Centriniai bankai
Turinis.
1. Centrinių bankų esmė ir atsiradimas. Centrinių bankų vaidmuo ir jų kitimas
2. Centrinių bankų funkcijos. Pagrindinės ir papildomos funkcijos
3. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Centrinių bankų savarankiškumas. Jo esmė ir vaidmuo. Savarankiškumo modeliai
4. Pinigų politika: esmė ir vaidmuo. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės: diskonto politika, privalomosios atsargos, atvirosios rinkos operacijos ir kt. Kredito ekspansijos ir restrikcijos esmė ir tikslai. Interesų konfliktai
5. Lietuvos banko atkūrimas. Lietuvos banko uždavinys ir funkcijos. Lietuvos banko pinigų politika. Lito patikimumo įstatymas. Valiutų valdybos modelis. Jo veikimo principai ir pasekmės
6. Literatūros sąrašas <
Centriniai bankai
1. Centrinių bankų esmė ir atsiradimas. Centrinių bankų vaidmuo ir jų kitimas
Centrinis bankas – tai bankas, su kurio pagalba valstybė kišasi į privačių
bankų reikalus ir kuris, kitaip nei jie, gali spausdinti sau reikalingus pinigus
K. Hepertas, K.Patas
Lietuvos banko biuleteniuose pateikiamas toks centrinio banko apibrėžimas – centrinis bankas, tai valstybinis bankas, kuris vykdo valstybės pinigų politiką, atlieka nacionalinės valiutos emisiją, valdo oficialiąsias tarptautines atsargas, atlieka vyriausybės fiskalinio agento funkciją, reguliuoja kredito institucijų veiklą.
Centriniai bankai yra valstybės įįstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimaliu didinimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika. Svarbiausios centrinio banko funkcijos – ekonomikos reguliavimas, vykdant pinigų politiką, bei bankų banko funkcija. Šios funkcijos pavertė centrinį banką nacionalinės bankų sistemos centru. Jo darbą lemia faktas, kad ššalies ekonomika grindžiama vadinamaisiais centrinio banko pinigais. Šie pinigai reikalingi bankams, kad galėtų savo klientams išmokėti grynuosius pinigus. Kredito įstaigos joms reikalingus pinigus gali gauti iš centrinio banko. Pastarasis nuolat analizuoja pinigų kiekio augimą bei stebi kainų kaitą, ir, atsižvelgdamas į jų pokyčius, taiko pinigų politikos priemones.
Pinigų politika veikia šalies palūkanų bei kainų kaitą ir kontroliuoja pinigų apimtį, t. y. visų apyvartoje esančių pinigų kiekį.
Pagrindiniu centrinio banko tikslu pastaruoju metu laikomas kainų stabilumas. Anksčiau centrinių bankų tikslas (iki 2001 m. kovo 30 dienos, kol įsigaliojo 2001 m. kovo 13 d. priimtas naujasis Lietuvos banko įstatymas, šio tikslo laikėsi ir Lietuvos bankas) buvo palaikyti šalies valiutos išorinį ir vidinį stabilumą. Geriausiai šiuos tikslus gali įgyvendinti šalies centrinis bankas, nes jis gali ddaryti didžiausią įtaką pinigams ir kreditams. Vykdant pagrindinį centrinio banko tikslą, būtina garantuoti tinkamo lygio finansų sistemą ir gerą atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.
Centrinis bankas kitaip dar vadinamas ,,bankų banku”, nes jame komerciniai bankai atidaro korespondentines sąskaitas nacionaline valiuta; be to, centrinis bankas, esant reikalui, teikia komerciniams bankams paskolas. Centrinis bankas nevykdo operacijų su verslo įmonėmis arba gyventojais. Jo klientai – tai komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos bei valstybės įstaigos, kurioms jis teikia įvairias paslaugas. Svarbiausia šiuolaikinio centrinio banko funkcija – fformuoti ir vykdyti šalies pinigų ir kredito politiką, kuri lemia finansinio sektoriaus ir viso šalies ūkio būklę.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo savo veiklą 1694 m. kaip komercinis bankas, per ilgą laiką sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Kitas tokio banko, palaipsniui tapusio centriniu banku pavyzdys – Švedijos Riksbankas, įsteigtas 1668 m. Abu šie bankai, prieš tapdami centriniais bankais, veikė kaip valstybės iždą aptarnavę komerciniai bankai. Nors Švedijos Riksbankas buvo įsteigtas 26 metais anksčiau už Anglijos banką, tačiau Anglijos bankas pirmasis įgijo banknotų emisijos monopolį ir turėjo didelę įtaką centrinio banko institucijos įsitvirtinimui visoje Europoje.
Kitas centrinių bankų atsiradimo būdas siejamas su valdžios priimtais sprendimais steigti naują banką jam iš karto suteikiant centrinio banko funkciją. Tokių bankų pavyzdžiams priskirtini Prancūzijos bankas, JAV Federalinė rezervų sistema ir daugelis kitų centrinių bankų.
Antroji centrinių bankų steigimosi banga buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu susikūrė daug naujų valstybių: Kanada, Kinija, Australija, Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir kt. 1920 m. Briuselyje vykusi tarptautinė konferencija rekomendavo naujoms valstybėms įkurti nacionalinius centrinius bankus tam, kad jos galėtų stabilizuoti savo pinigų sistemas ir glaudžiau bendradarbiauti tarptautinių atsiskaitymų srityje. <
Lietuvos bankas savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio mėn. 2 d., išleisdamas į apyvartą tarpukario litus.
Iš pradžių centriniai bankai buvo vadinami emisiniais bankais, atsižvelgiant į jų turimą monopolinę teisę leisti šalies grynuosius pinigus.
Vėliau, kai centriniuose bankuose savo sąskaitas nacionaline valiuta ėmė laikyti komerciniai bankai, emisiniai bankai pradėti vadinti centriniais bankais, nes jie iš tikrųjų tapo ,,bankų bankais”, ne tik atliekančiais atsiskaitymus tarp bankų, bet ir ėmę skolinti komerciniams bankams, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke pritrūkdavo lėšų atsiskaitymams atlikti.
2. Centrinių bankų funkcijos. Pagrindinės ir papildomos funkcijos
Įprastinės centrinio banko funkcijos yra:
1) leisti į apyvartą šalies pinigus,
2) planuoti ir įgyvendinti pinigų politiką,
3) tvarkyti ir tobulinti užsienio valiutos sistemą, saugoti bei valdyti valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų atsargas, įskaitant tarptautinių rezervų tvarkymą,
4) būti bankų bankininku, įskaitant paskutinio likvidumo šaltinio bankų sistemoje paskolas,
5) organizuoti, prižiūrėti ir, jei reikia, tvarkyti atsiskaitymų, kliringo ir apmokėjimo sistemas,
6) būti bankininku ir ekonominiu patarėju vyriausybei, esant reikalui, laikant vyriausybės sąskaitas bei organizuojant vyriausybės vertybinių popierių pardavimą bei išpirkimą,
7) tinkamai prižiūrėti bankus,
8) rinkti ir skelbti pinigų bei finansinę statistiką.
Be išvardintų funkcijų centriniam bankui kartais dar priskiriamos ir kelios papildomos funkcijos:
1) būti Parlamento ekonominiu patarėju,
2) spausdinti pinigus.
Tačiau ne visur centriniai bankai patys spausdina pinigus, tai atlieka specialios pinigų spaustuvės, dažnai net esančios kitose šalyse.
Kadangi komercinių bankų priežiūrą kkai kuriose šalyse atlieka specialios komercinių bankų bei kitų finansinių institucijų priežiūros institucijos, todėl laikoma, kad ir komercinių bankų priežiūra nėra pagrindinė centrinio banko funkcija.
3. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Centrinių bankų savarankiškumas. Jo esmė ir vaidmuo. Savarankiškumo modeliai
Centrinio banko nepriklausomybės būtinumas grindžiamas šiomis argumentų grupėmis:
– ekonominiais argumentais: Centrinio banko pavaldumas politinėms organizacijoms gali sukelti ,,fiskalinės infliacijos” pavojų. Vyriausybės išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių, vietinių ar užsienio paskolų arba iš centrinio banko pinigų. Jeigu dideli ir nuolatiniai vyriausybės pajamų – išlaidų deficitai bus finansuojami, skolinantis iš centrinio arba komercinių bankų, kuriuos remia centrinis bankas, atsiras didelė infliacija. Kad to nebūtų, centrinio banko sprendimų priėmimo procesas turi būti nepriklausomas nuo fiskalinės politikos proceso, nors tai jokiu būdu nepaneigia jų koordinavimo galimybių. Fiskalinė politika visą dėmesį sukoncentruoja į vyriausybės išlaidas ir mokesčius bei jų įtaką ekonomikai, tuo tarpu pinigų politika privalo susikoncentruoti į pinigų kiekio ir palūkanų normų reguliavimą, siekiant užtikrinti kainų stabilumą. Centrinio banko nepriklausomybė ypač svarbi tais atvejais, kada gali būti dideli biudžeto deficitai, o privataus sektoriaus santaupos yra nepakankamos;
– politiniais argumentais: diskretiška vyriausybės ekonominė politika gali sukelti ūkio raidos ciklus, kartais nulemiančius pinigų stabilumo svyravimus ( ypač prieš rinkimus ). Pinigų politikos veiksmai paprastai veikia ekonomiką
ir kainas ilgą laiką. Taigi, pinigų politikoje reikia daryti sprendimus, kurie atspindėtų ateitį.
,,Pinigai yra politiškai jautriausia prekė, jų valdymas turi būti apsaugotas nuo vienadienės politikos. Leiskime vyriausybei nustatinėti palūkanų normą, ir ji panaudos savo valdžią, kad sukurtų ekonominio augimo bumą prieš pat rinkimus”, – rašė 1995 metais išleistos knygos „Centriniai bankai” ( „The Central Banks”) autoriai, žinomi ekspertai M.Deane ir R.Pringle’as. Dėl to kils nauja infliacijos banga, tiesa, jau po rinkimų [ p. 359 ] ;
– techniniais argumentais: Centrinio banko nepriklausomybė rekomenduojama dar ir todėl, kad ji leidžia pagreitinti sprendimų priėmimo procesą;
– finansiniais argumentais: Centrinis bankas turi turėti galimybę savarankiškai finansuoti savo funkcijas įstatymo rėmuose.
