Kooperatyvų rūšys ir plėtros perspektyvos
Turinys
Įžanga 2
1. Kooperatyvai ir jų veiklos specifika 4
2. Kooperatyvų rūšys 6
2.1. Žemės ūkio kooperatyvai 6
2.1.1. Ūkininkų savitarpio techninė pagalba “kaimynas – kaimynui” 7
2.1.2. Mašinų naudojimo rateliai 9
2.1.3. Žemės ūkio kooperatinio kredito sistema 10
2.1.4. Kooperacija ES šalių žemės ūkyje 11
2.1.5. Nauji kooperatyvų modeliai 12
2.1 Vartotojų kooperatyvai 13
2.3 Kredito kooperatyvai 14
2.4 Butų ir statybos kooperatyvai 15
3. Kooperatyvų plėtros perspektyvos 17
3.1.Tyrimo metodika 17
3.2. Dabartinė kooperacijos būklė Lietuvoje 18
3.3. Esminės kliūtys kooperatyvų plėtrai 21
3.4. Veiksniai, skatinantys kooperatyvų steigimą ir vystymąsi 24
3.5. Kooperacijos plėtros kryptys 25
Išvados ir pasiūlymai 27
Summary 29
Priedai 33Įžanga
Įvairiais laikais įvairūs mąstytojai siūlė begales planų žmonių ūkiniam gyvenimui pagerinti. Tačiau daugelis jų taip ir lliko neįvykdyti, nes buvo per daug atitraukti nuo žmonių realaus gyvenimo. Todėl kyla klausimas, ar siūlymas steigti bendroves kooperacijos pagrindais buvo praktiškas pasiūlymas. Gyvenimas į tą klausimą jau yra davęs atsakymą. Šiandien nėra pasaulyje šalies, kurioje nefunkcionuotų kooperatinės bendrovės. Visame pasaulyje priskaitoma šimtai tūkstančių kooperatyvų, šimtai milijonų jų narių. Kooperatyvuose sutelktos didelės lėšos, jų daromos apyvartos milžiniškos.
Kooperatyvų steigimo svarbą ir naudą akivaizdžiai parodo kelios priežastys. Pirma, bendra ūkinė veikla dažniausiai atneša daugiau naudos nei pavienės pastangos. Antra, nors stambūs verslininkai ggali daug investuoti į verslą ir įsteigti modernias įmones, tačiau visuomenės daugumą sudaranti vidutinioji klasė susikooperavusi taip pat gali sukaupti dideles lėšas. Trečia, laisvame ūkyje svarbų vaidmenį įmonės pelningumui vaidina pirkėjai ir jų įperkami prekių kiekiai, tai yra apyvarta. Jei įįmonę saviems reikalams įsisteigia patys pirkėjai, vartotojai, tai jie patys įtakos prekių apyvartą. Tuomet, kuo daugiau narių, tuo didesnė apyvarta. Tai reiškia, kad susijungę į kooperatinę bendrovę, nariai turi svarbią tos bendrovės ūkinės veiklos pasisekimui priemonę, būtent, perkamąją galią. Ketvirta, atskiros, kad ir nedidelės bendrovės gali susijungti į kooperatinę bendrovę, arba bendrovių sąjungą, ir tuo būdu dar labiau padidinti savo ūkinį pajėgumą. Tai reiškia įsigyti žaliavas ir prekes patogiausiomis sąlygomis, gaminti ir parduoti narių gaminius ir t. t.
Todėl kooperacijos plėtros problema yra aktuali šiandien, nes būtent kooperatyvai sudaro galimybę valstybės ekonominiame gyvenime dalyvauti ir smulkiems ūkiniams subjektams bei mažai pasiturintiems gyventojams, padeda kurti naujas darbo vietas, garantuoja atsvarą šalies bei užsienio monopolijų įsigalėjimui.
Pagrindinis šio kursinio darbo tikslas – aatlikus reikalingų duomenų rinkimą, apibendrinimą ir analizę aprašyti pagrindines kooperatyvų rūšis ir įvertinti jų plėtros galimybes Lietuvoje. Numatytam tikslui pasiekti darbas suskirstytas į tris skyrius, kuriuose yra keliami šie uždaviniai:
I. Teoriniu aspektu išnagrinėti kooperatyvų veiklos specifiką ir detaliai aptarti pagrindines jų rūšis.
II. Parinkti tyrimo metodus.
III. Atlikti šiandieninės kooperacijos būklės analizę Lietuvoje ir pateikti jos plėtros tendencijas.
Kursinio darbo rengimo metu vykdomas literatūros šaltinių studijavimas ir jų sisteminimas teorinėje darbo dalyje. Naudojant statistinę, ekonominę medžiagą (antrinius šaltinius), atliekamas eksperimentinis tyrimas. Tiriamosios pproblemos (kooperacijos plėtros perspektyvų) situacija ir faktinės medžiagos analizė pateikiama analitinėje dalyje.
Kursinio darbo rašymo metu naudota įvairi literatūra ir šaltiniai, nagrinėjantys pasirinktą temą. Remtasi žymių kooperacijos teoretikų ir praktikų kaip P. Šalčius, J. Ramanauskas, P. Šimanskas darbais. Taip pat nagrinėta aukščiausių Lietuvos Respublikos institucijų (Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo), šalies bei tarptautinių organizacijų (Žemės ūkio mokslo tarybos, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos bei Tarptautinio Kooperacijos Aljanso) susirinkimų bei posėdžių pranešimų medžiaga. Verta nepamiršti, kad šiandien daug informacijos galima rasti ONLINE režimu. Šiame darbe naudotasi internetinių tinklapių http://www.lvks.lt/ html, http://www3.lrs.lt/seimu_istorija/. htm> pateikta duomenų baze.
Darbo pabaigoje pateikiamos apibendrinančios išvados ir pasiūlymai bei santrauka anglų kalba.1. Kooperatyvai ir jų veiklos specifika
Kooperacija – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Tuo tikslu gali būti steigiamos kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).
Kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų (toliau – narių) savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika.
Kooperatyvas –
Būdas aprūpinti ir padengti grupės ar individualių įmonių kaštus, taikant savitarnos principus
Kooperatyvo nariai užtikrina aprūpinimą lėšomis ir bendrą kontrolę
Tikslai: užtikrinti paslaugas ir kapitalo atsipirkimą kiekvieno nario indėlio dalimi
Kooperatyvo veiklos pprincipai (pagal tarptautinį kooperatyvų aljansą (ICA))
Savanoriška ir atvira narystė
Demokratinė narių kontrolė
Narių ekonominis dalyvavimas
Autonomiškumas ir nepriklausomumas
Mokymas, kvalifikacijos kėlimas ir informacijos teikimas
Bendradarbiavimas tarp kooperatyvų
Rūpinimasis bendruomene
KOOPERATYVO VEIKLOS ETAPAI
1. KOOPERATYVO STEIGIMO ORGANIZAVIMAS
Kooperatyvo steigimo organizavimą pradeda iniciatyvinė grupė sudaryta iš kompetentingų, turinčių autoritetą asmenų. Iniciatyvinė grupė atlieka aiškinamąjį-organizacinį darbą, supažindina potencialius narius su kooperatyvo teikiama nauda, steigimo tvarka ir būsima veikla, teisėmis ir pareigomis. Iniciatoriai organizuoja steigiamąjį susirinkimą, priima būsimųjų narių prašymus, parengia veiklos planą, steigimo sutarties ir įstatų projektus. Steigėjai pasirašo steigimo sutartį ir patvirtina ją pas notarą. Iniciatyvinė grupė paskelbia steigiamojo susirinkimo laiką ir kviečia jame dalyvauti būsimus steigėjus, atitinkančius narystės kooperatyve reikalavimus.
2. STEIGIAMASIS SUSIRINKIMAS
Kooperatyvo steigėjais gali būti ne mažiau kaip penki Lietuvos Respublikos piliečiai, sukakę 18 metų arba piliečiai ir juridiniai asmenys, įregistruoti Lietuvoje. Susirinkime svarstoma: kooperatyvo įsteigimas (priimamas nutarimas); pateikiama informacija apie pasirašytą steigimo sutartį; priimami įstatai; suformuojami valdymo ir kontrolės organai, įgaliojamas atstovas paruošti ir pasirašyti visus kooperatyvo įregistravimui reikalingus dokumentus, bei juos pateikti įregistravimui; tvirtinamas veiklos planas; sprendžiami kiti steigimo klausimai.
3. KOOPERATYVO REGISTRAVIMAS
Kooperatyvas registruojamas savivaldybės įmonių rejestre. Registravimui pateikiami tokie dokumentai: prašymas įregistruoti kooperatyvą; steigiamojo susirinkimo protokolo nuorašas; steigimo sutartis pasirašytą visų steigėjų ir patvirtinta notaro (egz.skaičius – steigėjų skaičius + 3); įstatai ((4egz.); į rejestrą įrašomi duomenys; vardo patentavimo pažymėjimas (sprendimas); juridinio adreso pagrindimas (patalpų nuomos sutartis, savininko pažyma apie patalpų suteikimą kooperatyvo buveinei); dokumento kopija apie registracijos žyminio mokesčio sumokėjimą. Kooperatyvas nuo įregistravimo dienos įgyja juridinio asmens teises.
