Eduardas Mane

Referatas

Eduardas Mane (1832-1883)

Justinas Bajarūnas 12kl

Eduardas Mane (1832-1883) gimė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Turėjo dar tris brolius. Tėvas norėjo, kad sūnus studijuotų teisę, tačiau pats jaunuolis labiau buvo linkęs prie meno, o ypač tapybos. 1844 Mane įstoja į Roleno koledžą. Mokslai jam nesiseka. 1847 jis nesėkmingai laiko egzaminus į Aukštąją jūrų mokyklą. Kitų metų gruodį Mane išplaukia laivu “Havaras ir Gvadelupa”. Nuo 1849 vasario 5 d. iki balandžio 10 d. Mane – Rio de Žaneiro uoste. Į Prancūziją grįžta birželio 13 dd. 1850 metais įstoja į Tomo Kutiuro studiją. Prasideda jo meilės ryšys su Siuzana Lenhof. 1858 Mane nutapo “Berniuką su vyšniomis” ir pradeda “Absento gėrėją” , tačiau Salone žiuri atmeta “Absento gėrėją”. 1860 Mane nutapo “Muziką Tiuilri sode” ir dvi drobes, kurios bus priimtos į 1861 m. Saloną : savo tėvų portretą ir “Gitarero”, kuris susilaukia Salone didelio pasisekimo. Mane gauna pagyrimą. 1862 Mane karštligiškai ruošiasi kitam Salonui. Nutapo “Lolą iš Valensijos”, “Pusryčius ant žolės”.1863 kovo mėnesį Mane ekspozicija Martine ggalerijoje; ji kelia pasipiktinimą. Salono žiuri atmeta “Pusryčius ant žolės” ir dvi kitas Mane drobes. Jos eksponuojamos Nepriimtųjų salone ir sukelia didžiulį skandalą. Mane nutapo “Olimpiją”. Spalio mėnesį Olandijoje jis atšvenčia vestuves su Siuzana Lenhof. 1864 Mane eksponuoja Salone “ EEpizodą iš bulių kautynių” ir “Angelus prie Kristaus kapo”, kurie labai iškritikuojami. 1865 Salone kyla skandalas dėl “Olimpijos” , o Mane išvyksta į Ispaniją. 1868 Mane nutapo Emilio Zola portretą, kuris išstatomas Salone kartu su “Moterimi su paūga”; rudenį nutapo “Balkoną”. 1870 Mane išstato Salone Evos Gonzales portretą ir “Muzikos pamoką”. 1873 jis išstato Salone “Bokalą alaus”, susilaukusį milžiniško pasisekimo. Dėl to “Gerbua” kavinėje kyla nepasitenkinimas. Sekančiais metais Mane atsisako dalyvauti parodoje, kurią ruošia jo draugai Mone, Dega, Pisaro, Berta Morizo, Renuaras ir kt.- tai pirmoji pagal datą impresionistų paroda. 1875 Mane nutapo “Dailininką” ir “Baltinius”. Nukeliauja į Veneciją. 1876 Salono žiuri nepriima “Dailininko” ir “Baltinių”. Jis juos eksponuoja savo dirbtuvėje; jų pasižiūrėti suplūsta 4000 žmonių. 1877 Salone žiuri priima FForo portretą, bet atmeta “Naną” dėl jos “amorališkumo”. Po 2 metų jis eksponuoja Salone “Valtyje” ir “Oranžerijoje”. 1881 Mane gauna antro laipsnio medalį ir tampa hors concours. 1882 metais vyksta paskutinė Mane paroda Salone: eksponuoja “Pavasarį” ir “Foli-Malmezone”. Sveikata vis blogėja ir jis surašo testamentą. 1883 Mane kairiojoje kojoje prasideda gangrena. Balandžio 19 d. ji amputuojama; 30 d. jis miršta.

Jauno prancūzų dailininko E.Mane(1832-1883) paveikslas “Olimpija” (Paryžius, Luvras) sukėlė publikos pasipiktinimą ne dėl mergaitės nuogumo, bet dėl kitų priežasčių. 19 aa. vid. ir 2-os pusės Prancūzijos ir Europos dailėje vyravo vadinamoji saloninė akademinė kryptis.

“Olimpija”- tai ne kilminga deivė, ne aristokratė, o paprasta Paryžiaus gatvių dukra, pozuotoja Viktorina Meran. Be to, ši mažutė Olimpija visiškai nesidrovėjo savo paprastumo ir nuogumo. Priešingai, jos tiesus ir giliai persmelkiantis žvilgsnis vertė gėdytis visus tuos, kurie ją akiplėšiškai apžiūrinėjo parodos salėje, o taip pat ir gyvenime. Jos trapaus ir gražaus kūno pora tarytum atsiribojo nuo aplinkos, nuo viso to, kas vertė paklusniai vaidinti nedėkingą vaidmenį. “Olimpija”- tai viešas žmogaus apsivalymas ir išsilaisvinimas. Vėliau prie šio siužeto grįžo Sezanas, beatodairiškai drąsiai nutapęs “Moderniąją Olimpiją”.

Būtent aiški autoriaus simpatija paprastai merginai ir pastarosios žmogiškas išdidumas, nepriklausomybė, o taip pat paveikslo forma taip smarkiai nepatiko to meto miesčioniui, oficialiajai meno kritikai. Paveikslas dvelkė šviežumu, nuoširdumu, buvo betarpiškai suvokiamas.

1903 m. Andre Fontenas klausė, ar tik Mane savo “Olimpijoje” nenorėjęs “mums perteikti kartėlį, kurį pats jautė, žiūrėdamas į beveik negeidulingą, parsiduodantį ir uždarą gyvenimą”. Polis Valeri 1932 m. prakalboje Mane ekspozicijos Oranžerijoje katalogui rašė: “Olimpija”. skleidžia šventą siaubą. Ji- skandalingas stabas, liūdno visuomenės slėpinio galybė ir viešas pasireiškimas.Tobulai tyri bruožai pridengia didžiausią Netyrumą, reikalaujantį romiai ir naiviai paniekinti bet kokį gėdos jausmą. Ji, bestiališka vestalė, pasiskyrusi absoliučiai nuogybei, pprimena, kaip daug pirmykštės barbarybės ir ritualinio animališkumo tebeslypi ir tebėra išlikę didmiesčio prostitucijos papročiuose ir veikloje”. Kiek uoli, tiek ir beprasmė retorika.

E. Mane buvo ne pirmas ir ne vienintelis dailininkas, tuo metu ryžtingai gaivinęs meno ryšį su amžininkų gyvenimu, kūręs laiko dvasią atliepiančius paveikslus.

Mane labai mėgo tapyti savo meto buitines scenas, paryžiečių minią, godžiai besiklausiančią parko orkestro, restoranus, kabaretus ir panašiai.

Paskutinysis Mane darbas “Foli-Beržer” baras”(London, Kurto institutas) yra savotiškas kristalas, kuriame atsispindi visa jo kūryba – gyvenimiškai drąsi ir žmogiška tapyba. Ji atnešė autoriui ne tik ilgai lauktą amžininkų pripažinimą, suteikė jam pirmojo modernisto vardą, bet, dar svarbiau, padėjo pamatus naujai, gaiviai ir veržliai impresionizmo krypčiai.

Eduard Mane ,Frulas,1866 Eduard Mane, Balkon, 1869

Naudota literatūra: L.Šepetys “Modernizmo metmenys”,

Anri Periušo “Mane gyvenimas”,

Internetas