M. K. Čiurlionio kūryba

TURINYS

1. Įžanga …………………………2

2. M. K. Čiurlionio kūrybos savitumas ………………2

3. M. K. Čiurlionio dailės stiliaus fazės ……………….3

4. Įžymusis dailininko ,,Zodiakas” ………………..8

5. Čiurlionio reikšmė lietuvių dailėje ir literatūroje …………..11

Literatūros sąrašas ………………………12

MIKALOJAUS KONSTANTINO

ČIURLIONIO KŪRYBA

1. ĮŽANGA

Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino

Čiurlionio (1875-1911) kūryba – sudėtingas, daugiabriaunis reiškinys,

ypatingas ne tik Lietuvos, bet ir visos XX amžiaus pradžios Rytų Europos

mene. Ji įstabi tematikos ir vaizdų įvairove, kūrinių meninės formos

originalumu ir įtaigumu. M.K.Čiurlionis ir archaiškas, ir labai

šiuolaikiškas. Archaiškas, nes jo paveikslų erdvėje – ttūkstantmetė žmonijos

dvasinė patirtis, šiuolaikiškas, nes jo idealai aktualūs ir dabartiniam

dvasingumo pasiilgusiam žmogui. M.K.Čiurlionio gyvenimo laikas (XIX a.

pabaiga – XX a. pradžia, audringas meno srovių kaitos sūkurys), be abejo,

darė įtaką jo kūrybai, bet nė viena to meto dailės pakraipa stipriau jo

nepatraukė. Visa tai tebuvo tik fonas savitoms dailininko vizijoms ir

dvasios veržimuisi.

2. M.K. ČIURLIONIO KŪRYBOS

SAVITUMAS

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba- trapi, svajinga, kartais

naivi, bet sykiu labai originali ir nepakartojama, platesnei Europos

visuomenei iki šiol menkai tepažįstama. Čiurlioniu domėjosi nemažai ryškių

to meto asmenybių –– Romain Rolland, Igor Strawinsky, Vasilij Kandinsky.

Tačiau jų kontaktai, tiesioginiai ar netiesioginiai, per kūrybą, tebuvo

trumpalaikiai, epizodiški, kaip trumpas buvo ir pats M.K.Čiurlionio

gyvenimo kelias. Dailininkas mirė, eidamas 36-uosius metus, o tapybai buvo

skirti šešeri intensyvios kūrybinės veiklos (1903 – 1909) metai. Gyvenimas

Rusijos iimperijos pakraščiuose – Lietuvoje ir Lenkijoje – tiesiog nesudarė

objektyvių sąlygų Čiurlionio kūrybai plačiau garsėti. Juk tuometinė Rytų

Europos dailė taip ir neišsiveržė iš savo lokalinių ribų. Dailininko kūryba

pačioje savo gelmėje koncentravo ir kai kurias būsimas, tuo metu dar pilnai

neišsiskleidusias XX amžiaus modernizmo idėjas. Jis buvo ne tik

dailininkas poetas, romantikas, bet ir metafizikas mąstytojas. Čiurlionio

kūrybą knygose ir straipsniuose yra nagrinėję lietuvių, rusų, prancūzų ir

amerikiečių menotyrininkai. Tapyba bei grafika jau buvo eksponuota

parodose, surengtose Vakarų Berlyne (1979), Duisburge (1989), Berlyne ir

Briuselyje (1991), Tokijuje ir Bonoje (1992), Frankfurte (1995). Tačiau ir

šiandien nelengva atsakyti, koks yra Čiurlionio menas ir kokiai Europos

meno srovei jis priklauso. Vieni laiko dailininką savamoksliu keistuoliu

arba mįsle, kiti – meno mesiju, treti – didingu pasaulio vizijų tapytoju,

įsprausdami jį į labai jau neapibrėžtus fantastinės, kosminės metafizinės

dailės rėmus. O bandymai gretinti M.K.Čiurlionį su futuristais,

siurrealistais ar abstrakcionistais paprastai atskleidžia tiktai kurią nors

vieną jo fenomeno ypatybę. Dailininko kūrybos savitumą formavo keletas gana

skirtingų veiksnių. Tėvų namuose, Druskininkuose, M.K.Čiurlionis gyveno

senosios lietuvių kaimo kultūros terpėje. Jo vidaus pasaulį stipriai

paveikė šviesi motinos asmenybė, nepaprastai graži pietų Lietuvos gamta,

lietuviškos pasakos ir dainos, taip pat šeimos tradicija – muzikinis vaikų

lavinimas ir kasdieninis muzikavimas. Šios sąlygos padėjo susiformuoti itin

jautriam, subtiliam dailininko charakteriui ir jo polinkiui abstrakčiai

mąstyti.

M. K. Čiurlionio dailės darbuose, sukurtuose pačiame jo kūrybinio

kelio zenite, bene ryškiausiai atsiskleidžia dar viena išskirtinė

dailininko meninės individualybės savybė. Jau ankstyvuosiuose jo

paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas,

sukuriantis bekraščio jos platumo įspūdį ir atitinkantis apibrėžtų ribų

neturintį laiko pojūtį. Paveikslams suteikiamas gilaus vidinio susikaupimo

atspalvis. Augant ir plėtojantis plastinio vaizdo polifoniškumui, erdvė ir

laikas susijungia, sudarydami naują kokybę, atitinkančią filosofinę

pasaulio amžinumo ir sykiu nuolat kintančio jo pavidalo idėją. Minties

vyksmas erdvėje daugiau nuvokiamas intuityviai, negu nusakomas žodžiais,

tačiau ši giluminė Čiurlionio meninio mąstymo erdvė bene bus ta priežastis,

kuri skatino jo kūrybą vadinti mistine ir pranašiška. Ano meto kosmogoninių

teorijų šviesoje jo tapyba galėjo būti priimama beveik kaip tiesioginė tų

teorijų iliustracija, fantastinė ir mistinė pačia savo esme. Bet šiandien

atrandame joje stulbinančią numatymo galią, darančią Čiurlionį ne tik

artimą nūdienio žmogaus pasaulio suvokimui, bet šiuolaikiškesnį už daugelį

šiuolaikinių dailininkų, nepažengiančių toliau buitiško fotografizmo. Taigi

čiurlioniškas mąstymo būdas nė kiek neperdedant gali būti pavadintas

laikiniu reiškiniu, nes jame įkūnyta tokia mąstytojo, filosofo, menininko

galia, kuri prasminga ir dabarties dailininkų kūrybai.

