REnesansiškoji meno samprata

I. Renesanso priešistorė: viduramžių pasaulėžiūra ir kultūrinė situacija

Po ankstyvosios krikščionybės epochos ir Romos imperijos žlugimo ėjęs laikotarpis, kuris truko maždaug nuo 500 iki 1000 m. gali būti vadinamas toli gražu ne pagiriamuoju tamsiųjų amžių vardu. Vadiname šiuos šimtmečius tamsiaisiais, nes anais visuotinio kraustymosi, karų ir perversmų laikais žmonės skendėjo tamsybėse, mažai teturėjo žinių, kuriomis galėjo vadovautis. Viduramžių žmonėms neregimasis – pragaro siaubūnų ar demonų – pasaulis buvo lygiai toks pat tikras, kaip ir kasdieninė badmečių, ligų bei žudinių patirtis. MMeno formos, gyvavusios tuo laikotarpiu, buvo glaudžiai persipinusios su bažnytine, biblijine temomis.Bažnytinė ideologija skelbusi žmogaus kančią, menkumą prieš visagalį Dievą, o išsigelbėjimas iš viso to tebuvo mirtis ir dangiškoji palaima.

Tačiau visus šiuos šimtmečius būta ir vyrų ir moterų, atsidavusių menui ir mokslui, kurie susižavėję bibliotekose ir lobynuose saugomais antikinio pasaulio kūriniais, bandė atgaivinti savo mėgstamiausius menus. Tačiau dažnai visa jų veikla nueidavo vėjais – jos rezultatus nušluodavo nauji karai bei ginkluotų šiauriečių, visai kitaip supratusių meną, antplūdžiai. Dažnai vadinamos bbarbarais, šios atvykėlių gentys turėjo savitą grožio ir meno supratimą, kuris atspindėjo jų pagonišką ir primityvų gyvenimo būdą. Jų meno dirbiniuose dominavo gyvūnų, slibinų temos. Kita vertus, laikotarpis tarp Romos žlugimo ir renesanso epochos, kurį italai vadina gotika turėjo genialių mmokslininkų, menininkų ir architektų. Gotikos architektūra, jos kylančios į viršų erdvės bei siauri vitražų langai kelia mums pagarbią baimę. Verta paminėti ir viduramžių bažnytinės muzikos suklestėjimą.

II. Renesansiškoji epocha – būdingiausi bruožai

Kai kurie istorikai renesanso pradžią laiko italų poeto Frančesko Petrarkos (1304-1374) laikus. Petrarka, puikus rašytojas, kritikavęs viduramžių mokymą, siekė atgaivinti tokį išsilavinimą, kurį gaudavo senovės Romos jaunuoliai, grindžiamą humanitariniais mokslais: gramatika, etika, istorija, retorika. Mokiniai, įgiję tokį išsilavinimą, buvo vadinami humanistais. Petraraka pasekė ir kiti viduramžių šviesuoliai, siekę prikelti antikos laikų estetines, filosofines pažiūras ir pritaikyti jas to meto mene bei švietime.

Taigi humanizmas buvo itin pažangus judėjimas, prasiskverbęs į scholastikos rėmus, pakeitęs ir suteikęs naują vertę tokioms meno šakoms, kaip poezija, muzika ar tapyba.

Estetinai ir etiniai antikos idealai, iišpopuliarinti atrastų tekstų, padeda gražinti žmogui vietą kosmose. Žmogus, skirtingai nei viduramžiais, tampa svarbus, trokštantis žinių ir galintis tobulėti. Pagrindinė vieta renesanso mene skiriama būtent žmogui, kuris tampa laisvas valdyti erdvę ir laiką. Du renesanso meno poliai bus žmogus ir stiliaus troškimas. Iš čia atsirado monumentalumo ir išbaigtumo tendencijos, kartais net smulkiausiuose dalykuose.

Siekdami parodyti renesanso meno santaika su to meto ideologija katalykybe, kai kurie humanistai net bandė sutaikyti tris didžiąsias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Tai kartais net aatsispindi kūriniuose.

