Bizantijos menas

BIZANTIJOS MENAS

TURINYS

Įvadas………………………..3

I. Architektūra ir dailė………………..4

II. Literatūra…………………….6

III. Muzika…………………….6

IV. Bizantinis stilius………………….7

ĮVADAS

330 metų gegužės vienuoliktą Romos imperijos diduomenė iškilmingai šventė naujo miesto atsiradimą vakariniame, kalvotame Bosforo krante.

Prieš šešerius metus iki šio įvykio vienvaldžiu valdovu tapo Konstantinas. Iš pradžių jis mėgino imperijos sostinę perkelti į Vokietijos miestą Trirą, paskui į Milaną, Salonikus, Netinišą. Pagaliau nutarė pastatyti visiškai naują miestą ir pavadinti Naująja Roma.

Šis miestas turėjo iškilti ne tuščioje vietoje. Beveik tūkstantį metų čia buvo graikų gyvenvietė Bizantija. Keista, bet naująjį miestą po jo įkūrėjo mmirties pavadino Konstantinopoliu, o naują galingą valstybę, gyvavusią daugiau kaip vienuolika amžių, pradėjo vadinti išnykusio graikų miestelio vardu – Bizantija.

I. ARCHITEKTŪRA IR DAILĖ

Pirmame Bizantijos kultūros laikotarpyje nuo IV iki IX amžiaus vyko procesai, kurie vėlyvąją antikinę kultūrą pakeitė viduramžiška. Nuo IV iki VI amžiaus Bizantijoje koegzistavo kelios kultūros – antikinė helenistinė ir antikinė krikščioniškoji. Vėliau pradėjo dominuoti grynai krikščioniškoji. Nuo VIII iki IX amžiaus Bizantijoje vyravo tipiška viduramžių kultūra.

Savito stiliaus architektūra ir dailė Bizantijoje pradėjo formuotis jau IIV – V amžiuje. Kai 311 metais Konstantinas suteikė krikščioniškai bažnyčiai valstybines privilegijas ji susidūrė su sunkumais: persekiojimu, negalia statyti viešuosius maldos namus. Bet bažnyčiai tapus svarbiausia jėga karalystėje buvo atnaujinamas menas, nes nebuvo galima statyti maldos namų pagal antikinį ššventyklų pavyzdį. Antikinės šventyklos vidus paprastai būdavo tik nedidelė erdvė Dievo skulptūrai pastatyti. Procesijos ir atnašavimai vykdavo lauke. O krikščioniškoje bažnyčioje vietos turėjo užtekti visai bendruomenei, susirinkusiai į pamaldas, per kurias kunigas laikė mišias. Todėl bažnyčios buvo statomos didelės kaip susirinkimų salės. Pusapvalės nišos, arba apsidės, erdvė buvo paskirta centiniam altoriui. Toji statinio dalis kur buvo altorius pradėta vadinti – presbiterija. Pagrindinė vidurinė salė – nava. Iš šonų esančios atitvertos žemesnės statinio dalys vadinamos šoninėmis navomis arba sparnais. Daugumoje bazilikų aukštoji centrinė nava buvo dengiama rąstais, lubų sijas paliekant matomas. Šoninės navos buvo plokščių stogų. Kolonos buvo gausiai puošiamos. Konstantinopolis nuo V amžiuje pamažu įgavo radalinį planą. Buvo statomos miesto sienos ir kiti įtvirtinimai. Pastatyta bazilikinio (šv.Dimitrijaus bazilika Salonikuose, Va.) iir centriško kupolinio tipo kulto pastatų. M.Azijoje ir Š.Sirijoje Va. bandyta šiuos pastatų tipus jungti į vieną. Paprasta, saikinga šio laikotarpio pastatų išorė, puošnūs interjerai. Bizantinės architektūros ir dailės raida ypač suaktyvėjo VI amžiuje. Buvo statomi puošnūs kulto pastatai (šv. Vitalijos bažnyčia Ravenoje), rūmai, kurie buvo kelių tipų: bazilikiniai – orientuoti iš vakarų į rytus, viduje kolonomis suskirstyti į navas (3-5). Pastatai visada orientuoti į rytus, kur pagal krikščioniškąją tradiciją yra pasaulio centras – Jeruzalės miestas. Antrasis tipas – centrinio pplano pastatai. Jie būdavo apskritimo, kvadrato, aštuonkampio formos. Šio tipo pastatuose buvo siekiama, kad visos jų dalys taptų konstrukcinėmis ir laikytų centinį perdengimą – kupolą. Iš bazilikinio ir centriško kupolinio pastatų tipo išsirutuliojo vienas naujas pastatų tipas. Konstantinopolyje pastatytas vienas meniškiausių Bizantijos architektūros pastatų – Šv. Sofijos soboras (architektas Antemijas Tralietis ir Izidorius Miletietis). Kulto pastatai puošiami apvaliosios skulptūros kūriniais, freskomis, mozaikomis. Skirtingai nei antikoje, šia technika buvo dekoruojamos sienos, o ne grindys. Tačiau ši technika paveldėta iš antikos. Jai buvo naudojami po metalo oksidacijos įvairiomis spalvomis padengti ir vėliau išdegti smaltos gabalėliai. Iš stiklo masės gabalėlių pastatų interjeruose buvo dėliojamos didžiulės mozaikinės kompozicijos. Smaltos kubeliai dydžiu ir forma buvo ne vienodi, todėl juos prilipdžius prie sienos pasidarydavo nelygus paviršius. Žiūrint atrodydavo, kad jos mirga. Monumentaliosios dailės kuriniai Bizantijos imperijoje daugiausia puošė šventyklų sienas. Monumentalioji dailė išstūmė iš šventyklų vidaus skulptūrą, kuri to laiko krikščionims asocijavosi su pagonių menu. Bizantijos monumentaliojoje dailėje susiklostė krikščioniška ikonografija, vėliau paplitusi ir kitų Europos šalių mene.

