Skulptorius O.Rodenas

Žanas Batistas Rodenas (Ogiusto Rodeno tėvas) būdamas trisdešimt aštuonerių, turėdamas dvi dukteris, jau nebesitikėjo sulaukti sūnaus. Tačiau nelauktai į pasaulį atėjęs sūnus, nudžiugino tėvą. Nelauktai gimusio sūnaus tėvai negalėjo užregistruoti, kadangi abu jie buvo neraštingi. Ogiustą užregistravo jo teta Teresė: “Fransua Ogiustas Rodenas gimęs 1840m. lapkričio 12 dieną, dvyliktame Paryžiaus departamente, arbaleto gatvė, numeris 2.

Būdamas penkerių, jis gavo pirmąjį pieštukų rinkinį iš tetos Teresės. Nuo to laiko pradėjo piešti. Ogiustas piešdavo ant laikraščių ir kitų popieriaus skiaučių. Jis džiaugdavosi, kkai mama grįžusi iš turgaus pernešdavo maisto, suvyniotą į popierių ar laikraštį, ypač džiaugdavosi, kai ji grįždavo nešina kiaušiniais, sūriu. Džiaugdavosi ne tiek dėl šių skanumynų, kiek dėl ypač balto popieriaus į kurį būdavo suvyniotas maistas. Motina buvo nepatenkinta šiuo sūnaus pomėgiu, tačiau tėvas buvo ypač griežtas ir prieštaravo tokioms “kvailystėms”.

Ogiustas Rodenas lankė pradinę jėzuitų Vala Grasa mokyklą. Ši mokykla buvo vienuolių seminarijos padalinys, taigi tvarka joje buvo griežta ir stipriai katalikiška. Ogiustui mokykla nepatiko. Jam blogai sekėsi lotynų kalba, kkatekizmo mokymas, gramatika. Vieninteliai dalykai, kuriais Ogiustas žavėjosi buvo istorija ir geografija. Rodenui ypač nepatiko, kad mokykloje nebuvo leidžiama piešti. Kartą, kai per geografijos pamoką jis nupiešė žemėlapį, jis buvo griežtai išbartas, o piešinys suplėšytas.

Kai būdamas keturiolikos jis nusprendė sstudijuoti dailę, tėvas tam griežtai prieštaravo, tačiau Ogiusto sesuo įkalbėjo leisti Rodenui mokytis dailės. Taigi sesers draugas Barnuvenas, Dekoratyvinės dailės mokyklos studentas, atvedė jį į šią mokymo įstaigą, kurioje Ogiustas Rodenas toliau tobulinosi.

