Renesanso menininkai

XVI a. pradžia, vadinamasis činkvečentas yra reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo, Rafaelio ir Ticiano, Koredžio ir Džordžionės, o Šiaurėje Diurerio, Holbeino ir daugelio kitų žymių italų ir Šiaurės miestų metas. Galėtume paklausti kodėl visi šitie didieji meistrai gimė vienu metu, tačiau šito daug lengviau paklausti, o ne atsakyti.

Pagrindinis renesanso dailininkų bruožas – pasiekta harmonija. Tai atsispindėjo jų darbuose.

Pagaliau menininkas tais laikais tapo laisvas – jis neturėjo aklai ppaisyti užsakovo norų, jam duodavo daugiau pasireikšti pačiam. Tai biloja garsių skulptorių darbai.

Leonardas da Vincis (1452-1519 m.)

Tai vienas garsiausių meno meistrų gimęs Italijoj, Toskanos kaime. Jis buvo priimtas mokiniu į vieną pirmaujančių Florencijos dirbtuvių, vadovaujamą tapytojo ir skulptoriaus Andrea del Verokjo. Verokjas buvo garsus Venecijos meistras.

Galime neabejoti, kad dirbtuvėje, kur gimdavo šedevrai jaunasis Leonardas turėjo ko išmokti. Čia jis sužinojo liejimo ir kitas metalo apdirbimo paslaptis, ruošdamasis kurti paveikslą ar skulptūrą, išmoko atlikti kruopščias akto ar apsirengusio modelio studijas. JJis mokėsi tyrinėti augalus bei įvairiausius gyvius, kad paskui tai galėtų panaudoti savo paveiksluose, gavo išsamius optinės perspektyvos ir vartojimo pagrindus.

Leonardas da Vinčis pranoko visus kitus talentingus jaunuolius. Tai buvo genijus, kurio proto jėgos visada žavės ir stebins paprastus mirtinguosius. MMes galime įsivaizduoti Leonardo proto dydį ir produktyvumą, nes jo mokiniai ir gerbėjai išsaugojo jo sąsiuvinius ir eskizus, tūkstančius puslapių užrašų ir piešinių, ištraukas iš knygų, kurias skaitė, ir juodraščius tų, kurias ketino parašyti. Juo daugiau tų užrašų skaitome, juo sunkiau mums suvokti, kaip vienas žmogus galėjo pasiekti tobulumo tokiose skirtingose srityse ir beveik į visas sritis įnešti reikšmingą indėlį. Gal viena iš priežasčių buvo tai, kad Leonardas buvo florencijietis dailininkas, o ne mokslininkas. Jis buvo įsitikinęs, kad menininko pareiga yra tyrinėti regimąjį pasaulį, kaip yra darę jo pirmtakai, bet tai reikia daryti daug nuodugniau, intensyviau ir kruopščiau. Jo nedomino knyginės mokslininko žinios. Mokyti universitetų vyrai pasitikėjo gerbiamų antikos rašytojų autoritetu, o Leonardas, būdamas dailininkas, nepasitikėjo niekuo, ką perskaitydavo, kol nnepatikrindavo savo akimis. Susidūręs su kokia nors problema jis bandydavo pats išspręsti ją eksperimentu. Nebuvo gamtoje tokių dalykų, kurie nežadintų jo smalsumo ir nekurstytų išradingumo. Jis tyrė žmogaus kūno sandarą ir išskrodė daugiau kaip trisdešimt lavonų. Jis pirmas įsiskverbė į įsčiose augančio kūdinio paslaptį, tyrinėjo fizikinių bangų ir srovių dėsnius, ilgus metus stebėjo ir analizavo vabzdžių ir paukščių skridimą, ir tai jam padėjo suprojektuoti skraidymo aparatą. Jis neabejojo, kad ateis diena, kai toks aparatas taps tikrove. Uolų ir debesų formos, aatmosferos poveikis nutoliusių objektų spalvai, medžių ir kitos augmenijos augimo dėsniai, garsų harmonija – visa tai buvo jo nepaliaujamų tyrinėjimų objektai, o tyrimų rezultatai sudarė jo meno pagrindą.

Amžininkams Leonardas atrodė keista ir slėpinga būtybė. Valdovai ir karvedžiai norėjo panaudoti šį nuostabą kelintį burtininką kaip karo inžinierių – kad jis statytų įtvirtinimus ir kanalus, kurtų naujus ginklus ir karinę įrangą.

Leonardas buvo kairiarankis ir rašydavo iš kairės į dešinę, todėl jo užrašus buvo galima perskaityti tik veidrodyje. Gali būt, kad jis neskelbė savo išradimų, nes bijojo būti apšauktas eretiku.