4. NARYSTĖ KOOPERATYVE
Kooperatyvo nariais gali būti veiksnūs pagal Lietuvos Respublikos įstatymus užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai nuo 16 metų ir juridiniai asmenys, registruoti Lietuvoje, įmokėję stojamąjį mokestį ir įnešę įstatuose nustatytą pajų pinigais ar kitu turtu. Nariai priimami kooperatyvo įstatuose nustatyta tvarka – valdybos arba narių (įgaliotinių) susirinkimo nutarimu ir registruojami narių registre. Žemės ūkio kooperatyvo nariui būtina sąlyga – dalyvavimas jo veikloje.
5. KOOPERATYVO KAPITALAS
Kooperatinės bendrovės kapitalą sudaro nuosavos ir skolintos lėšos. Nuosavos kapitalas formuojamas iš narių stojamųjų mokesčių, pajų, ūkinės veiklos pelno bei kitų įstatymais neuždraustų pajamų šaltinių. Kooperatinės bendrovės nuosavas kapitalas, išskyrus pajus gali būti nedalomas arba priskirtas (visas arba jo dalis) bendrovės nariams. Nuosa.vos lėšos sudaro pagrindinį ir rezervinį kapitalą: Pagrindinis kapitalas naudojamas kooperatinės bendrovės ūkinei veiklai ir įsigyti turtui. Rezervinis kapitalas narių (įgaliotinių) susirinkimo nutarimu naudojamas nenumatytoms išlaidoms ir nuostoliams padengti bei kooperatinės bendrovės nariams ir tarnautojams mokyti. Kooperatinės bendrovės minimalaus nuosavo kapitalo įstatymai reglamentuoja, tačiau jo turi užtekti įstatuose numatytai veiklai
plėtoti.
6. KOOPERATINĖS BENDROVĖS NARIO PAJUS
Pajus gali būti piniginis, intelektinis, vertybiniai popieriai arba kitas turtinis indėlis, išskyrus žemę. Pajaus dydis jo mokėjimo tvarka ir atsakomybė už šios tvarkos pažeidimus, nepiniginių (turtinių) indėlių įvertinimo tvarka nustatoma įstatuose. Nariams gali būti priskirtas tik per jų narystės laikotarpį naujai sukurto turto kooperatinėje bendrovėje dalis, proporcinga jų pajui ir priklausančiam turtui.
7. PELNO SKIRSTYMAS
Grynasis pelnas skirstomas: 1) atskaitoma į kapitalo rezervo fondą;. 2) įstatuose nustatyta tvarka nariams išmokama pelno dalis proporcinga apyvartos (operacijų) su kkooperatine bendrove dydžiui; 3) įstatuose nustatyta tvarka nariams išmokami dividendai, proporcingi jų pajams ir, jeigu turtas priskirtas nariams, priklausančiam turtui. Pelno likutis naudojamas įstatuose nustatyta tvarka. Pelno dividendas turi būti ribojamas; maksimalus jo lygis nustatomas įstatuose.
8. KOOPERATYVO VALDYMAS
Kooperatyvo valdymo organai pagal įstatymą yra narių (įgaliotinių) susirinkimas ir valdyba arba valdytojas. Valdymo organų kompetencija, susirinkimų ir posėdžių šaukimo tvarka nustatoma įstatuose, atsižvelgiant į kooperatyvo tikslus bei uždavinius.2. Kooperatyvų rūšys
2.1. Žemės ūkio kooperatyvai
Pagrindiniai žemės ūkio kooperatyvo tikslai yra pristatyti, gaminti iir parduoti savo nariams ir kitiems ūkininkams reikalingų prekių ir užsiimti žemės ūkio produktų gamyba ir prekyba.
Pagrindiniai žemės ūkio kooperatyvų veiklos principai:
1. savanoriška narystė
2. savivalda ir lygios narių teisės – vienas narys – vienas balsas, nepriklausomai nuo įnešto pajaus dydžio; <
3. naudotojo – savininko. Nariai besinaudojantys žemės ūkio kooperatyvo paslaugomis yra jo savininkai.
4. narių santykiai – partnerystės, horizontalūs;
5. narių dalyvavimas kooperatyvo veikloje būtinas;
6. neapibrėžtas narių skaičius ir kapitalo dydis;
7. galimybė pasinaudoti stambios verslo įmonės privalumais;
8. pelnas skirstomas nariams proporcingai apyvartos su kooperatyvu dydžiui;
9. švietimas, kvalifikacijos kėlimas, informacija;
10. rūpinimasis kaimo bendruomene.2.1.1. Ūkininkų savitarpio techninė pagalba “kaimynas – kaimynui”
Savitarpio techninė pagalba yra populiariausia ir Lietuvos ūkininkų labiausiai taikoma tarpūkinio technikos naudojimo forma. Šio tarpūkinio technikos naudojimo būdo populiarumas paaiškinamas paprastumu (organizacine prasme) ir nemažu efektyvumu.
Galima išskirti ekonominius ir organizacinius ūkininkų savitarpio techninės pagalbos privalumus.
Pagrindiniai ekonominiai privalumai yra:
1. Mažesnis investicijų poreikis. Tarpusavyje bendraujantys ūkininkai savo ūkiuose be didesnės mechanizuotų paslaugų rinkos grėsmės formuoja atviras, dažnai su kitais ūkininkais suderintas, mašinų sistemas. PPriklausomai nuo bendravimo intensyvumo atvirai mašinų sistemai formuoti, vėliau atnaujinti, reikia 50 – 65 proc. investicinių kaštų mažiau negu uždarai mašinų sistemai. Tai ūkininkams ypač svarbu, nes jų investicinis pajėgumas yra žemas, o skolinto kapitalo pasitelkimo sąlygos vis dar mažai palankios. Sumažinant investicijas mašinų sistemai formuoti, atsiranda galimybės kitų materialinės bazės elementų (pastatų, gyvulių veislinės bandos, veislinės sėklos ir kt.) formavimui.
2. Dalinių technikos eksploatavimo pastoviųjų išlaidų sumažinimas. Panaudojant techniką ne tik savame ūkyje, bet ir teikiant pagalbą kaimynams, galima žžymiai padidinti jos sezoninį išdirbį. Tokiu būdu mažinamos pastovios išlaidos (amortizacija, draudimas, saugojimas ir kt.), o tai svarbi sąlyga pigesnei, kartu ir konkurencingesnei žemės ūkio produkcijai gaminti.
3. Ūkininkų sukurtos pridėtinės vertės išsaugojimas. Savitarpio pagalbos būdu ūkininkai sumažina savo priklausomybę nuo privataus kapitalo techninių paslaugų įmonių ir bent dalinai išsaugo savo pajamas. Tarpusavyje bendraujantys ūkininkai labiau apsaugoti nuo neigiamų mechanizuotų paslaugų rinkos pasireiškimų: monopolinių kainų, nesavalaikio ir nekokybiško darbų atlikimo ir kt.
4. Išlaidų, mechanizuotų paslaugų pirkimui, sumažinimas. Perkamos ir parduodamos mechanizuotos paslaugos pakeičiamos technine savitarpio pagalba. Teikiant mechanizuotą pagalbą sumažėja galimybių užsidirbti papildomų pajamų, tačiau sutaupoma pinigų, skirtų mechanizuotoms paslaugoms pirkti, kurioms atlikti neturi technikos. Ūkininkai tarpusavyje atsiskaito ne pinigais, o darbais. Piniginis atsiskaitymas atsiranda, kai tarpusavio atliekamų darbų apimtys ryškiai išsiskiria. 5. Apyvartinių lėšų poreikio sumažinimas. Ūkininkams didelė problema – lėšų stygius apmokant už atliekamas mechanizuotas paslaugas. Dalyvaujant savitarpio techninėje pagalboje, pinigų problema išsisprendžia sulyginus suteiktos ir gautos pagalbos apimtis. Esant ekvivalentui tarp suteiktos ir gautos pagalbos apimčių, lėšų atsiskaitymams visiškai nereikia.
6. Formalių organizacinių ir jų funkcionavimo išlaidų išvengimas. Savitarpio pagalba organizuojama nesukuriant kooperatyvo ar kitos formalios struktūros, kurių išlaikymą lydi papildomi kaštai: registracijos mokesčiai, vadovų, finansininko atlyginimai ir t.t. Tai svarbi prielaida pigesnei ir konkurencingesnei žemės ūkio pprodukcijai gaminti.
7 . Racionalesnis ir kvalifikuotesnis technikos naudojimas. Savitarpio techninėje pagalboje visiškai nėra technikos bendrosios nuosavybės. Technika priklauso ūkininkams, kurie patys, ar jų šeimos nariai, su ja dirba. Tai didesnės garantijos dėl technikos teisingos eksploatacijos, priežiūros, savalaikio techninio aptarnavimo.
