Finansų rinkos plėtra
Finansinių rinkų plėtra
Search: This Site Tripod Web by
Start Your Own Blog TodayBuild an online Photo Album
“FINANSŲ RINKOS VYSTYMASIS: BANKŲ SISTEMA”
Kai Kristoffersen
1. Įvadas
Perėjimas prie rinkos ekonomikos yra susijęs su žymiu išteklių ir nuosavybės
perskirstymu iš visuomeninio sektoriaus į privatų. Perėjimo iš komandinės
ekonomikos į rinkos valdomą ekonomiką proceso metu ypatingai svarbūs veiksniai
yra šie – tinkamai veikiančios finansinės institucijos ir finansinės rinkos.
Paskelbus nepriklausomybę, sparčiai vystėsi bankai, tačiau bankų indėlis į
ekonomikos vystymąsi apskritai nėra toks, koks turėtų bbūti. Lyginant su daugeliu
Rytų Europos šalių privačių indėlininkų depozitų rodikliais, kurie sudaro 20 %
bendrojo nacionalinio produkto, ir Europos Sąjungos šalių rodikliais, kurie
sudaro vidutiniškai daugiau nei 65 %, Lietuvoje tokie rodikliai yra šiek tiek
didesni nei 10 %. Bendras kreditavimas išreiškiamas tokiu santykiu: Lietuvoje –
12 % BVP, o Europos Sąjungos šalyse – 85 %.
Lietuvoje finansų srityje aiškiai vyrauja bankai, todėl visą šitą sritį reikėtų
apibūdinti kaip neišsivysčiusią. Pavyzdžiui, 1998 metais bendros draudimo įmokos
sudarė mažiau nei 1 %% BVP, o Europos Sąjungos šalyse – vidutiniškai 12 %.
Kapitalo rinka praktiškai neegzistuoja.
1990 m. vasario mėn. 13 d. Lietuvos Banko įstatyme, bent jau teoriškai, įsteigta
dvipakopė bankininkystės sistema, kurioje Lietuvos Bankas yra ir centrinis
bankas, ir bankininkystės sritį kontroliuojanti IInstitucija. Pirmasis komercinių
(akcinių) bankų įstatymas buvo priimtas 1992 m. liepos mėn. 2 d.
Pirmasis komercinių bankų įstatymas buvo labai liberalus, todėl labai greitai
buvo įsteigta daug bankų. 1991 metų pradžioje buvo įsteigti 6 komerciniai
bankai, o 1993 metų pabaigoje – jau 27.
Komercinių bankų vystymosi pradžioje jų veikla buvo labai žemos kokybės. Tokių
bankų veiklai buvo būdingas paskolų teikimas pažinčių pagrindu, stambių paskolų
teikimas vienam asmeniui. Jie stokojo valdymo įgūdžių bei korporacinio
vadovavimo.
1996 metų pabaigoje išryškėjo minėtos veiklos rezultatas – daugiau nei pusė
bankų buvo uždaryti, ir tik 12 bankų liko veiklūs.
1997 metų spalio mėnesio leidinyje “Lietuvos Banko plėtra ir perspektyvos” buvo
paminėta, kad “to periodo teisinė sistema buvo per daug liberali tokiai
konservatyviai pramonės šakai kaip bankininkystė”.
Kai 1995 metų ggruodžio mėnesį buvo sustabdyta dviejų stambesnių privačių bankų
veikla, bankininkystės srityje iškilo rimtų sunkumų. Dėl krizės buvo
sugriežtinta bankų priežiūra, o centrinis bankas ėmė taikyti griežtesnius
reikalavimus.
Kita šitos bankų krizės pasekmė – sprendimas įkurti Turto banką, kuris visiškai
priklausytų valstybei. Tokio banko paskirtis – pervesti pradelstas paskolas iš
valstybei priklausančių bankų, kai pastarieji bus rengiami privatizacijai.
Šio pranešimo autorius neturėjo tikslo analizuoti individualių bankų veiklos.
Tačiau, pažvelgus į metines Turto Banko ataskaitas, aišku, kad pervedamų į šį
banką paskolų kokybė yra llabai žema. Šios ataskaitos taip pat atspindi
nekokybišką paskolų portfelio tvarkymą, kuris per pirmąjį bankininkystės
gyvavimo penkmetį Lietuvoje apima didesnę šios veikos sritį.
Tokios veiklos išdavoje dėl netinkamo paskolų paskirstymo tiek privatus, tiek
visuomeninis kapitalas patyrė stambių piniginių nuostolių, santaupos buvo
mobilizuojamos netinkamai, nes visuomenė liovėsi pasitikėti bankais.
Labai svarbu nekartoti šitokių klaidų, tuomet bus užtikrintas teigiamas
finansinės veiklos srities vystymasis. Atsižvelgdami į šį faktą, priežiūrą
vykdantys asmenys, bankų savininkai ir bankų valdytojai turi imtis iniciatyvos
tolimesnei šios srities veiklos plėtrai ir turi būti atsakingi už savo
sprendimus.
Antroje šio pranešimo dalyje yra pateikta pagrindinė informacija apie
bankininkystės plėtrą. Trečioje dalyje yra aptariami pagrindiniai sunkumai,
kylantys bankininkystės srityje. Ketvirtoje dalyje yra pateikiami baigiamieji
komentarai.
1998 metų spalio mėnesį Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros Bankas išleido
leidinį “Pranešimas apie Pereinamąjį Laikotarpį, 1998 m.”. Jame yra pateikta
išsami Lietuvos finansinės veiklos srities plėtojimo bei sunkumų analizė,
lyginant su finansų sritimi Rytų ir Centrinėje Europoje, kitose Baltijos šalyse
ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse.
2. Bankininkystės plėtra Lietuvoje
2.1. Teisinė bazė ir priežiūra
Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų veiklą, tačiau
tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko įstatymas, o gruodžio
21 d. priimtas Komercinių Bankų įstatymas iš tikrųjų nustatė modernią dvipakopę
bankų reguliavimo tvarką. <
Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus, kuriais remiantis
būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis problemomis bei
panaudoti atsiradusias galimybes.
Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros dokumentai nebuvo labai
išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes bankams buvo leidžiama
funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi pagrindiniai reikalavimai.
1995-1996 metais, įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų žingsnį
bankų kontrolei stiprinti.
Nuo 1996 metų visi komerciniai bankai privalo vadovautis Tarptautiniais
Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti tarptautiniu mastu
pripažintos audito firmos. 1995 metais buvo patvirtinti komercinių bankų
nuostatai dėl vidaus audito funkcijų.
Europos Sąjungos Direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje beveik baigtas.
Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz., Kapitalo pakankamumo
direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių draudimo direktyvą.
Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė Europos Sąjungos
reikalavimus dėl “vieningos licencijos” ir “priežiūros šalies teritorijoje”. Tai
reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei tampriai bendradarbiauti su šalies,
kurioje registruota užsienio banko buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų
priežiūros funkcijas.
1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas, kuris skelbė,
kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose bankuose yra apdrausti.
Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys valstybei priklausančiuose
bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997 m.sausio 1d. šis sąžiningos
konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo panaikintas, nes minėtas IIndėlių
Draudimo įstatymas yra taikomas ir valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.
Nors indėlių draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose nustatytų limitų, bet,
lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų sistemoje, yra ganėtinai
dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia draudimo suma yra 45 000 litų
(indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100 %, o likusios sumos draudimas
graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie limitai bus didinami iki 65 000
litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus apdrausta 100 %.
1997 metais buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas. Visiems bankams
buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie šio įstatymo
įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma.
1998 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl “Bazelio
Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų bankų priežiūros
veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo”.
Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms, aukštesnės
Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos kvalifikacijos ir, iš
galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio priežiūros taisyklių taikymo,
pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.
Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę turėjo Lietuvos
Banko
aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama informacija. Tokia
informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti nereikalingą sąmyšį kuriame nors
konkrečiame banke arba apskritai bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.
Bendrai galima teigti, kad bankų priežiūros ir kontrolės sistema yra tinkama ir
atitinka tarptautinius standartus bei reikalavimus.
2.2 Sektoriaus plėtra
3.2.1 Bendro pobūdžio plėtra
Finansų sistema Lietuvoje dar nėra tiek išsivysčiusi, kad galėtų būti visiškai
integruota į realią ekonomiką.
Žemo lygio integracija į ekonomiką yra labiausiai pastebima draudimo srityje ir
kapitalo rinkoje. Netgi bankų paslaugos į ekonomiką skverbiasi daug lėčiau nnei
ES bei kandidačių į ES šalyse, nors pastaraisiais metais bankininkystės plėtra
buvo gana įspūdinga tiek kiekybiniu, tiek ir kokybiniu požiūriu.
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos bei Rytų Europos valstybėse, cirkuliuoja
didelis grynųjų pinigų kiekis. Grynųjų pinigų suma už bankininkystės sistemos
ribų, lyginant su vidutiniškai 8 % ES šalyse, sudaro maždaug 60 % BVP.
Kaip pažymėta žemiau, 2.2.2 ir 2.2.3 paragrafuose, tai atsispindi indėlių ir
paskolų santykyje su BVP.
Per pastaruosius trejus metus žymiai sumažėjo licencijuotų bankų skaičius.
Pačioje pradžioje užsienio bankams buvo leidžiama kkurtis kaip kapitalizuotiems
filialams. Tačiau 1996 m. spalio mėnesį priimti teisiniai dokumentai užsienio
bankams leido steigti savo skyrius.
1999 m. liepos mėn. pabaigoje Lietuvoje veikė vienas užsienio banko filialas ir
2 užsienio bankų skyriai, buvo registruotos 4 užsienio bankų atstovybės.
1995 iir 1996 metais daug bankų nutraukė savo veiklą ir bankrutavo. Tai buvo
daugiausia nedideli bankai, ir jų uždarymas bankininkystei neturėjo jokio
poveikio.
1995 m. gruodžio mėn. 1 d. Lietuvos Bankas sustabdė dviejų pagrindinių privačių
“Akcinio Inovacinio” ir “Litimpeks” bankų veiklą. Privačių bankų tarpe šie
bankai užėmė atitinkamai pirmą ir penktą vietą ir bankiniame sektoriuje sudarė
20 % visų bankų veiklos. Todėl šiuose bankuose kilusios problemos atitinkamai
kėlė problemas ne tik šių bankų klientams. Keblumai kilo visoje bankininkystės
sistemoje.
1997 m. spalio mėnesį “Akcinis Inovacinis” bankas buvo likviduotas, tuo tarpu
“Litimpeks” bankas buvo rekapitalizuotas užsienio investuotojų pagalba ir 1996
m. birželio mėnesį jis vėl atnaujino savo veiklą. Tačiau bankas nuo pat pradžių
turėjo sunkumų, nes jo veikla nebuvo tinkamai reorganizuota ir nebuvo tinkamai <
pakeista struktūra. 1999 m. rugpjūčio mėnesį banko operacijos buvo vėl
sustabdytos, o rugsėjo mėnesį panaikinta jo licencija ir pradėta bankroto
procedūra.
Netrukus po “Akciniam Inovaciniam” ir “Litimpeks” bankams kilusių sunkumų
valstybiniuose bankuose dėl pradelstų paskolų ir dėl nuosavo kapitalo trūkumo
taip pat iškilo keblumų. Susidarius tokiai situacijai, buvo įgyvendintas 1996
metų įstatymas, kuris draudė Lietuvos Bankui taikyti sankcijas valstybiniams
bankams, kurie tuo metu sudarė 60 % Lietuvos bankinio sektoriaus.
1996 m. dėl Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui kilusių problemų jo veikla
buvo sustabdyta, ““geri” aktyvai buvo pervesti į Lietuvos taupomąjį banką, o
“neveiksnūs” aktyvai – į naujai įsteigtą “Turto Banką”. Po to Lietuvos
valstybinis komercinis bankas buvo likviduotas.
Dėl 1995/96 metais bankus ištikusios krizės vyriausybė nusprendė įsteigti
valstybinį “Turto Banką”, kuris buvo įsteigtas reorganizavus vieną iš
probleminių bankų – “Aurabanką”. “Turto Banko” paskirtis – valdyti pradelstas
paskolas, kurios buvo pervestos iš valstybei priklausiusių bankų rengiant šiuos
bankus privatizacijai.
Pirmoji “Turto Banko” užduotis buvo perimti ir valdyti “Akcinio Inovacinio”
banko paskolas. Šio banko veikla buvo sustabdyta 1995 m. gruodžio mėnesį, o 1997
m. spalio mėn. jis buvo likviduotas.
Vėliau, 1998 metais, pradelstos paskolos iš Lietuvos žemės ūkio banko ir
Lietuvos taupomojo banko buvo pervestos į “Turto banką” rinkos kaina padengiant
ją valstybines obligacijomis ir tokiu būdu sutvarkant minėtų bankų balansines
ataskaitas.
“Turto Bankui” pervestos paskolos buvo atgaunamos lėtai iš esmės dėl žemos jų
kokybės, pvz., dėl sunkios skolininkų finansinės būklės, atviro skolininkų
sukčiavimo ir nedidelio apyvartumo nekilnojamo turto rinkoje.
2.2.2 Valstybiniai bankai versus privatūs bankai
Bankininkystės sistemos plėtojimas Lietuvoje buvo labiau sėkmingas privatiems
bankams, kadangi valstybinių bankų reforma buvo kur kas sudėtingesnė.
Šio proceso pradžioje valstybei priklausantys bankai turėjo palankesnių
galimybių plėtoti savo veiklą, tačiau nors 1995/96 metais tvirtėjantis įstatymų
leidybos mechanizmas, gerėjanti komercinių bankų priežiūra paskatino silpniausių
privačių bankų išnykimą, pproblemos valstybiniuose bankuose išliko. Tuo pat metu
pažangesnių privačių bankų valdymas tapo profesionalus ir tai padėjo jiems
sukurti pagrindą užtikrintai bei sparčiai šių bankų plėtrai.
Tuo tarpu valstybinių bankų veikloje nebuvo galima pastebėti jokių ryškesnių
pokyčių. Be to, 1996 metais buvo priimtas specialus įstatymas, kuris leido
valstybiniams bankams nevykdyti Lietuvos Banko nustatytų reikalavimų, o
centriniam bankui nebuvo leidžiama imtis atitinkamų priemonių prieš valstybinius
bankus.
Valstybinių bankų plėtros procesas buvo nepatenkinamas, nes vyriausybė darė
įtaką šių bankų veiklai (ta įtaka buvo itin pastebima, sprendžiant paskolų
skyrimą), trūko valdymo įgūdžių bei korporacinio vadovavimo.
Lietuvos Valstybinio komercinio banko rekapitalizacija bei tolimesnis
likvidavimas, Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko balansinių
ataskaitų tvarkymas būtų vykę su mažesniais nuostoliais, jeigu iškilę sunkumai
būtų pašalinti laiku.
To pasėkoje valstybiniai bankai netenka rinkos dalies. Tačiau dėl Lietuvos
taupomojo banko panaudojimo vyriausybinėje depozitų atstatymo programoje
valstybiniai bankai vis dar turi daugiau nei 50 % visų depozitų. Valstybinių
bankų dalis paskolų rinkoje nukrito žemiau 40 %, o bendra 2,2 milijardų litų
suma yra mažesnė, negu bendra suma 1995 metų pabaigoje. Viena iš priežasčių,
kaip yra paaiškinta 2.2.5 paragrafe, yra ta, kad, lyginant su privačiais
bankais, valstybiniai bankai buvo ir vis dar yra nepakankamai kapitalizuoti.
