LIETUVIŲ TAUTINIAI DRABUŽIAI

TURINYS:

1. Tautiniai drabužiai praeityje ir dabar

2. Aukštaičių drabužiai

3. Dzūkų drabužiai

4. Suvalkiečių drabužiai

5. Žemaičių drabužiai

6. Lietuvininkų drabužiai

7. Tautinių drabužių reikšmė lietuviams

TAUTINIAI DRABUŽIAI PRAEITYJE IR DABAR

Lietuvių liaudies meną, tautos tradicijas, papročius amžiais puoselėjo ir saugojo daugiausiai sodžiaus moterys. Tyliose lopšinėse, pasakose, nuotakų verkavimuose, sutartinėse, vingriuose audinių raštuose jos atgaivino ir įkūnijo paprastų kaimo žmonių grožio supratimą, begalinį gėrio siekimą, kūrybinės minties lakumą. Daugelį liaudies sukurtų vertybių sunaikino juodi negandų metai ir negailestinga laiko tėkmė, tačiau didelė jų dalis, tapusi neatskiriama lietuviškos pasaulėjautos išraiška ir nepraradusi savo autentiškumo, išliko žmonių bbuityje.

Kita jų dalis buvo kruopščiai surinkta, aprašyta ir sukaupta Lietuvos muziejuose, kurių fondai nenutrūkstama gija vis pasipildo etnografų ekspedicijų renkamais eksponatais: gausūs muziejuose yra audinių rinkiniai, bylojantys apie subtilų liaudies audėjų skonį, aukštą jų vidinę kultūrą, išmonę ir darbštumą. Jų tarpe reikšmingą vietą užima lietuvių tautiniai drabužiai – žavūs savo turtinga ir sodria spalvų darna, įvairiausių komponentų deriniais, tobulu audinių raštų bangavimu, išsiliejančiu į geometrines ir stilizuotos augalijos figūras. Teigiama, jog tolimoje praeityje jos turėjo savo prasme., netgi magišką galią. TTačiau, perduodant patirtį kartų kartoms, tikroji audinių margavimo paskirtis bei raštų reikšmė pasimiršo, savaime peraugo į nacionalinio tautos rūbo dabinimo tradicijas. Tautiniai drabužiai – šventinė apranga, kuria buvo dabinamasi iki XIX a. antrosios pusės bei XX a.pradžios. Visose Lietuvos etninėse zzonose (Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje, Žemaitijoje bei Mažojoje Lietuvoje) jų komplektai buvo formuojami iš pagrindinių aprangos elementų: galvos papuošalų – dangos, marškinių, liemenės, sijono, prijuostės, rišamos juostos, apavo. Taip pat skaros, sermėgos ir kailinių, kuriais buvo dengiamasi šaltesniu metų laiku. Kiekvienoje minėtoje etnografinėje srityje šie

elementai skyrėsi audeklų audimo būdais, raštais bei jų komponavimais, vyraujančių spalvų deriniais, pasiuvimais. Šiandieniniame atgimstančios Lietuvos gyvenime tautiniai drabužiai įgijo simboline, nacionalinės dvasios prasmę. Jais puošiasi visi dainų ir šokių ansamblių nariai, plačia banga išaugusio folklorinio meno propaguotojai, masinių dainų švenčių dalyviai, iškilmingų Lietuvos renginių lankytojai. Jais su pasididžiavimu dabar dabinasi visi, kurių širdyje – begalinė meilė savo gimtinei.

AUKŠTAIČIŲ DRABUŽIAI

Jų skiriamasis bruožas – vyraujanti balta spalva:

balti nuometai, marškiniai, prijuostės, o kartais ir sijonai.