Ūkininkų savitarpio techninės pagalbos organizaciniai privalumai:
1. Paprastumas. Kaip minėta, šiai pagalbai nereikia formalių organizacinių struktūrų, todėl nereikalingos ir specialios organizacinės pastangos šioms struktūroms įsteigti ir jų sėkmingam funkcionavimui užtikrinti.
2. Operatyvumas. Paprastai savitarpio techninėje pagalboje dalyvauja gretimai ūkininkaujantys kaimynai. Atstumai tarp pagalbos teikėjo ir gavėjo nedideli, kas mažina pervažiavimų atstumus, o pagalba operatyvesnė.
3. Paprastesnis planavimas, atsiskaitymas ir darbų kontrolė. Kaimynai gerai pažįsta vieni kitus, žino jų ūkininkavimo ir darbo su technika patirtį, tuo pači.u jaučia didelę atsakomybę už atliekamų darbų kokybę ir savalaikiškumą. Pasitikėjimas ir didesnis atsakomybės pojūtis mažina išankstinio pagalbos planavimo ir kontrolės poreikius.
4. Prielaida tarpūkinio technikos naudojimo rateliams formuotis. Per savitarpio pagalbą sukaupiama ūkinio bendravimo patirtis labai reikalinga didesniam tarpusavyje bendraujančių ūkininkų ratui suburti ir formaliems tarpūkinio technikos naudojimo rateliams įkurti.2.1.2. Mašinų naudojimo rateliai
Mašinų naudojimo rateliai (MR) gana plačiai paplitę Vakarų Europos valstybėse. Tarpūkinis mašinų panaudojimas išplitęs mažuose, vidutiniuose (30 – 50 ha) ir net dideliuose ūkiuose. Atskiri ūkininkai įsigyja tik dažniausiai naudojamą universalią techniką, vieną ar kkelias specializuotas mašinas. Darbams, kuriems atlikti ūkininkas technikos neturi, naudojasi kitų ūkininkų mokamomis paslaugomis. Tikslu užsidirbti papildomų pajamų, ūkininkai stengiasi savą techniką kuo geriau panaudoti, teikdami paslaugas kitiems ūkininkams. Taip susiformuoja techninių paslaugų teikimo sistema, kurioje ūkininkas yra kartu paslaugų užsakovas ir jų vykdytojas.
Mašinų naudojimo ratelis – tai ūkininkų tarpusavio pagalba, tačiau ji ne atsitiktinė, bet organizuota. MR, pelno nesiekianti, tarpininkavimo paslaugas teikianti organizacija, neturinti savo turto. Tarpininkavimo ir kitus reikalus tvarko vadybininkas (reikalų valdytojas). Į ratelį turėtų jungtis ūkininkai, žemės ūkio įmonės, techninių paslaugų teikėjai. Kuo daugiau ratelyje narių, tuo didesnė tikimybė atlikti visus mechanizuotus darbus be paslaugų iš šalies, kurios, suprantama, atliekamos aukštesnėmis kainomis. Būtų idealu, jeigu MR nariai turėtų galim įvairesnę sudėtingą techniką, o naujai stojantiems nariams, neturintiems technikos, patartina įsigyti tą, kurios labiausiai trūksta.
Pagal pasirinktą formą mašinų ratelį būtina įforminti ir įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka. MR galima registruoti kaip ūkininkų asociaciją pagal 1996 m. kovo 14 d. priimtą Asociacijų įstatymą arba kaip kooperatyvą pagal 1993 m. birželio 1 d. priimtą LR kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, patikimesnė bendradarbiavimo forma būtų kooperatyvas, kurio nariais galėtų būti ūkininkai, įsitikinę šios organizacijos reikalingumu, kuriems reikalingos techninės paslaugos, tuo pačiu galintys jas teikti kitiems
nariams. Įsteigtos asociacijos ar kooperatyvo darbo sėkmė labai daug priklausys nuo patikimo organizatoriaus arba valdytojo patyrimo. MR vadovas turėtų sudaryti mechanizuotų darbų atlikimo planą, suderintą su visais nariais. Planas tvirtinamas visuotiniame narių susirinkime, o prieš darbymečius patikslinamas, priklausomai nuo konkrečių gamtinių sąlygų, sudarant grafiką, numatantį atliekamų darbų eiliškumą. Ratelio narių susirinkime būtina patvirtinti mechanizotų paslaugų kainas, kurios turėtų būti mažesnės negu kitų organizacijų, teikiančių analogiškas paslaugas. Ratelio vadovas organizuoja atsiskaitymus tarp narių suskaičiuodamas, kiek kiekvienas ūkininkas patalkino kitam, kiek kainavo ttarpusavyje atliktos mechanizuotų darbų paslaugos. Įvykdžius savitarpio atliktų darbų užskaitą, padengiami tik skirtumai. Atsiskaitymams reikėtų minimalaus pinigų kiekio.
Kooperatyvo narių stojamuoju mokesčiu ir pajiniais įnašais suformuotą turtą sudarytų tik veiklos koordinacijai reikalingos priemonės – ryšių įranga, personalui būtinas transportas ir kt., jeigu be to neįmanoma apsieiti. Kooperatyvo vadovo – vadybininko darbas, veiklos sąnaudos galėtų būti apmokamas iš surinkto kasmetinio nario mokesčio lėšų.
MR sėkmė priklauso nuo pačių ūkininkų noro dirbti kartu.
Mašinų ratelio pranašumai:
1. Mažesnės išlaidos žemės ūkio technikai įsigyti &– sumažėjusios pradinės išlaidos.
2. Ženkliai didesnis technikos galimybių ir darbingumo išnaudojimas.
3. Savalaikis mašinų panaudojimas įtempčiausiu sezono metu.
4. Mažesnė įtampa sėjos ir derliaus dorojimo metu.
5. Platesnis technikos pasirinkimas.
6. Kaimynų bendradarbiavimas ir savitarpio pagalba.
7. Atsargus ir profesionalus technikos naudojimas.
8. Taikant tarpusavio užskaitą uuž atliktas paslaugas, sumažėja atsiskaitymams būtinų pinigų kiekis.
9. Pažangos įdiegimas, ryšiai, mokymas.2.1.3. Žemės ūkio kooperatinio kredito sistema
Agrarinė reforma, susmulkindama žemėnaudą, labai sumažino žemės ūkio produkcijos gamintojų ekonominę galią ir jų galimybes dalyvauti kredito rinkoje. Kadangi vienai kapitalo apyvartai žemės ūkyje reikia daugiau kaip 20 mėnesių, bankai įžvelgia padidintą riziką ir apskritai vengia kredituoti žemės ūkio subjektus. Ūkininkai ir žemės ūkio įmonės dabartinės krizės sąlygomis nuosavų lėšų sukaupti negali. Tuo tarpu skolinimosi galimybės menkos dėl ypatingai nepalankių paskolų sąlygų bankuose. Subsidijos iš Kaimo rėmimo fondo ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondo veikla pirmaisiais jų egzistavimo metais iš dalies sprendė paskolų atpiginimo ir užstato problemas, bet pastaruoju metu jų veikla iš esmės sustabdyta.
Priėmus Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą, atsirado ggalimybės steigti kredito unijas, galinčias teikti kreditą nariams – fiziniams asmenims vartojimo reikmėms tenkinti. Tuo tarpu žemės ūkio subjektams reikia lėšų žemės ūkio verslui ir paslaugoms plėtoti. Todėl valstybė yra įsipareigojusi remti savanoriškos žemės ūkio kooperatinio kredito sistemos kūrimą ir stiprinimą.
Žemės ūkio kooperatinio kredito sistemos kūrimo tikslas – sudaryti žemės ūkio gamybos specifiką atitinkančias jos subjektų kreditavimo sąlygas, vienodai palankias visiems žemės ūkio subjektams. Kadangi lengvatinis kreditas yra pagrindinė finansinės paramos žemės ūkio verslui forma, lėšų problemai spręsti reikia kkurti žemės ūkio kooperatinio kredito sistemą, veikiančią pagal Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymą remiamą valstybės pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ekonominių santykių reguliavimo įstatymą (8 str.).
Pagrindinė būtina žemės ūkio kooperatinio kredito sistemos funkcionavimo sąlyga – Centrinės kooperatinio kredito kooperatyvų kasos įkūrimas. Jai įkurti valstybė turėtų suteikti 20 – 25 mln. litų beprocentę paskolą 20 metų laikotarpiui. Kita kapitalo dalis būtų suformuota iš kredito kooperatyvų narių pajų ir indėlių. Centrinė kasa paskirstytų valstybės suteiktos beprocentės paskolos lėšas ir užtikrintų savalaikį jų grąžinimą iždui, atliktų žemės ūkio kooperatinio kredito sistemos aktyvų valdymą ir kredito kooperatyvų veiklos priežiūrą.
