Klasicizmas Lietuvoje

Klasicizmo atsiradimas ir bruožai

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp

feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis

buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač

išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą

visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis

vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis.

Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus

šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno

kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.

Klasicizmu naujasis stilius pavadintas dėl klasikinės aarchitektūros formų

propagavimo. Šis terminas kilo iš lotyniško žodžio classicus – pavyzdinis.

Klasicistai stengėsi architektūroje atsisakyti įmantriai puošnaus,

emocingojo baroko, pavienės pastato detalės laikytos antriniu dalyku, o

daugiausia dėmesio teikta į orderio tektoniką. Klasicistai atmetė klasikinę

koloną, neturinčią realios apkrovos, siekė orderio utilitarinės funkcijos

ir meninės raiškos vientisumo. Manyta, kad architektūra turi būti

praktiška, ekonomiška, pastatai respektabilūs, bet paprasti, patogūs,

taisyklingų formų, simetrinės kompozicijos.

Kryptys : romėniška ir graikiška

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys

(Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką

kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – įį graikišką (helenistinę).

Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos

palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės

tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos,

Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji

kryptis negu graikiška.

Italų (Romos) mokyklos

Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino iitalų mokykla. Ryšiai su Italija

sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 –

1807m.) studijomis Romos Šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla

Italijoje 1763 – 1784m. P. Smulgevičius Italijoje įgijo profesinį

architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas,

artimai bendravo su Karlu ir Džambatista Sampaniais, gyveno jų šeimoje.

Greičiausiai jam tarpininkaujant, Karlas Sampanis (Carlo Spampani) apie

1770m. atvyko į Lietuvą ir pasėjo pirmuosius klasicizmo daigus.

Ankstyvuoju Lietuvos laikotarpiu klasicizmo architektūrą kūrė ir kitas

italų architektas D. Sakas (Giuseppe de Sacco). Be to Italijoje

architektūrą studijavo lietuvių klasicizmo kūrėjai K. Kaminskis, L.

Gucevičius, su geriausiais meno kūriniai bu susipažinęs K. Podčašinskis.

Prancūzų (Paryžiaus) mokyklos

Ne mažesnį vaidmenį ugdant Lietuvos klasicizmą suvaidino prancūzų mokykla.

Tai buvo svarbiausias klasicizmo centras, veikęs kitų šalių architektūrą.

Prancūzijoje šis stilius ėmė reikštis jau XVII a., o iki XVIII aamžiaus

vidurio susidarė tvirti teoriniai pagrindai. Prancūzų architektai daug

dėmesio skyrė racionaliai konstrukciniai sistemai, sukūrė logiškai pagrįstą

proporcijų visumą.

Prancūzų klasicizmo poveikis buvo gana ryškus formuojant to laikmečio

Lietuvos architektūrą, Paryžiuje studijavo žymiausi jos kūrėjai: L.

Gucevičius (daug bendravo su Ž. Suflo, K. Ledu) ; K. Podčašinskis (vėliau

dėstęs architektūrą Vilniaus Universitete, remdamasis Ž. Diurano programa).

Rusų mokyklos

Sužlugus Lietuvos – Lenkijos valstybei, nemažą įtaką pradėjo daryti Rusijos

architektūra. Ji dar labiau padidėjo po to, kai buvo uždarytas Vilniaus

universitetas, o sykiu ir Architektūros katedra. Lietuvos gubernijų

architektais imta skirti kitų meno mmokyklų auklėtinius, kurie kreipė tam

tikra linkme projektavimą. Miestų statybose išplito Zacharovo ir kitų

parengti tipiniai projektai.

Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830

metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX

amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmajam

etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su

baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu

antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp

formos ir konstrukcijos.

Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi

1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse,

išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai : iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės

suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai) reiškėsi

ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) – vėlyvasis

klasicizmas.

Ankstyvasis ir brandusis klasicizmas (1780 – 1795 metai)

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš

ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu

metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo

užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo

pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos

– laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.)

akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas).

Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir ppastatų tipai,

kurie išliko per visą epochą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto

L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė. Jo veikla pakreipė klasicizmą

nauja linkme, iškėlė iki brandaus lygio, sudarė pagrindą geriausioms

tradicijoms tarpti iki ir po 1795 metų.