GALVOS PAPUOŠALAI, NUOMETAI

Gražiausiu jaunų merginų ppapuošalu būdavo ilgos kasos, į kurias jos įpindavo spalvotus kaspinus. Ant galvos jos užsidėdavo rūtų ar kitų gėlių vainikus, nešiodavo sidabro, aukso spalvos galionus bei kaspinų karūnas. Nuotakos ir jų pamergės užsidėdavo kalpokus, kuriuos dabindavo gėlėmis, o prie visų tų puošmenų dar prisegdavo pluoštus liemenį siekiančių įvairiaspalvių kaspinų.

Per vestuvių apeigas jaunajai nuo galvos nuimdavo rūtų vainiką ir jį pakeisdavo nuometu – simboliniu ištekėjusios moters galvos apdangalu, kurį senu papročiu privalu būdavo ryšėti visą savo gyvenimą.

Nuometus ausdavo 3-4 m. ilgio iŠ pploniausių ir gražiausių lino gijų. Aukštaitės ryšėdavo ir mažesnius, lengvesnius nuometėlius (galvaraiščius) arba baltas kiauraraščiu siuvinėtas skareles.

MARŠKINIAI

Ši aprangos dalis visose etninėse srityse būdavo siuvama tik iš balto lininio audeklo – ilgomis rankovėmis, stačia ar atlenkiama apykakle, tunikinės formos kirpimo. Įvairiai puošiamos būdavo labiausiai matomos marškinių dalys -apykaklė, rankovių galai, krūtinės pakraščiai. Aukštaitės į šias vietas įausdavo raudonų, rečiau mėlynų medvilnės gijų. O marškinius prie kaklo susegdavo sidabrine sage ar surišdavo siaura juostele.

LIEMENĖS

Tai puošniausia tautinių rūbų dalis. Visoje Lietuvoje ji būdavo siuvama iš austų marginių, šilko, brokato, aksomo Aukštaitėms būdingos trumpos, priekyje prailgintais skverneliais arba žemiau liemens durtos, klostytos iemenės, puoštos blizgančiais karoliukais arba apsiūtais galionais, susegamos metalinėmis kabėmis ar suvarstomos juostelėmis, metalo grandinėlėmis.

SIJONAI

Aukštaitės jiems audimus ausdavo languotus ar dryžuotus, kuriuose vyraudavo raudona, žalia, violetinė, balta, geltona spalvos. Sijonų ir liemenių deriniai dažniausiai būdavo komponuojami kontrasto principu.Ypač mėgiami buvo balti, pažemiuose raudonos ar burokinės spalvos rinktiniais raštais puoSti sijonai. Po jais moterys segėdavo dar po 2-baltus ar languotus apatinius sijonus.

PRIJUOSTĖS

Be šios rūbo dalies lietuvės niekur negalėdavo viešai pasirodyti. Tai būdavo moters doros ir kuklumo simbolis. Aukštaičių prijuostės – plačios, rauktos, pažemiuose puoštos įaustom medvilninėm gijom, prisiūtais pinikais, spalvotais austais kuteliais. Daugiausiai jos būdavo audžiamos iš balto lino.

JUOSTOS

Tai dekoratyviniai audiniai, skirti vyrų bbei moterų drabužiams sujuosti, sijonų, prijuosčių juosmenims, autų, lauknešėlių ir krepšelių parišimui. Juostas ausdavo dovanoms ir įvairiems sveikinimų ceremonialams, reiškiantiems ypatingą pagarbos ženklą. Aukštaitijoje būdavo naudojamos siauros „rinktinės“, „austinės“ juostos, tačiau daugiausiai – „pintinės“. Jų raštai labai paprasti, su ritmiškai pasikartojančiais „eglučių“ bei „rombų“ motyvais. Visas grožis jose – spalvų žaismė, derinant raudonus, žalius, juodus, rudus, violetinius bei geltonus siūlus. Aukštaitės, kaip ir visos Lietuvos moterys, šaltesniu metųlaiku gobėsi vilnonėmis languotomis skaromis, vilkėdavo pilko arba rudo milo sermėgomis, puoštomis juodu aksomu, dirbtinu kailiu.