Savo išskirtinio originalumo dėka stovėjusi kiek nuošalyje, Čiurlionio

kūryba vertė mąstyti apie pačią lietuviškumo sąvoką žymiai platesnėmis

kategorijomis. Ji pirmiausia skleidė mintį, kad nacionalinis meno savitumas

glūdi ne tradicinio “lietuviško” motyvo pasirinkime, o kur kas gilesniuose

plastinės sandaros kloduose bei kaimyniniuose ryšiuose. Šiandien savaime

suprantama, kad to meto menininkų ir šiaip jau lietuvių inteligentų

platesniam ratui tokia mintis buvo nnauja ir reikšminga. Reikšminga jau vien

tuo, kad skatino giliau pažinti ir platesniu aspektu įvertinti savo

liaudies meną, kuriuo iki tol mažai tebuvo domimasi, kuris buvo uždarai bei

archaiškai traktuojamas.

Čiurlionis, vizijų filosofas, ėjo tuo nepramintu keliu pirmasis,

pasikliaudamas ir savo intuicija, ir savo prigimties “genetiniu kodu”, ir

veikiamas kaimyninių tautų profesionalaus meno impulsų. Jam pirmajam teko

atverti duris į tokias kūrybos pasaulio sferas, kurios iki tol daugeliui iš

vis nebuvo žinomos, tad suprantama, kad jo tapyba, veikiama to meto meninių

koncepcijų, vystėsi daugiau filosofijos ir idėjos, negu plastinio, grynai

tapybos išraiškos formavimo vagoje. Tautosaka ir muzika Čiurlionio kūryboje

pasireiškusi regimomis plastinėmis formomis, arsininkams tapo vėliau bendra

atmosfera, netiesiogiai veikusi emocinį jų dailės pobūdį. Tuo tarpu

tiesioginiu išeities tašku virto vaizduojamoji bei taikomoji liaudies

dailė, kurios materealumas nekėlė didesnių abejonių, o atvirkščiai, skatino

įsiklausyti į žemišką jo formų bei spalvų gyvybingumą.

3. M.K. ČIURLIONIO DAILĖS

STILIAUS FAZĖS

Ankstyviausia M.K.Čiurlionio vaizduojamosios kūrybos fazė – mėgėjiški

piešinukai. Yra žinomi trys nedideli jo ankstyvųjų mėgėjiškų piešinių

albumėliai. D. Čiurlionytės-Zubovienės žinioje yra stambokas M.K.Čiurlionio

piešinių albumas, kuriame yra daugiau nei penkiasdešimt anglimi atliktų

piešinių, dauguma jų – nežinomų asmenų portretai. Albumas turi svarbią

dokumentinę reikšmę, jo datos aiškiai rodo, kad 1902 metų rudenį Čiurlionis

jau lankė piešimo studiją. Kauno Valstybiniame M.K.Čiurlionio Dailės

muziejuje saugomi dar du nedidelio formato albumėliai, kuriuose yra du

grafitiniu pieštuku atliktų daiktų ( rašalinės, stalo, aplanko ir kt.)

piešinukų, portretų plunksnele ir keletas akvarelinių peizažų. Dauguma tai

laisvalaikio etiudai, daryti iš natūros ir iš atminties; visuose aiškiai

matome neįgudusią pradedančio dailininko ranką. Sekanti M.K.Čiurlionio

vaizduojamosios kūrybos fazė – 1903 metų pabaigos – 1904 metų pradžios

piešiniai-kompozicijos. Šiai grupei priklauso atvirlaiškių, kuriuos

Čiurlionis siųsdavo savo broliams, piešiniai. Savotiški tų piešinių

siužetai: daugumoje jų pavaizduoti alegoriški mirties, lemtingumo, šiurpių

nuojautų įvaizdžiai.

Žymiausios atvirukų kompozicijos – 1903 m. spalio 2 d. atvirlaiškis su

simbolišku ,,Salos-ramybės” vaizdu ir 1903 m. spalio 11 d. atvirukas –

,,Miško muzika”. Abu pastaruosius vaizdus Čiurlionis kiek vėliau panaudojo

stambesnio formato paveiksluose. Visų tų kompozicijų stilius panašus:

grubokas, eskizinis piešinys, toninis formų modeliavimas, rėžiančios,

ryškios spalvos – žalia, raudona, violetinė, mėlyna, ruda.

Iš ankstyviausiojo kryptingo, nebe mėgėjiško Čiurlionio tapybos

laikotarpio (1903 – 1904 m.) turime – beveik neabejotinai – pastelinę

,,Laidotuvių simfoniją” ir aliejum tapytus ,,Pavojų” ir ,,Miško šlamesį”.

Jiems artimas 1904 metais tapytas ,,Tvano ciklas” ir triptikas ,,Rex”.

Išvardintus kūrinius sieja keletas bendresnių turinio ir stiliaus

bruožų. Dalies jų, pavyzdžiui, ,,Tvano” ciklo, triptiko ,,Rex”, diptiko

,,Jehova” siužetiniai motyvai turi sąsajų su biblijos legendomis. Žinoma

čia nėra tiesioginio tų legendų siužeto pakartojimo ar iliustravimo. Iš

biblijos Čiurlionis pasisėmė teminių motyvų, kurie teikė galimybių

išreikšti žmogiškosios būties lemtingumo, antgamtinių jėgų viešpatavimo

pojūtį. Tokia tendencija ir tų kūrinių vaizdinę struktūrą, jų nuotaikas –

slogias, kupinas sunkių

nuojautų ir nerimo.

Visi šie ciklai turi išplėtotą literatūrinį pasakojamąjį pradą. Tačiau

kūrinių siužetinės linijos nėra pakankamai aiškios, cikluose pasigendame

vaizdų sekos.

