Čiurlionio tapyba

ČIURLIONIO TAPYBA

Meno istorijoje nuo pat senovės iki šių dienų yra

žinoma dailininkų, kurie bandė savo jėgas, kurdami muziką, ir muzikų, kurie

norėjo išsakyti save piešiniu, tapyba. Tačiau dailininkai likdavo

dailininkais, muzikai – muzikais.Geriausiu atveju tai būdavo polinkis į

dvi skirtingas, nors ir artimas kūrybines profesijas.

“ Vienintelė stebinanti ir jaudinanti išimtis

Čiurlionio kūryba. Čiurlionis nuostabiai sugebėjo įkūnyti savyje tai, kas

iki jo, jo laikais ir po jo egzistavo atskirai: dailininką ir

kompozitorių. Reikėtų manyti jog, jis girdėjo regimąjį pasaulį, o visa kita

kas skambėjo jį supančiame pasaulyje, sugebėjo suvokti vaizdais. Ir

pirmiausia jis “išgirdo” nuostabią gimtosios Lietuvos gamtą ir “pamatė”

gražiąsias savo tėviškės dainas”. (2;p.12)

Garsus “Meno pasaulio” grupės atstovas M.Dobužinis

pateikia Čiurlionio kūrybos charakteristiką: Čiurlionis kai kuriuose savo

kūriniuose visiškai ne “meisteris”, o kartais nedrąsus ir techniškai

bejėgis, tas mūsų akyse nebuvo jo darbų neigiamoji savybė. Priešingai, jo

pastelės ir temperos, padarytos lengva ir muziko ranka, kartais lyg

vaikiškai naiviai, be kokio nors “recepto” ir be jokio manieriškumo,

“kartais nežinia” kaip, lyg pačios savaime gimę savo grakštumu ir trapumu,

kolorito gamomis ir kompozicija rodėsi mums kkažkokiomis brangenybėmis.

Čiurlionis kaip dailininkas reiškėsi vos šešerius

metus, bet per tą trumpą kūrybinio gyvenimo atkarpą nutapė kūrinius,

kupinus poetinės šviesos, savotiškai aštriai atspindėjusius jo epochą.

M.K.Čiurlionio tapytojo kelio pradžia datuojama 1903m. Jo

pasukimas į tapybą buvo jau paruoštas jo muzikinės kūrybos. Dailininko

kūriniai nnuosekliai pratęsė kompozitoriaus kūrybą. Pradedantis tapytojas

jau buvo subrendęs kūrėjas, turįs pakankamai aiškius tikslus ir orginalią

meninių principų programą..

Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius

meninės raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902 -1906 metus ir brandujį

– 1906 antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai

išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški

piešiniai, 2)kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito

peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;

brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) perspektyvinė, 3) ornamentinė

dailė.

Iš ankstyvųjų jo darbų išsiskiria ciklinis kūrinys “Laidotuvių

simfonija” ( vėliau pavadinta “Laidotuvių ciklu” ) Eidama iš paveikslo į

paveikslą, laidotuvių procesija tampa fantastine gedulinga kosminių mastų

eisena. Dar 1904m. tapytais reikėtų laikyti “Tvano” ciklą ir triptiką “Rex”

paveikslai “Rytas”, “Užburtas miestas” diptikas “Jehova”. Dalies kūrinių

siužetiniai motyvai turi sąsajų su Biblijos legendomis. Iš Biblijos

Čiurlionis pasiėmė būties lemtingumo, viršgamtinių jėgų viešpatavimo

pojūtį. Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąji pradą.

Tačiau kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose

pasigendame nuoseklios vaizdų sekos.