DZŪKŲ DRABUŽIAI

GALVOS PAPUOŠALAI

Merginos galvas dabindavo gėlių vainikais, galionais arba siauromis raštuotomis juostelėmis. Ištekėjusios moterys senovėje nešiodavo gražias kepurėles,pasiūtas iŠ balto kiauraraSčio piniko. Jų pabriuvėliai (krašteliai) būdavo paraukti iŠ tiulio, kaspinėlių ir prisagstyti smulkiais karoliukais, dirbtinom gėlytėm. Apsirišus galvas skarelėmis, tie pabriuvėliai dailiai matydavosi.

MARŠKINIAI

Paprastai jie būdavo dabinami raudonos ir baltos spalvos languotu audiniu ar įaustom medvilninėm gijom. Iškilmingiausi dzūkių marškiniai – tie, kuriuos baltu kiauraraščiu moterys išsiuvinėdavo populiariais lietuviškais raštais – „rūtelėmis“, „eglutėmis“, „saulutėmis“.

LIEMENĖS

Dzūkių liemenės labai panašios į aukštaičių. Savitos būdavo tik tos, kurių priekyje prisiūtas stačiakampis audinio įstatas su spraga žemiau liemens, skirta juostai suristi. Arba visai trumpos, siekiančios liemenį, kurias su sijonu tik vizualiai jungdavo plati rišama juosta.

SIJONAI

Jų audiniai daugiausiai languoti su paįvairintais „žvaigždučių“ ar gėlių – „„katpėdėlių“ ornamentais, ypač sodriais raštų bei spalvų deriniais, komponuojant tamsiai mėlyną – juodą arba violetinę – pilką – rudą spalvas. Mėgiami sijonai, kuriuose būdavo ritmiškai išdėstomi ryškūs, kontrastingi spalvoti kvadratai.

PRIJUOSTĖS

Pačios ankstyvosios dzūkių prijuostės buvo siuvamos iŠ balto lino, su dailiai puoštais pažemiais. Vėliau charakteringomis tapo skersadryžės bei languotos baltai-raudonomis spalvomis tamsiai mėlyname fone. Mėgiami jose būdavo „katpėdėlių“ rašto motyvai, kurie paryškindavo prijuosčių pažemius arba tolygiai išsidėstydavo per visą audinį.

JUOSTOS

Dzūkija nuo seno garsėjo gražiausiomis Lietuvos juostomis, jų įvairumu ir gausumu. Moterys ir vyrai ypač mėgdavo nešioti plačias „rinktines“ juostas. Jos būdavo audžiamos sodrių, kontrastingų spalvų siūlais „ožkanagučių“, „grėbliukų“, „roželių“, Varlyčių“ ir kitais liaudiškais raštais ryškiai baltame fone. Pietryčių Lietuvoje išliko dar ir „kaišytinės“ juostos, kuriomis juosdavosi tik moterys ir merginos. Iškilmingomis progomis moterys apsisiausdavo baltomis lininėmis drobulėmis, vadinamomis „panuomečiais, plotkomis“. Jos būdavo vienpalės ir dvipalės, puoštos žičkais ir pinikais.Senųjų žieminių skarų – gūnių dar ir dabar išliko Alytaus, Kalvarijos, Seinų apylinkėse. Dauguma jų languotos, dvispalvės. Dažniausi spalvų deriniai – juoda su balta, burokinė su žalia. Labai puošnios vienspalvės ar prislopintų spalvų languotos gūnios, kurių pakraščiuose būdavo įaustos kontrastingos juostos arba dideli trikampiai, dailiai suraišioti kutai.

SUVALKIEČIŲ DRABUŽIAI

(KAPSU IR ZANAVYKU)

Tai puošniausi rūbai visoje Lietuvoje, išsiskiriantys sodriais spalvų bei raštų deriniais baltumu spindinčiame fone.

