Meno kryptys XX a.

TURINYS

ĮŽANGA 2

1. Popmeno raida 3

1. 1. Popmeno pradmenys. Didžioji Britanija 3

1. 2. Neodadaizmas JAV 4

1. 3. Naujasis realizmas – europietiškasis popmenas 5

1. 4. Popmenas JAV 5

2. Fluxus judėjimas 8

3. Optinis menas (Op art). 9

4. Minimalizmas (Minimalart) 10

5. Skurdusis menas (Arte povera) 11

6. Konceptualusis menas (Concept art) 13

6. 1. Akcijų pobūdžio meninė veikla 14

6. 2. Kai kurios konceptualiojo meno pakraipos 17

6. 2. 1. Žemės menas (Land art) 17

6. 2. 2. Specifinės vietos menas (Site specific art) 17

6. 3. Josepho Beuyso konceptualizmas iir naujoji mitologija 18

IŠVADOS 20

LITERATŪROS SĄRAŠAS 21 ĮŽANGA

Du pasauliniai karai pirmojoje XX a. pusėje sugriovė senąją Europą ir

nusistovėjusią valstybių sistemą, atnešė milijonų žmonių žūtį. Nors

ekonomika ir toliau vystėsi XIX amžiaus industrijos dėsnių nubrėžta

trajektorija, XX amžius ją stipriai papildė mokslo ir technologijų taikymu.

XX a. yra mokslo ir technikos neregėto vystymosi, įvairiapusės kultūrų

plėtros bei mokslo ir meno artėjimo amžius.

Politinė, visuomeninė, techninė ir dvasinė aplinka, kurioje vystėsi XX

a. menas, daugeliu prasmių gerokai skiriasi nuo santykių praeitoje

epochoje. Smarkiai kintantis gyvenimas tapo postūmiu menininkams ieškoti

naujų meno ir savo pačių veiklos formų. Dar XX a. pradžioje menas ryžtingai

atsitraukė nuo natūralizmo ir pasuko abstrakcijos ir nevaizduojančiojo meno

link.

Dėl kosmoso pažinimo ir raketų spartaus vystymosi 1969 metais

įgyvendinta sena žmonijos svajonė: pirmą kartą žmonės paliko Žemės traukos

zoną ir išsilaipino Mėnulyje. Ryšio priemonėmis tai galėjo tiesiogiai

stebėti milijonai žmonių. Menas gavo naujų impulsų ne tik naujai apmąstyti

tikrovės ribas, bet ir ieškoti kitų išraiškos būdų, pasitelkiant kai kurių

mokslų (matematikos, fizikos, optikos, medicinos) žinias.

Toliau stiprėjant pramonei, iškilo ir naujų socialinių problemų.

Gyvenimo lygio kontrastai tarp turtingųjų ir vargšų tapo dar didesni.

Mokslo srityje Alberto Einsteino reliatyvumo teorija (1915) ir Sigmundo

Freudo (nuo 1905) gelmės psichologija iš pagrindų pakeitė ligi tol vyravusį

pasaulio vaizdą. Po didelių gamtos mokslų atradimų didžiausių pasekmių

turėjo atomo suskaidymas: XX a. dailė šių pasiekimų ir prieštaravimų

apsuptyje negalėjo ir nenorėjo likti nuošalėje. Kaip ir muzika ar

literatūra, ji tapo atviresnė, įvairiapusiškesnė ir agresyvesnė.

Šiame darbe akcentuojami patys svarbiausi XX a. meno raidos momentai,

aptariami tie menininkų kūrybos laikotarpiai ir atskiri darbai, kurie

turėjo didžiausios reikšmės tolesnei ddailės plėtotei. Čia pateikiami pačių

tipiškiausių meno kūrinių apibūdinimai. Nemažas dėmesys skiriamas ir

istoriografiniam aspektui, nevengiama rašytinio dailininkų palikimo

aptarimo, cituojama nemažai jų minčių, svarbių esminėms kūrybinėms

nuostatoms suvokti.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti pagrindines XX a. dailės istorijos

raidos gaires, aptarti krypčių, srovių įvairovę, suprasti jų sąryšius ir

vaidmenį tolimesnėje perspektyvoje. 1. POPMENO RAIDA

Dadaizmas→Naujasis daiktiškumas→Popmenas→videomenas

Popmenas, arba popartas [angl. Pop Art – popular art – paplitęs,

populiarus menas] – vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės

kultūros įvaizdžiais, labiausiai plitusi Didžiojoje Britanijoje ir JAV.

Popartas dar vadinamas naujuoju realizmu, nneodadaizmu, kadangi jis siejasi

su prancūzų Naujojo realizmo (Nouveau Réalisme, įk. 1960) grupuote.

Popartas klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno

priešprieša. Pasikeitė vaizduojamojo meno šaltiniai. Dailininkai rėmėsi

banalios komercinės produkcijos vaizdiniais: prekių pakuotėmis, komiksais,

žurnalų ir laikraščių nuotraukomis, televizijos ir kino herojų kalbėsena,

populiariausiomis jų frazėmis. Dažnai naudojamos pigios medžiagos,

paprastos technikos: skulptūra iš gipso, papjė mašė, grafikoje –

šilkografija, tapyboje – mišrios kombinuotos technikos. Kūriniams būdinga

pramoninės gamybos imitacija – preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas,

ryškus koloritas, serijinė kompozicija. Ši kryptis savo vaizdavimo

priemonėmis ir motyvais orientuojasi į modernią vartotojų visuomenę, į

didmiesčių gyventojus, į reklamos simbolius ir signalus, kelių ženklus,

modernias spausdinimo priemones, plakatus, komiksus, supermarketų

katalogus. Visa tai panaudojama paveiksluose, asambliažuose, kombinuotoje

tapyboje (combine painting), taip pat skulptūroje, ypač environmenmentas

(environment).

Popmenas neužsiima visuomenės kritika, bet nori atverti žmonėms

naujus žiūros būdus. Popmenas darė apčiuopiamu, ryškiu banalų konsumistinės

visuomenės pasaulį. Jis demonstravo stereotipines masinio žmogaus

laikysenas, bet nereiškė jokios kritinės pozicijos, pasaulio reformavimo

idėjų.

1. 1. POPMENO PRADMENYS. DIDŽIOJI BRITANIJA

1952 m. Didžiojoje Britanijoje susikūrė Independent grupė. 6 deš.

pabaigoje Londone vyko gyvos dailininkų ir kritikų diskusijos apie

šiuolaikinę popkultūrą. Buvo sukurta darbų, vėliau tapusių amerikietiškojo

poparto pagrindu.

Anglų tapytojas Richard Hamilton (1922) apibūdino popmeną kaip

“populiarų, efemerišką, masinį produktą – pigų, gašlų, akį rėžiantį”. Jo

kūrinys, nedidelio formato koliažas Kas gali padaryti mūsų šiuolaikinius

būstus tokius skirtingus, tokius mielus? (1956) laikomas pirmuoju

programiniu poparto kūriniu. Jame pavaizduoti atletiškas kultūrizmo reklamą

primenantis vyras ir žurnalinė pusnuogė gražuolė vidutinio vartotojo

interjere. Kūrinyje matomi daugelis bruožų, vėliau tapsiančių būdingais

amerikiečių popartui. Koliaže panaudota įvairių daiktų etiketės, komiksams

būdingas kalbos užrašymo būdas, įtrauktas netgi žodis “pop”.

Kitas žymus anglų popmeno dailininkas yra David Hockney (1937), pagal

fotografijas nutapęs ištisą seriją Baseinų. Dažnai vaizduojami žmonės,

besiilsintys dirbtiniuose parkuose, sterilioje viešbučių aplinkoje,

beismaudantys plytelėmis išklotuose dušuose ar baseinuose. Jis sujungia

detalių realizmą su plakatiškais ir ornamentiniais elementais.

1. 2. NEODAIZMAS JAV

Jau 5 deš. viduryje Anglijoje ir JAV ėmė atsirasti kūrinių, artimų

dada dvasiai, ir tai buvo glaudesnės meno ir gyvenimo integracijos požymis.

Kompozitorius John Cage’as, kūręs muziką iš įprasto miestų triukšmo, padarė

didelę įtaką vizualiajam menui. Jo teorija kalba apie meno ir gyvenimo

susiliejimą. Viena pagrindinių Cage’o idėjų yra “išplėsti” žiūrovo sąmonę:

menininkas nekuria ko nors atskiro ar uždaro, bet siekia to, kas žiūrovą

labiau atvertų, leistų jam geriau suvokti save ir aplinką. Iš pradžių ši

dailės pakraipa buvo vadinama neodada.