L. S. Gucevičius – lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininkas

Visas L.S . – Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojamai vertingas

indėlis į mūsų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus

miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki mūsų dienų

nenustojo savo reikšmės.

Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą

klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo

Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė

visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu.

Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir

įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas,

antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo

labai radikalus žingsnis L. S. – Gucevičiaus kūryboje.

Galima drąsiai teigti kad L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla nauja linkme

pakreipė architektūros meno vystymąsi Lietuvoje, padėjo tvirtus pagrindu

geriausioms klasicizmo tradicijoms prigyti ir vystytis. Jo buvusio mokytojo

architekto Knakfuso pastatams būdingas šaltas varšuviškio klasicizmo

atkartojimas. L. S. – Gucevičiaus kūrybinė veikla pasižymėjo novatoriškais

ieškojimais, siekimu sukurti savą, vilnietišką klasicizmo išraišką,

sugebėjimu suteikti savo kūriniams senosios nacionalinės architektūros ir

klasicizmo kūrybinių santykių sąskambį. Visai pagrįstai jį galima vadinti

lietuviškojo klasicizmo architektūros pradininku.

Nagrinėjant L. S. – Gucevičiaus kūrinius, būtina pažymėti, kad kkiekvienam

jo projektuojamam didesnės apimties projektui būdinga ansamblinė

kompozicija. Čia kiekvienas pastatas projektuotas ieškant bendro viso

ansamblio sprendimo, panaudojant vietos tereną ir kitas gamtines sąlygas

(vandenį, augmeniją).

Paminėtinas autoriaus pamėgtas perspektyvos, žiūrint iš artimų taškų,

kompozicinių privalumų panaudojimas.

Peržvelgę L. S. – Gucevičiaus kūrybinį palikimą, galime pažymėti kad jis

sugebėjo jį įlieti naują labai artimą mūsų krašto architektūrai kompozicinį

planą ir fasadų sprendimą. Jo pastatams būdinga masių pusiausvyra, plano

aiškumas, gili statybinė logika ir dekoro saikingumas. Tai būdinga visiems

jo sukurtiems svarbesniems architektūros paminklams : Vilniaus katedrai,

Verkių ansambliui, Vilniaus rotušei, Sudervės bažnyčiai, Vyskupų rūmams

Vilniuje, Maliatyčių kompleksui.

Šias jo kūrybos savybes buvo pastebėję taip pat ir kai kurie architektūros

tyrinėtojai (Vl. Tartakevičius ir kt.), kurie L. S. – Gucevičiaus

klasicizmą teigė esant giliai specifišką, savitą ir žymiai pranašesnį už jo

mokytojo Knakfuso šio stiliaus šio stiliaus ieškojimus.

L. S. – Gucevičiaus buvo pirmasis iš Lietuvos architektų panaudojęs

skulptūros meną visuomeniniams pastatams papuošti. Tačiau savo

projektuojamų pastatų jis neperkrovė jokiais sudėtingesniais klasicizmo

elementais. Jų fasadų sprendimai pasižymėjo vykusiai ieškotomis

proporcijomis ir ramiu paprastumu. Šį teiginį vaizdžiai iliustruoja jo

suprojektuotas gyvenamasis namas daktarui Leibošicui Vilniuje, Muziejaus

gatvėje Nr. 16 ir kiti pastatai.

Visos čia iškeltos L. S. – Gucevičiaus kūrybinio palikimo savybės ir

šiandien nėra nustojusios savo aktualumo, lygiai kaip ir jo paskelbtas

teiginys, kad “ pastato grožis, darnumas glūdi ne išgalvotuose

pagražinimuose ar papuošimuose, bet atskirų detalių darniame

santykiavime

su visuma ir tarpusavyje”.

Kauno rotušė

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji

paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatytas dar vienas bokšto

tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas.

Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta

ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia

buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų.

Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai

laiptai.

Prie dviaukščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi

bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai –

aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę ssistemą. Apatinis

cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos

motyvu papuoštais kapiteliais. Tarp piliastrų išdėstyti stačiakampiai

langai, apjuosti profiliuotais ir laužytais apvadais bei trikampiais

sandrikais. Fasadus sieja platus antablementas. Pietiniame fasade įėjimas

išskirtas portiką imituojančiais piliastrais, trikampiu frontonu ir

dorėninių kolonų palaikomu balkonu. Pastatą dengia aukštas mansardinis

stogas.