GALVOS

PAPUOŠALAI, NUOMETAI

Apie nuometų nešiojimą Suvalkijoje žinome tik iš senovinių vestuvinių dainų tekstų. Vėlesniais laikais moterys jau risdavosi galvą baltomis siuvinėtomis skepetaitėmis, o merginos ją puošdavo gėlėmis dabintais galionais arba iŠ smulkių karoliukų supintom karūnėlėm.

MARŠKINIAI

Būdingiausi – trumpi, baltu kiauraraščiu arba smulkiais ryškiais „kryželiais“ siuvinėti puošnūs marškiniai. Jie būdavo gausiai padabinti stilizuotais augalijos arba geometrinių figūrų raštais.

LIEMENĖS

Tradicinės, būdingos visai Lietuvai – prie liemens prigludusios, su giliomis krintančiomis klostėmis nugaroje.

SIJONAI

Būdavo siuvami iŠ audeklų, austų išilgais dryžiais ryškiai sodriame fone. Populiarūs ir vienspalviai – ttamsiai mėlyni, rudi, vyšniniai.

PRIJUOSTĖS

Tai spalvingiausią ir puošniausia suvalkietės tautinio rūbo dalis. Ritmiškai besikartojantys stilizuotų lelijų žiedai, jų krypties bei spalvų kaita šiuose audimuose sudarydavo žaismingą vaivorykštės gamą. Tamsiame fone dažnai būdavo jungiami 4-6-8 įvairaus dydžio žiedai, pakaiSyti smulkiais augalijos raštais, kurių viduryje būdavo spalvinis rombas. Kai kuriose prijuostėse audėjos išaušdavo net 150-200 lelijų žiedų, tarp kurių įmargindavo dar įvairias „žvaigždutes“, „taureles“.

Senovėje prijuostės būdavo audžiamos išilgais dryžiais ir

siuvamos iš dviejų palų. Ypač ilgos ir plačios zanavykių

prijuostės, kurių apačia buvo puošiama dar pprisiūtais

priedurais („ripuliais“).

JUOSTOS

Dažniausiai naudojamos – „rinktinės“ juostos. Jųpagrindinį raštą įrėmindavo smulkūs, skirtingos spalvos geometrinių figūrų motyvai-paraštės. Moterys puošdavosi koralais, gintarais. Jaunamartės pečius apsigobdavo baltomis, plonomis lininėmis drobulėmis, kurių raštai būdavo labai smulkūs, subtilūs: „akutės“, „kriputės“, „žvaigždutės“ ir kt. Drobules praturtindavo galuose iir viduryje prisiūti pinikai.

ŽEMAIČIŲ DRABUŽIAI

Pasižymi įvairių skarų ir skarelių gausumu, ypač savitu jų dėvėjimo būdu. įstrižai sulenkus, jomis apgobdavo galvą bei styrančiais kampučiais surišdavo virš kaktos. Ant tokios skaros moterys kartais apsigobdavo dar viena skepeta, kurią surišdavo pasmakrėje.

GALVOS PAPUOŠALAI

Populiarios būdavo baltais ir raudonais langeliais austos skaros, pakraščiuose puoštos prisiūtais spalvotais kuteliais. XIX a. antroje pusėje visoje Žemaitijoje mėgdavo ir baltas skareles, siuvinėtas kiauraraščiu, nertas tinkleliu ar siūtas iš tiulio audinio.

Merginos galvą dabindavo rūtų vainikais, galionais arba dviejų skirtingų spalvų kaspinų supintom karūnom -rangėmis, o moterys dėvėdavo įvairias kepurėles. Jei jos būdavo baltos – paįvairinimui išsiuvinėdavo kiauraraščiu. Šis jų papuošalas taip pat dažnai būdavo apgobiamas skepetaite.

MARŠKINIAI

Senoviniai žemaičių marškiniai būdavo puošiami raudonais siūlais, įaudžiant stilizuotų „dobiliukų“, „vingelių“, smulkių „kryželių“ raštą. Vėliau jie bbūdavo siuvinėjami jau kiauraraščiu.

