H.Cartier-Bresson’o ir Eugene Atget kūrybos bendrumai bei skirtumai

Turinys:

Įvadas 3

Eugene Atget 3

H.Cartier-Bresson 7

Išvados 10

Lietratūros sąrašas 11

Įvadas

Šiame darbe analizuojami du žymūs fotomenininkai-dokumentalistai. Eugene Atget XIX amžiasu fotografas ir Henri Cartier-Bresson XX amžiaus gyvasis klasikas. Jū kūryba, konceptai yra labai glaudžiai susiję – Bressonas mokėsi iš Atget’o gyvenimo supratimo, daiktų įkūnyjimo žmonėse ir žmonių įkūnyjimo daiktuose. to paprasto ir mielo stiliaus, tobulos technikos, kompozicijos, šviesotamsos panaudojimo. Abu menininkai nebuvo vienodai vertinami – Atget laikais dokumentinė fotografija dar nebuvo suprasta, o Bressono – suklestėjo.

Eugene Atget (1856-1927)

XIX amžiaus fotografas, objektyvaus dokumentalizmo atstovas. Jo mėgstamiausia tema buvo Paryžiaus ggatvės, žmonių gyvenimas. E.Atget’ui Paryžius buvo svetimas, jis paaukojo 25 metus, kad jį pažintų. Buvęs jureivis, jis nusprendė pavergti Pryžių. 1890-tųjų pradžioje Atget atsidurė svetimame mieste apsiginklavęs sunkia foto-amunicija. Metodiškai ieškojo motyvų.

Jo kūryboje stebina neįprastas kasdieniškumas, subtilūs miesto vaizdeliai. Atget fotografavo vietas, kur retai lankosi turistai, charakteringas gatveles, vitrinas, renginius, vengė nuvalkiotų įžymiųvietu –Triumfo arkos, Luvro, Bastilijos. O jeigu šios vietos ir pakliudavo į jo objektyvą, tai būdavo demonstrujamos visai kitu rakursu, žvelgiant į jas paryžiečio žvilgsniu, be jų pparabangaus parodomojo blizgesio. Tai buvo pats gyvenimas be pagražinimų, išsiskiriantis savo ryškumu ir paprastumu, be pretenzijos į meniškumą, jis vis gi tapo Menu iš didžiosios raidės. Atget mėgo senąjį miestą, nesubjaurotą naujovių, siauras gatveles, krautuvėles, įprastus žmones – vežikus, pienininkes, ggatvės prekeivius, muzikantus etc. Į jo objektyva dažnai papuldavo masinių pasilinksminimų vietos – karuselės, turgavietės, mugės. visa tai, kas taip ir liko XIX amžiaus Paryžiuje.

Atget įamžindavo neginčytinus faktus, apnuogintdamas pačią jų esmę, faktų faktūrą, daiktų gyvybę, gyvų sąstingį. Paskiri gyvenimiški monologai jo fotografijose susipyna į kabantį judantį ir mirusį peizažinį “žmogdaiktį”. Pasak A.Bretono, publikavusio Atget fotografijas “Revolution Surrealiste” žurnale “Atget nufotografavo labai gražų lavoną. Jo vardas – Paryžius. Pauostykime šį kvapą.”

“Dirbantys tekintojai”. Paryžiaus Istorijos bibliotekos kolekcija.

Įprastinis tuometinio Paryžiaus gatvės vaizdelis. Rimta nuotaika, tekintojai įjunkę į savo darbus, mažai ką tepastebi aplinkui. Pirmame plane didelis charakteringas jų staklių ratas, kuris iškart atkreipia dėmesį, kadangi yra sufokusuotas. Antras planas šiek tiek blankesnis, žmonių veidai atspindi ramybę ir susikaupimą. Vienas tekintojas lengvai nnustebęs, tačiau ta nustaba nesuardo jo abejingos veido išraiškos. Trečias planas išplaukęs ir nublankęs, matosi gatvė, tikriausiai nykus vidurdienis, kai viskas apmirę. Puikiai sustatyta centrinė kompozicija – pagrindinės figūros tuo pat metu išsiskiria ir įislieja į peizažą. Scena tiesiog alsuoja gyvenimo ritmu, nėra nieko išskirtinio, kas neįsipaišytų į kasdienybę, bet toje kasdienybėje randame nemažai individualių, napakartojamų akimirkų, kelios jų yra užfiksuotos šiame natūralios šviesos nuglaistytame kadre.

Atrakcionai invalidų aikštėje, 1898 metai. Paryžiaus Istorijos bibliotekos kolekcija.

