Namų ir buto kultūra

TURINYS

Kaip mes norėtume įsikurti……………….3

“Seklyčia”……………………..4

Surenkami baldai…………………..5

Miegamasis……………………..6

Kai apsilanko svečiai…………………..6

Vaikų kambarys…………………….7

Namų šeimininkės dirbtuvė……………….7

Prieškambaris …………………….8

Spalvų žaismas……………………8

Modernūs šviestuvai bute………………..9

Paveikslai ir gėlės…………………..9

Indai ir stiklai…………………….10

Vietoj pabaigos…………………….10

Literatūros sąrašas……………………11

KAIP MES NORĖTUME ĮSIKURTI

Kai tu dar stačias vaikščiojai po stalu ramus ir viskuo patenkintas, tavo vaikiškos fantazijos planams įgyvendinti pakakdavo paprasčiausio smėlio. Ir butą „sukurdavai“ tokį, kokį gebėjai įsivaizduoti savo vaikišku proteliu. Kvadratinės figūrėlės čia atstodavo baldus, o svarbiausia jame būdavo tualetas, kuris ir apvainikuodavo visą kambarių anfiladą. Apvestas ratuku, jis ryškiai išsiskirdavo iš kitų smė-lyje nubraižytų ddaiktų. Skambutį, kaip ir dera, pritaisydavai iš lauko pusės ir visada baisiausiai pasipiktindavai, jei kas nors, atėjęs tavęs aplankyti, įžengdavo į butą, nepasinaudojęs šiuo nuostabiu įtaisu. Visi tavo žaidimų draugai, ži-noma, stengdavosi, kad jų butai būtų patys gražiausi. Kiek-vienas, taigi ir tu, gyrėte savo namų ir pilių privalumus, o kai kiti užsispirdavo ir nenorėdavo jų pripažinti, tu trum-pai drūtai išrėždavai: „Su jumis aš daugiau nežaisiu!“

Tai buvo seniai, labai seniai. Vaikiškus žaidimus pakeitė kur kas rimtesni, ir štai tu vėl rruošiesi įsikurti, o gal jau net esi kuo gražiausiai įsirengęs savo butą, aišku, ne savo vaizduotėje, o tą, kuriame tu iš tikrųjų gyveni. Jo, deja, nenubrauksi delniuku, jei jis nepatiks tau ar tavo drau-gams, ir jau neatsiskirsi jiems: „Aš su jjumis daugiau ne-žaisiu“. Mat, daug laiko ir pinigų reikėjo jam įruošti, ir tu turi jame jaustis gerai, nors ir ne viskas atrodo taip, kaip tu norėtum. Žinoma, būtų daug geriau, jei tu jame galėtum gerai jaustis.

Kai mums atrodo, jog koks nors rūbas mums netinka, jį užsivilkę, jaučiamės truputį suvaržyti, ir tą dieną geros nuotaikos nė nelauk. Ne kitaip ir su butu. Jis turi pri-tikti prie mūsų, prie mūsų įpročių, gyvenimo būdo, ati-tikti mūsų reikalavimus ir pažiūras. Kitaip neteksime ry-šio su juo, pasijusime lyg beorėje erdvėje ir patys sau atrodysime lyg užklydę svečiai. Mūsų butas turi būti geras mūsų draugas. Į jį mes grįžtame, tikėdami tarp jo sienų rasti ramybę ir palengvėjimą, visai taip, tarytum būtume pasikalbėję su žmogumi, kurio ddraugijoje jaučiamės saugūs ir laimingi.

Savo elgesiu žmogus atskleidžia ne tik geras ar prastas savo manieras, bet ir savo asmenybę, savo gyvenimo su-vokimą. Butas yra jo savininko vidaus veidrodis, atspin-dintis įvairiausius charakterio vingius: norą pasirodyti ir polinkį į prabangą, netvarkingumą, išsiblaškymą, pedantiš-kumą, neskoningumą, perdėtą manieringumą, sausumą. Pa-gal butą galima daug spręsti apie jo gyventojus. Todėl apie buto kultūrą tenka kalbėti ne vien tik specialiose knygose, skirtose jo įrengimui, ji yra sudėtinė gero tono dalis. Ogiustas Rodenas yra pasakęs: „Namai ir ddaiktai juo-se turi atskleisti žmogaus sielos šypsnį“.