Įspūdingiausias rotušės rytinis fasadas, kuriame dominuoja aukštas grakštus

bokštas. Frontonas ir barokinės voliutos jungia bokštą su pagrindiniu

tūriu. Daugiatarpsnė bokšto vertikalė į viršų laibėja, sunkias, paprastas

formas keičia lengvesnės, sudėtingesnės. Tarpsniuose orderis kinta nuo

mečių (cokolyje) iki korintinių piliastrų ir puskolonių. Ketvirtąjį iir

penktąjį tarpsnius praeityje supo ant pjedestalų stovėjusios vazos su

kaltinėmis gėlėmis ir medinės skulptūros. Viršutinis šeštasis tarpsnis

žymiai siauresnis, apjuostas laužytu antablementu. Varpo formos šalmas

užbaigtas paauksuota vėtrunge.

Viso pastato, o ypač bokšto formose ir siluete ryškus barokinis lengvumas,

šviesos ir šėšėlių žaismas. Fasadų kompozicija ppagrįsta darnia vertikalių

ir horizantalių linijų pusiausvyra, griežtu ritmu, aiškiu, logišku

klasicistiniu kiekvienos detalės bei elemento traktavimu. Pirmojo aukšto

rytinėje dalyje iškilo kukliai dekoruotų klasicistinių interjerų.

Kauno rotušė – vienas vertingiausių architektūros paminklų, geriausiai

reprezantuojančių pereinamąjį laikotarpį iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą.

Paežerių dvaro rūmai

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su

mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėstytos

anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo

meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado

vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas,

galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir

portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų

ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas

praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais

frizais.

Į parką atgręžto rūmų fasado centras pabrėžtas pusapskrite iškyša : ji

aukšta, ssu dekoratyviai išlenktu frontonu. Iškyšą supa balkonas paremtas

plonomis jonėninėmis kolonėlėmis. Rūmų interjere, kaip ir išorėje, gausu

figūrinės ir ornamentinės, trapios plastinės puošybos.

Vėlyvasis klasicizmas (1795 – 1860 metai)

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net

kelios kryptys : ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir

brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir

romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.

Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis.

Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas,

išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir

praktiškumo hharmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių

iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klasicizmo tradicijas. Tai ypač

ryšku dvarų sodybų architektūroje. Be didesnių pakitimų išliko rūmai su

kolonų portiku, išplėtoti dar K. Spampanio ir M. Knakfuso. Bažnyčių

(Onuškio, Mielagėnų)architektūroje dažnai sekta Vilniaus katedros pavyzdžiu

arba taikytas ankstyvajame klasicizme išplitęs bažnyčios be portiko tipas

(Čiobiškio, Leipalingio bažnyčios).

Vilniaus katedra

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriovimo. Ši

rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros,

suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą

parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį

atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo

patikėtas dar jaunam architektui L. S. – Gucevičiui. Projektas buvo

parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos

darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki

to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K.

Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas

katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras –

“Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų

nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams

sustabdyti.

Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L. S. –

Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architektūros, darbas ir

išreiškia jos nacionalinį savitumą paremtą tradicijų tęstinumu. Katedros

planą architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių ir

barokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietoj

bokštų pagrindinio korpuso kkampuose L. S. – Gucevičius įtaisė stambias

koplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso

statinio, netgi su dalimi senų skliautų ir architektūrinę korpuso

struktūrą, išsaugojo Valavičiaus koplyčios interjerą ir visą šv. Kazimiero

koplyčią, kurios architektūrinę struktūrą ir formas panaudojo viso

eksterjero sistemai, tik nežymiai supaprastinęs ir pakeitęs jos formas

paladijinio stiliaus dvasia. Tuo būdu L. S. – Gucevičius virtuoziškai

suformavo vieningo ir harmoniško stiliaus pastatą, didingą ir monumentalų.

Žvelgdami į rekonstruotos Vilniaus katedros architektūrines ištakas, vieni

architektai randa jos kūryboje XVI amžiaus italų architekto Paladijaus

įtakos, kiti XVIII amžiaus prancūzų architektūros ir netgi K. Ledoux darbų

įtakos. Visgi planinėje pastato struktūroje ir jos interjere architektas

vadovavosi vietinės architektūros tradicijomis.