Kooperatinė žemės ūkio kredito sistema sudarys sąlygas ūkininkams ir žemės ūkio įmonėms gauti ilgalaikes investicines paskolas palankiomis sąlygomis bei patenkinti apyvartinio kapitalo poreikius. Tuo būdu būtų išspręsta finansinių išteklių deficito problema.2.1.4. Kooperacija ES šalių žemės ūkyje
Europos Sąjungos žemės ūkyje išsiplėtojusi ir populiari kooperacija. Nors šiose šalyse žemės ūkyje dirba palyginti nedidelė dalis žmonių (2 – 5 proc. nuo visų darbingų žmonių), bet jie aktyviai jungiasi į kooperatyvus. Tai rodo ir gausus kooperatyvų narių skaičius. Pavyzdžiui, Švedijoje yra apie 50 kooperatyvų, tačiau jie jungia 300 000 narių. Airijoje 128 kooperatyvai jungia 186 000 narių.
Žemės ūkio kooperatyvo samprata ES skiriasi tarp šalių narių. Literatūroje ppateikiama keli šimtai kooperatyvo apibūdinimų. Daugelis iš jų formuluojami atsižvelgiant į kooperatiniam sektoriui būdingą specifiką, kuri atskirose šalyse yra skirtinga.
Pats paprasčiausias kooperatyvo apibrėžimas: kooperatyvas yra naudotojo – savininko ir naudotojo – kontrolieriaus verslas, kur gautas pelnas skirstomas priklausomai nuo naudojimosi kooperatyvo paslaugomis (tą atspindi apyvarta). Čia atsispindi trys esminiai principai:
pirma, naudotojo – savininko principas. Asmenys, kurie valdo ir finansuoja kooperatyvą, naudojasi jo teikiamomis paslaugomis.
antra, naudotojo – kontrolės principas. Kooperatyvą kontroliuoja tie, kurie juo naudojasi.
trečia, naudotojo – pelno principas. Kooperatyvo pelnas skirstomas jo nariams, atsižvelgiant į apyvartą su kooperatyvu.
Visos organizacijos, kurios atitinka šiuos kriterijus yra laikomos kooperatyvais. Kurios neatitinka bent vieno kriterijaus kooperatyvais nelaikomos.2.1.5. Nauji kooperatyvų modeliai
Didelė dalis žemės ūkio kooperatyvų šiuo metu veikiančių ES ir Šiaurės Amerikoje turi požymių, kurie būdingi tradiciniam kooperatyvų modeliui: vienas narys – vienas balsas, atvira narystė, lygūs pajai ir t. t.
Tačiau pastaraisiais metais daugelis kooperatyvų, ypač kurie tiesiogiai susiję su verslu, taiko vis radikalesnius pertvarkymus savo organizacinėje struktūroje. Jie transformuojasi ir kooperatyvų dalininkais tampa kiti kooperatyvai, kooperatyvų sąjungos ar net privatūs asmenys.
Naujos kartos kooperatyvai skiriasi nuo tradicinių žemės ūkio kooperatyvų daugeliu aspektų, kurių svarbiausi yra du:
1. Sudaromos tiekimo sutartys, kuriose suformuojamos narių teisės ir pareigos teikti ttikslų kiekį ir atitinkamos kokybės produkciją;
2. Uždara arba ribota narystė (tiksliai parinkti nariai).
Visi kiti skirtumai dėl gamybos, valdymo ir pan. seka iš šių dviejų.
Naujas reiškinys žemės ūkio sektoriuje – auganti vertikalioji integracija: nuo pirminio gamintojo iki galutinio vartotojo. Daugeliu atvejų reorganizacija vykdoma, kai kooperatyvai atsiduria finansinėje krizėje, kai tradicinis kooperatyvas nepajėgus dalyvauti konkurencinėje kovoje. Tačiau prieš imantis reorganizacijos kooperatyvas privalo apsvarstyti visas išeities galimybes, nes kooperatyvas gali iširti ir ūkininkai patirs nuostolį.
Dažniausiai reorganizacija duoda teigiamą rezultatą. Kooperatyvai pradeda gaminti aukštą pridėtinę vertę turinčią produkciją. Tokiu būdu jie gamina paklausią produkciją ir gali užimti didelę rinkos dalį.
Apibendrinus įvairių autorių medžiagą, galima teigti, kad žemės ūkio srityje populiariausia ir Lietuvos ūkininkų labiausiai taikoma kooperacinio bendradarbiavimo forma yra savitarpio techninė pagalba. Šio tarpūkinio technikos naudojimo būdo populiarumas paaiškinamas paprastumu ir nemažu efektyvumu.2.1 Vartotojų kooperatyvai
Vartotojų (prekybos) kooperatyvai – tai organizacijos, kurios superka didmeninėmis kainomis iš fabrikų, urmo bazių įvairias gamybai reikalingas prekes ir parduoda jas kooperatyvo nariams jiems priklausančiose parduotuvėse.
Pagrindiniai vartotojų kooperatyvo tikslai yra:
1) mažinti narių išlaidas gamybos reikmenims ir įrengimams įsigyti;
2) garantuoti patikimą tiekimą;
3) tiekti geros kokybės prekes žemesne kaina, taupyti narių laiką.
Be paprastų vartotojų bendrovių prekių paskirstymo bei gamybos operacijų, tarp jos ekonominių uždavinių įtraukta ir
toks „pagelbėti nariams organizuojant jų darbo gaminių pardavimą ir kitais būdais“. Tokiu būdu vartotojų bendrovės, besilaikydamos savo įstatų, gali atlikti paskirstymo ir supirkimo iš savo narių produktų funkcijas, panašiai kaip Vokietijoje vadinamos pirkimo pardavimo bendrovės ar suomių, danų, iš dalies šveicarų, estų ir latvių vartotojų bendrovės, kurios turėdamos savo nariais ūkininkus, aprūpina juos ne tik vartojamais dalykais, bet ir ūkiui reikalingomis prekėmis (trąšomis, sėklomis, pašarais, žemės ūkio įrankiais.
Lietuvos vartotojų kooperacija turi senas ir gražias tradicijas. Lietuvos vartotojų kooperacija išgyveno nuosmukių iir pakilimų, valdžios ir įvairių politinių srovių spaudimą, tačiau sugebėjo likti ištikima kooperacijos idėjoms ir principams.
Labai reikšminga Lietuvos kooperacijos raidai buvo kooperatyvų sąjunga „Lietūkis, veikusi nuo 1923 m. iki Lietuvos okupacijos 1940-aisiais. „Lietūkio“ pagrindu buvo įsteigta Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga (Lietkoopsąjunga), kuri ir tais sunkiais okupacijos laikais stengėsi atstovauti kooperatyvų narių interesams, ginti autonomiją. Svarbų vaidmenį ji suvaidino aprūpindama gyventojus prekėmis, stiprindama materialinę bazę, pirkdama iš ūkių ir gyventojų žemės ūkio produktus. Deja, socializmo metais kooperacijai buvo padaryta daug žžalos. Sumenkėjo kooperatyvų narių vaidmuo valdymo srityje, dalis uždirbtų pinigų buvo nusavinama, kooperacija išstumta iš didžiųjų miestų. Išnyko kredito, žemės ūkio ir kitų rūšių kooperatyvai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvos Respublikos Seimui 1991 m. priėmus Kooperacijos įstatymą, vartotojų kooperacija juridiškai įįteisino savo nepriklausomybę ir turtą, ėmėsi priemonių sovietinio laikotarpio iškraipymams ištaisyti ir savo veiklai pertvarkyti orientuojantis į demokratinių valstybių kooperatinio judėjimo patirtį.
„Dabartiniu metu Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga yra viena iš masiškiausių nevalstybinių organizacijų, jungianti 96 kooperatyvus, turinčius per 190 tūkst. narių. Vartotojų kooperacijos įmonėse dirba beveik 9 tūkst. žmonių. Kooperacijos parduotuvėse ir maitinimo įstaigose per metus parduodama prekių beveik už 460 mln. Lt, kepyklose iškepama apie 40 proc. visos Lietuvoje iškepamos duonos. Be pagrindinės veiklos – prekybos, duonos ir konservų pramonės, Lietuvos vartotojų kooperacija verčiasi vaisių ir daržovių perdirbimu ir žemės ūkio produktų bei antrinių žaliavų supirkimu, vaisių ir daržovių perdirbimu, maitinimu, nacionalinių gėrimų gamyba, žvėrininkyste, statyba, transportu, kita veikla.“
Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga, kaip stambiausia ir turinti seniausias ttradicijas kooperacijos organizacija Lietuvoje, sprendžia vartotojų kooperatinio judėjimo problemas, numato, kaip organizuoti komercinį darbą rinkos sąlygomis, plėsti kooperatyvų įtaką rajonų ekonomikai ir socialinei padėčiai, užsiima šviečiamąja veikla.
1 Priede pateikiami Lietuvos vartotojų kooperacijos pagrindiniai rodikliai 2001 ir 2002 metais.
2 Priede supažindinama su vartotojų kooperacijos įmonių dalimi Lietuvos rinkoje.2.3 Kredito kooperatyvai
Kredito kooperatyvas (unija) – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įįsteigta ir šio įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių (toliau – narių) ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.