Kitą ankstyvųjų kurinių grupę sudaro paveikslai: “Vakaras” (

šviesi figūra laivelyje), “Naktis – sala” ( mėlynoje tamsoje skandinti

sala su rankos pavidalą primenančiais medžiais ), “Profiliai”, “Tiltai”,

“Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje ),

“Regėjimas” ( žaltys ant kryžiaus ). Šiai grupei artimi ir vadinamasis

“Marso pasaulis”, “Debesys”, “Dūdorius”, “Ramybė” (žalsvai oranžinėje

vakaro tyloje iš vandens iškilusi sala – būtybė su dviem slėpiningais

žiburiais). Visi šie paveikslai buvo sukurti ne vėliau kaip iki 1905m.

vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,

bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Šiuose darbuose akcentuojama gamtos

slėpingumas, blausios ir nostalgiškos vakaro ir nakties sutemų būsenos.

Juose vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų

formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos šviesa ir duslūs

nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika. Dailininkas išgauna

jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose atsiranda dažų

nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti balzganos,

vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas koloritas ir nauja,

jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose “Kompozicija”, “Dūdorius”,

“Angelas”. Šiuose paveiksluose atsiranda Čiurlionio dailei būdingos

lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito

aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika. Jie šiek tiek primena

neoromantikų kompozicijas su mitinėmis figūromis.

Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis

anaiptol neniekino techninių įgūdžių, pastoviai ir atkakliai ugdė profesinį

meistriškumą. Gal trejų – trejų su puse metų laikotarpį, lankydamas

Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo profesiniu ir

kūrybiniu požiūriu.

Antrajame – individualaus stiliaus formavimosi –

laikotarpyje ( 1906 – 1909 ) Čiurlionis intensyviai ieškojo naujų plastinės

išraiškos ir kompozicijos priemonių, kuriomis galėtų išreikšti harmoningo,

pagal grožio principus sukurto pasaulio supratimą. Mėgindamas suteikti

tapybai naujas laiko ir erdvės charakteristikas, išryškinti joje tai, kas

artima muzikai, Čiurlionis įvedė dinamiškas vertikalias linijas ir

dematerializavo savo paveikslų simboliką, įjungė į paveikslus savotišką

kontrapunktą, tuo palaipsniui įvesdamas į tapybą ir laiko charakteristiką.

Tuo laikotarpiu dailininkas lygegriačiai dirbo dviem technikom – piešė

pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta temperos

ir guašo technika.

“Pasaulio sutvėrimas” yra tarsi pereinamoji pakopa iš

ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo

momentai ir aukštesniųjų jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo

paveiksluose, priklauso dar ankstyvąjai menininko kūrybos fazei. “Pasaulio

sutvėrimo paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos motyvų –

augalų, medžių gėlių – dekoratyvinė stilizacija, jų formų suritminimas.

Šiam kūrybos etapui būdingas laisvas spontaniškas kūrėjo požiūris į ciklo

visumą atspindi ir 1905m. rašytame laiške, kuriame Čiurlionis sako:

“Paskutinis ciklas “Pasaulio sutvėrimo” tebūnie nebaigtas, turiu sumanymą

jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu minčių.” (;p.180)

Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 -1907m. dažniausiai matome

plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei išgyvenimų meninius

įvaizdžius. Tokios yra “Tiesa”, “Bičiulystė”, “Žinia”, “Praeitis”,

“Saulėtekis”, “Laivelis” ir kiti. Palyginus su ankstyvesniais dailiniko

darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau kondensuotos, jų vaizdai

sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių motyvų ir jų

sugertinimų. Ypač būdinga jautrioms šviesumo ir intensyvumo gradacijomis

pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių tonų koloritas.

Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir šešėlių kontrastai,

jų persiliejimai. Vienur sodriau,kitur lengvais prisilytėjimais

nubrukšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro kitus, virpėdami,

kryžiuodamiesi tarnsformuojasi į turtingais šviesos ir šešėlių niuansais

pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams patrauklumo,

grožio.

Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir

peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs dažnai skiriasi nuo

kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko nedomino peizažų

daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį jaudino gilesnės –

tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos mintys ir nuotaikos.

