Pasaulinės prekybos organizacija

Turinys:

Trumpai apie PPO ir Lietuvą joje……………………… 2

URM Tarptautinių ekonominių organizacijų skyrius…………….. .3

Lietuvos prekybos politikos raida…………………….. .. 6

Lietuvos stojimas į PPO………………………… ….8

Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose…………… …10

9 svarbiausių priežasčių kodėl PPO naudinga…………….. ….19

Išvados………………………… ..22

Literatūros sąrašas………………………… ..24

Priedas 1………………………… …26

Priedas 2………………………… 29Trumpai apie PPO ir Lietuvą joje

Pasaulio prekybos organizacija įkurta 1995 m. sausio 1 d., ji performuota iš beveik 50 metų gyvavusio Generalinio susitarimo dėl tarifų ir prekybos (GATT). Ši organizacija reguliavo tarptautinę prekybą, ribodama vienašališkus veiksmus, rengdama serijas derybų, kuriose iš pat pradžių buvo tariamasi, kaip sumažinti prekybos apribojimus ir tarifus, kaip kkovoti su antidempingu ir netarifinėmis priemonėmis ekonomikoje.

Paskutinis, vadinamasis Urugvajaus derybų raundas, vykęs 1986-1994 metais ir pasibaigęs PPO įkūrimu, išplėtė organizacijos veiklos sritis, aprėpiant prekybą paslaugomis bei intelektualiąja nuosavybe. PPO įgijo specializuotos JTO institucijos statusą.

Dabar PPO yra 147 pasaulio šalys, ir jos biudžete yra 161 mln. Šveicarijos frankų, PPO sekretoriato būstinėje Ženevoje dirba 601 žmogus, generalinis direktorius – Supačajus Panitčpakdis.

2001 m. gegužės 31 d. Lietuva tapo 141-ąja Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) (World Trade Organisation – WTO) nare. TTaip buvo baigtas nuo 1995 m. trukęs Lietuvos stojimo į šią pasaulinę organizaciją procesas. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus bei apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas tapti ppilnateise PPO nare.

Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kuomet, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. – General Agreement on Tariffs and Trade – GATT), o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. Didelės įtakos stojimui į PPO turėjo ir tai, kad integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, narystė PPO buvo svarbi stojant į ES – vienas pagrindinių reikalavimų siekiant ES narystės yra PPO sutarčių nuostatų faktinis laikymasis.

Narystė PPO suteikia Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai yra reikšmingi faktoriai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO šalims narėms, taip pat ir Lietuvai, pilnai įgyvendinant PPO reikalavimus, tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama. Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto plėtojimo skatinimui, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo, tiek verslo aplinkos gerinimo srityse – narystė šalies gamintojams suteikia naujų galimybių ir prekybos santykius su 144-iomis (po Lietuvos į PPPO įstojo Moldova, Kinija ir Taivanis) pasaulio valstybėmis, konkurencijos sąlygoms, įstojus į PPO, tampant vienodoms, daro lygiaverčiais.

PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad šalys narės plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.

PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. Tuo pagrindu rengiami PPO derybų raundai, kurių dėka liberalizuojama pasaulio prekyba bei plečiama ir stiprinama daugiašalė p.rekybos sistema. Šiuo metu jau vyksta 2001 m. lapkričio mėn. Dohoje vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas, kurio oficialus pavadinimas Dohos plėtros darbotvarkė (Doha Development Agenda) (raundas buvo planuojamas paskelbti Sietle, JAV 1999 metais, tačiau susitarimo pasiekta nebuvo, nepaisant to, derybos 2-ose srityse – žemės ūkyje ir paslaugų sektoriuje bbuvo pradėtos dar 2000 m.).

Lietuva, tapusi PPO nare, įgijo daugiau teisių ginti savo prekybinius interesus – tiek dalyvaudama tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, tiek derėdamasi dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis (pirmiausiai Rusija ir Ukraina), tiek turėdama teisę kreiptis į PPO dėl padėties šalyse, nesilaikančiose nediskriminavimo principų, pakeitimo. Tikrai svarbu, kad narystė PPO leidžia Lietuvai derėtis su PPO narystės siekiančia ir ypač mus dominančia prekybos partnere – Rusija. Tai gera galimybė Lietuvai išsiderėti palankesnes prekybos sąlygas įvairiose srityse bei siekti diskriminacinio režimo Lietuvos atžvilgiu, jei toks yra taikomas, panaikinimo. Rusijos stojimas į Pasaulio prekybos organizaciją yra gera galimybė pasiekti verslo sąlygų su Rusija pagerinimo, kad šios šalies prekybos režimas taptų stabilus ir prognozuojamas. Tuo tikslu buvo parengta ir pateikta Rusijai derybinė pozicija dėl Lietuvos eksporto į Rusiją sąlygų liberalizavimo, t.y. taikomų Rusijos importo ir eksporto muitų, o taip pat ir netarifinių barjerų peržiūrėjimo. Taip pat yra pateikta Lietuvos derybinė pozicija ir dėl Rusijos paslaugų rinkos liberalizavimo.

Kita svarbi Lietuvos prekybos partnerė – Ukraina taip pat stoja į PPO ir Lietuva aktyviai derasi dėl jos stojimo sąlygų: prekybos prekėmis ir paslaugų rinkos liberalizavimo. Lietuva siekia kaip galima palankesnio ir stabilesnio prekybos režimo su Ukraina, ypač atsižvelgiant į tai, jog Lietuvai įįstojus į Europos Sąjungą bus atšaukta šiuo metu Lietuvos Ukrainos prekybinį režimą nustatanti Lietuvos-Ukrainos laisvosios prekybos sutartis.

Svarbu yra ir tai, kad narystė PPO priverčia visas šalis nares laikytis vienodų taisyklių. PPO numatytas ginčų sprendimo mechanizmas užtikrina, kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo jos prekybos apyvartos reikšmės pasaulyje, turi laikytis PPO taisyklių, nes priešingu atveju kitos šalys gali kreiptis dėl tokio klausimo atitinkamo sprendimo ir atsakomųjų priemonių taikymo.

PPO narystė yra labai reikšminga dėl galimybės dalyvauti pasauliniame derybų procese ir įtakoti tuos procesus – Lietuva kaip pilnateisė narė dalyvavo 2001 m. lapkričio 9 – 14 dienomis Dohoje, Katare vykusioje IV-ojoje PPO Ministrų konferencijoje ir gynė savo prekybos interesus. Konferencijos metu, patvirtinus Ministrų deklaraciją, buvo oficialiai paskelbtas naujasis derybų raundas dėl prekybos liberalizavimo pasaulyje. Ministrų deklaracija, kaip derybų planu, yra vadovaujamasi organizuojant naujojo PPO derybų raundo darbą, rengiant kiekvienos šalies derybines pozicijas kiekvienoje prekybos ar su ja susijusioje srityje. Naujojo raundo derybos apima importo muitų sumažinimą, žemės ūkio politikos peržiūrėjimą, paslaugų rinkos liberalizavimą, tokių klausimų kaip konkurencija, investicijos, e-komercija ir kt., įtraukimą į PPO reguliavimo sferą.

Lietuvos delegacija, vadovaujama Užsienio reikalų viceministro E. Ignatavičiaus, Dohoje, pasiekė reikšmingų rezultatų. Lietuvos atstovams pavyko suburti aštuonių neseniai į PPO įstojusių valstybių bloką ir pasiekti, kad

būtų atsižvelgta į naujai įstojusių valstybių stojimo į PPO metu prisiimtus pakankamai plačius įsipareigojimus, ir šia nuostata jau vadovaujamasi naujojo PPO raundo derybose. Ši nuostata yra įtraukta į PPO Ministrų deklaracijos 9 punktą. Atkreiptinas tačiau dėmesys, kad ruošiant LR derybines pozicijas naujajam derybų raundui, visų pirma, pasisakoma už visapusį prekybos liberalizavimą pasaulyje, tačiau pabrėžiama, kad būtina atsižvelgti į skirtingas šalių startines pozicijas, nes PPO narės, įstojusios dar į GATT, tame tarpe. ir ES, taiko žymiai didesnes rinkos apsaugos bei paramos ppriemones. Lietuva, kuri dideliu mastu liberalizavo savo prekybos politiką stojimo į PPO metu, nesutinka su derybų raundo rezultatų taikymu neatsižvelgiant į šias skirtingas pozicijas, kviečia šalis siekti sąžiningo ir vienodo prekybos taisyklių taikymo bei nuolat derybų metu kelia šiuos klausimus.

Lietuva, tapusi PPO nare, įsipareigojo atitinkamose srityse, (pvz. prekių, paslaugų, žemės ūkio, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos ir kt.) tinkamai įgyvendinti stojimo metu prisiimtus įsipareigojimus bei visų PPO sutarčių reikalavimus ir nuostatas. Vadovaujantis Lietuvos stojimo į PPO įsipareigojimais bei PPPO sutarčių reikalavimais Lietuvoje vykdoma keičiamų ar naujai priimamų teisės aktų, tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojančių šalies prekybos režimą, priežiūra, t.y., visi nauji ar keičiami teisės aktai turi atitikti PPO sutarčių nuostatas. Užtikrinant Lietuvos įsipareigojimų vykdymą ir vadovaujantis vienu svarbiausiu – sskaidrumo – PPO veikloje principu, yra rengiamos ir teikiamos PPO notifikacijos (atitinkami pranešimai) apie taikomas ar naujai įvedamas prekybos priemones, priimamus teisės aktus bei jau galiojančių LR teisės aktų pataisas. Pabrėžtina, jog 2000 m. lapkričio 8 d. LR Vyriausybės priimtu nutarimu Nr. 1379 “Dėl LR įsipareigojimų Pasaulio prekybos organizacijai ir kitų šios organizacijos reikalavimų vykdymo priežiūros” URM yra atsakinga už Lietuvos įsipareigojimų ir kitų PPO reikalavimų, tame tarpe ir notifikacijų teikimo, įgyvendinimą ir vykdymo priežiūrą. Taip pat papildomi informacijos centrai yra įkurti Žemės ūkio ministerijoje ir Standartizacijos departamente – SPS Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo bei TBT Informacijos centras, atsakingas už keitimąsi informacija dėl techninių reglamentų ir standartų taikymo. Taip pat pažymėtina, kad 22002 m. sausio 14 d. užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 4 “Dėl notifikavimo PPO plano vykdymo” buvo patvirtintas atitinkamas notifikavimo PPO planas.

Primintina, jog 2001 m. „Valstybės žinių Nr. 46 pateikiamas visas Lietuvos stojimo į PPO paketas – LR įsipareigojimai (įšaldytos muitų tarifų “lubos”, parama žemės ūkyje, paslaugų, rinkos atvėrimo įsipareigojimai ir kt.), GATT straipsniai ir PPO sutartys, prie kurių Lietuva prisijungė, tapusi šios organizacijos nare.URM Tarptautinių ekonominių organizacijų skyrius

Pasaulio prekybos organizacija, kurios narėmis yra apie 150 valstybių, yra nustačiusi vvieną labai esminį principą: kiekviena narė šalis užsienio prekę turi traktuoti lygiai taip pat kaip ir savo šalyje pagamintą prekę. Manau, čia nereikia nieko daug įrodinėti ir įtikinėti, kad vien šis principas yra esminė rinkodaros nuostata, nulemianti konkuravimo ir verslo veiklos PPO šalių rinkose sąlygas. Tačiau šio principo konkretizavimas yra išskleistas trijuose išsamiuose šaltiniuose, apimančiuose fizinių prekių, paslaugų bei intelektinės nuosavybės rinkų reglamentus.

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. Lietuvoje pradėtos esminės politinės ir ekonominės reformos. Jų tikslas – sukurti demokratinę tvarką ir sąlygas rinkos ekonomikai. Viena iš pagrindinių ekonominės reformos priemonių buvo užsienio prekybos liberalizavimas ir institucijų šalies užsienio prekybos politikai kurti bei vykdyti sukūrimas. Buvo priimta daug vienašalių ir sutartinių sprendimų, kuriais remiantis sukurtas dabartinis Lietuvos užsienio prekybos režimas ir prekybos politikos formavimo struktūra. Derybos dėl stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) (buvusią BSTP – Bendrąją sutartį dėl tarifų ir prekybos, angl. – GATT) ir su tuo susiję įsipareigojimai užsienio prekybos, žemės ūkio politikos, konkurencijos politikos, mokesčių, viešųjų pirkimų ir kitose srityse atliko svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos ekonominę politiką ir užsienio prekybos politikos režimą. Dvišaliai ir regioniniai laisvosios prekybos susitarimai, ypač su Europos Sąjunga (ES) ir kitomis dviem Baltijos šalimis, buvo kitas svarbus veiksnys kuriant Lietuvos užsienio prekybos politiką.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos užsienio prekybos politikos režimas, daugiausia dėmesio skiriant daugiašalėms taisyklėms, susijusioms su stojimu į PPO, įgyvendinti ir preferenciniam prekybos liberalizavimui. Šios analizės tikslas – nustatyti motyvus, slypinčius už šių politinių iniciatyvų, ir Lietuvos dabartinę užsienio prekybos politiką kuriančius veiksnius. Straipsnyje teigiama, kad pirminis užsienio prekybos liberalizavimas daugiausia buvo šalies elito vykdytų sisteminių ekonominių reformų ir dėl ekonominės bei politinės tvarkos kaitos susilpnėjusių interesų grupių įtakos sumažėjimo padarinys. Nepaprastosios politikos laikotarpio pabaiga ir ekonominės aplinkos stabilizavimas sudarė sąlygas vykdyti įprastą politiką ir didėti atskirų sektorinių interesų grupių įtakai dėl jų glaudžių santykių su politikos formuotojais, jų organizuotumo ir didelio šių grupių narių skaičiaus. Interesų grupių įtakos didėjimas, prekybos politikos kūrimo institucinė struktūra ir politinio elito vyraujantys įsitikinimai prisidėjo prie pastaruoju metu didėjančio protekcionizmo, pasireiškiančio vis dažnesniu netarifinių prekybos ribojimo priemonių taikymu. Šie vidaus veiksniai darė tiesioginę įtaką ir stojimo į PPO derybų procesui, ir dvišalių bei regioninių įsipareigojimų vykdymui.