Ogiustas Rodenas studijavo Prancūzijos gotikinę katedrą ir gotikinę skulptūra, taigi galime teigti, kad skulptūrą pamėgo jau jaunystėje. Jis taip pat užsidegęs studijavo antikines statulas ir Mikelandželą ir neturėjo jokio rimto pagrindo priešintis tradicijoms. Jau pirmuosiuose kūriniuose ( “Žmogus sulaužyta nosimi”, “Bronzos amžius”) išryškėjo talentas; kūriniai pasižymėjo novatoriškumu, filosofiškumu, energingų formų modeliuote. Jo realistinis stilius traktuojamas, kaip impresionizmo perkėlimas į skulptūrą. Iš pradžių impresionistų niekas nemėgo ir nevertino. Kritikavo jų pasirinktas temas – esą jos nėra tinkamos menui. Skulptorius Ogiustas Rodenas gyveno Paryžiuje ir buvo impresionistų amžininkas. Iš kkarto jo kūriniai taip pat niekam nepatiko, tačiau dabar jis laikoms XIXa. skulptūros genijumi. Kaip ir impresionistai, Rodenas sulaukė pasisekimo tik tada, kai žmonės įvertino jo medžiagų vartojimo būdą. Kartais jis palikdavo akmenį, gipsą ir bronzą šiurkščius. Toks skulptūrų paviršius priminė impresionistų potėpius ant drobės. Rodeno statulos atrodė tarsi neužbaigtos, tačiau įdomesnės ir gyvybingesnės, nes nelygus paviršius įvairiau atspindėdavo šviesą. Faktūriškai nelygus Rodeno skulptūrų paviršius sudaro sąlygas šviesos ir šešėlių žaismui. Jo nuostata, kad skulptūra neturinti priklausyti nuo architektūros padarė ttikrą perversmą skulptūros sampratoje. Tapęs pripažintu meistru, jis pelnė tokią šlovę, kokią tik galėjo pelnyti tų laikų dailininkas, tačiau ir net dėl jo darbų kritikai visą laiką įnirtingai ginčijosi, ir dažnai jie būdavo suverčiami į vieną krūvą su maištininkų impresionistų kūriniais. Kaip ir impresionistai, Rodenas niekino išorinį nudailinimą. Jam irgi patikdavo palikti šį tą žiūrovo vaizduotei. Kartais jis net palikdavo dalį neapdirbto akmens, kad atrodytų, kad figūra išnyra iš akmens ir žiūrovo akyse įgyja savo pavidalą. Eiliniam žiūrovui tai atrodė erzinantis ekscentriškumas, jei ne tiesiog skulptoriaus tinginystė. Jam buvo priekaištaujama kaip ir kadaise Tintoretui. Meninis tobulumas, jų manymu, reiškė, kad viskas turi būti tvarkingai nulaižyta. Norėdamas parodyti savąją pasaulio sukūrimo viziją, ir visai nepaisydamas niekinamą sąlyginumų, Rodenas padėjo įtvirtinti principą, kurį jau Rembrantas manė esant menininko teise – menininkas gali paskelbti darbą baigtu tada, kai yra pasiekęs savo tikslą. Kadangi niekas negalėjo pasakyti, kad jo metodas kilo iš nemokšiškumo Rodeno įtaka daug padėjo impresionizmui praskinti platesnius kelius – ne tik tarp dailės gerbėjų prancūzų, o ir tarp visos Europos meno gerbėjų. Ogiustas Rodenas, vienas garsiausių visų laikų skulptorių, pripažinimo siekė ilgai. Kai 1876m. pirmą kartą pateko į išsvajotąjį Saloną, jo eksponuota vyro skulptūra buvo tokia realistiška, kad ją teko atsiimti iš pparodos – visi piktinosi, kad Rodenas daro kūno atliejas. Akademija netgi surinko komisiją, kurios akivaizdoje skulptorius turėjo įrodyti, jog lipdo žvelgdamas į pozuotoją. Taip atsirado dar viena skulptūra, kurią atgailaujanti komisija pažadėjo eksponuoti kitoje parodoje. Pažadą tesėjo; šiuokart niekas nebesišaipė, o Rodeno šlovė ėmė augti kaip ant mielių. Tačiau, kai išsipustęs jis atkako į Šampanjė rūmus ( pakvietimas buvo pirmasis pripažinimo ženklas), paaiškėjo, kad skandalai ilgam nusėda žmonių atmintyje – šeimininkai jį pasveikino žodžiais: “Ak, tai tas Rodenas, kuris daro modelių atliejas!”. Nuotaiką dar labiau sugadino epizodas su Hugo, juolab, kad išraiškingų bruožų senis ne tik viliojo gražiausią vakaro moterį, bet ir atsisakė pozuoti Rodenui išdėdamas jį į šuns dienas. Madinguose vakarėliuose Rodenas lankėsi ir vėliau – mėgo pasidairyti į moteris. Kitokių pažinčių jam nebereikėjo. Lig šiol skurdus ir uždaras jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojom – Rodeną ėmė lankyti karaliai ir princai, ministrai ir kultūros veikėjai, markizai ir grafai. Vieną pirmųjų, ir vieną žymiausių jo skulptūrų “Bronzos amžius” žmonės išvydo 1878m., ir ji visiems atrodė gyva. Šią statulą Rodenas kūrė aštuoniolika mėnesių. Modeliu buvo belgų kareivis. Skulptorius iš arti stebėdavo kūną, kad įsidėmėtų, kaip jis juda. Nuotraukose užfiksuotas sustingęs judesys. Skulptūra taip pat atspindi tam tikrą momentą. Rodenas pasirinkdavo tokią akimirką, kkurią norėjo tiksliai atvaizduoti savo skulptūroje.