Todėl vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą gamtovaizdį, tokį, kip

Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir stilizavo jo elementų –

medžių, krūmų, laukų, rėžių, upokšnio – pavidalus, akcentavo melodingą

linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų ritmiką, tapė

paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios spalvinės gamos

tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą, muzikaliai

dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius, bet

visuotenisnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus. Panašiomis

stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų, tokie, kaip

triptikas “Vasara”, “Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai”. Peizažai

“Žemaičių kapinės”, “Žemaičių kryžiai” kaip ir kiti to meto grafikos

kūriniai atspindi meninko pastangas gilintis į liaudies meną, norą geriau

pažinti šio meno formas ir nuotaiką, siekimą pritaikyti jo elementus

kūryboje. Peizaže pavaizdavo prieblanos apgaubtas skarotas pušis ir

ritmingai išsirikiavusius koplytstulpius. Subtilus žalsvai pilkų, pilkšvai

rausvų ir žalsvai mėlynų tonų koloritas pripildo paveikslą šviesios nakties

tylumos, švelnios melancholijos “Čia Čiurlionis pasirodo kaip talentingas

piešėjas, jautrus koloristas, sugebąs su dideliu skoniu pateikti mūsų

liaudies skulptūros grožį žavaus peizažo fone “Žemaičių kryžiai” pilni

švelnios lyrikos, o “Žemaičių kapinėse” daug paslaptingumo, tylos ir

liūdesio.”

(6;p.66)

Kalbant apie peizažus, sukurtus betarpiškai stebint gamtą, reikėtų

sustoti ties triptiku “Raigardas”.

Jame vaizduojamos Druskininkų apylinkės. Dailininkas peizažą sugebėjo

puikiai sukomponuoti trijuose lygiuose. “Raigardas” suprantamas tiek

eiliniam žiūrovui, tiek reikliam dailės žinovui. Subtiliomis

dekoratyvinėmis priemonėmis dailinikas atkūrė gražų tėviškės vaizdą: lėtai

tekančią upę, plačius laukus su tolumoje dunksančiais miškais.

Kitokio pobūdžio stambūs meninko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.

Siekdamas maksimaliai turtingų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė

įvairias meninės išraiškos priemones. Pavyzdžiui “Žiemos” cikle liekni,

belapiai kandeliabrų pavidalo medžiai su viršūnėse žibančiomis balzganomis

liepsnelėmis byloja apie žiemos šaltį, sustingimą. Kituose stiklo lakštuose

tą patį įvaizdį plėtoja žaismingas snaigių šokis arba audringas pūgos

siautulys.

“Žiemos” ciklas tai fantastiniai žiemos vaizdeliai, kurie veikia mus kaip

poetinės metaforos, sniegą ir ledą lyginančios su žvakėmis, arba primena

tuos vaizdus , kuriais ne kartą žavėjomis vaikystėje, žiūrėdami į

apšalusius lango stiklus. “Meninikas nekuria konkretaus žiemos peizažo, o

tik apibendrina jos procesą įtaigiais plastiniais motyvais, jų ritmu ir

nuotaika išreiškia šio proceso vidinį judėjimą, pabrėžia jo visuotinumą.

Ciklas nutapytas pilkšvų, balzganų, tarsi sidabrinių tonų gama, plačiais

potėpiais, drąsiai susintetintomis formomis. Metaforos ir simboliai

apibendrina didingą gamtos reiškinį, atskleidžia įvairias jo būsenas,

sugestionuoja gamtos proceso gaivališkumo pojūtį.” (7;p.66)

“Pavasario” ciklą atveria įspūdinga plastinė metafora – aukšta,

liekna varpinė su siūbuojančiais varpais vėjo genamų debesų fone. Debesų

plaukimą pabrėžia švelniai palinkę medžiai.

