Vasilijus Kandinkskis

Vasilijus Kandinskis (1866-1944) laikomas abstakcionizmo pradininku. 1910m. jis nutapė pirmuosius savo paveikslus akvarele, kuriuose bandė atsisakyti daiktų, konkretaus motyvo. Kandinskiui nerūpėjo perteikti ar analizuoti gyvenimo aplinkos – jis siekė išreikšti vidinį savo išgyvenimų turinį. Pasak jo, tapyba – tai itin jautrus instrumentas, kuris gali perteikti subtiliausias sielos būsena. Dailininkas abstakcionizmą pagrindė teoriškai. Kandinskis parašė traktatą “Apie dvasingumą mene”, kuriame apibūdino meno kūrinio sampratą, nagrinėjo kūrinio poveikį žmogaus sielai.. Jis nurodė tris pagrindinius šaltinius, iš kurių gimsta paveikslas: tai impresija –– tiesioginis gamtos daromas įspūdis, improvizacija – spontaniška vidinė dailininko išraiška, pagaliau kompozicija – sąmoninga, lėtai ir kruopščiai formuojama vidinio jausmo išraiška. Savo kūriniuose Kandinskis tyrė spalvos ir linijos emocinio poveikio galimybes, rėmėsi muzika (“Vaiskus paveikslas”, “Kompozicija”, “Improvizacija”).

Vasilijus Kandinskis (1866-1944) visų pirma žinomas kaip dailininkas ir grafikas, pirmasis pradėjęs tapyti abstrakčius paveikslus. Tačiau nedaug kas žino, kad 1909–1914 metais jis, bendradarbiaudamas su savo draugais kitų menų atstovais, sukūrė ir scenos kompozicijas “Juoda ir balta”, “Žalias skambesys”, “Milžinai”. Pastarąją Kandinskis perdirbo, ppavadino “Geltonas skambesys” ir publikavo 1912 m. almanache “Mėlynasis raitelis” kartu su įvadine esė “Apie scenos kompoziciją”. Pirmasis šios pjesės pastatymą rengė poetas, kritikas, režisierius Hugo Ball Miuncheno Menininkų teatre, tačiau darbą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Apie premjerą yra sskirtingų duomenų – ji įvyko arba 1972 metais Niujorke, arba 1974 (gal 1975) metais La Saint Baume muzikos festivalyje pagal Alfredo Schnittke’s muziką. Teatrologai vieningai sutaria dėl istorinės “Geltono skambesio” reikšmės: Kandinskis, vadovaudamasis savo teorija apie įvairių menų sintezę, šia scenos kompozicija sukūrė naują dramos žanrą, padariusį įtaką iš pradžių vokiečių ekspresionizmui, o per jį – visam šiuolaikiniam teatrui.