1880 liepos 17d., praėjus trims dienoms po to, kai Paryžius pirmą kartą atšventė Bastilijos dieną, kaip nacionalinę šventę, Rodeną pasiekia žinia, kad jis gauna valstybinį užsakymą. Po kelių dienų Ogiustas pasirašė oficialią sutartį: “Mesjė Rodenui, skulptoriui, už aštuonis tūkstančius frankų sumą, pavedama Dekoratyvaus meno muziejui sukurti durų kompoziciją, horeljefinius vaizdus, pagal Dantės “Dieviškąją komediją”. Po dviejų mėnesių Ogiustas Rodenas pagal sutartį gavo pirmuosius pinigus, o neapmokamą dirbtuvę Universiteto gatvėje tuoj pat. Ši dirbtuvė jam labai patiko – buvo erdvi, šviesi ir didelė. Gavęs likusius pinigus jis išsinuomojo dar vieną dirbtuvę Vožiraro gatvėje. Nuo 1880 m. pradėjo kurti užsakymą(sumanymas iki galo neįgyvendintas) – horeljefinę 186 figūrų kompoziciją “Pragaro vartai”. “Pragaro vartų” tema sukūrė ir atskirų, garsiausių skulptūrų (“Mąstytoją”, “Ugoliną”, “Paolą”, “Frančeską”, “Sūnų palaidūną”) ir skulptūrų grupių (“Trys šešėliai”, “Pabučiavimas”). Vieną žymiausių šios kompozicijos skulptūrų “Mąstytojas” Rodenas kūrė ilgai, kadangi norėjo kad ji būtų tobula. Šis Rodeno darbas vienas paskutiniųjų epinės tematikos kūrinių. Pirmą kartą “Mąstytoją” Rodenas eksponavo 1904m. Salone. Ogiustas manė, kad kūrinys tobulas, tačiau Paryžiaus kritikai šį darbą atmetė, pripažino ji nemokšišku ir neprofesionaliu, jie atsiliepė apie jį: “Rodeno pavaizduotas žmogus baisus ir panašus į žmogbeždžionę”.

1884 – 1895m. sukūrė dramatišką patriotinės tematikos

kompoziciją “Kalė piliečiai”, pasižyminčia raiškia psichologine charakteristika, judesių kontrastiškumu, neramiu ritmu. “Kalė piliečiai” – tai visuomeninis momentas. Rodenas norėjo prisiminti atsitikimą 1347m. Prancūzijoje, Kalė miesto pajūryje. Šeši didikai anglų buvo paimti įkaitais ir jėga išvyti iš miesto. Be to, atėmė iš jų Kalė raktus. Iš pradžių Rodenas visas šios skulptūros figūras kūrė nuogas, kad tiksliai parodytų jų judesius. Tik užbaigęs kūnus, juos “apvilkdavo”. Kiekvienas personažas, atrodo, kenčia atskirai, nors visi jie nusiminę pamažu eina ratu. Visų šešių figūrų nematyti nė iiš vienos pusės. Jos pasirodo tarsi nuolat besikeičiančios, judančios grupės dalys. Sukūręs “Kalė piliečius”, Rodenas išrutuliojo naują paminklo tipą, kuriam svetima heroizmo demonstracija. Už šį darbą jis gavo Oksfordo universiteto garbės daktaro laipsnį, o “Kalė miestelėnai” buvo pastatyti prie Anglijos parlamento rūmų.

Vėlesniuose jo darbuose – V. Hugo, O. de Balzako paminkluose sustiprėja simbolizmo elementai; šių kūrinių forma ekspresyvi, faktūra dar sudėtingesnė, didesnis šviesos ir šešėlių kontrastas.

Meistras negalėjo atsiginti užsakymų – matyt, visi svarstė kaip Bernardas Šo: ““Ateities kartos manys, kad buvau kvailys, jei būdamas Ogiusto Rodeno amžininkas neužsisakiau savo portreto.”.

Skulptorius turėjo daugybę dirbtuvių, apartamentus Paryžiaus centre ir namus jo priemiestyje, nuomojosi pilis ir pilaites, nelabai orientavosi kokiuose bankuose ir kiek turi sąskaitų. Tačiau apie save galėjo ppasakyti tą patį, ką ir jo kolega aštrialiežuvis Edgaras Dega: “Esu kaip lenktynių arklys. Laimiu Grand Prix, bet gaunu tik avižas”. Visas jo gyvenimas buvo darbas, kasdien po šešiolika valandų – be jokių nuolaidų. Rodeno mylėtos moterys irgi vienaip ar kitaip buvo susijusios su jo darbais. Visos skulptoriaus bičiulės automatiškai tapdavo pozuotojomis arba, atvirkščiai, – pozuoti pakviesti modeliai sužadindavo meistro jausmus. Kartais šių santykių “mechanika” būdavo labai paprasta. Rodenas tam tikra prasme iš tikrųjų “darydavo atliejas” – dirbdamas turėjo glostyti ir liesti kūną, kad tiksliai ir be klaidų atkartotų jį. Natūralu, kad kai kurios glostomosios (visos tvirtino, kad jo rankos “nepaprastai vyriškos”) įsiaudrindavo ir pačios stengdavosi pasinaudoti proga. Aukštuomenės moterims imponavo maestro šlovė ir donžuano reputacija – kiekviena tikėjosi, kad nnuotykių išvargintam vyrui jos taps vienintele tikra aistra. Tačiau visos šios istorijos greitai baigdavosi ir jų herojės ilgainiui tapdavo “bendra mase”.