Taip puikiai čia forma pajungta turiniu! Tą patį galima pasakyti ir

apie kkitus šio ciklo paveikslus – vaizdelį su kriokliu ir peizažą su

kylančiais iš po sniego medeliais, nors juose jau dagiau jaučiama

stilizacija. V. Landsbergis teigia , kad “Pavasario” paveikslų “Čiurlionis

netraktavo cikliškai” ir, kad kiekvienas šio pavadinimo kūrinys esąs

“savitas užbaigtas vaizdas.” (3;p.199)

“Pavasario” cikle vyrauja saikingai apibendrinta bei grafiškumu

pasižyminti meno kalba, kuri būdinga ir kitiems žymiems 1907 metų ciklams (

“Vasara”, “Zodiakas” ir kt. ). Kolorito gama neplati, ribojasi prislopintų

ir kiek supilkintų šaltų spalvų eile. Tolimesnius planus – žemę, vandenį,

dangų – tapo ramiais teptuko prisilytėjimais, švelniai laipsnuodamas tonus

sukelia nenutolstančios erdvės įspūdį.

“Zodiako ženklų cikle” menininkas tarsi pakilęs į tokią aukštumą,

iš kur jau gali matyti impozantišką kosminį reginį – kasmetinį mūsų

planetos skrydį per zodiako žvaigždynų erdves.

“Ciklo paveikslus vienija ne tik tema, bet ir kompozicinio bei

tapybinio sprendimo vientisumas. Beveik visuose vaizduose dominuoja aukštas

dangaus skliautas, iškilęs virš fantastinių peizažų su žmonių bei gyvūnų

figūromis. Aiški, tik iš būtiniausių elementų formuojama kompozicija,

dideli motyvų apibendrinimai ir subtiliai išreikšta erdvės iliuzija netgi

kuklaus formato paveikslams teikia momentalumo.” (7;p.69)

Atskira labai savaiminga M.K.Čiurlionio – kūrinių grupė –

muzikinių pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Pritaikęs savo

tapyboje naujus, muzikos formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų

ciklų plėtojimo principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų

ciklinio plėtojimo principus, jų ciklų kompozicinę sandarą. Susiformavusi

nauja stilistika Čiurlionio dailę daro artimą modernui. Menininko

kūriniuose vyrauja moderno menui artima tikrovės formų meninė

interpretacija. Tokie yra lankstūs, banguojantys medžių, krūmų, upokšnių,

debesų, dūmų ir kitų gamtos motyvų siluetai, kuriuos matome beveik visuose

tapytose sonatose. Su moderno epocha ir jos menu artimai siejasi ir

Čiurlionio dailės ornamentiniai elementai: vingrios linijos ir

banguojančios juostos, ilgasparnės kregždės ir plaštakės, žvyneliai ir

rutuliukų virtinės.

Pritaikęs tapyboje vaizdų komponavimo principus, turinčius tam

tikrų sąsajų su muzikos formų ( sonatinio simfoninio ciklo ) sandara,

menininkas rado naujų galimybių apibendrinti dinamiškus gamtos ir gyvenimo

procesus pastovia dailės kūrinio forma. Sukūre “Žalčio”, “Pavasario”,

“Saulės”, “Vasaros”, “Jūros” pilnas sonatas ir “Piramidžių”, “Žvaigždžių”

– nepilnas.

“Pavasario sonatos” vaizduose hiperboliškai gretimos labai

skirtingos erdvės ir laiko proceso atlkarpos, vaizdingos metaforos,

pagaliau įjungtos didelės, galima sakyti, kosminės erdvės.

Sonatos pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) svarbiausia yra toji

sąlyginė poliperspektyva, kurioje susijungia skirtingos erdvės atkarpos bei

lako momentai. Daugelį kartų įvairiais variantais pakartodamas sniego,

upokšnių, krioklių, vandens užlietų įdubų ir žaliuojančių medžių motyvus,

menininkas formuoja savitai apibendrintą ankstyvojo pavasario įvaizdį.

Antrasis šios sonatos paveikslas ( “Andante” ) atsiveria ryškiu

alegoriniu vaizdu: žydrose padangėse ant sidabrinių debesų skrieja plačiai

išskleidę sparnus vėjo malūnai. Tą patį motyvą dailininkas pakartoja daug

kartų.