Ši nuotrauka puikiai atspindi tuometinio pparyžiaus gyvenimą. Matome kaip apsirengę žmonės, jų pasilinksminimus. Kompozicija yra tobula. Nors galėtų atrodyti, jog iš dešinės didysis apžvalgos ratas nusveria į šoną, tačiau centrinė pirmaplanė žmonių grupė išlyginą kompozicinę pusiausvyrą. Medinės supynių konstrukcijos atrodo nerealiai derėdamos su rato burbulais, lyg koks ateities kosmouostas

Vaikai lėlių spektaklyje Liuksemburgo sode, 6tas rajonas, 1898.

Paryžiaus Istorijos bibliotekos kolekcija.

Fotografija fiksuoja mažus vaikus atvestus į lėlių teatro spektaklį. Kompozicija standartinė, centrinė. Matosi ne tik pirmame plane esantys vaikai, bet ir antro plano peizažas – medžiai, stovintys vaikų tėvai. Vaikai šventiškai išpuošti, susikaupusiais kupinais nuostabos ir susižavėjimo veidais – fotografui puikiai pavyko įamžinti jų emocijas.

“Auksinės saulės” parduotuvė. Mokyklos aikštė, 1sis rajonas, 1902.

Paryžiaus Istorijos bibliotekos kolekcija.

Fotografijoje vaizduojama tipiška XIX-XX amžiaus sandūros alkoholio-bakalėjos krautuvėlė. Garai atspindėta fasado architektūra, krautuvėlės savininkas pasitempęs stovi tarpdury, akivaizdžiai didžiuodamasis savo turtu. Fotografija dvelkia to meto dvasia, buržuaziniu, ramiu gyvenimu. Vykusiai pagautas šviesotamsos kontrastas, matosi kiekviena smulkmenėlė. Vyrauja linksmai-rimta vidurdienio nuotaika.

Henri Cartier-Bresson (1908)

Gyvas XX amžiaus klasikas.

“Manes nedomina fotografija savime. Aš tiesiog noriu užfiksuoti realybės kąsnelį. Aš nenoriu nieko įrodinėti at pabrėžti. Daiktai ir žmonės kalba patys už save. Aš neužsiimu “virtuve”. Darbas laboratorijoje, ar studijoje verčia vemti. Nekenčiu manipuliuoti – nei fotografavimo metu, nei po to, tamsiame kambaryje. Gera akis visuomet pastebės tokias manipuliacijas. VVienintelis kūrybos momentas, tai viena dvidešimt penktoji sekundės dalis kai spragsi mygtukas, kameroje sušvyti ir judesys sustoja.”

Henri Cartier-Bresson

Pagrindinis Bresson’o kūrybos kredo buvo – jokių pastatymų, dirbtinių kadrų, jis norėjo atspindėti tikrą gyvenimą, nesurežisuotą mimiką, plikus nepagražintus įvykius, daiktus. Savo fotografijų, padarytų per 20 metų įvairiose šalyse, albumą jis pavadino “Išsaugoti vaizdai”. Fotografas norėjo tuo pabrėžti nepakartojamą akimirkų žavėsį, kiekvienos vietovės, žmogaus ar įvykio autentiškumą. Tai aukščiausios klasės realistas, nepripažįstantis jokio dirbtinumo, tik gryną gyvenimą. Dirbdamas, jis kilometrais naudodavo juostelę, po to išrinkdamas patį geriausią kadrą. Kai kurie jo pagauti momentai tiesiog stulbina savo staigumu – kaip per tokią trumpą akimirką galimą spėti pakelti fotoaparatą ir užfiksuoti kadrą.

Bresonas ypatingai domisi žmonėmis, bet koks įvykis, tai tik proga parodyti žmogų. Net fotografuodamas minia jis sugebėdavo “pagauti” kiekvieno žmogaus veido išraišką, charakterį, parodyti, kad nors ir minioje, tačiau kiekvienas žmogutis yra nepakartojama asmenybė.

Žiūrint į jo fotografijas vienu metu pradeda veikti ir širdis ir siela ir protas. Šimtai skirtingų nuotraukų patalogiškai panašios savo neišaiškintu paslapting, tačiau kyšančių iš visų galų paslaptingumu. Mintys skrieja įamžintų įvykių link. Kuri tai momentą atrodo, kad žinai nupaveiksluotos moters mintis, arba vienišo benamio šuns istoriją, girdi ką rekia minia per Gandi laidotuves.

Jaučiasi nepakartojamas, gilus lyg vandenynas gyvojo, žžmonių, valstybių gyvenimo alsavimas. Nepadirbtas tonusas. Pavrčius Bresson’o albuma arba apsilankius parodoje ima noras rašyti pakilias eiles ir šypsotis.

Šioje fotografijoje užfiksuotas momentinis būčinys. Nustabi įsimylėjelių aikimirka, nepakartojama veido išraiška, tai lyg sustingęs saldumas, net šuo pagautas tokiame smalsumo judesyje lyg suprastų kas čia dedasi. Valiukiški jaunuoliai, pamiršę viską gyvenime, mėgaujasi momentu, kurio jau niekada nebebus tokio pat, ir kurį meistriškai įamžino Bresson’as. Čia klasikinė centrinė kompozicija, galbūt galėtų būti daugiau apačios ir šiek tiek mažiau viršaus, tačiau dokumentinei fotografijai tai visiškai priimtina ir atleistina.