Nemirtingas skulptorius, kaip ir kiekvienas mirtingas vyras, didžiavosi savo užkariavimais ir vyrišku pajėgumu. Tą liudija ir viena įdomi istorija. Kai Paryžiuje gastroliavo S. Diagilevo baletas, per spektaklį “Fauno popietė” Rodeną pavergė išraiškinga V. Nižinskio plastika. Tačiau kitą dieną “Figaro” perskaitė negailestingą kritiką: straipsnyje buvo šlykštimasi “neapsakomai begėdiškais, erotiškais Fauno judesiais ir šokėju, baisiu iš priekio ir dar baisesniu iš profilio”. ĮĮsiutęs skulptorius parašė aistringą repliką; negana to pakvietė V. Nižinskį pozuoti. Kaip ir visus – išrengė nuogai. Istorija baigėsi tuo, kad nelaimingas S. Diagilevas išvyko į Londoną, o tuometinė maestro meilužė hercogienė Šuazel, atvėrė Rodenui akis: “negi tu nežinai, kad visas Paryžius tik ir kalba apie tai, kad paveržei Diagilevo mylimąjį?”. Rodenas turbūt dar niekada nebuvo taip įtūžęs. Galėjo nuleisti negirdom visokius įžeidimus – tik ne absurdišką kaltinimą homoseksualumu.

Ne kartą keiktas ir galiausiai išvytas Bodeno sekretorius Raineris Marija Rilkė ( vėliau tapęs skulptoriaus biografu) rašė apie maestro jautrumą; kažkuris kitas amžininkas stebėjosi: “Jam ( t.y. Rodenui) išėjus iš kambario, prieblandoje lieka tvyroti kažkoks švelnumas, lyg čia būtų viešėjusi moteris”. Tačiau skulptoriaus mylimosios, turėjusios teisę į tą švelnumą, dažniausiai patirdavo skriaudas.

Kai 1888m. aktorė Izabelė Adžani finansavo filmą “Kamilė Klodel” (norėjo pagrindinio vaidmens) – pinigų nelaido vėjais: jos herojė suteikė galimybę, atskleisti visą dramatinį aktorės talentą, išgyventi visas pragaro kančias.

Kamilė (1864 – 1943), įsiprašiusi pas Rodeną mokytis, vargo kaip ir visi pameistriai: šlavė studiją, nešiojo molį, karstėsi kopėčiomis – žūtbūt stengėsi įrodyti, kad nėra lepi panelė. Alinantį darbą sunkino ir tai, kad visi jos šalinosi – vienus trikdė grožis, kitus išsilavinimas, kiti manė, kad jai labiau tiktų pozuoti, o ne lipdyti skulptūras. IIš pradžių Kamilė nepozavo, o Ogiustas to ir neprašė daryti. Ją pačią labiausiai siutino tai, kad Rodenas nė nemanė jos mokyti skulptūros. Neapsikentusi studijos kampelyje ėmė lipdyti jo galvą, kuri neslėpė autorės išgyvenimų – veidas buvo akivaizdžiai piktas. Tačiau Rodenas ją pagyrė, netgi ėmė retkarčiais pastebėti – retkarčiais patardavo, kaip ir ką daryti.