Greičiausiai Leonardas net nenumanė, kad galėjo būti laikomas mokslininku. Gamtą jis tyrinėjo visų pirma todėl, kad galėtų geriau pažinti regimąjį pasalį ir tomis žiniomis grįsti savo meną. Jis manė, kad suteikęs mokslinį pagrindą savo pamėgtąjai tapybai, galėtų iš kuklaus amato paversti ją garbingu ir džentelmeno vertu užsiėmimu. Leonardas ir kiti į jį panašūs vyrai stengėsi įrodyti, kad tapyba priklauso laisviesiems menams ir tapytojo rankų darbas reiškia ne ką daugiau, kaip poeto sukurtų eilių užrašinėjimas.

Yra žinoma, kad Leonardas dažnai nebaigdavo savo dirbtuvės klientų užsakymų, kad ir kaip ragindavo užsakovai. Pradėjęs paveikslą jis jo nebaigdavo ir piktindavosi kai jam aiškindavo apie nepabaigtus darbus. Jis pats norėjo nuspręsti kada darbas yra baigtas, o kada ne.

Liūdna tai, kkad tie nedaugelis darbų, kurie buvo baigti Leonardo sulaukus brandos amžiaus, pasiekė mus labai apnykę. Galime tik įsivaizduoti kaip anksčiau atrodė įžimioji Leonardo freska “Paskutinė vakarienė”, kuri buvo nutapyta vienuoliams. Freska užima visą Milano Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno pailgos valgyklos sieną.

Tuo metu tai buvo neįprastas, nepanašus į ankstesnius kūrinius darbas. Tradiciniuose variantuose apaštalai ratu sėdi apie stalą – tik Judas buvo atskirtas nuo kitų – o Kristus ramiai dalijo komuniją. Naujasis paveikslas labai nuo jų skyrėsi. Jis kupinas dramatizmo ir nerimo. Leonardas grįžo prie Evangelijos teksto ir bandė įsisvaizduoti, kaip viskas atrodė. Visa kompozicija atrodo sklidina gotikos paveikslams būdingos laisvos pusiausvyros ir harmonijos. Be techninių dalykų – kompozicijos, piešinio – mus žavi gili Leonardo įžvalga, vaizduojant žmonių elgesį, reakcijas. Taigi mums dailininkas paliko ilgų savo apmąstymų rezultatą, ir net apnykusi “Paskutinė vakarienė” yra vienas didžiausių žmogaus genijaus sukurtų stebuklų.

Yra vienas Leonardo paveikslas, gal net gražesnis už “Paskutinę vakarienę”. Tai florencijietės moters, vardu Liza, portretas, pavadinimu “Mona Liza”. Liza paveiksle vaizduojama labai tikroviškai. Kiekvieną sykį žvelgiant į šį šedevrą Liza atrodo vis kitaip. Vieną sykį pažvelgus jos šypsena atrodo pašaipi, kitą sykį pažvelgus – liūdna. Leonardas tikrai žinojo kaip sukurti tokį įspūdį, juk daug laiko praleisdavo tyrinėdamas gamtą. Dailininkas tturi palikti žiūrovui šį tą atspėti. Jei konturas nebus taip tvirtai aprėžtas, o forma tokia ryški, bet tarsi ištirps šešėlyje, tada pavyks išvengti sausumo ir sustingimo. Tai ir yra garsusis Leonardo išradimas, kurį italai vadina sfumato (neryškus, švelnus). Leonardas padarė dar vieną atradimą, kuriam galėjo ryštis tik tokios brandos meistras kai jis. Atidžiai įsižiūrėję į paveikslą, pamatysime, kad jį sudaro ne visai tiksliai viena kitą atitinkančios pusės. Horizontas kairėje atrodo nusileidęs žemiau nei dešinėje. Lygiai taip, kai įsižiūrime į kairę paveikslo pusę, moteris atrodo aukštenė ir tiesesnė nei tuomet, kai žiūrime į dešinę. Ir jos veidas tarytum keičiasi, nelygu iš kurios pusės pasižiūrėsime, nes ir veido pusės yra nevienodos. Taip pat jis kruopščiai sumodeliamo rankas ir nutapė net smulkiausią rankovės klostelę.

Mikelandzelas Buonarotis (1475-1564)

Antrasis floriencijietis, kurio darbai išgarsino XVI a. italų činkvečento meną, buvo Mikelandželas Buonarotis. Mikelandželas buvo dvidešimt trejais metais vyresnis už Leonardą ir gyveno už pastarajį keturiasdešimt penkerius metus ilgiau. Jaunystėje Mikelandželo mokslai niekuo nesiskyrė nuo kitų amatininkų. Trylikos metų jis buvo priimtas pameistriu į veiklią vieno garsiausių činkvečento meistrų floriencijiečio tapytojo Domeniko Girlandajo.