Tarptautinio Valiutos Fondo atstovas Stenlis Fišeris (Stanley Fischer) 1994 metais, švenčiant Anglijos banko įkūrimo 300- ąsias metines, pateikė analitinę medžiagą „Šiuolaikinė centrinė bankininkystė”, kuri įrodo, kad įstatymu nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankišką pinigų politiką yra pagrindinė galimybė, norint išlaikyti nedidelį infliacijos procentą [ p. 295 ]. Šiame darbe Fišeris rėmėsi 1991 metais V.Grilli, D.Masciandaro ir G.Tabellini paskelbtu taip vadinamu GMT indeksu, matuojančiu aštuoniolikos išsivysčiusių šalių centrinių bankų savarankiškumą pagal 15 skirtingų kriterijų, įskaitant valdytojo kadencijos trukmę, ar bankas turi įstatymo ar Konstitucijos numatytą prievolę siekti kainų stabilumo, ar jis savarankiškai nustato trumpalaikes palūkanų normas ir t. t. Įrodymai apie nepriklausomybės privalumus, kaip rodo koreliacija tarp infliacijos ir centrinio banko nepriklausomybės laipsnį atspindinčio GMT indekso, yra triuškinantys. Tokios šalys, kaip Vokietija ir Šveicarija, kurios atitiko daugumą nustatytų centrinio banko savarankiškumo ir nepriklausomybės kriterijų, labai ilgą laiką turėjo mažą infliaciją, o šalys, kaip Portugalija, Graikija, Ispanija, kurios neatitiko kriterijų, kentė nuo aukštos, chroniškos infliacijos. Anglijos bankas buvo paskutinėje vietoje kalbant apie centrinio banko nepriklausomybę. Jo ryšys su finansų ministerija buvo geriausiai apibendrintas p. Tečer ( Thatcher ) vyriausybės ilgalaikio Didžiosios Britanijos finansų ministro Nigelio Lausono ( Nigel Lawson ) 1987 metų ataskaitoje Bendruomenių rūmų komitete: ,,Aš priimu sprendimus, o bankas juos vykdo” (įdomu, jog tas pats ponas Lausonas po 1988 metų infliacijos bangos praleido savo paskutinius metus bandydamas sukurti projektą, numatantį padaryti centrinį banką labiau savarankišką).
Nagrinėjant centrinių bankų savarankiškumo ir nepriklausomybės problemą didelį indėlį įnešė Tel Avivo universiteto ekonomikos profesorius Alex Cukierman. Net keliuose savo knygos skyriuose jis pateikia įvairius testus, analizės medžiagą ir įrodymus, kad šalys, turinčios labiau savarankiškus centrinius bankus, turi stabilesnius pinigus arba mažesnę infliaciją.
Kai žinoma, kad centrinis bankas neskolins vyriausybei, kad ne parlamentarai ar vyriausybė, o centrinis bankas formuos ir vykdys pinigų politiką, labiau pasitikima šalies ekonomika.
Išsamus Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų nepriklausomybės vertinimas, atsižvelgiant į galiojančius šių šalių centrinių bankų įstatymus bei faktišką minėtų bankų veiklą nuo 1992 metų sausio mėn. pateiktas Kustaa Aima 1998 metų birželio mėn. paskelbtame straipsnyje „Centrinių bankų nepriklausomybė Baltijos šalyse” [ p. 5-34 ]. Straipsnio autorius šią problemą nagrinėja nuo 1992 metų todėl, kad 1992 metais visose trijose Baltijos šalyse buvo pradėtos pinigų reformos, o kartu nuo to laiko jų centriniai bankai pradėjo vykdyti normalias centrinio banko operacijas.
Kustaa Aima Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų nepriklausomybę vertina naudodamas jau minėtąjį Grilli-Masciandro-Tabellini (GMT-1991) ir Cukiermano (1992) indeksus. Įvertindamas galiojančiuose įstatymuose suteiktas teises, Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų politinės nepriklausomybės būklę straipsnio autorius vertina gana aukštai, pagal GMT indeksų skalę Latvijos ir Estijos centriniams bankams skirdamas 7, o Lietuvos centriniam bankui – 8 balus iš aštuonių galimų. Didesnis politinės nepriklausomybės indeksas Lietuvos bankui skirtas todėl, kad Lietuvos banko įstatyme nėra numatyta galimybė vyriausybės atstovui dalyvauti centrinio banko valdybos posėdžiuose, kai Latvijos ir Estijos centrinių bankų įstatymai suteikia finansų ministrams galimybę dalyvauti centrinių bankų valdybų posėdžiuose. Tačiau visai kiti GMT indekso balai skiriami vertinant centrinių bankų ekonominę nepriklausomybę: Latvijos centrinio banko ekonominė nepriklausomybė įvertinta 4 balais, Estijos banko – 2 balais, o Lietuvos banko &– tik 1 balu iš 7 galimų. Lietuvos ir Estijos centrinių bankų ekonominės nepriklausomybės indeksai žymiai mažesni todėl, kad šių šalių centrinių bankų nepriklausomybė autoriaus nagrinėjamu laikotarpiu buvo apribota valiutų valdybos nuostatomis. Tiesa, Estijos centrinis bankas ekonominės nepriklausomybės požiūriu vertinamas truputį aukščiau už Lietuvos banką, nes vienas papildomas balas jam skirtas todėl, kad Estijos centrinio banko įstatyme įrašyta nuostata, draudžianti šiam bankui skolinti pinigus vyriausybei arba pirkti vyriausybės vertybinius popierius pirminėje rinkoje. Taigi, sudėjęs centrinio banko politinės ir ekonominės nepriklausomybės balus, straipsnio autorius nustato bendrus GMT indeksus : Latvijos bankui – 11, o Lietuvos ir Estijos bankams – po 9 balus. Palyginus nustatytus indeksus su kitų šalių centrinių bankų nepriklausomybės GMT indeksais, matome, kad Lietuvos ir Estijos centrinių bankų nepriklausomybės būklę galime lyginti su tais pačiais indeksais vertinama Australijos ir Austrijos centrinių bankų nepriklausomybe, o Latvijos centrinio banko nepriklausomybės balas sutampa su Kanados centrinio banko nepriklausomybės įvertinimu bei tik 1-2 balais yra mažesnis už aukščiausiai vertinamą Vokietijos centrinio banko (13 balų) ir Šveicarijos bei JAV centrinių bankų (12 balų) nepriklausomybę.
Vertindamas centrinių bankų nepriklausomybę A.Cukiermano (1992) indeksų pagalba K.Aima pirmąją vietą (ind. 0,85) skiria Latvijos bankui, antrąją vietą (ind. 0,82) – Lietuvos bankui ir trečiąją vietą ( ind. 0,74 )- Estijos bankui. Aukštesnį Latvijos centrinio banko nepriklausomybės įvertinimą nulėmė įstatymu numatyta ilgesnė Latvijos banko valdybos pirmininko kadencijos trukmė – 6 metai, kai Lietuvos ir Estijos centrinių bankų valdybos pirmininkų kadencijai įstatymai numato 5 metus.
Vertindamas ne įstatymu nustatytą, o tikrąją centrinių bankų nepriklausomybę K.Aima kaip ir A.Cukiermanas atsižvelgia į šių šalių centrinių bankų valdybos pirmininkų pasikeitimo tempą, kuris, jų nuomone, ir atspindi tikrąją nepriklausomybę. Nuo 1992 metų pradžios iki 1998 m. birželio mėn. Lietuvos banke dirbo jau ketvirtas valdybos pirmininkas, be to, dar du pirmininkai buvo paskirti laikinai, kai Estijos banke šiose pareigose dirbo tik antras pirmininkas, o Latvijos banko valdybos pirmininkas buvo patvirtintas antrai kadencijai ir iki autoriaus nagrinėjamo laikotarpio pabaigos nepasikeitė. Todėl šiuo požiūriu Lietuvos banko valdybos pirmininkų pasikeitimo tempo indeksas sudaro net 0,75, Estijos banko – 0,38, o Latvijos banko – 0,19. Taigi, atsižvelgiant į A.Cukiermano testus, tikroji Lietuvos banko nepriklausomybė yra Pietų Amerikos šalių lygio. A.Cukiermano 1992 metų analizės medžiagoje ir testuose tik Argentinos centriniam bankui buvo nustatytas dar didesnis valdytojo pasikeitimo tempo indeksas – 0,93.
Centrinio banko nepriklausomybė nuo politinės valdžios paprastai palaikoma siekiant sumažinti galimą vyriausybių infliacinį polinkį.
Vienas iš savarankiško ir nepriklausomo centrinio banko pranašumų yra tas, kad kai finansų ministrai netenka galių kontroliuoti trumpalaikių pinigų politikos
tikslų, pati fiskalinė politika, kaip taisyklė, tampa labiau disciplinuota.
Demokratinėje visuomenėje centriniam bankui būdinga būti nepriklausomam ne tikslo, bet priemonių jam siekti pasirinkimo prasme, nes banko tikslą nustato įstatymas. Tačiau centrinis bankas turi būti laisvas pasirinkti priemones šiam tikslui pasiekti.
Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio metais buvo atnaujinti ne tik Anglijos, bet ir Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Portugalijos, Naujosios Zelandijos, Čilės ir kitų šalių centrinių bankų įstatymai. Vien per laikotarpį nuo 1990 iki 1995 metų net 30 šalių, esančių penkiuose žemynuose, naujai priimtuose įstatymuose buvo teisiškai įtvirtinta padidinta šių šalių centrinių bankų nepriklausomybė.
Pastebima, kad politikai, didindami centrinių bankų nepriklausomybę, bando signalizuoti potencialiems investuotojams apie valstybės pasitikėjimą šiomis institucijomis, nes centriniai bankai siekia ne tik kontroliuoti pinigų pasiūlą, bet ir skatinti finansinį stabilumą, tapti sklandžios vietinių ir tarptautinių mokėjimų sistemos garantais. Tai labai susiję su vis didėjančiu finansų globalizavimu, kuris labai greitai išryškina blogos pinigų politikos kaštus ir todėl didina nepriklausomo centrinio banko vertę. Prekiautojai valiutomis bei investuotojai į vertybinius popierius labai atidžiai stebi centrinių bankų veiklą, jų veiksmus ir vertina juos kaip signalus apie būsimus valstybės ekonominės politikos ir nacionalinio turto vertės pokyčius.
Centrinių bankų nepriklausomybė apima kelis aspektus: funkcinį, asmeninį ir finansinį.
Funkcinė nepriklausomybė parodo centrinio banko autonomiją nustatant pinigų politikos tarpinius tikslus bei įgyvendinant pinigų politikos priemones.