2.2.3 Indėliai
Nors bendros indėlių apimtys žymiai išaugo, bankų iindėlių ir BVP santykis yra
žemesnis, negu daugelyje Rytų Europos šalių ir dar žemesnis, negu ES šalyse.
ES šalyse privataus sektoriaus indėlių apimtys sudaro 65 % BVP.
80 % indėlių litais yra indėliai iki pareikalavimo ir daugiau nei 40 % visų
indėlių yra užsienio valiuta.
Nors paskutinė apklausa parodė, kad tik 14 % apklaustų žmonių pasitiki
komerciniais bankais, tačiau asmeniniai indėliai ir namų ūkio indėliai nuo 1997
metų pradžios iki 1998 metų pabaigos išaugo daugiau nei dvigubai ir sudaro 3
milijardus litų, o per pirmą 1999 metų pusmetį padidėjo dar 800 milijonų litų.
Toks spartus indėlių augimas 1999 metais, iš dalies, priklausė nuo vyriausybinės
programos, pagal kurią buvo atstatomi gyventojų rubliniai indėliai. Dėl krizės
Rusijoje privačių įmonių indėliai mažėjo. Nuo 1998 m. vidurio jie sumažėjo
maždaug 300 milijonų litų.
2.2.4 Paskolos
Paskolų augimo tempai buvo lėti ir tik 1997 ir 1998 metais jų skaičius sparčiai
padidėjo. Tuo pat metu bankai nustatė mažesnius atidėjimus nuostolingoms
paskoloms padengti, o tas rodė, kad pagerėjo paskolų portfelio kokybė. 1998 m.
pradelstų paskolų dalis nukrito nuo 28,3 % iki 12,5
% bendro paskolų kiekio, o
iki 1999 m. vidurio pasiekė 10,5% .
Specialūs atidėjimai blogoms paskoloms padengti sumažėjo nuo 20,7 % bendrų
paskolų 1997 m. sausio mėnesio pradžioje iki 4,7 % 1999 metų liepos mėn. Kitus
komentarus apie specialius atidėjimus skaitykite 3.4 paragrafe.
Šie skaičiai ne tik atspindi geresnę paskolų portfelio kokybę. Didelę įtaką
jiems turėjo “Akcinio Inovacinio” ir Lietuvos valstybinio komercinio bankų
likvidavimas ir pradelstų paskolų pervedimas iš Žemės ūkio ir Taupomojo bankų į
“Turto Banką”.
Bendrų paskolų lygis ES bankuose yra mmaždaug 85 % BVP.
Lietuvos bankus kritikavo dėl politikos, kuri per daug ribojo kreditavimą,
atsižvelgiant į 1995/96 metais kilusias problemas. Iš tiesų, atsižvelgiant į
tarptautinius standartus, 12 % paskolų santykis su BVP yra pernelyg žemas.
Kadangi tarp paskolų lygio ir BVP yra teigiama koreliacija, kreditavimo plėtimas
galėtų prisidėti prie ekonomikos plėtros Lietuvoje. Šalies ekonomikos plėtrai
labai padeda bankų sugebėjimas ir noras tarpininkauti.
Jeigu dėl ekonominio klimato bankams kredituoti rizikinga, tai bankas mažiau
rizikuos, galėdamas investuoti į vyriausybės vertybinius popierius. Tačiau 1998
m. bbankų investicijos į vyriausybės vertybinius popierius truputį sumažėjo, ir
tuomet atitinkamai šių vertybinių popierių dalis balanse krito nuo 14 % bendrų
aktyvų 1998 m. pradžioje iki 10 % š.m. pradžioje. Beveik pusę, arba 482
milijonai litų, šių investicijų sudarė Lietuvos ttaupomojo banko investicijos.
Nedidelė dalis paskolų, pvz., būsto finansavimas, turi 5 ir 10 metų terminus,
tačiau viena paskolų portfelio ypatybė – ilgalaikės paskolos litais beveik
neegzistuoja, nes Lietuvos rinkoje nėra ilgalaikio finansavimo šaltinio.
Ilgalaikis (vidutinių terminų) finansavimas yra grindžiamas užsienio šaltiniais.
Vienas didžiausių uždavinių finansinėje rinkoje – sukurti ilgalaikius
finansavimo šaltinius litais. Draudimo plėtra, privačių pensijų bei investicinių
fondų steigimas galėtų paskatinti finansinių išteklių įsiliejimą į finansų
sistemą.
Rizika, kuri kyla dėl valiutos naudojimo, ir finansavimo rizika gali sukelti
sunkumų tiek bankams, tiek skolininkams. Todėl paskolų plėtra užsienio valiuta
yra keblus klausimas, kuris yra smulkiau aptariamas 3.3 paragrafe.
2.2.5 Paskolos u˛sienio valiuta
Lietuvos bankams suteiktas finansavimas iš užsienio bankų (nereziduojančių
bankų) išaugo nuo 131 mln. litų 1995 m. pabaigoje iki 1 353 mln. litų 11998 m.
pabaigoje. Tuo pat metu indėliai užsienio valiuta taip pat padidėjo nuo 1 470
mln. iki 2 792 mln. litų. Taigi bendra užsienio kapitalo įplaukų suma buvo 2 595
litų, iš kurių 1 725 milijonai buvo skirti paskoloms, nes tuo laikotarpiu bendra
paskolų suma užsienio valiuta padidėjo nuo 1 151 mln. iki 2 876 mln. litų.
Finansavimas ir paskolos užsienio valiuta
Mln.Lt
Metų pabaiga 1995 1996 1997
1998
Indėliai užsienio valiuta 1470 1710 2333
2792
Įsiskolinimai užsienio bankams 131 396 629 1353
Bendras finansavimas u˛sienio valiuta 1601 2106 2962 4145
Paskolos u˛sienio valiuta 1151 1148 1647
2876
Lietuvos Bankas bei kiti bankai turėtų atidžiai kontroliuoti du šio proceso
aspektus – riziką dėl užsienio valiutos naudojimo ir finansavimo riziką. Daugiau
apie tai skaitykite 3.3 paragrafe.
2.2.6 Bankų kapitalizacija
Pastaraisiais metais bankų kapitalizacija žymiai pagerėjo: 1998 m. pradžioje
kapitalo pakankamumo santykis buvo 10,8, o tų pačių metų pabaigoje – 24,4.
Paskutiniai duomenys, kuriuos 1999 m. gegužės mėnesį Lietuvos Bankas pateikė
spaudai, parodė, kad 1999 m. gegužės 1 d. kapitalo pakankamumo santykis visoje
bankininkystės srityje buvo 22% vietoj reikalaujamų 10 % kapitalo/turto,
įvertinus riziką, santykio. Apskritai, bankininkystės sektorius yra gerai
kapitalizuotas ir gali atsilaikyti prieš nuostolius.
Nors informacija apie aktyvus, įvertinus riziką, kiekvienam individualiam bankui
gali būti neprieinama visuomenei, tačiau yra akivaizdu, kad dviem valstybiniams
bankams reikia daugiau kapitalo komercinei veiklai plėtoti ir įgyti pajėgumo
konkurencinei kovai su stipresniais privačiais bankais. Taip pat yra akivaizdu,
jog, pvz., Vilniaus Banko kapitalo bazė, remiantis absoliučiais skaičiais, yra
labai stipri ir užtikrina bankui galimybę agresyviau plėtoti savo veiklą ir
padidinti paskolų portfelį keletu šimtų milijonų.
2.2.7 Užsienio nuosavybė bankuose ir užsienio bankų dalyvavimas veikloje
Toliau lentelėje pateikti duomenys rodo, kad užsienio investicijos Lietuvos
bankuose vis didėja.
