E. Munko paveikslo „Šauksmas“ analizė

1. E. Munko biografija

Norvegas Edvardas Munkas (Edvard Munch) gimė 1863 m. Liotene. Gana greitai atsiskleidė anksti pradėję ryškėti gabumai, ir jau 1877 m. jis tapo kvalifikuotu tapytoju. Jo neaplenkė ligos, kamuojančios visus šeimos narius – džiova, depresija. Gal dėl to Munko kūriniuose toks dažnas mirties motyvas.

Jis buvo ir grafikos (oforto, medžio, raižinio, litografijos) meistras.

Studijuodamas prancūzų tapytojų H. Toulouse – Laureco, P. Gauguino ir V. Van Gogho kūrybą, E. Munkas suformavo labai savitą manierą, jungiančią skirtingas tapybos pakraipas. Jis daugiausiai vaizduodavo žžmogaus psichikos tamsiąsias puses, egzistencinius potyrius, pvz., darbai – „Sergantis vaikas“, „Gyvenimo frizas“, „Šauksmas“, „Bučinys“, „Madona“.

1899 m. Italijoje Munką sužavėjo Renesanso menas ir Rafaelis, jis įkvėpė jį sukurti „Laukinė raudona vynuogė“ ir „Golgota“.

1901 – 1913 m. savo paveikslus dailininkas eksponavo Vienoje. 1902 m. Berlyne eksponavo ciklą „Gyvenimo frizas“, pradėtą kurti 1893 m. jame jis vaizduoja tris gyvenimo tarpsnius: meilės, mirties ir demoniško ryšio su moterimi. Tulos Larsen, kurią atsisakė vesti, sužeistas į kairią ranką, Edvardas Munkas, įkvėptas tragedijos, nutapė daug ppaveikslų: „Negyva gamta“, „Marato mirtis“.

1903 m. Munkas tapo nepriklausomų Paryžiaus menininkų draugijos nariu, eksponavo savo kūrinius jos Salone. Dvidešimt jo nutapytų paveikslų susilaukė didžiulės sėkmės.

1908 m. Munkas ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, įsivėlė į žiaurias peštynes. Susirgęs sunkia depresija, gydėsi Vokietijoje.

Savo kartos ddailininkų natūralistų nepripažintas, jis šliejosi prie jaunųjų dailininkų Paryžiuje ir Berlyne. Skandalas, kilęs Berlyno parodoje dėl kelių jo kūrinių tapo postūmiu susiformuoti Berlyno „Sezession“ grupei. Ši nesėkmė labai prislėgė dailininką. Sunkiai pasiligojęs, E. Munkas grįžo į Norvegiją (1909 m. ). Vėlyvojoje kūryboje jis ėmėsi gyvenimą teigiančių temų ir sulaukė tarptautinio pripažinimo.

1922 m. E. Munkas tapė Oslo šokolado fabriko sienas. 1944 m. mirė vienatvėje Ekelyje, netoli Oslo.

E. Munkas laikomas Simbolizmo atstovu ir vienu iš ekspresionizmo pradininku. Jo garsusis paveikslas „Šauksmas“, įvardijimas kaip šedevras, sukurtas 1893m.

2. Simbolizmas

Dailininkai savo kūriniuose gali vaizduoti kelių tipų siužetus: realiai egzistuojančius, paprasta akimi matomus daiktus, peizažus, žmones ir įvairias neįprastas, išgalvotas būtybes, daiktus bei pozas. Antrojo tipo siužetų dailininkai randa literatūroje, pasakose, mituose, istorijoje, bet ddaugiausia jų gimsta fantazijose. Kaip tik paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir amžių sandūroje toks „fantazija mintantis menas“ rado labai daug šalininkų. Tam įtakos turėjo sudėtingos visuomenės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių išgyveno nusivylimo to meto tikrove jausmą. Jie nežinojo, kaip įveikti visuomeninius prieštaravimus ir stengėsi apsiriboti savo vaizduotės pasauliu. Tokie žmonės išeities ieškojo įvairiuose fantastiniuose mokymuose, domėjosi tikėjimais ir tolimų šalių menu, išnykusiomis senomis kultūromis. Ten jie rasdavo artimų savo nuotaikai paslaptingų, neįprastų, mistinių išraiškų. Savo kūryboje dailininkai vaizdavo sukurtus regėjimus. ŠŠiuose kūriniuose daug neapibrėžtumo, nepagaunamumo, vos vos nuspėjamų minties šuolių. Juose gausu neaiškių užuominų, alegorinių simbolių. Pastarieji ir davė pavadinimą visai krypčiai.