Išorės veiksniai atliko svarbų vaidmenį iš pradžių liberalizuojant užsienio prekybą, o vėliau dažnai neleidžiant grįžti prie protekcionizmo. Pasirengimo stojimui į PPO procesas nulėmė tai, kad buvo panaikinti tokie netarifiniai barjerai prekybai, kaip minimalios importo kainos ar diskriminaciniai mokesčių režimai kai kurių alkoholinių, cukraus ir naftos gaminių importui. Vis ddėlto galima teigti, kad būsimoji narystė PPO ir su tuo susiję Lietuvos institucijų įsipareigojimai liberalizuoti prekybą buvo ne tokie reikšmingi šalinant kliūtis prekybai kaip regioniniai susitarimai, ypač susitarimai su ES.

Tačiau ES poveikis Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimui nėra vienareikšmis. Viena vertus, ES ir Lietuvos susitarimas dėl laisvosios prekybos ir su ja susijusių dalykų (vėliau inkorporuotas į Asociacijos (Europos) sutartį) prisidėjo prie didelės dalies prekybos liberalizavimo (o netiesiogiai – ir prie prekybos su kitomis šalimis ES kandidatėmis, ypač su Baltijos šalimis, liberalizavimo), taip pat ne kartą padėjo išvengti im.porto muito mokesčių įvedimo ar jų padidinimo. Kita vertus, per keletą pastarųjų metų interesų grupių reikalavimai ir valstybės institucijų teikiama rinkos apsauga vis dažniau yra grindžiama prekybos apsaugos priemonėmis bei užsienio prekybos politikos ir kitų ekonominių politikų priemonių susiejimu. Tuo dažnai naudojasi ES ribodama importą iš trečiųjų šalių. Iš šių apsaugos priemonių vis labiau pabrėžiamos tokios netarifinės apsaugos priemonės, kaip antidempingo muitai, kokybės standartai ir sertifikavimo procedūros. Lietuvai įstojus į ES ir įgyvendinus Bendrosios prekybos politikos nuostatas, bendras importo muitų lygis šiek tiek padidėjo, o šis pokytis skirsis priklausomai nuo konkrečių prekių grupių.

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekybos režimui daro prieštaringą poveikį įvairūs vidaus ir išorės veiksniai. Kai kurios gamintojų grupės

(daugiausia importuojamų produktų perdirbėjai) ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos pasisako už laisvosios prekybos režimą ir tolesnį jos liberalizavimą. Tačiau kai kurios gerai organizuotos interesų grupės, atstovaujančios vietinės pramonės šakoms, kai kurie užsienio investuotojai, kuriems privatizacijos metu suteikta monopolinė padėtis rinkoje, ir didelė dalis ūkininkų reikalauja apsaugoti vietos rinką nuo užsienio konkurencijos. Daugelis politinio elito atstovų taip pat pasisako už šalies pramonės šakų ir žemės ūkio apsaugą nuo importuojamų prekių, ypač jei panašios prekės gaminamos Lietuvoje. Šiame kontekste įsipareigojimai PPO ir ppreferencinės prekybos šalims galiojo ir galioja kaip veiksnys, dažnai apsaugantis nuo manipuliavimo importo muitais ar kitomis prekybos ribojimo priemonėmis sprendžiant šalies įmonių konkurencingumo problemas. Tačiau ES inicijuotos antidempingo bylos keliems Lietuvos gamintojams ir netarifinių prekybos apribojimų taikymas ne tik apribojo Lietuvos eksportą į ES, bet ir netiesiogiai atliko vaidmenį modelio, kurį vis dažniau mėgina kopijuoti Lietuvos prekybos politikos kūrėjai siekdami apsaugoti Lietuvos rinką nuo gaminių, importuojamų iš NVS.

Lietuvos užsienio prekybos politikos reforma nebuvo kryptinga. Po pirminio liberalizavimo 1993–1994 mm. daug kartų buvo didinami importo muitai žemės ūkio produktams. Šiame straipsnyje aptariamas vienas iš paskutiniųjų reikšmingų protekcionizmo atvejų, t. y. 1998 m. rudenį prasidėjus ekonominei krizei Rusijoje, padidinta Lietuvos vidaus rinkos apsauga. Lietuvos Vyriausybės institucijos, atsiliepdamos į interesų grupių rreikalavimus, nustatė nemažai prekybos apsaugos priemonių, įskaitant importo muitų padidinimą kai kuriems (daugiausia žemės ūkio) produktams ir diskriminacinius netarifinius barjerus importuojamoms prekėms. Nors tokio pobūdžio priemonės atitinka tipinius prekybos sutartyse įvardijamus ypatingus atvejus, kada šalis turi teisę, pablogėjus ekonominei padėčiai, padidinti rinkos apsaugos lygį, jų buvo imtasi ne tik neatsižvelgiant į neigiamą jų poveikį šalies ūkio raidai, bet ir nepaisant ES ir kitų tarptautinių organizacijų, įskaitant ir TVF, kritikos. Protekcionistinė politika netrukus „persiliejo“ ir į preferencinius prekybos santykius su Baltijos šalimis ir kai kuriomis Centrinės Europos laisvosios prekybos asociacijos (CELPA) narėmis. Dėl to kai kurios šalys ėmėsi atsakomųjų apsaugos priemonių. 1998 m. pabaigoje ir 1999 m. pradžioje tarp Baltijos šalių kilęs „kiaulių karas“ buvo šios politikos tąsa. Šių protekcionistinių priemonių ttaikymas rodo, jog neapibrėžtumo ir ekonominio smukimo sąlygomis suaktyvėjusios šalies interesų grupės gali tikėtis stipresnio atsako iš valstybės institucijų, linkusių panaudoti prekybos politikos priemones šalies įmonių konkurencingumo problemoms spręsti, net jei šios priemonės pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus ir kelia grėsmę, kad prekybos partneriai imsis atsakomųjų veiksmų.

1. Lietuvos prekybos politikos raida

Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse, užsienio prekybos liberalizavimas buvo svarbi perėjimo į rinkos ekonom.iką proceso dalis. Jis buvo susijęs su kainų liberalizavimu ir lūkesčiais, kad importuojamų pprekių konkurencija darys įtaką kainų šalies viduje mažėjimui, tarptautiniu darbo pasidalijimu grindžiamai specializacijai ir technologinio gamybos lygio didėjimui, efektyvumo ir gerovės kilimui, o vartotojams ir gamintojams užtikrins didesnį prekių pasirinkimą. Užsienio prekybos perorientavimas iš buvusios SSRS į Vakarų šalis ir jos reintegracija į pasaulio ekonomiką ne tik sudarė esminį šalies perėjimo į rinkos ekonomiką elementą, bet ir buvo siejama su Lietuvai svarbiais politiniais ir saugumo aspektais (4).

Iki ekonominių reformų pradžios Lietuvos užsienio prekybą vykdė valstybinės įstaigos, ji buvo griežtai reguliuojama kvotomis ir licencijomis. Dėl to reikėjo iš naujo kurti visą užsienio prekybos sistemą. Kadangi „centrinis planavimas pats savaime buvo pagrindinis netarifinis prekybą slopinantis barjeras, tai jo panaikinimas buvo didelis žingsnis atviros ekonomikos link“ (9, p.5) Dėl šio sisteminio pasikeitimo po keleto metų užsienio prekyba buvo liberalizuota ir prasidėjo prekybos srautų persiorientavimas, atspindintis šalies santykinius pranašumus.

Lietuvos užsienio prekybos politika buvo liberalizuojama įgyvendinant tiek vienašales, tiek ir sutartines priemones. 1993 m. priimtas naujas prekybos įstatymas ir panaikinti dar likę kiekybiniai eksporto apribojimai. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai kai kuriems vietiniams žaliavų produktams (kailiams ir medienai). Importo srityje buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Buvo panaikinti specifiniai 10 procentų dydžio muito mokesčiai už importą tvirta valiuta iir statistinės prekybos rinkliavos, kurios buvo nustatytos informacijai apie prekybos srautus registruoti. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo. Lietuvos užsienio prekybos dinamika nuo 1993 m. atvaizduota 1 ir 2 pav.

Sparčiai didėjantis eksportas ir importas buvo tiesioginis Lietuvos ekonomikos atvėrimo ir kliūčių mainams su kitomis šalimis šalinimo rezultatas. Pavyzdziui, 1997 m. Lietuvos eksportas sudarė daugiau 40 procentu salies BVP, o importas sudare apie 59 procentus BVP. Nors 1999 m. eksportas ir importas atitinkamai sumažėjo iki 28 ir 45 procentų Lietuvos BVP, ši tendencija tikriausiai yra laikina dėl sumažėjusio eksporto į NVS. Kitos tendencijos, apibūdinančios Lietuvos prekybos srautų raidą, – tai ES ir Baltijos šalių dalies didėjimas ir NVS dalies mažėjimas Lietuvos užsienio prekybos apyvartoje. Nors NVS santykinė reikšmė Lietuvos eksporte sumažėjo, NVS, ypač Rusija, ir toliau lieka svarbus importo šaltinis – 1999 m. importas iš jos sudarė beveik 20 procentų bendro Lietuvos importo. Apie pusę importo iš Rusijos sudarė mineralinės žaliavos, naudojamos Lietuvos naftos perdirbimo pramonės.

Pateiktos diagramos rodo, jog nuo 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas sumažėjo. Kartu, nors JAV dolerio, su kuriuo susietas litas, vertė euro atžvilgiu ir kilo, 11999 m. Lietuvos eksportas į ES ir toliau didėjo. Lietuvos eksporto mažėjimui didžiausią įtaką darė Rusijos krizė ir sumažėjusi paklausa, nes Lietuvos eksportas į Rusiją nuo 1998 m. rugpjūčio mėn. sumažėjo beveik 70 procentų. Susidūrę su pardavimų sumažėjimu ir didėjančiu prisitaikymo spaudimu, Lietuvos gamintojai pradėjo aktyviau reikalauti suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos. Apie Vyriausybės atsaką į šiuos reikalavimus bus rašoma paskutiniame straipsnio skyriuje.

1 pav. Lietuvos eksportas 1993 – 1999

ES – Europos Sąjunga

NVS – Nepriklausomų Valstijų Sandrauga

ELPA – Europos laisvosios prekybos asociacija

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Lietuvos statistikos departamentas)

Užsienio prekybos struktūros pasikeitimai liberalizavus išorės ekonominius ryšius buvo susiję. ne tik su pardavimų geografija, t. y. su prekybos partnerių kaita, bet ir su gaminių struktūros pokyčiais. Kaip parodė neseniai EBPO atlikti Baltijos šalių ūkių tyrimai, 1998 m. Lietuvos santykinis pranašumas buvo gaminant gamtos ištekliams ir darbo jėgai imlią produkciją – drabužius, mineralines trąšas, naftos produktus, elektros srovę, medieną ir baldus (13, p. 179–180) Nors tai paskatina studijos autorius daryti išvadą, kad „vėl išryškėjo prieškario prekybos specializacijos bruožai“, prekybos struktūrai ne mažiau svarbi yra ir paskutiniųjų 50 metų ūkio raida. Būtent dėl pastarosios priežasties šiuo metu, pavyzdžiui, naftos perdirbimo ir mineralinių trąšų pramonės gamyklų svarba

eksportui ir visos šalies ekonomikos augimui yra santykinai didelė.

Lietuvos užsienio prekybos režimo spartus liberalizavimas atliko svarbų vaidmenį sukuriant sąlygas rinkos ekonomikai ir šalies ekonomikos plėtrai. Kaip pažymi kai kurie užsienio analitikai, „liberalus Lietuvos prekybos režimas buvo esminis ekonominio šalies atsigavimo veiksnys<.>“ (7, p.25). Kaip jau minėta anksčiau, tikėtina, kad sisteminiai pokyčiai šalyje buvo pagrindinis veiksnys įgyvendinant liberalų užsienio prekybos režimą ir atveriant Lietuvos ekonomiką.

2 pav. Lietuvos importas 1993 – 1999 m.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Situacija, susidariusi ppirmaisiais sisteminių ekonominių ir politinių reformų metais, kartais vadinama nepaprastosios politikos laikotarpiu, kuriam buvo būdinga stipri visuomenės parama ekonominės reformos priemonėms (1,p.153). Pradinių reformų Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse laikotarpis buvo dar nepaprastesnis nei kitose VRE šalyse, kadangi visuomenė paramą sąlygoms rinkos ekonomikai sudaryti iš esmės siejo su parama valstybingumo atkūrimui (12). Visuomenės parama sukūrė galimybę politikams ignoruoti siaurų grupių interesus ir įgyvendinti radikalias ekonomikos reformas. Tiesa, šia galimybe nevienodai pasinaudojo kiekvienos iš trijų Baltijos šalių vyriausybės.