Kadangi užsienio investuotojai dviejų stambiausių valstybinių bankų vveikloje
praktiškai nedalyvauja, duomenys rodo, kad užsienio investuotojai iš esmės valdo
daugiau nei pusę akcijų privačiuose bankuose. Vilniaus Banke užsienio
investuotojams priklauso daugiau nei 90 % akcijų. Daugelio bankų investuotojai
tik investavo kapitalą, jie nėra komerciniai bankai arba kitos finansinės
institucijos, tačiau beveik 40 % Vilniaus Banko akcijų, priklausančių Švedijos
SE bankui, reiškia, kad perduodamos žinios, produktai, verslo ryšiai ir kt.
Užsienio nuosavybė bankuose
Pradžia Užsienio
investuotojams
priklausančių
akcijų dalis,
%
1996 16
1997 25
1998 32
1999 39
1999 liepa 47
Nors privačiuose bankuose vyrauja užsienio investicijos, tačiau užsienio
investuotojams Lietuvos bankai nėra tokie patrauklūs, kaip bankai kitose Rytų
Europos šalyse. Vienintelis daugiausia Lietuvoje investavęs užsienio bankas yra
turintis akcijų Vilniaus Banke Švedijos SE bankas.
1999 m. viduryje Lietuvoje veikė vienas užsienio banko filialas ir du skyriai,
bet jų padėtis dar nepasiekė tokio lygio, kad konkurencinėje kovoje bankams
galėtų daryti stiprų poveikį.
Užsienio finansinių institucijų steigiami filialai bei skyriai paprastai turėtų
teigiamą poveikį bankininkystės plėtrai. Užsienio institucijos papildo rinką
kapitalu, techninėmis žiniomis ir plėtoja siūlomų paslaugų sferą rinkoje.
Tokioje kaip Lietuvos bankininkystė srityje su keliomis stipriomis
institucijomis, stipresnių užsienio bankų veikla skatintų konkurenciją bei
prisidėtų prie bankininkystės plėtojimo.
Sėkmingas Lietuvos taupomojo banko bei Lietuvos žemės ūkio banko privatizavimas
turėtų ssudominti investuotojus, kurie būtų pajėgūs paspartinti abiejų bankų
institucinė bei verslo plėtrą ir prisidėtų prie visos bankininkystės plėtros.
2.2.8 Kredito draugijos
Norint turėti pilną bankų sektoriaus vaizdą, reikėtų paminėti, jog 1998 m.
pabaigoje licencijas turėjo 28 kredito draugijos. Nors kredito draugijų skaičius
sparčiai didėjo: 1995 m. – 1, 1996 m. – 12, 1997 m. – 23, 1998 m. – 28, tačiau
jų poveikis visai finansinei sistemai yra nežymus.
1998 m. pabaigoje kredito draugijų indėliai sudarė 5,9 mln. litų, o bendra
paskolų suma buvo 3,4 mln. litų. Abiem atvejais šios sumos bankų sektoriuje
tesudaro maždaug 0,1 %.
Nėra jokio pagrindo tikėti, kad, plėtojant Lietuvos ekonomiką, kredito draugijos
sugebėtų vaidinti svarbų vaidmenį. Kitą vertus, šios institucijos galėtų atlikti
lyg ir socialinę funkciją, nes bendravimas su joms priklausančiais nariais yra
artimesnis, negu kaip įprasta bankų su jų klientais, ir tie nariai galėtų
jaustis prisidedantys prie institucijos plėtros.
Tačiau, dėl didėjančio bankų paslaugų sudėtingumo ir klientų lūkesčių dėl
finansinių paslaugų kokybės, kredito draugijoms yra sunku varžytis su
stambesnėmis finansinėmis institucijomis.
Galimas kredito draugijų veiklos būdas – artimas bendradarbiavimas,
t.y., jeigu
reikėtų, specialios paslaugos galėtų būti teikiamos, veikiant per bendras
įmones.
2.3 Institucinė plėtra
2.3.1 Bendro pobūdžio plėtra
Apskritai, komerciniai bankai plėtojo savo organizacijų veiklą, vadovaudamiesi
moderniais valdymo stiliaus principais ir daugiau kreipdami savo veiklą į
kliento poreikius.
Daugelis privačių bankų savo valdymo struktūroje įgyvendino korporacinį
vadovavimą, grįstą Vakarų Europos šalyse priimtų standartų pagrindu, tuo tarpu
valstybiniams bankams žymiu mastu vis dar būdingos senos struktūros, kurių
valdymo būdas yra “iš viršaus į apačią” ir mažai arba visai jokio įgaliojimų
perdavimo.
Lietuvos bankų institucinei plėtrai bbuvo suteikta parama, ir todėl jie užmezgė
tamprius ryšius su Vakarų šalių bankais ir iš įvairių šaltinių gavo svarią
techninę paramą.
Abipusės sutartys su tarptautiniais bankais buvo labai svarbios individualių
bankų institucinei plėtrai. Remiantis abipusėmis sutartimis, Vakarų Europos
bankai, turintys didesnį patyrimą strategijos planavimo, finansų planavimo,
organizavimo, žmonių išteklių valdymo, filialų valdymo, vidaus audito,
informacinės technologijos ir informacijos valdymo sistemų srityse, kai kuriems
stambesniems Lietuvos bankams perdavė technines žinias ir geriausią savo veiklos
praktiką.
Sugebėjimas aptarnauti privačius klientus ir vidutinio lygio verslo žžmones yra
gerai išvystytas, tačiau pramonei plėtoti reikia paramos, o bankams trūksta
patirties ir specialių žinių, kurių reikia sudėtingesniems įmonių finansų bei
investicinės bankininkystės produktams vystyti.
Bankuose vis labiau vyrauja privati nuosavybė (daugiau užsienio), todėl jie
negali tikėtis tokios donorų pagalbos kkaip ankstesniais metais ir tolesnė
institucinė plėtra turi būti finansuojama iš nuosavų banko lėšų.
2.3.2 Mokymas
Specialaus mokymo srityje bankams buvo suteikta svari parama užsienio
institucijų parama. Be to, atskiriems bankams buvo labai naudingos dvipusės
sutartys. Jie galėjo siųsti savo personalą pasisemti patirties į užsienyje
rengiamus mokymo kursus.
Norėdami geriau organizuoti personalo mokymą, 1995 m. komerciniai bankai
nusprendė įkurti mokymo centrą – Lietuvos Bankininkystės, Draudimo ir Finansų
institutą, pavaldų Lietuvos Bankų asociacijai. Nuo 1997 m. institutas yra
nepriklausoma organizacija, kuri taip pat organizuoja mokymą draudimo srities
specialistams.
Institutas gana gerai organizuoja specializuotą mokymą žemesniojo ir vidutiniojo
lygio vadybininkams. Kaip kalbama toliau, 3.7 paragrafe “Žmonių ištekliai”,
reikia plėtoti bendrąjį, pagrindinį vadybos mokymą, tobulinti su verslo bei
finansų sektoriais susijusį mokymą akademiniame lygyje.
3. Sunkumai ir galimybės
Finansinio ssektoriaus veikla daro didžiulę įtaką visai ekonomikai bet kurioje
šalyje ir ypatingai tokiose šalyse, kur finansų srityje vyrauja bankų veikla.
Tokios šalies ekonomikos plėtra daugiausia priklauso nuo to, koks yra bankų
valdymas ir kokia jų veikla.
Trumpai tariant, bankų veikla turėtų apimti šias sritis:
– Santaupų akumuliavimas
– Investicijų finansavimas, transformuojant trumpalaikius indėlius į
ilgalaikes paskolas
– Mokėjimų sistemos tobulinimas
– Investicijų portfelio valdymas ir konsultacijos vertybinių popierių,
pensijų fondų, investicinių fondų ir kt. srityse
Rinkos ekonomikoje labai svarbu gauti pelną, bet taip pat reikia atsižvelgti iir
į kitus faktorius. Nors bankai turi sukurti akcijų vertę jų savininkams, tačiau
yra plačiai pripažinta, kad bankai turi vystyti savo veiklą, atsižvelgdami į
etikos standartus. Šiuo atžvilgiu svarbus vaidmuo tenka bendrai šalies plėtrai
bei santykiams su klientais ir darbuotojais.