Išaušo diena, kai maestro pakvietė ją į įslaptintąją “intymiąją” studiją. Iš pradžių rodė savo darbus, vėliau pasiūlė nulipdyti jos biustą, po kelių savaičių užsiminė, kad būtų puiku, jei ji išdrįstų pozuoti nuoga. Seansas baigėsi miegamajame, į kurį Kamilė persikraustė gyventi. Nors maestro iš pradžių niurzgėjo, kad tinka jai į tėvus, jų meilė truko keliolika metų ir galėjo tęstis iki mirties. Rodenas nuolat lipdė jos tobulą kūną, su ja jam buvo įdomu ir lengva bendrauti, ji galėjo valandų valandas kalbėti apie skulptūrą, o jam tai buvo ypač svarbu. Vienas žymiausių Rodeno darbų, kurį jis nulipdė pozuojant Kamilei, buvo “Danaidė”. Kamilė paaiškėjo esanti gabi skulptorė – kasmet dalyvaudavo (ir turėjo pasisekimą) Salono parodose. Rodenas stebėtinai greitai priprato, kad po ranka visada yra “visais atžvilgiais tobula” Kamilė, kuri rūpinasi jo skulptūromis (jai buvo patikėta daryti marmuro ruošinius, t.y. sunkiausią darbą), puošia laisvalaikį, sprendžia jo buitines problemas. Maestro nesidrovėdavo neįspėjęs dingti kelioms ddienoms ar savaitėms, neslėpė, kad turi kitą moterį, aprėkdavo ištikimą draugę, jei kas nors jam nepatikdavo. Kamilė buvo paslaptis, kurią žinojo visas Paryžius, tačiau Rodenas niekad nesirodydavo su ja viešai, netgi drausdavo lankytis savo parodose. Ilgą laiką tyliai kentusi, ambicinga mergina ėmė maištauti, reikalavo, kad skulptorius ją vestų – anuomet senmergių laukė apgailėtina dalia.

Iš pradžių Rodenas, kilus triukšmui, paaukodavo jai pusdienį, vėliau atsipirkdavo kelionėmis, bet Kamilė vis dažniau kraudavosi daiktus, ketindama išeiti. Galiausiai taip ir padarė – jis nesulaikė, nes vylėsi, kad grįš. Išdidi Kamilė negrįžo – ir apmokėjo už savo apsisprendimą brangiausią kainą. Visomis išgalėmis stengėsi dirbti, užsimiršti, bet prasidėjo sunkūs nervų priepuoliai, kurie ilgainiui virto nepagydoma psichikos liga. Likusius trisdešimt metų praleido gydykloje, neatpažindama net artimiausių žmonių.

Šios tragiškos istorijos Rodenui negalėjo atleisti netgi geriausi draugai. Kamilei Rodenas sakydavo tą patį, ką ir dabar sako vyrai: po vedybų santykiai tik pablogės. Tačiau priežastis dėl kurio nevedė vienintelės savęs vertos partnerės, buvo kita – Roza Berė, nuolanki moteris, visada ištikimai jo laukdavusi namuose. Ji pagimdė Rodenui sūnų (kuris gavo Ogiusto vardą ir jos mergautinę pavardę), ji palaidojo skulptoriaus motiną bei karšino tėvą. Kai Rodenas galiausiai ją vedė (praėjus penkiasdešimt trejiems jų bendro gyvenimo metams) – iki Rozos mirties buvo likusios

dvi savaitės.

Jų romanas prasidėjo pagal įprastą schemą: gatvėje nusižiūrėjęs itin gražią kaimietę, pakvietė ją pozuoti. Sukūrė jos skulptūrą “Jauna moteris su skrybėle”. Užsimezgę santykiai neatrodė viltingi, jiems tiko žodžiai, kažkieno pasakyti apie Rodeno skulptūrą “Bučinys”: “Jų kūnai negali sujungti jų sielų”. Rodenas gėdijosi neraštingos Rozos, slėpdavo ją nuo draugų, drausdavo rodytis dirbtuvėse, nerasdavo su ja bendros kalbos. Švelnumo akimirkomis kuždėdavo, kad ji yra vienintelė moteris, mokanti. tinkamai drėkinti ir prižiūrėti jo skulptūras. Nesiejo jų net sūnus, kuris skulptorių mažai domino, jjuolab, kad užaugo netikęs – nedirbo, valkatavo ir mirė prasigėręs, nepratęsęs giminės. Rodenas nuolat sau sakydavo, kad dar nevėlu pabėgti, išsiskirti, bet pasilikdavo suprasdamas, kad nė viena kita moteris nebus tokia atlaidi ir patikima. O Roza iki gyvenimo galo jį mylėjo, todėl ir kentė. Be to, neturėjo kur eiti. Baimė, kad bus išmesta į gatvę, vertė ją liguistai taupyti ir slėpti pinigus – net senatvėje, patarnaudama namuose viešintiems karaliams, vilkėjo vieną ir tą pačią juodą suknelę. Niekad neturėjo iliuzijų, kad yyra vienintelė: žinojo viską apie Kamilę ir kitas pasijas – kad ir kaip taupė pinigus, negailėjo jų savo “šnipams”. Ypač bijojo kunigaikštienės Šuazel – antipatiškos, nejaunos ir negražios moters, kurią net delikatusis Rilkė vadino “ponia Skarlatina”.

