užgavėnės

UZGAVENES – baigsis pokaledinis linksmybiu laikotarpis ir prasides priesvelykinis susitelkimo metas – Gavenia. Liaudyje Uzgavenes buvo vadinamos „slenksciu tarp nueinancios ziemos ir ateinancio pavasario“. Liaudiskuose Uzgaveniu dienos paprociuose susipina tiek krikscioniskosios, tiek ikikrikscioniskosios lietuviu kulturos elementai. Uzgavenes buvo laikomos pavasario pradzia, ir ivairiais veiksmais (o tam pasitarnavo ir ismoningas karnavalas), stengtasi paspartinti pavasario pradzia. Zmones ziema isivaizdavo kaip demona, kuri reikia nubaidyti, isvyti, nugaleti ir sunaikinti. Todel Uzgaveniu reiksmingiausiu veiksmu tapdavo persirengeliu vaikstynes po kaimo sodybas- didziulis triuksmas, dainos, mmuzika, sokiai, juokai, vaisinimasis blynais.

Persirengeliai – tai kaimo vyrai, apsitaise isverstais vilnomis i virsu kailiniais, susijuose panciu, ant veidu uzsideje isdroztas is medzio, pasidarytas is berzo tosies, avikailio ar storo popieriaus kaukes, su kumpomis nosimis, retais dantimis, vesliomis lininemis barzdomis ir usais, su botagu rankoje, besivedzioje drauge ir “ gyvulius“: ozi, arkli, meska, gerve ir pan. Zemaiciu Uzgaveniu karnavalui buvo budinga vezioti More. Ji – didziule pamekle, aptaisyta moteriskais drabuziais, uztupdyta ant besisukancio ratu tekinio, uzmauto ant vieno rogiu ppavazos stipino. Raseiniu apylinkeje More buvo vadinama Kotre, o Rytu Aukstaiciai veziodavo Gavena. Visos sios veziojamos baidykles turejo simboline prasme- reiske ziemos, ir pavasario bei vasaros sasaja. Ypatingas demesys skirtas per Uzgavenes sociam valgiui. Sotumas turejo lemti gerus metus. Ritualiniai UUzgaveniu patiekalai visoje Lietuvoje buvo kiauliena ir blynai, velesniais laikais – spurgos. Blynai kaip Uzgaveniu apeiginis valgis buvo siejamas su Saule. Uzgaveniu vakariene, kaip ir Kucios, buvo ritualine, i ja uzsigaveti kviesta ir proteviu veles.

ZOLINE – Europos tautu paprociai ir tikejimai rodo, kad Zoline (Dzukijoje dar vadinama Kopustine) simbolizuoja svarbiausiu lauko darbu pabaiga, vasaros ir rudens sandura. Senieji Zasliu apylinkiu valstieciai dar sio amziaus pradzioje buvo isitikine, kad is dirvos usnis galima isnaikinti magisku budu: reikia viena usni isrovus kartu su kitais zolynais per Zoline pasventinti baznycioje, o parnesus vel ton pacion vieton pasodinti. Is gilios senoves atejes paprotys per Zoline susirinkti giminems, pavieseti. Tiketa, kad nedalyvavimas uztraukia nelaime. Spejama, kad sis liaudies tikejimas atspindi senoves rudens pabaigtuviu paproti, kkada visi javai jau nuimti ir suvezti i klojimus, budavo rengiamos keliu kaimu bendros vaises. Sventes diena, ritualiniu budu nuduriami gyvuliai, jie cia pat verdami ir valgomi. Vaisems reikalinga duona irgi budavo kepama ritualiskai: naujojo derliaus miltu teslos paploteliai svaidyti is ranku i rankas per ugni, kol iskepdavo. Senoves lietuviai garbino iasmeninto pasaulio gyvunijos ir augalijos pragimdytoja, didziaja baltu deive motina, viso pasaulio gimdytoja Lada, kuri buvo pagimdziusi pirmuosius dvynius: dukteri Lela ir sunu Leli. Dukte Lela tapo tarpininke tarp ddangaus ir zemes. Jos abi buvo laikomos pavasario gamtos gaivintojomis, augalijos zadintojomis, lietaus ir rasos davejomis ir t.t. Daileje ji dazniausiai vaizduojama su iskeltomis i dangu rankomis, tarsi prasanti dangaus palaimos auganciam ir brestanciam derliui. Didzioji deive Lada dar vaizduojama ir stovinti su nuleistomis rankomis t.y. rodanti i zeme, su jau pribrendusiu derliumi. Sia Lada garbindavo butent, rugpjucio 15d. Tada zmones deivei nesdavo pirmaji ivairiu javu ir vaisiu derliu Tuo baigdavosi pagrindinis jos kulto laikas. Druskininku apylinkeje rastas anties kiausinis, ant kurio pavaizduota moteris su nuleistomis rankomis ir saules zenklais and galvos, stovinti ant pusmenulio, esancio stulpo virsuneje, apsupta debesu. Greiciausiai, tai ir yra didzioji deive gimdytoja Lada. Siauliu apylinkese rastas kitas kiausinis, ant kurio pavaizduotas moters veidas, – tai matyt, irgi yra Lada. Ilgainiui Lados ir Lelos funkcijos priartejo prie zemes deives Zemynos ir kitu vaisingumo bei derlingumo deiviu. O siais laikais, krikscioniu tarpe – tai motina Marija.