Vieni simboliai kūrė ilgesingus arba poetiškus paveikslus, primenančius sapnus. Kiti mėgo tapyti niūrias ir šiurpias scenas. Simobistai nukreipė dėmesį į tamsiąsias žmogaus sielos puses. Jų kūryboje sutinkami personažai keistomis raiškiomis pozomis, iškreiptos kaukės, sustingę juodų akių žvilgsniai mirtinai išblyškusiuose veiduose, lemtingų nuojautų ženklai, šlykščios fantastinės būtybės, skeletai, kaukės ir panašūs motyvai. Išraiškos priemones simbolistai daugiausia perėmė iš akademinio meno (fotografinis tikslumas, sausa ir nuobodi tapyba) ir iš moderno (ištįsusios figūros, išskidę kontūrai, vienalyčių spalvų plokštumos ir bendras dekoratyvumo siekis.

Prancūzų dailininkai simbolizmu nesižavėjo, labiau jis paplitęs buvo Vokietijoje. Simbolizmas buvo paplitęs ir Belgijoje, ir Olandijoje. Žmoniškesnis ir suprantamesnis Edvardo Munko menas. Pavyzdžiui, jo darbas „Gyvenimo šokis“ pasakoja apie tokius suprantamus dalykus kaip jaunystė ir senatvė, viltys ir nusivylimai. Dailininkas stengėsi perteikti žmogaus gyvenimo tėkmę, tapydamas mėnesienoje, jūros pakrantėje šokančias moteris, vilkinčias sniego baltumo, ugnies raudonumo ir juodais drabužiais.

Gali pasirodyti, kad simbolistai rūpinosi tik savo epochos problemomis. Šis kupinas nevilties menas nepuoselėjo pažangių visuomeninių ir meninių idėjų. Jis negali patenkinti tokio žiūrovo, kuris mene ieško tik to, kas gražu ir džiaugsminga.

XIX a. pabaigoje meno raida labai įvairi ir sudėtinga. Skirtingos mmeno kryptys veikė viena kitą ir maišėsi tarpusavyje. Taigi Edvardas Munkas laikomas simbolistu, bet jis yra vienas iš ekspresionizmo pradininkų. Munkas daugelį savo paveikslų pavertė graviūromis, litografijomis ir medžio raižiniais, ir būtent medžio raižiniai vėliau turėjo įtakos vokiečių ekspresionistams.

3. Ekspresionizmas

Ekspresionizmo sąvoka plačiai taikoma dvidešimtojo amžiaus pradžios dramai, vaizduojamiesiems menams bei literatūrai apibūdinti. Meno istorijoje ekspresionizmas atsirado kaip alternatyva postimpresionizmui ir atsakas į naujas antiimpresionistines vaizduojamojo meno tendencijas, 1905 m. paplitusias kai kuriose šalyse. Ekspresionizmas susiformavo Vokietijoje, paskui paplito ir kitose Europos šalyse.

Ekspresionizmas persmelktas tragizmo, nerimo, nevilties. Tai kūrėjo jausmų ir vidinių išgyvenimų išraiška. Ekspresionistams būdinga greita, nervinga tapysena. Buvo du ekspresionizmo centrai Vokietijoje: “Tilto” grupė Dresdene ir “Mėlynojo raitelio” – Miunchene. Šios srovės dailininkai: Kirchneris, Hekelis, Šmitas – Rotlufas, Pechšteinas, Noldė, Markas, Klė, Kandinskis, Barlachas, Kokoška. Ekspresionistų manymu, idealus menininkas yra tas, kuris pripažįsta kolektyvinį protą, anonimiškumą, kuklumą; anot jų, tokie menininkai buvo katedrų architektai ir skulptoriai. „Tilto“ grupės dailininkai dirbo kolektyviai, o kad menas būtų labiau prieinamas liaudžiai, įsirengė dirbtuves darbininkų kvartaluose. Ekspresionizmas turi bruožų, būdingų fovizmui: perspektyva – renesansinė, panaši kompozicija, grynos spalvos, ryškūs kontrastai. Tačiau ekspresionistams būdinga pesimistinė nuotaika, kitoks požiūris į istoriją. Apie „Tilto“ grupę Edvardas Munkas yra sakęs: „Mus saugo Dievas! Artėja negandų metas“. EE. Munko figūros kupinos erotizmo, jos rėkia, juokiasi, pozose – nė krislo sentimentalaus grožio.