Nuolatinė renesanso autopedagogika tokia: „Mainai tarp dailės ir kitų kultūros apraiškų yra nenutrūkstami ir gyvybingi“.

Kalbant apie renesanso epochos kūrinius reikia paminėti, kad tikrovė juose nėra kopijuojama, ji net nėra interpretuojama, perleidžiant “pro temperamento prizme“. Renesanso menas randa archetipus ne sukurtoje, o kuriančioje gamtoje. O menininkas turi prisiderinti prie kūrybos proceso.

Taigi, renesansas visų pirma sužydėjo Italijoje. Iki tol jokiame kitame mieste nėra buvę tokio stipraus pasitikėjimo ir vilties kaip turtingame prekybos centre Florencijoje. Kaip tik čia pirmaisiais XV a. dešimtmečiais grupė meninikų sąmoningai ėmėsi kurti naują meną ir atsižadėjo praeities įdėjų.

III. Renesanso įpatumai įvairiose meno srityse:

1. Tapyba

Tapyba, neišvengiamai užimanti svarbiausią vietą bet kokiame kūrinyje apie šią epochą, vaduojasi , ir kaskart vis labiau, iš religinių puošmenų. Geresnis anatominės formos suvokimas kyla iš antikinių statulų. Apie 1410 m. architektas Filipas Bruneleskis padarė atradimą, pirmą kartą panaudodamas perspektyvą, taip suteikdamas kūriniui dar daugiau tikroviškumo. Į atpasakojamąjį vaizdavimą įsiveržęs mąstymas, kartais diktuojantis visai kitokius tradicinius elementus (simbolius ir kt.), atveria meninikui galimybę laisvai kurti tapybos spektaklį.

Freska, tapybos būdas, žinomas jau romėnų laikais, renesanso menininkų buvo ypač mėgstamas. Čeninas Čeninis, knygos „Meistro vadovas“ (1390) autorius, apibūdino freskos tapymą kaip „mieliausią, patraukliausią darbą“. Tačiau toks darbas ddažnai buvo itin ilgas, sekinantis, bei reikalaujantis didelio kruopštumo. Tam, kad spėtų, atlikti savo užsakymus, dažnai renesanso tapytojai samdėsi padėjėjus, kurie piešdavo kitas paveikslo dalis, pavayzdžiui gyvūnus.

Renesanso menininkai išpuoselėjo ir kitus tris tapybos žanrus: portretą, peizažą ir natiurmortą. Atsisakę viduramžių papročio vaizduoti daugiausia religines scenas, jie susidomėjo istorijos temomis ir graikų bei romėnų mitologija. Dailininkai žavėjosi naujomis idėjomis ir pačių atrastais naujais tapybos būdais, jie jautė, kaip rašo Albertas, kad „panorėjęs žmogus gali viską.“ Būdamas tipiškas renesanso laikų „universalusis žmogus“ – architektas, poetas, dramaturgas, matematikas ir atletas, Albertis taip samprotavo visai pagristai. „Tau duotos grakštesnis negu kitų gyvūnų kūnas.aštrios ir švelnios juslės.gabumai, protas ir atmintis, derantys nemirtingam dievui“, rašė jis. Todėl renesanso tapytojų paveiksluose daug nuogų gražių moterų ir patrauklių, raumeningų vyrų figurų. Dailininkai daugiau dėmėsio skyrė ir fonui, kuriame įkurdindavo savo herojus; net ir religiniuose paveiksluose nevengė vaizduoti paprastų žmonių, naminių gyvūnų, apyvokos reikmenų, augalų, pastatų ir gamtos. Gotikiniai paveislai baugino, buvo iškilmingi ir dažnai niurūs, o renesanso tapytojų kūriniuose žmonės džiaugėsi gyvenimu.