Be to, rreformų pradžioje keičiamos „žaidimo“ taisyklės ir institucinė ekonominės politikos formavimo ir įgyvendinimo struktūra sumažino anksčiau buvusių įtakingų ekonominių grupių įtaką. Kaip teigia kai kurie analitikai, apžvelgdami perėjimo į rinkos ekonomiką VRE šalyse padarinius, „naujojoje ekonominėje ir politinėje aplinkoje visos interesų ggrupės susidūrė su galios praradimo pavojumi“ (2, p.21). Šios galios netekimo mastas Lietuvoje priklausė nuo ekonominių reformų eigos, ypač nuo privatizacijos ir nuo valstybės dalyvavimo įmonių veikloje mažinimo tiek perduodant nuosavybės teisę privatiems asmenims, tiek atsisakant reguliavimo, finansinės paramos ir kitokių intervencijos į ūkinę veiklą priemonių.

Įmonių ir valstybės institucijų ryšiai išliko stiprūs ten, kur reformos vyko palyginti lėtai. Viena vertus, tai sukūrė daugiau galimybių ekonominių interesų grupėms daryti spaudimą siekiant apsaugos nuo konkurencijos, kita vertus, tai sustiprino politikų paskatas reguliuoti ekonomikos funkcionavimą. Tai iliustruoja visą dešimtmetį įvairiomis formomis teikta valstybės parama žemdirbiams ir kai kurioms maisto pramonės įmonėms. Kai kuriais atvejais importo apsauga buvo suteikiama kaip sudedamoji privatizavimo sandorių dalis parduodant stambių valstybinių įmonių akcijas užsienio investuotojams. Cukraus ffabrikams ir Mažeikių naftos įmonei suteikta rinkos apsauga rodo, kaip privatizacijos metodas ir politikos kūrėjų polinkis reguliuoti prekybą gali padidinti protekcionizmo lygį šalyje, tenkinant vadinamųjų strateginių investuotojų reikalavimus.

2. Lietuvos stojimas į PPO

Narystė PPO (iki 1995 m. – BSTP) buvo svarbus prekybos politikos reformų ir ekonomikos atvėrimo elementas. Kitaip negu kai kurios VRE šalys, Lietuva ir kitos dvi Baltijos šalys nebuvo BSTP narės. Todėl joms teko derėtis dėl prisijungimo prie šios daugiašalės prekybos sutarties, kuri XX a. antroje pusėje tapo tarptautinės pprekybos pagrindu. 1992 m. rugsėjo mėn. Lietuvai .buvo suteiktas BSTP stebėtojos statusas, kuris 1995 m. pakeistas PPO stebėtojos statusu. Stojimo derybos prasidėjo 1994 m., o 1994 m. spalio mėn. Lietuva pateikė memorandumą dėl užsienio prekybos politikos režimo. 1995 m. PPO sudarė darbo grupę, kuri pirmąjį susitikimą su Lietuvos delegacija surengė 1995 m. antroje pusėje. Nuo tada stojimo derybos vyko lygiagrečiai dviem lygiais – daugiašaliu ir dvišaliu, derantis su atskiromis PPO šalimis (dažniausiai viena iš dešimties PPO narių). Iki 2000 m. birželio mėn. įvyko 10 daugiašalių ir 15 dvišalių derybų raundų bei 7 daugiašaliai susitikimai žemės ūkio subsidijavimo klausimais.

Lietuvos stojimo į PPO procesas užsitęsė gerokai ilgiau, negu buvo tikėtasi. Nepaisant to, kad visos viena kitą pakeitusios Lietuvos Vyriausybės narystę PPO paskelbdavo prioritetiniu užsienio ekonominės politikos tikslu, po šešerių derybų metų Lietuva liko vienintele šalimi, kuri yra sudariusi Asociacijos sutartį su ES, tačiau nėra PPO narė. Tai nulėmė daugelis veiksnių, susijusių su vidaus ir išorės aplinka: Lietuvos vidaus politika, ypač interesų grupių įtaka, ir ekonominių reformų eiga, dariusios įtaką jos derybų strategijai, bei derybinės kai kurių PPO narių pozicijos.

Pirmiausia, teisės normoms suderinti su PPO nuostatomis, išeinančiomis už „su sienos kirtimu“ susijusių užsienio prekybos politikos reikalų, bendrai pertvarkant ekonomiką, rreikėjo nemažai išteklių, o ypač patirties šiose srityse. Viena vertus, po Urugvajaus derybų raundo gana smarkiai padidėjo daugiašalių prekybos taisyklių paketas, apimdamas ne tik tolesnį importo muitų mažinimą, bet ir tokias sritis, kaip su prekyba susijusios paslaugos, intelektinės nuosavybės teisės, su investicijomis susiję klausimai, žemės ūkio politika ir t. t. Kita vertus, Lietuvos institucijos turėjo mažai patirties tose srityse, kurias reikėjo reformuoti kartu su kitomis ekonominėmis ir administracinėmis sritimis. Bendrųjų daugiašalių prekybos principų perėmimas buvo palyginti paprastas ir visiškai atitiko ekonominių reformų principus. Tačiau viso PPO taisyklių paketo perkėlimas ir įgyvendinimas vykstančių ekonomikos reformų sąlygomis buvo objektyvus, nemažai laiko reikalaujantis veiksnys ne tik Lietuvai, bet ir visoms sąlygas rinkos ekonomikai sudarančioms šalims, stojančioms į PPO.

Antra, tikriausiai svarbiausios užsitęsusios ir sunkios stojimo į PPO derybų priežastys yra Lietuvos vidaus politika ir jos nulemta Lietuvos derybininkų pasirinkta derybų strategija. Jau pačioje derybų pradžioje paaiškėjo, kad vienas iš sunkiausių klausimų bus paramos žemės ūkio sektoriui priemonės, įskaitant importo muitus ir vidaus rėmimo politikos priemones. Svarbų vaidmenį čia atliko interesų grupių spaudimas (žemės ūkyje dirba daugiau kaip 20 % šalies darbo jėgos), žemės ūkio interesų grupių glaudūs ryšiai su Žemės ūkio ministerija, paveldėta pastarosios tendencija intensyviai reguliuoti šią ūkio šaką, galiausiai koordinavimo pproblemos, iškilusios tarp Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų koordinuojant patį derybų procesą. Pagrindiniais ginčytinais derybų klausimais tapo valstybės paramos žemės ūkiui lygis, parama cukraus pramonei, eksporto subsidijų panaikinimas ir importo muitų žemės ūkio produktams įšaldymas.

Trečia, procesą komplikavo ir kai kurių žemės ūkio produkciją eksportuojančių PPO narių, ypač JAV, nelanksti derybų pozicija. Derybų metu ypač daug dėmesio susilaukė Lietuvos žemės ūkio politikos priemonės. Jas kritikavo JAV, taip pat Australija, Kanada ir kitos šalys, priklausančios Cairns grupei. Viso derybų proceso metu jos reikalavo panaikinti žemės ūkio produktų eksporto subsidijas ir sumažinti paramą jų gamybai Lietuvoje. Tuo tarpu Lietuvos pusė, sutikusi sumažinti kai kurias paramos priemones, ilgą laiką primygtinai reikalavo leisti eksportą subsidijuoti dar ketverius metus po įstojimo į PPO. Šio reikalavimo Lietuvos derybininkai galiausiai atsisakė 2000 m. pirmoje pusėje.

Viena iš galimų JAV ir šalių, prikl.ausančių Cairns grupei, bekompromisinės pozicijos priežasčių gali būti susijusi su vykstančiomis derybomis dėl narystės PPO su Rusija bei kitomis stojančiomis šalimis ir su nenoru sukurti precedentą šioms šalims. Kita galima tokio JAV jautrumo Lietuvos įsipareigojimams priežastis gali būti susijusi su būsima Lietuvos naryste ES ir prognozuojamu bendros prekybos politikos taikymo prekybai su trečiosiomis šalimis poveikiu. Tokį susirūpinimą ES nepriklausančios PPO šalys išsakė

per derybas su Latvija ir Estija. Pastaruoju metu susirūpinimas dėl neigiamų Baltijos šalių narystės ES padarinių trečiosioms šalims išsakomas ir kituose ekonomikos forumuose. Iš tikrųjų Lietuva derybas dėl stojimo į PPO glaudžiai koordinuoja su Europos Komisija. Pavyzdžiui, kai kurie narystės PPO įsipareigojimai audiovizualinių paslaugų srityje, kuriuos anksčiau prisiėmė Latvija, buvo tiesiogiai derinami su ES ir su JAV. Galiausiai kitus aiškinimus galima sieti su šitų žemės ūkio produkciją eksportuojančių šalių tiesioginiu komerciniu suinteresuotumu sukurti geresnes sąlygas jų pačių kompanijų žemės ūkio pproduktų eksportui ir ideologinis įsipareigojimas laikytis liberalaus prekybos režimo bei šalinti prekybą iškraipančias priemones.

Ketvirta, tai, kad nebuvo aiškiai apibrėžtų priėmimo į PPO taisyklių, taip pat padidino neapibrėžtumą ir apsunkino derybas. Pavyzdžiui, Kanada ir Australija reikalavo 20 procentų sumažinti vidaus paramos žemės ūkiui lygį Lietuvoje, nes, jų atstovų tvirtinimais, taip buvo numatyta Urugvajaus derybų raundo metu suderintoje sutartyje. Tuo tarpu Lietuvos pusės teigimu, įsipareigojimas mažinti paramą žemės ūkiui yra taikomas tik tuo metu buvusioms BSTP narėms, todėl yra neprivalomas šiuo mmetu stojančioms į PPO šalims, be to, jame nenurodomi konkretūs skaičiai. Nors tokio pobūdžio argumentai patys savaime yra sudedamoji derybų proceso dalis, jie rodo, kad nėra ir aiškiai apibrėžtų stojimo reikalavimų. Tokiu atveju imama derėtis dėl „žaidimo“ taisyklių, o ne ddėl konkrečių politinių įsipareigojimų, tai savo ruožtu apsunkina derybų eigą. Kartu, kada nėra aiškiai apibrėžtų stojimo reikalavimų, stojanti šalis gali savo nuožiūra pasirinkti apsaugos lygio „įšaldymo“ strategiją ir jo mažinimo grafiką. Dėl vidaus politikos priežasčių Lietuva pasirinko merkantilistinę strategiją – aukštą pradinį apsaugos lygį ir laipsnišką jo mažinimą.

Anksčiau išvardyti veiksniai apribojo Lietuvos derybininkų manevro laisvę mėginant suderinti šalies vidaus veikėjų reikalavimus su užsienio partnerių reikalavimais, ir dėl to stojimo į PPO procesas užsitęsė. Derybų procesas ir jo rezultatų pateikimas Lietuvos visuomenei taip pat rodo, jog, kad ir kaip būtų paradoksalu, aukštesnio rinkos apsaugos lygio išsaugojimas pateikiamas kaip siektinas rezultatas stojant į organizaciją, kurios pagrindinis tikslas yra liberalizuoti pasaulio prekybą. Tikėtina, jog taip siekiama paramos PPO narystei užsitikrinimo šalies vviduje. Tačiau tai dažnai iliustruoja merkantilistinio požiūrio populiarumą tarp politikos kūrėjų Lietuvoje ir žinių apie laisvosios prekybos naudą trūkumą.

Nors, pasibaigus 2000 m. pirmam pusmečiui, dar buvo kelios neišspręstos problemos, daugiausia dėl paramos žemės ūkiui priemonių, Lietuva jau taiko visas PPO taisykles arba yra įsipareigojusi priimti jas įstojusi į šią organizaciją. Šios taisyklės apima prekybą paslaugomis, muitinės įvertinimą, komercines apsaugos priemones, intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, techninius barjerus prekybai, sanitarines ir fitosanitarines priemones, viešųjų pirkimų taisykles ir t. t. Narystė PPPO reiškia, kad Lietuva naudosis didžiausio palankumo šalies statusu (angl. – MFN) ir nacionaliniu režimu (nediskriminavimo principu) prekiaudama su kitomis PPO narėmis, netaikys kiekybinių prekybos apribojimų, įšaldys importo muitų lygius ir vidaus paramos žemės ūkiui lygį, nebesubsidijuos žemės ūkio produktų eksporto. Lietuvos derybininkams pastaruosius punktus suderinti su kai kuriomis PPO narėmis buvo sunkia.usia.

