Kinas Lietuvoje

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

Istorijos fakultetas

Ekonomikos katedra

„Kinas Lietuvoje

(nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno)“

Darbą atliko:

Ekonomikos ir verslo pagrindų

specialybės, stacionarinio skyriaus 2 kurso,

2 grupės studentė Aušra Skvarnavičiūtė

Darbą tikrino:

dr. K. Kaluinaitė

Vilnius, 2003

Turinys

Įžanga…………………………3 psl.

I dalis…………………………4 psl.

Kinas carinėje Lietuvoje (1896 — 1914)……………………….4 psl.

Didžiojo sukrėtimo metai (1914 — 1919)………………………..9 psl.

Didžiojo nebylio karalystėje (1919 — 1929)……………………..10 psl.

Garsinio kino pradžia (1929 — 1939)………………………..11 psl.

II dalis…………………………12 psl.

Nacionalinis kinas…………………………12 psl.

Vaidybinis kinas…………………………13 psl.

Antrasis garsinio kino dešimtmetis (1939 — 1949)………………….14 psl.

Lietuviško kino meno pradžia ((1949 — 1957)……………………..14 psl.

Faktai iš Lietuvos kino istorijos…………………………16 psl.

Lietuvos kino studija…………………………17 psl.

Lietuvos kinematografininkai…………………………18 psl.

Literatūra…………………………22 psl.

Įžanga

Niekas neginčija, kad kinas yra sudėtinė nacionalinės kultūros dalis. Kam reikalinga kultūros istorija ir kuo ji gali prisidėti prie bendro kultūros vystymosi, toks klausimas išprususiam žmogui nebekyla. Tai aksioma.

Ar žiūrėdami filmus dažnai pagalvojame, kada ir kaip kinas atsirado Lietuvoje? Kokį palikimą rado besikurianti nacionalinė nūdienė kinematografija? Sovietinė spauda akcentuodavo, kad tikroji lietuviško kino istorija prasidėjusi pokario metais.

Bet argi nebuvo jokio kino Lietuvoje aanksčiau? Aišku, buvo. Tad, kur, kokioje šalyje, kokiuose pasaulio archyvuose ieškoti senų lietuviškų filmų? Ak, su kokiu įdomumu žiūrėtume tuos mirksinčius, dažniausiai bendrais planais nufilmuotus kadrus. Krūpčiojantys, kino projektorių subrūžinti, „lyjantys“, laiko išblukinti kino dokumentai, be abejo, sudomintų ne vien iistorikus, menotyrininkus ar kino darbuotojus. Deja, laikas neišsaugojo pirmųjų lietuviškų kino kronikų, tūrinės animacijos (lėlių filmų) pradininko V. Starevičiaus Kaune sukurtų filmų. Beveik neišliko ir tarpukario Lietuvos kino operatorių darbų.

To meto Lietuvoje niekas nesirūpino kino dokumentika. Keliolika kartų praėjusios iš vieno ekrano į kitą juostos keliaudavo į klijų fabrikus. Vien tik 1936 m. 5 tūkst. m istorinės kino medžiagos už keliolika litų atiteko klijų gamintojams. Tačiau jau ir tais laikais atsirado žmonių, pastebėjusių, jog tai barbariškas elgesys.

Jeigu iki 1940 m. Lietuvoje mažai kas nuveikta kino srityje, o tai, kas sukurta, beveik nieko neišliko, tad ar verta kalbėti apie lietuviško filmo kino praeitį?

Verta. Mus domina kino padėtis to meto Lietuvoje, jo vaidmuo visuomenės gyvenime, valdžios dėmesys puoselėjant nuostabųjį išradimą. Ar gali eegzistuoti nacionalinis kino menas mažoje valstybėje? Besidomintiems lietuviškos kultūros gyvenimu pravartu susipažinti ir su ta dirva, kurioje išaugo nacionalinis kinas.

I dalis

Kinas carinėje Lietuvoje (1896 — 1914)

Kai Peterburgo, Maskvos, Nižnij Novgorodo gyventojai susižavėję gėrėjosi pirmaisiais brolių Ogiusto ir Lui Liumjerų filmais, 1896 m. liepos 28 d. Vilniaus botanikos sodo koncertų salėje buvo demonstruojama „Sensacinė naujovė“ — naujausias išradimas animatografas „Gyvoji fotografija“.

Išgirdę apie gyvąją fotografiją, žmonės visaip spėliojo. Daugelis manė, kad tos gyvosios fotografijos turėsiančios rėmus, kuriuose stovėsią gyvi žmonės, visaip nusigrimavę aarba su kaukėmis ir persirengę išvirkščiais kailiniais — kad niekas jų nepažintų. Tie, kurie jau buvo matę animatografą, neigė tokius prasimanymus ir pasakojo, kad Botanikos sode rodomos tikros fotografijos, bet jos atgyja drobulėje. Animatografas vilniečiams demonstravo arklių lenktynes, sceną kirpykloje, skandalą tavernoje, judantį traukinį, šaudymą į taikinį. Tačiau žiūrovams labiausiai patiko „Marijos Stiuart mirtis“. Istoriniais ano meto drabužiais apsirengusi minia susirinko paspoksoti, kaip bus įvykdyta mirti pasmerktos karalienės bausmė.

Reklamoje ir aparato aprašyme nurodoma, kad animatografo autorius yra garsusis išradėjas T. Edisonas. Demonstruotų „gyvosios fotografijos“ juostų autorystė nekelia abejonių: minėti filmukai nurodomi visuose pasaulinės kino istorijos šaltiniuose. Tačiau pats projektorius byloja, jog didysis pasaulio išradėjas čia niekuo dėtas — animatografą išrado anglų optikas R. Polis. Vadinasi, Edisono filmukai Vilniuje buvo demonstruojami P. Polio projektoriumi.

Tikrasis Edisono išradimas Vilnių aplankė tik kitų metų pavasarį. Kviesdama žiūrovus, laikraščių reklama nurodė, jog Didžiojoje gatvėje bus demonstruojamas naujausias Edisono išradimas — kinetofonografai. Kinetofonografui geriausia reklama buvo pats Edisono vardas. Didįjį išradėją gaubė įvairios legendos. Visas pasaulis jį vadino burtininku iš Menlo parko. Ir štai kinetofonografas Vilniuje. Žmonės gausiai lankė nedidelę salę, kurioje skambėjo muzika, įrašyta į fonografo volelius. Žiūrovas, įmetęs 10 kapeikų į kinetoskopo aparatą, pro okuliarą galėjo pasižiūrėti vienokią ar kitokią judančią fotografiją iš žmonių, ggyvulių arba žvėrių gyvenimo. Nei reklamoje, nei aprašymuose nenurodomi filmukų pavadinimai. Jie buvo bevardžiai. Tai nesvarbu. Žmonėms buvo siūloma patiems įsitikinti, kad fotografijos gali atgyti, kad jos pajėgia parodyti realaus gyvenimo akimirkas. Žiūrovai buvo patenkinti ir nerodė jokių pretenzijų.

1897 metų rudenį Liumjerai vilniečiams demonstravo naujų filmų programą. Kinematografo išradėjai turėjo pagaminę apie 800 filmukų. Tai žmonėms buvo be galo įdomu. Nors Liumjerų operatoriai filmavo Alžyre, Italijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Japonijoje, Amerikoje ir kitur, tačiau visi filmukai buvo labai panašūs. Tai gatvių judėjimas, žaidžiantys vaikai, buities scenelės ir kt. Kino objektyvai fiksavo kasdienį gyvenimą. Operatoriai aklai laikėsi L.Liumjero nurodymų — esą jo aparatas skirtas vien tik gyvenimui fiksuoti, sugauti gamtos judėjimą ir šis aparatas neprivaląs atlikti kitų funkcijų.

Liumjero doktrina taip giliai įsirėžė į pirmųjų kino operatorių sąmonę, jog, praslinkus beveik 40 metų po kinematografo išradimo, buvęs Liumjerų operatorius F. Mesgišas rašė: „Man rodos, broliai Liumjerai teisingai nustatė kino sritį. Žmogaus emocijų studijavimui pakanka romano ir teatro. Kinas — tai gyvenimo ir gamtos apraiškų dinamika. Visa, kas juda, priklauso kinui. Jo objektyvas žiūri į pasaulį“.

