamajame vandenyje nustatytas Kretingos, Palangos, Klaipėdos, Šilutės, Kelmės rajonuose. Minėtuose rajonuose fluorido koncentracijos siekia 4-5, o kai kur net daugiau kaip 7 mg/l. Rytų ir pietryčių Lietuvos rajonuose fluoro koncentracijos yra labai mažos (0,0-0,4 mg/l. Tiek sumažėjusios, tiek padidėjusios fluorido koncentracijos požeminiame vandenyje jau yra visuomenės sveikatos problema.

Fluorozė

Normalus fluoro kiekis profilaktiškai apsaugo

nuo dantų ėduonies, todėl fluoro dedama į dantų pastas, dantų žele, skalavimo skysčius. Tačiau per didelis jo kiekis sutrikdo normalų emalio ląstelių formavimąsi ir sukelia fluorozę. Lengvo laipsnio fluorozė gali atsirasti, jei vaikas vartoja per daug dantų pastos, turinčios fluoro, jei po dantų valymo gerai neišskalauja burnos ir nuolat nuryja pastos. Maži vaikai galui nuryti iki 30 proc. dantų pastos. Fluorozės pažeisti dantys iš pradžių atrodo tarsi ant dantų kauburėlių būtų sniego kepurėlės. Jei pažeidimai gilesni, gali atsirasti duobelių, erozijų, ddanties vainiko defektų. Fluorozė pažeidžia tiek pieninius, tiek nuolatinius dantis, tačiau pastarieji pažeidžiami dažniausiai.

Fluoro poveikis kietiesiems danties audiniams

Fluoras kietuosius danties audinius veikia dvejopai.

Sisteminis (bendrinis) poveikis pasireiškia, kai fluoras patenka į kietuosius danties audinius jų formavimosi metu ir šie pasidaro tvirtesni. Fluoro poveikis veiksmingiausias, kai dantis dar neišdygęs.

Sisteminio fluoro šaltiniai:

– fluoras, esantis geriamajame vandenyje;

– tam tikruose maisto produktuose (arbatžolėse, jūros žuvyse);

– fluoro tabletės, lašeliai.

Ruošiant maistą, žinotina, kad tam tikri maisto produktai turi daug fluoro. Jūros kopūstai – puikus natūralaus fluoro ššaltinis. Vartokite juos kaip maisto papildą. Tinka ir arbatžolių arbata, ypač žalioji, turinti daug fluoro. Manoma, kad kasdien išgeriant po dvi stiklines žaliosios arbatos, gaunamas reikiamas fluoro kiekis parai. Nemažai fluoro turi salotos, špinatai, žirniai, žuvies konservai, mėsa, jūros žuvys, kkrevetės.

Druska, į kurią papildomai įdėta fluoro, puikiai saugo nuo dantų ėduonies. Tačiau jei dantis pažeidžia fluorozė, ši druska netinkama, nes prie geriamojo vandens prisideda papildomas fluoro kiekis iš druskos. Daug fluoro dažniausiai būna druskoje atvežtoje iš Vengrijos, Prancūzijos. Druska, kurią daugiausiai vartoja Lietuvos gyventojai, turi mažai fluoro (12 mg/l).

Vaikai, gyvenantys per didelį fluoro kiekį geriamajame vandenyje turinčiuose rajonuose, turėtų vengti vartoti geriamuosius fluoro preparatus (fluoro lašus, tabletes).

Fluoro kiekį geriamajame vandenyje galima sumažinti naudojant specialius filtrus. Šitas metodas veiksmingas, bet labai brangus.

Gyvenant rytų ir pietryčių Lietuvos rajonuose, kur fluoro kiekis geriamajame vandenyje yra mažas, fluoro reikėtų papildomai gauti su maistu, taip pat derėtų labiau rūpintis ėduonies ir apydančio ligų profilaktika.

Per didelis sistemingai veikiančio fluoro kiekis, patenkantis į vaiko organizmą dantų formavimosi mmetu, gali sukelti dantų fluorozę.

Vietinis fluoro poveikis pasireiškia dančiui išdygus ir yra veiksmingas visą laiką.