2. Architektūra

Renesanso architektai turėjo būti ir šiokie tokie antikos žinovai. Iš senovės laikų buvo išlikę daug statinių, ir architektai jų detales, formas, ornamentus pritaikydavo kurdami savo stilių. Jau minėtas Filipas Bruneleskis taip pat ddaug keliavęs, matęs daug šventyklų, rumų griuvėsių, siekė sukurti naują statybos stilių, kuriame iš laisvai pavartotų antikinės archtektūros formų gimtų nauja harmonija ir grožis. Jis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Jo projektuotuose statiniuse atsispindi antikos elementų ir unikalių detalių, formų sintezė, kuri sudaro tokį lengvumo ir grakštumo įspūdį, su kuriuo negali lygintis jokie ankstesni statiniai. Ne tik eksterjere, bet ir proporcingame interjere nėra nieko, kas primintų gotikos meistrų taip vertintas formas. Nėra nei aukštų langų nei lieknų kolonų.

Tenka pripažinti, kad Bruneleskio siekta programa buvo įgyvendinta, nes netgi dabar statomuose statiniuose (nors jie ir neturi kolonų ar panašios apdailos) yra antikinių formų atgarsių, tai durų ir lankų karnizų forma, pastato išmatavimai bei proporcijos.

Vėliau renesanso architektai įdiegė ir daugiau naujovių. Kai Donatas Bramantė ( apie 1444-1514) popiežiaus Aleksandro VI užsakymu perstatinėjo Tempjetą – Šv. Petro bažnytėlę Romoje, jis atsisakė viduramžių bažnyčioms įprasto kryžiaus formos plano ir pasinaudojo apvaliomis romėnų šventykloms būdingu modeliu. Kiti renesanso architektai atgaivino Virtuvijaus miestų projektavimo idėjas. Jie siūlė gyvenvietes planuoti romėnų miesto pavyzdžiu: nutiesti kanalizaciją, akvedukus, tiksliai matematiškai suplanuotų gatvių tinklą bei įrengti erdvias aikštes.

Tikrasis Renesanso architekto troškimas buvo suprojektuoti pastatą, kuris nepaisant jo

paskirties, tiesiog pasižymėtų gražiomis proporcijomis ir vidaus erdve, įspūdinga struktūra. Jie troško tobulos simetrijos ir taisyklingumo, o jų negalėdavo pasiekti, jei telkdavo dėmėsį į praktinius pastato reikalavimus

3. Skulptūra

Kaip ir architektai, renesanso skulptoriai idėjų sėmėsi antikinių skulptūrų liekanose. Kaip ir antikos laikais, skulptoriai kūrė raitelių statulas bei žymių žmonių biustus. Žymiausi renesanso skluptoriai – Donatelas, MIkelandželas, Verokjas tyrinėjo augalus, įvairiausius gyvūnus,skrodė žmonių lavonus, kad paskui galėtų panaudoti tai savo darbuose.

Vienas garsiausių skulptūros bei tapybos meistrų – Mikelandželas buvo ttaip gerai išstudijavęs žmogaus anatomiją, kad nebuvo tokios pozos ar judesio, kuriuos, jam butų buvę sunku perteikti freskoje ar skulptūroje. Jo garsioji skulptūra „ Mirštantis vergas“ yra tik vienas iš daugelio jo šedevrų. Žiurint į šią skulptūrą, pajuntame koks neapsakomas grožis slypi tame atsipalaidavime ir išsivadavime iš gyvenimo kovos. Stovint prieš šią skulptūrą, net sunku patikėti, kad ji gimė iš šalto negyvo akmens. Atrodo tarsi ji juda ir kartu lieka rami. Tai viena didžiųjų jo kūrybos paslapčių, iki šiol visus ttebekerinti,- kad ir kaip veržliai judėtų ir sukiotųsi jo vaizduojami kūnai, skulptūros kontūrai visada lieka tvirti, paprasti ir ramūs. Taip yra todėl, kad prieš pradėdamas darbą, skulptorius tarytum įsivaizdavo savo skulptūras glūdinčias marmuro luite, kurį jis buvo pasirinkęs:o jo, kaip sskulptoriaus užduotis, būdavo tik išvaduoti figūras iš jas kaustančio akmens. Todėl paprasta akmens forma visada išlieka jo statulų kontūruose, ir nors jos vaizduoja labai sudėtingus judesius, visa kompozicija yra vientisa ir darni.