“SEKLYČIA”

Jaukumą ir grožį patalpoje sukuria ne šalta prabangos didybė, bet paprasti, subtiliai ir skoningai parinkti ir tin-kamoje vietoje sustatyti daiktai. Turbūt nesuklysime pa-sakę, kad gyvenamasis kambarys bute yra svarbiausias. Jame praeina didesnioji šeimos būties dalis, jis yra šeimos pasaulėlio centras. Dėl to ir norime jį apstatyti kuo rūpes-tingiau ir kuo jaukiau.

Jaukumo samprata kito gana sparčiai. Mūsų senelių ir šiuolaikinio žmogaus skonio pojūčiai absoliučiai neturi nie-ko bendra. Tačiau su močiutės kasa jos „stilingi baldai“ ne-išnyko ir gana lengvai prasigavo net iki mūsų dienų. Seno-viškai nupoliruoti, tie baldai puikuojasi tarsi autentiški ita-lų renesanso meistrų ar Šipendalio darbo kūriniai. Koks ten stilius! Vienas kitas iš įvairių epochų stilių atklydęs elementas tik piktina anų laikų baldų žinovus užgaulia, didingo senųjų amatininkų meno imitacija. Visokiausi išraitymai, prilipinti puošiniai, kreivos kojos, spurgai, pliušinės dulkių saugyklos, gremėzdiški paauksuoti paveikslai ir veidrodžių rėmai, saldokos natūralistinės scenos su išdykaujančiomis undinėmis ir kitokie niekučiai, pradedant nykštuku ir bai-giant gražiai sudėtos nimfos laiba kojele. Tie „stilingi“ reprezentacijos atributai daugiausia būdavo laikomi „gera-jame kambaryje“, į kurį įžengti būdavo galima tik didelių švenčių metu arba sulaukus garbingų svečių.

Darbas ir kiti įsipareigojimai šiandien mums gerokai su-trumpina laiką, kurį mes norėtume praleisti namų aplinkoje. Be tto, ir butai dabar labai maži. Dėl šių abiejų priežasčių net ir „gerasis kambarys“ pasidarė ne toks mielas. Tačiau kai kurie jo apstatymo atributai pasirodė labai gajūs, todėl dar gana dažnai mūsų gyvenamuosiuose kambariuose jau-čiamas beasmeniškumo, nepraktiškumo ir nejaukumo štam-pas. O juk kaip tik jie, gyvenamieji kambariai, turėtų tapti patogiausiais ir jaukiausiais, akį džiuginančiais mūsų būtų kampeliais.

Gyventi, valgyti, dirbti — šiuos tris kasdieninės būties procesus mes dažniausiai atliekame gyvenamajame kamba-ryje, nes nebeturime vietos atskiriems valgomiesiems ir ka-binetams įrengti. Visoms trims minėtoms funkcijoms tar-nauja gyvenamasis kambarys, ir visai nebūtina jį užgrioz-dinti daugybe baldų.

Nepažeidžiant grožio ir harmonijos, modernus apstatymo stilius leidžia atsisakyti to, kas nereikalinga, nepraktiška. Masyvus, skaidęs kambario erdvę, monotoniškas ir nepa-slankus stalas, iš visų keturių pusių apstatytas paradinėmis kėdėmis, dabar pasitraukė į kambario kampą. Siauras, leng-vas stalas, minkštasuolis, viena kita patogesnė kėdė – visa tai tinkamai sustačius, atlieka ne tik valgomojo, bet ir jau-kaus gyvenamojo kampelio funkcijas. Tuo tarpu plačiasparnis, su impozantiškais bokšteliais, daugiau krovininio gar-laivio kapitono tiltelį primenąs bufetas vis dažniau ir daž-niau savo vietą užleidžia universaliai sekcijai.