Dar tais pačiais metais 19 a. technikos stebuklas stebino kauniečius. Žengiant į naująjį amžių, su sensacinga naujove susipažino ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. Prasidėjo klajojančio kino era.

Kinu domėjosi dideli iir maži, apsišvietę ir bemoksliai, turtuoliai ir skurdžiai. Kinas buvo sensacija. Ant ištemptos baltos drobės dėdavosi nepaprasti dalykai: žiūrovams prieš akis atsiverdavo durys į nežinomas šalis, kur gyveno nematyti žmonės, gyvuliai, žvėrys, paukščiai.

Pirmieji kino teatrai. Vilniuje daug uždarų kiemų. Jų ypač apstu kiekvienoje Senamiesčio gatvėje. 1905 m. klegesiu, triukšmu ir žmonių susibūrimais išsiskyrė vienas kiemelis Didžiojoje gatvėje: name, pažymėtame 60 numeriu, pradėjo veikti kino teatras „Iliuzija“. Tai pirmasis stacionarus kino įrenginys Lietuvoje.

Praslinkus dviem savaitėms, prie pat miesto sodo duris atvėrė pirmasis Kauno kino teatras. Vadinasi, Vilnių ir Kauną galima priskirti prie tų pirmųjų pasaulio miestų, kurie kinui surado nuolatines patalpas ir iškėlė kino teatrų iškabas.

Anais laikais kino teatrai buvo vadinami paslaptingais, smalsumą žadinančiais iliuzionais arba elektroteatrais. Stengdamiesi kuo daugiau privilioti žiūrovų, savininkai juos pavadindavo keistais ir intriguojančiais vardais. Kauniškio elektroteatro savininkas iliuzionistas Miurendzejus savo teatrui parinko „L. Bovio“ vardą. Vėliau jis turėjo daug konkurentų, tačiau dėl gerai sudarytų programų „L. Bovis “ Kaune buvo populiariausias iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Pirmųjų kino teatrų atidarymas sutapo su kultūrinio gyvenimo pagyvėjimu bei spaudos draudimo panaikinimu. 1904 m. carinė vyriausybė panaikino lietuviškos spaudos draudimą. Tai buvo didžiulis įvykis lietuvių tautos gyvenime.

Po spaudos draudimo panaikinimo visoje Lietuvoje suaktyvėjo teatrinė veikla. Jau tų pačių

metų spalio 31 d. Šiaulių teatro mėgėjai surengė viešą spektaklį suvaidindami J. Keturakio „Ameriką pirtyje“. Teatras buvo perpildytas. Žmonės buvo sužavėti.

Kino teatrų atidarymui nemažą reikšmę turėjo ir elektrinės. 1903 m. vasario 1 d. elektros srovę pradėjo tiekti Vilniaus elektrinė. Pagerėjo gatvių apšvietimas. Kino teatrai galėjo prisijungti prie miestų elektros tinklo. Matydami didžiulį žmonių susidomėjimą kinu ir tikėdamiesi nemažo pelno, apsukrūs biznieriai atidarinėjo vis naujus kino teatrus.

Gana nemažai kino teatrų buvo Vilniaus gubernijoje. Tai pažymėjo ir Vilniaus generalgubernatorius. 1912 m. ataskaitoje jjis pranešė, jog vien per ataskaitinius metus čia atidaryti 4 puikiai įrengti kino teatrai, kuriuos akylai prižiūrėjo vietos valdžia. Filmai būdavo demonstruojami su nedidelėmis pertraukomis. Sekmadieniais ir švenčių dienomis įvykdavo net iki dešimties seansų.

Repertuaras. Spalvoti ryškūs kino plakatai stabdė skubančius praeivius. Afišos badė akis traukdamos prieiti artyn, kvietė užsukti ir pasižiūrėti „nuostabiausių“, „naujausių“, intriguojančiais pavadinimais filmų. Žiūrėdami sudužusios meilės kančias, žiūrovai ašarodavo arba garsiai juokdavosi iš komedijų veikėjų nuotykių. Žiūrovus stengtasi sudominti pačiu faktu, kurį atgaivina judančioji fotografija. Kinas ieškojo ssensacijų, atrakcionų, egzotikos, neįtikėtinų dalykų, didžiulių kontrastų. „Gyvuosiuose paveiksluose“ nebuvo nei idėjos, nei autoriaus minties, nei kūrėjų požiūrio į filmuojamus objektus. Tačiau jau ir tada daugelis kinematografininkų įžvelgė stebuklingą kino pradą. Į gyvenimą atėjo naujas, ligi tol neegzistavęs pasaulio vaizdavimo bbūdas. Pirmą kartą žmonijos istorijoje atsirado galimybė parodyti judančią tikrovę. Kinas suteikė galimybę vaizduoti gyvą gamtą, žmones ir įvykius labai konkrečiai. Sėdėdamas salėje, žiūrovas galėjo aplankyti zoologijos sodus, pakeliauti po tolimas šalis, pamatyti tūkstančius įdomiausių dalykų. 20 — ojo a. pr. ekranuose pasirodė nesudėtingi siužetiniai filmukai. Juos kuriantieji, ieškodami būdų kuo labiau sudominti žiūrovus ir pateikti „skandalingų gyvenimo įvykių“, į atrakcioninius filmus pradeda įtraukti sensacingą turinį. Taip pasaulio kinematografijoje gimė pirmasis gangsterių filmas „Didysis traukinio apiplėšimas“, kurį 1903 m. sukūrė amerikietis E. Porteras.

Didėjantis kino teatrų skaičius „reikalavo“ daugiau filmų. Didžiulė juostų paklausa ugdė kino pramonę. 1906 m. filmus pradėjo gaminti italai, danai, vokiečiai. Per minėtų šalių atstovybes, įsikūrusias Maskvoje, tų valstybių filmai pasiekė ir Lietuvos ekranus. 1905 — 1915 m. LLietuvos ekranų programos niekuo nesiskyrė nuo visoje Rusijoje demonstruojamų filmų: mūsų kraštą aprūpindavo Maskvos, Sankt Peterburgo kino firmų atstovybės ir įgaliotiniai.

Kinas mėgo sensacijas. Atsirado operatorių, kuriems pavykdavo užfiksuoti mirties nuosprendžių vykdymą, žūstančiųjų agonijas, maro aukas ir kt. 1908 m. rudenį operatorius A. Drankovas pirmą kartą nufilmavo didįjį rusų rašytoją L. Tolstojų 80 — mečio sukakties proga.

Filmų paklausa didėjo. Kino laboratorijose kasmet praslinkdavo milijonai metrų juostos. Tačiau jau 1907 — 1908 m. žiūrovų pastebimai sumažėjo. Visiems įgriso įvairiausiais variantais besikartojantys primityvūs ssiužetai. Prasidėjo vadinamoji siužeto krizė. Reikėjo rasti naujų būdų pritraukti žiūrovus. Bandyta kiną sujungti su estrada. Kai kurie filmų kūrėjai mėgino įtraukti įdomų turinį. Visi šie ieškojimai — naujos kino vystymosi galimybės. Prie jų priskiriami amerikiečio S. Blektono triukų filmai, prancūzo Ž. Meljeso fejerijos, kuriose, panaudojus kino triukus bei kombinuoto filmavimo metodus, sukuriamas nuostabus pasakų ir fantastikos pasaulis. Pasirodo pirmieji prancūzų dailininko E. Kolio grafinės multiplikacijos filmai. Kiti kūrėjai stengėsi turiniui suteikti daugiau kilmingumo, orumo — ekranuose pasirodė siužetų iš šventųjų gyvenimo, ekranizuotų istorinių įvykių. Garsios prancūzų, italų, danų kino firmos žymiems dramaturgams ir rašytojams užsako scenarijus, kviečia garsius teatrų režisierius bei aktorius. Ekranuose pasirodo vadinamosios meninės serijos.