Asmeninė nepriklausomybė laiduojama fiksuojant centrinio banko valdytojo skyrimo pareigoms terminus, kurie yra ilgesni už politinių rinkimų ciklą, mažinant vyriausybės vaidmenį, skiriant valdytoją, ir aiškiai iki kelių gerai suprantamų atvejų, susijusių su nusikalstamais pinigų politikos sprendimais, ribojant galimas valdytojo atleidimo priežastis.
Finansinė nepriklausomybė tarp kitų aspektų reiškia ir nepriklausomybę nuo fiskalinės valdžios. Tai reiškia, kad centrinis bankas negali būti verčiamas prisidėti finansuojant biudžeto deficitą nei tiesiogiai perkant vyriausybės skolos vertybinius popierius nei kitokiais būdais kuriant pinigus “ iš oro “.
Teigiama, kad šalyse, turinčiose nepriklausomus centrinius bankus, tikėtina drausmingesnė vyriausybės veikla, o kartu ir mažesni tose šalyse sukeliamų sukrėtimų padariniai. Labiau savarankiški centriniai bankai yra geriau kvalifikuoti, linkę turėti geresnį mokslinį personalą ir gabius bei patyrusius darbuotojus.
Apibendrindamas centrinių bankų savarankiškumo ir nepriklausomybės problemos teorinius svarstymus bei empyrinius įrodymus, Tarptautinio Valiutos Fondo valdančiojo direktoriaus pirmasis pavaduotojas Stenlis Fišeris, pateikia šias išvadas ir rekomendacijas:
-centrinis bankas privalo turėti aiškiai apibrėžtą tikslą, tai yra kainų stabilumą;
-centrinis bankas turi viešai paskelbti savo vidutinės trukmės politikos tikslus;
-centrinis bankas turi būti atskaitingas dvejopu požiūriu: jis turi būti atsakingas už savo paskelbtų tikslų laikymąsi ir turi būti įpareigotas paaiškinti bei pagrįsti faktais savo vykdomą politiką įstatymus leidžiančiajai valdžiai ir visuomenei;
-centriniam bankui turi būti suteikta teisė nustatyti palūkanų normas ir kitus pinigų politikos kintamuosius, įgalinančius pasiekti jo politikos tikslus;
-centrinis bankas neturi būti įpareigotas finansuoti biudžeto deficitą ir neturi tvarkyti valstybės skolos.
Centrinis bankas turi būti nepriklausomas, bet atskaitingas. Atskaitingumas reiškia, kad informacija apie centrinio banko tikslus ir instrumentus yra viešai prieinama. Kartu turi būti viešai prieinama ir naujausia informacija apie tikslų vykdymą.
Šiandieninėje centrinėje bankininkystėje akcentuojamas atskaitingumas visuomenei. Tai įgyvendinama nuolat skelbiant ir aiškinant duomenis, susijusius su bankų veikla, leidžiant specializuotus leidinius ir biuletenius, rengiant spaudos konferencijas, pranešimus žiniasklaidai bei kitomis viešomis formomis.
Verslo žinių 2001 05 30 d. numeryje (12 p.), remiantis Reuters – Elta pranešimais, teigiama, kad 2001 m. gegužės mėnesį atliktos analitikų apklausos duomenimis, Europos centrinis bankas tarp penkių iš septynių Didžiojo septyneto valstybių centrinių bankų pagal veiklos skaidrumą gavo tik 3,5 balo iš 10 ir atsidūrė paskutinėje vietoje. Ketvirtoje vietoje atsidūrė Japonijos centrinis bankas, gavęs tiktai 5 balus iš 10. Pirmą vietą pagal veiklos skaidrumą užėmė Didžiosios Britanijos centrinis bankas, po kurio sekė JAV federalinio iždo bankas, surinkęs aštuonis balus iš 10. Trečioje vietoje atsidūrė Kanados centrinis bankas, gavęs 7 balus iš 10. Pagal piniginės politikos veiksmingumo rodiklį Didžiosios Britanijos centrinis bankas surinko 8 balus iš 10, JAV ir Kanados centriniai bbankai – po 7 balus, Europos centrinis bankas – 6, o Japonijos – 5 iš 10. Pažymėtina, kad kitų analitikų – Anglijos centrinio banko ekspertų vertinimu, Lietuvos bankas pagal skaidrumo ir viešumo kriterijus buvo pripažintas trečiu tarp visų Vidurio ir Rytų Europos šalių centrinių bankų, po Čekijos ir Estijos centrinių bankų.
2004 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymą (Nr. IX-19983 (Žin., 2004, Nr. 28-869) [IV]), įsigaliojantį nuo 2004 m. gegužės 1 dienos. Jame baigti įtvirtinti pagrindiniai šiuolaikinės centrinės bankininkystės principai bei reikalavimai, keliami Europos Sąjungos šalims.
Lietuvos banko įstatymo 7 straipsnyje skelbiama, kad „Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą“. Ankstesnis Lietuvos banko tikslas buvo – „siekti kainų stabilumo”. Kartu šiame straipsnyje skelbiama, jog „Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui“.
Esant pagrindiniam centrinio banko tikslui – palaikyti kainų stabilumą, platesnė šio tikslo interpretacija turi priklausyti centrinio banko kompetencijai. Pavyzdžiui, Europos centrinis bankas, aiškindamas ką reiškia kainų stabilumas, nurodo, kad tai yra ne daugiau kaip 2 procentais per metus padidėjantis kainų indeksas.
Europos standartus atitinkančios centrinių bankų įstatymdavystės nuostatos pagrįstos tuo, jog politikai neturi kištis į centrinio banko sprendimų formavimą. Šiuo atveju esmė ne ta, kad politikai nežino, ką reikėtų padaryti, bet ta, kad pinigų politika tuo geresnė, kuo mažiau joje trumpalaikės politikos.
Europos sutarties protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos bei Europos centrinio banko statuto, kurį šalys pasirašė 1992 metais, 7 straipsnyje “Nepriklausomumas “ skelbiama: ,,Pagal sutarties 107 straipsnį, naudodamiesi savo teisėmis ir vykdydami uždavinius, kuriuos jiems uždeda sutartis ir šis statutas, nei Europos centrinis bankas, nei bet kuris nacionalinis centrinis bankas, nei bet koks jų sprendimus priimančio organo narys negali reikalauti bei priimti nurodymus iš Bendrijos institucijų ir organų, iš sutartį pasirašiusių šalių vyriausybių ar kitokių organų. Bendrijos institucijos bei organai kaip ir sutartį pasirašiusių šalių vyriausybės įsipareigoja gerbti šį principą ir nesistengti paveikti Europos centrinio banko ar nacionalinių centrinių bankų sprendimus priimančių organų narių jiems vykdant savo pareigas”.
Naujame Lietuvos banko įstatyme (3 straipsnyje) šios nuostatos skamba taip:
1. Lietuvos bankas vadovaujasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, taip pat Europos Bendrijos steigimo sutarties Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto bei kitais Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos bankas taip pat vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Bendrijos steigimo sutarčiai, taip pat Europos Bendrijos steigimo sutarties Protokolui dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos
centrinio banko statuto. Esant prieštaravimų tarp Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.
2. Įgyvendindamas tikslus ir atlikdamas savo funkcijas bei vykdydamas tam reikalingą veiklą, Lietuvos bankas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai ir kiti Lietuvos banko tarnautojai (toliau – Lietuvos banko tarnautojai) turi nesiekti nurodymų ir jų nepriimti iš Europos Sąjungos institucijų ir organų, Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių ar iš jokios kitos institucijos ar organo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos pprivalo gerbti Lietuvos banko nepriklausomumą ir nesiekti daryti įtaką Lietuvos bankui ir Lietuvos banko tarnautojams, kai jie vykdo savo pareigas.“
Lietuvos banko įstatymo 52 straipsnyje numatyta, kad: „Lietuvos banko valdybos pirmininkas du kartus per metus teikia pranešimus Seimui apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę” (žiūr. http://www.lb.lt/lt/leidiniai/2003m_pranesimas.pdf ).
Be to, įstatymo 55 straipsnyje numatyta, kad „Lietuvos bankas ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį leidžia informacinius biuletenius apie pinigų ir finansų rinkos būklę”. Įstatymo 51 straipsnis taip pat numato, kkad „Lietuvos bankas viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį –– pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.”
Tai užtikrina centrinio banko veiklos „skaidrumą” ir sudaro prielaidas pasitikėti jo vykdoma politika.
Aišku, vien nepriklausomybės centriniam bankui neužtenka, jis turi prisiimti atsakomybę už įstatyme suformuluotų tikslų įgyvendinimą. Centrinio banko veiklos sėkmė nemažai priklauso nuo bendradarbiavimo su kitomis valdžios institucijomis, todėl jis negali dirbti vakume arba pats sau. Per pastaruosius metus toks bendradarbiavimas akivaizdžiai sustiprėjo ir tai teikia vilčių, jog reikšmingos makroekonominės problemos bus įveiktos sparčiai ir efektyviai. Ypač svarbus pinigų ir fiskalinės politikos koordinavimas, kuris įgyja vis labiau apčiuopiamas formas.
Vienas iš pagrindinių centrinio banko savarankiškumo požymių yra įstatymu nustatoma centrinio banko valdytojo kadencijos trukmė. Lietuvos banko įstatyme šiuo klausimu perkelta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 126 straipsnio antrosios dalies nuostata, skelbianti, kad Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Įstatyme numatyta, jog „Lietuvos banko valdybos pirmininkas į šias pareigas gali būti skiriamas neribojant kadencijų skaičiaus. Valdybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai į šias pareigas gali būti skiriami ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.“
Europos sutarties protokolo 27 straipsnyje ,,Sąskaitų revizija” numatyta, kad: „Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų sąskaitas tikrina nepriklausomi auditoriai iš šalies. Jie skiriami pagal Valdytojų tarybos rekomendaciją, pritarus Tarybai. Šie auditoriai turi teisę tikrinti visas Europos centrinio banko ir nacionalinių centrinių bankų knygas ir sąskaitas bei gauti visą jų darbui reikalingą informaciją. Naujame Lietuvos banko įstatyme numatyta, kad „Lietuvos banko metinį auditą atlieka audito įmonė, kurią parenka Lietuvos bankas”.
Taigi naujojo Lietuvos banko įstatymo pagrindinės nuostatos konkrečiau apibrėžia Lietuvos centrinio banko bendrąsias ir specialiąsias teisines normas bei yra suderintos su Europos Sąjungos centrinės bankininkystės teisiniais aktais.