Moderniame bute surasti kampelį darbo vietai visai ne-sunku. Didelis ąžuolinis rašomasis stalas nesiderina prie bendros šiuolaikinio kambario atmosferos. Kur kas prak-tiškiau dabar pastatyti knygų sekciją su atverčiama lenta rašymui. BBe to, mažesniuose butuose labai patogu kambarį perskirti aukšta, lubas siekiančia surenkama knygų sekci-ja, į kurią įkomponuojame spintelę ar nedidelį stalelį ra-šymui.

Praktiškos moterys moka labai išradingai panaudoti rank-darbių staliuką įvairiems tikslams ir vienu šūviu nušauna du zuikius. Beje, vis madingesnės darosi knygų lentynos. Kaip geriau laikyti knygas,— po stiklu ar atvirai,—tebesiginčija knygų bičiuliai. Stiklas knygas apsaugo nuo dulkių, bet prigesina spalvų žaismą. Siaurutė lentynėlė su keliomis knygomis, papuošta vazonėliu gėlių ar į vazelę pamerkta šakele,— gražu ir praktiška, ypač – netoli kėdės ar sofos.

Gyvenamąją kertę nakčiai galima paversti miegamuoju vaikams, nevedusiems šeimos nariams arba svečiams. Ant ištraukiamos sofos-lovos patogu ne tik sėdėti, bet ir mie-goti. Sofa (be atlošo) ar kuris nors kitas miegojimui skirtas baldas su įmontuota dėže patalynei jaunai porai ar viengun-giams pakeičia miegamąjį, ir gyvenamajame kambaryje ne-reikia statyti lovos.

Staliukai, dabar paprastai gana žemi, priklausomai nuo skonio ir vietos, gali būti įvairiausių formų: keturkampiai, siauri ir ilgi, apvaliais kampais ar kt. Tiktai jei baldai per-kami ilgesniam laikui, nereikia rinktis labai ekstravagan-tiškų ir trumpaamžių jų formų.

Minkšti baldai gyvenamajam kambariui suteikia jauku-mo. Gaila tik, kad vis dar, nelyginant blogo įpročio, nesu-gebame atsisakyti svetainės komplekto atkeliavusio dar iš pudruotų perukų laikų. Vienoda sofos ir krėslų apmušalų spalva kelia

nuobodulį ir monotoniją. Batai, pirštinaitės, ran-kinukas, šalis, skrybėlaitė ir paltas taip pat niekada ne-būna vienos spalvos, bet moteris juos derina tarpusavyje kad iš viso to nesusidarytų spalvų kakofonija. Žinoma, ne-reikia pamiršti faktūros ir rašto. Dryži, stambialangiai ar vingrūs įvairiaspalvių gėlių raštai vienas su kitu neside-rina.

SURENKAMI BALDAI

Niekas nenori draugauti su žmogum, su kuriuo sunku sutarti. O baldus, kurie mus kasdien supa, visi dažniausiai renkasi pernelyg lengvai, skubotai ir perka, kai tik jų kaina neviršija turimos sumos. Gal ir norėtųsi įįsigyti gra-žesnius, brangesnius, tačiau laukti nesinori. Surenkamus baldus, kurių atskiras dalis galima nusipirkti kartkartėmis ir taip papildyti jau turimas, įmanoma rinktis pagal savo kišenę. Surenkami baldai gaminami įvairių tipų, kurių kiek-vienas turi savo paskirtį, todėl ir pabodusio vienodumo vi-sai nesunku išvengti.