Lietuvoje rodomų filmų tematika labai marga. Pavyzdžiui, tą pačią 1908 m. dieną Vilniaus kino teatrai reklamavo tokias juostas: „Didžiojo kunigaikščio Aleksejaus Aleksandrovičiaus laidotuvės“, „Varžovė“, „Savo dorumo auka“, „Žemės drebėjimas Sicilijoje“, „Pasileidusios merginos dienoraštis“. Pro žiūrovų akis praslinko daugybė filmų, nes Lietuvos kino teatrai keisdavo programą 2 — 3 kartus per savaitę. Laikas bėgo. Vieni filmai užleisdavo vietą kitiems, tačiau iš esmės jie mažai kuo skyrėsi.

1912 m. ekranuose pasirodė pirmieji lėlių animaciniai filmai, kuriuos sukūrė Kaune gimęs V. Starevičius, dirbęs Maskvoje, A. Chanžonkovo kino fabrike (taip tada buvo vadinamos kino studijos). Tai pirmieji rusų ffilmai, pradėję keliauti po užsienio ekranus. Filmų veikėjai — vabalai, parodijavę žmonių dramas, jų gyvenimo būdą. Su didžiuliu pasisekimu V. Starevičiaus kūriniai buvo demonstruojami ir Lietuvoje.

Pirmieji operatorių žingsniai. Savi dokumentiniai filmai Vilniaus ekranuose pasirodė 1909 m. spalio 6 d. Štremerio kino teatras demonstravo savo sukurtą filmą „Arklių lenktynės Vilniuje — Pospešnoje“. Lapkritį buvo reklamuojamas to paties užsakovo filmas „L. Epšteino laidotuvės Vilniuje“.

Neišsaugota nė viena kino juosta, nufilmuota Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo. To meto laikraščiuose ir žurnaluose likusios tik skurdžios reklaminės žinutės apie kai kuriuos filmukus. Jų operatoriai taip ir nenustatyti. Kai kurias trumputes dokumentines juostas, be abejo, sukūrė garsus to meto Vilniaus fotografas A. Jurašaitis. Tačiau kokie jo filmai klajojo po ekranus, nustatyti nepavyko.

Vietiniai filmuotojai dirbo labai operatyviai: nufilmuotą įvykį jau kitą dieną žiūrovai matydavo ekranuose. Štai vienas iš daugelio pavyzdžių — 1914 m. gegužės 11 d. (sekmadienį) „Bronislavos“ operatorius filmavo labdaringosios „Baltos gėlelės“ įvykius gatvėse ir aikštėse, o pirmadienį daugelis vilniečių save pamatė ekrane.

Vilniuje bandyta sukurti ir vaidybinių filmų. 1912 m. birželio 30 — liepos 9 d. demonstruota komedija — apžvalga „Be pagražinimų“, arba „Vargas mokina, vargas šokdina“. Filmo pagrindas — vietos gyventojų aktualijos. Visus vaidmenis atliko Vilniaus teatrų aktoriai. Šios komedijos turinio nustatyti nepavyko: apie ją spaudoje nneišliko jokių atsiliepimų.

Pirmajame 20 a. dešimtmetyje Lietuvoje filmavo ne tik vietiniai operatoriai, bet ir iš užjūrio atvykę lietuviai. Tačiau labiausiai nusipelnė Amerikos lietuvis A. Račiūnas ir kaunietis V. Starevičius.

Muzika kine. Kinų savininkai turėdavo vieną projektorių. Tiktai 1908 m. vilniškė „Fantazija“ kaip didžiausią sensaciją paskelbė, jog čia visa programa truksianti be pertraukų. Tuo tarpu visi kiti kino teatrai dar ilgai demonstruodavo filmus vienu projektoriumi.

Seanso metu susidarydavo daugybė numatytų ir nenumatytų pertraukų. Kad jų metu žiūrovai nenuobodžiautų, skambėdavo muzika. Tačiau ji nenutildavo ir ekrane atgijus vaizdui. Šiuo atveju muzika užpildydavo slogią nebylių filmų tylą ir užtušuodavo įkyrų projektoriaus zyzimą.

Muzikiniai filmų iliustratoriai, vadinamieji taperiai, atsirado 1905 m. Jų uždavinys — parinkti ir panaudoti muziką taip, kad ji emocionaliai atitiktų ekrane rodomą veiksmą ir palengvintų žiūrovui. Už nežmoniškai sunkų darbą taperiai gaudavo menkutį atlyginimą, o vasarą, kai kino teatrai neveikdavo, jie likdavo be algų.

Dideli kino teatrai samdydavo kelis muzikantus. Pradžioje muzika su ekranu neturėjo jokio ryšio. Tik vėliau trumpi muzikiniai dalykėliai privalėjo derintis su psichologine veikėjų būsena. Didžiausiuose Vilniaus ir Kauno kino teatruose jau 1911 m. grojo orkestrai. Publiką traukdavo ne vien įdomesni filmai, bet ir gera muzika.

Kalbantys ir grojantys paveikslai bei kino deklamacija. Tamsioje patalpoje, grojant orkestrui, ant sienos pakabintoje juodais rėmais įrėmintoje

baltoje drobėje iškyla nuostabūs paveikslai. Jie nuolat keičiasi. Filmų turinys paprastai naivus, fantastiškas, prigrūstas visokiausių triukų, maivymosi. Tačiau žmonės kiną pamilo.

Nebyliojo kino laikais žiūrovai matydavo, kas dedasi ekrane, tačiau negirdėdavo nei žmonių kalbos, nei miesto triukšmo. Kad žiūrovai suprastų filmų turinį, kino mechanikas arba specialiai samdytas žmogus vaizdą komentuodavo — panašiai kaip dabar televizijos diktorius elgiasi sporto laidų metu.

Kinas nuolatos ieškojo būdų, kaip panaudoti žodį — tą tobuliausią priemonę, sugebančią perduoti žmonių mintis, troškimus ir pageidavimus. Ikigarsiniame kine šią ppriemonę pakeitė užrašai (titrai). Vėliau titrai taip įsigalėjo, jog kai kuriuose filmuose jų būdavo daugiau negu vaizdo.

Vilniuje patys pirmieji filmai „su garsu“ pasirodė dar 1906 m. gegužį. Dabartiniame Gedimino prospekte atidarytas paviljonas, kuriame buvo rodomi „dainuojantys, kalbantys dramatiški ir komiški filmai su garso efektais“. Garsas buvo įrašytas į gramofono plokšteles. Tačiau projektorius sukdavosi vienu greičiu, o gramofonas — kitu. Taigi apie garso sinchroniškumą negalėjo būti ir kalbos. Blogiausia, kad trūkinėjanti kino juosta suklijuota sutrumpėdavo. Stengdamiesi vaizdą priartinti prie garso, demonstratoriai ssukdavo projektoriaus rankenėlę greičiau arba lėčiau. Todėl dainininkų judesiai būdavo labai nenatūralūs — sulėtinti arba pagreitinti.

1911 m. pradžioje Vilniuje pasirodė „sensacinė naujiena“ — kino deklamacija. Demonstruojant filmą „Meilė už grabo, arba Gyvybė už gyvybę“, artisto V. Morskio vadovaujami aktoriai, užlindę uuž ekrano (iš kitos pusės), sekė vaizdą ir stengėsi sinchroniškai kalbėti už veikėjus. Susidarė įspūdis, jog gražia kalba (tarsi teatre) savo jausmus ir pergyvenimus reiškia patys filmo veikėjai.

Lietuvoje kino deklamatoriai gastroliavo iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Jų repertuaras plėtėsi ir jau sudarė maždaug pusė seanso. Todėl dėl didelių išlaidų kino teatrai didindavo bilietų kainas.

Didžiojo sukrėtimo metai (1914 — 1919)

Sunkiais karo metais žmonės troško pramogų. O prieinamiausia iš jų buvo kinas. Tuo labiau, kad gyventojai stengėsi atsikratyti popierinių pinigų, kurių vertė vis krito. Kino teatrai buvo perpildyti.