Nusigyvenusio aristokrato žmona “suvystė” šešiasdešimt kketverių metų Rodeną, trokšdama ne tik meilės, kiek naudos: seksualinius santykius netrukus ėmė derinti su dalykiniais, visus skulptoriaus reikalus perėmė į savo rankas. Sugebėjo įsitvirtinti jo gyvenime net dvylika metų, negana to – atgrasė nuo jo visus bičiulius. “Rodenas – tai aš! Su juo nebūtina matytis”, – sakydavo visiems, pasibeldusiems į duris. Ji buvo agresyvi, energinga moteriškė, todėl nebloga vadybininkė, tačiau pernelyg godi. Per tai ir pražuvo: kai vieną dieną ji pranešė, kad Rodenas perleistų jai kūrinių dauginimo teises ir trečdalį gaunamų pajamų – skulptorius pareikalavo, kad madam dingtų visiems laikams.

Istorijos paįvairinimui galima būtų paminėti ir Aisedorą Dunkan. Jaunutė šokėja susirado Rodeną, ketindama atsiduoti garsiam suvedžiotojui, bet sutriko išvydusi niūrų senį su ilga žila barzda. Tačiau vėliau tai nesutrukdė gražiai ddraugauti (ir pozuoti), juolab kad abu menininkai buvo kaimynai – abu nuomojosi apartamentus Birono viešbutyje (dabar Rodeno muziejus), perstatytame iš vienuolyno patalpų. Jiedu buvo panašūs – fanatiškai atsidavę kūrybai ir nepaisantys visuomenės papročių, – Aisedora vyrus keitė gal net dažniau negu Rodenas moteris. Galiausiai abu laisvamaniai tapo vieno skandalo aukomis – visuomenė pareikalavo, kad jie būtų iškraustyti iš Birono viešbučio: atseit (kokia šventvagystė!) buvusiame vienuolyne Dunkan nuolat kelia orgijas, o Rodenas klijuoja sienas erotiniais piešiniais.

Senatvėje Ogiustas vis dažniau jausdavo silpnumo ppriepuolius. 1916m. rugsėjo 13d. jis pasirašo sutartį, kuria, visus savo kūrinius atiduoda Prancūzijai, kuri įsipareigoja Birono viešbutyje įsteigti Rodeno muziejų. Nusprendęs atiduoti savo darbus, Ogiustas pats nustemba, kiek daug darbų yra sukūręs: penkiasdešimt šešias marmuro, penkiasdešimt šešias bronzos, devyniasdešimt tris gipsines skulptūras, daugybę piešinių ir eskizų.

1917m. lapkričio 12d. Rodeno sveikatą galutinai palaužia bronchitas, vėliau perėjęs į plaučių uždegimą po kurio ir mirė.

Kitą dieną Vokietija, nors ir kariavo su Prancūzija, paskelbė: “Nors Ogiustas Rodenas yra didžiausias Prancūzijoje gimęs skulptorius, tačiau jis kaip Šekspyras ir kiti, priklauso Vokietijai”.

Praėjus šešioms dienoms amžinas Rodeno priešininkas Prancūzų akademija priskyrė jį prie savo nemirtingųjų ir dar dabar jis yra garsiausiais Prancūzijos ir viso pasaulio skulptorius.

LITERATŪRA

1. Deividas Veisas. Ogiustas Rodenas. 1981m. Vilnius.

2. “Literatūra ir menas” 1981m. rugpjūčio 18.

4. Universalusis meno žodynas. 1998m. Vilnius.

5. E. H. Gombrich. Meno istorija. 1997m. Vilnius.

6. Juliet Heslewood. Vakarų Europos skulptūros istorija. 1995m. Vilnius.

7. “Laima”.1999 balandis.

8. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.