Dantims išdygus labai svarbu, kad jie nesugestų. Dantų ėduonis yra mikroorganizmų, esančių dantų apnašose, žalingo poveikio padarinys. Susidarius palankioms sąlygoms, mikroorganizmai iš angliavandenių gamina rūgštis, kurios pažeidžia kietuosius danties audinius (demineralizuoja).

Fluoras, esantis aplink dantį sudaro tvirtus junginius, kurie besikaupdami pažeistose danties vietose, neleidžia jam toliau irti (remineralizuoja).

Taigi labai svarbu, kad dantų šepetėliu būtų gerai nuvalomos apnašos, o dantų pastoje (ar kitose vietinio fluoro priemonėse) esantis fluoras ppadėtų sutvirtinti pažeistas danties paviršiaus vietas. Tačiau tai nepadės, jeigu dantyse yra ėduonies ertmių. Jas būtina gydyti.

Per pastaruosius 35 metus pasikeitė nuomonė apie sisteminio ir vietinio fluoro veikimo veiksmingumą. Sisteminis fluoro poveikis sudaro trečdalį, o vietinio fluoro veiksmingumas yra apie du trečdalius viso naudingo profilaktinio dantų ėduonie poveikio.

Vietinio fluoro priemonės:

– fluoro gausu garaikiškuose riešutuose,

– dantų pastos turinčios fluoro,

– fluoro lakas,

– fluoro žolė,

– fluoro skalavimo tirpalai.

Jei yra aktyvusis dantų ėduonis (kariesas), t.y. greitai genda dantys, jie blogai valomi, burnos higienistas individualiai kiekvienam pacientui paskiria vietinių fluoro preparatų (fluoro lako, fluoro žolė, fluoro skalavimo skysčių), nurodo jų vartojimo reikalingumą ir dažnumą. Vietiniai fluoro preparatai dantų fluorozės nesukelia.

Suaugusieji, geriantys padidėjusį fluoro kiekį turintį vandenį (tik iki septynerių su puse metų amžiaus vaikams tai gali būti dantų fluorozės rizikos veiksnys), dantis turi valyti du kartus per dieną fluoro turinčia pasta. Tėvai vaikams būtinai turi pradėti valyti dantis reguliariai 2 kartus per dieną išdygus pirmajam dantukui. Fluoro turinčią dantų pastą pradėti vartoti, kai vaikas gali pats išsiskalauti burną.

Labai svarbu, kad iki 6-7 metų amžiaus vaikams dantis valytų tėvai. Pastos ant dantų šepetėlio dedama tiek, kokio dydžio yra mažojo piršto nagelis. Taip pat svarbu, kad vaikai po valymo pastą išspjautų, o ne nurytų.

Patariama vartoti dantų pastą, tturinčią mažesnį fluoro kiekį (250 ppm; 500 ppm). Suaugusiems tinka pastos, turinčios 1000 – 1100 ppm. Fluoras yra matuojamas mg/l arba ppm (ppm (parts per million)- fluoro dalelių kiekis milijone pastos dalelių). 1000 ppm atitinka 0,1 proc. grynojo fluoro arba 0,2 proc. natrio fluorido arba 0,76 proc. natrio monofluorfosfato. Šiuos duomenis rasite ant dantų pastos tūbelės ar dėžutės. Prieš pirkdami pastą būtinai perskaitykite, kiek ir kokio pavidalo fluoro yra šioje pastoje. Fluoro gali būti NaF (natrio fluorido) ar natrio MFP (monofluorfosfato) junginiuose. Abu šie junginiai yra veiksmingi.

Fluoras yra ir profilaktikos ir gydomoji priemonė. Kaip ir visi vaistai, fluoras gali būti žalingas, jeigu vartojamas labai dideliais kiekiais, neatsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas. Svarbu, kad jo būtų gaunama pakankamai, tačiau ne per daug. Tada Jūsų vaikų ir Jūsų dantys bus sveiki ir nepažeisti nei ėduonies, nei fluorozės.

Kada reikia pastos su dideliu fluoro kiekiu?