Filmų paklausa vis augo. Susidarė puikios sąlygos klestėti Rusijos kinematografijai. Tai rodo šie skaičiai: 1914 m. Rusijos kino studijos (kino fabrikai) į ekranus išleido 230, 1915 m. — 370, 1916 m. — 499 filmus.

Žiūrovams labiausiai ppatikdavo karo kronika. Susidomėjimas ja buvo toks didelis, jog kino teatrams tai buvo geriausia reklama. Kino savininkai karo kroniką stvarstyte stvarstė. Vilniuje veikiančios filmų nuomojimo kontoros negalėjo patenkinti savo klientų ir aprūpinti jų fronto aktualijomis.

Lietuvos žiūrovams labai patiko kauniečio V. Starevičiaus vaidybiniai filmai „Kūčių naktį“, „Baisus kerštas“, „Snieguolė“. Jie pamėgo ir laukė filmų su rusų ekrano žvaigždėmis V. Polonskiu, publikos numylėtiniu I. Mozžuchinu, V. Maksimovu.

Karo metais rodomi filmai nesiskyrė nuo 1909 — 1913 m. kino produkcijos nei meninėmis priemonėmis, nei kkūrėjų išmone.

Kultūrinė kino revoliucija. 1914 — 1919 metai — bene svarbiausias pasaulinės kino istorijos laikmetis. Kaip tik tuo metu kino menas pradeda užimti garbingą vietą šalia kitų menų: susiformuoja pagrindinės kino meno išraiškos priemonės bei kino žanrai (kaubojinis filmas, drama, fejerija, komiškoji ekscentrika, nuotykiniai filmai), gimsta kino amplua („moteris — vampas“, „dur“).

Didžiulį indėlį į „didžiojo nebylio“ vystymąsi įnešė Ž. Meljesas. Panaudodamas įvairius kino triukus bei kombinuotojo filmavimo metodą, jis ekrane sukūrė fantastinį pasaulį, kuriame daiktai, žmonės, gyvūnai netikėtai pasirodydavo, išnykdavo arba pavirsdavo neregėtomis būtybėmis.

Prancūzų filmų kūrėjai pradeda naudoti istorinių dramų ir populiarių kriminalinių literatūros kūrinių siužetus. Stengiamasi žiūrovus patraukti aštriais siužetais, puikia aktorių vaidyba bei išoriniu ištaigingumu, puošniomis dekoracijomis, prabanga.

Italų režisieriai pastatė nemažai filmų pagal Romos ir Elados laikų temas. Šių filmų pompastiškoms dekoracijoms pinigų negailėta. Filmuotos masinės scenos su daugybe veikėjų. Operinė filmų pristatymų prabanga tapo masalu žiūrovams privilioti.

Maloniai pasaulį nustebino švedų filmai. Didelį populiarumą įgijo ne komerciniai, ne „eksportui“ skirti, o nacionalinio kolorito filmai.

Kartu su besivystančiu naujuoju kino menu augo ir vystėsi kino industrija — statomi gerai įrengti kino juostų bei aparatūros fabrikai, modernios laboratorijos, kino studijos su milžiniškais cechais.

Didžiojo nebylio karalystėje (1919 — 1929 )

Minimu laikmečiu kinas galutinai susiformavo kaip atskira meno šaka. Negalėdamas žodžiais išreikšti savų mminčių, didysis nebylys stengėsi jausmus ir mintis perduoti gestais, mimika, eisena. Visa tai sujungdami, ekrano meistrai sukurdavo savotiškus monologus akims. Filmo herojų žvilgsniais, detalėmis, rakursu, šviesa ir šešėliais ekranas žiūrovams pateikdavo sudėtingiausius veikėjų pergyvenimus.

Kinas tapo tylos ir didžiosios poezijos be žodžių menu. Viena iš pagrindinių išraiškos priemonių tapo montažas. Juo režisieriai išreikšdavo autoriaus požiūrį į vaizduojamą objektą. Montažas kartais virsdavo visagaliu kūrinio viešpačiu. Kai kurie filmų kūrėjai įsigudrino suformuoti sintetinius ekrano personažus.

Nebyliojo kino laikais visame pasaulyje išpopuliarėjo aktoriai: Č. Čaplinas, M. Linderis, H. Loidas, B. Kytonas, A. Nilsen, G. Garbo, M. Ditrich ir kt. Filmų su šiomis žvaigždėmis visada laukdavo Lietuvos žiūrovas.

Ekrano kalba. Iki 1919 m. ekranuose lietuvių kalba neegzistavo: filmų užrašai buvo rusiški, vokiški ir angliški. Kadangi kai kurios juostos atkeliaudavo iš Latvijos ar Estijos, prie minėtų užrašų dar prisidėdavo latviški ir estiški. Filmo turinį aiškinantys titrai eidavo vienas po kito, todėl užimdavo daug laiko.

Pirmą kartą lietuviški užrašai pasirodė tik 1919 m. balandžio 26 d. „Palase“ rodomame filme. Po metų spauda ėmė kritikuoti tuos užrašus: lietuvių kalba taip bjauriai sudarkyta, jog nieko negalima suprasti.

Prasidėjo tikri vargai ir bėdos. Filmų vertimai blogi, mintys iškreiptos. 1923 m. ekranų kalbą pavesta taisyti kalbininkams. Griebtasi ir negarbingų priemonių — kalbininkai vieni kitus ėmė sspaudoje užgaulioti. Ilgainiui kalbininkai aprimo, tačiau ekranų kalba nepagerėjo. Ji buvo nesklandi, sudarkyta. Ir jeigu žiūrovas nemokėjo užsienio kalbos, dažnai negalėdavo susigaudyti, ką ekrane norima pasakyti. Be to, žodžiuose dažnai pilna korektūros, gramatikos klaidų. Už lietuvių kalbos darkymą kinų savininkai ir valdytojai būdavo priversti mokėti didžiules pinigines baudas.

Apie prastą ekranų kalbą laikraščiai rašė ne tik tol, kol gyvavo nebylusis kinas. Rašė ir vėliau.

Garsinio kino pradžia (1929 — 1939)

Didysis nebylys bando prabilti. Trisdešimtaisiais savo gyvenimo metais didysis nebylys rimtai sunegalavo. Kino firmų magnatai aimanavo, kad temos išsisėmė ir nėra kuo maitinti minios mylimąjį. O plačiojoje visuomenėje sklido kalbos, kad didysis nebylys žmonijai ne draugas, o narkotikas: hašišas, vartojamas ne baltais milteliais, o persiduodantis žmogui per baltą drobę, vadinamą ekranu. Nebylusis kinas galbūt ir neardąs žmonių sveikatos, tačiau užliūliuojąs jų sąmonę. Kino visagaliai nebylųjį kiną nutarė gydyti garsu. Dar 1898 m. pirmasis garsinis seansas įvyko Paryžiaus „Olimpijoje“.

Prakalbinti kiną bandyta daugelyje išsivysčiusių šalių.

Ištisus dešimtmečius įvairių šalių mokslininkai stengėsi mechaniškai suderinti vaizdą ir garsą, tačiau ekrane greitai išryškėdavo trūkumai.

Pirmojo karo metais išsivysčiusi radiofonija atvėrė naujas galimybes kino išradėjams. Garsui užrašyti imtas naudoti mikrofonas.

Pirmą kartą garsą pavyko nufotografuoti ir jį pritaikyti filmams tik 1928 m. pabaigoje. O gerokai anksčiau — 1926 m. rugpjūčio 6

d. — Niujorke įvyko įgarsinto filmo „Don Žuanas“ premjera. Ekrano kūrinį studija „Warner Brothers“ įgarsino gramofono plokštelių metodu. Premjera virto triumfu. Warnerių kino teatrų kasas daugelį savaičių buvo apgulusios minios žmonių. Kitais metais ekranuose pasirodė minėtos studijos sinchronizuotas „Džiazo dainininkas“.