Stojimo į PPO procesas jau suteikė naudos šalies ekonomikai, paskatindamas Lietuvos institucijas panaikinti priemones, ribojančias prekybą ir diskriminuojančias iš užsienio įvežamus produktus. Buvo panaikintos minimalios importo kainos, suvienodinti žyminiai mokesčiai už licencijas importuoti ir užsiiminėti didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bei naftos produktais, panaikintas abipusiškumo principas teikiant kai kurias, pavyzdžiui, draudimo paslaugas, panaikintos vietos įmonėms teiktos lengvatos atleidžiant jas nuo akcizo mokesčio. Pradėjus taikyti nediskriminavimo principą Lietuvoje, pradėta stabilizuoti ekonominę aplinką ir padidintas ekonominės politikos skaidrumas. Narystė PPO turėtų padėti greičiau sukurti stabilią ir atvirą verslo aplinką, kadangi derybų metu Lietuvos institucijos įsipareigoja įšaldyti ir vėliau mažinti muitų apsaugos lygį ir vidaus paramą. Nors sunku tikėtis, kad tai smarkiai pakeistų esamą prekybos politiką, tačiau šie su naryste susiję įsipareigojimai yra svarbūs tuo, kad ateityje jie apribos galimybes didinti importo muitus, vykdyti diskriminacinę politiką netarifinėmis apsaugos priemonėmis ir mėginti reguliuoti prekybą kaip, pavyzdžiui, 1998 m. rudenį. Tačiau iki ššiol dvišaliai ir regioniniai prekybos susitarimai buvo santykinai svarbesni už įsipareigojimus PPO liberalizuojant Lietuvos užsienio prekybą bei ribojant galimybes nustatyti naujus importo muitus ar juos didinti. Kitame skyriuje aptariamas tokių prekybos susitarimų su Europos šalimis vaidmuo.

3. Dalyvavimas regioniniuose prekybos susitarimuose

Nors Lietuva ilgai derėjosi dėl stojimo į PPO sąlygų, per tą laiką buvo pasirašyta nemažai dvišalių laisvosios prekybos sutarčių ir sukurta gana giliai integruota trijų Baltijos šalių laisvosios prekybos erdvė. Aktyvus dalyvavimas dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose tapo pagrindine Lietuvos užsienio prekybos politikos režimo tendencija, kuri galiausiai buvo įtvirtinta įstojus į didžiausią pasaulyje regioninį darinį – Europos Sąjungą. Šiuo metu Lietuva yra pasirašiusi laisvosios prekybos sutartis su 27 šalimis. Pirmosios laisvosios prekybos sutartys pasirašytos 1992–1993 m. su kai kuriomis ELPA šalimis. Politiškai svarbiausia buvo 1994 m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995 m. pradžioje. Ji vėliau buvo inkorporuota į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998 m. vasario mėn. Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA narių pasirašymą (16). Stiprėjantį preferencinį užsienio prekybos režimo pobūdį rodo Lietuvos užsienio prekybos struktūra. Šiuo metu maždaug 75 procentai Lietuvos užsienio prekybos vyksta su šalimis, tturinčiomis preferencinį statusą.

Kaip rodo 3 ir 4 pav., ES jau tapo didžiausia prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos.

Stiprėjantį preferencinį užsienio prekybos režimo pobūdį rodo Lietuvos užsienio prekybos struktūra. Šiuo metu maždaug 75 procentai Lietuvos užsienio prekybos vyksta su šalimis, turinčiomis preferencinį statusą.

Kaip rodo 3 ir 4 pav., ES jau tapo didžiausia prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos. Iš ES kilusi ir didžioji dalis (daugiau kaip 60 %) tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje.

3 pav. Lietuvos eksportas į šalis pagrindines prekybos partneres 1999 m.

CELPA – Centrinės ir Rytų Europos laisvosios prekybos asociacija

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

4 pav. Lietuvos importas iš šalių pagrindinių prekybos partnerių 1999 m.

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Tačiau, kaip rodo šie duomenys, importas iš NVS šalių (ypač Rusijos) sudaro maždaug ketvirtadalį viso Lietuvos importo. Šiai importo daliai tiesioginę įta.ką daro Lietuvos narystė Europos Sąjungoje (žr. priedą).

Lietuvos integracija į ES . ES diplomatinių santykių su Lietuva pradžia laikoma 1991 m. rugpjūčio 27 d., kai ES pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Netrukus Baltijos šalys buvo įtrauktos į PHARE programą, o maždaug po

pusmečio ES pasirašė su jomis dvišales prekybos ir bendradarbiavimo sutartis (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. Pagrindinės Lietuvos ir ES dvišalės prekybos sutartys

Sutartis Pasirašyta Įsigaliojo Pagrindinės nuostatos

Prekybos ir bendradarbiavimo sutartis 1992 05 11 1993 02 01 Didžiausio palankumo statusas prekyboje, nediskriminavimas; ES bendrosios preferencijų sistemos taikymas Lietuvai; ekonominis bendradarbiavimas kai kuriose srityse.

Sutartis dėl laisvosios prekybos ir su ja susijusių reikalų (Laisvosios prekybos sutartis) 1994 07 18 1995 01 01 Prekybos liberalizavimas remiantis BSTP principais; laisva prekyba pramoninėmis prekėmis (KN 25-97); Lietuvai suteiktas 6 metų pereinamasis laikotarpis laipsniškam importo iiš ES liberalizavimui; standartinės apsaugos nuostatos; Jungtinis komitetas prižiūrėti, kaip įgyvendinama sutartis.

Asociacijos (Europos) sutartis 1995 06 12 1998 02 01 Pripažintas Lietuvos siekis tapti ES nare; įtrauktos laisvosios prekybos sutarties nuostatos; politinis dialogas; ekonominis bendradarbiavimas tokiose srityse kaip konkurencijos politika (ES taisyklių įgyvendinimas), paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, laisvė steigti įmones, intelektinės nuosavybės teisių apsauga, vartotojų apsauga, įstatymų derinimas, bendradarbiavimas kitose srityse, tokiose kaip pramonės politika, mokslas ir technologija, energetika, aplinkos apsauga ir t. t.; Asociacijos taryba ir Asociacijos komitetas.

Šaltinis: atitinkamos ssutartys

Per pusę dešimtmečio ekonominiai santykiai tarp Lietuvos ir ES pastebimai suintensyvėjo. Pasirašius Asociacijos sutartį ir pradėjus įgyvendinti Baltąją knygą dėl VRE šalių integracijos į vidaus rinką bei priėmus Nacionalinę acquis derinimo programą Lietuvoje, bendradarbiauti su ES pradėta daugelyje ekonominės politikos ssričių. Tačiau kol kas tiek oficialiu, tiek neformaliu lygiu buvo integruojamasi daugiausia prekybos pramoninėmis prekėmis srityje. Lietuva buvo įsipareigojusi visiškai panaikinti importo muitus iš ES importuojamiems pramonės gaminiams 2001 m. pradžioje.

Tačiau Lietuvos eksportą į ES labiausiai trikdė netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai (ar jų taikymo grėsmė). Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, buvo panaikinti daugumai gaminių, kai Lietuva ir ES susiderėjo dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo. Iki šiol ES buvo iškėlusi antidempingo bylas trims Lietuvos gamintojams ir dviem atvejais buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip „pavyzdinį modelį“, kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos su NNVS šalimis apribojimus. Per porą pastarųjų metų Lietuvos institucijos priėmė įstatymus dėl antidempingo, protekcinių ir kompensacinių muitų ir iškėlė antidempingo bylas Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.

Lietuvos prekyba su ES žemės ūkio produktais buvo ribojama muitais ir netarifinėmis apsaugos priemonėmis, tokiomis kaip importo kvotos ir kokybės standartai. Po keletą mėnesių trukusių derybų 2000 mm. gegužės mėn. pasirašytas susitarimo dėl prekybos iki Lietuvos įstojimo į ES sutarties protokolas. Jame numatyta nuo 2001 m. didinti importo kvotas iš Lietuvos į ES eksportuojamiems pieno produktams. Tiesa, kvotomis galės pasinaudoti tik ES sertifikatus turinčios Lietuvos įmonės. Nors jau 17 L.ietuvos pieno produktų įmonių buvo gavusios sertifikatus, sudarančius galimybę eksportuoti į ES, šis netarifinis barjeras ribojo prekybą kitomis maisto prekėmis, pavyzdžiui, mėsos gaminiais.

Nors anksčiau išvardytos prekybą tarp Lietuvos ir ES iškraipančios priemonės buvo panaikintos Lietuvai įstojus į ES bendrąją rinką, narystė Europos Sąjungoje reiškia „seniausios ir sėkmingiausiai integruotos“ ES politikos srities – Bendrosios prekybos politikos (BPP) įgyvendinimą (10, p.477). Integracijos procesas, pradėjus taikyti ES principus ir teisės normas, galiausiai nulemė tai, kad visiškai panaikino barjerus prekybai tarp Lietuvos ir ES bei pradėtas taikyti ES užsienio prekybos režimas. Vadinasi, viena vertus, Lietuva tapo didžiausio pasaulyje regioninio darinio, tarp kurio narių laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas, dalimi, kita vertus, tai reiškia, kad Lietuvoje taikomas ES diferencijuotas prekybos režimas trečiųjų šalių atžvilgiu.

BPP taikymas, be kitų priemonių, reiškia, kad taikomi bendri ES išorės muitai, vienodos prekybos reguliavimo priemonės visose ES šalyse, sudaromi bendri prekybos susitarimai su trečiosiomis šalimis. Šie pokyčiai tiesiogiai paveikė Lietuvos užsienio prekybos režimą iir institucinę sąrangą, nes kompetencija kurti užsienio prekybos politikos priemones, kurias apima ES sutarties 113 straipsnis, derėtis dėl jų ir jas įgyvendinti buvo perduota ES institucijoms, tokioms kaip Europos Komisija bei vadinamasis 113 straipsnio Komitetas, atstovaujantis ES šalims narėms.

Vertinant bendrai, BPP principų perėmimas santykinai nedaug padidins bendrą importo muitų lygį Lietuvoje, o didesni pokyčiai galimi tik kai kurių konkrečių importuojamų prekių grupių atvejais. 1995 m. ES taikomas vidutinis svertinis muito mokestis sudarė apie 4,5 procento, o pagal Urugvajaus raundo įsipareigojimus jis pramonės gaminiams turėtų būti sumažintas iki 3,6 procento (20, p.127). 1999 m. vidutinis importo muito mokestis, kurį Lietuva taikė didžiausio palankumo statusą turinčioms valstybėms, sudarė apie 2,5 procento (neskaitant importo muitų žemės ūkio produktams). Tai rodo, kad, Lietuvai įstojus į ES, vidutinis konvencinis importo muito mokestis truputį padidėjo, t. y. buvo iškreipta Lietuvos prekyba ir padaryta neigiama įtaka išteklių pasiskirstymui. Be to, Europos Sąjungai yra būdinga komplikuota žemės ūkio apsaugos sistema, pasižyminti aukštu „jautrių“ produktų apsaugos lygiu. Jei ES bendra žemės ūkio politika nebus reformuota ir naujoms narėms bus taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir esamoms ES narėms, žemės ūkio apsaugos lygis Lietuvoje padidės. Tačiau, vertinant narystės ES padarinius Lietuvos užsienio prekybos politikai, būtina atsižvelgti į tai, kkad narystė ES nulems daug įvairiapusių pokyčių, todėl reikia vertinti jų visumą. Pavyzdžiui, padidėjusios išorinės apsaugos neigiamą įtaką gali kompensuoti konkurencijos, tapus Bendrosios rinkos dalimi, padidėjimas.

ES konvencinių ir preferencinių prekybos priemonių, t. y. susitarimų su trečiosiomis šalimis, taikymas apima laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis su Ukraina panaikinimą. Taip pat tai reiškia, kad plačiai bus įgyvendinama ES preferencinių sutarčių su trečiosiomis šalimis sistema. Iš tokių sutarčių galima paminėti susitarimą dėl Europos ekonominės erdvės, ES laisvosios prekybos sutartis su Viduržemio jūros baseino šalimis ir Pietų Afrika, Bendrąją preferencijų sistemą, kurią ES taiko Lome konvencijos šalims. PPO duomenimis, šiuo metu ES taiko didžiausio palankumo statusą tik aštuonioms valstybėms – JAV, Kanadai, Japonijai, Australijai, Naujajai Zelandijai, Honkongui, Singapūrui ir Pietų Korėjai. Kitos PPO narės naudojasi vienokios ar kitokios formos ES preferencijomis. Įgyvendinus ES sutartines prekybos priemones, apribota Lietuvos prekyba su Ukraina ir suteikta naujų galimybių prekiauti su šalimis, turinčiomis preferencinį režimą prekiaujant su ES. Vienas iš pirmųjų Lietuvos derybų delegacijos siūlymų dėl pereinamųj.ų laikotarpių, įstojus į ES, taikymo – išsaugoti dabartinį laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis režimą prekybai su Ukraina dar 5 metus įstojus į ES.

ES taikomos komercinės apsaugos priemonės padidino Lietuvos užsienio prekybos apsaugos lygį, vadinasi, ir potencialiai iškreipti prekybą. Pažymėtina,

jog ES garsėja tuo, kad ji yra viena iš dažniausiai antidempingo muitus taikančių PPO narių. 1990–1995 m. tokių atvejų buvo apie 150 kasmet (6, p.59). Įstojusi į ES, Lietuva turi taikyti antidempingo muitus, kuriuos ES taiko trečiosioms šalims. Kartu pažymėtina, kad ES taikomi antidempingo muitai neturėjo didelio poveikio 1995 m. į ES įstojusioms šalims, pavyzdžiui, Suomijai. Didesnį poveikį gali turėti gaminių kokybės ir kitų standartų bei sertifikavimo procedūrų, taikomų bendrojoje rinkoje, perėmimas, galintis apriboti kai kurių prekių importą į Lietuvą iiš trečiųjų šalių. Daugelis šių pokyčių turėjo įtakos Lietuvos prekybai su Rusija (žr. priedą).