Toskaniškas orderis ir Paladijaus architektūros principai plačiai naudojami

XVII – XVIII amžiaus lietuvių architektūroje, jiems skirtas didžiulis

dėmesys L. S. – Gucevičiaus mokytojo Knakfuso lekcijose. Jau savo

studentiškuose darbuose L. S. – Gucevičius bandė naudoti Paladijaus

sistemą, o vėliau, būdamas Italijoje, susipažino su jo darbais. Kokiu būdu

L. S. – Gucevičius savo kūryboje naudojo skirtingus šaltinius, galima

atsekti pagal katedros šoninių fasadų vystymosi koncepcijos pavyzdį.

Dar studijų metais L. S. – Gucevičius dvaro projekte savitai modifikavo

rytinį Luvro rūmų, sukurtų 1678 metais K. Pjero, L. Levo ir kt. , fasadą.

Jis šiek tiek supaprastino architektūrines formas Paladijaus sistemos

tradicijomis, sutelkęs pagrindinį dėmesį atvertai galerijai ir jos

giluminės sienos puošybai. Tokį sprendimą architektas ppanaudojo ir katedros

šoniniuose fasaduose, dar labiau supaprastinęs architektūrinius elementus

ir vietoje sudvejintų kolonų panaudojęs vienines.

Tokiu būdu L. S. – Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnės

architektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Konkrečiai tai

išreikšta pastato skaidyme į atskiras dalis, kuriose pagrindiniai išdėstymo

elementai priešpastatomi esminėms koordinatėms erdvėje. To dėka pastatas

įgauna didžiulę vidinę dinaminę jėgą ir tuo pačiu įsilieja į atvirą, tuščią

erdvę. Tas įspūdis dar labiau pabrėžiamas ištrauktų priekin portiku ir

atviromis šoninėmis galerijomis. Tuo būdu, statinys tampa dalimi erdvės ir

erdvė įsilieja į pastatą. Barokinės skulptūros ir ornamentikos elementai

sudaro turtingą išorinį papuošimą figūromis ir ornamentinėmis skulptūromis,

kurias meistriškai sukūrė T. Righi, L. S. – Gucevičiaus sutikimu. Baroko

architektūros reliktai randami ir L. S. – Gucevičiaus sukurtuose kampinių

koplyčių ovaliniuose planuose. Tokį patį erdvinį sprendimą jis panaudojo ir

pirmame Vilniaus rotušės projekto variante.

L. S. – Gucevičius neapsiribojo vieno tipo architektūriniu sprendimu. Jis

ieškojo paprastesnių ir lakoniškesnių formų. 1783 metų Vilniaus Tiškevičių

rūmų, pastatytų prie Trakų vartų, rekonstrukcijos projekte ir Vilniaus

Užupio malūno projekte aiškiai matoma K. Ledoux karinės ir pramoninės

paskirties objektų įtaka. Dar toliau orderio modernizavime L. S. –

Gucevičius pažengė 1786 metais pastatytuose buvusiuose Vilniaus bajorų ir

valstiečių teismo rūmuose. Visa tai liudija apie L. S. – Gucevičiaus

kūrybinio diapazono platumą.

Po 1793 – 1798 metų pertraukos pasitaikė galimybė pabaigti Vilniaus

katedros rekonstrukcijos, ypač vidaus, darbus. Buo pasiūlyti

du nauji

sprendimai – L. S. – Gucevičiaus ir P. Rossi. Jie skyrėsi tiktai skliautų

dekoracija. Rossi siūlė padengti juos freskine tapyba, kurios projektus jau

buvo parengęs S. Smuglevičius. L. S. – Gucevičius norėjo papuošti skliautus

klasikiniais lipdiniais, kas ir buvo vėliau įgyvendinta. Rekonstrukcijos

vidaus darbams vadovavo architektas M. Šulcas. Jis priėmė vargonų choro

vietos, didžiojo vikarų altoriaus, kapitulos narių suolų prie altoriaus ir

sakyklos naujus sprendimus. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1801 metais.

Tik kampinių ovalinių koplyčių interjeras architektūriškai liko

nepabaigtas. Jų meninę dekoraciją atliko dailininkai Pranciškus ir Antanas

Smuglevičiai.

Architektas MM. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinę

suteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą. Joje nėra L.