Praktiškai garsinio kino sistema buvo išrasta vienu metu JAV, Vokietijoje ir Italijoje. Pirmasis garsinis pilnametražis filmas išvydo Amerikos ekranus 1928 m. Tai režisieriaus B. Fojos „Niujorko žiburiai“. Režisierius A. Hičkokas 1929 m. sukūrė pirmąjį garsinį anglų filmą „Šantažas“. Tais pačiais metais ppasirodė pirmieji garsiniai filmai Prancūzijoje, Vokietijoje, o 1930 m. į ekranus iškeliavo pirmasis garsinis italų filmas „Meilės daina“.

Pirmasis garsinis filmas Lietuvą pasiekė 1929 m. balandžio pabaigoje: Kauno „Oazėje“ parodyti „Sparnai“. Tačiau žiūrovai filmu nusivylė: jie pasigedo gyvos veikėjų kalbos. Jas pakeitė lėktuvų birbimas, armotų šaudymas ir karo šauksmų pamėgdžiojimas.

1930 m. pradžioje pirmieji provincijoje garsinę aparatūrą įsigijo Panevėžio, Utenos ir Virbalio kino teatrai. Pamažu jais pasiekė ir kiti miestai. Tačiau dažniausiai kino teatrų patalpos neatitiko akustikos reikalavimų, rodomi filmai buvo susidėvėję, ssudurstyti. Tačiau žiūrovus džiugino, kad veikėjų kalbas, mintis, jausmus perduoda ne koks nors tarpininkas, antrasis asmuo, o pats artistas. Didžiausiai žmonių nuostabai, dialogai vyko kaip teatre. Nuolat perpildytose kino salėse žiūrovus domino visos garso smulkmenos. Salėje pasigirsdavo susižavėjimo šūksniai, išgirdus ššuns lojimą, šokančių kojų trinksėjimus į grindis, aktorių dūsavimus…

Kinas mokosi lietuviškai. Garsinis kinas greit išmoko kalbėti daugeliu kalbų. Tiktai Lietuvos ekranuose (netgi vietinės kino kronikos) jis niekaip neįstengė prabilti lietuviškai. Veikėjus, kalbančius angliškai, vokiškai, prancūziškai ar kuria nors kita kalba, žiūrovai turėjo suprasti perskaitę subtitrus. Tai erzino žiūrovus. Iki 1932 m. Lietuvos ekranuose subtitrai buvo rašomi trimis keturiomis kalbomis. Žiūrovai reikalavo, kad būtų palikta viena kalba. 1932 m. gegužės 15 d. Išleisto Kino teatrų įstatymo 6 punkte nurodoma, jog kino filmų antraštės ir rašytiniai tekstai turi būti tiktai lietuviški. Nuo to laiko svetimų kalbų subtitrai Lietuvos ekranuose išnyko, išskyrus Klaipėdos kraštą.

Lietuvių kalbos grynumu negalėjo pasigirti nė vienas Lietuvos ekranas. Subtitruose būdavo apstu kalbos ir korektūros klaidų. Lietuvos ekranų kalba buvo kkritikuojama jau nuo nebyliojo kino laikų.

Garsinio kino vaikystėje vis dar buvo populiarios nebyliojo kino žvaigždės: G. Garbo: „Generolo Koršunovo meilė“ (1930), „Laukinės orchidėjos“, „Ana Kristi“ ir „Mata Hari“(1932), „Dama su kamelijomis“ (1938); M. Ditrich: „Prieš keturias dienas“, „Meilės naktys“ (1931), „Moteris be vardo“, „Žydrasis angelas“ (1932), „Giesmių giesmė“ (1933); R. Novaro: „Oro laivynas“ (1932), „Indijos sūnus“ (1933), „Nylo daina“ (1934); L. Dagover: „Baltoji moteris už haremo sienų“ (1930); D. Ferbenksas: „Geležinė kaukė“ (1930); E. Janingsas: „Faustas“ (1930); K. Feidtas: „Generolas PPlatonovas“ (1932).

II dalis

Nacionalinis kinas

Kai garsinis kinas žengė pirmuosius žingsnius, Lietuvoje vietinė kino kronika buvo retas svečias. Amerikos lietuviai operatoriai broliai K. ir M. Motūzos, A. Kazlauskas, K. Lukšys, atvykdami Lietuvon filmuoti, kartais atsiveždavo anksčiau gimtinėje užfiksuotų kadrų ir juos parodydavo kauniečiams.

Kitų miestų gyventojai ilgai neturėjo galimybės pamatyti nei užjūrio lietuvių, nei vietinių dokumentinių filmukų. Kino savininkai jų nenuomodavo. Nuo 1931 m. Kauno kino teatruose vis dažniau pasirodydavo vietinė kino kronika. Lietuviškos kino kronikos buvo blogos. Tai pripažindavo ir spauda, ir žiūrovai. To neneigė ir patys jos kūrėjai. Tačiau niekas nenorėjo padėti besikuriančiam nacionaliniam kinui.

Lietuvišką kino kroniką kaip blynus kepė K. Lukšys, F. Dunajevas, J. Jasvoinas, J. Reichertas ir kt. Tačiau spaudoje dažniausiai giriami S. Uzdonas, s. Vainalavičius ir A. Žibas. Gaila, kad daug žadantys jauni kino operatoriai neturėjo gerų sąlygų brandinti savo meistriškumą.

Kino apybraižos ir trumpametražiai filmai. Garsinio kino apyaušryje pasirodė pirmosios lietuviškos kino apybraižos ir trumpi dokumentiniai filmukai. 1930 m. rugpjūčio 25 d. Kauno „Metropolitene“ įvyko kronikinio filmo „Vytauto Didžiojo metai“ premjera.

Išleidus įstatymą dėl privalomo lietuviškos kronikos demonstravimo, sukurta nemažai trumpametražių filmų, kurie buvo rodomi vietoj kino žurnalų. Jau 1933 m. ekranuose pasirodė per 40 įvairios tematikos filmukų. Daugiausia tai proginiai filmai: „Žvejų šventė Juodkrantėje“, „Medžių sodinimo šventė“, „„Lietuvos policijos šventė Kaune“, „Pirmoji jūros diena Klaipėdoje“.

Dokumentinio kino kūrėjai. Garsinio kino pradžioje Lietuvoje dažnai viešėdavo užjūrio lietuviai kino operatoriai A. Kleiva, S. Vaitelis, J. Dumčius, Dervinskas ir kt. Vieni teigia, kad S. Vaitelis buvo tik filmų rodytojas, kiti tvirtina, kad jis ir filmuodavęs.

Iš dažniau į Lietuvą atvykstančių paminėtini A. D. Kaulakis, J. K. Milius, broliai Motūzos, J. Januškevičius.

Kai kurie užsienio lietuviai operatoriai nė karto neaplankė gimtinės ir nefilmavo Lietuvoje, bet aktyviai darbavosi antrojoje savo tėvynėje. Pavyzdžiui, Argentinoje gyvenantis J. Gilvydis jau nuo 1932 m. suko dokumentines juostas iš tenykščių lietuvių gyvenimo ir rodydavo jas lietuvių kolonijose. V. Žviedrys, studijavęs Berlyne elektrotechniką, pusantrų metų aktyviai dirbo UFA — oje kino kronikos operatoriumi.

Vaidybinis kinas

Ne vienas svajojo sukurti lietuvišką vaidybinį filmą. Kai kuriems kino entuziastams vis dėlto pavykdavo. Dar didžiojo nebylio laikais buvo išleistas vaidybinis reklaminis filmukas „Rūpestingas tėvas“, agituojantis draustis nuo gaisrų. Ir štai sensacija — ekranuose pirmoji lietuviška pilnametražė komedija „Jonukas ir Onutė“.

Filmas begarsis. 1931 m. spalio 9 d. „Forume“ įvyko „Jonuko ir Onutės“ premjera. Jonuko vaidmenį sukūrė Valstybinio dramos teatro aktorius V. F. Sipavičius, Outę — Vaidybos studijos mokinė V. Lietuvaitytė. Kiti aktoriai: P. Pinkauskaitė, A. Mackevičius, S. Petraitis, T. Chomskas, A. Leimontaitė, K Bandzevičius ir kt. Filmui sscenarijų parašė J. Linartas, padedamas pagrindinio vaidmens atlikėjo Sipavičiaus. Kadangi filmas — komedija, kūrėjai stengėsi į jį prikaišioti įvairiausių juokingų situacijų, kurias turėjo paryškinti linksmi užrašai.