Dailės kūriniai biblinių siužetų. VI amžiaus mozaikų išliko Ravenoje (Gala Placidijos mauzoliejuje – “Gerasis ganytojas”; šv.Vitalės bažnyčios – “Imperatorius Justinianas su svita”).

VII – VIII amžiuje susiformavo kryžminis kupolinis kulto pastato tipas (Nikėjoje – Marijos ėmimo įį dangų cerkve, VII a.; Salonikuose – šv.Sofijos cerkvė, VIII a.).

4 pasaulio šalys

dangaus skliautas

Cerkvių interjerai buvo puošiami sienų ir ikonų tapyba, reljefais. Ikonų tapyba buvo vienintelė molbertinės tapybos rūšis. Jos religiniai siužetai, šventųjų tipai ir jų vaizdavimo būdas buvo suformuota ikonoklastų kovų metu. Nuo IX amžiaus Bizantijos architektūroje buvo kartojami ankstesnieji pastatų tipai. XIV – XV amžiaus I pusės pastatams būdingas ornamentinis plytų mūrijimo būdas. XI amžiaus viduryje – XIII amžiuje ikonų tapyboje (“Vladimiro dievo motina” XII a.) stengtasi perteikti žmogaus dvasinį pasaulį. Po ikonoklastų kovų knygų miniatiūrų tapyboje (“Chludovo psalmynas”, IX a.) atsirado realaus gyvenimo vaizdavimo tendencijų. IX amžiaus pabaigoje miniatiūrose įsigali puošnus, paradiškas stilius. XIV – XV amžiaus pradžioje dailėje ( Salonikuose – Apaštalų cerkvės mozaikos) bandyta vaizduoti realią aplinką, žmonių santykius. Bizantijos taikomosios dekoratyvinės dailės būdingos šakos: audiniai, spalvingos emalinės pertvaros, dramblio kaulo ir metalo dirbiniai.

Bizantijoje buvo reikalaujama laikytis tradicijos kaip ir Graikijoje. Liepdama menininkui laikytis antikiniu modelių, Bizantijos bažnyčia padėjo išsaugoti graikų meno idėjas ir jų laimėjimus – jų sukurtus drabužių drapiravimo būdus, veidų ir gestų tipus.