4. Pinigų politika: esmė ir vaidmuo. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės: diskonto politika, privalomosios atsargos, atvirosios rinkos operacijos ir kt. Kredito ekspansijos ir restrikcijos esmė ir tikslai. Interesų konfliktai
Centrinis bankas įgyvendina savo tikslus (kainų arba valiutos stabilumą) per savo vykdomą pinigų ir kredito politiką.
Pinigų ir kredito politika vykdoma per kelis tarpusavyje susijusius faktorius: kreditavimo galimybę, atsižvelgiant į poreikius kreditui, pinigų kiekį, skolinimosi kaštus, kapitalo kainą rinkoje ir bendrą ekonomikos likvidumą.
Žemiau pateikiamas supaprastintas centrinio banko balansas.
Centrinis bankas
Turtas (aktyvai) Įsipareigojimai (pasyvai)
___________________________________________________________________________________
Užsienio turtas (oficialiosios atsargos) Išleisti į apyvartą pinigai
Vyriausybės vertybiniai popieriai Komercinių bankų korespondentinės sąskaitos (privalomosios atsargos)
Paskolos bankams Komercinių bankų indėliai
Materialus turtas Vyriausybės indėliai
Įsipareigojimai užsieniui (TVF paskolos, atpirkimo sandoriai)
Banko kapitalas
Orientuotoje į rinką ekonomikoje centrinis bankas veikia pinigų ekspansiją, kontroliuodamas bankų likvidumo augimą (t. y. komercinių bankų rezervus centriniame banke). Egzistuoja ryšys tarp bankų likvidumo augimo ir ppinigų ekspansijos. Tai susiję su bankų prievole laikytis privalomųjų rezervų reikalavimų iš vienos pusės bei dar daugiau su tuo, kad patiems bankams reikalingas likvidumas bankinei veiklai vykdyti (atsiskaitymams atlikti negrynaisiais pinigais per atsiskaitymų sistemą bei patenkinti indėlininkų, kurie nori atsiimti grynuosius pinigus, norus).
Centriniai bankai negali tiesiogiai kontroliuoti pinigų masės didinimo. Tačiau jie gali paveikti pinigų masės augimą netiesiogiai, kontroliuodami pinigų bazės didėjimą. Pinigų bazė arba rezerviniai pinigai, tai centrinio banko išleistų į apyvartą pinigų ir komercinių bankų rezervų, laikomų centriniame banke litais bei užsienio valiutomis, suma. Šie rezervai paprastai laikomi kaip įstatymiškai privalomos komercinių bankų privalomosios atsargos centriniame banke, reikalingos einamiesiems atsiskaitymams vykdyti bei bankų likvidumui užtikrinti. Šie rezervai kasdien gali svyruoti apie reikalaujamą sumą, būdami didesni ar mažesni, tačiau reikalaujama, kad jų vidurkio suma per atitinkamą laikotarpį (dažniausiai mėnesį) turi būti ne mažesnė už tam laikotarpiui nustatytą privalomųjų atsargų dydį. Jei bankai to nesilaiko, jie moka didžiules baudas.
Pinigų bazė yra susijusi su bendru pinigų kiekiu per pinigų multiplikatorių. Jis nustatomas kaip santykis tarp pinigų kiekio ir pinigų bazės bei parodo kiek kartų padidės pinigų kiekis padidinus pinigų bazę. Pavyzdžiui, jei pinigų (P1) multiplikatorius Lietuvoje svyruoja apie 1,4, o pinigų (P2) multiplikatorius svyruoja apie 2,4, tai galime laukti, kad ppadidinus pinigų bazę 100 mln. litų, pinigai P1 padidės 140 mln. litų, o pinigų kiekis P2 padidės 240 mln. litų.
Kadangi pinigų multiplikatorių duomenis ir galimus svyravimus galima numatyti iš esamų centrinio banko balanso duomenų statistikos, centrinis bankas gali atitinkamai planuoti galimą pinigų bazės pokyčių poveikį pinigų siaurąja ir plačiąja prasme plėtrai. Vėliau laukiamas pinigų kiekio pokytis siejamas su šalies BVP augimu ir infliacija. Tiesa, tam būtina gan nemažo laikotarpio (bent 10 metų) pinigų statistika. Todėl gana sudėtinga pradėti taikyti tokį pinigų kiekio pokyčių bei jų multiplikatorių programavimą tokiose šalyse, kurios tik neseniai yra įsivedę savus pinigus ir neturi patikimų savo pinigų statistikos duomenų.
Ryšys tarp bankų likvidumo ir pinigų ekspansijos tvarkomas per palūkanų normas, kurias nustato rinka.
Palūkanų normos gali paveikti pinigų pasiūlą dviem būdais:
1) per centrinio banko komerciniams bankams teikiamų kreditų palūkanų normas. Palūkanų norma arba paskolos kaina yra pagrindinis kredito ekspansijos veiksnys. Aukštesnės palūkanų normos lėtina kredito augimą ir gali visai jį sumažinti, o žemesnės palūkanų normos gali sąlygoti kredito ekspansiją;
2) palūkanų normų svyravimai gali sukelti kapitalo judėjimus tarp šalies ir užsienio, sąlygojančius šalies piniginio vieneto keitimo kurso pokyčius arba grynųjų užsienio aktyvų, kuriuos sudaro visi užsienio valiutos rezervai, laikomi bankuose, sumažinti bankų užsienio valiutos įsipareigojimais užsieniečiams, kitimą. Pastarųjų
pokyčiai taip pat veikia pinigų pasiūlą.
Centrinis bankas gali daryti įtaką ir pinigų ekspansijai ir palūkanų normoms. Kadangi centrinis bankas yra ,,bankų bankas”, kuriame komerciniai bankai laiko savo korespondentines sąskaitas, todėl jis gali įvertinti bankų sistemos likvidumo būklę, panaudodamas savo balanso duomenis, atspindinčius ir komercinių bankų laisvų lėšų likučius centriniame banke.
Pagrindinis rodiklis, kurį turi reguliuoti centrinis bankas – tai perteklinės privalomųjų rezervų atsargos bankų sistemoje. Jei bankų sistemoje atsiranda didesnis privalomųjų rezervų perteklius, viršijantis centrinio banko numatytas pinigų pasiūlos apimtis, ttai šis perteklius turėtų būti pašalintas iš sistemos. Tuomet, kai bankų sistema turi mažiau likvidžių lėšų, nei numatyta centrinio banko pinigų plėtros apimtyse, tai centrinis bankas turėtų padidinti likvidumą bankų sistemoje.
Centrinis bankas gali padidinti bankų sistemos likvidumą:
1) teikdamas paskolas bankams,
2) pirkdamas užsienio valiutą iš komercinių bankų,
3) pirkdamas iš komercinių bankų vyriausybės vertybinius popierius,
4) sumažindamas privalomąsias atsargas,
5) rediskontuodamas vekselius ar kitus centriniam bankui priimtinus skolinius įsipareigojimus. Centrinis bankas gali sumažinti bankų likvidumą:
1) išieškodamas iš bankų jiems suteiktas paskolas,
2) parduodamas užsienio valiutą komerciniams bankams,
3) parduodamas komerciniams bankams savo aarba vyriausybės išleistus vertybinius popierius,
4) padidindamas privalomąsias atsargas,
5) savo nustatyta tvarka ir sąlygomis priimdamas indėlius litais iš komercinių bankų.
Jei vyriausybės lėšos yra laikomos centriniame banke, tai tuomet, kai vyriausybei mokami mokesčiai ar ji gauna kitas pajamas nacionaline valiuta, bankų sistemos likvidumas sumažėja, oo kai vyriausybė perveda iš savo sąskaitos į komercinius bankus pinigus biudžeto įstaigų tarnautojų atlyginimams ar kitoms išlaidoms išmokėti, tuomet bankų sistemos likvidumas padidėja.
Pagrindinis centrinio banko uždavinys orientuotoje į rinką ekonomikoje yra įvertinti skirtingus veiksnius, turinčius įtakos bankų likvidumui, ir panaudoti savo turimus svertus bankų sistemos likvidumui reguliuoti taip, kad siekiamas rezultatas atitiktų centrinio banko pinigų politikos tikslus.
Siekiant skatinti komercinius bankus savo likvidumo poreikius pirmiausia tenkinti tarpbankinėje rinkoje, t. y. skolinantis iš kitų šalies bankų, bei norint, kad komerciniai bankai nepiktnaudžiautų skolinimosi iš centrinio banko galimybe, paprastai centriniai bankai naudoja bent kelias priemones:
1) nustato gana trumpą (savaitės, dviejų savaičių ar mėnesio) paskolų terminą,
2) už centrinio banko teikiamas paskolas ima didesnes nei šalies tarpbankinėje rinkoje palūkanas,
3) riboja skolinimo komerciniams bankams dydį.
Centrinis bankas gali vvykdyti savo pinigų politiką darydamas įtaką komercinių bankų rezervams centriniame banke, naudodamas šiuos pinigų politikos instrumentus:
1) diskonto operacijas,
2) atvirosios rinkos operacijas,
3) privalomųjų atsargų reikalavimų keitimus.
Diskonto operacijas sudaro centrinio banko paskolos komerciniams bankams, perkant iš jų centriniam bankui priimtinus skolos dokumentus (vekselius) prieš skolos mokėjimo terminą, atskaitant palūkanas už laiką nuo dokumento pirkimo iki skolos grąžinimo dienos.
Pagal seną centrinio banko tradiciją, kuri atsirado Anglijoje, diskonto palūkanų norma būdavo nustatoma pakankamai aukšta, kad būtų ,,baudos norma” ir neskatintų skolintis pinigų iš centrinio bbanko.
Centrinio banko pareiga yra nuolat peržiūrėti diskonto ir kitas savo palūkanų normas ir nuspręsti, ar reikia ar nereikia jas keisti, atsižvelgiant į siekiamus pinigų politikos tikslus. Centrinio banko paskolų palūkanos nustatomos aukštesnės už šalies pinigų rinkos palūkanas.
Atvirosios rinkos operacijos – tai centrinio banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į pinigų rinkos, o ne atskiros kredito institucijos padėtį, kredito įstaigoms tiesiogiai ar netiesiogiai konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku.
Paprastai paskolos bankų likvidumui padidinti suteikiamos per centrinio banko skelbiamus paskolų aukcionus, o likvidumo perteklius iš bankų sistemos išimamas paskelbus indėlių centriniame banke aukcionus.