Antrasis garsinio kino dešimtmetis (1939 — 1949)

Atgavus Vilniaus kraštą, kino teatrų gerokai pagausėjo. Vilniuje veikė šie kino teatrai (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Vilniuje veikę kino teatrai

Pavadinimas Savininkas Vietų sk. Adresas

Adria A. Subertovičius 400 Didžioji 34

Aušra Vivulskis 800 Kojelova

Vir Gruževskis 200 Didžioji 25

Oginskio Geležinkeliečių 400 Kojelova

Casino L. Pimanovas 800 Didžioji 47

Pan E. Baskindas 1000 Didžioji 42

Helios G. Kacas 1000 Vilniaus 22

Lux Krubičas 200 Mickevičiaus 11

Sviatovid Rutkauskas 300 Mickevičiaus 9

Eden J. Buršteinas 400 Arklių 3

Mars Arkinas ir Kalickas 1200 Aušros Vartų

Jutszenka Sperskis 150 Zavalna

Mūza E. Baskindas 500 Novogrudska

Kadangi bilietai buvo pigūs, Vilniaus kinai visada buvo gausiai lankomi. Kino teatrų skaičius dažnai keisdavosi, nes valdžia juos apkraudavo mokesčiais, kurie kartais sudarydavo iki 75 proc. pajamų. Todėl kinų savininkai bankrutuodavo. Vilniaus kino teatrai dažniausiai buvo apleisti, blogai sutvarkyti, seniai remontuoti, nešvarūs.

1939 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 75 kino teatrai.

Pirmieji pokario metai. Nusiaubtos ir nuniokotos Lietuvos atstatymo darbams reikėjo daug rankų. Užsukta stalinistinės propagandos mašina žadėjo greitą jos atstatymą ir visuotinį suklestėjimą. Propagandai turėjo tarnauti ir kinas. Pradėti atstatyti kino teatrai, organizuojamos komjaunuoliškos talkos. Norėdami privilioti daugiau žiūrovų, kino teatrai ieškojo naujovių — rengė popietes, organizavo specialius seansus invalidams, o 1945 m. gruodžio pabaigoje Vilniaus „Casino“ pasamdė džiazo orkestrą. Žiūrovams patiko ši naujovė, ir daugelis tapo nuolatiniais šio kino teatro lankytojais. 1946 m. Lietuvoje jau veikė 65 kino teatrai.

1946 m.

Lietuvoje veikė 65 kino teatrai, 1947 — aisiais jų padvigubėjo, o 1948 m. jų jau buvo 175. Plečiantis kino tinklui, gausėjo ir žiūrovų.1945 m. filmus žiūrėjo 4,9 mln., 1946 m. — 5,7 mln., o 1948 m. — 7 mln. žmonių.

Lietuviško kino meno pradžia (1949 — 1957)

Šiais didžiosios sumaišties ir sukrėtimų metais liaudis reikalavo panem et circenses. Duonos Rusijoje ir Lietuvoje užteko. Renginių ir pasilinksminimų niekada nebuvo per daug. Šią spragą turėjo užkišti kinas.

Lietuvos kino tinklo plėtra ir žiūrovų skaičius ppateiktas 2 lentelėje.

2 lentelė. Lietuvos kino tinklas ir žiūrovų skaičius

Metai Kino teatrų skaičius Žiūrovų skaičius, mln

1949 220 8,7

1950 248 8,7

1951 303 9,5

1952 404 11,4

1953 465 11,9

1954 523 14,5

1955 538 18,4

1956 566 21,2

1957 586 23,7

1956 m. pabaigoje spaudoje kaip didžiausia sensacija pranešama, jog didžiausias tuometinis Vilniaus kino teatras „Pergalė“ rekonstruojamas ir įrengiamas didelis specialus ekranas, kuriame bus rodomi specialūs filmai su „stereofonine garso reprodukcija“.

Kai kinas įvairiomis technikos naujovėmis stengėsi privilioti kuo daugiau žiūrovų, iš paskos pradėjo sėlinti naujagimis, vardu Televizija, kuris vėliau taps didžiausiu kino konkurentu. Pirmosios televizijos laidos Lietuvoje pradėtos transliuoti 1957 m. balandžio 30 d.

1956 — ieji ypač rreikšmingi Lietuvos kinui. Sukurti net trys lietuviški filmai — „Ignotas grįžo namo“, „Tiltas“ ir trumpametražis filmas „Skenduolis“ (tai Žalakevičiaus debiutas).

Daugelį metų kiekvienas lietuviškas vaidybinis filmas buvo „pirmasis“: pirmasis nacionalinės tematikos („Marytė“), pirmoji didžiulė nesėkmė („Oi, jūs grybai, grybai“), pirmoji ekranizacija ((„Ignotas grįžo namo“), pirmasis filmas, sukurtas pagal lietuvio rašytojo scenarijų („Tiltas“), pirmasis trumpametražis vaidybinis („Skenduolis“), pirmoji kino komedija („Kol nevėlu“), pirmasis sukurtas be kitų studijų paramos bei filmas vaikams ir apie vaikus („Žydrasis horizontas“) ir kt.

Prasidėjo naujas Lietuvos kino istorijos puslapis.

Faktai iš Lietuvos kino istorijos

• Lietuvos kino pradžia siejama su 1909 m., kai JAV lietuvis Antanas Račiūnas nufilmavo gimtinės vaizdus, kad parodytų juos emigratams. Tais pačiais metais kaunietis Vladislavas Starevičius susuko filmą “Prie Nemuno”. 1921 m. Lietuvos kino teatruose pasirodė Feognijaus Dunajevo nufilmuota vietinė kino kronika. Vėliau ją pradėjo kurti Stepas Uzdonas, Stasys Vainalavičius, Alfonsas Žibas, Kazys Lukšys, Ilja Goršeinas ir kt. Nuo 1926 m. ėmė steigtis pirmosios kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės. 1927 m. kino bendrovėje “Lietfilm” buvo sukurtas ppirmas 2-3 min. reklaminis vaidybinis filmas “Rūpestingas tėvas”, o 1931 m. kino bendrovėje “Akis” sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas “Onytė ir Jonelis” (rež. Jurgis Linartas ir Vladas Sipaitis).

• 1940 Lietuvai netekus nepriklausomybės, sovietai Kaune įkūrė Lietuvos respublikinę kino kronikos studiją, kuri vėliau praplėsta ir 1949 perkelta į Vilnių, o 1956 pavadinta Lietuvos kino studija. 1947 “Mosfilme” dalyvaujant lietuvių aktoriams ir kompozitoriui buvo sukurtas vaidybinis filmas “Marytė”. 1953-1956 kuriami vaidybiniai filmai bendradarbiaujant su kitomis sovietų kino studijomis. O 1957 sukurtas pirmas savarankiškas vvaidybinis filmas “Žydrasis horizontas” (rež. Vytautas Mikalauskas). Sovietiniu laikotarpiu kiekvienais metais Lietuvos kino studijoje buvo pastatoma apie 3 – 4 vaidybinius filmus, iki 40 dokumentinių, 30 – 40 numerių kino žurnalo “Tarybų Lietuva”. Daug buvo sukurta ideologinių filmų. Tačiau nepaisant griežtos cenzūros buvo sukurta nemažai gerų filmų. Lietuvių filmai pelnė apdovanojimus Sąjunginiuose ir tarptautiniuose kino festivaliuose. Vaidybinių filmų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus “Vienos dienos kronika” (1963) buvo apdovanotas VI Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje, “Niekas nenorėjo mirti” (1965) – II sąjunginiame kino festivalyje, “Tas saldus žodis – laisvė!” (1972) – VIII tarptautiniame kino festivalyje Maskvoje , Arūno Žebriūno novelė “Paskutinis šūvis” iš “Gyvųjų didvyrių” (1960) – Karlovy Varuose, “Paskutinė atostogų diena” – Lokarne, Kanų jaunimo filmų festivalyje, “Riešutų duona” (1977) – XI sąjunginiame kino festivalyje, Raimondo Vabalo “Žingsniai naktį” – I sąjunginiame kino festivalyje, “Laiptai į dangų” – VIII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos, III sąjunginiame kino festivaliuose, Algimanto Puipos ”Moteris ir keturi jos vyrai” (1983) – sąjunginiame jaunųjų kinematografininkų festivalyje Kišiniove, “Amžinoji šviesa” (1987) – San Remo festivalyje. Dokumentinių filmų režisieriaus Roberto Verbos “Senis ir žemė” (1965) apdovanotas VII Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos, III sąjunginiame kino festivaliuose, “Čiūtyta rūta” (1968) – X Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, Henriko Šablevičiaus “Mėnesienos ppasaka” (1967) – IX Pabaltijo , Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje, “Oranžinė legenda” (1975) – VI sąjunginiame sportinių filmų festivalyje , Petro Abukevičiaus “Juodieji gandrai, elniukas ir Nida” (1977) – Niujorke.