Štai Tarybų Sąjungos 50-70-tų metų ciklo nuotrauka. Maskva, tramvajai, dvi besikalbančios moterys pirmame plane, stilingai apsirangusios, gražios jaunos, jaučiasi, kad jos tiki gyvenimu ir ideologija, tai tikriausiai studentės. Jų veiduose matomas lengvas susirūpinimas, tačiau neįmanoma atspeti ar tai dėl būsimo egzamino, ar dėl artėjančio lietaus. Antrame plane du pasipuošę kariškiai, jie išsiskiria iš buitinės, civilinės gatvės aplinkos kaip netikėtas akcentas. Kadras stebina savo ritminga daugiaplane kompozicija, suderintu krypčių gausumu, įdomiu rakursu.

Švento Lozoriaus stoties užkampis, Paryžius, 1932.

Be galo įdomi nuotrauka – kaip kompoziciškai, taip ir visais kitais atžvilgiaias. Pro ją negalime praeiti pro šalį, ji užburia svo tyrumu, idealiai išdėstytais komponentais, šėšėlių ir atspindžiu žaismu. Atrodo be galo skaidri, nepakartojamas žmogaus bėgančio per vandenį judesys

kontrastuoja su aplinkine ramybe, atrodo, jis lyg skrenda. Atrodo, lyg tai būtų gaivus rudens rytas, fotografija perduoda visą jo vėsą ir tyrumą, nežiūrint į tai, jog fotografuotas tikras užkampis pilnas šiukšlių ir nešvaros. Štai čia ir pasižymi menininko ranka – jis perdavė mums būtent tai ką norėjo, ne niūrią pavargusią stotį, bet savo rytinę žvalią džiaugsmingą nuotaiką, energiją, trykštantį norą gyventi būtent šiame pasaulyje.

Eunuchas, Pekinas, 1949.

Labai pikantiška ir nuotaikinga fotografija. Įdomi dviejų figūrų, viena kitą lyg atsveriančių, kompozicija. Netikėti šėšėliai iir skaisti saulės šviesa juntama net nespalvotoje fotografijoje. Be galo juokingas ir tuo pačiu nelaimingas žmogelis žiūri į mus šypsodamas–jis jau seniai susitaikė su savo gyvenimu ir tapo linksmu pagiežingu susiraukšlėjusiu senuku, megstančiu dėmesį ir išdaigas. Šiltas nuotraukos tonas vilioja vis ilgiau ir ilgiau ją stebėti, nors ji atrodo beveik tuščia, vistiek “užgriebta” dalis kinų tautinės architektūros (gal haremo siena?), karšto vidurdienio tuštuma, juodas žmogus nueinantis šalin. Ir nesuprantama, kam šypsosi šis keistas žmogus, ar sau pačiam ar kokiai haremo ggražuolei.

Išvados

Abu išanalizuoti fotomenininkai buvo aukštos klasės dokumentalistikos meistrais. Bresson’as labai daug ko išmoko iš Atget’o, tačiau įnešė ir savitumo. Atget’ą galima labiau pavadinti vieno miesto – Paryžiaus – kūrėju, tuo tarpu kai Bresson’as savo meną išplėtojo aplink visą margą pasaulį. AAtget’o fotografija, yra visų pirma miesto vaizdavimas, o žmones jis stebi tik kaip paryžiečius, miesto priedą, tai architektūrinė, statška, dar neišėjusi iš portreto rėmų fotografija. Bressonas, perėmęs iš savo pradininko visas geriausias manieras ima stebėti žmones, ir tai jam nuostabiai gaunasi, kaip fotografas, jis įžvelgią ateitį, jos formas ir sroves. Žmonės ir dar kartą žmonės – štai kas jam rūpi, gausybė charakterių, veidų, nuotaikų.

Galime teigti, jog tuomet kai Atget’as užfiksavo ir nuostabiai realiai parodė tikrąjį senojo Paryžiaus veidą, Bressonas eidamas jo pėdomis nufotografavo visą pasaulį.

Literatūros sąrašas:

1) Dėstytojo A.Vaitkevičiaus studijų medžiaga

2) http://www.peoples.ru/art/photo/cartier-bresson/

3) http://www.mdf.ru/english/search/authors/atget/

4) http://www.guelman.ru/culture/reviews/2001-05-11/Greb524/

5) http://www.vechny.com/ogni/og020401_4.htm

Iliustracijos:

1) http://www.mdf.ru/english/search/authors/atget/

2) http://www.vechny.com/ogni/og020401_4.htm