LIEMENĖS

Charakteringos Žemaitijai liemenės su aukštu prieduru, kuris būdavo smulkiai klostytas ir glaudžiai apgobdavo liemenį. Tačiau šio krašto moterys mielai nešiodavo liemenes, būdingas ir kitoms etnografinėms sritims.

SIJONAI

Šiaurinėje Žemaitijos dalyje sijonams audiniai buvo mėgiami ryškių kontrastingų spalvų, o vidurio ir pietų Žemaitijoje – tamsesnių, prislopintų. Daugiausiai jie būdavo išilgadryžiai, pasitaikydavo languotų ir skersadryžių.

Po šia apranga moterys dėvėdavo dar apatinius sijonus -baltus, dailiu kiauraraščiu pažemiais siuvinėtus, arba siūtus iš spalvingo skersadryžio audinio.

PRIJUOSTĖS

Jos labai plačios (kaip sijonai), pasiūtos iš skerso audeklo iir būtinai – išilgadryžės. Senovėje šie dryžiai būdavo audžiami plačiais tarpais iš baltų ir raudonų siūlų, o XIXa. antroje pusėje prijuostėse jau pradėjo vyrauti kiti spalvų deriniai – tamsiai mėlyna, ruda, žalia bei raudona. Jų dryžiai būdavo sudaromi iš labai smulkių „rombelių“, „slankstelių“, stilizuotų „dobiliukų“ raštų. Šiaurės Vakarų Žemaitijoje būdavo plačiai paplitusios ir baltos kiauraraščiu siuvinėtos prijuostės.

SKAROS

Tai būdingiausia žemaičių tautinio rūbo dalis. Skaromis moterys paįvairindavo ir puošdavo savo kostiumus, dengdavosi šaltu, darganu metų laiku. Vasarą žemaitės apsisiausdavo didelėmis languotomis, dažniausiai raudonos ir baltos spalvos derinio žičkinėmis skaromis („raiščiais“), baltomis drobulėmis ar fabrikinėmis – šilko, plonos vilnelės skaromis. Žiemą jos gaubdavosi pailgomis, skersadryžėmis, ataudų ripsu austomis įvairiaspalvėmis skaromis, kuriose vyraudavo tamsiai mėlynų, baltų, raudonų, samaninių spalvų deriniai. Populiariausios būdavo languotos skaros, todėl jų ir daugiausiai yra išlikę. Pagal jas nustatyta, kad Žemaitijoje audėjos mėgo kombinuoti tik raudonų ir juodų langelių raštus, o šiauriniame jos krašte naudojo šviesius daugiaspalvius derinius.

LIETUVININKŲ DRABUŽIAI (MAŽOSIOS LIETUVOS GYVENTOJŲ)

Jų apranga labai artima žemaičių ir zanavykų stiliui, tik joje žymiai daugiau buvo naudojama fabrikinės gamybos detalių.

GALVOS PAPUOŠALAI

Merginos plaukus pindavo į kasas ir jas sudėdavo aplink galvą vainiku, jį padabindamos dar siauromis šimtaraštėmis juostelėmis, juodais, tamsiai mėlynais kaspinais.

Moterys galvą puošdavo įvairiomis medvilnės ar Šilko kepurėlėmis, pakraštyje pakaišytomis metalo gijomis, kkaspinėliais ar karoliukais. Dėvėdavo jos ir skareles, kurios būdavo iš tamsiai mėlyno, žalio, violetinio šilko arba balto audinio, pasiuvinėto stilizuotais augalijos raštais.

MARŠKINIAI

Jų kirpimas ir pasiuvimas ryškiai skyrėsi nuo visoje Lietuvoje nešiojamų marškinių. Stuomenys buvo gausiai paraukiami prie pat apykaklės. Išilgai stuomens kraštų buvo įduriamos perpetės, kurių galai ir viršutinė rankovių dalis puošiama įaustomis, o dažniausiai siuvinėtomis raudonų, mėlynų, tamsiai rudų spalvų gijomis. XIX a. pabaigoje lietuvininkų marškiniai jau buvo siūdinami tunikinio stiliaus – tokie, kaip ir visoje Lietuvoje.

