Bizantijos ikonų tapybos analizė

V a. Europos istorijoje – kraštutinumų amžius . Tai amžius, žymintis antikinės epochos pabaigą ir pradededantis naują viduramžių laikotarpį. Laikotarpis, visiškai perorientuojatis jėgų išsidėstymą Europoje, perkeliantis centrus į kitas vietas ir tuo pačiu pakeičiantis žmonių metalitetą. Rytuose esanti Bizantijos imperija – tarsi viena išlikusi Romos imperijos dalis, laikanti save antikinės tradicijos tęsėja: “ Žlugus Vakarų imperijai Konstantinopoliui atiteko buvusios Romos imperijos šlovė bei tradicijos, ir visą tūkstantmečio metų Bizantijos gyvavimo laikotarpį tai teikė jai įpatingą autoritetą ir reikšmę naujųjų tautų aakyse” , bet tuo pačiu metu tai nuo vakarų, o ypač nuo Romos kultūros tolstantanti imperija, vis labiau įtakojama savo sudėtyje esančių teritorijų: Egipto, Sirijos, Mažosios Azijos. Iš pradžių būdama religijos centru formaliai XI a., o neformaliai daug anksčiau, Bizantijos imperija tampa priešprieša krikščionims, tačiau parodo kelią stačiatikiams. Būtent tokioje nesuderinamų kultūrų sintezeje su nauju religingumo supratimu ir su pasikeitusia tiek ekonomine, tiek politine situacija formuojasi visiškai kitoks Bizantijos menas. “.Vakarų ikonografijoj visada akcentuota pedagoginė ir didaktinė pusė, o Bizantijos iikonografija tais pačiais Viduramžiais ieškojo būdų deramai vaizduoti šventus personažus bei Šv. Rašto įvykius , idant išsilaisvinusi nuo menkiausio komentaro priemaišų pateiktų juos tikinčiųjų kontempliacijai”.

Būtent dėl tokios išsiskiriančios Bizantijos padėties iki šiol ginčyjama Bizantijos meno pradžios data: kai vvieni mokslininkai Bizantijos kūrybą IV ir V amžiuose priskiria antikos menui, kiti čia mato viduramžių užuomazgas. “yra sunku nubrėžti aiškią demarkacijos liniją tarp šių dviejų kultūrinės istorijos epochų , nes kaip ir kitur šis pereinamasis laikotarpis gali būti charakterizuojamas kaip naujų ir tradicinių koncepcijų ir formų koegzistencija.” Bizantijos menas ir jo naujovės reiškiasi įvairiose srityse:architektūroje, taikomojoje ir dekoratyvinėje dailėje, mozaikose, freskose, miniatiūrose, puošiančiose rankraščius, ypač svarbią vietą čia užėmė ikonų tapyba. Tačiau visgi meno paskirtis buvo ne tik estetinė, – menas buvo religijos tarnas. Meno mecenatai buvo dvasininkai ir valdančiųjų sluoksnių nariai, vadinasi, menas turėjo paklusti jų iškeltiems reikalavimams, t.y arba aiškinti bažnyčios dogmas, arba šlovinti imperijos didingumą (tai ypač ryšku Bizantijos įtakoje atsidūrusiuose kraštuose).

DĖSTYMAS

Krikščioniško meno ir ikonų aatsiradimo jokiu būdu negalima kildinti iš viduramžių, tiesiog viduramžiais jis buvo labiausiai organizuotas. Pirmosios ikonos aptinkamos VI a. Ankstyvieji krikščionys ikona vadino bet kokį šventojo pavaizdavimą. Vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti tik kūrinius tapytus ant lentos, siekant atskirti nuo freskos ir mozaikos.