Nuolatinės skolinimo ir skolinimosi galimybės – tai centrinio banko suteiktos galimybės šalyje veikiantiems bankams ar kitoms kredito įstaigoms jų iniciatyva padėti indėlį centriniame banke (paskolinti) arba pasiskolinti iš centrinio banko nacionalinę valiutą iš anksto nustatytomis sąlygomis: palūkanų normomis, galimais kiekio, trukmės ir procedūriniais apribojimais. Centrinio banko nustatytos nuolatinių galimybių palūkanų normos ,,įrėmina” pinigų rinkos palūkanų normas, suteikdamos joms viršutines ir apatines ribas. Palūkanų normų ,,lubų” vaidmenį atlieka ribinių skolinimosi galimybių (marginal lending facility) palūkanų norma, viduryje atsiduria pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma, o ,,grindimis” tampa centrinio banko siūlomos palūkanos už galimus indėlius (deposit facility) centriniame banke (pavyzdžiui, ECB nnuo 2003 m. birželio 6 d. nustatė atitinkamai tokias skolinimo komerciniams bankams bei galimų indėlių centriniame banke normas: 3,00, 2,00 ir 1,00 procentas).
Privalomosios atsargos. Kredito įstaigų įsipareigojimas laikyti dalį savo įsipareigojimų centriniame banke. Privalomosios atsargos yra pinigų politikos priemonė, padedanti reguliuoti pinigų pasiūlą ir bankinės sistemos likvidumą.
Fiksuoto ar kintamo valiutos kurso pasirinkimas. Fiksuoto ar kintamo valiutos kurso pasirinkimą lemia ekonominė aplinka bei tikėtina ekonomikos raida.
Fiksuotas kursas:
1) garantuoja pasitikėjimą šalies valiutos kokybe,
2) garantuoja nemenką pažangą mažinant infliaciją.
Tačiau, esant fiksuotam valiutos kursui, būtini tam tikri vyriausybės veiklos suvaržymai, griežta finansinė politika.
Fiksuotas valiutos kursas gali sukelti didelius prekybos partnerių santykinių kainų skirtumus (nors pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalyse dažnai gelbsti tam tikri santykiniai atlyginimų lygio ir kiti pranašumai).
Esant fiksuotam kursui, prisitaikymo prie išorinių sukrėtimų ar santykinio konkurencingumo pasikeitimo našta tenka kitoms ekonomikos dalims.
Fiksavus šalies valiutos kursą, efektyviausi svertai ir pagrindinė atsakomybė už optimizacinį ekonomikos reguliavimą tenka šalies vyriausybės fiskalinei politikai.
Kintamas valiutos kursas.
Esant kintamam valiutos kursui, yra galimybė sušvelninti išorinius sukrėtimus ar spaudimą (pvz., esant didelei importo augimo tendencijai). Tačiau perdėtas kurso lankstumas gali kelti grėsmę stabilizacijai ir ekonomikos pertvarkymui. Be to, visi įtarimai, kad valiuta gali būti susilpninta, automatiškai lemia didesnes palūkanų normas arba, kitais žodžiais tariant, papildomą naštą ekonomikai.
5. Lietuvos bbanko atkūrimas. Lietuvos banko uždavinys ir funkcijos. Lietuvos banko pinigų politika. Lito patikimumo įstatymas. Valiutų valdybos modelis. Jo veikimo principai ir pasekmės
Mūsų ateities supratimas glūdi mūsų istorijoje. Todėl reikėtų pažvelgti į praeitį ir pabandyti suprasti, kas gi lėmė mūsų šalies centrinio banko atsiradimą ir jo veiklą.
Nacionaliniai pinigai, šalių centriniai bankai ir bankų sistemos – tai valstybės ekonominio savarankiškumo pamatas ir ūkio politikos svertas. Kadangi Nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvenimą 1940 m. nutraukė Tarybų Sąjungos okupacija, Lietuvos ūkis ilgiems dešimtmečiams buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, o iš Lietuvos banko istorijos buvo išbraukta kelių kartų centrinės bankininkystės evoliucija.
Vėl atkurti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę ir Lietuvos banką buvo lemta tik po 50 metų. Pažymėtina, kad Lietuvos banko atkūrimo istorijos teisinė pusė yra gana unikali. Lietuvos banko atkūrimas buvo įteisintas dar prieš paskelbiant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimą. Paskutinė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1990 m. vasario 13 dieną priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos banko įsteigimo”, kuriame „ryšium su 1989 m. gegužės 18 d. priimtu Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymu” nutarė ,,Įsteigti nuo 1990 m. kovo 1 d. Lietuvos banką”.
Po pusšimčio okupacijos metų, kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė Nepriklausomybę, teko vėl iš naujo kurti nacionalinę pinigų ir bankų sistemą. 1990 metais atkuriamam Lietuvos
bankui iškilo dvigubas uždavinys – ne tik suformuoti banką, bet ir, „peršokus” tuos penkiasdešimt metų, įaugti į sudėtingą pasaulinį centrinės bankininkystės organizmą. Vėl susidurta su panašiomis problemomis kaip ir 1918–1922 m., nes Lietuvoje cirkuliavo svetimos valstybės infliaciniai pinigai, trūko kapitalo ir rinkos ekonomiką perprantančių bankų specialistų.
Dabartinio Lietuvos banko kūrimas prasidėjo 1990 m. kovo 13 d., Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui paskyrus pirmąjį atkurto centrinio banko valdybos pirmininką. Bankui viską teko pradėti iš naujo: ieškoti patalpų, specialistų, nagrinėti pprieškario Lietuvos banko ir nūdienos užsienio centrinių bankų patirtį, kurti bankininkystės veiklą reguliuojančių teisinių aktų projektus.
Perėjimas iš komandinio ūkio į rinkos ekonomiką yra sudėtingas ir skausmingas procesas. Jame labai aktualios bankų ir finansų sistemų stabilumo bei patikimumo problemos. Naujai atkurtą centrinį banką grūdino ekonominė blokada, rublio ir talono infliacija, atsiskaitymų suirutė ir savi politiniai skersvėjai. Jam teko išgyventi kelerius metus užtrukusį tapsmą tikruoju Lietuvos centriniu banku, savų pinigų leidėju ir savarankiškos pinigų politikos kūrėju, iki pagaliau šalyje buvo suformuota klasikinė ddviejų lygių nacionalinės bankininkystės sistema. Kartu atkurtojo Lietuvos banko pirmasis dešimtmetis parodė, kad Lietuvoje nebuvo pamirštos gražiausios tarpukario bankininkystės tradicijos, kad šalyje yra daug kūrybingų, savo profesijai atsidavusių žmonių. Vyresniosios kartos patirtis ir jaunųjų specialistų entuziazmas bei bendradarbiavimas su tarptautinių ffinansinių organizacijų ir užsienio centrinių bankų specialistais padėjo sukurti tai, ką šiandien turime.
Lietuvos bankas, kaip ir kitos valstybės institucijos, eidamas valstybingumo įtvirtinimo keliu, savo nuoseklia veikla siekė atkurti visavertį, šiandienos reikmes atitinkantį modernų centrinį banką.
Lietuvos bankas atlieka keturias pagrindines funkcijas: jis yra emisijos bankas, bankų bankas, valstybės iždo agentas ir užsienio aktyvų valdytojas. Jis teikia paskolas, licencijuoja ir prižiūri kredito įstaigas, bet neatlieka tiesioginių operacijų su įmonėmis ir gyventojais.
Per pastaruosius metus Lietuvos bankas gerokai pažengė į priekį kurdamas aktyvią ir lanksčią pinigų politiką. Būtinos reformas buvo grindžiamos laipsniškumo ir atsargumo principais, siekiant, kad kiekvienas žingsnis būtų argumentuotas, kruopščiai parengtas, o vienos ar kitos įgyvendinamos priemonės stiprintų visuomenės pasitikėjimą Lietuvos banko politika.
Dėl lito stabilumo, vertinamo kaip pagrindinis banko vykdomos ppolitikos matas, sulaukta visuomenės pasitikėjimo, kuris bankui yra labai svarbus. Suprasdamas, brangindamas ir siekdamas išlaikyti šį visuomenės įvertinimą, Lietuvos bankas laipsniškai plėtoja pinigų politiką ir imasi svarbesnio vaidmens ir didesnės atsakomybės šalies ekonomikos raidoje.Lietuvos bankui draudžiama skolinti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms, valstybės ir savivaldybių įmonėms arba pirkti jų vertybinių popierių pirminėje rinkoje. Pagal sutartį su Lietuvos Respublikos finansų ministerija Lietuvos bankas atlieka tik iždo agento vaidmenį – organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių išleidimą, išpirkimą iir palūkanų už juos išmokėjimą. Jis valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja įgyvendindamas Lietuvos banko pagrindinį tikslą ir užtikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą. Jis investuoja oficialiąsias atsargas į užsienio vyriausybių ir tarptautinių organizacijų vertybinius popierius, terminuotuosius indėlius centriniuose, tarptautiniuose ir komerciniuose bankuose, sudaro trumpalaikių investicijų atpirkimo sandorius.
2004 m. vasario 5 d. priimtas Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymas skelbia, kad Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei. Lietuvos bankas yra Europos centrinių bankų sistemos dalis. Lietuvos banko veiklos reglamentavimas suderintas su šio įstatymo priede nurodytais Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos bankas turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja šio įstatymo nustatytu mastu, tvarka ir sąlygomis. Lietuvos banką steigia ir likviduoja Seimas.
Lietuvos banko teisinis statusas. Lietuvos bankas yra juridinis asmuo. Lietuvos bankas turi antspaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos bankas”. Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje, Gedimino pr. 6. Lietuvos valstybė neatsako už Lietuvos banko prievoles ir Lietuvos bankas neatsako už Lietuvos valstybės prievoles.
Lietuvos banko nepriklausomumas. Lietuvos bankas vadovaujasi Europos Bendrijos steigimo sutartimi, taip pat Europos Bendrijos steigimo sutarties Protokolu dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto bei kitais Europos Sąjungos teisės aktais. Lietuvos bankas taip pat vvadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Bendrijos steigimo sutarčiai, taip pat Europos Bendrijos steigimo sutarties Protokolui dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto. Esant prieštaravimų tarp Lietuvos Respublikos teisės aktų ir tarptautinių sutarčių, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis.
Įgyvendindamas tikslus ir atlikdamas savo funkcijas bei vykdydamas tam reikalingą veiklą, Lietuvos bankas, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai ir kiti Lietuvos banko tarnautojai (toliau – Lietuvos banko tarnautojai) turi nesiekti nurodymų ir jų nepriimti iš Europos Sąjungos institucijų ir organų, Europos Sąjungos valstybių narių vyriausybių ar iš jokios kitos institucijos ar organo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos privalo gerbti Lietuvos banko nepriklausomumą ir nesiekti daryti įtaką Lietuvos bankui ir Lietuvos banko tarnautojams, kai jie vykdo savo pareigas.