• 1987 m. kino režisierius Šarūnas Bartas įkūrė pirmą nepriklausomą kino studiją “Kinema”. 1990 m. atgavus nepriklausomybę, deja, valstybė smarkiai sumažino filmų gamybos finansavimą, taip pat vietinius filmus užgožė komerciniai užsienio filmai. Tačiau nepaisant ekonominių sunkumų Lietuvoje pradėjo steigtis naujos nedidelės kino studijos, iškilo gabūs kinematografininkai. Paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje sukuriama maždaug po 2 vaidybinius , 10 dokumentinių filmų, žurnalo “Lietuvos kronika” – 1990 – 1993m. po 24 numerius, o 1999m. – tik 4 numeriai. Lietuviški filmai pelno apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Vaidybinių filmų režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus “Žvėris, išeinantis iš jūros” (1992) buvo apdovanotas Ruanos, Gubijo festivaliuose, Algimanto Puipos “Vilko dantų karoliai” (1997) – Liubeke, Anapoje, Ruanoje, “Elzė iš Gilijos” (1999) – Anapoje. Šarūno Barto”Trys dienos” (1991) – Oporte, Diunkerke, Berlyne, “Mūsų nedaug” (1996) – Briuselyje, Anapoje. Dokumentinių filmų režisierių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmas “Iliuzijos” (1993) buvo apdovanotas San Franciske, Oberhauzene, Nijone, “Už slenksčio“ (1995) – Gijore, Audriaus Stonio “Neregių žemė” (1991) gavo Feliksą už geriausią Europos dokumentinį filmą, apdovanotas Oberhauzene, “Antigravitacija” (1995) – Bornholme, San Franciske , “Skrajojimai mėlyname lauke” ((1996) – Noibranderburge, “Uostas” – Portugalijoje, “Fedia. Trys minutės po Didžiojo sprogimo” (1999) – San Franciske. Arūno Matelio “Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį” (1990) – Oberhauzene, Bornholme, Janinos Lapinskaitės “Iš skruzdėlių gyvenimo” (1995) – Monte Karlo, Bare, “Iš elfų gyvenimo” (1996) – Monte Karlo, “Venera su katinu” (1997) – Tesalonikuose, Jakaterinburge, Valdo Navasaičio “Pavasaris” (1997) – Paryžiuje, Barselonoje, Oberhauzene.

Lietuvos kino studija

• Įkurta 1940 m. Kaune. 1940-1941 m. vadinosi Lietuvos kino kronikos studija.

• Studijoje buvo kuriamas kino žurnalas “Tarybų Lietuva”, apybraižos, garsinami vaidybiniai filmai.

• Vokiečių okupacijos metais studija buvo uždaryta.

• 1944 m. Kaune įkurtas kino korespondentų punktas.

• 1945-1947 m. punktas vadinosi Kino kronikos studija.

• 1947-1954 m. pavadinta Lietuvos kronikinių dokumentinių filmų kino studija.

• 1947-1956 m. studija kūrė filmus kartu su centrinėmis TSRS kino studijomis.

• 1953 m. kartu su kino studija “Lenfilm” pastatytas vaidybinis filmas “Aušra prie Nemuno” (rež. Arkadijus Faincimeris).

• 1949 m. Lietuvos kino studija perkelta į Vilnių.

• 1954-1956 m. studija vadinosi Lietuvos kronikinių dokumentinių ir meninių filmų kino studija.

• 1956 m. pavadinta Lietuvos kino studija.

• 1957 m. studijoje savarankiškai sukurtas pirmasis vaidybinis filmas “Žydrasis horizontas” (rež. Vytautas Mikalauskas).

• 1964 m. pastatyti filmavimo paviljonai.

• Sovietiniu laikotarpiu per metus buvo pastatoma apie 3-4 vaidybinius filmus, iki 40 dokumentinių, 30-40 numerių kino žurnalo

“Tarybų Lietuva”.

• Dabar studijoje per metus sukuriama po vieną vaidybinį filmą, 3 dokumentinius, 4 numerius “Lietuvos kronikos”.

• Šiuo metu Lietuvos kino studija yra daugiau kaip gamybinė bazė užsienio kinematografininkams.

• Čia 1996-1999 m. buvo kuriamas serialas “Nauji Robino Hudo nuotykiai”, vaidybinis filmas “Velnio aritmetika”(1998) ir kt.

Lietuvos kinematografininkai:

Petras Abukevičius (1928 — 1997). Plačiai pasaulyje žinomas lietuvių kino operatorius, režisierius, filmavęs gamtą ne tik Lietuvoje, bet ir Sibire, šiaurėje, Kamčiatkoje. Kūrė filmus Lietuvos, TSRS kino studijose, Japonijos, JAV, Anglijos kino kompanijose. Sukūrė aapie 150 filmų. Vieni iš žinomiausių – serialas „Meškutė Nida“ (1978-1980, filmas „Juodieji gandrai, elniukai ir Nida“ XXIII Niujorko tarptautiniame kino ir televizijos filmų festivalyje apdovanotas sidabro medaliu, 1980), filmai apie vilkus. Yra nufilmavęs ir retų paukščių: rausvąjį kirą, baltąją pelėdą, mažąją gulbę.

Raimundas Banionis (g. 1957 m.). Kino režisierius. Plačiai žinomi jo sukurti vaidybiniai filmai jaunimui: “Mano mažytė žmona” (1984, sąjunginiame kino festivalyje Minske apdovanotas už režisūrinį debiutą), “Neatmenu tavo veido” (1988, Didysis prizas sąjunginiame vaikų ir jaunimo kino festivalyje MMaskvoje), “Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio” (1990), “Džiazas” (1992) ir kt.

Šarūnas Bartas (g. 1964 m.). Vienas labiausiai pasaulyje žinomų Lietuvos kino režisierių. Savo kūryboje jis atmeta tradicines kinematografijos taisykles, naudoja specifinę kino kalbą. Šarūno Barto filmai yra laimėję prizus daugelyje festivalių. <

Filmai: “Trys dienos” (1991, Ekumeninės žiuri prizas, FIPRESCI prizas tarptautiniame kino festivalyje Berlyne), “Koridorius” (1995, FIPRESCI ir CICAE prizai), “Mūsų nedaug” (1996, prizai tarptautiniame kino festivalyje Anapoje), “Namai” (1997) ir kt.

Algimantas Puipa (g. 1951 m.). Vienas žymiausių kino režisierių, dažniausiai kuriantis pagal šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Daugelis jo sukurtų filmų yra pelnę prizus tarptautiniuose kino festivaliuose.