Įspūdingas trečias ciklo paveikslas ( “Scherzo” ). Pro

fantastiškus vartus matome gėlių žiedus, žalias medžių šakas, kregždžių

būrius ir vartuose žibančių žvakių auksines liepsnas. Paskutinis šio ciklo

paveikslas ( “Finale” ) labai išblukęs arba nebaigtas. Be abejonės,

menininkas čia ketino parodyti triumfališką pvasario žengimą erdvės

platybėse.

“Saulės sonatos” pirmasis paveikslas ( “Alegro” ) komponuotas

vartojant poliperspektyvinę vaizdo sandarą. Negalima neigti šio paveikslo

komozicijos ryšio su muzikinės sonatos sandara.

Antrąjame paveiksle ( “Andante” ) nėra aiškesnių muzikinės struktūros

analogijų. Kompozicija – fantastinė – simbolinė. Svarbiausias paveikslo

motyvas – tirštose, gelsvai rusvose erdvėse skendinti planeta, kurią

smelkia sunkios beveik statmenai iš viršaus krintančių spindulių juostos.

Trečioji ciklo dalis ( “Scherzo” ) – vienas žymiausių

dailininko paveikslų. Gelsvai žalsvų ir melsvai violetinių tonų deriniais

nutapytas stilizuotas peizažas su grakščiais, fantastiškai ritmingų formų

tiltais ir medžių guotai, žaismingais plaštakių spiečiais, didele raudona

saule ir mėnuliu horizonte, primena lyrišką, kupiną muzikos šilto, tylaus

vakaro vaizdą.

Paskutiniame ciklo paveiksle ( “Finale” ) ryškus alegorinis

vaizdas.

Abi sonatos “Saulės” ir “Pavasario” – tai peizažų ciklai,

kuriuose Čiurlionis nauja menine forma apibendrino didelius,

pasikartojančius gamtos procesus, atskleidė jų nuotaikų įvairovę, išryškio

jų žmogiškąjį ir gyvenimiškąjį prasmingumą. Tapybos sonatų paveiksluose

menininkas išplečia vaizdų erdves ir laiko parametrus, suteikia jiems

kosminio visuotinumo požymių, pripildo didžios prasmės ir turinio.

Čiurlionio Penktoji sonata ( “Jūros sonata” ) nutapyta 1908m.

Pirmąjame paveiksle ( “Alegro” ) regime žaismingą jūros bangų šokį, jų

viliojančios horizontalės užpildžiusios beveik visą formatą. Jų ritmą

kartoja aukštai ties horizontu iškilusios kopos ir grakštūs medeliai jų

viršūnėse.

Antroji sonatos dalis ( “Andante” )) dvelkia rimtimi, ramybe ir

slėpiningumu. Menininko vaizduotė skverbiasi į jūros gelmes, kuriose jau

vaidenasi paskendę kalnai, miestai ir laivai. Vaizdo slėpiningumą pabrėžia

ir pačiame paveikslo viduryje įkomponuotas burlaivis, kurį tarsi kelia ar

laiko žmogaus ranka.

Sonatą užbaigia audringos jūros vaizdas ( “Finale” ). Iki pat

paveikslo viršaus iškilusi milžiniška banga lūžta, tyška putomis ir

purslais, užliedama ir nešdama mažyčius lyg vaikų žaisliukai žvejų

laivelius.

“ “Jūros sonatoje” meninė kalba dar įtaigesnė: stilizuoti

gamtovaizdžio motyvai organiškai jungiasi su fantastinėmis bei simbolinėmis

dėtalėmis. Įvairesni dekoratyviniai formos elementai: sonatos pirmame ir

trečiajame paveiksle jūros bangos išmargintos smulkiais, tarsi juvelyro

ranka nupieštais ir nutapytais ornamentais: perliukų ir žvynelių virtinėmis

ir pan. Ornamentais užpyldytos bangų formos dar labiau pabrėžia

fantastiškumą ir dekoratyvumą. Kūrinių formos ornamentiškumas – bendresnė

M.K.Čiurlionio brandžiosios dailės stilistinė savybė, kurios atsiradimą

lėmė platesnė jo epochos meno, ypač moderno, siekimai.” (7;p.77)

Dvi paskutinės tapytinės sonatos – “Žvaigždžių” ( “Chaoso”) ir

“Piramidžių” – nepilnos. Paveikslų vaizdai leidžia manyti, kad, tapydamas

“Žvaiždžių” sonatą Čurlionis mastė apie kosmoso didybę,

“Piramidžių” sonatoje ketino išaukštinti senųjų civilizacijų grožį.