Tų ciklų kompozicijos nelygumuose, be to, grubokame jų formos

realizme, jų kolorito mirguliavime juntame kūrybinio akto betarpiškumą,

staigią emocinę iškrovą. Tai jau XX a. pradžiai būdingų meninių siekių

bruožai. Bet, kita vertus, tie patys nelygumai kalba apie patyrimo ir

meistriškumo stoką, apie pradinę kūrybos fazę. Mirties tema buvo madinga XX

a. pradžios literatūroje, žurnalistikoje, inteligentų salonuose. Šiai temai

buvo skiriami spiritistų seansai, ją gvildeno okultinės – teosofinės

teorijos; mirties scenų, vėlių, astralinių šviesų aprašymais mirgėjo to

meto laikraščių, žurnalų puslapiai. Galbūt, šis ankstyvas Čiurlionio

,,Laidotuvių” ciklas yra duoklė madingoms epochos nuotaikoms. Būdinga, kad

pats menininkas šio ciklo neeksponavo jokioje parodoje. Be to, vėlesnių

metų kūryboje jis jau negrįžo prie jo idėjų.

Kitą chronologiškai fiksuojamų ankstyvųjų Čiurlionio kūrinių grupę

sudaro paveikslai. Dalis tų paveikslų išlikę: tai ,, Vakaras” (šviesi

figūra laivelyje), ,,Naktis-sala” (mėlynoje tamsoje skendinti sala su

rankos pavidalą primenančiais medžiais), ,,Profiliai”, ,,Tiltai”,

,,Kompozicija” ( trys fantastinio pavidalo figūros jūros pakrantėje),

,,Regėjimas” (žaltys ant kryžiaus). Šiai kūrinių ggrupei artimi ir keletas

kitų ankstyvųjų Čiurlionio darbų – vadinamasis ,,Marso pasaulis”,

,,Debesys”, ,,Dūdorius”.Visi šie paveikslai buvo sukurti iki 1905 metų

vidurio. Stiliaus požiūriu jie turi bendro su anksčiau aptartais ciklais,

bet ir šiek tiek skiriasi nuo jų. Pastaruosiuose dailininkas pirmiausia

akcentuoja gamtos slėpiningumą, blausias, nostalgiškas vakaro ir nakties

sutemų būsenas. Čia jau nėra ,,Laidotuvių” ar ,,Rex’o” cikluose matytų

gilios erdvės, daiktų apimties, ryškių spalvų, rėžiančių sąskambių. Juose

vyrauja šalta tamsiai mėlynų, žalių ir rudų tonų gama, gamtos motyvų,

figūrų ir daiktų formos nekonkrečios, jų kontūrus tirpdo blausi mėnesienos

šviesa ir duslūs nakties šešėliai. Pakitusi ir pastelės technika.

Dailininkas išgauna jautresnius sodrumo ir šviesumo niuansus, paveiksluose

atsiranda dažų nepaliesto gelsvo kartono plotelių, kurie padeda sudaryti

balzganos, vibruojančios šviesos įspūdį. Taupus, beveik asketiškas

koloritas ir nauja, jautresnė technika ypač ryškūs paveiksluose

,,Kompozicija”, ,,Dūdorius”, ,,Angelas”. Šiuose paveiksluose jau ryškėja

savaimingo kūrybos charakterio pradai. Atsiranda Čiurlionio dailei būdingos

lyriškos, melancholiškos intonacijos, nyksta ankstyvųjų ciklų kolorito

aitrumas, jautresnė tampa pastelės technika.

Kalbant ar rašant apie Čiurlionio dailę, dažnai paliečiamas jos

profesinio lygio, meistriškumo klausimas. Dažnai būdavo iškeliama silpna jo

technika, neatitikimas tradiciniams reikalavimams. Dabar girdime kitą

kraštutinumą – gruboka, nedrąsi ankstyvųjų Čiurlionio paveikslų technika

laikoma viena svarbiausių jo dailės vertybių

Žinoma, Čiurlionis nebuvo virtuozas akademine prasme. Tačiau jis

anaiptol neniekino techninių įgūdžių, o pastoviai ir atkakliai ugdė

profesinį meistriškumą. Per trumpą trejų – trejų su puse metų laikotarpį,

lankydamas Varšuvos dailės mokyklas, jis stebėtinai sparčiai augo

profesiniu ir kūrybiniu požiūriu. Tai aiškiai matome, palyginę jo

ankstyvuosius 1903 – 1904 metų piešinius su 1906 metų ir vėlesnio

laikotarpio piešiniais ir etiudais.

Svarbiausia, Čiurlionio techninių įgūdžių tobulėjimas buvo

glaudžiausiai susijęs su bendru jo pasaulėžiūros brendimu, ggilėjimu. Dėl to

ir galima, ir reikia skirti ankstyvąsias Čiurlionio dailės fazes nuo

brandžiojo kūrybos etapo, kurio ryškesni pradmenys atsiskleidė ,,Pasaulio

sutvėrimo” ir ,,Žiemos” cikluose, paveiksluose ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”,

,,Žinia” ir kt. Tuo laikotarpiu dailininkas dirbo dviem technikom – piešė

pastelėmis ir kaskart dažniau pradėjo tapyti tempera arba maišyta

akvarelės, temperos ir guašo technika.

Brandžiųjų Čiurlionio dailės darbų tematika, vaizdinė struktūra ir

meninė kalba labai įvairūs. Tačiau tas įvairumas turi ir juos vienijančių

stiliaus bruožų.

Čiurlionio pastelėse, sukurtose 1906 – 1907 metais, dažniausiai matome

plačių filosofinių ir patriotinių minčių bei pergyvenimų meninius

įvaizdžius. Tokios yra ,,Tiesa”, ,,Bičiulystė”, ,,Žinia”,

,,Praeitis”, ,,Saulėtekis”, ,,Laivelis” ir kt. Palyginus su

ankstyvesniais dailininko darbais, šių paveikslų kompozicijos daug labiau

kondensuotos, jų vaizdai sudaryti iš apibendrintų, plačiareikšmių plastinių

motyvų ir jų sugretinimų. Ypač būdinga jiems jautriomis šviesumo ir

intensyvumo gradacijomis pulsuojantis geltonai žalių, mėlynų ar violetinių

tonų koloritas. Savaimingą kolorito įtampą formuoja ryškūs šviesos ir

šešėlių kontrastai, jų persiliejimai. Vienur sodriau, kitur lengvais

prisilytėjimais nubrūkšniuoti pastelių štrichai, persišviesdami vieni pro

kitus, virpėdami, kryžiuodamiesi transformuojasi į turtingais šviesos ir

šešėlių niuansais pulsuojantį atmosferos toną, kuris suteikia paveikslams

patrauklumo, grožio.

Brandus Čiurlionio dailės stilius vis dėlto ryškiausiai atsiskleidė jo

tempera ir maišyta technika tapytuose paveiksluose ir jų cikluose.