Šioje dirbtuvėje jaunasis Mikelandželas, be abejo, galėjo išmokti visų gudrybių – gauti tvirtus piešimo ir freskų tapybos pagrindus. Bet, kiek yra žinoma, Mikelandželui nelabai

patiko gyvenimas žinomo dailininko dirbtuvėje. Jo supratimas apie meną buvo visai kitoks. Užuot perėmęs lengvą mokytojo yechniką, jis ėmė studijuoti didžiuosius praeities meistrus – Džotą, Mazaką, graikų ir romėnų skulptūras, kurias rasdavo Medičių kolekcijoje. Jis bandė atskleisti antikos skulptorių paslaptis – jie žinojo, kaip pavaizduoti judantį kūną, jo raumenis ir gyslas. Jam nepatiko mokytis anatomijos iš antrinio šaltinio – antikinės skulptūros. Jis pats tyrė žmogaus anatomija, skrodė lavonus, darė modelių studijas, regis, jam nebeliko jokių paslapčių. Sulaukęs trisdešimties Mikelandželas buvo ppripažintas vienu garsiausiu to meto meistrų, genialumu prilygstančiu Leonardui.

Mikelandželas gavęs užsakymą, kuris kurstė jo entuziazmą, iš Popiedžiaus Julijaus II, tuoj pat griebėsi jo. Popiedžius panoro, kad Mikelandželas atvyktų į Romą ir pastatytų mauzoliejų, vertą vyriausiojo krikščionių valdytojo. Tačiau keblioms aplinkybėms projektą teko atšaukti, o Mikelandželui buvo pavesta ištapyti tusčią Siksto koplyčios skliautą. Koplyčios sienos jau buvo ištapytos garsių to meto dailininkų. Menininkas ir ėmėsi šio kuklaus užsakymo – nišose pavaizduoti dvylika apaštalų. Nors jam ir buvo pasamdyta daug pagalbininkų jjis vis tiek užsisklendė vienas ir neleido niekam jo trukdyti. Nuo tos akimirkos kai žmonės pamatė šį kūrinį, jis iki šiol žavi visą pasaulį. Paprastam mirtingajam sunku suvokti, kaip žmogus galėjo padaryti tai, ką padarė Mikelandželas, ketverius metus vienas dirbęs aant patolių.

1512 m., vos pabaigęs didįjį darbą Siksto koplyčioje, Mikelandželas su džiaugsmu grįžo prie savo marmuro luitų toliau kurti Julijaus II mauzoliejaus. Jis ketino papuošti jį gausybe belaisvių skulptūrų, kuriomis buvo matęs papuoštus romėnų kapus, bet atrodo jis norėjo suteikti joms simbolinę reikšmę. Viena tokių figūrų – “Mirštantis vergas”.

Mikelandželas jau buvo garsus, kai Julijus II pakvietė jį į Romą, bet baigęs šiuos darbus jis išgarsėjo taip, kaip anksčiau nebuvo išgarsėjęs joks dailininkas. Tačiau jo šlovė tapo jam nelyginant prakeiksmu: jis niekaip negalėjo pabaigti savo jaunystės svajonės – Julijaus II kapo skulptūrų. Po Julijaus mirties kitas popiedžius pareikalavo žymiausio to meto dailininko paslaugų ir, atrodo, dar labiau troško, kad jo vardas būtų susietas su Mikelandželo vardu. Kunigaikščiai ir popiedžiai vvaržėsi tarpusavyje, stengdamiesi vienas iš kito paveržti senstančio meistro paslaugas, o šis vis labiau sklendėsi savyje ir vis reikliau žiūrėjo į kūrybą. Savo eilėraščiuose jis reiškė susirūpinimą, ar jo menas nesąs nuodėmingas, o iš jo laiškų aiškėja, kad juo labiau jis buvo vertinamas, juo kandesnis ir sunkiau pakeliamas jis darėsi.

Jo nuoširdų pasididžiavimą savo nepriklausomybe įrodo faktas, kad jis atsisakė užmokesčio už savo paskutinį didelį darbą, kurį atliko jau senatvėje: jis pabaigė Bramantės, kuris kažkada buvo jo priešas darbą – Šv. PPetro bazilikos kupolą. Savo darbą pagrindinėje krikščionių bažnyčioje jis laikė tarnavimu Dievo garbei ir nenorėjo, kad jį suteptų žemiška nauda. Kai matome Šv. Petro bazilikos kupolą, paremtą dvigubo kolonų žiedo ir aišku didingu kontūru iškylantį virš Romos, jis atrodo tinkamas būti to nuostabaus menininko, amžininkų vadinamo “dieviškuoju”, dvasios paminklu.

