Viduramziu miestas

Turinys

Gotikos architektura……………2

Ankstyvuoju………………..3

Brandžioji ………………….3

Paryžiaus Dievo Motinos katedra……….3

Vieta……………4

Statybos………..4

Statybinės madžiagos………4

Konstrukcijos………..4

Planas …………5

Eksterjeras………..5

Skulptūra………….6

Gotikos architektūra

Viduramžių miestas – tai siauros gatvelės ir nedideli namai, kurių pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios parduotuvės ir amatininkų dirbtuvės.Visuomeninio gyvenimo permainos, amatų ir priekybos plėtra skatino augti miestus. Miestai kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno ir buvo apjuosti gynybiniais mūrais. Gotikinė katedra kilo centrinėje aikštėje tarp gyvenamųjų namų, kurie prieš ją atrodė lyg žaisliukai. Katedra matoma iš toli kaip švyturys, rodantis kelią keliautojams. Kai kurių katedrų aukštis siekia net 150 m. Palyginti ssu masyvia ir sunkia kaip tvirtovė romanine bažnyčia, gotikinė katedra stulbina dydžiu ir lengvumu. Šį laikotarpį drąsiai galima vadinti gotikinių katedrų epocha. Prancūzija buvo virtusi milžinuška statybos aikštele. Tuo metu pastatyta ir perstatyta apie 800 katedrų ir šimtai mažesnių bažnyčių. Gotikinė katedra – tai nauja architektūrinė konstrukcija, kuri suteikė akmeniui lengvumo, pastūmėjo veržliam skrydžiui į viršų. Tam pasitarnavo karkasinė sistema, trys nauji elementai, kurie dar vadinami „bažnyčios griaučiais“: 1) smailėjanšios langų ir durų arkos; 2) nerviūriniai skliautai, besiremiantys ant piliorių; 33) atramines funkcijas atliekantys kontraforsai ir arkbutanai. Smailėjančios langų ir durų arkos užima beveik visą pastato sienų plotą. Vitražiniai langai tarsi ištirpdo tas sienas, o bažnyčios viduje skliautus palaikantys ir puskolonių apsupti stulpai pereina į nerviūras. Išlaikyti nerviūriniams skliautams plonų sstulpų nepakako, todėl išorinėje bažnyčios pusėje buvo pastatyti atraminiai stulpai – kontraforsai ir atraminės pusarkės – arkbutanai. Išorinės katedros sienos suskaidomos vertikaliomis linijomis. Visur daugybė gotikai būdingų detalių: mažų bokštelių fialų, kryžiažiedžių, krabų, skulptūrų gausa portale, portalą vainikuojanti rožė apipinta raštais, dekoru išmargintos langų smailumos,- visa tai rodo akmenkalių skulptorių meistrystę. Žvelgiant į bažnyčią iš toli, sunku patikėti, kad visa tai padaryta iš akmens. Katedros statyboje dalyvaudavo daugybė žmonių, bet viskam vadovaudavo amatininkų bendrijos, kurios karta iš kartos perduodavo savo amato paslaptis ir lavindavo estetinį skonį. Statybą prižiūrėdavo ir už ją atsakydavo statybos meistras architektas, kuris ir pats tiesiogiai mūrydavo ir dailindavo. Šie meistrai dažniausiai buvo anonimai, tik nedaugelio vardai pasiekė mūsų dienas.