S. – Gucevičiaus katedros architektūrinių formų pamėgdžiojimų, ji

nekonkuruoja su katedra, ji labai taktiškai papildo katedros ansamblį.

Katedros šoninių galerijos nišos pasilikusios tuščios ir prie L. S. –

Gucevičiaus ir prie M. Šulco, 1832 metais papuoštas šventųjų skulptūromis,

kurios buvo perneštos iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus.

Septynių karalių figūros stovinčios pietrytinėje galerijoje (nežinomas

skulptorius 1754 metai; jų iš viso buvo aštuonios) paimtos iš Šv. Kazimiero

bažnyčios didžiojo altoriaus. Statulos šešių ššventųjų jėzuitų pastatytos

šiaurinės galerijos nišose (sukurtos maždaug tuo pačiu laiku kito nežinomo

labiau talentingo skulptoriaus) perneštos iš tos pačios bažnyčios šoninių

altorių. Tokiu būdu, istorinio atsitiktinumo dėka, L. S. – Gucevičiaus

sumanymas papuošti katedrą figūrinėmis skulptūromis buvo pilnai išpildytas.

Šios vėliaus pastatytos skulptūros yra ttos pačios epochos ir to pačio

stiliaus kaip ir Righi darbai, jos priklauso vietiniai, o ne itališkai

mokyklai ir atitinkamai išpildytos kiek kitokiu temperamentu.

Vėlesni laikai nebuvo palankūs L. S. – Gucevičiaus šedevrui ypač dėl jo

nepakankamo klasicizmo stiliaus “tyrumo”. Jį kritikavo architektas K.

Podčašinskis, pasisakantis už akademinį klasicizmą, dėl kompromiso su

baroko reliktais. “Sterilaus klasicizmo” propaguotojai negalėjo atleisti L.

S. – Gucevičiui pastato puošybos baroko stiliaus skulptūromis. Jų

“tobulinimo” auka pirmiausiai tapo trys K. Jelskio figūrinės skulptūros

katedros portike. Į jas pasikėsino dar 1923 metais, bet galutinai jas

sunaikino 1950 metais. To pasekoje, katedros fasadas tapo sunkiasvoris,

prispaustas ir taip neteko savo grakštumo – svarbiausio L. S. – Gucevičiaus

kūrybos principo. “Restauracija”, prasidėjusi 1954 metais ir tęsusi iki

devinto dešimtmečio, paminklui padarė žymią žalą : sunaikinti drožinėti

kapitulos narių suolai prie altoriaus ir ssakykla; rytiniame katedros fasade

įrengtos oro kondicionavimo kameros uždengė visą pastato pirmą aukštą

beveik iki vieno metro aukščio, kas sąlygojo pastato proporcijų iškreipimą;

visiškai priešingai L. S. – Gucevičiaus sumanymui įtaisytos geležinės

aptvarėlės šoninėse galerijose. Iš lauko šv. Kazimiero koplyčios sienos

padengtos cemento spalvos mišinio sluoksniu, to pasekoje vienas kitam

prieštaraujantys šv. Kazimiero koplyčios sienų medžiaga ir spalva sudarko

katedros ansamblio vienybę. Tai ką L. S. – Gucevičius meistriškai sujungė

ir suvienijo, “restauratoriai” sudarkė ir sujaukė. Be viso to, nuo

autentiško švediško smiltainio numušė stambų paviršiaus sluoksnį. Ir

nežiūrint į vvisas pastangas katedros sienos ir toliau skilinėjo ir

pasidenginėjo druskomis ardančiomis tinką; požemiai ir fundamentas sudrėko

nesulaukę nusausinimo.

Didžiulės pagarbos išreiškimas mūsų genialiam architektui L. S. –

Gucevičiui turi būti ne žodžiais, o darbais, rimtu ir kruopščiu jo darbų

tyrinėjimu, kad pagal tikrąją vertę įvertintume ir išsaugotume juos.

Mielagėnų bažnyčia

Mielagėnų Šv. Jono krikštytojo bažnyčia kartu su šventoriaus vartais ir

varpine sudaro darnų ansamblį. Pagrindiniame fasade vidurinė nava pabrėžta

keturių kolonų taskaninio orderio potikų. Vidurinis tarpkoloninis kiek

platesnis už šoninius. Fasado šonuose yra nišos su šv. Petro ir Povilo

skulptūromis, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis.