Kredito kooperatyvai:
1) priima iš savo narių, kredito kooperatyvų asociacijų, Lietuvos Respublikoje įregistruotų visuomeninių organizacijų, religinių bendruomenių, profesinių sąjungų organizacijų, labdaros ir paramos fondų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir (ar) savivaldybių įgaliotų institucijų, tarptautinių ir (ar) užsienio valstybių labdaros (paramos) fondų, taip pat, iki kredito kooperatyvas įstos į Centrinę kredito uniją, ir iš kitų kredito kooperatyvų, nesančių Centrinės kredito unijos nariais, terminuotus ir neterminuotus indėlius;
2) duoda savo nariams tik kredito kooperatyvo įstatuose numatytai paskirčiai ilgalaikes ir trumpalaikes savitarpio paskolas;
3) diskontuoja, inkasuoja vekselius;
4) iki kredito kooperatyvas įstos į Centrinę kredito uniją, skolina pinigus kitiems kredito kooperatyvams, nesantiems Centrinės kredito unijos nariais, ar kredito unijų asociacijai arba skolinasi pinigų iš kitų kredito kooperatyvų, nesančių Centrinės kredito unijos nariais;
5) investuoja laisvas kredito kooperatyvo lėšas į valstybės bei Lietuvos banko išleidžiamus vertybinius popierius, jei tokia veikla numatyta kredito kooperatyvo įstatuose;
Labai daug kredito unijos laimėjo susijungusios į asociaciją. Centralizuota sistema, bendras apskaitos tvarkymas padėjo atsilaikyti konkurentinėje kovoje.
Tolesnės veiklos prioritetas – įsitvirtinti kreditų rinkoje, nnes užsidarė apie 200 smulkių bankų skyrių. Siekiama įkurti Centrinę kredito uniją, papildyti ir pakeisti Kredito unijų įstatymą. Daug dėmesio reikia skirti šviečiamajai veiklai, žmonių mokymui. Pagrindinė problema, kad įstatymų leidėjai nepripažįsta kredito unijų sąvokos. Jos nėra nei Civiliniame kodekse, nei kituose įstatymuose. Todėl siūloma priimant įstatymus derinti unijų ir kooperacijos sąvokas prie atitinkamų įstatymų.
Apibendrinus, galima daryti išvadas, kad kooperatinė kredito sistema yra puikus būdas spręsti finansinių išteklių deficito problemą. Ji sudaro sąlygas fiziniams bei juridiniams asmenims gauti ilgalaikes investicines paskolas palankiomis sąlygomis bei patenkinti apyvartinio kapitalo poreikius.2.4 Butų ir statybos kooperatyvai
Apsirūpinimas butais kooperacijos pagrindais vyksta dvejopu būdu:
1. parūpinant statybos bendrovių nariams kreditų namams įsigyti
2. statant nariams butus arba atskirus namus
Savarankiškas butų ir statybos bendroves galima suskirstyti į šias grupes:
• statybos arba paskolų ir statybos bendrovės, kurios savo nariams teikia reikalingų kreditų namams pasistatyti
• statybos bendrovės, kurios pačios stato namus, paskui parduoda savo nariams
• nuomojamosios butų bendrovės, kurios stato daugiausia daugiabučius namus, o jų butus nuomoja savo nariams
• statybos bendrovės, kurios užmiestyje stato namus (vilas) ir juos perleidžia statuto numatytomis sąlygomis savo nariams
Pirmosios dvi bendrovių grupės vadinamos statybos kooperatyvais, o trečioji grupė – butų kooperatyvais. Be minėtų grupių, yra ir mišraus tipo butų ir statybos bendrovių, kurios vienu metu užsiima ir kreditavimu, ir statyba, taip pat kkooperatyvų, kurie pastatytus namus pagal narių norą arba nuomoja jiems, arba parduoda.
Be minėtų kooperatyvų rūšių įvairių autorių literatūroje yra minimos šios kooperacijos formos:
Produkcijos perdirbimo ir realizavimo (užsienyje dažniausiai jie vadinami marketingo kooperatyvais) – tai organizacijos, kurios surenka (superka) savo narių produkciją, ją laiko, rūšiuoja ir parduoda. Dažnai tokiuose kooperatyvuose narių (ir nenarių) produkcija perdirbama ir pagaminti produktai parduodami vartotojams per savo parduotuves ar kitaip be tarpininkų.
Paslaugų kooperatyvai (agroservisas) – suteikia nariams ir nenariams (produkcijos gamintojams) įvairias paslaugas: remontuoja techniką, ją prižiūri, aptarnauja įrengimus, laiko produkciją, atlieka kai kuriuos žemės, derliaus nuėmimo, autotransporto, melioracijos, statybos, veterinarijos, komunalinio ūkio darbus.
Gamybos kooperatyvai – kiek retesnė kooperavimosi forma žemės ūkyje. Tai įvairios bendrijos, kuriose nariai gamina savo produkciją.3. Kooperatyvų plėtros perspektyvos
3.1.Tyrimo metodika
Šiame kursiniame darbe bus atliekamas analitinis tyrimas, kurio objektas – šiandieninė kooperacijos būklė ir jos plėtros tendencijos.
Tyrimui apie dabartinę kooperacijos padėtį ir jos plėtros perspektyvas naudosiu antrinius šaltinius:
Kooperacija žemės ūkyje: plėtros galimybės. Žemės ūkio mokslo tarybos 2001 m. birželio 1 d. posėdžio pranešimų medžiaga / Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. – Vilnius: LAEI, 2001. – 14-17p.
Lietuvos vartotojų kooperacija [žiūrėta 2003 12 15]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/seimu_istorija/. htm>
Lietuvos vartotojų kooperacijos 2002 metų ūkinės veiklos rodikliai / Lietuvos kooperatyvų sąjunga, 2003.- 9p.
Lietuvos Respublikos
Seime svarstyti kooperacijos skatinimo klausimai 2001 11 26 [žiūrėta 2003 12 13]. Prieiga per internetą: < http://www.lvks.lt/news. html>
Tarptautinio kooperacijos aljanso (TKA) Europos Asamblėja Lisabonoje 2002 12 16 [žiūrėta 2003 12 13]. Prieiga per internetą: < http://www.lvks.lt/news. html>
Nilsson J. Agicultural co-operatives in the European Union – current challenges and trends. London: Prentice Hall, 1998 – 44 p.
Kadangi antrinių duomenų kiekis ir kokybė tenkina mano tyrimo reikmes, todėl atsisakysiu pirminių duomenų rinkimo.
Pagal tyrimo tikslą bus atliekamas žvalgybinis tyrimas, kuris vykdomas siekiant geriau ssuprasti problemos turinį, kilmę ir aplinką, kurioje ji iškilo ir egzistuoja. Tai nedidelis, bet apimantis platų klausimų ratą tyrimas, dažniausiai besiremiantis antrine informacija. Žvalgybinio tyrimo etapai yra šie :
Pirma, suformuluoti problemą, pateikti aiškų jos apibrėžimą (Dabartinė kooperacijos būklė Lietuvoje);
Antra, nustatyti problemai įtakos turinčius veiksnius (Esminės kliūtys kooperatyvų plėtrai);
Trečia, išsiaiškinti, kokios galėtų būti problemos sprendimo alternatyvos (Veiksniai, skatinantys kooperatyvų steigimą ir vystymąsi);
Ketvirta, nurodyti tolesnės veiklos kryptį (Kooperacijos plėtros tendencijos).3.2. Dabartinė kooperacijos būklė Lietuvoje
Kalbant apie šiandieninę padėtį Lietuvos kooperacijoje, reikėtų susipažinti su ttais statistiniais duomenimis, kuriuos pastaruoju metu visos šalies mastu pavyko surinkti Žemės ūkio rūmų specialistams. Duomenys paimti iš „Kooperacija žemės ūkyje: plėtros galimybės. Žemės ūkio mokslo tarybos 2001 m. birželio 1 d. posėdžio pranešimų medžiaga / Lietuvos Respublikos žemės ūkio mministerija. – Vilnius: LAEI, 2001. – 56p.“
1. Bendras skaičius
2001m. duomenimis Lietuvoje įregistruota 323 kooperatyvai. Beveik trečdalis jų veiklos nevykdo. Lyginant su ankstesniais metais, pastebimas besikuriančių kooperatyvų skaičiaus mažėjimas. Tai galima paaiškinti pablogėjusia ekonomine šalies padėtimi.
2. Pagal narių skaičių
Bendras 323 kooperatyvų narių skaičius – 11 434:
iš jų fizinių asmenų – 11 271,
juridinių asmenų – 163.
Vidutinis narių skaičius kooperatyve – 35, vidutinis darbuotojų skaičius – 5.
Kol kas didžiausia problema ta, kad mūsų kooperatyvai yra negausūs narių skaičiumi. Net 53 proc. kooperatyvų, į kuriuos susivieniję iki 5 narių. Iki 100 narių jungia 36 proc. kooperatyvų, daugiau kaip 100 narių – tik 25 proc. kooperatyvų.