Lietuvos bankas palaiko ryšius ir sudaro sutartis su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis. Lietuvos bankas gali atstovauti Lietuvos Respublikai tarptautinėse finansų institucijose.
Lietuvos banko išimtinė teisė leisti pinigus. Pinigų emisijos teisę turi tik Lietuvos bankas. Jis:
1) įstatymų nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus;
2) nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, išima iš apyvartos banknotus ir monetas, pakeičia juos kitais ir apie tai paskelbia vviešai, organizuoja pinigų gaminimą, gabenimą bei saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų keitimo bei naikinimo tvarką, Lietuvos Respublikos banknotų ir monetų atvaizdų naudojimo tvarką, sudaro atsarginius banknotų ir monetų fondus, atlieka Lietuvos Respublikos pinigų ir Europos Sąjungos bendros valiutos banknotų ir monetų ekspertizę.
Lietuvos bankas yra nacionalinis analizės centras ir nacionalinis monetų analizės centras Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos banko pagrindinis tikslas. Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekonominę politiką, kiek ji neprieštarauja Lietuvos banko pagrindiniam tikslui.
Lietuvos banko funkcijos ir veikla. Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą, atlieka šias funkcijas:
1) vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;
2) formuoja ir vykdo pinigų politiką;
3) nustato lito reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;
4) valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;
5) atlieka valstybės iždo agento funkcijas;
6) išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą, taip pat išduoda ir atšaukia leidimus steigti užsienio valstybių kredito įstaigų skyrius bei atstovybes ir jiems veikti bei prižiūri užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka;
7) nustato Lietuvos Respublikos kredito įstaigų ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyrių, veikiančių Lietuvos Respublikoje, finansinės apskaitos principus
ir atskaitomybės tvarką;
8) skatina patvarų ir veiksmingą mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų veikimą;
9) renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą.
Lietuvos bankui vadovauja Lietuvos banko valdyba. Valdybą sudaro Lietuvos banko valdybos pirmininkas, du jo pavaduotojai ir du valdybos nariai. Lietuvos banko valdybos pirmininku, jo pavaduotojais ir valdybos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu jiems iki paskyrimo dienos nnesukakę 65 metai.
Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Seimas Respublikos Prezidento teikimu.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria ir atleidžia prieš terminą Respublikos Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas į šias pareigas gali būti skiriamas neribojant kadencijų skaičiaus. Valdybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai į šias pareigas gali būti skiriami ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Lietuvos banko valdybos funkcijos ir veikla. Lietuvos banko valdyba: <
1) nustato Lietuvos banko pinigų politikos programą;
2) nustato rediskonto, paskolų, indėlių, atviros rinkos operacijų Lietuvos banke ir kredito įstaigų privalomųjų atsargų sudarymo bei laikymo Lietuvos banke tvarką, nustato kitų pinigų politikos priemonių taikymo tvarką;
3) nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir ooficialaus lito kurso skaičiavimo tvarką;
4) nustato Lietuvos banko užsienio atsargų valdymo, naudojimo ir disponavimo jomis principus ir tvarką;
5) nustato Lietuvos banko išleidžiamų skolos vertybinių popierių emisijos ir apyvartos tvarką;
6) nustato kredito įstaigų riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius bei skaičiavimo metodiką;
7) priima nutarimus;
8) sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansų institucijose, jei tai susiję su Lietuvos banko funkcijomis;
9) sprendžia pinigų išleidimo ir išėmimo iš apyvartos bei kitus su tuo susijusius klausimus, nustatytus šio įstatymo 6 straipsnyje;
10) steigia Lietuvos banko skyrius, atstovybes, įmones ir įstaigas savo funkcijoms atlikti, taip pat sprendžia klausimus dėl įmonių, įstaigų, susijusių su Lietuvos banko funkcijomis, akcijų (jų dalies) įsigijimo;
11) tvirtina Lietuvos banko struktūrą;
12) nustato Lietuvos banko tarnautojų tarnybos (darbo) principus ir ttarnautojo statusą, tvirtina valdybos darbo reglamentą;
13) taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones kredito įstaigoms;
14) sprendžia klausimus dėl bankroto bylų iškėlimo kredito įstaigoms;
15) tvirtina Lietuvos banko biudžetą;
16) nustato Lietuvos banko finansinės apskaitos politiką, tvirtina metinę finansinę ataskaitą ir finansinių metų pelno paskirstymą;
17) nustato Lietuvos banko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, taip pat pirkimų tvarką;
18) išduoda ir atšaukia licencijas ir leidimus kredito įstaigoms;
19) vykdo kitą veiklą, susijusią su Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimu.
Lietuvos banko valdybos posėdžiai rengiami prireikus, bet nne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį. Valdybos posėdžių rengimo tvarką nustato Lietuvos banko valdybos darbo reglamentas.
Lietuvos banko kapitalas. Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas ir atsargos kapitalas. Įstatinis kapitalas – 200 mln. litų. Jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir (ar) Lietuvos banko pelno. Atsargos kapitalas sudaromas iš Lietuvos banko pelno.
Lietuvos banko pajamos. Lietuvos banko pajamas sudaro:
1) palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;
2) palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams išduotas paskolas;
3) pajamos, gautos už pinigų leidimą;
4) pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka išduotas garantijas;
5) pajamos, gautos už kitas operacijas, kurios neprieštarauja įstatymams.
Lietuvos banko išlaidos. Lietuvos banko išlaidas sudaro:
1) palūkanos, mokamos už kredito įstaigų depozitus, laikomus Lietuvos banke;
2) išlaidos užsienio operacijoms vykdyti;
3) palūkanos, išmokėtos už užsienio paskolas;
4) išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta, tauriaisiais metalais bei vertybiniais popieriais ir su garantijų išdavimu;
5) išlaidos, susijusios su pinigų gamyba, išleidimu ir pinigų apyvarta;
6) ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto amortizacijos išlaidos;
7) bendros eksploatacijos išlaidos;
8) išlaidos personalui;
9) kitos specifinės išlaidos, kurios yra būtinos Lietuvos banko funkcijoms atlikti ir neprieštarauja įstatymams.
Lietuvos banko pelnas (nuostolis). Lietuvos banko ffinansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų atimant išlaidas.
Lietuvos banko nuostolio padengimas ir pelno paskirstymas. Operacijos, susijusios su Lietuvos banko nuostolio padengimu ir pelno paskirstymu, atliekamos po metinės finansinės ataskaitos patvirtinimo. Finansinių metų nuostolis dengiamas Lietuvos banko atsargos kapitalu. Finansinių metų pelnas skirstomas šia eilės tvarka:
1) praėjusių finansinių metų nepadengtiems nuostoliams dengti;
2) į valstybės biudžetą įmokama Lietuvos banko pelno įmoka, lygi 50 procentų Lietuvos banko finansinių metų pelno ar jo dalies, likusios po pelno dalies skyrimo pagal šios dalies 1 punkto nuostatas;
3) pelno dalis, likusi po pelno paskirstymo pagal šios dalies 1 ir 2 punktų nuostatas, skiriama lygiomis dalimis įstatiniam ir (arba) atsargos kapitalui. Kai įstatiniam kapitalui iki šio Įstatymo 20 straipsnyje nustatyto dydžio reikia mažiau, skiriama reikiama suma, o likusi suma skiriama atsargos kapitalui.
Lietuvos banko pelno įmoka įmokama į valstybės biudžetą vieną kartą per metus, ne vėliau kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos.
Lietuvos bankas nemoka jokių mokesčių ir rinkliavų, išskyrus šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatytą įmoką.
Pabandykime kiek išsamiau apžvelgti Lietuvos banko atkūrimo bei jo veiklos pastaraisiais metais kelią.
Lietuvos banko pinigų politika.
Kadangi 1990 – 1992 metais vis dar priklausėme rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl daugiausia pastangų buvo skirta pasirengti įvesti ssavus pinigus, taip pat rengti įstatymus, reguliuojančius sparčiai besikuriančių komercinių bankų veiklą.
1992 metų spalio 1 dieną buvo įvesti laikinieji pinigai talonai, o rubliai išimti iš apyvartos. Ėmė cirkuliuoti savi pinigai, ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. Pagrindinis to laikotarpio uždavinys buvo sukaupti užsienio valiutos atsargas, sukurti materialų pagrindą ir teisines sąlygas centrinio banko veiklai, sumažinti infliaciją. 1993 metų vasarą buvo įvestas litas, imta drąsiau taikyti pirmąsias pinigų politikos priemones, aktyviau palaikyti stabilų lito kursą. Įvedęs litą, Lietuvos bankas nuslopino triženklę infliaciją ir kryptingomis intervencijomis stabilizavo lito kursą JAV dolerio atžvilgiu. Valiutų valdybos išvakarėse lito kursas svyravo nedaug – nuo 3,9 iki 4 litų už vieną dolerį.
Pastarąjį etapą galima apibūdinti kaip Lietuvos banko taikytą reguliuojamo lito kurso režimą, kai ypatingas dėmesys buvo skiriamas pinigų kiekio pokyčiams. Jau tuomet gana svarbus vaidmuo teko Lietuvos banko rengiamiems terminuotųjų indėlių ir paskolų aukcionams. Būtent tuo metu išryškėjo pagrindinis aspektas, lėmęs tolimesnę Lietuvos banko pinigų politikos raidą. Suprasdamas stabilaus lito ir užsienio valiutos kurso svarbą šalies ekonomikai, Lietuvos bankas vis labiau ėmė orientuoti savo operacijas stabiliam lito kursui palaikyti. Tačiau, kadangi po talono, o vėliau lito įvedimo buvo praėjęs dar labai mažas laiko tarpas, nebuvo galima gauti patikimų duomenų apie
pinigų bei ekonomikos pokyčius ir besiformuojančias tendencijas. Todėl nebuvo įmanoma teisingai numatyti ekonomikos raidos bei nustatyti priimtinų pinigų augimo rodiklių, kuriuos galėtume naudoti kaip tarpinį pinigų politikos tikslą.