Virš portalo – trikampis sandrikas, o virš nišų – tiesūs sandrikai, kartu

ir kolonų kapiteliai, dengti čerpėmis. Tai savitas, retas klasicizmo

laikotarpio bruožas, paveldėtas dar iš renesanso epochos. Presbiterijos

fasade išskirta vidurinė nava su trikampiu frontonu, ryškiai atsikišusi

antablementu ir pusapskričiu langu. Šoninių navų antablementas pasiekęs

vidurinę navą nutrūksta. Fasado apačioje yra durys, vadančios į kriptas.

Ilguosius bažnyčios fasadus skaido poriniai piliastrai ir pusapskričių arkų

langai su siaurais apvadais. Suporinti piliastrai perimti dar iš baroko.

Vidurinė navos plokščios vidinės lubos suskirtytos kvadratiniais kesonais

ir papuoštos rozrtėmis. Šonines navas gaubia kryžminiai skliautai. Navas

sudarančiose ramstinėse arkose ištapyti kesonai ir rozetės (1826 – 1838

metai; tapė Julius Andriuškevičius, vadovavo V. Smolskis). Poriniai

piliastrai laiko antablementą. Kurio frizuose įkomponuota gipsatūros.

Interjere yra dailininko V. Smolskio paveikslų, fundatorių bei koliatorių

biustų.

Darnių proporcijų, monumentalaus ttūrio Mielagėnų bažnyčia pratęsia Vilniaus

brandaus klasicizmo tradicijas.

Onuškio bažnyčia

Onuškio bažnyčiam pastatyta 1823 – 1829 metais stačiakampė, halinė. Abipus

presbiterijos galudžiasi nedidelė zakristija ir lobynas, virš jų yra

galerijos, nuo presbiterijos atskirtos baliustradomis.

Pagrindinis fasadas matyt sukurtas sekant Vilniaus katedros pavyzdžiu,

tačiau gerokai nuo jos skiriasi. Šešios laibos dorėninio portiko kolonos be

bazių, bet su stambokais kapiteliais. Už portiko, tinkuotoje navos sienoje

tarp piliastrų, įkomponuotos keturios nišos su evangelistų skulptūromis.

Platų ir aukštą trikampį frontoną apibrėžia karnizai su modeljonais.

Šoniniuose fasaduose klasicizmo formos persipyna su liaudies architektūrai

būdingomis dailiai sumūrytų lauko reidulių plokštumomis. Tamsiame akmenų ir

į skiedinį gausiai prikamšytų skaldos gabalelių fone išsiskiria baltai

tinkuoti piliastrai, antablementas, stačiakampiai langų ir durų apvadai.

Presbiterijos fasadas taip pat apmūrytas akmenimis. Jo frontone ,ties

dideliu pusapskričiu presbiterijos langu, nutrūksta visą pastatą juosiantis

antablementas si modiljonais papuoštu karnizu.

Interjeras kuklus. Keturias poros kolonų skaido jo erdvę į tris beveik

vienodo aukščio navas, suskliaustas cilindriniais skliautais. Sienose, tarp

langų, išdėsyti piliastrai. Vargonų choro galeriją puošia orderio

elementai: ištiesti piliastrai su horizantaliais kapiteliais, arkados,

karnizėliai su modiljonais.

Čiobičkio bažnyčia

Čiobiškio šv. Jono krikštytojo stačiakampė halinė trinavė bažnyčia stovi

aukštumoje netoli dvaro sodybos. Nava skiria trys poros aštuoniakampių

stulpų; ketvirta pora kartu su sienomis atitveria skliautuotas zakristijas

šoninių navų tęsinyje.

Plokščią pagrindinį fasadą skaido šeši dorėninio orderio piliastrai.

Centrinis tarpas kiek platesnis – jame virš stačiakampės įėjimo angos yra

didelis pusapskritis langas. Gretimuose tarpuose išskobtos aarkinės nišos,

stambūs trikampiai sandrikai. Presbiterijos fasadas analogiškos

kompozicijos, tik centrinėje dalyje nėra durų, krašinėse plokštunose

įrengti langai, o nišose stovi kitų dviejų evangelistų skulptūros. Šoninius

fasadus tolygiu ritmu skaido dorėninio orderio piliastrai ir aukšti

stačiakampiai langai, juosia platus antablementas.

