Konceptualizmas

Moderniojo meno istorijoje sąvoka “konceptualus” vartojama gana dažnai. Ja gali būti apibūdinta tiek Modriano, tiek Klee, tiek Le Witto kūryba, nors jų menas atstovauja perdėm skirtingoms modernizmo kryptims.

B. ir S. Myersų “XX a. meno žodyne” terminas “konceptualusis menas” apibūdinamas kaip “plati sąvoka, įtraukianti įvairovę septintojo – aštuntojo dešimtmečių meno kūrinių, kuriuose koncepcija yra svarbiau už pačią darbo realizaciją; tai menas, kuriame ryškus šuolis nuo meno kaip objekto iki meno kaip idėjos; aukščiau materialaus iškyla laikas, energija, judesys”. Ši definicija yra gganėtinai plati ir aprėpia daugumą konceptualaus ir “dematerializuoto” meninio aktyvumo formų, neišskaidydama jų į atskiras kryptis pagal mažiau reikšmingus tik tos krypyties požymius.

Beveik visi autoriai, rašantys apie konceptualizmą, nors skirtingai suprasdami šį reiškinį, konceptualiojo meno kilmę sieja su prancūzų menininko Marcelio Duchamp`o Dada periodo kūryba. M. Duchamp`as, kuris tvirtino, jog “ jį labiau domino idėjos nei galutinis produktas”, paėmė paprastą pisuarą, paženklino jį savo pseudonimu “R. Mutt” ir kaip skulptūros kūrinį, pavadintą “ Fontanu”, eksponavo 1917 metais New Yorke surengtoje pparodoje. Pisuaras, kaip ir kiti to laiko Duchamp`o “Ready – made” kūriniai (butelių džiovykla, kastuvas sniegui ir t.t.), teisėtai laikomi pirmaisiais protokonceptualiojo meno pavyzdžiais, nes šie kūriniai pirmą kartą meno istorijoje paliudijo, jog menininkas sąmoningai kvestionuoja pačią meno sampratą. Anot HH. Rosenbergo, Duchamp`as, pasirašydamas ant daiktų, pirktų paprastoje parduotuvėje, juos pakylėjo iki meno rango, parodydamas, jog meno esmė slypi ne kūrinyje, o paties kūrėjo individualioje meno sampratoje. Duchamp`as savo “Ready – made” kūriniais parodė, jog menas nėra susijęs su tradicinėmis tapybos ar skulptūros išraiškos priemonėnis, o gali būti sukurtas iš bet ko, nes yra labiau susijęs su menininko intencijomis negu su jo “ rankų darbo” produktais, įprasminančiais vienokį ar kitokį grožio suvokimą. Kitaip tariant, Duchamp`o “ Ready – made” darbuose koncepcija ir prasmė iškyla aukščiau plastinės formos, mintis – aukščiau jausminės patirties. O visa tai ženklino naujos, XX a. pradžios modernizmui opozicinės atšakos pradžią, kurią gerokai vėliau meno teoretikai įvardins “dadaistine”.

Konceptualizmas yra paskutinis, modernizmo linijinę raidą užbaigiantis meno judėjimas. Būtent šši skirtingo istorinio konteksto aplinkybė labiausiai skiria konceptualizmą nuo jo pirmtako Dada judėjimo. Šio tarpsmo, kai Dada opozicija modernizmo raidoje virto konceptualiojo meno pozicija, paskutinė svarbi pakopa buvo minimalizmo menas. Minimalizmas buvo pirmas tikrai “formalistinis” ir diušaniškas meno judėjimas. Grynos, abstrahuotos, klasikinio aiškumo ir grožio formos dėka, jis pasiekė intelektualaus, logiško ir analitinio meninio mąstymo, panaudojant “ Ready – made” formų įvairovę: matematines sistemas ( kompozicijos apskaičiavimui), geometrines formas, neperdirbtas industrines medžiagas ir konstrukcijas (kas atpalaidavo menininkus nuo objekto konstravimo). MMinimalizmas – konceptualiausia formalistinio meno būsena. Jis atgaivino idėją, jog įmanomas progresas mene, taikant žinias ir idėjas iš įvairių pažinimo ir mokslo sričių. Visi su minimalizmu susiję kūriniai gali būti priskirti skirtingoms Proceso meno, Kūno meno, performanso sritims ( priklausomai nuo naudojamų medžiagų, atlikimo vietos, santykio su auditorija ir t.t.), tačiau juos vienija tie patys antikomercinio, neformalistinio dematerializuoto idėjos meno bruožai, būdingi to laikotarpio meninės pasaulėžiūros visumai.