Šios meno krypties ištakų galima ieškoti simbolizme, V. Van Gogho, Paulio Gauguino darbuose bei grupės „Nabis“ veikloje. Bandymais savo darbuose pasinaudoti grynų, ryškių spalvų galia, ekspresionistai artimi neoimpresionistams bei fovistams. Kaip ir fovizmui, ekspresionizmui būdingas simbolinis spalvų išdėstymas, perdėtas vaizdingumas. Tiesa, vokiečių ekspresionizmo atstovai buvo linkę matyti tamsesnę žmonijos viziją nei prancūzų ekspresionistai. Jamesas Ensoras ir Edvardas Munkas svarbūs kaip dvasiniai pirmtakai, turėję aiškią viziją ir likę ištikimi savo įsitikinimui, jog menas turi išreikšti vidinį žmogaus nerimą žiauriame ir nesupratintame pasaulyje.

Kaip sakoma „Tilto“ Manifeste, šios grupės dailininkų mintys „visų kaip vieno sukasi apie spalvas“. E. Munko, Van Gogo, Polio Gogeno paveiksluose erdvės ir formos suplokštintos, spalvos sodrios ir ryškios, šiek tiek moduliuotos, potėpiai taupūs, o jų paskirtis – išryškinti formą. Paveiksluose įsivyravo ryškus kontūras, šiek tiek sujaukta kompozicija, daiktai deformuoti. Svarbų vaidmenį vaidina grafiškumas, tai leidžia dar labiau išryškinti personažų bruožus, linijomis sustiprinti peizažo jėgą, perteikti tapytojams būdingas indidualias vizijas. Ekspresionistai yra sukūrę daug graviūrų.

Paskutinė „Tilto“ grupės dailininkų paroda buvo surengta 1910 m. Drezdene. Šiam judėjimui persikėlus į Berlyną, grupė iširo, tačiau jo įtaka kitiems meninikams tolydžio didėja. Apnuoginę savo individualybę „Tilto“ dailininkai teigė, kad meninės

išraiškos formos turi atsispindėti visuomenėje vykstančius pokyčius, buvo persekiojami nacistinio režimo ir tik po daugelio metų jų skelbtos idėjos – išgelbėti civilizaciją, apsaugoti pasaulį nuo nuosmukio gali tik tikros meno vertybės – buvo suprastos.

Ekspresionizmas – sudėtingas, nevienalytis meno reiškinys. Pasak ekspresionistų, svarbiausia mene – kūrėjo emocijos ir jausenų raiška. Būtina žadinti pasąmonės vizijas. Stengiamasi perteikti atvirai išsakomas emocijas, pasąmonės reiškinius, instinktus. Kūriniuose – daug sąlygiškumo, drastiškumo.

4. E. Munko paveikslo „Šauksmas analizė“

E. Munkas paveikslą „Šauksmas“ nutapė 1893m. Tai bene garsiausias ššio menininko darbas, vadinamas šedevru, susilaukęs tarptautinio susižavėjimo.

„Šauksmas“ – vaizdinga tiek vidinio, tiek išorinio sielvarto ir siaubo išraiška. Šiame darbe autorius siekė pavaizduoti, kaip staigus susijaudinimas iškreipia mūsų juslinius pojūčius. Visos linijos tarsi veda į kūrinio centrą – šaukiančią, galą, kurios veide atsispindi siaubo ir baimės išraiška. Šios šaukiančios galvos kūnas sulinkęs ir tarsi sustingęs iš baimės, kūnas atrodo sukaustytas siaubo ir visiškai bejėgis.

Rodos, kad visa aplinka – ryškus šaukiantis dangus ir tamsus vanduo – pripildyta išgąsčio ir susijaudinimo bei nnerimo, sukėlusio, tą klyksmą. Šaukiančio žmogaus veide išsprogusios akys ir įkritę skruostai primena giltinės veidą. O giltinė simbolizuoja mirtį. Tolėliau esančios tamsios būtybių figūros suteikia paveikslui paslaptingumo, nežinomybės. Kodėl žmogus šaukia, nėra aišku, tikriausiai atsitiko kažkas siaubinga arba dar gali aatsitikti.

Šiame paveiksle erdvė yra suplokštėjusi, dangaus spalva ryški, sodri. Taupūs potėpiai yra iškalbingi ir išryškinantys formą. Kompozicija nėra sudėtinga

Įžvelgiamos ekspresionizmo idėjos. E. Munkas šiame savo darbe pavaizdavo pagrindines – drąsiai iškreiptos natūralios formos, siekis perteikti nerimą ir siaubą, kurį jaučia žmogus iš esmės priešiškos ir žiaurios gamtos akivaizdoje.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Vijrand T. Jaunimui apie meną. – K., 2001.

2. Gombrich E. H. Meno istorija. – V., 1995.

3. Dempsey A. Stiliai, judesiai ir kryptys. – V., 2004.

4. Bernard E. Modernusis menas 1905 – 1945. – V., 2000.