Ikonos dažniausiai kildinamos iš egiptietiškų fajumo portretų Egipte nuo IV pr.m.e iki II a. ant mirusiojo veido buvo pritvirtinama lenta su jo portretu. Jis buvo daromas enkaustikos technika, rečiau tempera. Mirusysis vaizduojamas iki krūtinės kai kada iki ppusės. Stengiamasi kuo tiksliau perteikti mirusiojo atvaizdą, kad grįžusi dvasia galėtų lengviau surasti kūną. Pirmosios ikonos artimos Fajumo portretams tiek ta pačia atlikimo technika, tiek paveikslo kompozicija: šventasis vaizduojamas iki pusės arba iki pečių. Tačiau Fajumo portretų ir ikonų paskirtis skiriasi, nes ikona suprantama ne kaip paprastas, o turintis stebuklingų galių atvaizdas, galintis dvasiškai bendrauti su besimeldžiačiuoju, ji suprantama kaip dvasinio grožio idealas.

Pirmųjų VI a. ikonų yra išlikę negaug, nes dauguma buvo sunaikinta ikonoklastų. Ankstyvųjų darbų tepimo maniera išsiskiria daugiasluoksniškumu, bet tuo pačiu lengvumu ir net ekspresija. Vienoje iš seniausių ikonų “ Dievo motina su kūdikiu” tamsiai pumpuriniai motinos ir Kristaus drabužiai ir juos puošiantis auksas, daro įspūdį, kad figūros išlenda į priekį, tarsi atsiplešia nuo fono. Pirmosioms Konstantinopolio ikonoms būdingi ryškūs antikiniai bruožai: “tik auksiniai graviruotų ornamentų nimbai priverčia patikėti, kad čia krikščioniškas siužetas.” Ne vien technikos, bet ir paveikslo kompozicijos ir minties atžvilgiu akstyvosios ikonos atliepia vėlyvosios antikos portretų tapybos modelį. Ankstyvieji ikonų darbai statiški, frontalūs, visi paklūstantys toms pačioms vaizdavimo normoms. Figūros modeliuojamos minkštai, veiduose antikiniai bruožai.

VII a. Bizantijos ikonų tapyba pradeda atsiskirti nuo antikinės įtakos: darbuose daugiau grafinės sausumos, dažai be niuansų dedami ant plokštumos. – nebelieka antikinio sensualizmo pėdsakų. Ikonose vaizduojamas šventasis, kkurio veide ir laikysenoje nėra žmogiškų ir žemiškų jausmų.

Nuo pat ikonų atsiradimo jos išplito visoj imperijoj, tačiau šventųjų paveikslų kultas buvo lydimas fetišizmo ir kraštutinio prietaringumo. Ikonas pradedama suprasti, kaip miestų saugotojas, jų reikšmė didėja dėl relikvijų kulto plitimo. Didelį vaidmenį vaidina “ nerankų darbo” ikonos atsiradusios, pasak legendų, stebuklingais būdais, tikima, kad jas sukūrė ne žmogaus ranka ir kad jų jėga persiduoda prie ikonos prisilietusiam žmogui. Nuoširdžiai tikėta, kad ikonos gali apginti nelaimėlį, išgydyti ligonį ar netgi prikelti mirusįjį. Imperatoriai imdavo ikonas į mūšį tikėdami, kad jos padės laimėti. Bažnyčia ne tik rūpinosi ikonų kūrybos kanonų nustatymu, bet ir ikonų laikymu. Sostinėjė, kaip visoje imperijoje buvo daugybė vienuolynų saugančių žymiąsias ikonas, kurių pagarbinti suplūsdavo minios maldininkų. Didelį emocinį krūvį palikdavo vienuolynų rengiamos šventės, kurių metu buvo išnešamos ikonos:Ikoną išnešdavo į didelę aikštę, ir nešantysis turėjo ją apeiti ratu penkiasdešimt kartų. Paskui jį pakeisdavo kiti – ir taip visą dieną.” Vienuoliams, kurie gyveno iš piligrimų aukų, tai buvo dar vienas iš įtakos šaltinių, tačiau tai baugino pasaulietinę valdžią, bijojusią vienuolynų stiprėjimo. Opozicija ikonoms tapo susikūrusios ikonoklastų partijos, kurios teigė, kad negalima vaizduoti dieviškosios Kristaus esmės materealiajoje formoje.