Rafaelis Santis (1483-1520)

Kai Florencijoje tarpusavyje varžėsi Mikelandželas ir Leonardas, 1504 m. ten atvyko jaunas dailininkas, prieš tai gyvenęs Umbrijos provincijoje, nedideliame Urbino mieste. Tai buvo Rafaelis Santis, jau pasižymėjęs kaip daug žadantis dailininkas Umbrijos mokyklos lyderio Pjero Perudžino dirbtuvėje. Garsaus dailininko dirbtuvėje jis išmoko savo mokytojo manieros ir perėmė ją.

Atvykęs į Florenciją jis susidūrė su menu, kuris jam atrodė kaip sukrečiantis iššūkis. Kitam Leonardo ir Mikelandželio šlovė Florencijoje galėjo atimti visą drąsą, bet ne Rafaeliui. Jis buvo gero būdo, todėl galėjo patraukti įtakingus globėjus. Be to, jis galėjo dirbti ir dirbo, kol pasivijo vyresnius meistrus.

Geriausi Rafaelio darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad paprastai niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Daugeliui jis yra tiesiog malonių madonų tapytojas. Rafaelio paveikslas “Didžiojo kunigaikščio madona” yra tikra klasika ta prasme, kad daugybei kartų jis buvo grožio matas. Švč. Mergelės veido, tirpstančio šešėlyje, modeliavimas, ir kūnas, kurį jaučiame po lengvai krintančiu apsiaustu, ir tai, kkaip tvirtai ir švelniai ji laiko apkabinusi Kūdikėlį Jėzų – visa sudaro tobulos ramybės įspūdį. Jaučiame, kad bent truputėlį pakeitę kompoziciją, sugriautume harmoniją. Ir vis dėlto paveiksle nėra jokių gudrybių, nieko nenatūralaus.

Pabuvęs kelerius metus Florencijoje, Rafaeilis išvyko į Romą. Šiam jaunam ir maloniam dailininkui Julijus II irgi greitai rado darbą. Jis paprašė Rafaelį išdekoruoti įvairių Vatikano kambarių, kuriuos vėliau imta vadinti stancomis, sienas. Visa serija freskų, nutapytų ant tų kambarių sienų ir lubų, Rafaelis įrodė, kad yra puikaus piešinio ir darnios kompozicijos meistras.

Mažesnę freską Rafaeilis tapė turtingam bankininkui Agostino Kidžio. Freska “Nimfa Galatėja” buvo tapoma bankininko viloje. Savo temą Rafelis pasirinko eilutes iš florencijiečio Andželo Policiano eilėraščio.

Ne tik Rafaelio mokejimu padaryti darnią kompoziciją žavėjosi amžininkai. Jie žavėjosi ir jo nupieštų figurų grožiu. Kas svarbiausia Rafaelis nesirėmė jokiai modeliais, jis tapė “iš galvos”. Tačiau piešinys vis tiek neprarasdavo nei tikroviškuno, nei nuoširdumo. Galatėjos grožyje nėra nieko schemiško ar apskaičiuoto. Ji yra šviesesnio meilė ir grožio pasaulio gyventoja – antikos pasaulio, kokį vaizdavosi XVI a. italai, to pasaulio garbintojai.

Dar vienas Rafaelio puikus darbas – iš Mediničių šeimos kilusio jo globėjo Leono X portretas su pora kardinolų. Įvairūs sodrūs aksomo ir damasko tonai sudaro iškilmingumo ir galios atmosferą, bet nesunku ppastebėti, kad vaizduojamieji asmenys įsitempę.

Rafaelis tapo architektu, projektuojančiu bažnyčias, vilas ir rūmus ir studijuojančiu senosios Romos griuvėsius, kai Leonas X po Bramantės mirties įgaliojo Rafaelį rūpintis Šv. Petro bazilikos statyba.

Priešingai nei jo didelis konkurentas Mikelandželas, Rafaelis gerai sugyveno su žmonėmis ir turėjo produktyvią ir veiklią dirbtuvę. Jis mirė per trisdešimt septintą savo gimtadienį, per neilgą gyvenimą suspėjęs tiek nedaug padaryti įvairiuose meno srityse. Vienas žymiausių to meto mokslo žmonių kardinolas Bembas parašė tokią epitafiją Rafaelio antkapyje Romos Panteone:

Čia yra kapas Rafaelio, kuris privertė motiną Gamtą bijotis,

kad bus nugalėta ir, jam mirus, turės mirti drauge.

Naudota literatūra:

1. E.H.Gombrich “Meno istorija”, 1997 Vilnius.

2. Tarybinė Lietuvos enciklopedija VII-IX tomai, 1985 Vilnius.

3. Internetas