Pažymėtina, kad, perdavus Europos Sąjungai kompetenciją užsienio prekybos politikos srityje, pasikeis politikos formavimo institucinė aplinka. Tai savo ruožtu gali sumažinti Lietuvos interesų grupių galimybes daryti įtaką užsienio prekybos politikos priemonėms, pakeisti jėgų pusiausvyrą politiką formuojančiose institucijose liberalios prekybos naudai. Apskritai nėra bendros nuomonės dėl Europos Sąjungos plėtojimosi krypties, t. y. ar liberalizuojama ES užsienio prekybos politika, ar ES virsta Europos tvirtove, vis labiau diskriminuojančia trečiąsias ššalis (įvairių nuomonių pateikta (6) ir (12)). Tačiau dabartinės tendencijos rodo, jog ES vyrauja užsienio prekybos liberalizavimo šalininkai, ir kad laikomasi atviros rinkos ekonomikos su laisva konkurencija principo, kuriuo grindžiama ES prekybos politika (žr. ES sutarties 3a straipsnį). Kartu stiprėjančios kkai kurių PPO šalių, tiksliau – vidaus interesų grupių – pastangos susieti prekybos politiką su socialinės ar aplinkos apsaugos politikos klausimais komplikuoja pasaulinės prekybos liberalizavimą ir galėjo sukelti sunkumų Lietuvai ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims sklandžiai įstoti į ES.

Trišalės Baltijos šalių prekybos sutartys . Trišalės Baltijos laisvosios prekybos erdvės idėja buvo svarstoma nuo pat nepriklausomos užsienio politikos vykdymo pradžios. Kaip ir daugelį kitų siūlymų dėl Baltijos šalių ekonominio bendradarbiavimo, šią koncepciją, grindžiamą nuorodomis į Beniliukso šalis ir kitus regioninio bendradarbiavimo pavyzdžius, ne kartą kėlė trijų valstybių politikai ir ekspertai, tačiau ilgą laiką nepavyko sutarti dėl jos turinio, formos ir įgyvendinimo. Trišalės prekybą tarp Baltijos šalių liberalizuojančios sutartys buvo tiesioginis ES politikos rezultatas (16). ES suteikė konkretų tturinį trišalėms sutartims, išspręsdama Baltijos šalių bendradarbiavimo kolektyvinio veiksmo problemą, ir sustiprino paskatas plėtoti trišalį bendradarbiavimą, susiedama jį su Baltijos šalių integracijos į ES raida. Laisvosios prekybos erdvės idėja susilaukė didelės politinės paramos per Baltijos šalių vadovų susitikimus 1993 m. rugpjūčio mėn., t. y. po to, kai ES aiškiai pritarė Baltijos šalių laisvosios prekybos sutarties idėjai. 1993 m. rugsėjo mėn. Taline Laisvosios prekybos sutarties projektui pritarė visų trijų šalių ministrai pirmininkai, o 1993 m. rugsėjo 13 d. pasirašė „svarbiausią iš vvisų kada nors tarp Baltijos šalių pasirašytų sutarčių“ – trišalę Baltijos šalių laisvosios prekybos sutartį (5, p.39).

Laisvosios prekybos sutartis, pasirašyta 1993 m. rugsėjo mėn., neapėmė prekybos žemės ūkio produktais. Susitarti dėl prekybos barjerų šioje srityje panaikinimo buvo sunkiau pirmiausia dėl žemės ūkio interesų grupių spaudimo Lietuvoje ir Latvijoje. Po kelių intensyvių derybų raundų, sutartis pasirašyta 1996 m. birželio mėn. ir įsigaliojo 1997 m. sausio mėn.

Kaip matyti iš 2 lentelės, sutartyje dėl netarifinių barjerų prekybai panaikinimo tarp trijų Baltijos šalių yra tiesioginės nuorod.os į ES taisykles ir integracijos į ES bendruosius principus. Visos trys sutartys tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos pasirašytos po to, kai tiesiogiai joms pritarė ES. Visos trys šalys įstojimą į ją laiko prioritetiniu užsienio politikos tikslu. Tačiau būsimos narystės Europos Sąjungoje vaidmuo vėliau pradėjo riboti trišalį bendradarbiavimą. Tai sutrukdė įgyvendinti ilgai svarstytus gilesnės trišalės integracijos projektus, tokius kaip Baltijos šalių muitų sąjunga. Kai 1997 m. Estija kartu su kitomis pirmosios grupės šalimis buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES, buvo įtvirtintas diferenciacijos tarp šalių kandidačių principas. Kartu sumažėjo trišalio bendradarbiavimo nauda individualiai kiekvienos iš šių šalių integracijai į ES. Tačiau stojimo į ES scenarijus priklausė nuo individualios pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje, reformų pačioje EES ir strateginės aplinkos regione. Tiek dėl politinių, tiek dėl praktinių priežasčių visos trys Baltijos šalys į ES įstojo vienu metu. Tuo tarpu toliau kliūtys mainams tarp Baltijos šalių buvo šalinamos ne trišalių iniciatyvų dėka, o tapo netiesioginiu šių šalių teisės sistemos derinimo su ES bendrosios rinkos normomis rezultatu.

2 lentelė. Trišalės Baltijos šalių rinkų integracijos sutartys

Sutartis Pasirašyta Įsigaliojo Pagrindinės nuostatos Nuorodos į ES

Laisvosios prekybos sutartis 1993 09 13 1994 04 01 Tikslai: laisvosios prekybos pramoninėmis prekėmis (HS 25-97) zonos įkūrimas; trišalės prekybos, našumo ir ekonominio augimo skatinimas; prekybos Baltijos jūros zonoje skatinimas; ekonominio bendradarbiavimo kitose srityse skatinimas. Priemonės: visų eksporto ir importo muitų, išskyrus kelias išimtis, panaikinimas; kiekybinių eksporto ir importo apribojimų, išskyrus kai kurias išimtis, panaikinimas; nediskriminacijos ir nacionalinio statuso principai; specialios nuostatos dėl restruktūrizavimo. Prekių kilmės taisyklės ir apsaugos priemonės: Europinės kilmės kumuliacijos taisyklės; bendros BSTP (angl. – GATT) apsaugos taisyklės. Ginčų sprendimo mechanizmas: Jungtinis komitetas prižiūri, kaip įgyvendinama sutartis, sprendžia ginčus, jame keičiamasi informacija ir vyksta konsultacijos. Sutarties šalių nuomone, sutartis laikoma priemone sustiprinti jų dalyvavimą Europos ekonominėje integracijoje (preambulė).

Sutartis dėl laisvosios prekybos žemės ūkio produktais 1996 06 16 1997 01 01 Tikslai: laisvosios prekybos žemės ūkio, maisto ir žuvininkystės produktais (HS 01-24) zonos įkūrimas; trišalės prekybos ir sąžiningos konkurencijos skatinimas. Priemonės: eksporto ir importo muitų bei kiekybinių aapribojimų pašalinimas; nediskriminacijos ir nacionalinio statuso principai. Prekių kilmės taisyklės ir apsaugos priemonės: Baltijos kumuliacijos taisyklės; bendros BSTP apsaugos taisyklės. Ginčų sprendimo mechanizmas: Jungtinis komitetas, sukurtas pagal ankstesnę sutartį. Sutarties šalys deklaruoja pasiryžimą dalyvauti Europos ekonominės integracijos procesuose, o ši sutartis turi prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo (preambulė).

Sutartis dėl netarifinių barjerų pašalinimo 1997 11 20 1998 07 01 Tikslai: netarifinių barjerų prekybai pašalinimas; laisvosios prekybos zonos plėtra. Priemonės: sanitarinių, fitosanitarinių ir techninių standartų, taikomų produktams ir gamybos procesams (HS 01-97), abipusis pripažinimas; ES ir kitų tarptautinių organizacijų normas atitinkantis derinimas; nediskriminacijos ir nacionalinio statuso principai; Informacijos centro įkūrimas. Prekių kilmės taisyklės: Baltijos kumuliacijos taisyklės. Ginčų sprendimo mechanizmas: Jungtinis komitetas prižiūri, kaip įgyvendinama sutartis, sprendžia ginčus, jame keičiamasi informacija ir vyksta konsultacijos. Pripažįstamas narystės ES siekis; trišalis Baltijos šalių bendradarbiavimas ir integracija į ES turi vykti lygiagrečiai (preambulė). Abipusis pripa-žinimas ir vietinių sertifikavimo agentūrų veikla grindžiama ES taikomais prekių ir procesų standartais.

Šaltinis: atitinka.mos trišalės prekybos sutartys.

4. Protekcionizmo didėjimas: politinis atsakas į Rusijos krizę

Išorės įsipareigojimai, susiję su prekybos liberalizavimu, yra įgyvendinami konkrečioje šalies vidaus politinėje ir institucinėje aplinkoje, o jų įgyvendinimui paprastai turi įtakos šalies vidaus veiksniai. Todėl paskutiniame skyriuje detaliau aptariami vidaus politikos kintamieji, sudarę tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo kontekstą ir paskatinę polinkio į protekcionizmą

stiprėjimą, kurį ypač gerai iliustruoja politinis atsakas į 1998 m. rugpjūčio mėn. Rusijos krizės padarinius. Nors krizės poveikis atitinka tipinio „prekybos šoko“ atvejį, o atsako į jį priemonės taip pat gali būti laikomos klasikinėmis, kurias numato ir tipinės laisvosios prekybos sutartys, Lietuvoje įgyvendinamos rinkos apsaugos priemonės gerai iliustruoja vidaus politikos veiksnių įtaką užsienio prekybos politikai.

1998 m. rugpjūčio 17 d. prasidėjus Rusijos ekonominei krizei ir devalvavus Rusijos rublį, Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos ssavo gaminius NVS rinkose, sutriko atsiskaitymai ir sustiprėjo prisitaikymo spaudimas bei poreikis perorientuoti pardavimus. Pažymėtina, jog ekonominės krizės „gali į žaidimą įtraukti naujų žaidėjų“ ar suteikti galimybę anksčiau neišgirstoms grupėms sėkmingiau siekti, kad būtų patenkinti jų interesai (11, p.17). Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad Vyriausybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kkuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998 m. rugsėjo 17 d. priimtas nutarimas „Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti“. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vvietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).

Šios rinkos apsaugos priemonės, palyginti su kitomis kaimyninėmis rinkomis, tik laikinai sušvelnino krizės poveikį Lietuvos ekonomikai. Tačiau šis aktyvesnis negu kitose šalyse Vyriausybės atsakas į situaciją Rusijoje turėjo Lietuvos ūkiui neigiamų padarinių. Būdamos selektyvios, šios priemonės garantavo tik kai kurių įmonių, kurių parinkimas nebuvo pagrįstas skaidriais kriterijais, laikiną apsaugą. Apsaugodamos vietos įmones ir apribodamos konkurenciją vidaus rinkoje, šios priemonės atitolino restruktūrizaciją, kuri kai kuriais atvejais jau ir taip vėlavo, sukūrė nepagrįstus lūkesčius ir sumažino paskatas apsaugotoms įmonėms didinti nnašumą ir konkurencingumą. Nors ir buvo numatytos finansinės paskatos ir garantijos, tačiau dėl to tapo dar sunkiau vykdyti biudžetą. Dėl ekonomikos smukimo sumažėjusios įplaukos visa tai dar labiau komplikavo.

Galiausiai dėl diskriminacinio pobūdžio šios apsaugos priemonės sukėlė kitų prekybos partnerių (pvz., Latvijos, Estijos, Čekijos) ir tarptautinių institucijų (ES, TVF) neigiamą reakciją ir apsunkino derybas dėl stojimo į PPO. Protekcionistinės priemonės dar labiau sustiprino Baltijos šalių nesutarimus dėl trišalės laisvosios prekybos ir žalingo jos ribojimo. Pažymėtina, jog prisitaikymo spaudimas, sukeltas ppaklausos mažėjimo vienoje rinkoje, gali nulemti reikalavimų apsaugoti nuo importo iš kitų rinkų padidėjimą (18, p.2). Prekybos politikos priemonių taikymas tiesiogiai palietė Baltijos šalių ekonominį bendradarbiavimą. Buvo imtasi atsakomųjų veiksmų manipuliuojant netarifi.niais barjerais – prekių kokybės standartais ir administracinėmis taisyklėmis, siekiant patenkinti vietos gamintojų, daugiausia žemės ūkio grupių, reikalavimus. 1998 m. rudenį ir 1999 m. pirmąjį pusmetį Baltijos šalys apsikeitė prekybą ribojančiomis apsaugos priemonėmis (ar grasinimais pradėti jas taikyti), pažeisdamos trišales laisvosios prekybos sutartis. Vadinamieji kiaulių ir kiaušinių karai kilo dėl tokių netarifinių barjerų, kaip veterinarijos standartai, minimalios importo kainos ir kilmės sertifikatai, taikymo, ribojant importą iš kitų laisvosios prekybos erdvės šalių. 1999 m. pradžioje Lietuva taip pat padidino importo muitus iš ES įvežamiems žemės ūkio produktams.