Marijos ir Kristaus atvaizdai – dažniausi ikonų personažai. Šios ikononos labiausiai atspindi tto meto religinį meną, teikusiam pirmenybę statiškoms pozoms ir paskiroms figūroms. Ypač Bizantijos gyventojai gerbė dievo motiną. Mergelė Marija dažniausiai vaizduojama iš priekio arba lengvai palinkusi prie kūdikio. Ji pasirodo kaip žmonijos užtarėja. Dievo Motiną bizantiečiai vaizdavo labiau subrendusią,labiau motinišką ir todėl žmogiškesnę, artimesnę paprastiems mirtingiesiems. Daugelis mokslininkų teigia, kad tokios Marijos vaizdavimo ištakos siekia vėlyvąją Antiką, kur panašiai vaizduojami Romos imperatorienių portretai. Kristus ikonose sutingęs, tačiaui galingas, kartais net elegantiškas. Jis vaizduojamas stovintis arba sėdintis kaip valdovas. Bizantijos laikotarpiu ir buvo sukurtas specifinis Kristaus veido tipas: “plačiais skruostais, vešlia barzda, ilgais plaukais – formulė, kuria norėta kartu išreikšti ir tėvą ir sūnų. Kūdikėlis Kristus, laikomas Marijos glėbyje, dažnai vaizduojamas neharmoningų, ir visiškai nevaikiškų proporcijų su suaugusio žmogaus bruožais.

Be Kristaus ir Marijos dažni ikonų personažai – šventieji. Jie vaizduojami su Kristaus atvaizdu rankose, kurio vardu jie kovojo ir pasiekė pergalę. Šventųjų paveikslų populiarumą, sąlygojo šių šventųjų užtarimo maldos praktika. Šventieji vaizduojami pagal liturginį rangą. Pavyzdžiui, XII a.antros pusės ikonoje “Nukryžiavimas” , pakraščiuose medalionuose pavaizduoti šventieji hierarchizuojami: viršuje Jonas krikštytojas, jam iš šalių arkangelai Mykolas ir Gabrielius, šonuose – kiti šventieji, o apačioje Simonas vyresnysis ir jaunesnysis stulpininkai, šventosios Kotryna bei Kristina ir vienuolis Barlaamas. Vėlyvuoju Bizantijos ikonų tapymo laikotarpiu

šventieji vaizduojami ir kaip lygūs vieni kitiems.

Didžiausią nuosmukį Bizantijos ikonų tapyba patyrė ikinoklastų sąjūdžio ir jiems pritariančių valdovų valdymo metu. VIII a. – IX a. pradž.laikotarpiu buvo draudžiami ir sistemingai naikinami visi religiniai atvaizdai, dėl perdėto prieš tai buvusio jų garbinimo ir to aliuzijos į pagonybės laikus. Kaip alternatyva ikonoms tuo metu pradėjo atsirasti imperatorių atvaizdai, kurie savo esme buvo tapatūs ikonoms.

Vėl atgimusiu ikonų tapybos laikotarpiu ir stačiatikybės triumfu galime laikyti 843 metus, kai ikonos vėl buvo llegalizuotos. IX – X a. laikotarpis dar vadinamas Makedonietišku atgimimu. Šio laikotarpio menas įgauna kompozicijos ramumą. Ornamentai, koloritas – viskas persmelkta ką tik patirto laimėjimo idėja. Įsitvirtina itin griežtos bažnyčios įteisintos taisyklės, kuriomis turėjo sekti menininkas. Apspręsti šventųjų tipai. Sustiprėja ir antikos įtaka ikonoms: ji ryški klasikinėse proporcijose ir beveik skulptūriniame apimties perteikime. Būdingas atsiradusio judesio lengvumas ir charakteringa drabužių piešinys. Vaizduojamojo išvaizda siekia idealo. .

