Modernizmas

MODERNIZMAS

(Europoje XIX a. vid. –XX a. / Lietuvoje XX a. pr. – XX a. vid. )

1. Tai viena ryškiausių XXa. srovių, pasireiškusių dailėje (daugiausia kubizmas, siurrealizmas, opartas (optinis menas)), muzikoje (daugiausia ekspresionizmas, impresionizmas) ir literatūroje.

2. Modernizmas skirstomas į:

1. Ankstyvąjį modernizmą:

· Simbolizmas,

· Impresionizmas.

2. Vėlyvąjį modernizmą:

· Dekadentizmas – griūvančio pasaulio idealizavimas (žmogus pasilieka su savo nelaimėm, likimu, suvokia gyvenimo absurdą.)

· Ekspresionizmas (būdingas judėjimas),

· Kubizmas,

· Futurizmas (avangardas; miesto kultūra, urbanistinis stilius),

· Siurrealizmas,

· Abstrakcionizmas,

· Egzistencializmas (žmogaus gyvenimas priklauso nuo jo paties),

· Neoromantizmas,

· Estetizmas (Oskaras Vaildas; formos grožio, meno hedonistinės funkcijos pervertinimas (hedonizmas – tteorija, teigianti, kad aukščiausias gėris ir žmogaus elgesio dorovinis kriterijus yra malonumas), propaguoja ,,grynąjį meną” (menas tarnauja menui)).

Moderno, arba secesijos, stilius reiškėsi architektūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje, plakato mene, mažiau tapyboje ir skulptūroje.

Moderno dailė pasižymėjo dekoratyvumu, vyravo stilizuotas augalinis ornamentas: vingiuojančios, plaukiojančios linijos, išlinkę augalų stiebai, vainiklapiai, išsikeroję puokštėm arba pavieniai vandens augalai. Visa tai sudarė vieningą ekspresyvų ornamentą, dažnai turintį simbolinę prasmę. Moderno grafikų ir tapytojų kūriniuose vyravo alegoriški, simboliški vaizdai, metaforiški sugretinimai, gamtos paslapties ir žmogaus būties ttemos. Vienas talentingiausių moderno grafikos meistrų – Obris Berdslis ( 1872 – 1898). Tapyboje moderno stilius reiškėsi ypatingu formų grakštumu, plokščiu, dekoratyviu vaizdu, rafinuotom, prislopintom spalvom. Bene žymiausias šio stiliaus tapytojas – Gustavas Klimtas (1862 – 1917).

Modernizmas (XIX – XX aa.) šiame laikotarpyje suklesti impresionistų tapyba, išsiskiria simbolizmas; ideologiniai karai Europoje (ir ne tik); didelę įtaką kūrybai turi Šopenhauerio, Heidegerio, Nyčės filosofija; Jungo, Froido teorijos. Didėja meno krypčių įvairovė.

Modernizmas ir postmodernizmas menuose

Daugelis iš mūsų dar „nesuvirškinome“ moderniojo meno, jau nekalbant apie postmodernųjį. Per visą dvidešimtą amžių menininkai buvo nusigręžę nuo tradicinių išorinio pasaulio vertinimų ir kūrė, remdamiesi tik savo vaizduote – abstrakčius paveikslus, reorganizuojančius objektyvųjį pasaulį į naujus keistus pavidalus, romanus, kurie atranda savąjį realizmą, pasinerdami į žmogaus psichologijos gelmes, pastatus, kurie priartėja prie grynųjų formų. Klasicistai apverkė mirtį reprezentacinio meno bei jo prielaidos, kad išorinis pasaulis atspindi idealų grožį bei objektyvią reikšmę.

Priešiška postmoderno meno reakcija į modernizmą yra gerokai pavėluota. Tiesa, ši reakcija sklinda įvairiomis kryptimis. Modernizmas, dėl vviso savo sukilimo prieš praeitį, neatmeta absoliutų; kaip tik per meną jis bando juos pasiekti – gryną formą, neįkūnytą grožį, žmogiško išgyvenimo „tiesą“. Modernizmas, su savo humanistinėmis pastangomis apsieiti be Dievo, žlugo. Galbūt ši nesėkmė atveria galimybes tikrai krikščioniškai estetikai. Deja, į modernizmo nesėkmę postmodernizmas didžiąja dalimi atsakė, visiškai atmesdamas absoliutus.

Intelektinis ir dvasinis klimatas visapusiškai pasireiškia menuose. Kadangi „aukštosios kultūros“ dailė linkusi aplenkti savo metą, ji atskleidžia svarbius požymius, kur link progresuoja mūsų kultūra. Postmodernistinę ideologiją į kiekvienus namus ttelevizijos kanalais skleidžia pramoginė industrija.

Kitaip tariant, postmodernistinis menas nežiūri pats į save pernelyg rimtai. Modernistus žavėjo aukšti tikslai, menininko ir jo kūrinio vienovė, jie ieškojo savųjų tiesos vizijų, o postmodernistai su savo menu žaidžia, jie triukšmingai reklamiški ir nepretenduoja į tiesą.

Modernistinis romanas gali pasiekti aukščiausius istorinio ir psichologinio realizmo lygmenis. . Modernistai teigia, jog menininkas kaip ir visi žmonės yra vientisa asmenybė; postmodernistus įkvepia prielaida, jog jau savojo identiteto pajautimas yra iliuzija. Modernistai, tikėdami, kad menininkas yra unikaliai individualus, ieško unikalaus stiliaus. Modernistai yra „gilūs“, susirūpinę vidine tikrove bei daugialype tiesa. Postmodernistai – „seklūs“, besivaikantys paviršutiniškų dalykų ir dirbtinių vaizdų.