3.1 Santaupų mobilizacija
Santaupos yra bankininkystės sistemos “kraujas”, todėl bankininkystės versle
svarbiausia vieta tenka santaupų mobilizacijai. Iki šiol Lietuvos bankų
sektorius nesugebėjo padidinti vidaus santaupų lygio iki patenkinamo lygio ir
santaupų lygis yra žemas ne tik lyginant su išsivysčiusiomis Vakarų Europos
šalimis, bet taip pat su kitomis Baltijos ir Rytų Europos šalimis.
Anksčiau, kai infliacijos rodikliai buvo aukšti, realios palūkanos buvo
neigiamos ir neskatino ilgalaikio taupymo. Tačiau dabar, kai infliacija yra
valdoma ir jos rodikliai krito iki vienaženklio skaičiaus, privačioms santaupoms
infliacijos pavojus, regis, neturėtų grėsti.
Didesnės palūkanų normos galėtų padėti sukaupti daugiau santaupų, bet patirtis
valstybinių vertybinių popierių rinkoje šios prielaidos neparemia – pajamos iš 1
ir 2 metų obligacijų siekia 14 % per metus. 300 mln. litų vertės valstybiniai
vertybiniai popieriai yra už finansų srities veiklos ribų. Tik nedidelė šios
sumos dalis yra privačiose įmonėse ir namų ūkiuose.
Viena iš priežasčių, dėl kurių taupymo lygis žemas, gali būti nepasitikėjimas
lito kursu. Tačiau pastarąjį reiškinį galima buvo stebėti antroje 1998 m.
pusėje, kai indėlių ssumos užsienio valiuta buvo daug didesnės nei indėlių sumos
litais. 1999 m. bendra indėlių suma užsienio valiuta praktiškai liko nepakitusi.
Kadangi Lietuvos ekonomikoje vis dar vyrauja grynieji pinigai, tobulesnės
mokėjimų sistemos plėtojimas, kuri reikalinga komerciniams ir privatiems
sandoriams vykti, galbūt galėtų padėti atverti kelius gryniems pinigams patekti
į bankus.
Tačiau techninės detalės šio klausimo nepadės išspręsti. Taupymo lygio negalėjo
pakelti net palyginti aukštas indėlių draudimo lygis. Nedidelį santaupų kiekį
bankuose mėginama aiškinti visuomenės nepasitikėjimu bankų veikla ir toks
aiškinimas yra labiausiai tikėtinas. Vėl įgyti ir stiprinti visuomenės
pasitikėjimą bankais yra gyvybiškai svarbi užduotis, norint padidinti taupymo
lygį lyginant su BVP.
Įspūdingi pastatai ar įmantri elektroninė įranga bankuose nepadės sukurti
aplinkos, kuria pasitikėtų visuomenė. Tik aukštų etikos standartų įdiegimas,
skiepijantis pasitikėjimą, atsakingas elgesys ir nuoširdi pažiūra į klientą gali
padėti pasiekti norimą tikslą. Štai toks yra tikras uždavinys kiekvienam,
turinčiam bent kokios įtakos bankininkystės veiklai – politikams, valdžios
vyrams, bankų savininkams ir bankų valdytojams.
3.2 Privatus sektorius ir ilgalaikis finansavimas
Perėjimas prie rinkos ekonomikos susijęs su dideliu išteklių ir nuosavybės
perskirstymu iš valstybinio į privatų sektorių, o indėlis į privataus verslo
veiklos plėtrą yra vienas didžiausių uždavinių bankininkystei.
Visose šalyse, vykstant perėjimo procesui, įvyksta konfliktas tarp poreikio
sukurti finansų sektorių, pasiruošusį prisiimti kreditavimo riziką bei remti
privačias įįmones, ir poreikio suburti klestintį sektorių, kuris sugeba
pritraukti santaupas bei kapitalą iš investuotojų ir užsienio finansinių
institucijų.
Toliau, lentelėje, yra pateikti statistiniai duomenys, kurie parodo, kaip bankai
reliatyviai mažai prisidėjo prie privataus sektoriaus finansavimo. Turint
galvoje didelį pradelstų paskolų kiekį, kurios, daugeliu atžvilgiu, nebuvo
panaudotos tikroms investicijoms, ir dėl tos priežasties privataus sektoriaus
augimas nebuvo tinkamai remiamas, visa bankų veikla, atsižvelgiant į paramą
privačiam sektoriui, nėra įspūdinga.
Pretenzijos privačiam sektoriui, nefinansinėms valstybinėms įmonėms ir
nebankinėms finansinėms institucijoms
Mln.Lt
Metų pabaiga Privatus sekt. BVP % Nefin.valstyb. Nebankinės finansinės
įmonės
institucijos
1994 2974 17,6 399
21
1995 3652 15,2 238
50
1996 3388 10,1 134
45
1997 3682 9,6 149
149
1998 4055 10,5 350
443 .
1998 ir 1999 metais buvo stebimas nežymus pagerėjimas, tačiau Lietuvos bankams
dar teks nueiti netrumpą kelią, kol bus pasiektas patenkinamas kreditavimo
lygis. Kita vertus, labiau kvalifikuotiems ir platesnę veiklą vystantiems
bankams yra puikios galimybės rinkos plėtrai.
Šiame pranešime jau buvo minėta, kad bankininkystės sistemoje kapitalas
ilgalaikiam kreditavimui yra labai nedidelis. Viena iš komercinių
bankų užduočių
yra transformuoti trumpalaikius indėlius į ilgalaikį finansavimą. Tam, aišku,
galima panaudoti tik dalį indėlių ir tai įmanoma, jei indėlių bazė bus
pakankamai tvirta. Priešingu atveju, termino neatitikimas bankams gali būti per
daug rizikingas. Vis dėlto, aktyvų/įsipareigojimų valdymas turėtų leisti bankams
valdytį šią riziką.
Kitas aspektas yra tas, kad lėtos ir biurokratiškos bankroto bei nekilnojamo
turto aukcionų ir naudojimosi teisės atėmimo procedūros didina kreditavimo
riziką. Šioje srityje vyriausybė galėtų prisidėti prie lankstesnės paskolų
rinkos sukūrimo tobulindama teisinę aplinką.
Atrodo, kkad kai kuriems žmonėms daug sunkiau gauti paskolas iš bankų nei
kitiems. Ūkininkai, mažos ir vidutinės įmonės, žmonės, norintys gauti paskolas
namų arba butų statybai ar atnaujinimui dažnai skundžiasi dėl problemų, kurios
iškyla, kai tenka kreiptis į bankus dėl paskolų.
Kadangi ūkininkų – ypač smulkių ūkininkų – finansavimas turėtų būti vertinamas
bendros žemės ūkio reformų ir plėtros strategijos kontekste, šiame pranešime
daugiau bus kalbama apie dvi kitas finansavimo sritis – mažų ir vidutinių įmonių
bei hipotekos finansavimą. Tai tos sritys, kurias llabiau turėtų plėtoti
komerciniai bankai.
3.2.1 Mažų ir vidutinių įmonių finansavimas
Visose rinkos ekonomikos šalyse dėl daugelio priežasčių mažų ir vidutinio dydžio
įmonių (MVĮ) plėtra užima svarbią vietą. Tokių įmonių veikla sąlygoja naujų
darbo vietų atsiradimą, daugelyje aptarnavimo sričių bei produktų gamyboje <
atsiranda konkurencija. Priešingai stambioms įmonėms mažos bei vidutinės įmonės
paprastai buriasi nedideliuose miestuose ir todėl padeda įvairinti šalies
plėtrą. Kadangi daugelio MVĮ veikla yra novatoriška, jos dažniausiai yra
gyvybiškai svarbūs didesnių įmonių tiekėjai ir taip pat formuoja pagrindą
didesnių pramonės šakų augimui.