Ikonos, kurios turėjo daug šalininkų ir gynėjų buvo restauruotos ir atiduotos Bizantijos gyventojų kulto rreikmėms, laikantis Konstantinopolio Bažnyčios paskelbto mokymo. “Religinių atvaizdų svarba mokymui, niekada ir niekur nebuvusi tokia didelė, ėmė itin akivaizdžiai reikštis tiek per meno kūrinių stilių, tiek per jų ikonografiją.” . Atgaivinus religinius siužetus, menininkai stengesi perimti tai, kas buvo prarasta, oo ne ieškoti naujų formų. Anksčiau ikonų garbintojai buvo kaltinami stabmeldyste, tačiau dabar buvo argumentuojama, kad Kristaus, Mergelės Marijos ir kitų šventųjų atvaizdai gali būti vaizduojami, todėl, kad šiuos asmenis buvo galima pamatyti jiems gyviems esant, o tai, kas buvo matoma, gali būti ir vaizduojama, tačiau ikonos atspindi ne tik kūnišką garbinamųjų išvaizdą, bet savyje turi ir šių vaizduojamųjų šventumo ir dieviškumo, todėl ikona nėra suvokiama, kaip paprastas atvaizdas, o daugiau kaip metafizinių jėgų ir galios turintis paveikslas. “.ikona garantuoja iracionalią esatį personažo, kurį ji vaizduoja ir su kuriuo dalijasi bendra antgamtinės esmės dalimi. (.) Kristaus arba dievo motinos ikona reiškė jų dalyvavimą ten, kur ji buvo” Būtent ši idėja ir nulėmė ikonų stiliaus vaizdavimo įsigalėjimą, juk vaizduojama šventybė, o nne realybė, todėl atsisakoma realaus vaizdavimo, o pasirenkamas sunkus ir kilmingas stilius, personažai hierarchizuojami. Dėl šios priežasties iš ikonų dailininko atimama ir bet kokia komentaro galimybė, bet koks jo nuomonės apie vaizduojamą objektą perteikimas.

XI – XII a. Bizantijos menas, su visais jam būdingais bruožais, jau pilnai susiformavęs. Be to, šiame laikotarpyje ryškus Bizantijos ryšių su kitomis šalimis užmezgimas. Jaučiama jos įtaka visai Europai, o ypač stačiatikiškiems kraštams, tačiau ir Bizantijos mene atsispindi kitų kultūrų naujovės. Bizantiškos ikonos plačiai kkopijuojamos.

Šio laikotarpio ikonoms būdingas ornamentalumas, didelis dėmesys smulkiai detalei. Figūrų poza jau šiek tiek laisvesnė, nors vis dar vyrauja frontali pozicija. Origalai, kuriems naudojamas auksas, kopijuojami jau nebe tokiomis brangiomis medžiagomis kaip varis ar bronza. XI – XII a. išaugus ikonų tapymo svarbai keičiasi ir technika: enkaustika pakeista į tapymą kiaušinio tempera. Nors mažas žingsnelis link natūralizmo ir žengiamas, bizantiečių ikonoms jis niekada nebuvo būdingas. Ikonos “sutelktos ties dvasios išgyvenimu ir teologine mintini, todėl ypač svarbu subtilus formos pojūtis” Grožis suprantamas kaip ritmo ir visų elementų harmoningas santykis. To meto ikonoms būdingas ryškus koloritas, šventųjų atvaizdo didingumas. Įsivyrauja šventųjų tipas, kurių veidas turi rytietiškus bruožus.Vaizduojamųjų rankos ir veidai atlikti šviesotamsos pagalba atrodo natūralūs, tūriniai, o ornamentuoti drabužiai, atvirkščiai, sudaro plokštumo įspūdį. Atsiranda kompozicijos drąsėjimo tendencijos,daugiau dėmesio skiriama figūrų proporcijoms, jose aiškūs antikos modelių atgarsiai. Vaizduojami personažai įgyja daugiau individualių, žmogiškų bruožų. Dominuoja mėlyna spalva ant auksinio fono.

Vienas iš ryškiausių ir labiausiai išsiskiriančių XI – XII a. darbų – “Vladimirovo Dievo motina.”. Šis švelnios ir kenčiančios Marijos lyrinis įvaizdis buvo ir yra pats populiariausias dabartinėje rusų ikonografijoje. Ikonos Marija išsiskiria emocionalumu ir psichologiškumu, kas nebūdinga viduramžiams. Pailgintos figūrų proporcijos, dori veidai, aukso ir tamsios spalvos santykis, daro ikoną ttiek kompoziciškai, tiek spalviškai išbaigtą ir efektingą. Anot daugelio tyrinėtojų, šios ikonos dailininkas turėjo būti vienas iš geriausių Konstantinopolio menininkų.