Taigi tokia Mikelandželo kūryba skatino tobulėti visą renesanso meną, kuris įgavo dar didesnį sugebėjimą su džiaugsmu žvelgti į žmogų, meilę ir gamtą.

4. Muzika

Renesanso laikotarpiu muzika buvo svarbi Bažnyčios apeigų ir dvaro gyvenimo dalis. Ir paprasti žmonės mėgo linksmintis pritariant muzikai.

Renesanso autoriai teigia, kad kompozitoriai Gijomas Diufaji ir Žoskenas Dėprė patobulino muziką taip pat, kaip Donatelas ir Mikelandželas pakeitė tapybą ir skulptūrą. XV a. aštuntajame dešimtmetyje Johanas de Tinkoris ( apie 1435-1511), Italijoje gyvenęs olandas, tvirtino, kad „nėra nė menkiausio.verto klausytis kūrinėlio, kuris nebūtų sukurtas pper pastaruosius ketursdešimt metų.“

Renesanso muzikantai negalėjo mėgdžioti graikų ar romėnų, nes senovėje muzika nebuvo užrašoma. Tačiau jiems buvo pažįstamos graikų filosofo Pitagoro teorijos, tvirtinusios, kad harmonija turi remtis matematiniais intervalais, ypač tercijomis ir kvintomis( tokiais sąskambiais, kai anroji gaida dviem ir keturiais tonais aukštesnė už pirmąją). Renesanso kompozitoriai, pasinaudodami šiomis idėjomis, sukūrė kontrapunkto (harmoningo balsų derinimo) dėsnius. Florencijos katedros kupolo šventinimo iškilmėms Diufė parašė „Nuper rosarum flores“ – kūrinį, kurio garsų sąskambiai atitinka Bruneleskio kupolo proporcijas.

Vėliau kompozitoriai ėmė kkurti daugiąbalsę muziką, pabrėždami kelių balsų skambėjimo darną. Išpopuliarėjo tokie instrumentai, kaip klavesinas ir liutnia. Žodžiai, jų nuotaika taip pat įgavo naują reikšmę. Vėlyvojo renesanso kompozitoriai dažnai grįsdavo savo kūrinį viena paprasta melodija, nuolat kartojama įvairių balsų. Taigi renesanso muzikoje skambėjo sudėtingos melodijų ir dermių pynės.

Suvienodėjo gaidų rašymas, ir 1501 Venecijoje Otavianas Petručis pirmą kartą išspausdino muzikinį kūrinį su gaidomis ir žodžiais. Save gerbiančiam dvariškiui pasidarė būtina mokėti dainuoti ir groti. Kompozitoriai kūrė šokių muziką dvaro pasilinksminimams, pritaikydavo melodijas Petrarkos ir romėnų poeto Vergilijaus eilėms.

Troškimas suderinti poeziją su muzika išugdė madrigalo žanrą. O XVI a. Florencijos muzikų grupė – Camerata fiorentina – užsibrėžė sukurti tokią muzikinę formą, kuri primintų antikos muzikavimą. Šis sąjūdis sąlygojo operos atsiradimą amžiaus pabaigoje.

5. Teatras

Viduramažių Europoje miestelėnų gildijos rengdavo vaidinimus religinėmis temomis – miraklius ir misterijas. Toks teatras, kokį mes pažįstame dabar, atsirado renesanso Italijoje.

Iš pradžių mokslininkai humanistai, atsiradę graikų tragediją bei komediją, mėgino jas pamėgdžioti. Dramaturgai ėmėsi pasaulietinių temų: jie kūrė proginius spektaklius (tarkime, vestuvėms) ir dvaro vaidinimus, kuriuose buvo rodomos scenos iš legendų apie karalių Artūrą arba svarbių istorinių įvykių paveikslai. Dėl to Bažnyčia uždraudė aktoriams vaidinti ant šventovių laiptų, jiems teko kraustytis į vežimus ir balkonus.