II. LITERATŪRA

Literatūra ėmė formuotis IV –VI amžiuje. Jai turėjo įtakos antikinė (ypač graikų) literatūra, ankstyvosios krikščionybės raštija, Bizantijos tautų tautosaka. IV – VII amžiuje literatūra bbuvo kuriama graikų taip pat lotynų, koptų ir sirų kalbomis. Šalia dominuojančių antikinių žanrų (epo, retorikos, epistolografijos, epigramos, istoriografijos) atsirado hagiografijos ( Atanazas, Paladijus, Leontijus, Neapolietis), chronografijos (Jonas Malalas), himnografijos (Romanas Melodas) žanrai. VIII – IX amžiuje antikiniai žanrai sunyko, buvo kuriama daugiausia poleminių traktatų (Jonas Damaskietis), hagiografijos (Dovydas Paflagonietis), bažnytinės istoriografijos (Teofanas Išpažinėjas), asketinės literatūros veikalų (Jonas Klimatas). IX – XI amžiuje išaugus pasaulietinei miestų kultūrai, suklestėjo švietėjiška literatūra. Buvo sudarinėjami enciklopedinio pobūdžio veikalai (Fotijus, Konstantinas VII, Svidas, Konstantinas Kefalas) ir kiti kompiliaciniai raštai. Hagiografija ir himnografija neteko pirmykščio originalumo ir reikšmės. Ėmė formuotis liaudies herojinis epas (poema “Pigenis Akritas”), taip pat originalūs žanrai (dialogas “Timarijonas”). XI –XIII amžiuje žymus žanrų ir tematikos įvairėjimas, realizmo elementai satyroje, romane (Niketas Oigenianas, Eumatijas Makrembolitas), pasakėčioje. Pradėta užrašinėti tautosaką (“Rodo salos meilės dainos”). Imperijos žlugimas nutraukia tolesnę literatūros plėtotę. Paskutiniai žymūs kūriniai – vadinosi “ Konstantinopolio apraudojimai” (parašytas po 1453 m.). Bizantijos literatūros tradicijas perėmė naujoji Graikijos literatūra. Bizantijos literatūra turėjo įtakos kaimyninėms (ypač stačiatikių kultūros) tautoms (Balkanuose, Užkaukazėje, Kijevo Rusiai).

III. MUZIKA

Bizantijos muzikos pobūdį sąlygoja etninė imperijos gyventojų įvairovė, dominavo arabų, persų, žydų, armėnų, muzikos elementai. Pasaulietinei imperatoriaus rūmų muzikai būdinga choro atliekamos aklamacijos (pasveikinimai) ir polichronijos (ilgiausių metų

linkėjimai). Pagrindiniai muzikos instrumentai: timpanai, cimbolai, vargonai. Bažnytinė muzika vokalinė vienbalsė, artima pasaulietinei muzikai, atliekama be akompanimento; svarbus žanras – himnas, susiformavęs iš trparijono (trumpo improvizacinio psalmės intarpo). Himnai klestėjo V – IX amžiuje; garsiausias kūrėjas – Romanas Melodas (VI amžiuje, sukūrė apie 1000 himnų, išliko apie 80), jungęs himnus į didesnės apimties kompozicijas.

IV. BIZANTINIS STILIUS

Bizantijos imperijos architektūros ir dailės oficialus stilius VI – XV amžiuje dominavęs Balkanų pusiasalyje ir Mažojoje Azijoje. Jo susiformavimui turėjo įtakos Romos imperijos vėlyvojo mmeno helenistinės tradicijos; reikšminga buvo ir slavų, Sirijos, Mažosios Azijos, Gruzijos bei Armėnijos tautų architektūros ir dailės įtaka. Bizantinio stiliaus menas glaudžiai susijęs su stačiatikių kultu.