Robert Rauschenberg (1925) yra įvairiapusiškas menininkas. 1949 jis

dalyvavo pirmame hepeninge, kurį atliko John Cage’as (1919-1992) su muzika,

šokiu ir skaidrių pr.ojektoriais.

5 deš. pabaigoje Rauschenbergas studijavo Paryžiuje, Juliano

akademijoje ir pas Albersą Black Mountain koledže. Iš pradžių darė

minimalistinės vienspalvės tapybos bandymus, bet vėliau kūrė kombinuotą

tapybą (combine-paintings), asambliažus ir objets trouves (Lova, 1955;

Odaliska, 1955-1958), kur prie tapyto paviršiaus priderinti audiniai.

Kartais menininkas naudojosi ir nuotraukomis, perkeldamas jas ant drobės

šilkografijos būdu.

Cage’as, komentuodamas jo darbus, yra pasakęs, kad Rauschenbergas yra

Schwittersas, tik įgavęs abstrakčiojo ekspresionizmo patirties.

Rauschenbergas naudoja savo kūryboje vartotojų visuomenės produktų

atliekas, tuo jis artimas dadaizmui (neodadaizmui). Bet jis visad siekia iš

jų sukurti poetišką realybę, kūrinius, kurie žmones verstų susimąstyti.

Jasper Johns (1930) kūrė kombinuotą tapybą. Johnsas neigė esąs

popmenininkas, bet iš tiesų jis naudojo amerikietiškos popkultūros

simbolius. Tai darbai, paremti vienu banaliu pavidalu – skaičiai, Jungtinių

valstijų žemėlapis ir vėliava. Kartais jis žaidžia skaičiais, pvz., Dideli

balti skaičiai (1958), Nuo 0 iki 9 (1961). Jie labiausiai ir išgarsino

dailininką.

Johnsas siekia sukurti paviršių. Darbe Spalvoti skaičiai (1959) jis

atsiskleidžia kaip manipuliavimo spalvomis meistras. Jam įdomi ir tapybinė

inercija – todėl jis renkasi banalius objektus – jie tarsi nebeskleidžia

energijos, todėl galima susikoncentruoti į paviršių. Paveikslas yra

savarankiškas objektas, o ne (būtinai) ką nors vaizduojantis objektas.

E. Lucie-Smith sako, kad visų šių daiktų esmė yra ta, kad juose nėra

esmės – žiūrovas ieško ypatingų reikšmių, o menininkui labiausiai rūpi

sukurti paviršių ir pasiekti, kad jis išryškėtų. Tam jis prie kai kurių

darbų gali pritvirtinti liniuotę, šaukštą ar šluotą.

Dviguba vėliava (1962). Čia atliktas trimatės materijos transformavimo

į dvimatį kūrinį aktas. Daiktas suplokštintas, redukuotas erdvėje,

suspaustas, numaterializuotas, bet kartu sustiprintas jo dekoratyvus

efektas.

Šis atvaizdo (vaizdo) efektas, trivialaus daikto estetizavimas

Jasperio Johnso dėka tapo popartui vienas svarbiausių dalykų.

Johnsas yra taip pat sukūręs darbų, kurie jį suartina su Andy Warholu:

bronza nudažyti alaus indai, kavos dėžutė, kurios funkcija pakeista į

teptukų dėklą.

1. 3 NAUJASIS REALIZMAS – EUROPIETIŠKASIS POPMENAS

Šis sąjūdis yra europietiško, ypač prancūziškojo popmeno atspindys,

nors jo, kaip “organizuoto sąjūdžio”, egzistavimas yra pakankamai

dirbtinis. Pavadinimą sugalvojo meno kritikas Pierre’as Restany, 1960 m.

Milane parašęs pirmąjį Naujojo realizmo manifestą. Šio naujojo realizmo

pagrindas – dadaizmo idėjos.

Naujojo realizmo tikslas –– vaizduoti “miestietišką folklorą”, tai yra

tokią tikrovę, kokią matome miesto gatvėse, afišose, ant tvorų, ir sukurti

“miestietiškos civilizacijos poeziją”. Kiekvienas daiktas gali tapti meno

kūriniu. Jo iniciatoriai vėliau pasuko pačiais įvairiausiais keliais ir dar

šiandien yra tarp žymiausių Europos menininkų, pavyzdžiui, Armanas ir jo

daiktų sankaupos, Villeglé ir jo plėšytos afišos, Martialas Raysse’as ir jo

fluorescencija, Yvesas Kleinas ir jo mėlyna monochromija, Jean Tinguely

mašinos, Césaro kompresijos, ypač automobilių, Nikkis de Sainte-Phalle’as

ir jo Panos, Christo ir jo drapiruotės ant visuomeninių pastatų. Tai ready

made’ų, asambliažų, dekoliažų iš kasdienybės daiktų, atliekų, šiukšlių

kūryba

1. 4 POPMENAS JAV

Didžioji Roy Lichtenstein (1923-1997) kūrinių dalis remiasi komiksais,

romanais, meilės istorijomis ir karo laikų pasakojimais. Dailininkas kūrė

savitu būdu: per skaidrių projektorių perkeldavo komikso iškarpą į drobę,

išdidindavo, supaprastindavo formą, pritaikydavo ryškesnes sp.alvas. Jis

imituodavo spaudinį, iišdidindamas rastro taškelius.

Popmeną šis tapytojas, grafikas, skulptorius yra apibūdinęs taip:

“Popmenas žvelgia į pasaulį, priima (akceptuoja) aplinką, kuri yra nei

gera, nei bloga – tiesiog tai kita dvasinė laikysena”.

Komikso pavyzdžius ir jų psichologinio poveikio mechanizmus

Lichtensteinas pasitelkia nauju būdu, taip, kad banalios jausmų projekcijos

tampa tipiškomis žmogiškomis dramomis. Pavyzdžiui, kūrinys M-Maybe (1965)

iš pirmo žvilgsnio spinduliuoja banalų žavesį. Bet pro tipišką 7 deš.

jaunos merginos vaizdavimo klišę (rūbai, šukuosena, kosmetika, plaukų

spalva įkūnija madingą laikotarpio skonį), už akivaizdaus trivialumo

išreiškiama ir kažkas rimtesnio, individualaus.

Greta Lichtensteino, prie žymiausių Niujorko tapytojų popmenininkų

priskiriamas Andy Warhol (1928-1987), čekų imigrantų sūnus. 6 deš. jis buvo

populiarus Niujorko reklamos dailininkas. Jo temos – individo pavirtimas

mase ir skonio niveliacija. Šias temas jis perteikia tradicinių, įprastinių

struktūrų išardymu (panaikinimu) ir atskirų kompozicinių elementų

(pavyzdžiui, moteriško batelio, atskiro portreto) vaizdų ar elementų

dauginimu.

Warholo kūrinių motyvai paimti iš amerikiečių kasdienybės ir buities.

Jam viskas atrodė verta meno: “All is pretty”. Jis naudojo žymiųjų firmų

pavadinimus (Coca-Cola, Campbell’s sriubos, Kellog’s Cornflakes), kūrė

kompozicijas iš jų dėžių (Dėžės, 1964). Naudojo vartotojiškos visuomenės

“pasitikėjimo simbolius” – dolerių banknotus, laikraščius, žymiausių šou

verslo žmonių nuotraukas – Elvis’o Presley, Marilyn Monroe, Elizabeth

Taylor ir t.t. (Elvis Presley, 1964).

Nuo 1962 Warholas naudojo beveik išimtinai tik spausdinimo technikas,

sureikšmindamas pačią dauginimo, “produkcijos gaminimo” galimybę. Warholas

dirbo paties įkurtose popmeno dirbtuvėse, vadinamose “Factory” kartu su

daugybe padėjėjų, kurie suprojektuodavo ir padarydavo meno kūrinius – “Andy

Warhol Production”. Warholas eksperimentavo įvairių menų priemonėmis, kūrė

taip pat ir undergroundo pakraipos filmus.

Tom Wesselmann (1931) kūryba atstovauja šaltą technišką poparto

pakraipą. Panašiai kaip Warholas ir Lichtensteinas, jis taip pat siekė, kad

kūrinyje nesijaustų nei menininko rankos, nei asmenybės. Jo paveikslams,

metalo reljefams, environmentams darė įtaką reklama, ryškios rėkiančios jos

spalvos.Vienas garsiausių jo kūrinių – ciklas Didysis amerikietiškas aktas

(nuo 1960 m.). Tai nuogų moterų kūnai, nutapyti plokščia, beasmene maniera.