Jei dantyse daug ertmių (aktyvus ėduonis), vyresniems žmonėms apsinuoginę dantų kakleliai ir šaknys, sumažėjęs seilėtekis, vartojamos pastos su didesniu fluoro kiekiu (1450 ppm ir daugiau), pvz., „Blend-a-med“, „Pepsodent Superfluor“. Jos labiau stabdo pradinio ėduonies atsiradimą.

Fluoras iš chemines pusės

Cheminis aktyvumas didėja priešinga kryptimi: fluoras yra chemiškai aktyviausias, o jodas – mažiausiai aktyvus. Fluoras yra labai elektroneigiamas, o jo atomo spindulys llabai mažas. Tarp fluorido ir metalų jonų susidaro labai stiprus joninis ryšys. Su nemetalais fluoras sudaro labai patvarias kovalentines jungtis. (Jungtis F-F molekulėje F2 yra gerokai silpnesnė, negu galima būtų tikėtis (ryšio energija 159 kJ/mol). Galimas dalykas, kad tai susiję su atostūmio jėgomis, veikiančiomis tarp fluoro branduolių ir tarp 2p elektronų. Abi šios atostūmio jėgos, dėl mažo F atomo spindulio, yra stiprios. Tai silpnina jungtį F-F ir padidina F2 cheminį aktyvumą.) Tai, kad F atomai sudaro patvaresnes jungtis su kitais atomais, negu tarpusavyje, lemia F2 didelį cheminį aktyvumą. Jodo atomai, būdami palyginti dideli ir pasižymėdami mažesniu elektroneigiamumu, sudaro silpnesnes jungtis (tiek jonines, tiek ir kovalentines), negu kad visi kiti halogenai. I2 chemiškai mažiausiai aktyvus halogenas.

7A grupės elementai – halogenai

fluoras

(F) chloras

(Cl) bromas

(Br) jodas

(I)

vieninės medžiagos būvis kambario temperatūroje gelsvos dujos geltonai žalsvos dujos raudonai rudas skystis juodai violetinė kieta medžiaga

lydymosi temperatūra, °C -220 -101 -7,2 114

virimo temperatūra, °C -188 -35 58,8 184

elektronų konfigūracija [He]2s22p5 [Ne]3s23p5 [Ar]3d104s24p5 [Kr]4d105s25p5

kovalentinis spindulys, pm 71 99 114 133

jono X- spindulys, pm 136 181 196 216

pirmoji jonizacijos energija, kJ/mol 1681 1251 1140 1008

giminingumas elektronui, kJ/mol -322,2 -348,7 -324,5 -295,3

elektrinis neigiamumas 4,0 3,2 3,0 2,7

standartinis elektrodo potencialas, V

(X2 + 2 e- 2 X-)

+2,866 +1,358 +1,065 +0,535

Fluoro junginiai buvo žinomi nuo XIX a pradžios, bet niekam nepavyko surasti cheminės reakcijos, tinkamos išskirti laisvą fluorą, F2. Tik 1886 m H. Moissan’ui pavyko pagaminti F2(d) elektrolizės būdu. Jis elektrolizavo HF tirpalą išlydytame KHF2 (vandenilio difluorido jone egzistuoja stipri vandenilinė jungtis tarp H+

ir dviejų F- jonų, [F-H-F]-). Iki šiol Moissan’o metodas yra vienintelis pramoninis F2 gamybos metodas.

elektrolizė

2 H+ + 2 F- H2(d) + F2(d)

Junginys Panaudojimas

Na3AlF6 aliuminio gamybai

BF3 katalizatorius

CaF2 optinėms detalėms, HF gamybai, fliusas metalurgijoje

ClF3 F2 pakaitalas, branduolinio kuro perdirbimui

HF gaminant F2, AlF3, Na3AlF6, fluorintus angliavandenilius

LiF keramikos pramonėje, suvirinimui ir litavimui

NaF vandens fluoravimui, dantų profilaktikai, insekticidas

SnF2 dantų pastų gamybai

UF6 branduolinio kuro sodrinimui

Naudota literatūra:

– Visa literatūra rasta intenete.

– ieškota per: www.google.lt