Kiekvieną mažmožį reikia parinkti apdairiai, kad jis gra-žiai apstatytame kambaryje neatrodytų lyg koks svetimkū-nis. Stalelis arba stovas gėlėms, knygų lentynėlė, stalelis laikraščiams, arbatos vežimėlis, rūbų kabykla prieškamba-ryje papildo ir pagyvina butą, suteikia jam individualių bruožų. Deja, mūsų baldų parduotuvėse ddar neretai būna netikusių formų baldų. Nejaugi grakštus ir patogus nedide-lis staliukas su truputį į išorę išlenktomis kojelėmis nėra daug gražesnis už nerangų rūkymo ar gėlių stalą su pla-čiomis, sunkiomis ir kreivomis kojomis? Negražios ir vis aukštėjančios lentynėlės gėlėms, primenančios ppriešpriešiais sustatytus daugiabučių namų laiptus. Nedidelis stovelis gė-lėms atrodo daug skoningesnis.

MIEGAMASIS

Apstatyti miegamąjį, turėdamas tam atskirą plotą, kiek-vienas gali pagal savo skonį. Būtų juokinga apšaukti žmo-nes neturinčiais skonio ir nemoderniais vien dėl to, kad jie neperka dvigulės lovos ir vietoj miegamojo įsirengia dar vieną gyvenamąjį kambarį. Juk net mokslo įrodyta, kad didžiausią laiko dalį praleidžiame namuose.

Miegamajame formos taip pat paprastėja ir lengvėja, at-sisakoma išraitymų ir kitų lovos puošmenų. Truputį lenktos ir siauros lovų kojos suteikia kambariui elegancijos ir leng-vumo. Plačią dvigulę lovą sunku pernešti, prireikus jos neperskirsi. Labai negraži, ištįsusi plokščios formos spintelė prie lovos virto žemesniu ir platesniu naktiniu staliuku, sto-vinčiu ne ant trumpų drūtų, bet ant siaurų aukštų kojų. Daug skoningesnis ir praktiškesnis už senovinį yra ir mmo-dernus tualetinis stalelis su veidrodžiu ir nedidele kėdute.

KAI APSILANKO SVEČIAI

Žmogiškoji fantazija ir nerami išradėjo gyslelė puikiai gelbsti šeimininką, kad jis, užgriuvus nelauktiems arba net ir kviestiems svečiams, visai nepamestų galvos. Užsikalbėjęs svečiuose prie nesenkančio alkoholio šaltinėlio, dažnai pa-miršta, kad jau seniai išvyko paskutinis autobusas, palikęs jį po saugia draugų pastoge. Gal ir smagu pasijuokti iš ju-moristiniame žurnale aprašytos nakvynės ant dviejų sustum-tų kėdžių, minkštai išklotoje vonioje ar hamake, bet. vis dėlto daug geriau, jei šeimininkas žino, kada šunis penėti, iir visada turi po ranka sudedamą lovą, pripučiamą čiužinį, išskleidžiamą minkštą fotelį ar poilsio kėdę.

Kad ir kaip ten būtų, šeimininko pastogėje reikia būti mandagiems ir santūriems, ne skubėti godžiai užgrobti geriausią vietą, o užleisti ją vyresniems ir silpnesniems. Ne-numatyti svečiai neturi kelti pernelyg didelių reikalavimų ir privalo atsižvelgti į šeimininkų galimybes.

Ne kiekvienas savo bute gali turėti tokį didelį miego-jimui tinkamų baldų pasirinkimą. Tada jau reikia pasiten-kinti improvizuotu kempingu po antklode ant grindų. Ge-riausia būtų, perkant baldus, pagalvoti ir apie tai, kur guldysime savo svečius. Ne kažin kiek pinigų reikia sudeda-mai metalinei lovelei įsigyti, o ir išskleidžiamą fotelį galima nusipirkti. Juos įsigydami, išleisime nedaug, o kiek rūpesčių atkris, kai lauksime tolimesnių svečių.Iš toli atvykusiems svečiams, apie kurių atsilankymą ži-nojome iš apksto, nakčiai, kitai galima užleisti savo lovą, o patiems įsitaisyti kur nors kitur. Paaugę vaikai be ilgų šnekų privalo leisti savo lovoj pernakvoti tėvų svečiams, pirmiausia pagyvenusiems. Ruošiantis apnakvydinti svečius, patartina atsižvelgti į jų amžių ir papročius. Svečiui atvy-kus, reikia parodyti jam paruoštą guolį, kad jis laiku galėtų pareikšti savo pageidavimus.