Dažnai ant tapyto paviršiaus Wesselmannas montuodavo kasdieniškos aplinkos

daiktus – duris, nosines, vandens čiaupus.

James Rosenquist (1933) svarbus techninių ir teminių inspiracijų

šaltinis buvo didmiestis. Nuo 1965 metų jis pradėjo kurti ne tik dvimačius

kūrinius, bet pamažu išeiti ir į erdvę. Paveikslų apimtys darėsi vis

didesnės (Horse Blinders, 1968-1969). Tai antrasis jo monumentalus darbas,

Rosenquisto parodoje buvo eksponuojamas kaip uždara erdvė. Tai erdvinis

darbas, jau priklausantis environmento tapybai.

Claes Oldenburg (1929) – išgarsėjo imitacijomis, daiktų muliažais,

vaizduodamas valgomus daiktus – dešreles, kepsnius, torto gabalus,

daržoves. Jo muliažų medžiagos yra papjė mašė, gipsas, viela, vinilas.

Atvaizdai nuspalvojami ir komponuojami su tikrais objektais. Tokie

muliažiniai kūriniai yra tarpiniai tarp tapybos ir skulptūros (Milžiniško

šokoladinio saldainio studija, 1966).

Kita jo tema – “Namai”. Kuriami objektai iš minkštų medžiagų, kurie,

priklausomai nuo išdėstymo, atrodo vis kitaip. Kasdieninio naudojimo

daiktai (telefonas, vonia, ventiliatorius, lempos jungtukas, žirklės) yra

jo objektų pradmenys (Minkštas ir milžiniškas švediškas šviesos jungtukas,

1966).

Štai kaip pats dailininkas komentuoja savo kūrinius: “A.š naudojuosi

imitacija. Imituoju daiktus, sukurtus daiktus, pavyzdžiui, ženklus –

daiktus, kurie nebuvo sukurti kaip meno objektai, bet slepia tam tikrą

naivią šiuolaikinę funkcinę magiją. Savo nedirbtiniu naiviu stiliumi aš

stengiuosi tai dar labiau išryškinti [..] – suteikti daugiau išraiškos

jėgos, išlukštenti jų nuorodas. Aš nebandau pagaminti iš jų meno, ir tai

reikia suprasti. Aš juos imituoju, nes noriu, kad žmonės įprastų atpažinti

objektų galią, tai didaktinis tikslas”.

George Segal (1924-2000) priklauso tiems autoriams, kuriems

skulptūrinės priemonės yra svarbiausios. Jo kūryba yra environmentai,

technizuotos poparto tapybos priešingybė, ji priklauso labiau

personalizuotai poparto pakraipai.

Nuo 1958 m. kūrė skulptūras iš gipsinių figūrų pagal nuimtas nuo

žmogaus gipsines formas. Segalo technikos ypatybė yra ta, kad jis naudoja

ne vidinę gipso formą atliejai daryti, bet sujungia į vieną figūrą tuos

pačius kiautus, nuimtąsias dalis ir jis apdoroja. Apie savo darbą Segalas

taip pasakoja: “Aš naudoju ‘išorinę” atliejos pusę, nes tai yra (tai

atspindi) mano pažiūra į tapybą ir piešimą. Aš turiu pabrėžti, ką noriu, ir

galiu panaikinti, kas man nereikalinga. Aš tikrai nesidomiu natūralistiniu

reprodukavimu. Jei man tai rūpėtų, aš turėčiau panaudoti visai kitą

patirtį”.

Dailininkui rūpi ne tik figūra ar figūrų grupės, jis kalba apie meninį

atribojimą, kuris pasiekiamas beveik atsisakius spalvos ir pasitelkus

ypatingą techniką. Tam skirtas ir figūrų patalpinimas tam tikroje

aplinkoje, kuri taip pat labai svarbi (Restorano langas, 1967). Kaip

environmento motyvai dažnai parenkamos kasdieninės situacijos. Vaizduojami

žmonės banaliose situacijose: besiprausiantys, besiskutantys, geriantys

kavą, skambinantys telefonu, skaitantys, einantys per gatvę. Atitinkamai

pagal situaciją jie jungiami su tikrais daiktais – kėdės, durys, lova,

laiptai, telefono būdelė, langas.

Edward Kienholz (1927-1994) – artimas popmenininkams savamokslis,

išgarsėjęs environmentais ir funk pakraipos kūriniais, masyviais,

brutaliais ir žiauriais asambliažais ir instaliacijomis. 1968 Documentoje 4

sukėlė skandalą, parodęs kūrinį Roxy’s”- abejotinos reputacijos restorano

vaizdą. Environmento kūrinys Nešiojamas karo paminklas (1968) cituoja

Arlingtono karių kapinėse (JAV) stovintį paminklą amerikiečių jūreiviams.

Perkurta visame pasaulyje išgarsėjusi fotografija, kurioje buvo užfiksuota,

kaip amerikiečių kariai įtvirtina JAV vėliavą japonų saloje Iwo Jima, jos

paėmimas amerikiečių-japonų kare buvo labai reikšmingas faktas. Kienholzas

šią fotocitatą panaudoja tokiame kontekste, kur vyrauja amerikietiško

užkandžių baro vaizdas. Tuo menininkas keičia vaizduojamos situacijos

prasmę ir nori sukelti mintis apie karo beprasmiškumą. Kienholzo darbų

tematika dažnai susijusi su brutaliais, makabriškais gyvenimo aspektais, ir

tai skiria juos nuo banalaus poparto.

2. FLUXUS JUDĖJIMAS

Fluxus (lot. Fluere – tekėti, bėgti, fluxus – nepatvarus, nepastovus)

– 7 deš. dailininkų ir muzikantų grupuotė, savo akcijose, vadinamuosiuose

“Fluxus koncertuose” propagavusi tradicinio meno išnykimą ir demonstravusi

naujas akcijų formas su vaizdo, teatro, muzikos, šokio elementais. Judėjimo

dalyviai siekė nutrinti ribas tarp meno šakų, tarp meno ir gyvenimo, siekė

kurti

fluxus meną-pokštą ir atsiriboti nuo tradiciškai suprantamo meno,

kuris, pasak jų, “privalo atrodyti sudėtingas, pretenzingas, gilus, rimtas,

intelektualus, įkvepiantis meistriškas, reikšmingas, teatrališkas”. O štai

fluxus menas-pokštas turi būti “paprastas, linksmas, nepretenzingas,

nesupančiotas rimtumu, neturintis prekinės ar institucinės vertės”.

Pagrindiniai Fluxus judėjimo teiginiai:

1) klasikinis menas kuria vaizdus, o flux.us rodo pasaulį kaip vaizdą;

2) bet kas gali tapti menu ir bet kas gali tai padaryti, menas – tai

pokštas, todėl jis turi būti paprastas, linksmas, nereikalaujantis

meistriškumo, neturintis prekinės vertės, gaminamas masiškai,

visiems prieinamas iir visų kuriamas.

“Fluxus – tai tokia pokštininkų grupė, – teigė Mačiūnas. “Humoro labai

trūko meno pasaulyje. Net futuristų laikais humoras buvo labai

atsitiktinis. Jie buvo labai rimti su savo manifestais. Mes pasirodėme su

smagiais manifestais. Na, jiems labiau rūpėjo šokiruoti, o ne juokauti.

Todėl mes padarėme daugybę dėžučių, filmų, koncertų, sportinių veiksmų,

maisto, kurie labai humoristiniai. (.) iš humoro atsiranda pokštas. Fluxus

– tai įvairiausi pokštai: garso pokštai, pokštai su objektais.”

Didžiulę įtaką šiam judėjimui padarė John Cage avangardinė muzika,

Marcel Duchamp ir George Brechto ready-made’ai. FFluxus judėjimas laikė save

antimenu ir buvo griežtai prieš meną kaip nefunkcionalią tikrovę, prieš

profesionalius menininkus, kurie savo gyvenimą paskyrė menui: “Fluxus

aiškiai yra nukreipta prieš meno objektą kaip nefunkcionalią bendrybę,

kurią galima parduoti ir užtikrinti menininkui pragyvenimą. Judėjimas

laikinai turėtų atlikti pedagoginę funkciją – mokyti žmones, kad menas

niekam neskolingas”, – teigė Jurgis Mačiūnas. Fluxus tendencija – humoras,

antiindividualizmas ir anonimiškumas.