,,Pasaulio sutvėrimas” (1905/6) yra tarsi pereinamoji pakopa iš

ankstyvojo periodo į savitą ir brandų kelią. Literatūriniai šio ciklo

momentai ir aukštesnių jėgų simboliai, kurių daugiausia pirmuose ciklo

paveiksluose, priklauso dar ankstyvajai menininko kūrybos fazei.

Besiformuojančiam brandžiajam Čiurlionio dailės stiliui būdingi ,,Pasaulio

sutvėrimo” VII – XII paveiksluose matomas erdvės suplokštinimas ir gamtos

motyvų – augalų, medžių, gėlių – dekoratyvi stilizacija, jų formų

suritminimas. Dekoratyvus, muzikaliai suritmintas besiformuojančio gamtos

grožio pavaizdavimas yra naujo, brandžiojo kūrybos braižo žymė.

Brandžiojo periodo Čiurlionio kūryboje žymią vietą užima peizažai ir

peizažiniai ciklai. Čiurlionio peizažai labai įvairūs, dažnai skiriasi

vieni nuo kitų savo menine struktūra, mintimi, nuotaika. Dailininko

nedomino peizažų daiktinis ir medžiaginis konkretumas. Jam rūpėjo, jį

jaudino gilesnės, tipinės, pasikartojančios gamtos būsenos, jų keliamos

mintys ir nuotaikos. Todėl, vaizduodamas netgi konkretų ir žinomą

gamtovaizdį, tokį, kaip Raigardas, menininkas dekoratyviai apibendrino ir

stilizavo jo elementų – medžių, krūmų, laukų rėžių, upokšnio – pavidalus,

akcentavo melodingą linijų bangavimą, grakščią stilizuotų medžių ir krūmų

ritmiką, tapė paveikslą persišviečiančiais, švelniai laipsniuotais ramios

spalvinės gamos tonais. Tokiu būdu jis suteikė kūriniui apibendrintą,

muzikaliai dekoratyvią formą, išryškino ne tik konkretaus motyvo požymius,

bet visuotinesnius Lietuvos gamtovaizdžio ir jos nuotaikų bruožus.

Panašiomis stiliaus ypatybėmis pasižymi daugelis kitų dailininko peizažų,

tokie, kaip triptikas ,,Vasara” (1907 m.) , ,,Žemaičių kryžiai”.

Kitokio pobūdžio stambūs menininko ciklai peizažo ir kosmoso temomis.

Siekdamas maksimaliai turiningų, raiškių įvaizdžių, dailininkas taikė

įvairias meninės išraiškos priemones. Vienais atvejais jo minčių ir emocijų

krūviai išsilieja kondensuotomis plastinėmis metaforomis. Tokie yra

,,Žiemos” (1907 m.) ciklo liekni, belapiai kandeliabdų pavidalo medžiai su

jų viršūnėmis pražydusiomis ledinėmis liepsnelėmis. Įvaizdis raiškiai

prabyla apie žiemos šaltį, stingimą. Įspūdinga plastinė metafora – liekna

varpinė su siūbuojančiais varpais gaivaus vėjo genamų debesų fone –

atveria ,,Pavasario” (1907 m.) ciklą.

Kituose paveiksluose dailininkas kuria giliaprasmes plastines

hiperboles. Prisiminkime ,,Žiemos” ciklo lapus, kurių visą plokštumą dengia

iš viršaus žemyn srūvantieji sniego gūsių arba krištolinių ledo luitų

srautai. Atrodo, visa visata paskendo pradžios ir galo neturinčiame žiemos

stichijos siautulyje.

Įspūdingi savo didybe ir prakilnia ritmika liekni triptiko ,,Vasara”

centrinės dalies medžių kamienai, pro kuriuos atsiveria balzgana

vidurdienio šviesa nupliekstas bekraštis dangaus skliautas ir smėlėtų

Dzūkijos kalvų tolumos.

Čiurlionio paveiksluose neretai sutinkame ir plastines

personifikacijas – medžių ar debesų siluetus, įgijusius žmogaus figūros,

rankos ar kurios nors fantastinės būtybės pavidalą.

Brandžiosios Čiurlionio dailės įvaizdžius formuoja savaiminga,

neatsiejamai suaugusi su jų vaizdine sandara plastinė kalba, savitas jos

stilius. Brandusis Čiurlionio dailės stilius nėra kažkaip pastovus ir

nekintamas. Būdingiausi 1907 metų kūrybos pavyzdžiai: ,, Pavasario”, ,,

Vasaros” ir ypač ,, Zodiako ženklų” ciklai. Šiuo atveju galime kalbėti

apie jų plastinės kalbos saikingą sąlygiškumą, dekoratyvumą ir grafiškumą.

Jo paveikslų kolorito gama neplati, ribojasi dažniausiai prigesintų ir

šiek tiek supilkintų šaltų spalvų skale. Paveikslų tolimesnius planus –

žemę, vandenį, dangų – dailininkas tapo ramiais teptuko prisilytėjimais,

labai plonu dažų sluoksniu, jautriai laipsniuodamas tonus (prašviesindamas

arba patamsindamas), perteikia savotiškai suplokštintos erdvės įspūdį. Tuo

tarpu paskiros detalės , ypač pirmuose planuose įkomponuoti motyvai

–

medžių šakos, gėlės ir kt.- pavaizduotos grafiškai, plona linija arba

smulkiais teptuko brūkšniais, primenančiais pastelės štrichus. Abu tie

principai: tapybinis toninis ir linijinis grafinis jungiasi į organišką

vienumą, suteikiančią brandiesiems Čiurlionio paveikslams savito

dekoratyvumo, skaidrumo, ramaus švytėjimo.

Išvardintus stiliaus bruožus matome ir daugelyje kitų to paties meto

kūrinių: ,,Pavasario” cikle, pirmose tapybinėse sonatose, fugoje

,,eglaitės” ir kt.

Maždaug tuo pat metu Čiurlionis nutapė didele potėpio ekspresija

išsiliejusią ,,Žiemos” ciklo pūgos stichiją ir subtiliausiai garbanotą

,,Vasaros” triptiko kraštinių paveikslų mišką. Visiškai skirtingas

rafinuoto, bonariško kolorito paveikslas, vaizduojantis karalaitę ir jos

pilį iš triptiko ,,Pasaka”.