Konvencinių ir autonominių importo muitų kai kuriems žemės ūkio ir maisto produktams (pienui, mėsai, cukrui, kviečiams ir jų produktams) padidinimą kritikavo PPO ir pagrindiniai derybų partneriai. Tos priemonės dar labiau apsunkino ir taip komplikuotą stojimo į PPO derybų procesą. Nepaisant jų laikino pobūdžio ir neigiamo poveikio prekybos santykiams su kaimyninėmis šalimis bei šalies ekonominei plėtrai, daugelis 1998 m. rudenį nustatytų prekybos apribojimų galioja jau daugiau kaip 1,5 metų. Pažymėtina, kad Lietuvos Vyriausybė 2000 m. kovo mėn. pasirašytame Ekonomikos memorandume įsipareigojo galutinai panaikinti ššias apsaugos priemones 2000 m. rudenį, tačiau gali būti, jog dėl interesų grupių spaudimo ir politinės situacijos šalyje šie įsipareigojimai bus neįvykdyti. Apie tokius ketinimus 2000 m. pradžioje kalbėjo ir Lietuvos žemės ūkio ministras.

Tikėtina, kad šią pastarųjų metų protekcionizmo tendenciją skatina trys vidaus politikos veiksniai: 1) vis stiprėjantys interesų grupių protekcionistiniai reikalavimai, kurių pakankamai neatsveria už laisvąją prekybą pasisakančios grupės, tokios kaip vartotojai ir įvežtus produktus perdirbančios pramonės šakos; 2) vyraujantys politinio elito įsitikinimai, jog tinkamiausias būdas skatinti vietinių pramonės šakų konkurencingumą – tai suteikti apsaugą nuo užsienio konkurencijos; 3) užsienio prekybos politikos institucinė struktūra, palanki status quo palaikymui arba rinkos apsaugos didinimui.

Interesų grupės . Kaip teigia vienas iš žinomų užsienio prekybos ekspertų, „nedaugeliui ekonominės politikos sričių interesų grupės daro tokią didelę įtaką kaip prekybos politikai“ (14, p.207). Lietuva nėra išimtis iš šios taisyklės, nors pirmaisiais ekonomikos reformų metais protekcionistinių interesų grupių galia buvo susilpnėjusi. Paprastai labiausiai į protekcionizmą yra linkusi Žemės ūkio ministerija. Tai gali būti vienas iš veiksnių, dėl kurių importo muitai žemės ūkio produkcijai jau senokai vidutiniškai yra kelis kartus didesni negu pramoninėms prekėms. (Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, importo muitų vidutinis dydis 1999 m. pavasarį, išskyrus prekybą žemės ūkio prekėmis, buvo apie 2,5 pprocento, o įskaitant juos – daugiau kaip 5,3 procento, nes importo muitų žemės ūkio produktams vidurkis sudarė 14,4 procento.) Kaip jau minėta anksčiau, žemės ūkio apsaugos šalininkų reikalavimai buvo pagrindinis derybų dėl narystės PPO trukdys. Kai kurių šios šakos atstovų koncentracija padidina jų galimybes gauti apsaugą; tai iliustruoja didesnė už vidutinę cukraus ar trąšų gamintojų apsauga. Ūkio ministerijos duomenimis, apie 2,7 procento konvencinių importo muitų yra didesni kaip 40 procentų. Užsienio prekybos politikos skaidrumo stoka taip pat palengvino nustatyti prekybos barjerus.

Politinio elito įsitikinimai . Dauguma valstybės institucijų vadovų, kuriančių Lietuvos užsienio prekybos politiką, viešai deklaruoja įsitikinimą, kad geriausias būdas sudaryti sąlygas šalies įmonių konkurencingumui didinti ir darbo vietoms kurti – tai suteikti joms apsaugą nuo užsienio konkurencijos, o ne pašalinti visus užsienio prekybos apribojimus. Vienas iš iliustratyvių tokio požiūrio pavyzdžių yra 2000 m. pradžioje žemės ūkio ministro teigiamai įvertinti padidinti importo muitai ir išsakyti ketinima.i ieškoti kitų rinkos apsaugos priemonių, kurios kompensuotų laikinai padidintų muitų sumažinimą [BNS, 2000 02 17]. Dėl tokios mąstysenos didinami prekybos barjerai tose ūkio šakose, kuriose veikia vietos gamintojai, susiduriantys su prisitaikymo sunkumais ir kuriose dažnai valstybė turi interesų dėl pirminių investicijų, pavyzdžiui, į kai kurių žemės ūkio produktų perdirbimą. Kadangi importo muitų taikymas

apribotas tarptautinių įsipareigojimų laisvosios prekybos sutartimis ir įsipareigojimais PPO, politikos formuotojai vis dažniau pasisako už netarifinių barjerų taikymą. Kaip minėta, antidempingo įstatymas jau buvo taikomas trąšoms, importuojamoms iš Rusijos, ir buvo grasinama taikyti jį ir importui iš Baltarusijos, Ukrainos bei Latvijos. Gana dažni tapo ir raginimai taikyti kokybės standartus bei sertifikavimo procedūras su nuorodomis į ES praktiką, apsisaugant nuo importo iš NVS. Paplitęs požiūris, kad jei dėl išorės įsipareigojimų reikia pašalinti kokius nors barjerus prekybai (pvz., minimalias importo kainas, diskriminacinius žžyminius mokesčius ar licencijavimo taisykles, panaikintas stojant į PPO), tai juos reikia pakeisti kitomis, tarptautinėje praktikoje priimtomis priemonėmis, siekiant išlaikyti tokį patį vidaus rinkos apsaugos lygį.

Institucinė struktūra . Šiuo metu užsienio prekybos ekspertai sutaria, kad „tinkama institucinė sąranga yra dar vienas būdas [be tarptautinių įsipareigojimų] įtvirtinti liberalią prekybos politiką“ (18. p.3) Lietuvoje už prekybos politikos sprendimų formulavimą ir įgyvendinimą yra atsakinga vykdomoji valdžia. Esama institucinė struktūra suteikia interesų grupėms nemažai galimybių reikalauti apsaugoti nuo importuojamų produktų. Siūlymus dėl uužsienio prekybos politikos ir jos ribojimo ar liberalizavimo, ypač įmonių reikalavimus, prieš jiems patenkant į Vyriausybės darbotvarkę, svarsto Prekių eksporto ir importo tarifinio ir netarifinio reguliavimo bei muitų tarifų nustatymo ir keitimo komisija prie Ūkio ministerijos. Į šią komisiją įeina ppagrindinių šakinių ministerijų, Užsienio reikalų ministerijos, Finansų ministerijos, Muitinės departamento, Veterinarijos tarnybos ir Konkurencijos tarybos atstovai bei stambiausių organizuotų interesų grupių, tokių kaip Lietuvos pramonininkų konfederacija, atstovai. Nors formaliai sprendimai priimami balsų dauguma, tačiau paprastai linkstama protekcionizmo didinimo link ar status quo išsaugojimo, nes protekcionizmo šalininkai dažniausiai yra geriau organizuoti ir girdimi, nei už laisvąją prekybą ir atvirąją konkurenciją pasisakančių institucijų (pvz., Konkurencijos tarybos) atstovai. Komisijai patvirtinus, Vyriausybės kabinetas paprastai priima nutarimus visuotinio sutarimo principu. Kadangi laisvosios prekybos šalininkai paprastai neatsveria biudžeto ir šakiniams interesams atstovaujančiųjų kabineto narių, užsienio prekybos politika sistemingai teikia pirmenybę didesnei rinkos apsaugai. Paprastai, tik jei paliečiamas šalies tarptautinis prestižas, ar jei iškyla atsakomųjų veiksmų iš prekybos partnerių tikimybė, Užsienio reikalų ministerija yra linkusi remti liberalią pprekybos politiką. Tačiau ir tokiais atvejais, kaip rodo derybų su PPO patirtis, šakinius interesus gali būti sunku įveikti.

9 svarbiausių priežasčių kodėl PPO naudinga :

1. Taika. PPO veiklos sistema padeda palaikyti taiką tarp valstybių. Gal tai gali skambėti keistai ar neteisingai, bet vis dėlto sistema suteikia tarptautinės taikos. Iš dalies taika yra dviejų pagrindinių prekybos sistemų principų rezultatas : ji padeda prekybą vykdyti sklandžiai ir teisingai. Taip pat tarptautinio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo sutarties išleidimas sukurs dar stipresnę sistemą. Istorijos vvadovėliuose yra parašyta pavyzdžių, kaip diskusijos prekyba virsta į karą. Vienas labiausiai ryškiausių prekybos karų įvyko 1930 m. kuomet šalys nesutarė iki kokio lygio pakelti prekybos barjerus, kad apsaugoti vidaus gamintojus ir būti “kietesnei” prieš kitų šalių iškeliamus barjerus. Baisiausi.a, kad šis karas įsiliejo į Antrąjį Pasaulinį karą.

Netrukus po Antrojo Pasaulinio karo evoliucija padėjo išvengti pasikartojimo prieškarinei įtampai tarp šalių nesutarusių dėl barjerų aukščių. Tarptautinė kooperacija atgabeno anglies, geležies ir plieno Europai. Galiausiai Bendroji muitų ir tarifų sutartis buvo sukurta. Abi kryptys įrodė, kad veikė taip sėkmingai, kad viena jų dabar tapo Europos Sąjunga, o kita PPO.

Kaip tai veikia ? Paprastai pardavėjai dažniausiai nenori turėti nemalonumų su klientais. Kitaip tariant, jei prekyba vyksta sklandžiai ir abi pusės yra patenkintos prekybos sandėriais, tai politinis konfliktas yra mažiausiai laukiamas ar norimas. Bet tai ne viskas. GATT/PPO sistema yra svarbi pasitikėjimo statytoja. Karas, kilęs dėl prekybos nesutarimų 1930 m., yra įrodymas kaip protekcionizmas gali lengvai pasinerti į šalis, kur nebus šalies laimėtojos, bus tik visi pralaimėtojai. Kad taip daugiau neatsitiktų reikia propaguoti pasitikėjimą. Kuomet vyriausybės yra tikros, kad kiti nepakels prekybos barjerų, jos taip pat nieko nesiims apsunkint prekybą. Tuo pačiu ir taptų geresni santykiai tarp jų.

2. Diskusijos, ginčai, derybos. PPO ssistema leidžia šalims diskutuoti, nes tai ne tik kad yra būtina, bet ir suteikia teigiamų savybių. Tai gali būti ir žemesnioji, pavojingesnė pusė : prekiauti liberališkai ir išplėstai. Didesnė prekyba didesnė galimybė iškilti diskusijoms. Kai kada, šios diskusijos gali virsti į rimtus konfliktus. Bet realybėje, daugelis tarptautinių prekybos įtampų yra sumažintos, nes šalys gali pasukti į organizacijas, pavyzdžiui PPO. O tai prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvo neįmanoma. Po karo prekybos derybos taisyklės buvo patikėtos PPO. Šios taisyklės apėmė įsipareigojimą, kad nariai neveiktų vienapusiškai. Iškilus bet kokiems ginčams, o jų nuo 1995m. buvo daugiau nei 200, yra imamasi labai veiksmingų derybų, ir deramasi bei diskutuojamasi tol, kol abi ar daugiau šalių priims joms priimtiną sprendimą.

3. Taisyklės. PPO negali padaryti visas valstybes lygias, nors ji puikiai tai reguliuoja suteikdama didesnį balsą mažesnėm valstybėm ir tuo pačiu nenuskriausdama galingų valstybių. Pasaulio prekybos organizacijoje sprendimai yra priimami nutarimu. PPO susitikimuose turi dalyvauti visos narės, kai norima patvirtinti nutarimą ir patvirtinti visų šalių narių vyriausybėmis. Turtinga ar ne, visos valstybės turi vienodą teisę spręsti įvairius klausimus PPO. Taisyklės padaro skirtingą, tačiau lengvesnį gyvenimą visiems. Smulkesnės šalys yra patenkintos joms suteikiančioms didesnę galią. Tuo tarpu didžiulės ekonominės jėgos valstybės gali naudotis vienetiniu PPO forumu ir ppalaikyti derybas su keliais partneriais. Visos PPO taisyklės suteikia galimybę šalių vyriausybėms nusistatyti aiškesnį vaizdą, kuri prekybos politika yra priimtiniausia.

4. Pragyvenimo lygis. Mes visi esame vartotojai. Kaina, kurią mes mokam už maistą ir drabužius, mūsų buičiai reikalingus daiktus yra vienaip ar kitaip veikiamos prekybos politikos. Protekcionizmas yra brangus : jis kelia kainas. PPO globalinė sistema kiek gali bando mažinti prekybos barjerus tarp šalių ir vartoja nediskriminacijos principą. Rezultatas – sumažintos produkcijos kainos. Per pastaruosius 50 metų įvyko 8 derybų raundai. Pasaulio prekybos barjerai yra žemesni nei jie buvo anksčiau. Jie mažėja ir mes visi tuo naudojamės.

5. Pasirinkimas. Pagalvokime apie visus tuos daiktus, kuriuos mes galime dabar turėti, nes mes galime visa tai importuoti : nesezonines daržoves ir vaisius, drabužius ir kitus produktus, kuriuos laikėme mums neprieinamais, kaip gėlės iš bet kurio pasaulio krašto, knygos, muzika, filmai ir kt. Taip pat mes galime tą patį suteikti kitų šalių žmonėms, nes mes galime eksportuoti taip pat. Importas leidžia mums pasirinkti iš plačios geografijos ir kokybės. Tuo tarpu kokybė pamažu lyginasi, nesvarbu kur prekė gaminama, čia didelį vaidmenį ir lėmė importas. Kartais sėkmingo produkto ar paslaugos importavimas į vietinę rinką gali taip pat padr.ąsinti naujus vietinius gamintojus konkuruoti ir varžytis kokybės

ir kainos atžvilgiu. Jeigu prekyba importu skatinama ir leidžiama labiau, tai tuo pat metu kiti daugiau eksportuos. Tai kelia mūsų įnašus ir pajamas.