XIII a. pirmoje pusėje Konstantinopolis buvo nuniokotas ir užgrobtas ketvirtojo kryžiaus žygio dalyvių. Tiek ekonominėje, tiek politinėje imperijos raidoje ryškaus nuosmukio laikotarpis, tačiau Bizantijos menas nesmunka, atvirkščiai, jis toliau progresuoja.

Pirmai XIII a. pusei būdingas mozaikiškos ikonos atsiradimas. Menininkai didelį dėmesį skiria vaizduojamojo nuotaikos perteikimui. Ikonoms būdingas vertikalus formatas ir pasitempusios figūros proporcijos.To meto vaizduojamąjį galima atskirti pagal figūros plonumą, mažos galvą, nuožulniu pečius. Vyrauja smulki tapymo maniera, sidabriniškai smulkus, tamsesnis koloritas. Figūros nebe tokios statiškos, veidų išraiškos įgyja plastiškumo, natūralumo ir individualumo. Žmonių pozicijos dinamiškesnės. Kristaus veidas ir rankos formuojamos iš baltų potėpių.Šio laikotarpio Bizantijos darbai turi sudėtingą kompoziciją: ryškus figūrų skaičiaus padaugėjimas, ikonose matomas ir vienos figūros santykis su kita, jos visos tarpusavyje susijusios, į foną įtraukiami gamtos ir architektūros vaizdavimas. Šio laikotarpio ikonose daugelis tyrinėtojų įžvelgia Paleologų stiliaus užuomazgas.

1261 – 1453 metais žymimas naujas stilius Bizantijos meno raidoj, vadinamas Paleologų laikotarpiu. 1261 Konstantinopolis atkariaujamas ir pradedami atstatymo darbai, vyksta naujos statybos. Atsinaujina ir sustiprėja ryšiai su vakarais. Tačiau Bizantijos imperija ima ryškiai silpnėti, prie visų nelaimių prisideda turkų puolimai, kurie ir priveda prie 1453 mmetų Konstantinopolio žlugimo. “ Ir vis dėlto lieka nepaaiškinama, kokiu būdu tokiu kritišku periodu, Bizantijos menas randa jėgų naujam pakilimui.” Naujas Bizantijos menas dažnai vadinamas Renesansu, nors su tuo, kas vyko tuo meto Italijoj, tai neturi daug bendro. V. Lichačeva šį periodą siūlo vadinti priešrenasansiniu. Bizantijos meno esmė vis dar išlieka religinė, tačiau jis pradeda išsilaisvinti iš nustatyto kanono: ne tik plečiasi vaizdavimo rėmai, bet ir pats vaizdingumas. Kaip niekada tuo laikotarpiu klestėjo ir ikonų tapyba. Ikonos kabėjo ne tik ant bažnyčių, bet ir ant privačių namų sienų. Jos buvo piešiamos tų pačių dailininkų, kurie apipavidalindavo cerkves, tokiu būdu ir ikonas pasiekė naujo stiliaus apraiškos. Paplito kruopštesnė, daug švelnesnė ir lengvumu bei laisvumu pasižyminti tapymo maniera. Didelis dėmesys skiriamas vaizduojamųjų apdarams. Dailininkai palieka didelių tarpų tarp potėpių,, auksinė linija dažnai išryškina drabužių kontūrus, baldus ir architektūrą. Daiktų tūris išryškinamas šešėliais krentančiais iš kairės ar dešinės. Kompozicija taip pat tampa aiškesnė, orientuojama į vaizdo gylį, išsiskiria komponavimo tikslumu.