Palyginimui ES šalyse vyrauja tokie skaičiai (duomenys paimti iš „J. Nilsson. Agicultural co-operatives in the European UUnion – current challenges and trends. London: Prentice Hall, 1998-44p.”):
1 lentelė. Žemės ūkio kooperatyvai ES
Šalis Kooperatyvų skaičius Narių skaičius Vidutinis narių skaičius kooperatyve
Airija 128 186 000 1453
Austrija 1 078 2 182000 2024
Danija 214 113 000 528
Didžioji Britanija 506 271 000 536
Graikija 6 919 782 000 113
Ispanija 4 350 950 000 218
Italija 8 850 1 124900 127
Olandija 251 273 000 1088
Portugalija 1 757 800 000 455
Prancūzija 3 618 720 000 199
Suomija 403 1 228500 3048
Švedija 50 300 000 600
Vokietija 3 950 3 2280000 830
Lietuvai dar teks gerokai paplušėti, kol pasieks ES rodiklius.
2. Pagal veiklos kryptis
„Lietuvos vartotojų kooperacijos 2002 metų ūkinės veiklos rodikliai / Lietuvos kooperatyvų sąjunga, 2003.- 9p.“ duomenimis, šiandien Lietuvoje kooperatyvai pagal veiklos rūšis pasiskirstę taip:
1pav. Kooperatyvų pasiskirstymas pagal veiklos rūšis
Tarptautinio kooperacijos aljanso (TKA) Europos Asamblėjoje Lisabonoje, vykusio 2002 12 16, duomenimis daugelyje ES šalių kooperatinės organizacijos yra įsitvirtinusios svarbiose pramonės, žemės ūkio ir paslaugų rinkose. Pvz., 2000 m. kooperatyvai žemės ūkio srityje Olandijoje užėmė 83%. Suomijoje 79% ir Italijoje 55% rinkos. Miškininkystės srityje kooperatyvai Švedijoje užėmė 50%, Suomijoje 31% rinkos. Finansų sektoriui priklausantys kooperatyvai bankininkystės srityje užėmė: Prancūzijoje 50%, Suomijoje 35%, Australijoje 31% ir Vokietijoje 21% rinkos. Mažmeninės prekybos srityje kooperatyvai apėmė 35,5% rinkos Suomijoje ir 20% Švedijoje. Farmacijos ir sveikatos priežiūros srityse kooperatyvai užėmė 21% Ispanijos ir 18% Belgijos farmacijos ir sveikatos priežiūros rinkos.
Deja, Lietuvoje ūkio sektoriuose kooperacijos vaidmuo palyginti žemas.
4. Pagal pelningumą
2001 m. pelningai dirbo 43 kooperatyvai (pelnas siekė 1,7 mln. Lt). Lyginant su 1999 metais, jų skaičius, nors ir nedaug, bet sumažėjo. Nuostolingai dirbo 30 kooperatyvų (nuostolis sudarė 7,3 mln. Lt). Nuostolingai dirbančių kooperatyvų, palyginti su 2000 metais, skaičius padidėjo beveik dvigubai, o nuostoliai išaugo 20 proc., arba 1,23 mln. Lt.
5. Pagal sumokėtus mmokesčius ir gautą paramą
Kooperatyvai 2001m. sumokėjo 9,12 mln. Lt mokesčių. Tai 400 tūkst. Mažiau nei 1999-aisiais. Tam įtakos turėjo beveik dvigubai išaugęs nuostolingai dirbančių kooperatyvų skaičius. Palyginimui – paramos iš įvairių šaltinių 2001m. kooperatyvai gavo 6,3 mln. Lt. Svarbiausia, kad didžioji paramos dalis – net 5,646 mln. Lt – skirta iš Žemės ūkio kooperacijos plėtros programos.
Dėl įvairių priežasčių kooperatinio sektoriaus vaidmuo Lietuvos ūkyje, palyginti su kitomis. šalimis, yra menkas. Tačiau kaimo ir mažų miestelių plėtros perspektyva yra tik kooperacijoje, nes ten didžiausia bedarbystė. Daugelis ūkių yra ir dar ilgai bus smulkūs. Lietuvoje nėra draudimo, verslų, amatų, sveikatos apsaugos, vaikų bei pagyvenusių žmonių priežiūros ir kitų paslaugų kooperatyvų, beveik neplėtojama gamybinė kooperacija.3.3. Esminės kliūtys kooperatyvų plėtrai
Peržvelgus Lietuvos kooperacijos judėjimui įtakos turinčią įstatyminę bazę, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos valdybos posėdžių bei Lietuvos žemės ūkio rūmų tarybos medžiagą, galima išskirti šias pagrindines priežastis, trukdančias kooperatyvų plėtrai šalyje.
Ekonominės priežastys
1. Silpna kooperatyvų materialinė bazė. Tyrimai rodo, kad dauguma šalies kooperatyvų turi mažą įstatinį kapitalą. 1998m. kapitalo ir rezervų dalis, vidutiniškai tenkanti vienam veikiančiam kooperatyvui, sudarė vos 72 tūkst. Lt. 32 kooperatyvų kapitalas nesiekė 50 tūkst. Lt, 7 turėjo nuo 50 iki 100 tūkst. Lt, 10 – nuo 100 iki 200 tūkst. Lt ir tik 115 kooperatyvų kapitalas viršijo 200 tūkst. Lt. 64 veikiančių kooperatyvų apyvarta sudarė tik apie 100 mln. LT per metus (nuo 4,4 iki 1800 tūkst. Lt), pelnas – apie 1,4 mln. Lt (vienam kooperatyvui vidutiniškai tenka apie 21,4 tūkst. Lt, o vienam nariui – apie 230 Lt.).
Dėl blogos materialinės bazės yra nemažai įregistruotų, bet neveikiančių kooperatyvų.
2. Subsidijų bei kredito gavimas bei jų garantijos. Kooperatyvų plėtra bus įmanoma, jei jie galės įsigyti pagrindinių priemonių ir turės pakankamai lėšų einamajai veiklai finansuoti. Tam, kad ūkininkai gamintų produkciją ir būtų pajėgūs prisitaikyti prie šiandieninių gyvenimo standartų, būtina tobulinti kooperatyvų finansavimo sistemą: reikia ieškoti įvairių finansavimo šaltinių, racionaliai naudoti valstybės, Kaimo rėmimo fondo paramą, užsienio investicijas ir t. t. paprasčiausias finansavimo metodas – gauti kreditų. Imti kreditus iš bankų galima imti tik turint pakankamo dydžio užstatą, o kooperatyvo nariai dažniausiai neturi turto, galinčio būti kreditų garantu. Kaimo rėmimo fondo programoje nurodyta sąlyga, kad vienam nariui tenkanti finansinė parama (subsidija) negali viršyti 10 tūkst. Lt. Daugumai kooperatyvų, ypač turinčių nedidelį narių skaičių, subsidija pagal šią sąlygą per maža. Padėtį gali kiek sušvelninti 1998 metai įkurtas Paskolų garantijų fondas.
3. Kooperatyvams reikalingos mokesčių lengvatos. Žemės ūkio kooperatyvams neturėtų būti taikomi juridinių asmenų pelno mokesčiai, kurie taikomi akcinėms
bendrovėms. Kooperatyvas teikia paslaugas ir jo nariai gauna naudą visai kitaip nei akcinės bendrovės. Svarbiausias ir pagrindinis kooperatyvų tikslas – ne siekti pelno, o padėti nariams plėsti savo individualią veiklą, taupyti, išvengti nereikalingų permokėjimų. Visų kitų tipų organizacijų tikslas – savininkų pelno ir investicinio kapitalo didinimas.
2002 m. Lietuvoje kooperatyvai atleisti nuo mokesčių iš veiklos savo nariams. Norint paspartinti kooperatyvų steigimą, reikia suteikti jiems lengvatų: sumažinti arba visiškai atleisti nuo pelno, registracijos ir kitų mokesčių.
Socialinės ir psichologinės priežastys
1. Žinių stoka. Visuomenė mmažai žino apie kooperatyvus, jų nuomonė apie kooperatinį judėjimą yra negatyvi. Tyrimai parodė, kad kooperatyvai, kaip ūkininkavimo forma, dažnai priskiriami buvusios santvarkos reliktui, t.y. kooperatyvai visiškai nepagrįstai sutapatinami su kolūkiais.
2. Baimė sukurti bendrą ūkinį subjektą. Daugelis kooperatyvų priešininkų ir tie, kurie nori pateisinti savo neveiklumą, teigia, kad kooperatyvai lėtai steigiasi, nes ūkininkai nepasitiki vienas kitu, bijo, kad bus apgauti. Tai dar kartą patvirtina žinių apie kooperatyvus stoką.
Organizacinės ir vadybinės problemos
1. Didžiulė ūkių dydžio ir ekonominio pajėgumo įvairovė. Greta stambių ūkių yyra gana daug smulkių ūkelių. Bet jie pagamina didelę produkcijos dalį.