Interjeras kiek perkrautas dekoratyviniais elementais. Vidurinės navos

erdvė dvigubai platenės už šoninių navų. Didžiojo altoriaus portike

keturios dorėninio orderio kolonos laiko platų antablementą ir trikampį

frontoną. Kaip daugumos vėlyvojo klasicizmo bažnyčių, Čiobiškio bažnyčioje

neišvengiama Vilniaus katedros pavyzdžio. Čia nemažai panašių detalių ir

bruožų: nišos su skulptūromis, trikampiai sandrikai, pusapskričiai langai,

fasadų skaidymas dorėniniais piliastrais, lakoniškos išorės formos, darnios

proporcijos, monumentali išvaizda. Matyt dėl šių savybių jos autoriumi

kartais laikomas architektas L. S. – Gucevičius.

Leipalingio bažnyčia

Leipalingio Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia,

stovėdama anksčiau susiformavusios aikštės šone, išsiskiria iš aplinkos

dideliu tūriu.

Bažnyčia plati, stačiakampė. Abipus presbiterijos prigludusios zakristija

ir koplyčia. Vidaus erdvė halinė, trijų navų. Tiek pagrindinį, tiek ir

kitus fasadus skaido tolygiai išdėstyti piliastrai su stambiais kapiteliais

ir bazėmis, laikantys masyvų antablementą. Pagrindinio fasado portalas

pabrėžtas trikampiu frontonu, o plokštumos tarp piliastrų horizontaliai

suraižytos. Langai beveik kvadratiniai, aukštai iškelti. Kitų fasadų langai

stačiakampiai, nuleisti žemiau.

Interjere labai saikingai panaudotas orderis, šoninių navų sienos lygios,

be piliastrų. Kaneliūromis suvagoti piliastrai yra tik vidurinėje navoje.

Dvi joninės kolonos riboja presbiterija.

Ampyras Lietuvoje

Ampyras Lietuvoje pasireiškė gana ribotai. Jo ištakų reikėtų ieškoti ne

tiek Prancūzijos, kiek Rusijos architektūroje. Ryškiausias rusiškojo

ampyro

pavyzdys – Vilniaus generalgubernatoriaus rūmai, suprojektuoti žymaus

Peterburgo architekto V. Stasovo. Ši stiliaus kryptis pasireiškė ir kai

kurių Vilniaus gyvenamųjų namų architektūroje: interjeruose (Chodkevičių

rūmai), balkonų puošyboje (namas Rūdninkų gatvėje 14). Aiški ampyro įtaka

pastatuose, kurių orderio elementai mažiau tektoniški ir turi daugiau

dekoratyvinę paskirtį, kolonos kampuotos, antrajame aukšte ( Vilniaus

Tiškevičių rūmai, Jašiūnų dvaro rūmai) arba priglaustos prie konstrukcinių

keturkampių stulpų (sargybinė Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvė), pagausėjo

antikinio ornamento motyvų.

Chodkevičių rūmai

Tai stambus kompleksas, išsidėstęs per visą kvartalo plotį tarp Bokšto ir

Didžiosios gatvių. Pagrindinis fasadas įjungtas į ištisinį DDidžiosios

gatvės apstatymą ir uždaro jos vaizdingą perspektyvą iš pilies pusės.

Netaisyklingos konfigūracijos triaukščiai korpusai ir dviaukštė oficina

supa erdvų uždarą kiemą, įvažiavimais sujungtą su abiem gatvėmis.

Pagrindiniai įėjimai į rūmus buvo iš įvažiavimo. Įvairaus ploto patalpos

susietos tarpusavyje, iš dalies sudaro amfiladas. Rūmų antrojo aukšto

kambarius puošė ampyrui būdinga augalinio motyvo polichrominė,

dominuojančio žalsvo ir gelsvo kolorito tapyba. Palubės frizai buvo

dekoruoti faunos ir floros motyvų lipdiniais, plastinėmis kompozicijomis.

Laiptinių turėklus rėmė dailiai tekintos baliustros. Šoninių fligelų

patalpos buvo kur kas kuklesnės.