Pirmasis teatras Europoje buvo ppastatytas Anglijoje 1576, finansuojant pačiai karalienei Elžbietai I. Tai buvo trijų aukštų pastatas, su aplink išdėstytomis ložėmis turtingiesiems. Neturintys už ką įsigyti bilietą, stovėdavo viduryje, prie pat scenos. Scena buvo itin išsikišusi, todėl tarp aktorių ir žiūrovų buvo nuolat palaikomas glaudus ryšys.

Augant teatrui, tobulėjo ir vaidyba, ypač nuo XVI a. vidurio, kai pirmą kartą scenoje buvo leista pasirodyti moterims. Be to, atsiranda profesionalūs aktoriai, apmokami pasiturinčių didikų. Renesanso aktorius privelėjo turėti švarų, stiprų balsą ir sugebėti perteikti jausmus.Vaidinamos buvo dramos – tragedijos, komedijos, kurios atspindėjo to laikmečio socialines negeroves, turtingųjų gyvenimą. Norint įtikti įvairių luomų žiurovams, neretai būdavo pateikiama vulgarių, net įžeidžiančių istorijų, vaidinimų iš kasdieninio gyvenimo. Vaidinimams buvo naudojami Kristoferio Marlou, Viljamo Šekspyro, Džono Heivudo, Beno Džonsono dramos kūriniai.

1580 italų architektas Andrėja Paladijas Vičenzoje pastatė pirmąjį nuolatinį teatrą Italijoje.

6. Literatūra

Renesansas prasidėjo daug metų iki pirmosios spausdintos knygos pasirodymo, tačiau vienas mūsų laikų istorikas tvirtina, kad be spausdintos knygos nebūtų buvę ir renesanso.

Iki spaudos išradimo visos knygos būdavo perrašinėjamos ranka ant pergamento – ypatingu būdu išdirbtos veršiuko odos. Apie 1439 vokietis Johanas Gutenbergas išrado presą, pavertusį spausdinimą mechaniniu darbu.

Iš pradžių žmonėms nepatiko naujųjų spausdintų knygų išvaizda, todėl spaustuvininkai palikdavo tuščios vietos iliustratoriams, kad ššie papouštų tekstą ranka.

Spausdintos knygos padėjo plisti renesanso idėjoms, iš pradžių Italijoje, o paskui ir likusioje Europoje. Knygų gamyba atpigo, todėl tekstai tapo lengviau prieinami mokslininkams. Vis daugiau žmonių galėjo susipažinti su naujomis idėjomis. Negana to, kadangi įsigyti knygą pasidarė nesunku, vyrai ir moterys, norėję atrodyti kultūringi, privalėjo būti apsiskaitę.

Jau viduramžių pabaigoje romėnų rašytojus imta labiau studijuoti. Jų mėgėjai mokosi senųjų kalbų, stengiasi suprasti antikos rašytojų grožį, jį iškelti aikštėn, komentuoti. Pirmi garsieji humanistai buvo Petrarka, Bokačio ir kt. Jie ir patys rašė dailia lotynų kalba mokslo ir grožinės literatūros kūrinių. Senųjų tautų kultūra ypač imta domėtis, kai 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį, ir daug graikų mokslininkų turėjo persikelti į Italiją. Jų atnešta graikų ar romėnų kultūros sėkla paskatino italų rašytojus pamėgdžioti senovės kūrinių formas.

Labiausiai buvo susižavėta poema. Daugelis rašytojų laikė savo pareiga parašyti poemą, panašią į „Iliadą“ ar „Eneidą“. Labai gerbiama buvo odė; populiari epigrama, ypač dvaro poetų tarpe. Tačiau renesanso literatūra nebuvo tik antikos kūrinių mėgdžiojimu. Joje reiškiasi dar viduramžių literatūros liekanų; atsiranda ir naujų literatūrinių formų: Petrarka ištobulina sonetą, Bokačio – novelę, sukuriamas savarankiškas realistinės dramos žanras (Ispanijoje – Lope de Vega ir Kalderonas, Anglijoje – Šekspyras).