Statistikos departamento duomenimis, 1991m. užregistruota apie 5,9 tūkst. Ūkininkų, o 1998m. šeimos ūkių registre užfiksuota 67,5 tūkst. ūkininkų, kuriems priklausė apie 800 tūkst. ha žemės (37,8 proc. visos žemės ūkio ppaskirties žemės). Vidutinis šeimos ūkio dydis – 11,8 ha. Apie 57 proc. ūkių dydis – iki 10 ha, apie 34 proc. – 10-20 ha ir apie 9 proc. – didesni nei 20 ha. Kiekvienais metais vis svaresnis ūkininkų indėlis į bendrąją žemės ūkio produktų gamybą. 1998m. šie ūkiai pagamino .apie 80 proc. augalininkystės ir 69 proc. gyvulininkystės produkcijos.
Būdami ekonomiškai ir techniškai pajėgesni, stambieji ūkininkai, kurių yra vos 1 proc., ir žemės ūkio bendrovės viską bando spręsti patys. Jie neskuba steigti kooperatyvų. Stambieji ūkiai noriau jungtųsi su panašaus dydžio ūkiais, bet tokių dar mažai.
Galima daryti išvadą, kad žemės ūkio kooperatyvų kūrimasis paspartės, kai aktyviau į juos jungsis stambieji, ekonomiškai stipresni ūkiai, kurie gali įnešti didesnį kapitalą. Tam būtina pašalinti tam ttikras kliūtis. Visų pirma stambiųjų ūkininkų neskatina stoti į kooperatyvą nevienodas kapitalo įnašas, bet lygios valdymo galimybės, ir, antra, imant paskolas ir solidariai rizikuojant savo turtu, labai nevienodas rizikos mastas.
2. Tinkamai parengtų vadovaujančių darbuotojų stoka. Aukščiausias kooperatyvo valdžios organas yra visuotinis narių susirinkimas. Tačiau daugumas narių yra užsiėmę kasdieniais ūkio reikalais, stokoja valdymo žinių ir patirties. Sužinoję, kad jie negali patikėti valdymo funkcijų kitiems asmenims, dažnai išsigąsta ir nestoja į kooperatyvą.
Teisinės (juridinės) priežastys
Lyginant su kitų įmonių formomis, Kooperacijos įstatymas priimtas ppavėluotai (tik 1993m.), todėl kooperatyvai negalėjo steigtis pirminio privatizavimo metu. Kaip parodė praktika, kai kurie šio įstatymo yra keistini, trukdo steigtis ir plėtotis kooperatyvams.
Pirma, labai pageidautina į kooperatyvus pritraukti stambiuosius ūkius. Tačiau stambieji ūkininkai dažnai abejoja, ar visi nariai atsakingai spręs kooperatyvo problemas.
Antra, kooperatyvo nariams, kaip ir akcinės bendrovės savininkams, už įdėtą kapitalą mokami dividendai nuo gauto pelno. Tačiau akcinėse bendrovėse dividendams skiriamas visas pelnas, proporcingai narių įdėtam kapitalui, kooperatyvuose – tik ribota (nedidelė) pelno dalis, o pagrindinė pelno dalis paprastai skiriama proporcingai apyvartai. Norint pritraukti daugiau stambių ūkininkų įstatuose vertėtų numatyti, kad dominuos kapitalo pagrindu mokami dividendai, o ne nuo apyvartos.
Trečia, šiuo metu smulkiems verslininkams aktualiausia rasti naujų rinkų. Norint užkariauti užsienio rinką būtini geri ryšiai su partneriais, o geri jie bus tuomet, kai kooperatyvų nariais taps užsienio partneriai ir kai jie bus suinteresuoti investuoti savo kapitalą. Tačiau šalies Kooperatinių bendrovių įstatymas dabar neleidžia užsieniečiams būti Lietuvos kooperatyvų nariais.
Ketvirta, viena didžiausių kliūčių kooperatyvo veiklai plėtoti – apyvartinio kapitalo stygius. Kadangi kooperatyvas nėra patrauklus klientas bankams (dėl lėtos apyvartos ir nedidelio pelno), turi būti įteisintas kooperatyvo narių lėšų skolinimas savo kooperatyvams.3.4. Veiksniai, skatinantys kooperatyvų steigimą ir vystymąsi
Valstybė privalo remti tarpusavio pagalbos principu pagrįstą laisvą ūkininkų kooperaciją, kuri padeda apsirūpinti ttechnika ir geriau ją panaudoti, mažina gamybos kaštus ir yra svarbus ūkių konkurentabilumą didinantis veiksnys. Tačiau valdanti kraštą parlamento dauguma ir jos Vyriausybė skiria žemės ūkio kooperacijai, produkcijos supirkimui bei pardavimui tik formalų dėmesį. Tai liudija programinės strategijos stoka, nenoras imtis konkrečių veiksmų, padedančių plėtoti kooperaciją ir žemės ūkio produkcijos pardavimą Lietuvoje.
1. Valstybės politinis požiūris į kooperatinės sistemos plėtrą turi būti pagrįstas siekimu finansiškai stiprinti ir remti kooperatines, ūkines ir organizacines struktūras, nustatyti tokius rėmimo principus, kurie atitiktų kooperatyvų prigimtį, funkcijas ir veiklos vertybes. Reikia turėti kooperacijos plėtros strategiją.
2. Būtina keisti mokesčių sistemą. Susikūrę nauji kooperatyvai, turintys silpną materialinę bazę ir negalintys sparčiai išvystyti gamybą, slopinami mokesčių naštos. Naujai įsteigti kooperatyvai bent 2 metus turėtų būti atleisti nuo mokesčių.
3. Daugelio žemdirbių nuomonė apie kooperatyvus yra negatyvi. Būtinas visų gyventojų švietimas panaudojant įvairias formas. Kooperacijos plėtrai būtina intelektinė parama.
4. Rajonų savivaldybėms reikėtų išnagrinėti bendradarbiavimo galimybes su rajonų vartotojų kooperatyvais, kurie turi sandėlius, gamybos patalpas, prekybos, perdirbimo ir įvairių amatų įmones, patyrusių specialistų, ir pagalvoti, kaip tai sujungti su besikuriančiais žemės ūkio produkcijos ir paslaugų kooperatyvais.
5. Valstybė turi padėti sukurti kooperatinio kreditavimo sistemą, kompensuoti palūkanų dengimą.
6. Kooperatyvas bus patrauklesnis, jei kiekvieno nario įneštų lėšų dalis (pajaus įnašas) priklausys nuo jo ddalyvavimo kooperatyvo veikloje, t.y. pajaus įnašas bus proporcingas nario apyvartai su kooperatyvu be to, įnašai rinktini kurį laiką atskaičiuojant dalį nariui tenkančio kooperatyvo pelno. Toks pajaus įnašo sudarymas ypač parankus pradedantiems ūkinę veiklą nariams.
7. Turėtų būti nuolat veikianti konferencija, kuri planuotų pasitarimus, sudarytų teminį planą bei darbo grupes ir atskiromis temomis nagrinėtų kooperacijos problemas. Žemės ūkio rūmai, verslo asociacijos, Lietuvos bankų asociacija turi numatyti priemones, kaip kooperuotai panaudoti SAPARD lėšas kvalifikacijos kėlimui, mokymui, smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Kaimo reikalų komitetas galėtų būti organizatoriumi ir atsakingas už nuolatinės konferencijos veikimą Seime.
Apibendrinus aukščiau pateiktą medžiagą, galima reziumuoti:
Lietuvoje, skirtingai nei daugelyje Vakarų šalių, kuriose išvystyta rinkos ekonomika, kooperacijos vaidmuo visiškai menkas.
Pagrindinė kooperatinio judėjimo plėtros sąlyga yra aiškių kooperatinio judėjimo tikslų apibrėžimas bei visų grandžių ekonominio efektyvumo laidavimas. O tam būtina suvokti šiuolaikinės kooperacijos idėjų svarbą, pašalinti kooperatinį judėjimą stabdančias priežastis.
Kooperacijos plėtra – ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Remiant kooperaciją galima įgyvendinti socialinės paramos, suaugusiųjų švietimo projektus, sukurti sistemą, kuri teiktų ūkininkams reikalingą informaciją. Taip kooperacijos plėtra galėtų paskatinti žemės ūkio produkcijos konkurencingumą ir jos kokybės gerinimą. Kooperacija reikalinga mūsų krašto ateičiai, naujajai Lietuvai.3.5. Kooperacijos plėtros kryptys
Kooperacija pirmiausia ir sparčiau turėtų plėtotis prioritetinių žemės ūkio šakų sektoriuose, t.y. tų, kurios
turi ir ateityje gali turėti didesnes užsienio rinkas. Tai pieno, daržovių, uogų, vaisių, įvairių ekologinių žemės ūkio produktų gamyba. Palyginus su minėtomis šakomis, mažesni kooperacijos, mažesni kooperacijos mastai gali būti bulvių, linų, rapsų sektoriuose.
Didžiules galimybes kooperacija turi regionuose ir galėtų koncentruotis atsižvelgiant į žemės ūkiui plėtotis geriausiai tinkamas gamtines sąlygas, vidaus produktų rinkas, susiklosčiusią ūkių struktūrą, jų specializacijos kryptis, žmonių, ypač lyderių – organizatorių kvalifikacinį pasirengimą.