Rumų fasaduose pabrėžtos horizontalios perdangos, aukštuose

nesikartojančios langų formos. VVakarinis fasadas, nukreiptas į didžiąją

gatvę, pats turtingiausias, simetriškas. Balkonu, frontonu, trikampiais

sandrikais virš antrojo aukšto langų išryškinta vidurinė dalis. Pirmąjį

aukštą skaido rustai ir aukštos arkinės langų nišos. Beletažo langus juosia

santūrūs apvadai ir tiesūs, išskyrus vidinę dalį, sandrikai, originaliai

paremti triglifais. Trečiojo aukšto llangai žemesni, su siaurais apvadais.

Fasadą vainikuoja karnizas su modiljonais. Tokie pat karnizai juosia ir

visuose keturiuose fasaduose iškeltus lėkštus trikampius frontonus. Antrojo

aukšto balkoną puošia metalo tvorelė, kurios ažure persipina meandros,

ąžuolų vainikai, sukryžiuotos strėlės. Panašūs balkonai paplito ir kituose

Vilniaus pastatuose, juos pamėgo ir mažiau turtingi miestiečiai.

Chodkevičių rūmų kiemo fasado antrąjį aukštą supo atvira medinė galerija su

dailiai tekintomis baliustromis (nugriauta 1850 metais). Kiemo erdvėje

akcentuotas dviaukščio oficinos fasado keturių dorėninių kolonų plokščias

portikas be frontono. Oficinoje pakartotas rūmų viršutinių langų

apipavidalinimas, tačiau kiek skiriasi jų proporcijos ir detalės.

Vilniaus Tiškevičių rūmai

1840 metais pagal architekto Tomo Tišeckio projektą pastatytas korpusas

prie Trakų ir Kėdainių gatvių, kurio fasadas turėjo vėlyvojo klasicizmo

bruožų. XIX amžiaus viduryje prei Trakų gatvės fasado ties pagrindiniu

įjėjimo pristatytas ryškus akcentas – dviejų atalntų laikomas balkonas. Jį

suprojektavo N. ČČaginas, skulptūras atliko P. Andriolis su mokiniu J.

Kozlovskiu.

Dviaukščiai korpusai įjungti į ištisinį apstatymą ir pritaikyti prie gatvių

posūkių. Už rūmų į kvartalo gilumą tęsiasi ilgas, siauras, pusiau uždaras

kiemas. Rūmų planas netaisyklingas. Jų išorės architektūra sietina su

ampyru. Visi trys gatvių fasadai panašūs. Pirmąjį aukštą skaido

horizontalūs rėžiai ir aukšti stačiakampiai langai. Siauras karnizas skiria

antrąjį aukštą, kuriame sutelkta pagrindinė puošyba : tarplangiuose kyla

kaneliūromis suraižytos dorėninės puskolonės, stačiakampėse palangių nišose

įkomponuotos plastinės antikinės galvutės. Fasadus vainikuoja antablementas

su ryškiais karnizo modiljonais. Pagrindinio fasado viršuje iškyla banguoto

silueto frontonėlis, ppapuoštas Tiškevičių herbu ir suremtas voliutomis.

Rūmų interjerą puošė lipdyba : vestibiulyje išliko analogiškų antikinių

formų (kaip ir fasade) medalionas su skulptūrine galvute ir abipus

reljefiški grifonai.

Jašiūnų dvaro rūmai

Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu,

dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos

sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su

koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį

aukštą.

Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač

orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K.

Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė

į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę

portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų

plokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.

Gana puošnus rūmų vidus : daugumoje patalpų veidrodiniai skliautai,

vestibiulio skliauto platfonerozetė ir meandra. Erdvios laiptinės nišose

stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžio raižiniai. Antrojo aukšto

kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti platfonai,

angokraščiai, frizai.

Jašiūnų dvaro rūmuose jau pastebima ampyro ir romantizmo įtaka, tai vienas

originaliausių Lietuvos vėlyvojo klasicizmo kūrinių.

Naudota literatūra:

1. Budreika E. “Lietuvos klasicizmo architektūros kūrėjas Laurynas Stuoka

– Gucevičius”. Vilnius 1966;

2. Drėma V. “Vilniaus šv. Onos bažnyčia, Vilniaus katedros rekonstrukcija

1782 – 1801”. Vilnius 1991;

3. “Lietuvos architektūros istorija. IIt. Nuo XVII amžiaus iki XIX

amžiaus vidurio”. Vilnius 1994;

4. Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976.