VAIKŲ KAMBARYS

Kiekvienas, aišku, supranta, kad jau maždaug dvejų me-tukų vaikui geriausia paskirti atskirą kambarį, jeigu tik yra vietos. O kai tokios galimybės nėra, namuose jam reikia surasti atskirą kkampelį, kuriame jis netrukdomas galėtų triūsti, žaisti, pasinėręs į savo paties spalvingą minčių pa-saulį. Šalta, rimta, be jokios išmonės krislelio aplinka ir budrus vaiko stebėjimas bei nuolatinis mokymas nežadina jo fantazijos ir neskatina galvoti. Geras vaikų kambarys pirmiausia turi būti įrengtas praktiškai, jame privalo būti visa, kas reikalinga, jis turi ugdyti vaiko grožio suvokimo jausmą. Paprastos, aiškios baldų formos, kontrastingos, bet ne perdaug margos kambario apstatymo ir žaislų spalvos. Mokslininkai teigia, jog net iki šešerių metų vaikui impo-nuoja raudona spalva.

Vaiko jausmų jokiu būdu negalima klaidinti nesaikingo-mis dekoracijomis. Margais gėlių raštais išpuošti vaiko kam-bario sienų apmušalai ir užuolaidos švelnaus jaukumo jam tikrai nesuteikia. Apmušalus galima pagyvinti linksma, mar-ga juosta su vaikiško pasaulio ar pasakų vaizdeliais bei figūromis, o paveikslėliai ant sienos papasakos vieną kitą linksmą istoriją.

NAMŲ ŠEIMININKĖS DIRBTUVĖ

Vieno švedų instituto tyrimų duomenimis, šeimininkė, neracionaliai dirbdama virtuvėje, 25 proc. daugiau sunau-doja jėgų. Jau vien tai verčia pasirūpinti, kad virtuvė būtų įrengta praktiškai, leistų patausoti jėgas ir laiką. Turint aiškų tikslą, be priežasties nesisukiojama į šalį. Tik kaž-kodėl ši tokia paprasta tiesa beveik visuomet pamirštama, vos peržengus virtuvės slenkstį. Moters valdos neturi būti didelės. Kai viską, ko reikia, pasiekiame ranka, taupome ne tik savo jėgas, bet ir laiką.

Net ir senoviškoje vvirtuvėje baldus galima sustatyti pro-tingai ir praktiškai, o modernų virtuvės komplektą pirkti visai nebūtina. Tačiau turint gerą skonį ir praktiškumo su-metimais senų virtuvės baldų su stiklo durelėmis ir kelių aukštų bufetais geriau atsisakyti. Modernioje virtuvėje visai pakanka aukštos siauros spintos indams sudėti, sieninės spin-telės galvos aukštyje, spintelės vietoj virtuvinio stalo ir dviejų kriauklių su tinkleliu indams džiovinti. Racionaliai išdėsčius šiuos baldus, galima dirbti nuosekliai, veltui ne-švaistant jėgų ir laiko. Be to, tinkamoje vietoje pasistačius sukamąją kėdę, daugelio darbų nereikia dirbti stačiomis.

PRIEŠKAMBARIS

Lygiai kaip pagal žmogaus išorę daug ką galima spręsti apie patį žmogų, taip ir pagal koridorių arba prieškambarį galima spėti, koks yra pats butas ir kokie jo šeimininkai. Todėl nepaverskime jo nereikalingų daiktų sandėliu. Čia visai užtenka skoningos plokščios spintelės, siauro stačia-kampio ar kitokios formos veidrodžio ir rūbų kabyklos. Tada čia tilps ir stovelis didokai vazai gėlėms ar kokiai šakelei pamerkti. Nedidelis krėslas ar patogesnė kėdė kam-pe — tai ir visas prieškambario apstatymas. Kiliminis takas suteikia šiai patalpai jaukumo, susieja ją su kitomis buto dalimis.