MVĮ paprastai negauna finansavimo iš kapitalo rinkos. Jos taip pat nepritraukia
daug užsienio investicijų. Todėl MVĮ labai priklauso nuo iš bankų gaunamo
finansavimo.
Patirtis rodo, kad daug MVĮ neišgyvena pirmųjų 2-3 savo egzistavimo metų. Todėl
bankai mano, jog jas kredituoti yra rizikinga. Administracinės išlaidos bankams,
kurias moka tokie klientai, yra palyginti didelės. Kita vertus, su
išgyvenusiomis įmonėmis bankai gali sukurti lojalius bei naudingus banko ir
kliento santykius.
MVĮ finansavimas labiau grindžiamas santykiais tarp banko ir savininko arba
įmonės administracijos nei kitais vveiksniais. Todėl itin svarbu, kad bankas būtų
kvalifikuotas ir geranoriškai nusiteikęs plėtoti šiuos santykius. Rizikos
faktoriaus įvertinimas ir kreditavimo procedūros yra, žinoma, labai svarbios,
bet tolygiai svarbu yra mokyti banko personalą užmegzti labiau tiesioginį ir
asmenišką ryšį su klientu.
MVĮ savo ruožtu turi suprasti, kad asmeniniai savitarpio santykiai su banko
personalu yra susiję su atvirumu bei informacijos patikimumu. Daugeliu atvejų
apskaitos sistema, finansinių ataskaitų patikimumas ir kiti duomenys yra žemos
kokybės, taigi, bankams, vertinant rizikos laipsnį, nebelieka nieko kito, kaip
tik rremtis užstatu.
Stambesni bankai yra mažiau linkę domėtis MVĮ finansavimu, negu mažesni bankai.
Lietuvoje MVĮ taip pat skundžiasi, kad stambesnieji bankai neskiria per daug
dėmesio tokios rūšies verslo finansavimui. Vis didėjant koncentracijai Lietuvos
bankų sektoriuje, padėtis gali tapti dar keblesnė, nes mažesnieji bankai yra
nepajėgūs iki galo patenkinti MVĮ reikmes. Tikimasi, kad visi bankai išreikš
norą prisiimti atsakomybę dėl šio pereinamojo proceso tarpsnio.
Vyriausybė taip pat galėtų prisiimti atsakomybę dėl MVĮ plėtros, supaprastindama
tokios rūšies verslo administravimą. Atlikti MVĮ tyrimai rodo, kad jų veikloje
vyrauja dvi itin rykios problemos – biurokratija ir finansavimo stoka.
Bendros vyriausybės, bankų ir MVĮ pastangos galėtų suformuoti bazę svarbios
privataus sektoriaus dalies plėtrai.
3.2.2 Hipoteka
Dėl visiško ilgalaikių santaupų ir investicijų, išreikštų litais, trūkumo
ilgalaikio kreditavimo galimybė litais neegzistuoja. Pramonėje šis trūkumas tam
tikru mastu kompensuojamas, imant paskolas užsienio valiuta, bet toks sprendimas
netinka vienai didelei rinkos daliai – hipotekos rinkai.
Kai kurie bankai įvedė hipotekos kreditavimą (dalis jo užsienio valiuta),
nustatę terminą iki 10 metų, bet, apskritai, hipotekos sistema yra
neišsivysčiusi.
Be poreikio ilgalaikiam naujų gyvenamųjų namų bei butų finansavimui taip pat yra
milžiniškas poreikis ilgalaikiam (20 metų terminui) namų ir butų remonto,
energijos taupymo ir kt. kreditavimui.
Nors teisinė hipotekos bazė nėra tobula, tačiau esminis rūpestis dėl hipotekos
kreditavimo yra iilgalaikio finansavimo stoka. Kai kuriems hipotekos rinkos
segmentams yra prienami vidutinės trukmės finansiniai ištekliai per pvz.,
Pasaulio Banko kreditines linijas.
Šiuo metu egzistuojančios rinkos sąlygos nėra palankios, todėl sukurti gerai
funkcionuojančią hipotekos sistemą, atrodo, neįmanoma. Turi būti sukurti tokie
finansavimo šaltiniai, kurie tiktų ilgalaikiam hipotekos kreditavimo
finansavimui. Privačių asmenų nedomina ilgalaikiai indėliai, o institucinių
investuotojų su ilgalaikėmis investicijomis Lietuvos rinkoje visai nėra.
Paskolos kainos nustatymas hipotekai yra kita problema. Viena vertus, gyvenamųjų
namų ir butų savininkai neįstengia mokėti 15 ar daugiau procentų metinių
palūkanų už paskolą 20 metų terminui. Kita vertus, esant alternatyvioms
trumpalaikėms ar vidutinės trukmės investavimo galimybėms, kai yra galimybė
investuoti į valstybines obligacijas ir gauti 13-14 % palūkanų, iškyla klausimas
– kuo galima būtų motyvuoti investuotojus investuoti į hipotekos paskolų
portfelį žemesnėmis palūkanomis?
Verčiant investuotojus, tokius kaip, pvz., iš pensijų fondai, investuoti į
hipotekos sistemą žemomis palūkanomis, galima sužlugdyti šių institucijų
patrauklumą. Šiuo metu gauti užsienio finansavimą litais ir prieinamomis
palūkanomis gali būti nerealu.
Privačiais pensijų fondais pagrįstos pensijų reformos įgyvendinimas po kurio
laiko galėtų įnešti savo indėlį, formuojant ilgalaikius finansinius išteklius
greta ilgalaikių namų ūkių santaupų. Prie hipotekos sistemos finansavimo taip
pat galėtų prisidėti draudimo sektorius, nes jo veikla yra plėtojama ir todėl
auga jo pajėgumas investuoti. Pagaliau, jeigu hhipotekos sistema yra grįsta
obligacijomis, komerciniai bankai taip pat rastų galimybę investuoti į
ilgalaikes lengvai realizuojamas hipotekos obligacijas.
Hipotekos sistemą galėtų paremti paskolų gavėjams skiriamos subsidijos ir
teikiamos privilegijos mokesčių srityje, taip pat mokesčių lengvatos
investicijoms į tam tikras hipotekos obligacijas arba į specialiąsias
taupomąsias sąskaitas. Tačiau tokiu atveju hipotekos sistema turėtų veikti
komerciniais pagrindais, o subsidijų programos turi būti skaidrios.
Pastaruoju metu Finansų ministerija, padedant Danijos vyriausybei, rengia
komerciniais pagrindais grįstą hipotekos sistemą. Toks procesas yra labai ilgas,
todėl tiesiogiai su tuo susijusios ministerijos bei valstybinės organizacijos
turėtų kuo greičiau imtis iniciatyvos formuoti tokią strategiją, kuri padėtų
sukurti įstatymišką bei oficialiai įtvirtintą sistemą, galinčią užtikrinti
ilgalaikį hipotekos finansavimą.
3.3 Paskolos užsienio valiuta
Peržiūrėjus 2.2.4 paragrafe pateiktus duomenis, akivaizdu, kad paskolų suma
užsienio valiuta padidėjo nuo 1 151 mln. litų 1995 m. pabaigoje iki 2 876 mln.
litų 1998 m. pabaigoje.
Toks žymus padidėjimas galėtų sukelti susirūpinimą, nes daugelis paskolų gavėjų
negeneruoja savo pajamų užsienio valiuta, taigi, įmonėms gali grėsti valiutinė
rizika, kuri, savo ruožtu, galėtų kelti pavojų paskolų portfelio kokybei.
Iki šiol Valiutų valdybos įvestas režimas riboja
valiutos riziką – eliminuoja
nuostolius JAV doleriais. Kalbant apie paskolas, išreikštas Vokietijos markėmis,
reikia pastebėti, kad JAV dolerio santykis su Vokietijos marke turėjo teigiamą
įtaką skolinimo kaštams.