Ne mažiau už katedros išorę įspūdingas iir jos vidus. Gotikinės bažnyčios statytos taip, kad jų vidų, susiliedama ir ištirpdama spalvotuose vitražuose, užlietų švelniai srūvanti šviesa. Mokyti dvasininkai katedros prasmę aiškino alegoriškai: katedra – tai krikščioniškosios bendruomenės simbolis, bendruomenė susidaro iš žmonių kaip šventovė iš akmenų, šviesa skverbiasi pro aukštus langus į bažnyčios vidų taip, kaip bažnytinės tiesos skverbiasi į ąmogaus sąmonę, o kryžiaus formos katedros planas turi priminti Dievo sūnaus kančias. Katedros statytos ištisais šimtmečiais, nemažai jų taip ir liko neužbaigtos. Gotikinės bažnyčios – tai lotyniško kkryžiaus formos 3 arba 5 navų bazilikiniai, vėliau haliniai pastatai. Vakarinį fasadą paprastai rėmino 2 bokštai. Gotikos laikotarpiu pradėti statyti ir pasaulietiniai pastatai – rotušės, teismo rūmai.

Gotikinio stiliaus raida skirstoma į kelis laikotarpius: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Ankstyvuoju raidos laikotarpiu ( XII a. pab. – XIII a. pr.) atsirado naujos formos skliautas, išplėstos langų ir arkų kiaurymės, lengvėjo griežtas, sunkus mūras, formavosi pastato pagrindai. Viena iš pirmųjų ankstyvosios gotikos katedrų – tai netoli Paryžiaus esanti Sen Deni vienuolyno bazilika (1132 – 1144), taip pat Šartro katedra (1134).

Brandžioji gotika Prancūzijoje dar vadinama „spindulingąja“. Šiuo laikotarpiu didintos langų kiaurymės, įtvirtinta visiška langų pergalė prieš mūrą. XIII a. viduryje atsiranda būdinga gotikinės katedros išvaizda. Daug puošnesnė katedra pasižymėjo proporcijų elegantiškumu, skulptūrinio dekoro gausumu.

Paryžiaus Dievo Motinos katedra

Brandžiosios gotikos pavyzdys yra Paryžiaus Dievo Motinos katedra (Notre Dame, Paris, 1163 –apie 1250 m.). Tai pati seniausia ir paprasčiausia iš visų Šiaurės Prancūzijos katedrų. Didelis žingsnis į priekį naujoje architektūrinėje sistemoje buvo padarytas Dievo Motinos katedroje, vienoje iš nuostabiausių prancūzų gotikos paminklų. Katedra statyta Paryžiaus kaip Prancūzijos sostinės ir jos kultūros centro įsitvirtinimo laikotarpyje. Dievo Motinos katedra, įkūrėjų sumanymu, turėjo būti grandeozinia šalies šventykla. Tai buvo vienas iš didžiausių šalies pastatų – penkianavė bbazilika su nedaug į šonus išsikišusiu transeptu ir penkianaviu choru, talpinanti net iki devynių tūkstančių žmonių. Joje viešpatauja tikslus piešinys, racionalūs išbalansuoti formų santykiai, tobula pusiausvyra tarp vertikalių ir horizontalių, didingas ritmas. Vidurinės navos ažūrinė siena susideda iš trijų lengvėjančių aukštų. Pabrėždamos vertikaliai orientuotą architektūrinės kompozicijos judėsį, atraminės kolonos pereina į vis plonesnių piliastrų eiles. Jos prailgintas korpusas ir stačiakampio formos bokštai dar ir dabar aukštai iškylę virš aplinkinių pastatų. Gražiausioji pastato dalis – vakarų fasadas, išsiskiriantis harmoningomis proporcijomis ir ramiomis masių pusiausvyromis. Dievo Motinos katedra nuo brandžiosios gotikos Pažyžiaus pastatų skyrėsi dideliu formų masyvumu. Vakarinio fasado sienų lygumas nepaslėptas nėriniu dekorativiniu raįžymu, o stambūs nužeminti centrinės navos stulpai p abrėžia krentančių ant jų euforų ir skliautų sunkumą.

Paryžiaus Dievo Motinos katedra – tai gotikos vystymosi paveikslas, nuo jos pirmųjų žingsnių iki brandos laikotarpio.

Vieta

Katedra stovi seniausioje Paryžiaus dalies centre, Site pusiasalyje, susidariusiame nuo Senos upes tekmės.