Ankstyvajam Paleologų laikotarpiui būdingas tapybiškas erdvės gilumos supratimas. Minkštos drabužių klosčių linijos, jas žymi auksinės linijos. Viskas ikonoje tarnauja siekiui sukurti nuotaiką. Didelė reikšmė teikiama šv. trejybės temai. Šis siužetas simbolizuoja vienybės idėją, tačiau didelis dėmesys sutelkiamas ties buitiniu aspektu, pavyzdžiui, stalas padengtas

įrankiais ikonoje “ Abraomas vaišinantis tris angelus” Ikonos kompoziciją formuoja architektūra ir baldai, o skirtingi vaizdai ant stalo sudaro vientisą natiurmortą, horizontalus formatas atitinka horizontalaus stalo centrinę padėtį. Buitis kaip ir viskas ikonose įgauna simbolinį atspalvį, buities daiktai sutaurinti. Gausias detales stengiamasi jungti į vieną visumą, jas derinti tiek spalviškai, tiek kompoziciškai, grupuojant apie centrą. Architektūrinis fonas taip pat labai svarbus, architektūrinė erdvė formuojama į gilumą.

Nuo klasikinio paprastumo XIV a. menininkai juda link raiškos sudėtingumo XV a. Tikslūs ssiluetai, figūros komponuojamos aplink centrą, veidai, žvilgsniai ramūs ir dori. Koloritas neryškus. Daugėja Marijos traktavimo tipų, ji vaizduojama kaip dangaus karalienė, bažnyčios saugotoja ar kaip motina ( šios interpretacijos paveikslai daug jausmingesni). Šventųjų atvaizdams taip pat būdingas skirtingumas: vienur arkangelas vaizduojamas visu ūgiu, su svarstyklėmis rankose, kurių vieną tempia velnias, kitur arkangelo vaizdas jau kitoks – stovintis iki pusės su valdžios simboliu – permatoma sfera. Didėja dėmesys portretui – siekiama panašumo į vaizduojamąjį.

XIV – XV a. iš visų pusių aapsupti sustiprėjusių naujų tautų bizantiečiai vis labiau pasigesdavo savo šventųjų karių globos, todėl padaugėja ikonų su šiais globėjais.

Bizantijos menas dar ilgai gyvavo po turkų užgrobimo 1453 metais. Ypač jis paplito Rusijoje. Net gi egzistavo terminas, nusakantis jo neišnykusią ssvarbą “Bizantija po Bizantijos”

Išvados

Tarp Rytų ir Vakarų susiformavusi Bizantijos imperija – išskirtiniausia iš viduramžių laikotarpiu suformavusių šalių. Jos politinį ir meninį vystymąsi lėmė tiek skirtingų kultūrų, tiek viduramžių bei antikos pasaulėjautos ir meno principų simbiozė. Vienas iš originaliausių šios sąveikos padarinių – ikonų tapyba. Iš dalies tai labai konservatyvi dailės rūšis, nekeitusi nei savo siužetų esmės, nei pagrindinių tapymo taisyklių, tačiau kintant tiek Bizantijos, tiek Europos situacijai, sugebėjusi tobulėti, kisti ir perimti naujas idėjas jau nustatytuose religinių kanonų rėmuose, todėl, žiūrint į nuo VI iki XV a. nutapytas ikonas, matyti akivaizdus skirtumas vaizduojamųjų pateikime, bet ne jų traktavime: tokiam ikonų vystymosi išskirtinumui pagrindą padėjo tai, kad jos buvo suvokiamos, kaip ne paprasti paveikslai, o daugiau kaip žemiškieji dieviškosios galios įįsikūnijimai. Per šią dieviškumo prizmę ir reiktų žiūrėti, norint geriau suprasti iš pažiūros paprastą, bet išties labai painų ikonų pasaulį, besisėmusį įtakomis iš antikos ir rytų civilizacijų, bet tuo pačiu įtakojusį, vakarų, o ypač rytų dailę.

Literatūros sąrašas:

1. Byzantine Art in the Collections of Soviet Museums. – Leningrad, 1977.

2. Čekalova A, Poliakovskaja M. Bizantija. – Vilnius, 2003.

3. Grabar A. Krikščioniškoji ikonografija. Antika ir Viduramžiai. – Vilnius, 2003.

4. Lichačeva V. Iskustvo bizantii IV – XV vekov. – Leningrad, 1986.

5. Obolenski D. The Byzantine CComonwealth. Eastern Europe 500 – 1453. – London , 2000.