Siaurą, ilgą koridorių, žinoma, taip apstatyti sunku. Be-lieka pasitenkinti veidrodžiu ir nedidele kabyklėle. Sieni-niai šviestuvai iš abiejų veidrodžio pusių šilta ir malonia šviesa gražiai pagyvina tokį asketišką prieškambario vaizdą.

Dryžuotas takas arba statmenomis juostelėmis išmarginti ap-mušalai optiškai šiek tiek suderina jo nenormalias propor-cijas.

SPALVŲ ŽAISMAS

Spalvos gali sužadinti įvairiausias nuotaikas. Antai pa-vasario popietę išvykstame į gamtą, kai medžiai ir krūmai žali savo pirmąja žaluma, o dangus žydras žydras, spindi, auksu tviska geltonos lorzitijos, ir apima mus pakili pa-vasarinė nuotaika. džiaugsmas, norisi juoktis ir dainuoti.

Tai spalvos džiugina ir linksmina mus, žadina mūsų opti-mizmą. Tuo tarpu bespalvė, pilka, lietinga diena slegia savo monotonija, yra niūri, liūdna.

Bute spalvos taip pat turi ddidelę reikšmę. Čia mes patys galime pasirūpinti, kad tarp keturių sienų mus suptų švel-nių, ramių ir linksmų spalvų harmonija. O pasižiūrėkime, kokie kartais pilki, bespalviai, nublukę, negyvi atrodo mūsų kambariai. Nebijokime spalvų. Šiltų geltonų tonų kambarys atrodo tarytum saulės užlietas, pilnas jos spindulių ir švie-sos. Žiūrėk, jau ir nuslinko nuo kaktos nepasitenkinimo de-besėlis, jau ir linksmiau, ir rūpesčiai ne taip slegia. Su švelniu liepų žiedų spalvos sienų žalsvumu į mūsų butą ateina pavasarinis miškas, teikdamas mūsų akims palaimin-gą ramybę, kurios ttaip dažnai trūksta. Apmušalų raštas vi-sada turi stiprinti spalvos poveikį. Agresyvus, žadinantis raštas ant žalsvų apmušalų labai sumažina raminantį žalios spalvos poveikį. Apmušalų, kilimo, užuolaidų ir baldų spal-vos turi derintis tarpusavyje. Tik jų darna kambaryje su-kuria visišką spalvų harmoniją.

MODERNŪS ŠVIESTUVAI BUTE

Įvairiuose kambariuose reikalingas vis kitoks apšvieti-mas. Todėl geriausia kiekvienam kambariui ar kertei pa-rinkti skirtingas šviestuvų formas. Šviesa neturi mūsų akinti, beje, ir kai kurios jos spalvos, neigiamai veikia nervus. Bendram kambario apšvietimui dažnas pasirenka sietyno tormos šviestuvą. Sakytume, tai nelabai vykęs pasirinkimas, nes sietynas akcentuoja kambario vidurį ir trukdo judėti, nes jis retai kada kabo tinkamame — dviejų trijų metrų — aukštyje. Kur kas geriau atrodo nuo lubų tik truputį nutolę ir jas puošiantys šviestuvai. Daug jaukesnę ir intymesnę at-mosferą sukuria vietiniai šviestuvai. Nebūtina didele lempa apšviesti visą kambarį, geriau įjungti šviesą ten, kur ji rei-kalinga. Virš valgomojo stalo, pavyzdžiui, gali kabėti švies-tuvas su gaubfu, jauku ir malonu sėdėti kertėje, apšviestoje aukšto siauro pastatomo šviestuvo, kurio gaubtas viską ir llemia. Ryškiomis gėlėmis, raudonomis aguonomis ar žied-lapius barstančiomis saulėgrąžomis išdabintas šviestuvo gaubtas yra ne tik negražus, bet ir išduoda prastą šeimi-ninkų skonį.