Atskira, labai savaiminga M. K. Čiurlionio kūrinių grupė – muzikinių

pavadinimų ciklai: sonatos, preliudai, fugos. Jose dailininkas surado

nepakartojamą ir visiškai originalią formą, kurios padedamas jis galėjo

giliau ir subtiliau išreikšti pagrindinę savo kūrybos idėją – pasaulis ir

visata yra vienovė, universalumas. Pritaikęs savo tapyboje naujus, muzikos

formų struktūrai analogiškus vaizdų sudarymo ir jų ciklinio plėtojimo

principus, Čiurlionis labiausiai pakeitė paveikslų ir jų ciklų kompozicinę

sandarą. Todėl svarbiausia visų tų tapybinių sonatų ir fugų naujovė –

poliperspektyvinė kompozicija, kurioje į vieningą meninį organizmą sulydomi

ne ttik įvairiareikšmiai plastiniai motyvai, bet ir skirtingi erdvės planai,

skirtingi laiko momentai. Įvairių erdvės motyvų, skirtingų žiūrėjimo taškų

sujungimas ir persismelkimas formuoja tokią sudėtingą erdvės judėjimo

iliuziją, kuri tarsi pranašauja op-arto dailės ritminių struktūrų judėjimą.

Tuo tarpu vaizdavimo priemonių stilistika išliko tokia pati, kaip ir

kituose paveiksluose.

1908 ir 1909 metais Čiurlionio dailėje – jo peizažuose, simbolinėse

kompozicijose ir muzikiniuose cikluose – atsirado keletas naujų bruožų. Tai

nebuvo esminiai stiliaus pakitimai, o tik jo praturtėjimas naujomis

meninėmis ypatybėmis.

Visų pirma pagausėjo grafinių ornamentinių elementų. Būdingesnius

vėlyvųjų paveikslų motyvus dailininkas išmargino smulkiais, juvelyriškai

nupieštais ornamentais: perliukais, žvyneliais, žvaigždutėmis, gėlytėmis,

tinkleliais. Tuo pasižymi ,,Jūros sonatos” pirmoji ir paskutinė dalis,

paveikslas ,,Karalių pasaka”, triptikas ,,Fantazija” ir kt. Grafiškos

ornamentikos ypač gausu 1909 metais tapytuose paveiksluose – ,,Aukure”,

,,Aukoje”, didžiajame ,,Rex’e”, ,,Nojaus arkoje”, ,,Piramidžių

sonatoje”, taip pat ir grafikos darbuose – vinjetėse, inicialuose ir kt.

Visi tie ornamentiniai motyvai papildo ir praturtina paveikslų dekoratyvinį

skambesį, dar labiau pabrėžia jų fantastiškumą. Ornamentinio dekoratyvumo

siekimas buvo būdinga bendresnė Čiurlionio dailės ypatybė. Tuo tarpu 1908-

1909 metų jo kūryboje – paveiksluose ir grafikoje – ši geometriška formų

stilizacija ir ornamentinis puošybiškumas tampa pastoviais jo dailės

stiliaus bruožais.

1909 m. turtėjo Čiurlionio paveikslų koloritas, jų spalvinė išraiška.

Tiesa, tai nebuvo kategoriškai visuotinė vėlyvosios jo kūrybos žymė, nes ir

1909 metais Čiurlionis sukūrė paveikslų, kurie nutapyti jam įprasta

neplačia šaltų spalvų gama (,,Žaliasis perkūnas”, ,,Žemaičių kapinės”,

,,Demonas”). Bet greta tokių žymiai pagausėjo kūrinių, kuriuose suskambo

šiltesni, mažoriškesni spalviniai akordai, atsirado sodresnė tapybos

technika. Dailininko paletė praturtėjo, joje pradėjo vyrauti šviesių tonų

ochros, įvairių niuansų raudonos, rausvos, purpurinės spalvos. Būdingi

tokie praturtėjusio kolorito pavyzdžiai – preliudas ,,Angelas”, paveikslai

,,Rojus”, ,,Aukuras”, ,,Auka”, ,,Žvaigždžių sonata”, ,,Piramidžių

sonata”.

Vėlyvojoje Čiurlionio tapyboje sustiprėjo vaizduojamųjų motyvų

stilizacija, pagausėjo ornamentinio dekoro, praturtėjo, tapo ryškesnis ir

skambesnis paveikslų koloritas. Visos tos meninės ypatybės, kurių ryškų

junginį matome jau minėtuose ,,Angelo”, ,,Aukos”, ,,Žvaigždžių” ir

,,Piramidžių” sonatų paveiksluose, suteikia tiems kūriniams daugiau naujų

spalvų, praturtina jų dekoratyvinę išraišką.

Taigi Čiurlionio dailę galima suskirstyti į du stambesnius meninės

raidos periodus: ankstyvąjį, apimantį 1902-1906 metus, ir brandųjį – 1906

metų antroji pusė – 1909 metai. Abiejų tų periodų dailėje nesunkiai

išskiriamos kelios vidinės stiliaus fazės. Ankstyvajame: 1) mėgėjiški

piešiniai, 2) kietojo stiliaus ciklinės kompozicijos, 3) tamsaus kolorito

peizažai ir kompozicijos, 4) realistiniai piešiniai ir etiudai;

brandžiajame: 1) simbolinė dekoratyvinė, 2) poliperspektyvinė, 3)

ornamentinė dailė.

Daugelis Čiurlionio dailės stiliaus ypatybių sieja ją su XX amžiaus

pradžiai būdingu moderno menu. Moderno srovei artimas Čiurlionio dailės

vaizdų fantastiškumas ir simbolizmas, platus, neapibrėžtas jų prasminis

krūvis. Su moderno srovės menu siejasi taip pat sąlygiškas, dekoratyvus jo

dailės stilius, stipri grafiškų elementų – silueto kontūrinių linijų,

grafiškai nužymėtų detalių – reikšmė. Moderno epochai būdingi Čiurlionio

dailės dekoratyviniai ornamentiniai motyvai: banguojančios linijos,

įmantriai stilizuotos gėlės ir augalai, trapios, gležnos jų formos.

