Varpinės

Varpinių atsiradimas

Kada pradėjo Lietuvoje statyti varpines , šiandieną tikrai nustatyti negalima . Tačiau neabejojama , kad daug vėliau , negu bažnyčias . Tenka spėti , kad varpus Lietuvoje pradėjo vartoti ne anksčiau kaip XV amžiuje . Kai varpų pradėjo vartoti daugiau , tai pirmieji jų negalėjo būti tokie dideli , kad jiems įtaisyti būtų buvęs reikalingas atskiras statinys . Pakakdavo paprasčiausios medinės konstrukcijos , kurios viršus , varpo vieta , būtų apsaugota nuo žalingo atmosferinių reiškinių veikimo .

Varpinių tipai

Tokią primityviškiausią medinę konstrukciją buvo galima pamatyti Vabalninko bažnyčios šventoriuje . Kaip matyti , tai gana aukštas , keturkampiškai nutasytas ir į žemę įkastas stulpas , kuris , kad tvirčiau stovėtų , paremtas keturiais spyriais . Viršuje šis stulpas baigtas dviejų nuožulnumų stogeliu , iš šonų užkaltu lentelėmis . Tokioje primityviškioje varpinėje buvo galima pakabinti tik nedidelio svorio varpą .

Antrą tipą sudaro varpinės , kurių nuožulnios sienos virsta atskiru apatiniu aukštu . Antrą aukštą sudaro stovįs ant pirmo aukšto sstačiašonis kubas , baigtas piramidiniu stogu .

Trečią tipą sudaro varpinės su stačiomis sienomis , su žemesniais ar aukštesniais apačioje karnizų pavidalo arba sudarančių atskirą apatinį aukštą nuožulnumais . Kartais plačiu stoginiu karnizu padalijamas į du viršutiniu aukštų , o kkartais , kai skardininkai padaromi dviejų aukštų , atrodo visa varpinė lyg trijų aukštų .

Ketvirto tipo varpinės , kurias sudaro du – trys vienas ant kito stovį mažesni kubai , perjuosti stoginiais karnizais .

Penktą tipą sudaro aštuoniasienės varpinės su stačiomis bei nuožulniomis sienomis , ir užbaigtos tokios pat formos stogais . Šio tipo varpinė yra gražiausia Šaukėnuose . Nors jos apatinis nuožulnių sienų aukštas yra masyvus , tačiau skardininkų padalijimas stogeliu į du aukštus , palengvina apatinę masę .