PAVEIKSLAI IR GĖLES

Paveikslai kambariui ir butui suteikia savitumo ir indi-vidualumo. Sunkių, išgražintų rėmų gaubiamas aviečių spal-vos Alpių vaizdelis turėtų reikšti, jog atsidūrėme pas pri-siekusį alpinistą. Kita vertus, kokio nors garsaus praeities menininko paveikslo reprodukcija yra tūkstantį kartų ge-riau už neskoningos tematikos „aliejinį“ originalą. Tuo tar-pu saldiems paveikslams su šokančiomis nimfomis ir kitomis žaidžiančiomis pusnuogėmis miško dvasiomis tinkamiausia vieta nne šalia lovos, o šiukšlių dėžėje. Sienų papuošimui naudoti šeimos nuotraukas taip pat nei labai nauja, nei ori-ginalu, pagaliau butas — ne šeimos muziejus. Piešiniai, geri atspaudai ar suspaustos džiovintos gėlės ar augalai atrodo daug skoningiau. Labai savitą charakterį gyvenamajai ker-tei suteikia gerai suderinta paveikslų grupė. Tačiau kam-bario nereikia perkrauti paveikslais. Ieškant sieną puošiančių akcentų, svarbiausia reikia turėti saiką.

Gėlės ir augalai — gyva buto puošmena, būtinas apstaty-mo priedas. Be jų kambariai atrodo tarsi negyvenami, išmi-rę. Žinoma, negalima buto paversti sodininkų parodos pa-viljonu. Labai gražiai atrodo pavienės šakos didelėse va-zose ant grindų arba žemų stovelių. Pavasarį tai gali būti forzitijos arba sprogstanti beržo šakelė, vasarą pasirinkimas dar didesnis, rudenį ypač pagyvina kambarį margaspalvių lapų šakos, o žiemą eglės šaka ne tik puošia, bet ir pripildo butą šviežių spyglių ir miško kvapo. Sienas galima papuošti ir įvairiausiais tekstilės gaminiais.

INDAI IR STIKLAI

Paprasta forma ir neperkrautas dekoras — tokie būtiniau-si reikalavimai indams ir stiklams. Formos, kaip ir dekoras, būna labai įvairios. Margių margiausi indai pusryčiams ir stiklinės su užrašu „Į sveikatą“ yra rėksmingi, taigi ir ne-skoningi. Akys taip pat valgo kartu, ir daugelis nejučiomis šeimininkei atleidžia daug ką vien dėl to, kad, susižavėjęs indais, nebejaučia skonio.

Modernūs stiklai labai plonučiai. Koks malonumas ggerti iš gryno kaip ašara plonytelaičio stiklo, kai nei ranka, nei lūpos nejaučia jo svorio! Lygiai toks lengvas ir jo dekoras. Parduotuvėse vis dar galima pamatyti indų ir stik-lų su visokiais papuošimais, panašių į „stilingų baldų“ lip-dinius. Tačiau laiko dvasia stipriai jaučiama ir šioje sri-tyje. Kiekvienas, pajutęs lygių, paprastų formų pranašumą, tikrai mokės rasti būdą, kaip gražiai ir skoningai įsirengti butą.

VIETOJ PABAIGOS.

“Grožis yra gyvenimas”, – sako Černyševskis. Pirmiausia toks, kokį mes jį norėtume matyti, o paskui jau – apskritai gyvenimas, nes geriau yra blogai gyventi, negu visai negyventi. Čechovo dramoje “Dėdė Vania” sakoma, kad žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.

Taigi grožio idealui gražios figūros, gražaus veido, gražių burnos formų: nesvarbu, kaip išorinio grožio sąvoką atitinka atskiri individai – platesne prasme ji nesiriboja gražiu butu, gražiais drabužiais ar maloniaissantykiais. Estetinis ir etiketinis idealas visada buvo ir yra kuo glaudžiausiai susijęs su tikrai žmonišku gyvenimu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Asama J., 1979. Gražiai elkimės // Kaunas

2. Černyševskis N.,1953. Estetika // Vilnius, 29p.

3. Smolka K., 1978. Kaip elgtis // Vilnius, 285 – 265p.

4. Vanderbilt A., 1996. Viskas apie etiketą // Vilnius