Stabilus valiutos kursas mažos ir atviros ekonomikos šalyje galėjo veikti kaip priimtina priemonė siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu. Tai buvo įgyvendinta naudojant valiutų valdybos principus, kurie buvo įteisinti Lito patikimumo įstatymu, įsigaliojusiu 1994 metų balandžio 1 dieną. Tai reiškia: pirma, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip šimtu procentų būti ppadengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o antra, kad pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui. Fiksuoto valiutos kurso režimas sėkmingai veikia ir pasiekia pusiausvyrą tuomet, kai sudarytos galimybės laisvai svyruoti palūkanų normoms bei kisti kainoms. Lietuvos vidaus palūkanų normas lemia palūkanų lygis bazinės valiutos šalyje (JAV), o nuo 2002 metų vasario mėnesio 2 dienos, persiejus litą prie naujos bazinės valiutos – euro, euro zonoje ir tarptautinėse rinkose bei mūsų šalies ir lito valiutos rizika. Joms taip ppat turi įtakos sezoninės priežastys ir kiti vidaus bei užsienio faktoriai. Fiksuotas valiutos kursas automatiškai neužtikrina tokių pat palūkanų ir infliacijos dydžio rodiklių, kurie yra bazinės valiutos šalyje, tačiau padeda greičiau pasiekti žemesnę palūkanų normą ir mažinti infliacijos tempus.
Lito ppatikimumo įstatymas pakoregavo ir Lietuvos banko pinigų politikos priemonių naudojimą. Komercinių bankų privalomosios atsargos imtos naudoti kaip bankų sistemos nuolatinį likvidumą palaikanti priemonė, o terminuotųjų indėlių ir paskolų aukcionai buvo nutraukti. Susidarančios laikinos bankų likvidumo problemos buvo sprendžiamos naudojant Lietuvos banko, kaip paskutinio skolintojo, funkciją.
Lietuvos banko veiklos pokyčiai buvo įtvirtinti Lietuvos banko pinigų politikos programoje 1997–1999 m. Programoje buvo numatyta: aktyviai naudoti Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijas, siekiant skatinti finansų rinkos plėtrą; pakeisti lito kurso orientaciją ir siekti stabilaus lito kurso stiprių užsienio valiutų atžvilgiu iki tol, kol bus įgyvendintas strateginis Lietuvos siekis – įstoti į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą. Lietuvos banko strateginė užduotis – sudaryti visas sąlygas tam, kad Lietuvos bankas atitiktų Ekonominės ir pinigų sąjungos reikalavimus, keliamus ccentriniams bankams. Atvirosios rinkos operacijos iš dalies pakeitė likvidumo paskolas, anksčiau teiktas atsiradusioms laikinoms bankų likvidumo problemoms spręsti.
Lietuvos banko valdybai 1999 m. liepos 1 dieną patvirtinus Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptis, buvo sukurta nauja atvirosios rinkos operacijų vykdymo koncepcija, numatanti išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kurso režimui.
Šio dokumento tikslas – apibrėžti Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptis, nusakant tikslus, sąlygas ir ribas, esant fiksuoto lito kurso režimui, bei numatyti ppinigų politikos priemonių tobulinimą, atsižvelgiant į ekonominės aplinkos pokyčius bei Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos nare, o vėliau – ir atitikti narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje keliamus reikalavimus.
Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptis lemia:
1) fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas litų keitimas į bazinę valiutą (valiutas) ir bazinės valiutos (valiutų) į litus;
2) Lietuvos banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą.
Lietuvos bankas pagrindinio tikslo siekia įstatymų nustatyta tvarka pasirinkdamas bazinę valiutą ir išlaikydamas fiksuotą lito kursą.
Fiksuoto kurso sąlygomis bendrą palūkanų lygį lemia fundamentalūs ir nefundamentalūs veiksniai.
Prie fundamentalių veiksnių priskiriami:
1) mokėjimų balanso būklė;
2) bendroji ekonomikos konjunktūra (bendrojo vidaus produkto, infliacijos ir nedarbo dinamika bei prognozės);
3) šalies rizika;
4) bazinės valiutos palūkanų lygis ir jo kitimo tendencijos;
5) tarptautinių finansų rinkų tendencijos, darančios įtaką investicijų į kylančias rinkas, kurioms priklauso ir Lietuva, srautams;
6) kiti veiksniai, kurie lemia ekonomikos pusiausvyrą ar jos atkūrimą ir kurių dėl šios priežasties neįmanoma ir netikslinga atsverti pinigų politikos priemonėmis.
Nefundamentaliais veiksniais laikytini veiksniai, sukeliantys laikinus finansų rinkos nukrypimus nuo pusiausvyros (pavyzdžiui, stambūs pavieniai lėšų pervedimai į bankų sistemą vykdant Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą, Valstybės iiždo sąskaitos perkėlimas į Lietuvos banką, pavieniai dideli finansiniai sandoriai, stambių užsienio paskolų gavimas arba grąžinimas ir kt.).
Lietuvos bankas pinigų politikos priemonėmis riboja nefundamentalių veiksnių poveikį Lietuvos finansų rinkai, padėdamas išlaikyti arba greičiau pasiekti fundamentalių veiksnių lemiamą pusiausvyrą.
Kiti Lietuvos banko pinigų politikos tikslai:
1) skatinti Lietuvos finansų rinkos plėtrą;
2) spartinti Lietuvos integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga derinant pinigų politikos priemones su Europos centrinio banko reikalavimais;
3) užtikrinti, kad visi Lietuvos banko įsipareigojimai litais bus padengti Lietuvos banko laikomomis aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis, atėmus įsipareigojimus užsienio valiuta.
Lietuvos banko pinigų politikos sistemą sudaro:
1) neribotas bazinės valiutos (euro) keitimas į litus ir litų keitimas į bazinę valiutą (eurus );
2) privalomųjų atsargų reikalavimai;
3) atvirosios rinkos operacijas (indėlių ir atpirkimo sandorių aukcionai);
4) paskolų komerciniams bankams galimybės.
Privalomųjų atsargų reikalavimai. Lietuvos bankas privalomųjų atsargų reikalavimus taiko:
1) siekdamas bankų sistemos likvidumo ir didesnio pinigų rinkos palūkanų lygio stabilumo;
2) reguliuodamas pinigų bazės ir apyvartoje esančio pinigų kiekio santykį bei skolinimąsi ir skolinimą bankų sistemoje.
Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į pinigų politikos nuostatas ir Lietuvos makroekonomikos tendencijas, 1997 ir 1998 metais griežtino privalomųjų atsargų reikalavimus, nustatė privalomąsias atsargas bankų įsipareigojimams nerezidentams. Tačiau, siekiant skatinti bankus priimti ilgesnio termino indėlius, privalomųjų atsargų reikalavimai netaikomi bankų priimtiems indėliams, kkurių terminas ilgesnis nei vieneri metai. 2000 m. rudenį visiems Lietuvoje veikiantiems šalies ir užsienio komerciniams bankams anksčiau taikyta 10 procentų privalomųjų atsargų norma sumažinta iki 8 procentų, o nuo 2002 m. gegužės 24 dienos komercinių bankų privalomųjų atsargų norma sumažinta iki 6 procentų. Be to, nuo 2002 metų lapkričio 24 dienos išplėsta privalomųjų atsargų bazė, į ją įtraukiant įsipareigojimus, kurių pradinė trukmė ne ilgesnė nei 2 metai (iki šio laikotarpio bankų įsipareigojimų, kuriems netaikomi privalomųjų atsargų reikalavimai, pradinė trukmė buvo vieneri metai – tai yra mažesnė nei ES šalyse). Lietuvos bankas taip pat suvienodino su ES praktika privalomųjų atsargų apskaičiavimo datą ir laikymo laikotarpį. Šie sprendimai priimti atsižvelgiant į stabilią ekonominę ir bankų sistemos būklę bei siekiant privalomųjų atsargų taisykles palaipsniui derinti su Europos centrinio banko reikalavimais. Lietuvos finansų rinkai plėtojantis ir integruojantis tarptautiniu mastu, Lietuvos bankas numato ir toliau švelninti privalomųjų atsargų reikalavimus, derindamas juos su Europos centrinio banko reikalavimais (2 proc. nuo komercinių bankų įsipareigojimų).
2003 m. birželio 12 d. Lietuvos banko valdybos posėdyje patvirtinti Kredito įstaigų privalomųjų atsargų taisyklių papildymai, kurie sudarė galimybę bankams privalomąsias atsargas laikyti ne tiesiogiai, bet per tarpininką.
Tokia galimybė suteikta bankams, kurių veikla yra organizuojama taip, kad dalis jos administruojama tarpininko. Taisyklės taip
pat numato galimybę bankams ar jų grupei
apskaičiuoti konsoliduotas privalomąsias atsargas. Tai vienas papildomų žingsnių suvienodinant privalomųjų atsargų reikalavimų taikymą su Europos centrinio banko tvarka.
Kaip rodo euro zonos šalių praktika, Suomijoje, Austrijoje, Olandijoje, Portugalijoje ir Italijoje, daugiau kaip 50 proc. bankų laiko privalomąsias atsargas pas tarpininką. Prancūzijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje tokie bankai sudaro nuo 8 iki 17 proc. Tačiau tokiose valstybėse kaip Airija, Graikija, Liuksemburgas ir Belgija jos sudaro mažiau negu 1 proc.
Privalomųjų atsargų laikymo laikotarpio trukmė (1 mėnuo) aatitinka svarbiausio bankų sistemos likvidumo svyravimų ciklo trukmę.
Lietuvos bankas visiems Lietuvoje veikiantiems komerciniams bankams taiko vienodus privalomųjų atsargų reikalavimus. Lietuvos bankas gali laikinai sugriežtinti privalomųjų atsargų reikalavimus, jeigu to reikės finansų sistemos stabilumui užtikrinti.
Pavyzdžiui, 2004 metų kovo 24 d. – balandžio 23 d. privalomųjų atsargų laikymo laikotarpiu visa šalies bankų sistema kartu su užsienio bankų skyriais, veikiančiais Lietuvoje, privalėjo kasdien laikyti savo korespondencinėse sąskaitose Lietuvos banke vidutiniškai 603,8 mln. litų privalomąsias atsargas, o Lietuvos banko valiutinėse sąskaitose (eurais iir JAV doleriais) laikyti 469,5 mln. litų privalomąsias atsargas užsienio valiuta.
Skolinimosi galimybės Lietuvos banke. Lietuvos bankas gali teikti bankams vienos nakties paskolas, kai trūksta lėšų atsiskaitymams. Vienos nakties paskola – tai Lietuvos banko mokėjimo sistemos dienos pabaigoje (po 16.15 val.) aatliekamas ir banko įkeistais Lietuvos bankui priimtinais skolos vertybiniais popieriais užtikrinamas bankui pateiktų mokėjimo dokumentų apmokėjimas, kai banko korespondentinėje sąskaitoje nepakanka lėšų. Vienos nakties paskolų tikslas – užtikrinti nenutrūkstamus tarpbankinius atsiskaitymus.