Bizantinio stiliaus architektūrai būdingi kryžminio kupolinio tipo daugiausia kvadratinio plano kulto pastatai (su kupolais ant būgnų). 4 masyvūs vidiniai stulpai erdvę dalija į devynias skliautų gaubiamas dalis. Arkomis konstruktyviai sujungti stulpai laiko pastato centrinį kupolą, simbolizuojantį dangaus skliautą. Prie centrinio kupolo iš 4 pusių šliejasi pusės cilindro pavidalo skliautai. Jungdamiesi jie sudaro graikišką kryžių. KKampinės patalpos dengiamos t.p. kupolais arba skliautais. Centrinis kupolo slėgis pasiskirstomas tolygiai į visas 4 sienas. Išorinės sienas ir kupolų būgnus skaido aklos arkos. Sumaniai derinamos plytos ir akmens mūras. Bizantiniam stiliui būdingi trapecijos pavidalo kapiteliai, remiantys tokio pat pavidalo aarkų impostus. Bizantinio stiliaus dailė daugiausia taikomo dekoratyvinio pobūdžio. Dominuoja sienų (freskų ir mozaikų), ikonų, knygų miniatiūrų tapyba, taikomoji dekoratyvinė dailė. Pastatų architektūrinės detalės puošiamos smulkiais ir gyliai įrėžtais ornamentais, sienos (viduje) – freskomis ir mozaikomis. Sienų tapyboje dominuoja Biblijos siužetai. Bizantinio stiliaus dailėje susidarė tiksli siužetų išdėstymo sistema. Kupole (arba apsidės skliaute) buvo tapomas didelis dievo atvaizdas, apsidės sienoje – Marijos su arkangelais ir apaštalų atvaizdai, cerkvės sienose ir ant stulpų – Kristaus ir Marijos gyvenimo vaizdai. Ši siužetinė schema derėjo su pastato architektūros kompozicija. Statiškos plokščios schematiškos figūros komponuojamos eilėmis. figūrų siluetai paryškinami tamsiais kontūrais,jų fonas freskose dažnai auksinis. Sukurtos pastovios ikonų tapybos taisyklės kai kuriose IX-X amžiaus knygų miniatiūrose (ypač konkrečių asmenų portretuose) pasitaiko tikroviško vaizdavimo apraiškų. XXIII amžiaus pabaigoje – XIV amžiaus pradžioje, bizantinės tapybos klestėjimo metais, daugiau dėmesio buvo skiriama konkrečiam gyveniškajam turiniui, žmonių santykiams, erdviniam aplinkos vaizdavimui.

Bizantinis stilius paplito už Bizantijos ribų. Jo raidą veikė vietinių tautų dailės tradicijos. Bizantinis stilius turėjo įtakos Bulgarijos, Serbijos, Armėnijos ir Gruzijos menui. Bizantinio stiliaus paminklų yra Pietų Italijoje. Bizantinis stilius turėjo įtakos senosios Rusios meno raidai. Bizantijos meną kūrė Kijeve, Novgorode ir Vladimire. Vietos dailininkai savitai interpretavo bizantinio stiliaus tradicijas. Rusijoje reikšmingiausias bizantinio stiliaus paminklas yra KKijeve Šv. Sofijos soboras (XI a.). Jo freskas ir mozaikas sukūrė graikų meistrai. Lietuvoje bizantinis stilius turėjo įtakos XIII – XVI amžiuje Vilniuje ir kitur statytoms cerkvėms. XIX – XX amžiuje pastatyta eklektiškų neobizantinių stačiatikių cerkvių (Kauno soboras, dabartinė skulptūros ir vitražo galerija, 1895; Romanovų cerkvė Vilniuje, 1913).

Įdomu, kad Bizantijos meno reikšmę pasaulio kultūrai istorikai suvokė labai vėlai. Net didysis Volteras XVIII amžiaus pabaigoje, vėliau ir visa Europa buvo tos nuomonės, kad Bizantijos menas “bjaurus ir neskoningas”. Šiandien jau niekas nebeprisimena klaidingos Voltero nuomonės. Dabar gerai žinoma,. Kad Bizantijos meno kultūra darė įtaką ir viduramžių meistrams, ir renesanso mąstytojams, ir visai vėlesnei Europos kultūrai.