Statybos

Statybos, pradėtos 1163 m., kaip buvo įprasta nuo rytų dalies, ir baigtos tik XIVa. viduryje, tęsėsi keliais etapais. Site pusiasalyje vietoje šv. Stefano vyskupų kapelos buvo pradėtas choras, baigtas 1182. Iki 1196 m. antrame statybų etape (1182 – 1200 m.) buvo užbaigta vakarų, penkianavė katedros dalis. Tada taip pat buvo pradėtas vakarų fasadas, kkurio statybos užėmė pirmąją pusę XIII a. ir sudarė trečią statybų etapą. Tais laikais tarpai tarp kontraforsų dar nebuvo užstatyti kapelomis. Arkbutanai turėjo dvigubus protarpius. Nebuvo užbaigtas ir transeptas. XIII a. antroje pusėje prasidėjo katedros apdaila ir tolimesnės statybos. XIII a. viduryje tarp kontraforsų buvo įstatytos šoninės kapelos ir padidinti transepto išsikišimai. Paryžiaus katedros transepto galai iš pradžių visiškai neišsikišo [il.1]; ji neturėjo (ir neturi) jokių bokštų, išskyrus vakariniame gale. 1258- 1270 m. čia dirbo Žanas iš Šelio ir Pjeras iš Montrelio; tarp 1280 ir 1330 m. statyboms vadovavo Pjeras iš Šelio ir Žanas Ravi. Antroje šio periodo pusėje galutinę savo išvaizdą įgavo transeptas ir choras su jo kapelų ir akbutanų vainiku, buvo sustiprinti choro kontraforsai ir atramos katedros viduje. XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje buvo užbaigtos choro kapelos. Pirmasis iš vakarų fasado portalų buvo pradėtas šv. Anos portalas, bet ir jis, ir kiti du portalai buvo užbaigti tik 1210 – 1230 m. Transepto portalai priklauso 1250 – 1270 m.

Statybinės madžiagos

Pagrindinės statybų medžiagos – akmuo ir medis. Konstruktorius nugalėjo savo medžiagą. Jis dirba lyg nežinodamas akmens svorio. Jis naudoja akmenį kaip tikrą geležį. Iš oro tai puikus organinis gerai sutvarkytas trobesys.