Specializuoti žemės ūkio produkcijos gamybos kooperatyvai pirmiausia turėtų steigtis tose vietose, kurios yra nutolusios nuo pprodukcijos realizavimo punktų ir kur vyrauja smulkūs ūkininkų ūkiai. Tačiau patys kooperatyvai neturėtų būti smulkūs
Kartu su žemės ūkio produkcijos gamybos kooperatyvais (gamintojų grupėmis) atsirastų būtinybė plėtotis skirtingos specializacijos (ir pridedamosios vertės) žemės ūkio produktų perdirbimo kooperatyvams. Reikėtų kurti tokius, kurių gamybos produktų trūksta, ypač mažesnio našumo žemių ir turizmo plėtros regionuose. Tai – daržovių, uogų, vaisių, bulvių rūšiavimo ir pakavimo, šaldymo bei kitokio perdirbimo kooperatyvai. Be to, Lietuvai reikalingos ir ES standartus atitinkančios gyvulių ir paukščių kooperatinės skerdyklos.
Plečiantis regionuose specializuotos ggamybos kooperatyvams, atsirastų būtinybė kurtis labiausiai paplitusių produktų (auginamų ir perdirbtų) regioninėms realizavimo agentūroms (kooperatyvams).Išvados ir pasiūlymai
1. Kooperatinė bendrovė – tai grupės fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų savanoriškai įsteigtas ūkinis subjektas, kurio kapitalo ir narių sudėtis yra kintama, skirtas narių eekonominiams, ūkiniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, veikiantis narių iniciatyva ir rizika. Populiariausios kooperatyvų rūšys Lietuvoje: žemės ūkio, vartotojų, kredito ir statybos bei butų kooperatyvai.
2. Pagrindiniai žemės ūkio kooperatyvo tikslai yra pristatyti, gaminti ir parduoti savo nariams ir kitiems ūkininkams reikalingų prekių ir užsiimti žemės ūkio produktų gamyba ir prekyba. Pagrindinės žemės ūkio kooperacijos formos yra ūkininkų savitarpio techninė pagalba “kaimynas – kaimynui”, mašinų naudojimo rateliai ir žemės ūkio kooperatinio kredito sistema.
3. Vartotojų kooperatyvais vadiname tokius, kurių pagrindinę veiklą sudaro pirkti didmenomis prekes ir jas parduoti savo nariams.
4. Kredito kooperatyvai sudaro sąlygas fiziniams bei juridiniams asmenims gauti ilgalaikes investicines paskolas palankiomis sąlygomis bei patenkinti apyvartinio kapitalo poreikius. Tuo būdu išsprendžiama finansinių išteklių deficito problema.
5. Statybos kooperatyvai užsiima kreditų reikalingų namams pasistatyti teikimu bei pačių namų sstatyba, kuriuos vėliau parduoda savo nariams. Butų kooperatyvai stato daugiausia daugiabučius namus, o jų butus nuomoja savo nariams.
6. Antrinių šaltinių pagrindu atliktas analitinis žvalgybinis tyrimas parodė, kad šiandieninė Lietuvos kooperacijos plėtra yra lėta. Dabar Lietuvoje yra apie 400 žemės ūkio kooperatyvų. Daugiausia, net 40 procentai, įkurta agroserviso bendrovių, gamybinių kooperatyvų – 30,6 procentų, prekybos – 13 procentų, perdirbimo – 7,1 procentas. Apie trečdalis kooperatyvų dėl įvairių priežasčių neveikia. Pagrindinės kliūtys kooperatyvų plėtrai:
gyventojai gerai nesupranta, o valstybės institucijos neteikia reikiamos reikšmės kkooperacijai;
nėra kooperatinio judėjimo koordinavimo valstybės lygmeniu, kooperacijos plėtros valstybės strategijos;
žemas kooperatinio švietimo lygis;
menka valstybės finansinė parama kooperatyvams, nėra mokesčių ir kreditavimo lengvatų.
7. Šalinti teisines ir ekonomines kliūtis kooperatyvams steigtis ir veikti, gauti SAPARD ir kitų fondų paramą, šviesti ūkininkus – tai būtų vieni iš būdų kooperacijos plėtrai šalyje skatinti.
8. Galimos sekančios kooperacijos plėtros tendencijos:
kooperacija pirmiausia ir sparčiau turėtų plėtotis prioritetinių žemės ūkio šakų sektoriuose, t.y. pieno, daržovių, uogų, vaisių, įvairių ekologinių žemės ūkio produktų gamyba.
Didžiules galimybes turi regionuose kuriami skirtingos specializacijos žemės ūkio produkcijos gamybos ir perdirbimo kooperatyvai. Summary
Kristina Bargailaitė
THE TYPES OF COOPERATIVES AND PERSPECTIVES OF THEIR DEVELOPMENT
Business management and administration, comercial speciality, 2 grupe
IV course
Head teacher doc. J. Zaleskytė
VILNIAUS UNIVERSITY
FACULTY OF ECONOMICS
DEPARTMENT OF TRADE ECONOMICS
Vilnius, 2003
30 pages, 1 docket, 1 imagery
SUMMARY
The experience of Europien Union and other democratic countries has shown that only exertion of three sectors of economy – private, public and cooperative –can make the economy prosper. Cooperative sector, especially in such fields as acriculture, manufacture, trade, credit, insurance, building of dwelling houses is an equipoise to regional and foreign monopolies. It brings social balance and creates equal opportunities.
Most countries sponsor the development of cooperation. The same thing is declared in the decree of cooperatives of Lithuanian RRepublic. However today this sectors does not get the real support of the goverment and has to deal with problems by itself.
The main purpuse of this term paper is after analizing appropriate literature to describe the main types of cooperatives and to measure their prospects of development in Lithuania. To achieve this objective such goals are set:
1. to analize a cooperative as a juridical person and overlook it’s institutional advantages.
2. detally discribe the main types of cooperatives and their pecularities.
3. to survey the situation of cooperatives in modern-day Lithuania, to overlook the main difficulties for them to develop and to give possible sollutions.
While writing the work to analize the set task secondary material has been collected and reconnaissance research has been held.
The main conclusions are:
1. There are different types of cooperatives functioning in the world and Lithuania, most popular of which are: agriculture, consumer, constructional and credit cooperatives.
2. Today the development of cooperatives in Lithuania is slow. There are approximatelly 400 cooperatives in the country, the third of which do not function.
3. Main setbacks for the development of cooperatives are:
The society does not realize the advantage of establishment of cooperatives.
There is no regulation of cooperative movement at national level. Many drawbacks in economical and llaw sistem.
Low level of cooperative enlightenment.
4. To induce the development of cooperatives in the country it is important to eliminate economical and juridical defects, enlighten the people and create cooperative support strategy at national level.
Literatūra ir šaltiniai
1. Nilsson Jason. Agicultural co-operatives in the European Union – current challenges and trends. London:, Prentice Hall,1998 – 84 p.
2. Ramanauskas Julius. Kooperatyvai žemės ūkyje. – Kaunas: Akademija, 1997. -83p.
3. Šalčius, Petras. Kooperatinė ekonomika. – Vilnius: Academia, 1992.-208p.
4. Šalčius, Petras. Raštai. Kooperacija. – Vilnius: Mintis, 1989.-575p.
5. Šimanskas, Petras. Lietuvos vartotojų kooperacija: problemos ir perspektyvos. – Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1998. – 133p.
6. Šimanskas, Petras. Vartotojų kooperacija dirba Lietuvos žmonėms. – Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2001. – 205p.
7. Dėl kooperacijos plėtros tikslinio finansavimo 2003 metais taisyklių patvirtinimo. Žemės ūkio ministro įsakymas 2003 02 21 Nr. 3D-57
8. Kooperacija žemės ūkyje: plėtros galimybės. Žemės ūkio mokslo tarybos 2001 m. birželio 1 d. posėdžio pranešimų medžiaga / Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. – Vilnius: LAEI, 2001. – 56p.
9. Kooperatyvų plėtra. Seminarų pakrančių žvejų kooperatyvams medžiaga. – Klaipėda, 2002.
10. Lietuvos Respublikos kooperatyvų įstatymas 1993 06 01 Nr. I-164
11. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas 2002 06 30 Nr. 45-1289
12. Lietuvos Respublikos Seime svarstyti kooperacijos skati.nimo klausimai 2001 11 26 [interaktyvus]. [Žiūrėta 2003 12 13].Prieiga per internetą:< http://www.lvks.lt/news.
html>
13. Lietuvos vartotojų kooperacijos 2002 metų ūkinės veiklos rodikliai / Lietuvos kooperatyvų sąjunga, 2003.- 57p.
14. Šlubuojanti kooperacija. Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis, 2003, Nr. 44 (1148).
15. Lietuvos vartotojų kooperacija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2003 12 13]. Prieiga per internetą:
16. Lietuvos vartotojų kooperacija [interaktyvus]. [Žiūrėta 2003 12 15]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/seimu_istorija/. htm>
17. Tarptautinio kooperacijos aljanso (TKA) Europos Asamblėja Lisabonoje 2002 12 16 [žiūrėta 2003 12 13]. Prieiga per internetą: < http://www.lvks.lt/news. html>