1962-1963 Fluxus menininkai rengė festivalius Vakarų Europos miestuose

(Wiesbadene, Wuppertalyje, Kopenhagoje, Diusseldorfe, Paryžiuje, Nicoje).

Festivalių metu kūrė hepeningus, muzikinius, literatūrinius pokštus,

nukreiptus prieš profesionalaus meno elitarizmą. Daugelis fluxus veiksmų

pasižymėjo dviprasmiu humoru.

Kitokiu keliu ėjo vokiečų dailininkas Joseph Beuys (1921-1986): jo

fluxus darbai pasižymi tuo, kad juose asketinis rafinuotumas tobulai dera

su jo kraštutine priešingybe – grubiausia natūra. Kerintis jo darbuose yra

asociatyvus tolimų vienas nuo kito dalykų susiejimas ir sugebėjimas tarsi

ir žinomiems dalykams suteikti naujas prasmes. Beuyso fluxus darbai

pralaužia tvirtas meną ir gyvenimą skiriančias sienas.

1963 m. fluxus centras persikėlė į Niujorką. 1964 m. balandžio mėnesį

Niujorke įvyko 12 fluxus-koncertų, vienas jų – judėjimo idėjinio vado

Jurgio Mačiūno In memoriam Adrianui Olivetti. Mačiūnas leido Fluxus

periodiką, knygas, kūrė objektus ir multiplius, užsiiminėjo mail-artu

(pašto menu). Idėjų jis sėmėsi idėjų iš kitų menininkų, interpretuodamas jų

darbus, kurdavo etiketes, įpakavimus, pakeisdamas jų prasmę. 3. OPTINIS MENAS (Op art)

Futurizmas→Orfizmas→Konstruktyvizmas→Bauhaus→Optinis menas→Kinetinis

menas

Optinis menas – XX a. 7 deš. abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįsta

regėjimo fiziologija ir psichologija, optinių iliuzijų kūrimu. Buvo

pasiremta neoimpresionizmo spalvos teorija (Seurat). Oparto menininkai

kuria racionalias, preciziškas, geometrines kompozicijas, sukeliančias iš

anksto apskaičiuotas žiūrovo akies tinklainės reakcijas. Pirmoji paroda The

Responsive Eye (Jautrioji akis) įvyko 1965 Niujorke. Oparto reikšmė

palyginti paviršutiniška, tačiau jis iišreiškia technologinės civilizacijos

mentalitetą, harmoningai derėjo prie tipiškos XX a. 7 deš. architektūros.

Skiriamos dvi opmeno pakraipos: “statiškas” plokštuminis ir kinetinis trijų

matavimų opmenas.

Opmeno šaknys yra Bauhauso eksperimentavimo tradicijose ir

konstruktyvizme. Svarbu tai, kad opmenas nubrėžė ryškią skiriančiąją liniją

tarp fizinių fenomenų – šviesos ir spalvos. Šviesa akyje atrodo kaip

savaime šviečianti, nemateriali ir judanti substancija, tuo metu kai spalva

veikia ant materialaus, nešviečiančio kūno, lauždama šviesą. Šis

principinis skirtumas tarp erdvinės šviesos ir plokščios spalvos pagrindžia

dvi optika manipuliuojančias meno sroves – kinetinį trijų išmatavimų opartą

ir “statišką” plokštuminį opartą, kuris išnaudoja juodo-balto arba spalvos

konfliktą ir kuria “iššokimo” ar “įgaubimo” efektus.

Victor Vasarely (1908-1997) kūryba ir teorija pagrindė oparto

judėjimą; jo darbai yra ir didžiausia šios krypties viršūnė. Nuo 1930 jis

gyveno Paryžiuje ir kaip konkrečiojo meno (art concret) pasekėjas domėjosi

optikos dėsniais ir dėl tikslių geometrinių formų poveikio akyje

vykstančiais fiziologiniais procesais.

Vasarely komponuoja paveikslus iš keleto nedidelių pagrindinių formų,

pavyzdžiui, kvadrato, rombo ir sukinėja tas dalis taip, kad žiūrovui

žiūrint į plokštumą, akiai susidaro pulsuojančio tekėjimo, judėjimo

įspūdis. Vasarely, panašiai kaip Josefas Albersas, gilinosi į suvokimo

psichologiją.

Vasarelio kūryba įdomi ir tuo, kad kūriniai nepraranda gyvybingumo ir

svarbiausių savo savybių netgi reprodukcijose, kaip multipliai ar

atspaudai, plakatai. Tuo kvestionuojamas meno kūrinio vienkartiškumo

(unikalumo) klausimas. Vasarely stengėsi visa tai, kas individualu,

eliminuoti iš kūrybos proceso.

Anglų menininkė Bridget Riley (1931) įžymiausius oparto kūrinius

sukūrė inspiruota Izraelio gamtos reiškinių. Jos idėja – vietoje vieno

sukurti tris paveikslus, išskiriant savybes, kurias jai inspiravo gamta:

viename kūrinyje parodyti peizažo spalvinę skalę, kitame – erdvės ypatumus,

trečiame – perteikti įkaitusio oro judėjimą, kuris atsiranda Viduržemio

jūros apylinkėse karštomis popietėmis. Šį oro judėjimą menininkė perteikia

tankiomis, paraleliai banguotai judančiomis linijomis. Riley Srovė (1964) –

žymiausias opmeno kūrinys. Akis simuliuoja judėjimą, nors žiūrovas ir stovi

vietoje. Ilgai stebint paveikslą, gali pasirodyti, kad kai kurios vietos

turi spalvą.

7 deš. opartas buvo reikšmingas dizaine, patalpų apipavidalinime.

Riley kūrinių pavyzdžiai kartais buvo tiesiog kartojami kaip raštas ar

ornamentas. 4. MINIMALIZMAS (Minimalart)

Konstruktyvizmas→Bauhaus→Minimalizmas→Konceptualizmas

Svarbi 7 deš. skulptūros pakraipa buvo minimalizmas (minimal-art),

kartais vadinamas pirminių struktūrų menu (primary structures) arba ABC

menu (ABC art). Tai vėlyvojo modernizmo kryptis, kraštutinė modernizmo

ieškojimų apraiška. Tipiškas minimalizmo bruožas – maksimalus formos

redukavimas. Kūrinys supaprastinamas iki elementaraus daikto – lygiai

nudažytos vienspalvės drobės, preciziškai pagaminto geometrinio pavidalo.

Skulptūrinė forma taip supaprastinama iki elementarių geometrinių formų

pakartojimo. Būdinga serijinė kompozicija – vienodas to paties motyvo

kartojimas. Minimalizmo formos, nors ir būdamos geometrinėmis, nėra susiję

su tradicine kubistine kompozicija. Minimalistinė skulptūra suprantama iš

pirmo žvilgsnio, jokia tolesnė kompozicijos analizė nereikalinga.

Minimalizmas siejosi su panašiais architektūriniais sprendimais ir rėmėsi

Mieso van der Rohe’s idėja, kad “mažiau reiškia daugiau”. Minimalistų menas

yra beasmenis, vengiantis rodyti bet kokius jos kūrėjo rankos pėdsakus.

Minimalistinė skulptūra ddažnai daroma pramoniniu būdu pagal skulptoriaus

projektą. Naudojamos pramoninės medžiagos – fluorescenciniai dažai, plieno

lakštai, vamzdžiai, rėmai. JAV plitęs minimalizmas turėjo įtakos Kazio

Varnelio tapybai.

Donald Judd (1928-1994) tvirtino, kad menas turi būti beasmenis, kad

žmogaus rankų pėdsakų neturi matytis. Juddas naudojo savo skulptūroms

statybinius akmenis, primenančius, pramoniniu būdu išlietus metalinius

kubelius, kuriuos vienodais atstumais vertikaliai arba horizontaliai

išdėstydavo ant sienos. Skulptorius taip pat atsisakė ir skulptūrų

pavadinimų. Pavyzdžiui, skulptūra Be pavadinimo (1968) – tai į

paprasčiausias stereometrines formas redukuota struktūra, neturinti jokios

simbolinės ar vaizduojamos reikšmės. Objektas erdvėje tampa barjeru

regėjimui, taip sukurdamas situaciją, nukreipiančią žiūrovo dėmesį į

erdvinius santykius ir kūno santykius tarp jo ir objekto.