JONINES -Birzelio 23 diena – Joniniu isvakarese – moterys laukuose ir miskuose rinkdavo vaistazoles – kupoliaudavo. Tuomet tiketa, kad surinktos zoles turincios ne tik gydomaja, bet ir magine galia. Ypatinga reiksme skirta jonazolei – tiketa, kad ji gali isgydyti net 99 ligas! Netekejusios merginos, apsivilkusios kuo balciausiais lino rubais, dainuodamos pasklisdavo ppo pievas pinti vainiku. Vainikai turedavo buti nupinti is devyniu arba dvylikos skirtingu zolynu – baltuju ir raudonuju dobilu, ramuniu, rugiageliu, rutu. Paprastai merginos nusipindavo du vainikus – viena galvai papuosti, kita – ateiciai speti. Tai budavo viena lyriskiausiu ir zaismingiausiu pasirengimo sventei daliu. Vyrai vakarop apvaiksciodavo rugiu laukus. Joniniu isvakarese zmoniu darbus visuomet apgaubdavo paslaptis ir viltis. Didziausia paslaptis slypi naktyje. Vidurnakti visi iseina ieskoti paparcio ziedo – laimes ir aiskiaregystes simbolio. Norintieji ji surasti, turi iveikti daugybe kliuciu: eiti reikia tik vienam, tarp 11 ir 12 valandos nakties, einant gilyn i miska jokiu budu nesidairyti. Vieta turi buti taip toli nuo gyvenvieciu, kad jos nepasiektu nei zmogaus balsas, nei gaidzio giedojimas, nei suns lojimas. Issirinkes tokia vieta, ieskotojas po paparcio keru tiesia drobule, balta nosine ar silkine skarele, apsibrezia zemeje sermuksnine lazda arba sventinta kreida apskritima, pasideda inda su svestu vandeniu, uzsidega zvake, atsiklaupia, meldziasi ir neatsigrezdamas laukia, kada pasirodys svytintis, panasus i deimanta ar maza spindincia zvaigzdute ziedas ir nukris ant skareles. Besimeldziant gasdina velniai, raganos, piktosios dvasios. Rasta zieda reikia ypatingai saugoti – prasipjauti rankos ar krutines oda ir po ja pakisti. Taciau neatsirado dar tokio laimingojo, kuris butu galejes rasti paparcio zieda ir issaugoti! Ispudinga JJoniniu nakties dalis – vedybiniai spejimai. Mergaites spedavo skaiciuodamos ziedus puoksteje, ramunes ziedlapius, is sapnu, mesdamos vainikus per galva, stebedamos vandenyje plukdomu vainiku judejima. Idomu? Tai dar, vidurnakti nuleiskite du vainikus su zvakutemis i upe ar ezera: jei vainikai issiskyre – issiskirsite su savo mylimuoju, jei susiglaude – istekesite. Saule ir ugnis per Jonines pagerbiama ypatingai. Saulei dekojama uz sviesa ir siluma. Todel si svente visada svenciama lauke, prie didelio lauzo. Lauzas sukuriamas ant aukstos, toli matomos kalvos. Manyta, kad kuo toliau jis apsvies laukus, tuo didesnis bus rudeni derlius. Nakciai baigiantis sokinejama per lauza. Jeigu mergina ir vaikinas kartu persoka lauza susikibe rankomis – ju laukia vestuves. Galbut paparcio ziedas yra susirietes jo pumpuras?!