Nuo 1995 m. pradžios iki 1998 m. pabaigos lito vertė, lyginant su Vokietijos
marke, kilo vidutiniškai 2 % per metus. Nuo 1999 metų, įvedus eurą, lito vertė
pakilo iki 10 %, ir štai dabar kyla be galo svarbus klausimas – ar dėl Europos
ekonomikos pakilimo negali įvykti priešingas procesas.
Aptariant lito devalvacijos klausimą, derėtų aatsižvelgti į didelį paskolų
portfelį užsienio valiuta. Pavyzdžiui, devalvavus litą 10 %, paskolų gavėjai
patirtų maždaug 300 mln. litų nuostolius. Daugelis šių paskolų gavėjų naudos iš
devalvacijos negautų dėl geresnių sąlygų eksportui ar aukštesnių importo kainų
prekėms iš užsienio.
Į valiutinę riziką turėtų būti rimtai atsižvelgta. Bankai ir įmonės turėtų
įvertinti Valiutų valdybos režimo pokyčius ir naują lito kurso fiksavimą, kurie
bus netolimoje ateityje. Valiutos svyravimai, vykstantys dėl rinkos ar centrinio
banko monetarinės politikos, dažniausiai atsiranda nepastebimai, ir
neapsaugotiems bankams ar įįmonėms reagavimui laiko nepalieka.
Centrinis bankas, kaip priežiūrą vykdanti institucija, turi imtis iniciatyvos
stebėti valiutinę riziką. Kai kuriose šalyse, kur vyksta žymūs arba dažni
valiutų kurso pokyčiai, yra įvesti reikalavimai bankams padaryti specialius
atidėjimus paskoloms užsienio valiuta. Lietuvos bankai turėtų reguliariai <
pranešti apie paskolų užsienio valiuta riziką.
Kita rūpima problema, susijusi su didele dalimi paskolų užsienio valiuta, yra jų
padengimas. Tarptautinė pinigų rinka sparčiai senka iškilus problemoms kuriame
nors konkrečiame banke, toje šalyje, kurioje šis bankas veikia, arba
tarptautinėse rinkose apskritai. Toks reiškinys buvo stebimas 1998 m., kai
Lietuvos bankams iškilo sunkumų gauti tarptautines kredito linijas, o
finansavimą galima buvo gauti tik didesnės maržos sąlygomis.
Jeigu bankai ir jų klientai yra per daug priklausomi nuo užsienio finansavimo,
tai, iškilus problemoms šalyje arba sąmyšiui tarptautinėje finansinėje rinkoje,
visa sistema tampa pažeidžiama. Todėl bankams yra svarbu išlaikyti gerus ryšius
su tarptautinėmis rinkomis ir sukurti atsarginių galimybių tinklą.
Valiutinė rizika bei finansavimo rizika neturėtų būti užmiršta, nes paskolų
dalis, išreikšta užsienio valiuta, dabar sudaro maždaug 60% visų ppaskolų bankų
sektoriuje, o kai kuriuose bankuose – žymiai daugiau nei 60% paskolų portfelio.
3.4 Paskolų kokybė
Pagal Lietuvos Banko pateiktus statistikos duomenis1998 m. pabaigoje neveiksnios
paskolos sudarė 12,5 % visų paskolų sumos, o š.m. pradžioje – 28,3 %.
Absoliučiais skaičiais pradelstų paskolų suma sumažėjo 500 mln. litų.
Spartų paskolų portfelio didėjimą turėtų atidžiai stebėti Lietuvos Bankas. Iš
esmės, paskolų portfelio augimo tempai yra vienas iš įspėjančių rodiklių
Išankstinio įspėjimo sistemoje ir paprastai skatina padidėjusį susidomėjimą
konkrečiais bankais.
Be to, sparčiai didėjant paskolų portfeliui, kkai daugeliui įmonių tenka
susidurti su likvidumo problemomis, kylančiomis dėl krizės Rusijoje, Lietuvos
Bankui (ir, be abejo, patiems bankams) atsiranda rimtų priežasčių būti budriems.
Esant tokioms sąlygoms, tam tikrą rūpestį kelia, kad specialūs atidėjimai
blogoms paskoloms padengti iki 1999 m. vidurio nukrito iki žemo 4,7 % lygio.
Dėl nepakankamos apskaitos sistemų ir įmonių finansinių ataskaitų kokybės iškyla
grėsmė paskolų portfelio kokybei ir tai gali sąlygoti nuostolius bankų
sektoriuje. Patikimos finansinės ataskaitos, bankams vykdant kreditavimo veiklą,
yra itin svarbios. Bankai turėtų raginti tiesiogiai su tuo susijusias
valstybines institucijas spartinti įdiegti tarptautinius apskaitos standartus
įmonėse ir plėtoti apskaitos bei audito mokymosi galimybes visoje šalyje.
3.5 Infrastruktūra ir IT plėtra
Kadangi bankų operacijos darosi vis sudėtingesnės, komerciniai bankai (yra tik
nedidelės išimtys) susiduria su sunkumais dėl netinkamų informacijos sistemų,
pvz., dėl turto ir įsipareigojimų valdymo bei vadovavimo filialams.
Nėra jokios abejonės, kad maži bei vidutinio pajėgumo bankai neįstengia plėtoti
bei eksploatuoti savo sistemų, tačiau anksčiau jie galėjo bendrai vystyti
kompiuterines sistemas. Dabar, kai yra instaliuotos autonominės taikomosios
programos, gali būti sunku pasiekti bendrą savitarpio supratimą tarp mažesnio ir
didesnio pajėgumo bankų informacinių sistemų srityje.
Vienoje srityje, kur infrastruktūra turi būti plėtojama toliau, būtent
elektroninio atsiskaitymo sistemoje, bankams vis dar yra galimybė sutelkti savo
pastangas bendrai veiklai.
Parduotuvėse, restoranuose jau dažnai aatsiskaitoma kortelėmis, kurias naudoja
vis daugiau asmenų. Kaip jau anksčiau buvo minėta, Lietuvos ekonomikoje vis dar
vyrauja grynieji pinigai, todėl turi būti plėtojama šiuolaikinė atsiskaitymų
sistema, tobulinamos atsiskaitymo paslaugos įmonėms ir namų ūkiams – pinigų
pervedimas, atlyginimų, sąskaitų už telefoną bei komunalines paslaugas ir kt.
mokėjimas.
Dabar veikianti mokėjimo sistema, kuriai vadovauja Lietuvos Bankas, turi ribotą
pajėgumą ir neapima atsiskaitymų už mažmeninėje prekyboje. Lietuvos Bankas
planuoja naują šiuolaikinio kliringo ir mokėjimo sistemos projektą, kuris leistų
dalyvauti tarptautinėse kliringo sistemose ir sukurtų šiuolaikinę vidaus
mokėjimo sistemą.
Naujos sistemos įdiegimas pareikalaus didelių investicijų techninei ir
programinei įrangai. Sistema turi būti plėtojama, idant būtų galima iki galo ja
pasinaudoti, ir įgyvendinama, Lietuvos Bankui labai tampriai bendradarbiaujant
su komerciniais bankais.
3.6 Privatizacija
Pirmosios pastangos 1998 m. privatizuoti Lietuvos žemės ūkio banką žlugo
daugiausiai dėl neaiškumo rinkoje, kurį sukėlė finansinė krizė Rusijoje.
Jeigu Lietuvos žemės ūkio banko ir Lietuvos taupomojo banko privatizacija ne tik
pritrauktų naują kapitalą, bet taip pat perduotų valdymo įgūdžius ir institucinį
pajėgumą, bankininkystė patirtų teigiamą poveikį plėtros bei vykstančios
konkurencijos srityse.