Sol Le Witt (1928) savo skulptūroms, tuščią kubą primenančioms

konstrukcijoms, naudoja pramoniniu būdu pagamintus rėmus iš baltai nudažyto

medžio, aliuminio ar plieno. Iš vertikalių ir horizontalių, kintant kubų

dydžiui, sukuriamas stiprus labirinto įspūdis. Pasižymėdamas blaivia šalta

askeze, Lewitto tuščiaviduris erdvinis kubas yra matematinės, visa

valdančios ir persmelkiančios mūsų laikų dvasios atspindys (Trys kubai.

1969). Jo kūriniams būdinga abstrakti idėja, o didelių išmatavimų

skulptūroms – gigantomanijos tendencija. “Tik idėjos gali būti meno

kūriniai”, – mėgsta sakyti Solas Lewittas.

Dan Flavin (1933) naudojasi pramoninės gamybos produktais. Naudoja

gatavus spalvoto apšvietimo įrenginius, susidedančius iš rėminių elementų

su neoniniais vamzdžiais, iš kurių jis konstruoja erdvės vienetus,

susiejančius šviesą, spalvą ir medžiągą (Be pavadinimo. 1969).

Minimalistiniam menui priklauso taip pat

Ulrich Rückriem (1938). Šis

vokiečių skulptorius remiasi jo naudojamų akmenų savybėmis. Baigęs

akmenskaldžio mokslus Kelno katedros statybos įmonėje, jis dirbo kaip

laisvas skulptorius ir nuo 1968 m. kūrė skulptūras, kuriose turėjo būti

prakalbinta pati medžiaga ir jos struktūra. Tad menininkas akmens

skaldykloje sprendžia, kaip iškirsti bloką, suskaldyti, kaip ir kur jį

pragręžti, ir kaip apdoroti gretimas paviršiaus plokštumas.

Rückriemo kūriniai yra erdvėje, patalpoje be cokolio stovinčios

skulptūros. Gamtos pavidalu priešais žmogiškąją kultūrą iškyla tai, kas

visiškai kita, skirtinga nuo jos. Tačiau tai nėra, kita vertus, grynai

gamtoje rasti objektai. GGamindamas meno kūrinį, menininkas jį apdoroja, bet

stengiasi savo keičiantį įsikišimą kuo labiau apriboti. Meno kūrinyje

dažnai g.alima įžvelgti gamtos ir kultūros dialektiką. 5. SKURDUSIS MENAS (Arte povera)

Arte povera – avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieš

tradicines estetines vertybes bei kūrybos komercializaciją. Kartu tai ir

objektinio meno forma, kurią 7 deš. antrojoje pusėje vystė Italijos, ypač

Romos ir Turino menininkai. Arte povera dailininkams kultūrinė-visuomeninė

meno vertė atrodė svarbesnė nei meno produktinė vertė. Norėdami apsaugoti

meno kūrinius nuo “prekės” etiketės, šie menininkai naudojo greitai

irstančias medžiagas, jų kūriniai gyvuodavo ttrumpą laiką ir turėdavo menką

tikimybę atsirasti pas meno vartotojus.

Arte povera kūrėjai – italų dailininkai, todėl nors ir neigdami

tradicijas, jie išliko klasikinių Europos kultūros tradicijų poveikyje

pačia plačiausia prasme. Arte povera remiasi ilgaamže Vakarų Europos

filosofijos ir kultūros istorija, kuri skelbia, kad nnatūrali gamta susideda

iš “pirminių elementų” – žemės, vandens, ugnies, oro. Šiuolaikinė kultūra

“pirmapradžius elementus” atranda dirbtinėje gamtoje, sudarančioje tą

urbanistinę terpę, kurioje dažniausiai vyksta meninės kūrybos procesai.

Kūriniuose išryškinamas kompozicijos elementų medžiagiškumas (tai kūriniai

iš skurdžių kasdieninių daiktų, buitinių atliekų, skudurų, plastmasių,

gamtinių žaliavų – anglių, smėlio, šiaudų, žagarų). Kuriamos netikėtos

vaizdinės ir prasminės asociacijos. Arte povera Italijoje gyvavo tuo pat

metu, kaip ir minimalizmas bei konceptualizmas.

Alberto Burri (1915) tapybos kūriniams renkasi medžiagas ir ženklus,

kurie jam atrodo esą savojo laiko “pirmapradžiais elementais” bei teigia

vaizdo ir tos medžiagos tapatumą (serija Maišai, 1953). Kūrinyje Baltas

plastikas B 5 (1965) pasitelktas pirmapradis elementas ugnis, ji tampa

paveikslo darymo proceso sudėtine dalimi. Per ugnį įvyksta fantastinė

materijos transformacija, ir tai yra kūrinio idėja.

Mario Merz (1925) kaip statybinę medžiagą naudoja paprastas medžiagas

– žemę, ššiferį, plokštes, jas pritvirtina prie plieninių ar aliumininių

karkasų ir apdeda kontrastingais neoniniais užrašais (Igloo di Marisa,

1971). Šis autorius nuolat ekspluatuoja iglu (trobelės) formą, nes laiko ją

ne tik elementariausia primityviąja architektūra, tobulu erdviniu kūriniu,

laikinai apsaugančiu būstu, bet ir visuomenės gyvenimo pirmaprade ląstele.

Merzas kuria modelius, prieštaraujančius techninei pažangos mąstysenai.

Dažnai Merzas, darydamas instaliacijas ir inscenizacijas, leidžiasi

paveikiamas vietos sąlygų, randamų daiktų, vietinės statybinės medžiagos ar

parodos patalpos ypatybių. Merzas verčia žiūrovą apmąstyti technikos

amžiaus žmogaus tuštumą, kuriai jis priešina labai toli praeityje esančią

ne-pilnumą. Jis stengiasi atgaivinti žmogaus santykius su gamta ir su

nestabilia, pirmaprade situacija, kad per tai rastų būsimosios plėtros

pradmenis.

Jannis Kounellis (1936) – graikas, nuo 1956 gyvenantis Romoje. Kuria

menines nelaimės ir grėsmės kupinas situacijas. Paskatintas informel

menininkų mėginimų ir Yveso Kleino ir Piero Manzoni darbų, Kounellisas

bando naujas “mažesnes” medžiagas – avių vilną, skaldytus akmenis ir

anglis, vašką, žarnas, liepsną su jos suodžių pėdsakais. Eksponuodamas jis

pirmenybę teikia su mitais susijusioms vietoms, tokioms kaip bažnyčios,

pilaitės, bet sykiu ir sandėliams ar fabrikams. Žiūrovai turi įeiti į

patalpas, turinčias stiprų ryšį su praeitimi ir būti paakinti užmegzti

santykį su medžiagomis, kurios tūno prieš juos agresyvios ir pavojingai

gražios, kupinos užuominų apie pranykusį sudaužytą pasaulį (Antikinė gipso

galva su ranka, 1987). Kounellisas dramatizuoja kultūros istorijos

fragmentus, ir taip atkreipia į juos dėmesį. 6. KONCEPTUALUSIS MENAS (Concept art)

Minimalizmas→Konceptualizmas

Konceptualizmas atsirado XX a. 7 deš. pabaigoje kaip reakciją į

minimalizmą, pagrįsta teiginiu, kad meno kūrinys iš esmės tėra fizinis

daiktas. Formuojantis konceptualizmui, didelę įtaką turėjo minimalistas

Solas Le Wittas. Konceptualiajame mene svarbiausia yra pati kūrinio idėja.

Vadovaujamasi įsitikinimu, kad meno esmė glūdi sąvokose, idėjose.

Svarbiausią vaidmenį vaidina ne formos ir subjektyvumas, o pati meno

reikšmė. Menininko sumanymas, dažnai išreiškiamas kokiais nors aplinkos

daiktais arba fiksavimu, “dokumentavimu”, yra iškeltas į meno kūrinio rangą

ne dėl formų, plastikos meniškumo, išskirtinumo, bet dėl autoriaus idėjos,

sumanymo reikšmingumo. Daiktinė meno kūrinio fforma tampa neaktuali, mąstymo

procesas gali būti pateikiamas tekstais, diagramomis, fotografijomis,

videoįrašais.

Meno kūriniais tiriama, kaip menas suvokiamas visuomenėje,

kvestionuojami dailės interpretacijos stereotipai, pasitelkus filosofiją,

sociologiją, lingvistiką, kasdieninį patyrimą, analizuojamos meno idėjos.