Visi paveikslų kopozijos elementai dėstomi sudėtingu ritmu,

dažnai kartojami įvairūs jų variantai. Vienur jie tarytum “užplaukia” vieni

ant kitų,kitur susijungia ir sudaro naujas formų grupes. Sudėtingas linijų

judėjimas, komplikuota jų ritmika pilna gaivališkos jėgos, stichijų

dinamikos. Paveikslai nutapyti tirštais, vienas kitą dengiančiais temperos

sluoksniais, pabrėženčiais vaizduojamųjų motyvų plokštumą, siluetiškumą.

Vaizdų ornamentiškumą didina

taip pat ryškus grafikos elementų – linijų,

taškučių, brukšnių, siluetų – akcentavimas.

Muzikinės kompozijos principų transformaciją, jų pavertimą

paveikslų plastinės sandaros pagrindu matome taip pat tapybos preliuduose

ir fugose. Sukūrė: “Preliudas ir fuga” ( 1 diptiko ), “Preliudas ir fuga” (

2 diptikų ), “fantazija” ( triptikas ). Paveikslai Čiurlionio pavadinti

preliudais – “Angelo preliudas”, “Saulėtekis” neturi jokių specifinių

muzikos bruožų. Šiuos kūrinius su muzika sieja vaizdų ritmas, nuotaika.

“Fugos” ( “Eglaitės” ) ir “Fantazijos” ( “Senelio kelionės” ) triptikų

kompozicija neabejotinai analogiška šio žanro muzikos kūrinių kompozicijai.

“Fugos” motyvas – ramus miško ežeras, kurio kalvotuose krantuose matome

egles, krūmus, fantastiškus bokštus.

Dekoratyvus ir ornamentiškas triptikas “Fantazija”. Visus jo

paveikslus ( preliudą, fugą ir finalą jungia didelė fantastiška siena ar

užtvara, kurios siluetą puošia rangyti lyg hieroglifai ornamentai. Užtvara

tarsi priešinama šviesiems egzotiškų peizažų vaizdams, kurie matyti pro jos

angas ir briauną. Staigiai kylanti ir lyg siūbuojanti užtvaros linija

asocijuojasi su dainos melodija, o kartu savotiškai rodo veržimąsi į

aukštybes, į šviesių svajonių pasaulį. Simboliškuose triptiko vaizduose, jų

metaforose išreikšta didelė jausmų įtampa, nepasiekiamų troškimų žžavumas ir

kartėlis.

Tapybos sonatose ir fugose išplėtotą naują meno kalbą Čiurlionis

pritaikė ir didžiausioje savo simbolinėje kompozicijoje “Rex”, kurią sukūrė

1909m. pradžioje.

Tai tikslios ir kartu sudėtingos sandaros kūrinys. Apačioje

pačiame viduryje, pavaizduotas kosminis rutulys, kurio viduje švyti iš

jūros iškilęs liepsnojantis aukuras, į ttolumas driekiasi kalnų grandinės.

Rutulio viršuje – sėdinčios karūnuotos figūros siluetas. Tai visatos

valdovo, vadinamojo “Rex”, simbolis. Paveikslo spalvų gama labai kukli.