LIEMENĖS

Buvo siuvamos iš austo smulkiaraščio audinio arba naudojamos fabrikinio pasiuvimo. XIX a. pabaigoje ypač buvo populiarios liemenės iš juodo aksomo medžiagos.

SIJONAI

Tai languotų bei išilgadryžių audinių drabužiai, išausti rudomis, mėlynomis ar žaliomis spalvų gijomis. Vėlyvesnį lietuvininkių sijonai būdavo tamsūs languoti, arba vienspalviai, puošti siaurais skersiniais ruoželiais -smulkiai klostyti ir priekyje susegami per visą rūbo ilgį.

PRIJUOSTĖS

Senovėje lietuvininkių prijuostės buvo baltos arba išilgadryžės, o kartais ir siuvinėtos, savo išvaizda primenančios ankstyvąsias zanavykių prijuostes. Vėliau, XIX a. antroje pusėje labai buvo paplitusios šilkinės.

JUOSTOS

Lietuvininkai naudojo juostas, vadinamas „šimtaraštėmis“. Tai siauri (1-2,5 cm pločio) dekoratyviniai audiniai, kuriuose būdavo įaudžiami net ištisi liaudies dainų posmai, kiti įrašai, įvairiausi liaudies raštų motyvai. Šiomis juostomis moterys pasiriSdavo sijonus kelių aukštyje, kai eidavo prie jūros, jomis prie liemens prisijuosdavo siuvinėtą arba puoštą karoliukais mmaišelį – „delmoną“. Pamario moterys siausdavosi baltomis drobulėmis, kurių perdrobuliai dažniausiai būdavo siuvinėti baltomis bei raudonomis gijomis naudojant augalijos motyvus. Kaklą jos puošdavo gintaro, tamsiai mėlyno stiklo karoliais. Lietuvininkės megzdavosi pirštines, kojines žaismingų spalvų siūlais ir įvairiausiais raštais. Pirštinių riešeliuose įmegzdavo inicialus ar net atskirus žodžius. Ypač mėgiamas apavas būdavo baltos kiauraraštės kojinės ir medinės klumpės.

TAUTINIŲ DRABUŽIŲ REIKŠMĖ LIETUVIAMS

Tautiniais drabužiais pasipuošę lietuviai betarpiškai įsiliedavo į juos gaubusią sodietišką aplinką ramybe alsuojančių ežerų ir miškų grožybėje, žydinčių pievų, rugiais vilnijančių laukų, vienkiemių bei nedidelių bažnytkaimių panoramoje. Jie visi drauge švęsdavo vestuves ir kitas šventes, dalyvaudavo įvairiose iškilmėse, drauge apraudodavo rekrūtus, mirusius, keliais-takeliais skubėdavo į atlaidus, įvairiaspalvių bažnytinių vėliavų, liaudiškų medžio skulptūrų ar tapytų Šventųjų paveikslų fone jie suklupdavo prieš altorių ir melsdavo Dievą palaimos savo namams, laukams. Tautiniai rūbai tarsi skydas apsaugodavo visus ne tik nuo šalčio, kaitros, bet ir nuo pikto žvilgsnio, nuo didžiųjų negandų. Jie suteikdavo lietuviams orumo, iškilmingumo

ir begalinio pasitikėjimo jausmą.

Literatūros sąrašas:

Glemžaitė M. (1955), Lietuvių tautiniai drabužiai, Vilnius.

Jurkuvienė T. (1993), Tautinis kostiumas vaikams ir jaunimui. Liaudies kultūros centras.

Lietuvių liaudies menas. (1974), Drabužiai. Vilnius.

Stravinskienė A. (1994), Lietuvių tautiniai drabužiai, Vilnius, Alka.

http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/drabuziai.lt.htm