Menininkai konceptualistai stengiasi paaiškinti meno prigimtį, aktyvumą,

panaudojimą. Vietoj meno kūrimo tradicine prasme buvo pradėta diskutuoti,

ieškoti, bandyti. Išraiškos priemonės yra žemės menas, kūno menas,

instaliacijos, performansai.

Konceptualiajame mene menininko veiksmas kaip toks pirmą kartą tapo

pagrindine apmąstymo problema. Šioje srityje 7 deš. išsiskyrė Joseph

Koshuth (1941) su objektais, dažnai nurodančiais į realybės pavadinimo ir

ženklo realybės skirtingumą.

Joseph Kosuth vienas pirmųjų ir svarbiausių konceptualistų, vienas iš

konceptualiojo meno analitinės pakraipos pagrindinių atstovų. Kūrybą jis

traktavo kaip gryno mąstymo sritį. Jis užsiiminėja meno prigimties

tyrinėjimais ir juslinės pagavos – objekto realumo tapatybės ir apibrėžimo

problemomis. 7 deš. kūrė lenteles su sentencijomis apie meną, pavyzdžiui,

Menas kaip idėjos idėja (1967). Sukurtasis produktas negalėjo būti

suvokiamas formos kategorijomis kaip vizualiojo meno kūrinys, tiesiog pats

autoriaus sumanymas buvo kūriniu. Kosuthas paprasčiausiai imdavo iš žodynų

talpias sąvokas, ir bandydavo jas vizualizuoti. Pavyzdžiui, jo darbas Viena

ir trys kėdės (1965) susideda iš tikros kėdės, pastatytos prie sienos, jos

fotografijos ir išdidinto žodžio “kėdė” aprašymo, nukopijuoto iš žodyno.

Kosutho kūrybos reikšmė yra ta, kad buvo atsisakyta materialiai

įgyvendinti savo projektus. Užuot kūrus vizualų apčiuopiamą kūrinį, idėjos

ir planai pateikiami eskizų, užrašų forma. Tokiu specifiniu mąstymo turiniu

ir nauju bbūdu bandoma išjudinti žiūrovo vaizduotės galias. Taip menas

pasiekė ribinius savo praktikos klausimus ir meninėmis priemonėmis ėmė

nagrinėti pažinimo teorijos klausimus. Konceptualieji menininkai nagrinėja

tokius reiškinius, kaip laikas, judėjimas, mitas, vieta ir aplinka,

ekologija, komunikacija.

6. 1 AKCIJŲ POBŪDŽIO MENINĖ VEIKLA

Akcijų pobūdžio meninė veikla yra meno ir bendravimo formos.

Naudojamos ir tradicinės meninės priemonės (garsas, rekvizitai, vaidyba,

šokis), ir moderniosios techninės priemonės (filmai, magnetofonai, video),

siekiant sukurti įspūdingą situaciją ir įtakoti žiūrovų bei veiksme

dalyvaujančių žmonių mąstymą. JAV pirmosios akcijos prasidėjo 1958 m.

Tikslas – sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į meninį veiksmą

įtraukti publiką ir taip tarsi naikinti ribą tarp meno ir gyvenimo.

Pradininkai – amerikietis kompozitorius ir pianistas John Cage (1912-1992)

ir Allan Kaprow (1927). Akcijose yra improvizuojama, jų meninis poveikis

susijęs su realaus gyvenimo įtaiga. Akcija gali būti pateikiama kartu su

aiškinamąja dokumentacija.

7-8 deš. akcijos prasidėjo JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje.

Tai buvo gilių polit.inių neramumų metas (Berlyno sienos statymas, Kubos

krizė, JAV prezidento Kennedžio nužudymas), bet taip pat ir pasenusių

autoritarinių formų laužymo laikas (studentų neramumai Prancūzijoje ir

Vokietijoje). Meno srityje tuo metu atgimė dadaistinės tendencijos, buvo

daug eksperimentuojama naujomis meno formomis – daromos akcijos,

hepeningai, performansai. Akcijų menas neįsivaizduojamas be dadaizmo,

Schwitterso “merz’ų” ir poezijos, be Bauhauso teatro, siurrealistinių

filmų, automatizmo, taip pat be nepaprastai staigaus teatro ir baleto

vystymosi.

Vieni svarbiausių Europos akcionistų – austrų dailininkas

Hermann

Nitsch (1938) ir vokietis Joseph Beuys (1921-1986). Hermannas Nitschas savo

akcijose tema Orgijos-Misterijos-Teatras (nuo 1957) naudojo aukojimo

ritualus bei simboliką ir šoką – veiksmo metu žudydavo žvėris ir juos

skrosdavo. Savo akcijoms Nitschas skyrė apvalantį, skaidrinantį vaidmenį:

esą per šoką žiūrovai ir dalyviai išgyvena atsipalaidavimą.

Josepho Beuyso akcijose ypatingai svarbios sąsajos su pirmykščiais

ritualais, mitais, ir archainės gyvensenos, ir europietiškoios kultūros

paveldu. Pateiksime vieną detalią Beuyso akcijos analizę, kadangi šio

dailininko kūryba dėl savo daugiasluoksniškumo, simbolių gausos, prasmių

gilumo dažnai laikoma “nesuprantama”.

Akcijoje Ifigenija / Titus Andronicus ((1969, Frankfurtas prie Maino)

Beuysas veikė, manipuliuodamas keliomis medžiagomis (mikrofonu, margarinu,

cukrumi, geležies gabalėliu, kurį kartais užsidėdavo ant galvos, orkestro

lėkštėmis, kailiniais ir t.t.) priešais mikrofoną ir sinchroniškai

interpretavo, gestika ir veiksmais komentavo, citavo tekstus iš Šekspyro

Titus Andronicus ir Goethe’s Ifigenijos Tauridėje, skambant monotoniškai

skaitomiems tekstams ir magnetofonui atgaminant montažus iš abiejų dramų.

Scenos medžiaga – monotoniški magnetofono tekstai iš Ifigenijos (kaip

žmogiškumo ir pasirengimo aukotis įsikūnijimo) ir Titus Andronikus (kaip

žiaurumo ir nežmoniškumo parabolės palyginimo), taip pat bėras arklys ir

Beuysas. Jis neaiškino teksto ir jo neiliustravo. Tekstas bbuvo prasminė ir

akustinė medžiaga veiksmui. Visa, ką jis darė (paukščio skrydžio

pamėgdžiojimas, emblematiniai gestai, slankiojimas su mikrofonu), atrodo,

buvo daroma be plano, intuityviai. Bet iš tiesų Beuyso elgesys, apranga ir

veiksmai akcijos Ifigenija / Titus Andronicus metu vienaprasmiškai cituoja

ritualus ir elgsenos pavyzdžius, kuriuos nnaudoja šiaurės ir vidurio Azijos

nomadinių genčių šamanai. Scenoje iš linų padarytame žarde stovėjo bėras

arklys ir ėdė šieną. Šamanų ceremonijose bėras arklys dažniausiai yra

aukojamas gyvūnas. Gyvūnas Beuysui reiškia tą patį, ką ir gamta. Jis žymi

pirmapradiškumą, tai, kas nepaliesta civilizacijos ir technikos.

Beuyso instaliacijos Būrys (Rudel) sandai – Volkswageno autobusiukas

ir dvi dešimtys rogių. Autobusiukas interpretuojamas kaip technizuotos

visuomenės būvis, o rogės simbolizuoja senesnę transporto priemonę, ne

tokią patogią, reikalaujančią tempimo pastangų, bet aprūpintą tokiais

keliais išgyvenimui svarbiais daiktais kaip lempa, veltinio rulonas ir

taukų gabaliukas (apie Beuyso naudojamų medžiagų simbolines reikšmes žr.

skyrelyje 15. 3).

Hepeningas (angl. happening – įvykis, atsitikimas) apibrėžia

avangardinius provokacinius menininkų veiksmus, paplitusi nuo XX a. 6 deš.

kaip politinio protesto, visuomenės kritikos forma. Hepeningo terminą 1958

m. sugalvojo dailininkas Alan Kaprow, Johno Cage’o įtakoje pirmą kartą

atlikęs Aštuoniolika šešių dalių hepeningų (1959 m., Niujorkas). Be jo,

hepeningų pradininkais yra ir Gutai grupė iš Osakos (Japonija). Iš pradžių

hepeningo terminas reiškė meninės veiklos formą, skirtą ne publikai, bet

patiems dalyviams menininkams. Hepeningai vyksta pagal .scenarijų, bet taip

pat neapsieinama be improvizacijos, kadangi dalyvių ir žiūrovų reakcijų

apskaičiuoti neįmanoma.