Sukūrė šiuos plačiai žinomus filmus: “Velnio sėkla” (1979, prizas Sąjunginiame kino festivalyje Dušambėje), “Moteris ir keturi jos vyrai” (1983, prizai Sąjunginiame jaunųjų kinematografininkų festivalyje Kišiniove), “Amžinoji šviesa” (1987, pagrindinis prizas San Remo autorinių filmų festivalyje), “Bilietas iki Tadž Mahalo” (1990, Ekumeninės žiuri prizas tarptautiniame Miuncheno kino festivalyje), “Vilko dantų karoliai” (1997, Ekumeninės žiuri prizas Šiaurės Šalių kino dienose Liubeke, Didysis prizas Šiaurės šalių festivalyje Ruane), ““Elzė iš Gilijos” (1999), ir kt.

• Režisierius Algimantas Puipa pasižymi reta vaidybinio kino režisieriaus savybe – sugebėjimu išgyventi, prisitaikyti ir kurti tai, ką nori. Ši jo savybė ypač suvešėjo finansiškai pačiais nepalankiausiais kinui laikais – pastarąjį dešimtmetį. Tačiau, nepaisant nuolat kuriamų filmų, A.Puipa sugeba išlikti pastovi, beveik amžina kelių paskutinių dešimtmečių lietuvių kinematografo viltis, kuri nepriklauso nei nuo sėkmių, nei nuo nesėkmių. Visą savo kūrybą būdamas arti šių dienų literatūros, režisierius sugeba jai rasti įvairių vizualių sprendimų. Kartu A.Puipa išlieka savitas iir pasiryžęs, pasitelkęs pačius netinkamiausius ekrano „filtrus”, ginti savo nepriklausomybę. Tai, ką jis laiko savo asmeniniais atradimais, kuriuos verta plėtoti akrane, greičiausiai ir palaiko intrigą.

• Intriga „kalta”, kad Algimantas Puipa taip ilgai buvo laikytas jaunu lietuvių režisieriumi, tad mes net nepastebėjome ar neįvertinome fakto, kad už jo eksperimentų, pokštų, atsakingų ir nelabai atsakingų filmų, atsiveria gana turininga patirtis, biografija, visuma. Kaip ir dauguma vaidybinio kino režisierių, jis turi Maskvos kinematografijos instituto diplomą.

• Algimantas Puipa, žinoma, ne tik autorinio kino režisierius, bet dar ir ironiškas kūrėjas. Tad ironija padėjo jam ne tik įvertinti savitikslius žaidimus su augalais „Žaibo nušviestuose” ir filtrais „Vilko dantų karoliuose”, bet ir sau pačiam suformuluoti būsimą kito kūrinio adresatą.

• „Elzė iš Gilijos” – polifoniška, stilizuota praėjusių amžių saga apie Dievo ir šėtono kovą, čia ir Dievo, ir šėtono vardu kalbantieji nėra absoliučiai teisūs ar neteisūs. Kalbančiųjų daug, jie visi skirtingi, susiję vieni su kitais ne tik nematomais ir „vidiniais” ryšiais (kaip, pvz., V.Navasaičio „Kieme”), o labai konkrečiais: siužetiniais ir svarbiausia prasminiais ryšiais – jausmais, pinigais, pareigomis, karjera.

• Personažų, įrodinėjančių savo tiesas savo gyvenimais, – daug. Našlys žvejys Jurgaitis – Kostas Smoriginas, – auginantis Elzę ir pastoviai įkišamas į kalėjimą už žvejybą netikusiais tinklais netinkamu metu. Griunbaumas – AAntanas Šurna, – sodinantis jį į kalėjimą įstatymo vardu ir dėl asmeninio nepakantumo kitataučiui, kitabūdžiui. Senasis pirklys Mykolas- Eduardas Pauliukonis – besaikis malonumų vartotojas, Jurgaičio sugėrovas ir jo gelbėtojas nuo teisėsaugos „organo” – Griunbaumo. Mykolo sūnus – jaunasis Endrikis – Andrius Paulavičius, mėginantis suderinti meilę Elzei ir prieraišumą motinai, ištikimybę tėvo verslui, o tai jį pražudo. Rusų pirkliai. Pastorius – Povilas Gaidys. Advokatas – Vytautas Paukštė. Teisėjai – Vytautas Tomkus, Jonas Pakulis. Ir moterys. Elzė – Eglė Jaselskytė, – išaugusi Mykolo namuose, grįžtanti į kopas, kad išgelbėtų tėvą nuo nelaimių, mylinti Endrikį. Mykolo žmona, Endrikio motina Gryta – Janina Lapinskaitė – pareigos ir beatodairiškos meilės lydinys. Pro visų jų namų – ar ištaigingos Mykolo ir Grytos trobos, ar skurdaus Jurgaičių būsto, ar Griunbaumo kontoros – langus matosi supantys juos jūra ir smėlis.

• Šiame kostiuminiame-psichologiniame filme, žinoma, visa našta tenka režisieriui, pasiryžusiam nė vienos linijos nepateikti probėgšmom, visas jas jungti į visumą. Ir jo darbui su aktoriais. Šioje veik reklaminėje žinutėje norisi pabrėžti kone visų aktorių sugebėjimą išvengti formalumo, vienprasmiškumo. Kone kiekvieną jų tramdo būtinybė suvokti kino specifiką – aibė stambių planų, kuriems pasiryžo A.Puipa, nepakenčia teatrališkumo, ir menkiausias falšas, perspaudimas priekaištu badytų akis.

• Skubotai, remdamasi tik Berlyno festivalyje matyto filmo įįspūdžiais, stengiuosi atsakyti į klausimą, kodėl šiame išties sklidiname turinio, filosofinių prasmių, aktorinių darbų filme visgi žiojėja, atrodytų, elementariausios properšos, apsunkinančios jo žiūrėjimą. Gal visgi todėl, kad Algimantas Puipa vienas pabandė kinui sugrąžinti žiūrovą ir pamatė, jog iš pradžių – profesija, paskui – refleksijos. O ne atvirkščiai.

Raimondas Vabalas (g. 1937 m.). Raimondas Vabalas – vienas iš nedaugelio lietuvių režisierių, filmavęs įvairių žanrų filmus.

Žymiausi režisieriaus sukurti filmai: “Laiptai į dangų” (1966) – vienas reikšmingiausių filmų pokario tema, “Birželis, vasaros pradžia” (1969) – apie nūdienos problemas, “Marš, marš, tra-ta-ta” – pirmasis groteskas lietuvių ekrane.

Bene daugiausia lietuvių žiūrovų dėmesio sulaukė R. Vabalo filmas apie S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį – “Skrydis per Atlantą” (1983).

Vytautas Žalakevičius (1930 — 1996). Vytautas Žalakevičius – ryškiausias lietuvių kino scenaristas ir režisierius, kūręs filmus ne tik Lietuvos kino studijoje, bet ir “Mosfilme”. Jo filmai yra pelnę daugybę kino festivalių apdovanojimų.

1991 m. kartu su Kęstu Petruliu įsteigė kino studiją “2000”.

Plačiai žinomi jo filmai: “Adomas nori būti žmogumi” (1959), “Vienos dienos kronika” (1963), “Niekas nenorėjo mirti” (1965), “Tas saldus žodis – laisvė!” (1973), “Visa teisybė apie Kolumbą” (1970), “Žvėris, išeinantis iš jūros” (1992) ir kt.

Arūnas Žebriūnas (g. 1930 m.). Arūnas Žebriūnas – aukštos plastinės kultūros režisierius, sukūręs pirmą

lietuvišką miuziklą “Velnio nuotaka” (1974), pirmąją lietuvišką kino tragikomediją “Riešutų duona” (1977) – už jį 1978 m. sąjunginiame kino festivalyje filmas gavo prizą už režisūrinio meistriškumo savitumą. Kūrė subtilius filmus apie vaikus – “Gyvieji didvyriai”, novelė “Paskutinis šūvis (1960), “Paskutinė atostogų diena” (1964), “Gražuolė” (1969) ir kt.

Literatūra

1. Mikalauskas Vytautas, „Kinas Lietuvoje (nuo atrakciono iki nacionalinio kino)“, leidykla „Margi raštai“, Vilnius, 1999.

2. www.sociumas.lt

3. http://teatras.mch.mii.lt/Kinas/Kinas.htm