Renesanso rašytojai ir vaizduoja tokius žmones,

kokius matė gyvenime. Žmogų, kuris nedaug galvoja, bet kuris mėgsta smagų, egoistinį gyvenimą. Kada kalba apie žmogų, jame pastebi ir kūno, ir sielos gyvenimą. Ypač iškelia kūno fizinį grožį: atrodo, kad žmoguje temato tik lanksčias linijas, švelnius judesius, kuriuos aprašinėja ligi smulkmenų. O sielos gyvenimas taip pat yra savotiškas: čia randi daug aistrų, jausmų; daugiausia, tai žmogaus žemosios prigimties polinkiai, instinktai: kerštas, pavydas, garbės troškimas, egoizmas, išdidumas, veidmainiavimas, meilės aistros. Kaip antitezė joms atskleidžiamos ir dorybės: meilės skaistumas, nuoširdumas, ištikimybė, vvaikų meilė tėvams, draugiškumas. Šitais jausmais alsuoja ir T.Taso, ir Šekspyro žmonės, nors nevienodai stipriai. Sukilusios emocijos nulemia žmogaus veiksmus. Jų malšinti niekas ir nesistengia: leidžia laisvai reikštis žmogaus prigimčiai.

Laimingo, smagaus gyvenimo noras priverčia renesanso rašytoją pažiūrėti į žmogų iš juokingos pusės. Net kilniosios žmogaus pastangos parodomos, kiek jos apgailėtinai juokingos (Don Kichotas), o ką bekalbėti apie nekilnius poelgius. Tačiau ir juoką, ir kančią renesansas parodo ne doroviniais sumetimais (ne tam, kad skaitytoją jais skatintų ar atpratintų), bet estetiniais, ddėl įdomumo, dėl smagumo.

IV. Renesanso meno paveldas ir įtaka tolesnėms epochoms

Renesanso laimėjimai itin praturtino žmoniją. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, net sunku ir aprėpti, visą tai, kas užgimė, ar atgimė renesanso epochoje, o šiandien yra taip įaugę, įsilieję į bbendrą kultūros visumą, kad to net nepastebime. Didžios asmenybės, tokios kaip Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, ir Rafaelis, gerokai pastūmėjo žmonijos pažangą.

Renesanso mokslininkai atgaivino archeologijos ir istorijos mokslus. Jie sugalvojo malonų akiai popieriaus formatą, daugelį mūsų paveldėtų muzikos žanrų. Aistringas žinių troškimas padėjo pamatus XVII a. mokslo revoliucijai ir XVIII a. Švietimo sąjūdžiui. Taigi renesansas atvėrė kelią dabartinei matematikai, gamtos mokslams ir madicinai.

Renesanso laikais susiklostė mandagaus elgesio taisyklės: joms didžiausią poveikį padarė italo Kastiljonės knyga „Dvariškis“.

XIX šimtmečio istorikai tvirtino, kad pasauliui, kuriame jie gyvena, prasmę ir pavidalą suteikė renesanso laimėjimai. Dž. A.Saimonsas 1875 rašė, jog „Kastiljonės dvariškis yra.mūsų laikų džentelmenas – tiks, koks norėtų būti kiekvienas išsilavinęs sių dienų žmogus.“

Drauge su renesansu gimė menininkas (( kaip santykinai laisvos valios žmogus) ir meno kūrinys (kaip specifinis jo veiklos produktas): jie nebuvo kaip antikos išimtys, jie virto taisykle.

Per tuos kelis renesanso amžius būta išskirtinio sugyvenimo tarp meno ir filosofijos, net tarp meno ir mokslo, kaip ir tarp meno ir kasdieninio gyvenimo. Kasdieninis gyvenimas ir keičiamas, ir vertinamas dėl jo paties: renesansas taip pat padėjo suvokti tam tikrą „gyvenimo malonumą“. Žmogus įgavo laisvės, polėkio sveikų, natūralių instinktų pasireiškimui, džiaugsmo, pasitikėjimo bei optimizmo. Renesanso epochos šedevrai ir ššiuolaikiniam žmogui dovanoja tai, ko jam, regis, žiauriausiai trūksta: erdvę ir spindesį.

IV. Literatūra

1. E.H. Gombrich – „Meno Istorija“

2. Gerard Legrand – „Renesanso Menas“

3. John D. Clare – „Italų Renesansas“