Hepeningų menas klestėjo 7 deš. viduryje. Bet lygiagrečiai reiškėsi ir

Fluxus judėjimas, ir akcijų menas. Nuo 8 deš. pradžios išpopuliarėjo

performansas.

Performansas – (angl. performance – įvykdymas, vaidinimas) Kartais

performansas laikomas ir postmodernistinio meno rūšimi. Performanso ištakos

labai ssenos ir plačios – nuo gentinio ritualo, viduramžių misterijų, rūmų

juokdarių vaidybos, dadaistinių kabaretų, siurrealistinių inscenizacijų iki

šiuolaikinės roko muzikos. Tai iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas,

kurio pagrindinė išraiškos priemonė – paties menininko kūnas. Performansai

dažniausiai atliekami meno galerijose, fiksuojami foto ir video

priemonėmis. Publika nedalyvauja, veiksmas vyksta pagal griežtą scenarijų.

Performanso menininko siekiamybė – ištrinti ribą tarp gyvenimo ir

performanso, t. y. gyvenimą paversti meninės raiškos forma. Skirtingai nuo

teatro, kur aktorius yra pjesės veikėjas, performanso menininkas “vaidina

save”, jo scena – visur. Performansas gali būti visai trumpas, kelių

sekundžių, gali trukti ir kelias dienas, gali būti atliktas tik kartą arba

būti kartojamas.

Vienas aiškiausių performanso pavyzdžių – anglų menininkų

Gilbert&George (Gilbert Proersch, 1943 ir George Passmore, 1942) bendra

kūrybinė veikla. Jau pirmaisiais bendrais savo kūriniais (Dainuojanti

skulptūra, 1965; Objektai-skulptūros, 1968), demonstruotais viešose

erdvėse, jie radikaliai pratęsė skulptūros savoką, patys neilgam tapdami

gyvosiomis skulptūromis.

Nuo 9 deš. pradžios kūryboje Gilbert&George sprendžia deformuoto

lytiškumo, AIDS, homoseksualizmo klausimus.

Performanso apraiška yra ir akcionistinėmis priemonėmis besiremiantis

kūno menas (body art). 1958 m. sukurtos pirmosios Yves Klein (1928-1962)

antropometrijos – tai “gyva tapyba” moters kūnu, sukurta traukant,

voliojant nuogą moterį po specifinę Kleino mėlyną spalvą, vadinamą

International Klein Blue (Žydrojo periodo antropometrijos, 1960).

Suprantama, kad tokie veiksmai yra trumpalaikiai, todėl iškyla tikslios jų

dokumentacijos (fotografuojant, filmuojant) klausimas.

1970 m. demonstruotas Denis Openheim (1938) darbas Skaitymo pozicija

su aantru nudegimo laipsniu. Saulėje rusdama žmogaus oda čia tapo tapybinio

pigmento pakaitalu. Pasak autoriaus, taip jis atspindėjo amžiną tapytojų

rūpestį dėl spalvos intensyvumo tapyboje kitimo.

Akcijos, hepeningai ir ypač performansai dažnai kelia menininko vietos

visuomenėje klausimą – kokia jo misija: ezoterinė, šamanistinė, elitinė,

provokuojanti, linksminanti, o gal menininkas tiesiog perteikia savo

sukauptą informaciją? Šiandien mitologijos vietą užėmus masinėms

informacijos priemonėms (televizijai, radijui), menas prisiima atsakomybę

kurti naująją mitologiją, kuri nebūtų persunkta masinės kultūros

stereotipais. Čia slypi ir konfliktas – performanso kūrėjų ir eilinių

žiūrovų santykis dažniausiai nebus adekvatus.

Naujos meno pratybos, apimančios kūną, laiką, tam tikra prasme

apibrėžtinos kaip ritualai. Hepeningais, akcijomis ir performansais

mėginama perteikti menininko patirtį kaip visuotinę patirtį. Žiūrovas

įtraukiamas panašiai kaip į kultą, verčiamas beveik prievarta eiti kartu ir

kartu išgyventi. Tai jam suteikia įtrauktumo ir išganymo išgyvenimus.

Jausdamasis atsakingas už visuomenę, menininkas, kuris dažnai žvelgia į ją

kaip pašalietis per rentgeną, perteikia tarsi-situacijas, mąstymo vaizdus,

apibūdinančius mūsų priklausomybes ir turinčius, laikui bėgant, priversti

juos permąstyti, įsisąmoninti. Siauri praėjimai, tamsūs koridoriai ir

orakulų posakiai, paveikslai-mįslės, labirintai, iškreiptos perspektyvos,

labirint.ai ir kreivos plokštumos Walterio Pichlerio, Jannio Kaunelliso,

Bruce Naumano darbuose siekia išjudinti žiūrovą iš tariamo saugumo, tikrumo

ir paskatinti jį ieškoti savęs.

6. 2 KAI KURIOS KONCEPTUALIOJO MENO PAKRAIPOS

7 deš. JAV ir Vakarų Europoje stiprėjo dar keletas meno tendencijų, iš

esmės nukreiptų prieš meno komercializaciją ir prieš jo “objektinį” būvį.

Kaip ir fluxus menininkai, Žemės meno (Land art) ir Specifinės vietos

projektų (Site specific) kūrėjai atsisakė meną traktuoti kaip prekę, ir

akcentavo vizualiąsias, estetines ir ekologines savo kūrinių galimybes,

kurios atsiskleidžia gamtoje arba kasdieniniame žmonių bendravime, o ne

ankštose galerijose.

6. 2. 1. ŽEMĖS MENAS (Land art)

Šiems kūriniams reikia daug erdvės, atstumų, jie fiksuojami

dažniausiai iš lėktuvų. Žemės meno kūrėjų medžiaga – žemė, uolos, sniegas,

žiedai, lapai ir t.t. Žemės meno pavyzdžiai dažniausiai neišlieka, jie

žinomi iš fotografijų ir aprašymų, o žiūrovo sąmonėje jie įgauna ne tiek

materialų, kiek konceptualų būvį.

Vienas svarbiausių žemės meno atstovų – Robert Smithson (1928-1973).

Jo kūriniams, šiek tiek primenantiems skulptūrą iš žemės, ypatingai svarbus

ryšys su aplinka. Kūrinys tampa aplinkinės erdvės formavimo dalimi,

panašiai kaip architektūra (Spiralinis molas, 1970).

6. 2. 2. SPECIFINĖS VIETOS MENAS (Site specific)

Specifinės vietos menas – tai akcijos peizaže. Kaip ir žemės menas,

tai yra landšafto formavimo būdas, pasitelkiant įvairias gamtines ir

pramonines medžiagas. Kūriniai įkomponuojami kruopščiai parinktose vietose,

geriausiai atitinkančiose menininko sumanymą. Site specific projektai yra

laikini: arba pats menininkas juos išardo, arba tai paliekama gamtos jėgų

valiai. Specifinių vietos projekto tikslas yra ne tiek objekto sukūrimas,

kiek emocijos, kurias tas kūrinys sukelia.

Christo (tikroji pavardė Christo Javačevas, 1935) ir Jeanne-Claude

(1935) – iš Europos kilusi amerikiečių menininkų pora, garsėjanti įvairių

daiktų, monumentų, pastatų pakavimo ir

peizažo keitimo projektais –

instaliacijomis.

Po studijų Sofijoje ir Vienoje 1958 m. Christo atvyko į Paryžių ir

prisijungė prie popmenininkų grupės. Savo meninę karjerą jis pradėjo nuo

pakavimų į popierių ir medžiagą. Į skaidrias arba neskaidrias folijas

pirmiausiai jis ėmė pakuoti kasdieninius daiktus – butelius, skalbimo

mašinas, kėdes, motociklus. Taip įprastas objektas pasislėpdavo nuo žiūrovo

žvilgsnio, prarasdavo savo funkciją, bet dėl to dar labiau žadindavo

smalsumą ir žiūrovo fantazijoje virsdavo nežinomu pavidalu (Supakuoto

visuomeninio pastato projektas. 1961). Parodai dokumenta 4 1968 m.