Balzganai geltonų ir pilkšvai violetinių tonų niuansai, švelnūs jų

susiliejimai ir plonas labai atskiestų dažų sluoksnis teikia koloritui

tauraus, sidabriško tviskesio, sudėtingoje poliperspektyvinėje paveikslo

struktūroje dailininkas išreiškė savo filosofinę pasaulėjautą, apdainavo

kosmoso didybę ir sudėtingumą

Mintimi ir nuotaika su paveikslu “Rex” artimai susiję ir kiti

vėlyvieji Čiurlionio kūriniai. Įpač įspūdingi pavikslai “Auka” ir “Angelo

preliudas”. Abu nedideli, kvadratiniai, bet juose atskleista fantastiška

tiesiog bekraščių kosmoso erdvių panorama. Pačių paveikslų mintis ir

nuotaika jau visai kitokia. Jų vaizduose išreikštas veržimasis į aukštybes,

į kosminį erdvių pasaulį, kuriame išnyksta ksdienybės bruzdesys ir tuštybė.

Čiurlionis sudaro labai tikslius vaizduojamųjų motyvų dydžius, taip juos

išdėstė paveikslų plokštumoje, jog atsirado didelės erdvės ir plataus

judėjimo iliuzija. Pakilią, tarsi nežemišką paveikslų nuotaiką ryškina

šiltas, skambus koloritas, sudarytas iš žalių, rudų, geltonų, oranžinių,

rausvų spalvų ir jų niuansų.

Čiurlionio sonatose, fugose ir kituose kūriniuose daromi drąsūs

įvairiareikšmių plastinių elementų, skirtingų erdvės atkarpų ir laiko

momentų gretinimai, sąlyginis, ornamentinis jų jungimas atvėrė naujus

kelius plačiam meniniam tikrovės apibendrinimui, išplėtė paveikslų ir ciklų

semantikos klodus, tobulino jų dekoratyumą. Geriausiuose šio tipo

kūriniuose meninikas išreiškė savo nuostabą ir beribį susižavėjimą gamtos

gaivališkumu bei darna, visatos didybės ir žmogaus gyvenimo prasmės

apmąstymus.

IŠVADOS

M.K.Čiurlionio tapyba lietuvių XXa. dailei suteikė ypatingo svorio.

Savo visuotinumu ir nnaujais plastiniais atradimais susilietė su pasaulio

meno sfera. Čiurlionis buvo vienintelis tokio lygio lietuvių kūrėjas, kuris

ne tik patraukė dėmesį savo individualybės orginalumu, bet padėjo to laiko

kontekste įteisinti jauną nacionalinę XXa. lietuvių dailę. Patyręs kai

kuriuos impulsus sudėtingai besiformuojančioje XIXa. pabaigoje ir XXa.

pradžioje neoromantizmo estetikoje , simbolizmo, secesijos meno atmosferoje

ir transformavęs juos per savo didžiulio vizionieriško talento prizmę,

sulydidamas su su gimtosios kultūros autientiškumu, Čiurlionis atskleidė

naujus plastinius horizontus ir prabilo kaip kūrėjas novatorius, telkiąs

savyje ne vieną tolimesnėje XXa. raidoje išplėtotą meno parodą. “Čiurlionis

įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą., praplėsdamas jos

realybės supratimą, išreikšdamas beribiškumą. Dailininkas įtvirtino

asociatyvų, poetiškai, per subjaktyvią ir lyrinę autotrauką suvokiamo

pasaulio įspūdį, naturalizmo ir empyriškumo priešybę. Čiurlionio kūryba

išplėtė bendrą dvasinių dimensijų apimtį, aktyviai skatino filosofinės

minties augimą, visuotinių kūrybos idėjų reikšmę lietuvių meninės kultūros

apyvartoje.” (5;p.75)

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Čiurlionytė J. Atsiminimai apie Čiurlionį. K.1994

2. Kabalevkis D. Čiurlioniui 100. V.1977

3. Lndsbergis V. Čiurlionio dailė. V.1976

4. Lietuvos tapyba. V.1979

5. XXa.lietuvių dailės istorija Id. V.1982

6. Savitskas Peizažas lietuvių tapyboje. V.1965

7. Umbrasas J. Lietuvos tapybos raida. V.1987