Vienas būdingiausių konceptualiojo meno bruožų – kalbos panaudojimas – irgi yra susijęs su skirtingais meno konceptualumo lygmenimis. Įvairialypėje postminimalistų praktikoje, kalba buvo naudojama kaip priedanga ar papildoma komunikacijos priemonė, o radikaliojo konceptualizmo šalininkų Kosuth`o, Weinerio, Barry ir grupės “ Art and Language” narių kūryboje kalba ( dažniausiai spausdinto žodžio pavidalu) pasiekė kvaziformalaus statuso, tuo pat metu egzistavo kaip medžiaga ir turinys, o kiekvieno kūrinio esmėje glūdėjo meno sampratos paieškos.

Žodžiai ir frazės buvo izoliuoti nuo vaizdų, tapo diskursyvios analizės pagrindu. Barry su šviesos pagalba projektavo atskirus žodžius ant tuščių galerijos sienų, Kosuth`as eksponavo su menu susijusių sąvokų ir žodyno definicijų išrašus, o “ Art and Language” grupė savo leidžiamame žurnale pateikė painių diskusijų apie meno prigimtį, praktiką ir suvokimą. Daugelio šio judėjimo dalyvių mene kalba funkcionavo ne kaip izoliuota save ir kartu meną tirianti eesmė, o tik kaip įrankis, priemonė, kurios padedamas menininkas iškelia tam tikrus gyvenimo ( o ne meno) aspektus.

Naujas, neįprastas žodinės kalbos panaudojimas bei ypatingas dėmesys meno problematikai su konceptualizmo daile siejo aštuntojo dešimtmečio pradžios performanso meną.

Performansas – tai neįprastas vaizduojamojo meno reiškinys, tik paskutiniųjų dešimtmečių literatūroje įteisintas kaip atskira meno rūšis. Performansui būdinga tai, jog jis atliekamas vaizduojamojo meno atstovų ir atspindi specifinius šio meno interesus, nors ši meno rūšis sujungia daugelį išraiškos priemonių, būdingesnių teatrui, šokiui ar gatvės spektakliams. Paprastai dauguma performansų, susijusių su koseptualiuoju menu, nepaisant paradoksalių menininkų ketinimų, yra rimto pobūdžio ir visai nejuokingi.

Kaip viena performanso apraiškų , buvo įvairios Kūno meno manifestacijos. Jų konceptualumo lygmuo taipogi buvo nevienodas. Šio meno kūriniai svyravo nuo ekspresyvių mazochistinių akcijų iki analitinio kūno, kaip meno objekto, tyrinėjimo.

Bene labiausiai su konceptualizmo problematika susiję New Yorko dailininko Vito Acconci`o kūno meno darbai. Jo žymiausias kūrinys “Sėklalovė”, 1971 metais atliktas New Yorko Sonnabent galerijoje, apstulbino rigoristine idėjų raiškos forma.Savo performanso metu “ autorius, pasislėpęs po specialiai sumontuota pakyla, masturbavosi, o žiūrovai, atsidūrę virš autoriaus, per garsiakalbius galėjo išgirsti Acconci`o murmėjimus, bei seksualinės vaizduotės fragmentus”. Pasak paties autoriaus, “kūrinio tikslas buvo sukostruoti poveikio lauką, kuriame atsidūręs žiūrovas teptų dalimi to, ką aš pats darau.”.

Kalbant aapie koceptualizmo rekšmę ir įtaką, bendrai meno raidai, reikia pažymėti, jog daugelis šio judėjimo pirminio idėjų ir veikmų taip ir liko neįgyvendinti.Konceptualizmas nepadarė meno demokratiškesnio, neeliminavo unikalaus meno objekto, netgi nepakeitė nusistovėjusio meno ir komercijos ryšio.

Tačiau turbūt svarbiausia koncaptualizmo istorinė misija – modernizmo pabaigos fiksavimas. Modernizmas buvo save tolydžio eikvojantis ir tuštinantis reiškinys. Invencijos ir novacijos vaidmens suabsoliutinimas neišvengiamai turėjo atvesti į raidos aklavietę.“Formalistinio” modernizmo raida užsibaigė minimalizmo estetinėmis normomis. Po to sekęs konceptualizmas pasiūlė tik vienkartinę išeitį, tolesnės modernizmo linijinės raidos potencijų nebeturinčią alternatyvą. Vėlyvojo modernizmo formas eksploatuojantis nūdienos transavangardas rutuliojasi jau ne viena likme, bet išcentriškai, ne vienija meno pracesus, bet skatina meno decentralizaciją. Todėl galima teigti, jog po konceptualizmo modernistinė nuojumo ideologija prarado savo pirmapradį gyvybingumą, pamažu užleisdama vietą naujai ideologijai, kurios kontūrai įgauna vis aiškesnį, postmodernistinės menininko savivokos pavidalą.