6. Pajamos. Mažėjant prekybos barjerams leidžiama prekybai augti, kuri prideda valstybinių ir asmeninių pajamų. Bet kai kurie reguliavimai yra tiesiog būtini. Ekonomistų teigimu mažinant prekybos barjerus žemės ūkyje, 1/3 gamybos ir paslaugų pakelia pasaulio ekonomiką 613 milijardų JAV dolerių. Europos Sąjungos komisija apskaičiavo, kad 1989 – 1993m. ES pajamos išaugo 1.1 – 1.5 proc. Tarptautinė prekyba taip pat mmeta iššūkį vietiniams gamintojams.

7. Ekonomikos augimas ir darbo vietos. Tarptautinė prekyba skatina ekonomikos augimą ir tai yra geros žinios darbo vietų kūrimui. Prekyba aiškiai turi potencialą kurti darbo vietas. Praktiškai tai yra akivaizdu, kad mažinant prekybos barjerus yra sukuriamos naujos darbo vietos. Bet galvojant apie protekcionizmą – tai nėra būdas užsiimti darbo vietų kūrimo problemomis. Tai yra akivaizdu, kad prekyba pakelia ekonomikos augimą, o ekonomikos augimas reiškia – daugiau darbo vietų. Taip pat tiesa ta, kad kai kurie darbai yyra prarandami, nors ir prekyba plečiasi. Bet patikimos analizės išvada iškelia dvi problemas : pirma, čia yra dar daug pašalinių faktorių. Pavyzdžiui, technologinis lygis ir pajėgumas taip pat turi stiprią įtaką darbo vietoms ir produktyvumui, duodant naudą vieniems darbams ir nnuskriaudžiant kitus; antra, kol tarptautinė prekyba aiškiai kelia nacionalines pajamas (ir klestėjimą), tai nėra visąlaik kuriamos naujos darbo vietos darbuotojams, kurie jas prarado dėl importo. Bet tai nėra vienoda visame pasaulyje. Laikas, kurį praleistum ieškant naujo darbo vienoje šalyje gali būti kur kas didesnis, negu tokio pačio darbo suradimas kitoje šalyje, lyginant vienodo pajėgumo ir galimybių darbuotojus.

8. Efektyvumas, produktyvumas. Paprasčiausi principai padaro sistemą ekonomiškai efektyvesnę ir produktyvesnę, tuo žmonija laimi, nes kainos mažėja. Tarptautinė prekyba suteikia galimybę naudotis vienų ir kitų regionais tarp atskirų valstybių. Ji taip pat leidžia naudoti resursus, o tai yra išgaunama net ir geresnė produkcija ir pasiekiamas aukštesnis produkcijos efektyvumo lygis. Bet PPO prekybos sistema siūlo kur kas daugiau. Ji padeda išaugti efektyvumui ir mažina kkainas, nes svarbiausi principai yra puoselėjami ir saugojami. Galime tik įsivaizduoti situaciją, kur kiekviena šalis nusistato sau atskiras taisykles ir skirtingus muitų dydžius importuojant iš vis kitų šalių partnerių. Įsivaizduokime, kad kompanija vienoje šalyje nori importuoti žaliavas ar kokias tai sudėtines dalis – varį laidų tiekimui ar elektrines skydines, pavyzdžiui jos paties gamybai. Tai nebūtų pakankama šiai kompanijai pažiūrėti į siūlomas kainas visame pasaulyje. Kompanija turėtų atlikti skaičiavimus apie skirtingus kiekvienos šalies muitų dydžius, kurie turėtų būti mokami importuojant prekes, iir tai priklausytų iš kokios šalies importuojamos prekės atvyks, taip pat reikėtų išstudijuoti įvairių šalių susietus įstatymus. T.y. perkant varį ar tam tikras elektros skydines būtų sudėtinga. Paprastais žodžiais tariant tai iškiltų diskriminacijos problemos. Imkime prielaidą, kad vyriausybė paskelbė, jog muitų dydžiai bus vienodi toms pačioms prekėms, nežiūrint iš kokios šalies jos bus importuotos. Taip būtų daug paprasčiau. Tokie pakeitimai taptų labiau efektyvesni ir kaštai būtų mažesni. Tada ir jokia diskriminacija negrėstų.

9. Puiki valdymo forma. Visų pirma negalima grįžti į neprotingas ir neefektyvias valdymo politikas. Svarbiausia, kad valdymo politika nebūtų korumpuota ir diskriminuota. Reikia ieškoti teisingų ir naudingų kelių. Visada valdymo forma turi tobulėti, kaip ir tobulėja visas pasaulis..Išvados

Lietuvos ekonomikos raida ir gerovės kilimas tiesiogiai priklauso nuo atviro ir stabilaus užsienio prekybos politikos režimo taikymo. Narystė PPO turėtų tapti svarbiu liberalios prekybos politikos Lietuvoje stabilizavimo ir jos palaikymo priemone. Įsipareigojimai PPO jau atliko teigiamą vaidmenį šalinant prekybos barjerus ir priemones, diskriminuojančias užsienio gaminius ir paslaugas. Pagrindinės sritys, kurias šiuo metu reikia toliau liberalizuoti šalinant tiek tarifinius, tiek netarifinius barjerus, ribojančius prekybą ir įėjimą į rinką, yra žemės ūkis ir infrastruktūra.

Nors dalyvavimas daugiašaliuose, dvišaliuose ir regioniniuose prekybos susitarimuose padėjo Lietuvoje įtvirtinti liberalų prekybos režimą, kai kuriais atvejais, ypač eekonomikos nuosmukio metu po 1998 m. krizės Rusijoje, darant įtaką vidaus politikos veiksniams, padidėjo rinkos apsauga nuo importuojamų produktų. Šių vidaus politikos veiksnių neigiamą poveikį galima sumažinti padidinus užsienio prekybos skaidrumą, politiką formuojančių institucijų atskaitomybę, apribojus šakinių ministerijų balso teisę priimant su jų atstovaujamos srities apsauga susijusius prekybos politikos sprendimus bei suteikiant daugiau galios tokioms institucijoms kaip Konkurencijos taryba. Taip pat svarbus yra švietimo apie laisvosios prekybos naudą vaidmuo, kadangi šiuo metu daugelis prekybos politikos formuotojų nesuvokia pagrindinių tarptautinės prekybos naudą grindžiančių principų (pvz., santykinio pranašumo dėsnio).

Narystė ES tapo svarbiausiu veiksniu, darančiu įtaką Lietuvos užsienio prekybos politikos režimui. Pastaraisiais metais integracija į ES buvo svarbiausias veiksnys liberalizuojant Lietuvos prekybą su daugeliu Europos šalių. Bendras narystės ES ekonominis poveikis Lietuvos prekybiniams santykiams su trečiosiomis šalimis nebuvo didelis. Lietuva, kaip ir ES, taiko santykinai mažus konvencinius muitus, nors ir tikėtinas tam tikras prekybos iškreipimas dėl apsaugos lygio padidėjimo, ypač prekiaujant ES „jautriais“ laikomais žemės ūkio produktais ar tekstilės prekėmis. Ekonominis narystės ES poveikis Lietuvos prekybai su Rusija, kuri ir toliau yra palyginti svarbus importo šaltinis, taip pat nebuvo didelis. Didesnių pasikeitimų gali būti konkrečių gaminių atžvilgiu. Lietuvos institucijos prekybos su Rusija srityje buvo suinteresuotos laisvosios prekybos zonos tarp ES ir RRusijos sukūrimu ir Rusijos naryste PPO. Lietuvai narystė ES suteikia potencialią galimybę sustiprinti derybinę galią Rusijos ir kitų trečiųjų šalių atžvilgiu bei sumažino trečiųjų šalių galimybes manipuliuoti prekybos priemonėmis siekiant politinių tikslų Lietuvos atžvilgiu.

Kol kas sunku prognozuoti ES bendrosios rinkos taisyklių, susijusių su gaminių kokybės standartais, sertifikavimo procedūromis ir t. t., taikymo Lietuvoje poveikį prekybai su trečiosiomis šalimis. Šios taisyklės gali atlikti netarifinių barjerų vaidmenį Lietuvai prisijungus prie bendrosios rinkos. Šioje srityje Lietuvai būtų naudingas abipusio prekių kokybės standartų pripažinimo susitarimų tarp ES ir Rusijos, numatytų Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje, įgyvendinimas. Tuo tarpu „keturių laisvių“ tarp ES ir Lietuvos įgyvendinimo procesą gali apsunkinti kai kurių bendrosios rinkos teisės normų, pavyzdžiui, ES acquis aplinkos apsaugos ir socialinės politikos srityse, taikymas Lietuvoje.

ES bendrosios prekybos politikos įgyvendinimas daro įtaką prekybos apsaugos priemonių naudojimui ir preferencinių prekybos nuostatų taikymui. Lietuvai teko atsisakyti laisvosios prekybos režimo prekiaujant pramoninėmis prekėmis su Ukraina. Kartu ji prisijungė prie preferencinių sutarčių, kurias ES yra sudariusi su daugeliu prekybos partnerių. Tai sukurė papildomų galimybių Lietuvos įmonėms. Lietuvos narystė Europos Sąjungoje taip pat pakeičia užsienio prekybos politikos institucinę struktūrą. Atsakomybė už užsienio prekybos politikos kūrimą ir įgyvendinimą yra perduota ES institucijoms. Tai paveikė šalies interesų g.rupių galimybes

daryti įtaką prekybos politikai, nors tokio pasikeitimo padariniai kol kas sunkiai prognozuojami. Dalyvavimas ES institucijų darbe ir socializacija su ES šalių politiniu elitu taip pat turėjo įtakos Lietuvos prekybos politikos formuotojų įsitikinimams.

Apibendrinant pažymėtina, jog tokie išorės veiksniai, kaip narystė PPO ir ES, turi didžiausią įtaką užsienio prekybos politikos procesui Lietuvoje. Tačiau politiniai sprendimai, ypač tokiose su prekyba susijusiose srityse, kaip konkurencija, produktų ir procesų standartų reguliavimas, įgyvendinami valstybės lygiu ir priklauso nuo vidaus politikos ir institucinės struktūros.

Integracija įį Pasaulinę Prekybos Organizaciją bei Europos Sąjungą prisidėjo prie Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimo, prekybinių santykių su kitomis valstybėmis plėtojimo bei užsienio prekybos apyvartos augimo.

Literatūros sąrašas:

1. Balcerowicz L. The interplay between economic and political transition//Zecchini S. (ed.) Lessons from the Economic Transition. Central and Eastern Europe in the 1990 s. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1997, p. 149–160.

2. Bofinger P. The political economy of the Eastern enlargement of the EU. London: CEPR, No. 1234, 1995.

3. Buračas A. (ed.) Lithuanian Economic Reforms: Practice and Perspectives. VVilnius: Margi raštai, 1997.

4. Čičinskas J., Cornelius P. K., Treigienė D. Trade policies and Lithuania’s reintegration into the global economy//Buračas A. (ed.) Lithuanian Economic Reforms: Practice and Perspectives. Vilnius: Margi raštai, 1997, p. 347–385.

5. Gricius A. The Baltic countries: Partners, Competitors or ggoing their own way?//Joenniemi P., Prikulis J. (eds.) The Foreign Policies of the Baltic countries: Basic Issues. Riga: Centre of Baltic-Nordic History and Political Studies, 1994, p. 23–48.

6. Hanson B. T. What happened to fortress Europe?: External trade policy liberalization in the European Union//International Organization, Winter 1998, Vol. 52, No. 1, p. 55–83.

7. International Monetary Fund, Republic of Lithuania: Staff Report for the 1999, Article IV Consultation. Washington, D. C.: IMF Staff Country Report, No. 99/73, August 1999.

8. Joenniemi P., Prikulis J. (eds.) The Foreign Policies of the Baltic countries: Basic Issues. Riga: Centre of Baltic-Nordic History and Political Studies, 1994.

9. Kaminski B. The EU Factor in Trade Policies of Central European Countries. Washington, D. C.: The World Bank, draft paper, November 1999.

10. Meunier S., NNicolaidis K. Who speaks for Europe? The delegation of trade authority in the EU//Journal of the Common Market Studies, Vol. 37, No. 3, p. 477–501.

11. Nello S. S. Applying the New Political Economy Approach to Agricultural Policy Formation in the European Union. Florence: EUI Robert Schuman Centre, Working Paper, No. 97/21, 1997.

12. Norgaard O. The Baltic States after Independence. Cheltenham: Edward Elgar, 1996.

13. Organization for Economic Cooperation and development, OECD Surveys 1999–2000, Baltic States, A regional economic assessment. Paris: OECD, draft, 2000.

14. Pelkmans J. EEuropean Integration. Methods and Economic Analysis. New York: Longman, 1997.

15. Schott J. J. (ed.) The World Trading System: Challenges Ahead. Washington, D. C.: Institute for International Economics.