Reikia tikėtis, jog paskelbta Lietuvos žemės ūkio ir Taupomojo bankų
privatizacija įvyks numatytu laiku. Manoma, kad privatizacija pagerins bankų
veiklos efektyvumą ir rentabilumą bei sustiprins korporacinį valdymą, kuris
užtikrins sėkmingą abiejų bankų potencialo plėtojimą bei labiau ssubalansuotą
bankininkystės plėtrą.
Taip pat yra svarbu, kad du specializuoti valstybiniai bankai, Lietuvos vystymo
bankas ir Turto bankas, atlikdami operacijas, išvengtų ankstesniais metais
pasitaikiusių klaidų darbe su valstybiniais bankais. Šie du bankai turėtų veikti
dalykiškai, o jų operacijos turėtų būti ribojamos ir apimti tik šių bankų
specialias sritis, idant nebūtų iškreipta konkurencija bankų sektoriuje.
3.7 Žmogiškieji ištekliai
Finansinės institucijos sėkmė daugeliu atžvilgiu labiau nei kitose ekonomikos
sferose priklauso nuo žmonių išteklių. Finansinės institucijos “produktų” vertė
labai priklauso nuo institucijos patikimumo ir personalo kvalifikacijos.
Šiuolaikiniai valdymo principai bei personalo mokymas yra esminiai faktoriai
optimaliam žmonių išteklių panaudojimui bei plėtojimui.
Kol Lietuvos Bankininkystės, Finansų ir Draudimo institutas sukūrė Distancinę
Mokymo programą ir aukštos kokybės specializuotus mokymo kursus, finansinis
sektorius galėjo turėti naudos iš plačiai šalyje išplėtoto verslo mokymo, o juo
remiantis galėjo toliau būti mokomas būsimasis personalas. Tuo pat metu,
universitetiniame lygyje reikia geriau koordinuoti mokymą, susijusį su finansų
sektoriumi, kad jis geriau atspindėtų finansų sferos poreikius ir naują plėtrą.
Be to, didieji bankai, užuot prisidėję prie bendros bankininkystės mokymo
aplinkos kūrimo, yra labiau linkę organizuoti savo personalo
mokymą vietoje.
Atsižvelgiant į nedidelę bankininkystės sektoriaus apimtį ir ribotą dėstytojų
pajėgumą, bankai įgytų pranašumą, jeigu imtų koordinuoti savo pastangas mokymo
srityje.
3.8 Priežiūra
Kadangi komerciniai bankai ėmėsi žygių plėstis iki finansinių supermarketų ir
vysto veiklą skirtinguose finansinio sektoriaus segmentuose su skirtingomis
priežiūrą vykdančiomis institucijomis, pvz., draudimas ir vertybiniai popieriai,
todėl yra poreikis itin tampriam bendradarbiavimui tarp šių trijų priežiūrą
atliekančių institucijų: Lietuvos Banko, Lietuvos vertybinių popierių komisijos
ir Valstybinio draudimo priežiūros įstaigos.
Iškilo klausimas dėl to, ar verta turėti tris priežiūros institucijas, sskirtas
palyginti nedideliam finansiniam sektoriui, kur, be to, vyrauja komerciniai
bankai. Kadangi bankų priežiūros mechanizmas yra gana gerai išvystytas,
pastangos pirmiausia turėtų būti sutelktos stiprinti Lietuvos vertybinių
popierių komisijos ir Valstybinio draudimo priežiūros įstaigos pajėgumą. Po tam
tikro laiko gal tiktų aptarti galimybę suformuoti vieningą instituciją,
panašiai, kaip daugelyje Vakarų Europos šalių.
Kai kurių nebankinių finansinių institucijų priežiūros organizavimas yra
specifinė problema. 1997 m. pradžioje komercinių bankų pretenzijos nebankinėms
finansinėms institucijoms buvo 45 mln. litų, tuo tarpu 1998 m. pabaigoje ši ssuma
išaugo 10 kartų, iki 443 min. litų. Pavyzdžiui, nebankinės lizingo kompanijos
yra nereguliuojamos ir neprižiūrimos. Kol šios kompanijos neaprėpia didžiosios
rinkos dalies, kaip tik tiktų parengti įstatymus ir sutvarkyti priežiūros
mechanizmą, joms nespėjus pasiekti tokį lygį, kuris, nesėkmės atveju, ggalėtų
pažeisti viso finansinio sektoriaus stabilumą.
4. Išvados
Gerai veikiantis finansinis sektorius – tai vienas iš esminių dalykų, plėtojant
rinkos ekonomiką. Lietuvoje, kaip ir daugelyje ekonomiką reformuojančių šalių,
finansiniame sektoriuje vyrauja ir, manoma, dar daug metų vyraus bankai.
1995/96 metų bankų krizė Lietuvoje neturėjo didelio poveikio šalies vystymuisi
bei ekonomikos plėtrai, nes bankai neįnešė žymaus indėlio į realaus sektoriaus
finansavimą.
Valstybinių bankų privatizacija ir spartėjantis užsienio bankų atsiradimas
rinkoje reikštų tvirtėjančią konkurenciją ir stiprėjantį spaudimą bankams dėl
tolesnės koncentracijos. Tačiau svarbu, kad koncentracijos lygis nebūtų per
daug aukštas.
Planuotas Vilniaus ir Hermio bankų susiliejimas sukurs didžiulį banką, kuris
galėtų užimti lyderio pozicijas finansinio sektoriaus plėtroje ir konkuruoti su
tarptautiniais bankais vidaus rinkoje.
Subalansuotai bankų sektoriaus plėtrai yra be galo svarbu, kad po privatizacijos
Lietuvos ttaupomasis ir Lietuvos žemės ūkio bankai taptų dviem stambiais bankais,
turinčiais tvirtą kapitalo bazę ir kompetentingą bei profesionalų korporacinį
valdymą.
Labiausiai realistinis Lietuvos bankų sektoriaus plėtros scenarijus
artimiausiais metais yra tas, kad Lietuvoje bus iki 5 vietinių bankų (didžiausia
dalis akcijų priklausys užsienio investuotojams) ir iki 5 užsienio bankų filialų
arba skyrių.
Du pagrindiniai uždaviniai, kurie laukia priežiūros institucijų, yra užtikrinti
priežiūros institucijų savarankiškumą ir neatsilikti nuo bankų sektoriaus
plėtros procesų. Svarbu, kad į problemas šiame sektoriuje būtų reaguojama
ryžtingai, nebūtų paliekama vvyriausybei gelbėti nuo bankroto neperspektyvius
bankus, tokie bankai turėtų būti likviduojami, ir kad būtų gerbiama priežiūros
institucijų autonomija.
Priežiūros institucijos yra atsakingos už teisinės bazės sukūrimą, tačiau reikia
pabrėžti, kad atsakomybė dėl banko valdymo pirmiausia ir daugiausia tenka banko
valdybai ir tarybai.
Pagrindinė bankų užduotis – kelti visuomenės pasitikėjimą bankų veikla, sutelkti
dėmesį į rinkos poreikius (orientuotis į klientą), ir ugdyti savo darbuotojus.
Finansinis sektorius, kur bankininkystė yra svarbiausia, iki šiol nėra
pakankamai išplėtotas. Tikimasi, kad dar daug metų bankininkystė vyraus,
plėtojant finansinę rinką. Lietuvos ekonomikos plėtrai yra gyvybiškai svarbus
stiprus bankininkystės sektorius. Turint omeny reliatyvų kitų šalių
bankininkystės sektoriaus dydį, aktyvių ir gerai valdomų bankų galimybės yra
akivaizdžios.
Šaltiniai
Mėnesiniai ir ketvirtiniai Lietuvos banko biuleteniai
Kredito institucijų priežiūros departamento 1998 m. ataskaita, Lietuvos bankas,
1999
Lithuania – Macroeconomic and Financial Sector Vulnerability Review, World Bank,
April 1999
Transition Report 1998 and Update April 1999, European Bank for Reconstruction
and Development
Eastern Europe, Reforms and EU, Danish Economic Council, May 1999