Modernistai idealizavo individualų menininką, kuris kuria unikalų meno kūrinį. Jų vertybės, pasak Steveno Connoro, buvo „unikalumas, išliekamumas ir transcendencija“. Meno kūrinys stovi nuošaliai, atskirtas nuo pasaulio, ir yra jau pats savaime vertingas. Modernistai išaukštino meno kūrinį kaip uždarą, kone šventą objektą. Jie sąmoningai atribojo meno kūrinį nuo bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu, gamta, istorija ar žmogaus gyvenimu. Menas, atspindintis natūralų grožį ar žmogaus emocijas, buvo atmetamas kaip „mažiau negu tyras“. Menas egzistavo savo paties labui. Meno kūrinio prasmė pirmiausiai buvo susijusi su juo pačiu, ne su išoriniu pasauliu. Menui rūpėjo tik estetinė prasmė – ne moralinė, politinė, ffilosofinė ar religinė. Abstrakčiajame mene buvo manipuliuojama spalvomis bei geometrinėmis formomis, taip suvedant meną į grynai estetinę formą.

Modernistinė erudicija puoselėjo „naująją kritiką“, kuri analizavo kūrinių vidinę struktūrą kaip savaiminius faktus. Religiniai eilėraščiai buvo nagrinėjami vaizdingumo bei ironijos, o ne jų dramatizuojamo religinio išgyvenimo atžvilgiu. Krikščioniška tapyba buvo aptariama kaip spalvų ir šviesos masė, neužsimenant apie jos teologinę reikšmę.

Modernistai teigė, jog menininkas kūrybingai valdo kūrinį ir jo intencija yra kūrinio prasmės raktas. Postmodernistai menininko vaidmenį nuvertina. Kartu su naujosios ideologijos individualiojo Aš kritika tai, ką modernistai laikė kūrybiniu genijum, postmodernistai sumenkina iki mechaninių procesų, visuomeninio vaidmens bei išlavintos asmenybės. Menininkai sąmoningai pasitraukia, pasikliaudami mašinomis, paklusdami atsitiktinėms jėgoms ir droviai pasiduodami vertelgiškumui bei masiniam mąstymui.

Sumažinus menininko vaidmenį, labiau akcentuojama auditorija. Remiantis naująja ideologija kūrinys neturi vienos autoritetingos reikšmės, kurią nulemtų menininkas ar kas nors kitas. Kadangi „absoliutų nėra“, reikšmė yra subjektyvi ir reliatyvi. Knygos reikšmę nustato skaitytojas; apie paveikslo reikšmingumą sprendžia žiūrovas. Ir tradicinę kritiką, kuri aiškinasi, ką objektyviai reiškia kūrinys, ir naująją kritiką, kuriai svarbu, ką kūrinys reiškia pats savaime, keičia „skaitytojo atsakomoji kritika“, kuri sumažina kūrinio reikšmingumą iki jo subjektyvios įtakos. Dėmesys auditorijai nereiškia vergiško pataikavimo žiūrovo sprendimui kaip tradicinėje vertinamojoje kritikoje, kur kritikai sprendžia, ar kūrinys yyra geras, ar blogas. Kadangi nėra absoliutų, nėra ir estetinių standartų. „Postmodernizmas gali spręsti apie spektaklį tik tuo požiūriu, koks jis ‘spektakliškas’“, – teigia vienas kritikas.

Modernistai taip išaukštino meną, jog eiliniams žmonėms jis tapo nepasiekiamas. Menininkai buvo elitiniai šventikai. Tik didžiai išsilavinę specialistai ar kiti „nusimanantys“ galėjo suprasti, ką menininkai bando pavaizduoti.

Modernizmas akcentavo vienovę, o postmodernizmas mėgsta skirtingumą. Postmodernizmas implikuoja „multikultūralizmą“ ir nuolat sukelia „pliuralizmą“. Skirtingumo kaip dominuojančios vertybės principas pasireiškia ir stilistiškai.

Modernistai atsisakė praeities kaip irelevantiškos dabarčiai, o postmodernistai praeitį laisvai pritaiko. Naujutėlaitis įstaigos pastatas su gorgulijomis bei neskoninga puošyba perkelia į šiandieną viduramžius ir Viktorijos erą. Televizija suderina skirtingus istorijos periodus – vesternai, primenantys XIX a. Ameriką, animaciniuose filmuose atgyjančios viduramžiškos pasakos bei Edvardo laikų Anglijos dvasią atkuriantys spektakliai.

. Modernistų kultūra bandė įvesti naujutėlaičius stilius, o postmodernistai – nors lygiai taip pat besivaikantys stilių – atgaivina tai, kas sena, nostalgiškai žvelgia į 5-ąjį, 6-ąjį ir net (padėk, dangau!) 8-ąjį dešimtmetį, visa tai išreikšdami išėjusiais iš mados, „retro“ būdais.

Modernistai meno kūrinį suprato kaip peržengiantį laiką, o postmodernistai kūrinį mato tik laike. Modernistai, kaip ir tradicionalistai, vertino išliekamumą. Postmodernistai vertina praeinamumą. Todėl postmodernistinis menas, visiškai pripažindamas, kad jame (ar kur nors kitur) nieko nėra

amžino, begėdiškai orientuojasi į madą.