Reikia pabrėžti, kad išvardintos Čiurlionio kūrybos sąsajos su moderno

menu nepaneigia jos originalumo ir nacionalinio charakterio. Čiurlionio

dailė kaupė savyje daugelį individualių nepakartojamų meninių ypatybių,

kurios betarpiškai atspindėjo jo individualybę, jį supusią aplinką ir

paveldėtas savosios tautos kultūros bei meno tradicijas. Didesnioji jo

kūrinių dalis – šviesūs poetiniai vaizdai, lakios fantazijos, gaivališkų

gamtos procesų apibendrinimai, kuriuose įkūnyta taurios svajonės ir

polėkiai, gilūs jausmai, nuotaikos. Humaniškas kūrybos turinys, originalus,

dideliais dekoratyviniais privalumais ir stipria įtaigos jėga pasižymintis

jo kūrinių stilius yra tie svarbiausieji brandžiųjų Čiurlionio dailės

kūrinių bruožai, kurie lemia jų nemirtingumą, jų nenykstančią meninę vertę.

4. ĮŽYMUSIS DAILININKO ,,ZODIAKAS”

Įžymusis M. K. Čiurlionio ,,Zodiako” ciklas turi jo kūryboje ypatingą

vietą, nulemtą tiek sumanumo, atlikimo, tiek ir itin turtingo kultūrinio

podirvio bei poveikio, gausių atgarsių ir interpretacijų. Temą dailininkui

davė senoviniai žvaigždynų mitai, o paskatino jo paties romantiškas

nusiteikimas, mintis apie kosminę pasaulio erdvės ir laiko didybę.

Nuo neatmenamų laikų žmones žavi žvaigždžių pasaulis – stebimas,

suvokiamas protu ir vaizduote. Nė vienas gamtos reiškinys nedaro tokio

savotiško prakilnaus įspūdžio, kaip nakties dangus, nusėtas tūkstančiais

tylių, žvelgiančių žemyn žvaigždžių. Kaip prisimena amžininkai Čiurlionis

mėgdavo vaikščioti naktimis, dažnai vienui vienas, klausydamas gamtos

garsų, stebėdamas žvaigždynų išsidėstymą, jų lėtą judėjimą aplink Šiaurės

žvaigždę.

Susidomėjimas naujųjų laikų kosmogoninėmis teorijomis ir senovės mitų

studijavimas turtino Čiurlionio mintis, galėjo skatinti itin imlias,

universalias idėjas bei asociacijas. Visatos interpretavimo modeliai,

kuriuos kūrė senovinių Rytų civilizacijų išminčiai ir naujausiasis mokslas,

kaip ir pačios žvaigždėtosios erdvės, žadino jo sieloje kosminio pasaulio

didybės vaizdinius ir visų žmonių bendrumo jausmą. Tai atsispindėjo ir

,,Zodiako” paveiksluose.

Siužetinis ciklo pagrindas ir sąsaja nėra primygtinai pabrėžti –

Čiurlionis tapo vvieną kūrinį ir tuo pat metu dvylika atskirų; pasakodamas

apie Saulės kelionę, jis pasakoja ir apie dvylika paslaptingų nakties

sargybinių, amžinybės liudininkų, serginčių danguje mūsų šviesulio taką.

Čiurlionio pasaulėjauta traktuoja Zodiako žvaigždynus kaip savas,

suprantamas būtybes – tarsi jos iš tikrųjų turėtų ,,ir kūną, ir sielą”,

vidinį gyvenimą, nors ir žmogaus fantazijos suteiktą, Toji vaizduotės

savybė, į susimąstymą ir ilgėjimąsi linkusi liaudiška pasaulėjauta suteikia

nacionalinį charakterį ir šiam, rodos, grynai tarptautinės kultūrinės

tradicijos stimuliuotam Čiurlionio ciklui.

Antra vertus, paveiksluose matome, kad dailininkas nesilaikė griežtai

vienos kurios senovinės Zodiako emblemų atvaizdavimo tradicijos. Jo

Vandenis rankoje laiko ne ąsotį, o Poseidono trišakį, Žuvys ne dvi ir

nesujungtos tarpusavy, mitinis Ožiaragis netekęs žuvies uodegos, o

kentauras Šaulys – pusės arklio kūno. Dailininkas visur įveda naują mintį,

vyksmą, lyg individualų mitinį ar simbolinį siužetą. Dvynius, kurie pagal

žvaigždyno konfigūraciją įvairiuose kraštuose buvo įsivaizduojami kaip du

žmonės, susiėmę už rankų, Čiurlionis atskyrė neperžengiama šviesmečių

atstumo bedugne. Realybė – ir begalinio ilgėjimosi simbolis, lyg naujas

mitas.

Tokią pat teisę dailininkas turėjo pradėti Zodiaką pagal mūsų

vartojamą kalendorių nuo sausio mėnesio – Vandenio, nors pagal Zodiako

tradiciją žvaigždynų eiseną turėtų pradėti Avinas – pavasario lygiadienis.

Taip vėl prieiname prie kai kurių Čiurlionio kūrybos pagrindų, kuriuos

leistina vadinti jo plastine poetika. Žymūs visame kūrybos kelyje,

,,Zodiake” tie pagrindai yra itin brandūs.

Dvylika fantastinių dangaus gyventojų Čiurlionis perteikė gana

žemiškais vaizdais, kurie

turi giliai pajaustą kosminę reikšmę. Kai

kuriuose paveiksluose – ,,Avine”, ,,Dvyniuose”, ,,Vėžyje”,

,,Šaulyje” – matyt, atsispindėjo Kaukazo gamtos įspūdžiai; šiltu Lietuvos

aromatu padvelkia ,,Mergelės” goda. Atpažįstame būdingą dailininko

sugebėjimą hiperbolizuoti vaizdą, paprastais motyvais išreikšti nepaprastus

vaizdus ir visuotinius dalykus.

Štai Čiurlionio ,,Jautis’, kuris Vaižgantui kilo tiesiog iš už

kalnelio, Dzidoriaus artojo genamas, išėjęs su aušra į darbą, – jis kopia

tuo pat metu iš už kažkokio kosminio kalno, gal planetos kamuolio. Jo

ragai, rodos, taip ir skirti apglėbti Saulei, galingai išnešti ją iš žiemos

meto, iš tamsių vandenų, llyg senovės Egipto mituose.

Amžiną laiko periodų siūbavimą, nepastovią ,,Visatos švytuoklę”,

kintančią dienos ir nakties pusiausvyrą primena paprasti ,,Svarstyklių”

laiveliai. Sunkų kopimą į aukščiausiąją Saulės kelio viršūnę, tikslą,

kuriame slypi ir neišvengiama kasmetinė vasaros rezignacija – ,,Vėžio”

sustingimas, jo būsimas atbulas žygis žemyn.

