Ekspresionizmas

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme – expression – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Žymiausi ekspresionistinio judėjimo menininkai

• Max Beckmann

• Erich Heckel

• Wassily Kandinsky

• Oskar Kokoschka

• August Macke

• Franz Marc

• Otto Mueller

• Elfriede Lohse-Wächtler

• Edvard Munch

• Emil Nolde

• Max Pechstein

• Karl Schmidt-Rottluff

• Buster Soutine

• Ernst Ludwig Kirchner

Ekspresionizmo terminas (pranc. – expressionisme, iš eexpression – išraiška) žymi sustiprintą išraišką, dailininko vidinę įtampą, emocinį santykį su tikrove. Ekspresionistai atkreipė dėmesį į kančią, skurdą ir prievartą, savo kūriniuose vaizdavo neigiamus socialinius reiškinius, todėl grožio siekimą mene jie laikė nesąžiningu ir nenuoširdžiu. Savo paveiksluose dailininkai sąmoningai deformuodavo natūralias formas, šitaip nutoldami nuo klasikinio grožio idealo. Ekspresionizmo ištakos – vokiečių renesanso dailininko M.Griunevaldo efektinga, vizijų kupina tapyba ir van Gogo drobės. Ekspresionizmas susiformavo Vokietijoje, vėliau paplito kituose šalyse. Tai platus meno reiškinys, apimantis ne tik dailę, bet iir literatūrą, muziką, teatrą. Ekspresionizmas reiškėsi dviem kryptimis. 1905 m. Drezdene susikūrusi vokiečių dailininkų grupuotė “Tiltas” rėmėsi nacionalinio meno tradicijomis, iš kurių perėmė senovinių raižinių kietumą ir jėgą. Šių dailininkų kūrybai būdingas grubus piešinys, apibendrintos formos, aiški ir paprasta kompozicija, ddinamiškas potėpis, ryškiai formas apibrėžiantis kontūras. Vidinei įtampai, emocingumui pabrėžti jie naudojo ryškių spalvų disonansus arba atvirkščiai – drumzlinus tonus.

Vieno žymiausių “Tilto” grupuotės atstovų Ernsto Liudvigo Kirchnerio (Ernst Ludvig Kichner, 1880-1938) kūryba kupina nervingos įtampos, instinktų, karo baisumų ir nevilties (“Dailininkas ir modelis”, “Autoportretas”). Emilis Noldė (Emil Nolde, 1867-1956) kūrė peizažus, kompozicijas religine, šokio tema. Jis pabrėžė formų dinamiškumą, ryškiom ir agresyviom spalvom paveiksle kūrė įtampos ir ekstazės nuotaiką, – “Šokėjos su žvakėmis”, “Paskutinė vakarienė”. Ekspresionizmo krypčiai priklausė Otas Diksas (Otto Dix, 1891-1969) ir Oskaras Kokoška (Oskar Kokoschka, 1886-1980). Vienas ryškiausių ekspresionizmo atstovų Šiaurės Europos mene buvo Edvardas Munkas (Edvard Munch, 1863-1944). Jo apibendrintų formų tapyba pasižymėjo sodriu koloritu, deformacija, įgalinančia perteikti skaudžius dvasinius išgyvenimus.

1912 m. Miunchene susikūrė “Mėlynojo raitelio” ggrupė, kurios iniciatoriai buvo Vasilijus Kandinskis ir Francas Markas. Šios grupuotės dailininkus vienijo domėjimasis spalvos išraiška, racionalumui jie priešpriešino iracionalumą, žmogaus subjektyvius išgyvenimus ir pasąmonės impulsus. Pamažu jie visiškai atsisakė vaizduoti natūrą ir perėjo prie grynų tonų bei formų kalbos. Iš jų kūrybos išsirutuliojo abstrakcionizmo srovė.

Ekspresionizmas persmelktas tragizmo, nerimo, nevilties. Tai kurejo jausmu ir vidiniu išgyvenimu išraiška. Ekspresionistams budinga greita, nervinga tapysena. Pirmuoju ekspresionistu laikomas norvegas Munkas. Buvo du ekspresionizmo centrai Vokietijoje: “Tilto” grupe Dresdene ir “Melynojo raitelio” – Miunchene. ŠŠios sroves dailininkai: Kirchneris, Hekelis, Šmitas – Rotlufas, Pechšteinas, Nolde, Markas, Kle, Kandinskis, Barlachas, Kokoška.

Meno istorikui laikotarpis prieš 1900-uosius ir po jų yra gluminančiai sudėtingas, ir neįmanoma išskirti nė vieno tikrai jam atstovaujančio didžio menininko. Bet apie 1905-uosius įvyko prasiveržimas: su ekspresionizmu, su fauves (fovizmu) Prancūzijoje, su Die Brücke („Tiltu“) Vokietijoje, netrukus pasirodė ir grupė Miunchene, žinoma iš savo žurnalo Der blaue Reiter („Mėlynasis raitelis“), ir šen bei ten po Europą išsibarsčiusios grupelės, visos einančios ta pačia kryptimi, tuoj pat priimančios ir toliau perduodančios mintį.

Ekspresionizmas – žodis buvo nukaltas tik po kelerių metų – neturėjo nei konkrečios programos, nei apibrėžtos filosofijos, nei taisyklių, nebuvo ir ypatingai viešas. Jauni žmonės, kurie formavo tą stilių, dažnai artimai bendradarbiaudami, turėjo tam tikrą bendrą art nouveau paveldą – vienodi, nenatūralistiniai, dekoratyvūs raštai, rūpestis „dvasiniais dalykais“, vaizdingumas, nenoras natūralistiškai traktuoti paprasto objekto. Visi jie buvo smarkiai paveikti Gogeno, Munko (kuris daug kuo buvo giminingas Gogenui), van Gogo ir mažesniu mastu Sera. Jie išmoko laisvai naudoti spalvą ir tapybos priemonėmis vaizduoti žmogiškas vertybes ir jausmus, realijas, kurios reiškė daugiau, nei gali pamatyti akis. Jie patyrė, kad paveikslas yra plokščias paviršius, padengtas spalvomis ir linijomis, žmogaus kūrinys, pranokstantis vergišką natūralistinį tikrovės kopijavimą.

Galbūt ekspresionizmas gimė tą ppopietę, kai Gogenas davė „pamoką“ jaunajam Seriuzjė (kuris vėliau pasuko kitais keliais ir jau nebevaidino lemiamo vaidmens judėjime). 1888-ųjų vasarą Bretanėje jis kreipėsi į Gogeną patarimo. Gogenas nusivedė jį į parką. „Kaip matai šį medį? – paklausė Gogenas Bois d’Amour kampe. Ar jis žalias? Tada tapyk jį žalia, pačia gražiausia savo paletės žalia spalva. O šis šešėlis? Truputį melsvas? Nebijok tapyti jį tokį mėlyną, kokia gali būti mėlyna.“ Tas paveikslas ant cigarų dėžutės dangčio Paryžiuje tarp jaunų dailininkų sukėlė sensaciją. Jie vadino jį „talismanu“.