Konstrukcijos

Križminį planą, aukštą centrinę navą, transeptą ir

bokštą paveldėjo iš XI a. romaninių bažnyčių. Tačiau būtent smailiosios arkos ir nerviūrinio skliauto konstrukcinės galimybės bei universalumas gotiką įgalino palenkti visas pirmtakes. Troškimas padidinti aukštį reikalavo ženklių statybos metodų patobulinimų. Katedros choras su sąvaros akmeniu 33 m. aukštyje buvo aukštesnis už bet kurio ankstesniojo gotikos statinio. Kadangi statyti pradėta nuo centrinės navos, skliautų aukštis išaugo dar 2 m. , o šoninių galerijų rėmimo kontraforsais metodas greitai parodė silpnąsias konstrukcijos puses. Ieškodami būdų tai pastatyti XIII a. mūrininkai išrado gotikos aarchitektūrai būdingą priemonę – arkbutaną. Stogas virš galerijų, turėjo staigų nuolidį ir iš vidaus uždengdavo didelę dalį vidurinės navos viršutinės sienos su palyginamai nedideliais apvaliais langais. Stulpai (iki 1,4 m. deametre) neužgriozdina erdvės, bet dar turi stipriai perkrautos atramos įvaizdį. Jie turi išvystytus kapitelius, kurių aukštis sudaro vieną penktąją stulpo aukščio [il.4]. Taip pat tiksliai išskaidyti atramų kapiteliai galerijose. Katedros konstruktyvinėje sistemoje didelę reikšmę turi atramų sistema su drauge juos sustiprinančiais kontraforsais ir arkbutanais. Tačiau sienos vaidmuo, o ypač iki rrekonstrukcijos, buvo labai didelė, ir siena vidurinėje navoje, dar išsaugojo romaninio laikotarpio masyvumą. Dabartiniai dideli viduriniosios navos viršutinės dalies langai buvo perstatyti XIII a. Šis langų padidinimas sukėlė kai kurios pakeitimus išorinėje atramų sistemoje : dviejų tarpų arkbutanai tada buvo ppakeisti vienatarpsniais [il.5]. Kontraforsai turi ankstyvajai gotikai būdingą laiptotą formą. Šoninio fasado ir choro vertikalūs skirstimai susiję su skliautų atramomis išorine sistema. Dekorativiniai elementai juose dar kuklūs ir (ypač šoniniuose fasaduose) paprasti. Transeptas iš abiejų pusiu turi portalus, virš kurių yra didžiuliai langai – rožės, savo piešiniu žymiai sunkesni negu langai – rožės vakarų fasado. Sukryžiavimas apvainikuotas bokštu, su išpjaustytais dvejais langais ir užbaigtu aštriu piku [il.6]. Paryžiau katedroje arkbutanas yra ties šoninių navų ant lengvų stulpų pastatyta arka. Iš pradžios ji atsirėmė per daug aukštai arba per daug žemai. XIII a. ji dažnai dviguba, XIII a. viduryje tai jau lengvas architektūros narys, kuris pabrėžia bendrą ritmą. Horizontaliūs šoninių fasadų tarpsniai pabrėžia tai , kad pastatas dviejų aukštu.

Planas

Penkianavės katedros iilgis – 129 m., ir vakarinio fasado plotis – 42 m., vidurinės navos aukštis – 32 m., bokštų aukštis – 69 m. Katedros planas turi ištempto stačiakampio formą, iš vakarų užbaigto plastiška pusiauapskrita choro linija. Tik transeptas nežymiai išsikyša iš stačiakampio ribų; kapelų vainikas įjungtas tarp kontraforsų kaip ir navos kapelos, tai suteikia planui nepaprastą gotikoje neišvengiamą konfiguraciją [il.2]. Travėjai (išskyrus pirmą travėją choro) plane turi bevei kvadrato formą. Jie nerviūruose perdengti kryžiniais skliautais [il.3]. Jų aukštis siekia 32,5 m. TTai tipiški XII a. skliautai su mažaja pakilimo rodikle. Aukštesnę pakilimo rodiklę turi šoninių navų rodikliniai skliautai. Nerviūrų profiliai paprasti ir ramūs. Jie sudaro du trys ketvirtadalius pylimo iš plokščios arba aštrios briaunos. Skliautų atramomis tarnauja lygūs apvalūs stulpai chore ir vidurinėje navoje, apvalūs stulpai su pristatytomis kolonomis – šoniniose navose, rombiniai ir kvadratiniai plane stulpai su pristatytomis kolonomis – pirmoje navos travėjoje ir transepte.