Čiurlionio ,,Žuvys” tyliai praneria dangumi, ir štai vėl beribis

Visatos okeanas, kurio horizonto linija, tarsi ekliptika, amžiais keliauja

Saulė. Pagal tradiciją Saulė čia jau kiltų į pavasario lygiadienį, artėdama

į Aviną; tačiau ,,Žuvų” paveikslas nepanašus į džiugią, galingą pirmykščio

vandenyno aušrą, jo skambesys tylesnis, tolimesnis iir paslaptingesnis. Pati

mūsų Žemė nuolatos atsigrįžta į naktį, į savo šešėlį, ir tik naktyje

slėpiningo Zodiako buveinė.

O štai blyški žiemos saulė vos nušviečia jūrą ir uostą, kur stovi

grakštus kalnų ožys, įsistebeilinęs, lyg koks žvėrių pasaulio Narcizas, į

savo atvaizdą tamsiame vandeny.

Taip galima komentuoti visus dvylika paveikslų paeiliui arba

nepaeiliui, ir pamatysime, kad mitologinės aliuzijos, paprasti prasminiai

kompozicijų elementų ryšiai bei ženklai ir plastiniai Čiurlionio sprendimai

susilieja glaudžioje darnoje, vienybėje, savo ruožtu tampančioje kosminiu

simboliu.

,,Šių paveikslų visuma – puikus aukštos regimosios poezijos paminklas.

Giliai jaučiamas juose slėpiningas gyvenimas tų dvylikos tamsių dievybių,

kurios suglaudė aplink Žemę savo šventąjį žiedą, amžinai budėdamos ties

mūsų tuštybe, ir kurioma tūkstantmečiai bėga kaip akimirkos.”, – rašė

dailės kritikas V. Čiudovskis.

Plastinė Čiurlionio kalba ,,Zodiake” (tempera, gal ir su pastele) yra

taupi ir įspūdinga. Vyrauja šalta, melsvai pilkų tonų gama, ir šiltesnė –

žalsvai rusva. Subtiliai modeliuodama pagal metų laikų kitimą, ši spalvų

muzika jungia visą ,,Zodiako” ciklą.

Kompozicija visur aiški ir tvirtai apspręsta; palyginti mažo formato

darbuose ryškėja stulbinąs dailininko mąstysenos monumentalumas. Lakoniški

perspektyvos elementai ir švytintys tolimi nakties horizontai perteikia

begalinės erdvės įspūdį. ,,Pribloškia čia tolio pajautimas, – ir dangus

ties tolimu akiračiu darosi toks be galo gilus! Gauname neišreiškiamą

pojūtį paslaptingo nakties dangaus gyvenimo, tos ,,šviesos tamsoje”, kuri

sudaro visą ,,Zodiako” ciklo prasmę.”

,,Kas daugeliui didžiųjų tapytojų rodėsi vos teįveikiama problema –

tapyti nakties landšafto misteriją, – tą Čiurlionis pajėgia, ir be jokių

techniškų problemų”, – pabrėžė M. Vorobjovas.

Tačiau ,,Zodiako” naktis nėra tokia, kaip ,,Miške”; kosmine,

persmelkta zodiakinio švytėjimo Čiurlionio naktimi keliauja Saulė. Tai

realus veikėjas, kai kur vos pažymėtas šviesa iš anapus hhorizonto, kai kur

ištrykštąs spinduliais, kai kur ir parodąs dalį savo disko viršum horizonto

linijos. Dar svarbiau, kad Saulė ,,eina” per visus dvylika paveikslų iš

kairės į dešinę, beveik visur pasirodydama kairiau vertikaliosios ašies –

tai Saulės judėjimo įspūdis nejuntamai, bet stipriai sujungia ,,Zodiaką” į

vientisą dinamišką visumą.

Mitinių Zodiako būtybių judėjimas ir bendroji kiekvieno paveikslo

kompozicija dar labiau paryškina horizontalią Saulės (bei žiūrovo

žvilgsnio) slinktį dešinėn – kai kur sugestionuodami judėjimą ta pačia

kryptimi (,,Vandenis”, ,,Žuvys”, ,,Svarstyklės”), bet dažniausiai

,,pasitikdami” ateinančią Saulę (,,Avinas”, ,,Jautis”, ,,Vėžys”,

,,Liūtas”, ,,Mergelė”, ,,Šaulys”, ,,Ožiaragis”). Tiktai ,,Dvyniuose”

ir ,,Skorpione” Saulės judėjimas lyg stabdomas – kompozicija beveik

simetrinė, o jos centras pastumtas šiek tiek kairiau paveikslo ašies.

Dvyniuose gali slypėti spėjama Zodiako gimimo data – prieš septynetą ar

aštuonetą tūkstantmečių ten būdavo pavasario lygiadienis. Pasislinkus

pastarajam į Jautį, Skorpionui atitekdavo rudens lygiadienis ir dar vėliau

– mitinė paskirtis gramzdinti Saulę žemyn, į žiemą. Tą kaip tik matome

Čiurlionio pavaizduotos šventyklos freskoje.

Daugelyje ,,Zodiako” paveikslų, išmoningai derindamas lakią vaizduotę

su ramiomis horizontalėmis, Čiurlionis pasiekė ir vertikalaus judesio,

kilimo – gal žvaigždynų užtekėjimo – įspūdį. Net jo Avinas, atrodo,

kažkokių milžiniškų jėgų gadynėje užkeltas į tą kosminį aukštį, iš kurio

dabar ramiai stebi pasaulį. ,,Ten apačioj vyksta žemiški dalykai – sąmyšis,

triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla”.

Šitaip vidinį, tarytum slaptąjį paveikslų ir viso ciklo dinamizmą

atsveria susikaupimas, statika, amžinoji žvaigždynų rimtis. Pastoviosios,

būdingosios Čiurlionio plastikos savybės ir šiuo atžvilgiu parodo ypatingą,

kosminės temos įprasmintą darną.

Kiekvienam paveikslui Čiurlionis nupiešė nemaža eskizų. ,,Mergelės”,

,,Ožiaragio”, ,,Šaulio” eskizų variantuose dailininkas atkakliai ieškojo

plastinės idėjos, linijinių paveikslo elementų santykio, pagrindinio

silueto vietos erdvėje.