16. Vilpišauskas R. Regional integration in Europe: analysing intra-Baltic economic cooperation. Florence: EUI Robert Schuman Centre, Working Paper, draft, 1999.

17. Vilpišauskas R. Lithuanian-Russian economic relations in the context of Lithuania’s EU-membership process draft paper, April 2000.

18. Winters A. L. (ed.) Foundations of an Open Economy. Trade Laws and Institutions for Eastern Europe. London: CEPR, 1995.

19. Wolf M. The Resistable Appeal of Fortress Europe. London: Centre for Policy Studies, April 1994.

20. Wolf M. H. The dog that failed to bark: the climate for trade policy in the European. Union//Schott J. J. (ed.) The World Trading System: Challenges Ahead, Washington, D. C.: Institute for International Economics, p. 125–140.

21. Zecchini S. (ed.) Lessons from the Economic Transition. Central and Eastern Europe in the 1990 s. Dordrecht: Kluwer Academic Publishers, 1997.

22. R. Vilpišauskas. Lietuvos užsienio prekybos politika ir jos raida: veiksnių analizė. Pinigų studijos, 2000/3, Lietuvos bankas

Priedas 1

Narystės Europos Sąjungoje poveikis Lietuvos prekybai su Rusija

Bet kokie Lietuvos narystės Europos Sąjungoje galimo poveikio Lietuvos prekybai su Rusija vertinimai priklauso bent nuo kelių kintamųjų – ES prekybos režimo Rusijos atžvilgiu, Lietuvos prekybos režimo Rusijos atžvilgiu iir prekybos srautų tarp Lietuvos ir Rusijos. Nors tolesnė analizė pagrįsta dabartine situacija, pažymėtina, kad bet koks tokio pobūdžio vertinimas yra statiškas, o kai kurie kintamieji ateityje tikriausiai pasikeis. Pavyzdžiui, Lietuvos eksportas į Rusiją laipsniškai didėja. ES politika Rusijos atžvilgiu gali plėtotis priklausomai nuo vidaus padėties Rusijoje ir nuo jos ekonominės politikos priemonių. Kaip jau minėta, įstojusi į ES, Lietuva įgyvendino ES Bendrosios prekybos politikos nuostatas. Ekonominių santykių su Rusija požiūriu svarbūs keli aspektai: 1) Bendrojo išorės muito priėmimas, 2) prisijungimas prie ES sutarčių su Rusija, 3) ES vienašalių prekybos politikos priemonių priėmimas ir 4) dalyvavimas bendrojoje rinkoje (tai visiškas prekių ir paslaugų standartų suderinimas arba abipusio pripažinimo principo taikymas; tai taip pat gali turėti įtakos Lietuvos prekybai su Rusija).

1. Bendrojo išorės muito (BIM) priėmimas . BIM taikymas paveikė tik Lietuvos importą iš Rusijos, nes tiek iš ES, tiek iš Lietuvos į Rusiją eksportuojamoms prekėms taikomas didžiausio palankumo statuso režimas. Remiantis kai kuriais vertinimais, vidutinis svertinis importo iš Rusijos į ES muitas yra mažesnis kaip 1 procentas. Maždaug 83 procentai iš Rusijos į ES importuojamų prekių neapmokestinamos muitu, be to, ES daugeliui prekių taiko Apibendrintą preferencijų sistemą.

Nors nėra palyginamų skaičių apie Lietuvos importo iš Rusijos vidutinį mmuitų lygį, galima spėti, jog jie yra panašaus dydžio. Todėl tikėtina, jog bendras makroekonominis poveikis Lietuvai nebūtų didelis, nors poveikis prekybai gali skirtis priklausomai nuo konkrečių importuojamų prekių grupių. Tiek ES, tiek ir Lietuvoje yra tendencija labiau apsaugoti vadinamųjų jautrių produktų importą, ir kai kuriais atvejais tos grupės gali būti skirtingos priklausomai nuo jų gamintojų konkurencingumo ir lobistinės veiklos. Apytikrį vaizdą galima susidaryti įvertinus pagrindines importo iš Rusijos į Lietuvą grupes.

Lentelėje (žr. žemiau) pateiktos pagrindinės importuojamų produktų kombinuotos nomenklatūros grupės. Kiekviena iš jų sudaro daugiau kaip 1 procentą Lietuvos importo iš Rusijos. Visos kartu šios prekių grupės sudaro beveik 80 procentų bendro Lietuvos importo iš Rusijos. Kaip rodo lentelės duomenys, nafta ir su ja susiję produktai sudaro beveik pusę Lietuvos importo iš Rusijos. Šiems produktams nei ES, nei Lietuva netaiko konvencinių muito mokesčių, todėl poveikio prekybai neturėtų būti. Tačiau kai kurioms prekių grupėms, šiuo metu laisvai įvežamoms iš Rusijos į Lietuvą, ES taiko importo muitų mokesčius. Svarbiausi iš jų yra gamtinės dujos, nors ES taikomas šio produkto konvencinis importo mokestis yra palyginti mažas. Importo muitų padidėjimas ir tam tikras prekybos iškreipimas galimas kai kurių chemijos produktų atveju ir importuojant kurą, skirtą Ignalinos atominei elektrinei.

Lietuvos svarbiausios importuojamos iš Rusijos

prekės ir Lietuvoje bei ES taikomi konvenciniai muito mokesčiai 1999 m. sausio–lapkričio mėn.

Grupė, kodas ir pavadinimas Lt % bendrojo Lietuvos importo iš Rusijos Lietuvos konvencinis importo muitas ES konvencinis impor.to muitas

Iš viso 3 507 643 100 – –

V skyrius, 251020 Natūralūs kalcio fosfatai, natūralūs aliuminio kalcio fosfatai ir fosfatinės klintys: Malti 205 268 5,85 0 0

V skyrius, 270900 Nafta natūrali ir išgauta iš bitumingų uolienų, žaliavinė 1 718 193 48,98 0 0

V skyrius, 271121 Gamtinės dujos 494 827 14,11 0 0,7

VII skyrius, 390110 Polietilenas, kurio lyginamasis svoris mažesnis už 0,94 55 726 1,59 0 8,9

IX skyrius, 4440710 Spygliuočiai 54 755 1,56 0 0

XVI skyrius, 840130 Kuro elementai (kasetės), neapšvitintos (Euratom) 176 775 5,04 0 3,7

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, Ūkio ministerija, Europos Komisijos reglamentas (EC) Nr. 2204/1999.

2. Prisijungimas prie ES sutarčių su Rusija . Įstojusi į ES, Lietuva prisijungė prie ES prekybos sutarčių su trečiosiomis šalimis. Taigi ji prisijungs prie ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties bei ES politinių iniciatyvų Rusijos atžvilgiu, pavyzdžiui, Šiaurės dimensijos. Prekybos srityje Lietuvai tai nereiškia jokių reikšmingesnių permainų, nes Lietuva, kaip ir ES, prekybai su Rusija ttaiko didžiausio palankumo statusą. Ateityje naudingiausia Lietuvai šiuo atžvilgiu būtų sukurti laisvosios prekybos zoną tarp ES ir Rusijos. Tai palengvintų Lietuvos prekybą su Rusija, tranzitą ir ekonominę plėtrą. Tačiau šiuo metu tai tik tolima galimybė, priklausanti nuo įvairių veiksnių, ypač nnuo Rusijos vidaus politinės ir ekonominės raidos. Prisijungdama prie ES politinių iniciatyvų Rusijos atžvilgiu, Lietuva galėtų geriau panaudoti bendradarbiavimo galimybes ir sukurti sąlygas, palankias stabilumui, netrikdomiems mainams ir ekonominiam augimui. Geras tokios iniciatyvos pavyzdys yra 2000 m. pradžioje paskelbtas Lietuvos ir Rusijos bendras Šiaurės dimensijos pasiūlymas. Tai projektai, susiję su Kaliningrado sritimi, paskelbti abiejų šalių užsienio reikalų ministerijų pareigūnų. Tačiau Kaliningrado srities statuso problemą tikriausiai reikės išspręsti visoms šalims priimtinu būdu dar iki Lietuvos stojimo į ES.

3. ES vienašalių prekybos politikos priemonių priėmimas . Šiuo metu antidempingo muitai yra ES dažniausiai naudojama prekybos apsaugos priemonė, kuria ribojamas gerokai pigesnių prekių importas iš Rusijos. Šiuo metu daugiau kaip dešimčiai iš Rusijos į ES importuojamų prekių taikomas antidempingo muitas. Šių ppriemonių taikymas importui iš Rusijos į Lietuvą galėtų turėti neigiamų padarinių Lietuvos prekybai su Rusija. Nors pagrindas taikyti antidempingo muitus gali išnykti liberalizavus Rusijos ekonomiką ir sumažinus valstybės kišimąsi į ją, ES prekybos politika Pietų Azijos ir kitų PPO narių atžvilgiu rodo, kad antidempingo bylos nebūtinai išnyks.

4. Dalyvavimas bendrojoje rinkoje . Kokybės standartų ir sertifikavimo problema nėra tiesiogiai susijusi su BPP taikymu. Tačiau ES standartų taikymas gali tapti netarifiniu barjeru importui iš Rusijos. Šis klausimas jau senokai yra įįtrauktas į darbotvarkę dėl ES ir Rusijos santykių. Nevienodų standartų prekėms ir paslaugoms taikymo poveikis priklausys nuo taikomų abipusio pripažinimo nuostatų bei kitų susijusių ES ir Rusijos santykių sričių. Rusijos narystė PPO galėtų tapti vienu iš veiksnių, palengvinančių abipusio pripažinimo, numatyto ES ir Rusijos Partnerystės ir bendradarbiavimo sutartyje, įgyvendinimą. Lietuva turėtų būti suinteresuota įgyvendinti ES ir Rusijos abipusio pripažinimo susitarimus, nes jie palengvintų prekybos santykius su Rusija.

Šie vertinimai nepretenduoja į detalią analizę ar išsamų narystės Europos Sąjungoje galimų padarinių Lietuvos prekybai su Rusija sąrašą. Svarstant konkrečias narystės ES problemas ir padarinius, visada egzistuoja pavojus nepastebėti platesnio integracijos ir kitų įtaką turinčių procesų konteksto. Pavyzdžiui, Lietuvos narystė ES pati savaime stabilizuos Lietuvos prekybą su Rusija, sumažindama Rusijos galimybes prekybos santykius ir kai kurių produktų tiekimą panaudoti siekiant politinių tikslų šiame regione. Narystė Europos Sąjungoj.e taip pat gali padidinti konkurenciją, specializaciją ir efektyvumą, kuris galėtų padidinti Lietuvos įmonių gebėjimą konkuruoti ir prekiauti Rusijos rinkoje, panaudojant kitus pranašumus – artumą, rinkos pažinimą ir t. t. Plėtojant Europos Sąjungą ir į ją įstojus Baltijos šalims, visos ES poreikis vykdyti Rusijos atžvilgiu stabilią ir atvirą prekybos politiką padidėjo.

Priedas 2

PPO SUTARTYS

1. Bendrasis susitarimas dėl muitių tarifų ir prekybos (GATT 1947), sudarytas 11947 m. spalio 30 d. Ženevoje

General Agreement on Tariffs and Trade

Ženeva, 2000.12.08

Įsigaliojo 2001.05.31

„V.Ž.“ – 2001 Nr.46

2. Baigiamasis dokumentas, išreiškiantis daugiašalių derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo rezultatus, sudarytas 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše

Final Act embodying the Results of the Uruguay Round of Multilateral Trade Negotiations

Ženeva, 2000.12.08

Įsigaliojo 2001.05.31

„V.Ž.“ – 2001 Nr.46

3. Sutartis dėl civilinės aviacijos orlaivių prekybos, sudarytas 1979 m. balandžio 12 d. Ženevoje

Agreement on Trade in Civil Aircraft

Ženeva, 2000.12.08

Įsigaliojo 2001.06.30

„V.Ž.“ – 2001 Nr.46

4. Lietuvos prisijungimo prie Marakešo sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją, protokolas

Protocol of Accession of the Republic of Lithuania to the Marrakesh Agreement Establishing the World Trade Organization

Ženeva, 2000.12.08

Įsigaliojo 2001.05.31

„V.Ž.“ – 2001 Nr.46

5. Lietuvos Respublikos ir Jungtinių Meksikos Valstijų supratimo memorandumas dėl geografinių nuorodų apsaugos

Memorandum of Understanding between the Republic of Lithuania and the United Mexican States on the Protection of Geographical Indications

Ženeva, 1999.10.14

Įsigaliojo 2001.05.31

„V.Ž.“ – 2001 Nr.46

6. Darbo grupės dėl Lietuvos stojimo į Pasaulio prekybos prekybos organizaciją ataskaita

Report of the Working PParty on the accession of Lithuania to the World Trade Organization

Ženeva, 2000.11.07

Įsigaliojo 2001.05.31

„V.Ž.“ – 2001 Nr.46

7. Protokolas, iš dalies pakeičiantis Pasaulio prekybos organizacijos sutarties dėl prekybos civilinės aviacijos orlaiviais priedą, priimtas 2001 m. birželio 6 d. Ženevoje

Įsigaliojo 2002.09.19

Įsigaliojimas: 3 punktas – kitą dieną po priėmimo

“V.Ž.” – 2002 Nr.97