Eksterjeras

Vakariniame fasade išlaikyta pusiausvyra tarp dviejų vienodų bokštl, sulygiuotų su abiejų šoninių navų pločiu, ir horizontalios puošnių galerijų juostos. Taip sukurtas paprastas, bet įspūdingas, aikštėje dominuojantis vakarų fasadas [il.8].Centrinis įėjimo fasado portalas iš šonų apsuptas skulptūromis, vaizduojančiomis Paskutinįjį teismą – dievobaimingųjų išgelbėjimą ir nuodėmingųjų prakeikimą [il.9]. 69 m. aukščio pietvakarių bopkštai laikė garsųjį XV a. varpą. Varpas buvo perlietas 1686 m.; sakoma, jog buvo pridėta aukso ir brangakmenių, manant, kad tai išgrynins varpo skambesį. Aukštai centrinei navai ir santykinai plonai (vidutiniškai 1 m. storio) senai reikėjo papildomų išorinių kontraforsų šoniniam centrinės navos skliautų skėtimui atsverti.Taisant konstrukcijas, kontraforsų atramos buvo sustorintos. Medžiagos masė teikia vertikalaus stabilumo šoninėms, iš centrinės navos skliautų perkeltoms jėgoms. Katedros transeptas stebėtinai negilus ir net po pailginimo neviršija išorinių navų linijos. Centrinės navos klerestoriaus langai padidinti XIII a. , kad į vidų ssklistų daugiau natėralios šviesos. Tai tapo įmanoma patobulinus konstrukcinį karkasą. Arkbutanai turi du atramos aukštus. Aukčtesnysis petys suteikia stabilumo, neutralizuodamas šiame aukštyje veikiančias vėjo apkrovas. Pagrindinės sienos skėtimo jėgas atremia žemesnysis petys. Gotikine konstrukcija paiektas nuostabus subtilumas. Ritmiškai pasikartojančios konstrukcinės sekcijos sudaro atraminį mūro karkasą, tad plonos išorinės sienos tampa nekonstrukcinės, suteikdamos galimybę įstiklinti didelius plotus. Tarp šoninių bokštų atsiranda didelė rožė, apskritas langas, kurio augimas matomas visuose paminkluose nuo Saint – Denis’o iki Notr Dame’os. Paryžiuje ant šios rožės statoma arkadų galerija, viso fasado iškilmingas vainikavimas. Nepaisant to, kad trobesys yra dar suvaržytas remiančiomis centrinę navą tribūnomis, architektūra yra jau didžiausių proporcijų .

Skulptūra

Pastatas puoštas skulptūromis ir vingriomis detalėmis. Skulptūra XII a.gale Dievo Motinos katedroje ( šiaurės transeptas) rodo naujojo meno pirmutinę kristalizaciją. Pusė amžiaus vėliau ( pietų portalas) formos keičiasi. Vakariniame portale ( apie 1165), išplėtotas linijinis „šlapiųjų klosčių“ stilius, kupinas didžiulės jėgos bei energijos. Augant ekspresyvumui kito draperijų traktavimas. Atsisakyta XII a. būdingo griežto linijiškumo, labiau išriškinti tarpai bei ertmės tarp jų. Statulos ypatingo trumpo kanono, drabužiai raukšlės – antikinio pobūdžio. Klasikinės gaidos čia nepaprastai stiprios, linijos teka harmoningomis bangomis, visur – santvarka ir pusiausvyra, kilnūs sintetiniai kontūrai suprastina ir stiprina gyvus vaizdus. Gyvi profiliai atgaivina konstruktyvinę liniją. GGroteskinė puošyba atsirado XIX a. vykdytos restauracijos , kuriai vadovavo garsus prancūzų architektas Violė le Diukas , metu. Šios restauracijos tikslas buvo ne atkurti autentičką vaizdą, o greičiau pateikti istoriją kaip visų laikotarpių samplaiką, atspindint XIX a. polinkį į gotikines fantazijas. [il.7].

Literatūros sąrašas:

• Gombrich E. H., „Meno istorija“, – V., 1995

• Stevenson N.,“Dk Annotated Guides Architecture“, – London, 1999

• Baltrušaitis J., „Visuotinė Meno Istorija“, – K., 1992

• Martindale A., „Gothic Art“, – London, 1996

• Joneliūnas, Venclovas V., „Europos Dailės Istorija“, – K., 1995

• Vijrand T., „Jaunimui apie meną“, – K., 1994

• Čiurlionytė A., „Meno istorija 11 – 12“, – K., 2001

• Бартенев И. А., Батажкова В. Н., „Очерки истории архитектурных стилей“, – М.,1983

• Ткачёв В. Н., „История архитектуры“, – М.,1987

• Губера А. А., „Всеобщая архитектура истории Т-4, Архитектура Западной европы (среднии века)“, – М.,1966