,,Zodiako” ciklas apskritai atspindi būdingą Čiurlionio plastinio

mąstymo raidai gryno architektoniškojo bei ritminio elemento skverbimąsi.

Ciklo reikšmė dailininko mąstysenos evoliucijos požiūriu, žinoma,

neapriboja savarankiškos meninės darbų vertės. Grožis ir paprastumas,

įvairialypis turinio krūvis ir suvokimų erdvė nusako savaiminę,

individualią ,,Zodiako” reikšmę.

Meno priemonėmis Čiurlionis kalba apie viską. Šviesos ir tamsos kova

jo Saulės kely – ne abstrakcija ir ne banali alegorija. Tai realus,

kosmiškai suvokiamas dienos ir nakties svyravimas, gamtos atbudimas ir

nykimas, didžiųjų Visatos vyksmų darna, konfliktai, šventės ir slėpiniai.

Ir, be abejo, tai gyvenimas: Čiurlionis mąstė apie žmogų, apie jo kelius ir

pagrindines būties problemas.

Taip ,,Zodiakas” atspindi ir kosminį Čiurlionio humanizmą – jausmą

bei požiūrį, kuris prabilo, žinoma, ir kituose darbuose, bet šiame pirmąsyk

taip brandžiai ir tauriai. Čiurlionis buvo realiai pajutęs, kad jis –

Visatos gyventojas. Jis ir Žemės planetos gyventojas nuo neatmenamų laikų –

ir tą taip pat realiai pajutęs. Dabartis, turinti tokią proistorę, buvo

kupina reikšmės ir žvelgė jo mene toli į ateitį.

5. ČIURLIONIO REIKŠMĖ LIETUVIŲ

DAILĖJE IR LITERATŪROJE

Apie Čiurlionio tradicijas dabarties dailėje galima kalbėti kaip apie

vieną svarbiausiųjų veiksnių, kuris turėjo didelio poveikio formuotis

lietuvių nacionalinės mokyklos bruožams, bendriesiems meninio mąstymo ir

idėjinio kryptingumo principams. Lietuvių liaudies tradicijų jungtis su XX

amžiaus meno keliamais uždaviniais – šis Čiurlionio kūrybos išeities taškas

– tebėra gyvas ir ne mažiau aktualus. Čiurlionis pirmasis įdiegė lietuvių

dailėje daugelį esminių XX amžiaus meno principų, įleido juos į meninę

apyvartą, padarė kūrybinę normą ir toliau egzistuojančiais meno vertės

kriterijais. Jis įteisino meno kūrinį kaip naujos meninės realybės faktą,

praplėsdamas pačios realybės suvokimą, išreikšdamas jos beribiškumą ir

teikdamas menininko subjekto kuriamąją galią. Čiurlionis išryškino ir

tolimesnei lietuvių dailės raidai atskleidė daugelį naujų, iki jo nežinomų

plastinių idėjų – tai itin savita erdvės, plastiškai išrutuliotos paveikslo

struktūros samprata, muzikinių ir dekoratyvinių formos funkcijų

akcentavimas, meninio sąlygiškumo, asociatyvaus ir metaforiško vaizdo

plėtojimas, jungiantis savyje plastinio muzikinio ir literatūrinio mąstymo

dėmenis. Čiurlionis giliai įtvirtino mūsų dailėje poetiškai, per ryškią

subjektyvią ir lyrinę atotrauką, suvokiamo pasaulio įspūdį. Gal dėl to

lietuvių meno dirvoje nėra giliau įsišaknijęs natūralizmas, svetimas taip

pat ir liaudies meno – tautodailės ir tautosakos – estetikai. Čiurlionis

buvo lietuvių mene grubaus empiryškumo priešybė, saugantis didelius meno

dvasingumo idealus, bylojantis apie jame glūdinčių aukščiausių žmogaus

galių teigimą.

Čiurlionis turėjo didelės reikšmės tiek mūsų dailėje, tiek ir visoje

meninėje kultūroje besifermentuojančiam meno šiuolaikiškumo supratimui.

Todėl, turbūt, nesuklysime pasakę, kad dabarties kūrėjams, kurie įvairiais

žanrais ir skirtingais meno keliais ieško apibendrintų idėjų, gilaus

reiškinių įdvasinimo, sintetiškos pasaulio pagavos, tiems

visados bus

svarbi ir didžiaisiais savo principais artima Čiurlionio kūryba, teigianti

esminę meno funkciją – nepasitenkinti paviršiaus kevalu, bet brautis į

būties gilumas, nuolatos sprendžiant neišsenkamus ir niekad iki galo

neatsakomus žmogiškojo pasaulio klausimus. Čiurlionio menas telkia savyje

tą jėgą, kuri stimuliuoja tą mintį, žadina pačią kūrybos idėją. Jis yra tas

menininkas, kuris kintančio laiko perspektyvoje formuoja paveldimąjį

kultūros kontekstą ir kuria jos klimatą. Šią svarbią pozityvią Čiurlionio

kūrybos prasmę yra taikliai nusakęs jo amžininkas N. Rerichas 1936m. Petrui

Tarabildai parašytais žodžiais: “Girdžiu, kad Čiurlionio vardas tapo

tarptautiniu vardu Lietuvoje, kad jis pasidarė lietuvių tautos

pasididžiavimu, iš širdies džiaugiuosi.Ten kur branginami savo didvyriai,

kūjai ir darbuotojai, ten yra galima ir šviesi ateitis. Gana jau buvusios

nemokšystės – tamsybės, kada įvairūs istorijos keliai mums rodo, kaip

geriausi žmogaus laimėjimai buvo šmeižiami, mindžiojami. Gana stačiokiškų

neigimų. Tauta tiktai šviesiu teigimu tegali gyventi. Kuomet vyksta statyba

– viskas vyksta.”

Nepalikęs tiesioginių pasiekėjų Čiurlionis savo kūrybos visuotinumu

išreiškė meno idealą ir įsilieja į daugelį naujų, vis kitokia šviesa

sužėrinčių lietuvių nacionalinės kultūros formų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. M. K. Čiurlionis – Paveikslai, eskizai, mmintys 1997 m.

2. Čiurlioniui 100 Vilnius ,,Vaga” 1977 m.

3. Lansbergis V. Čiurlionio dailė Vilnius ,,Vaga” 1976 m