Kasselyje, padedamas bendradarbių, 5600 kubų oro iir helio mišiniu Christo

pripildė žarnos formos Trevira apvalkalą. 1968 m. jis supakavo Berno parodų

rūmus. Po metų folija buvo apdengta 100 000 kvadratinių metrų Australijos

pakrantės skardžio, dviejų kilometrų ilgio pakrantės atkarpa. 1971-1972 m.

Kolorado valstijoje JAV jis ištempė milžinišką Slėnio uždangą tarp dviejų

kalvų. Šį projektą įgyvendinti buvo sunku. Būta tokių techninių problemų,

kaip medžiagos spalva, vėjo ir meteorologinių sąlygų vietoje išsiaiškinimas

ir, atsižvelgiant į tai, palankaus laiko momento pasirinkimas. Oranžinė

spalva turėjo apsaugoti nuo ultravioletinių saulės spindulių ir greito

medžiagos suirimo. Nebuvo leista nukirsti nė vieno medžio ar užblokuoti

kelio, einančio per uždangos plokštumą. Taip pat buvo privalu, nuėmus

uždangą, pašalinti visus įtvirtinimus ir palikti peizažą, koks buvo

anksčiau.

Kiti pasaulinio garso Christo projektai – Floridoje rožiniu audiniu

apjuostos salos (Apsuptos salos), supakuotas Pont Neuf Paryžiuje (1980-1985

m.). 1995 metais buvo įįgyvendintas Reichstago supakavimo Berlyne. projektas,

kuriam Christo ir Jeanne-Claude ruošėsi nuo 1971 m.

Pakuodami menininkai priverčia realius objektus ir peizažus atrodyti

kitaip, suteikdami jiems naują estetinį žavesį ir patrauklumą. Antra

vertus, Christo ir Jeanne-Claude projektai kartais sukelia ir

pasipriešinimą, erzina aplinkinius, bet tai ir yra jų kūrinių esmė –

iracionalumas, abejojimas vertybėmis.

6. 3 JOSEPHO BEUYSO KONCEPTUALIZMAS

IR NAUJOJI MITOLOGIJA

Josephas Beuysas mėgino savo gyvenime ir kūryboje atkurti prarastą

gamtos ir dvasios, kosmoso ir intelekto vienybę ir tikslingam

deterministiniam racionalizmui priešino mąstymą, kupiną archetipinių,

mitinių ir maginių-religinių sąryšių. Beuysas yra sakęs: “Jei visa tai

būčiau mėginęs išreikšti logiškais teiginiais knygoje, tai būtų pražuvę,

nes dabarties žmogus linkęs patenkinti tiktai savo intelektą ir viską

suprasti logiškai. Man nerūpėjo toliau vienpusiškai apeliuoti į logiką, man

rūpėjo atverti visus pasąmonėje tūnančius pėdsakus, ir chaotiško proceso

forma ppriversti juos maišytis, jungtis, sūkuriuoti. Nes to, kas nauja,

pradžia, visada vyksta chaotiškai”.

II Pasauliniame karo metu Beuyso pilotuojamas lėktuvas nukrito Krymo

stepėse. Lakūnas išgyveno, padedamas ir slaugomas totorių klajoklių. Šis

įvykis tapo Beuyso konceptualios kūrybos pamatu. Beuysas išplėtojo labai

asmenišką ikonografiją, susiejančią visas jo kūryboje pasitaikančias

medžiagas (taukus, veltinį, varį), objektus (kasdieniai objektai su

regimais naudojimo pėdsakais, įrankiai ir techniniai prietaisai, rasti

daiktai, įvairios surinktos detalės ir atliekos), visas raiškos formas

(piešiniai, užrašai ant lentos, objektai, environmentai, akcijos).

Medžiagą Beuysas renkasi kaip intensyvaus turiningumo ir dvasinio

spinduliavimo simbolį. IIki jo mene nenaudotomis medžiagomis (taukai, medus)

Beuysas praplėtė plastikos sampratą. Šiose medžiagose jį ypač domino

perėjimai iš amorfinio beformio skysto būvio į kietą kristalinį būvį ir

atvirkščiai. Pagal Beuysą, šiluma, karštis, šaltis įkūnija, viena vertus,

tai, kas chaotiška ir susiję su valia, ir, kita vertus, tai, kas susiję su

mintimi ir forma. Toks tarpusavio žaismas tarp to, kas organiška ir

kristališka, ir vadinasi, tarp gamtos ir dvasios, atsikartoja žmoguje.

“Plastika yra to, kas žmogiška, sinonimas [..] patį žmogų žyminti

objektyvi sąvoka” – teigė menininkas. Beuysas neapsiribojo paskiru žmogumi,

bet įžengė į tarpžmogiškų santykių visuomeninę sritį, klausdamas: kaip gali

kiekvienas gyvas žmogus žemėje tapti socialinio organizmo pavidalo teikėju,

plastiku, formuotoju? Pagal Beuyso pagrindinę idėją, socialinė tarpžmogiška

šiluma visuomenėje (šilumą jis taip pat apibūdino kaip socialinę plastiką),

turėjo paversti sustingusį, sukietėjusį dabartinį būvį visiems formuoti

galimu būviu.

Jam renkantis medžiagas, daug didesnį vaidmenį už medžiagų savybę

formuotis vaidino jų laidumas arba nelaidumas, taip pat atskirų medžiagų

reikšmės kultiniame religiniame rituale, įvairiose filosofijose ir

senesnėse mokslo formose – astrologijoje, medicinoje, alchemijoje.

Pavyzdžiui, siera Paracelsus’o (XVI a.) doktrinoje yra medžiaga, sušildanti

kūnus, priemonė pagyvinti, gaivinti visiems augimo procesams ir pokyčiams.

Panašiai ir Beuyso traktuotėje kūrinys (instaliacija) Sudaužyta baterija S

(siera) sudarytas iš sieros blokelio ir dubens, kuriame ši siera buvo

sumaišyta. Šiame dubeny guli trys oro pompos, nurodančios į išpurškimo

funkcijas arba į suspaudimo ir sušilimo procesus pumpuojant. Kaip ir

daugelyje Beuyso instaliacijų, ir čia žiūrovas jaučia raginimą veikti,

aktyviai dalyvauti.

Kūriniu Perkeitimo procesas 5000 ąžuolų (1982) Beuysas inicijavo metus

trunkančią medžių sodinimo akciją. Jos. metu įmokėjus auką, šalia didelio

kalno priešais Fridericianum’ą Kaselio miesto aplinkoje kaskart buvo

pasodinamas jaunas ąžuoliukas. 1982 m. Kasselio akcija vaizdžiai

pademinstruoja Beuyso gebėjimą žadinti ekologinius estetinius pakyčius ir

įveikti atkaklų pasipriešinimą bei tariamas padėtis be išeities.

Politiniai ir pedagoginiai Beuyso darbai, kai jis dėstė Diusseldorfo

meno akademijoje, nuosekliai tęsia mėginimus humaniškai prilyginti meną

gyvenimui ir praplėsti plastinę idėją taip, kad ji apimtų kiekvieną

emancipacinę ir kūrybinę žmogiškosios veiklos apraišką. Beuysui kiekvienas

žmogus yra menininkas, jei jam suteikiama galimybė išsiugdyti savo

gebėjimus, jei meno sąvoka, kuria remiamasi, taip stipriai praplečiama, kad

ji pradeda apimti savideterminacijos procesą ir kiekvienam žmogui būdingą

postūmį mąstymui. Šią dažnai klaidingai suprantamą Beuyso tezę “Kiekvienas

žmogus – menininkas” Beuysas aiškino taip:“kiekvienas žmogus yra gebėjimų

subjektas, save apibrėžianti būtybė, visiškas suverenas mūsų laikais. Jis

yra menininkas, nepriklausomai nuo to, ar jis dabar yra šiukšlių vežėjas,

gydytojas, inžinierius, žemdirbys. Visad, kai jis atskleidžia savo

gebėjimus, jis yra menininkas”. IŠVADOS

1. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bernard E. Modernusis menas 1905-1945. Vilnius: Gamta, 2001

2. Lucie-Smith E. Meno kryptys nuo 1945-ųjų. Temos ir koncepcijos. Vilnius,

1996.

3. Read H. Trumpa moderniosios dailės istorija. Vilnius: Vaga, 1996.

4. Muller J.-E., Elgar F. A Century of Modern Painting. New York: Tudor

Publishing Co., 1972.

5. http://www.museums.lt/Zurnalas/mickonis.htm

6. http://www.menas.lt/01/1gp/g/nauja.htm

7.