Toliau pateikiama Lietuvos banko interneto puslapyje patalpinta Lietuvos banko pinigų politikos sistema:
Lietuvos banko pinigų politikos priemonių sistema
Likvidumo
teikimas Likvidumo pertekliaus išėmimas Sandorių
terminai Dažnumas Procedūra; atsiskaitymų diena
Nuolatinės sandorių su Lietuvos banku galimybės
Bazinės valiutos pirkimas iš bankų
(taikomas nuo 1994 m. balandžio mėn.) Bazinės valiutos pardavimas bankams
(taikomas nuo 1994 m. balandžio mėn.) – Pagal bankų pageidavimą Dvišaliai sandoriai,
T, T+2
Vienos nakties paskolos už VVP užstatą
(gali būti teikiamos nuo 1998 m. birželio mėn.) 1 para Bankams trūkstant lėšų tarpbankiniams atsiskaitymams Dvišaliai sandoriai (neviršijant Lietuvos bankui įkeičiamų VVP
80 proc. nomi-naliosios vertės); T
Likvidumo paskolos už užstatą ir ttiesioginiai atpirkimo sandoriai
(paskolos gali būti teikiamos nuo 1995 m. birželio mėn.; tiesioginiai atpirkimo sandoriai gali būti sudaromi
nuo 1998 m. sausio mėn.) Paskoloms nefiksuoti
(naudojami 1 – 3 mėn.), tiesioginiai atpirkimo sandoriai iki 90 kalendorinių dienų
Nereguliarus,
pagal banko poreikį ir Lietuvos banko valdybos sprendimą Dvišalė sutartis;
šalių susitarimu
Atvirosios rinkos operacijos
Terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionai
(gali būti taikomi nuo 1997 m. rugpjūčio mėn.)
Nefiksuoti,
naudoti
7 ir 14 d. Nefiksuotas Sutartinių (ribinių) palūkanų aukcionai; T
Atpirkimo sandorių aukcijonai, Lietuvos bankui perkant iš bankų VVP
(gali būti taikomi nuo 1997 mm. birželio mėn.)
Nefiksuoti,
naudoti 7 d. Nefiksuotas
Sutartinių palūkanų aukcionai;
T+1
Privalomosios atsargos
Stabilizuoja bankų sistemos likvidumą Privalomųjų atsargų bazė – tai komercinių bankų įsipareigojimai, išskyrus įsipareigojimus Lietuvos bankui ir kitiems komerciniams bankams, kuriems Lietuvos bankas taiko privalomųjų atsargų reikalavimą. Privalomosios atsargos litais apskaičiuojamos nuo įsipareigojimų litais, užsienio valiuta – nuo įsipareigojimų užsienio valiuta. Taikoma privalomųjų atsargų norma – 6%. Nulinė atsargų norma taikoma: (1) indėliams ir jiems prilygintiems kitiems įsipareigojimams, kurių pradinis terminas ilgesnis kaip 2 metai arba atitinkamoje sutartyje numatyto išankstinio įspėjimo apie atsiėmimą terminas ilgesnis kaip 2 metai; (2) išleistiems skolos vertybiniams popieriams, kurių pradinis terminas yra ilgesnis kaip 2 metai ir kurie negali būti išpirkti prieš terminą; (3) atpirkimo sandoriams.
Grynieji pinigai bankų kasose į privalomąsias atsargas neįtraukiami. Lietuvos bankas nemoka bankams jokios kompensacijos už privalomąsias ir perteklines atsargas.
Privalomųjų atsargų apskaičiavimas ir laikymas
Privalomų atsargų bazė litais ir užsienio valiuta sudaroma pagal įsipareigojimus litais ir užsienio valiuta, remiantis paskutinio mėnesio, einančio prieš mėnesį, kuriame prasidės atsargų laikymo laikotarpis, bankų balansinėmis ataskaitomis.
Laikymo laikotarpis: nuo mėnesio 24 iki kito mėnesio 23 dienos imtinai. Privalomų atsargų reikalavimui litais vykdyti taikomas vidurkio metodas, o privalomų atsargų užsienio valiuta vykdymui lėšos privalo būti pervestos ne vėliau kaip pirmą laikymo laikotarpio darbo dieną ir laikomos visą periodą.
Bauda už pprivalomųjų atsargų litais neįvykdymą apskaičiuojama pagal formulę:
kur:
B – banko mokamos Lietuvos bankui baudos dydis litais;
RRi – privalomųjų atsargų litais suma kalendorinę dieną „i“;
Li – banko lėšos korespondentinėje sąskaitoje Lietuvos banke kalendorinės dienos „i“ pabaigoje;
t – kalendorinių dienų skaičius per atitinkamą laikymo laikotarpį;
VNP – Europos centrinio banko vienos nakties paskolų galimybės („ECB marginal lending facility“) palūkanų normų (procentais) vidurkis per atitinkamo laikymo laikotarpio kalendorines dienas arba per šį laikotarpį buvusi didžiausia vienos nakties VILIBOR, jeigu ji yra didesnė;
n – 2,5 procentinio punkto, o bankui per paskutinius 12 mėnesių daugiau kaip 2 kartus neįvykdžius privalomųjų atsargų litais reikalavimo – 5 procentiniai punktai.“
Už privalomų atsargų užsienio valiuta neįvykdymą apskaičiuojami delspinigiai pagal formulę:
D = S x PN x d : (360 x 100),
kur:
D – delspinigiai litais;
S – pavėluota pervesti suma litais;
PN – vėlavimo pervesti eurus atveju – dienos, iki kurios turėjo būti pervestos lėšos, Europos centrinio banko nustatytos vienos nakties paskolų galimybės („ECB marginal lending facility“) palūkanų norma procentais; vėlavimo pervesti JAV dolerius atveju – dienos, iki kurios turėjo būti pervestos lėšos, JAV Federalinės atsargų sistemos tiks linė vienos nakties federalinių fondų palūkanų norma („target for federal funds rate“) procentais, padidinta 1 procentiniu punktu;
d – pavėluotų dienų skaičius.
T – atsiskaitoma sandorio sudarymo dieną;
T+2 – aatsiskaitoma antrą darbo dieną po sandorio sudarymo dienos T.
Nors Lietuvos bankas dar 1998 m. nustatė vienos nakties paskolų išdavimo komerciniams bankams tvarką ir visas su tuo susijusias procedūras, tačiau pirmoji ir, beje, vienintelė vienos nakties paskola vienam Lietuvos komerciniam bankui buvo išduota tik 2001 m. kovo 23 d. (paskolos suma – 1,041 mln. litų, palūkanos – 9.27 proc. metinių arba plius 2 procentiniai punktai virš didžiausios pastarųjų 15 kalendorinių dienų VILIBOR reikšmės, kuri buvo 7,27 proc.).
Lietuvos bankas, gavęs priimtiną paskolos užtikrinimo priemonę, gali teikti likvidumo paskolas mokiems bankams, turintiems likvidumo problemų, arba sudaryti su jais tiesioginius Lietuvos bankui priimtinų skolos vertybinių popierių atpirkimo sandorius. Taip pat, esant priimtinam užstatui, Lietuvos bankas darbo dienos bėgyje, esant komercinio banko lėšų trūkumui jo korespondentėje sąskaitoje, gali teikti vienos dienos paskolas realaus laiko atsiskaitymams atlikti.
Atvirosios rinkos operacijos. Atvirosios rinkos operacijos, tai Lietuvos banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į bendrą finansų rinkos padėtį, bankams vienodomis sąlygomis konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku. Atvirosios rinkos operacijų sandorių dalyviai yra komerciniai bankai, laikantys Lietuvos banke privalomąsias atsargas.
Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijos (atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas perka vertybinius popierius)
didina bankų sistemos likvidumą arba mažina jį (terminuotųjų indėlių aukcionai bei atpirkimo sandorių aukcionai, kai Lietuvos bankas parduoda vertybinius popierius). Ribotinų ilgesnio termino likvidumo svyravimų atvejais Lietuvos bankui gali būti tikslinga pirkti arba parduoti antrinėje rinkoje skolos vertybinius popierius.
Lietuvos bankas skatina bankų sistemą visų pirma naudotis finansų rinkomis ir plėtoti jų galimybes, atsižvelgiant į atsargios bankininkystės būtinybę.
Lietuvos bankas vykdo atvirosios rinkos operacijas, jeigu tai gali padėti:
1) išlyginti laikinus bankų sistemos likvidumo svyravimus, kurie sukelia papildomą spaudimą fiksuoto lito kkurso režimui,
2) perduoti Lietuvos pinigų rinkai palūkanų lygio kitimo tendencijas tarptautinėje rinkoje, kai Lietuvos pinigų rinka dėl nepakankamo išsivystymo pavėluotai į jas reaguoja.
Sprendimai dėl atvirosios rinkos operacijų ir kitų pinigų politikos priemonių panaudojimo priimami įvertinus konkrečią situaciją. Šį tikslą įgyvendina 1998 m. vasario 19 d. įsteigtas Lietuvos banko Pinigų rinkos komitetas, sudarytas iš kelių svarbiausių banko departamentų atstovų, kuris yra patariamasis Lietuvos banko valdybos ir Lietuvos banko valdybos pirmininko organas ir kurio pagrindinis uždavinys – siūlyti pinigų politikos priemones iir jų naudojimo sąlygas.
Įvertindamas konkrečių atvirosios rinkos operacijų poreikį, Lietuvos bankas atsižvelgia į šiuos rodiklius:
1) bankų sistemos likvidumo kitimą ir prognozes;
2) Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų dydį, kitimą ir prognozes, atsižvelgiant į numatomus kapitalo srautus;
3) palūkanų normų lygius bazinės valiutos ffinansų rinkoje bei Lietuvos ir kitose kylančiose rinkose;
4) litų ir bazinės valiutos keitimo mastą Lietuvos banke bei kitus aktualius rodiklius.
Lietuvos bankas nesiekia būti tarpbankinės rinkos tarpininku, todėl, konkrečiu atveju veikdamas rinką, vienu metu nevykdo bankų sistemos likvidumą didinančių ir mažinančių atvirosios rinkos operacijų.
Palūkanų normos. Lietuvos banko rediskonto ir jo kredito operacijų palūkanų normas nustato Lietuvos bankas.
Lietuvos bankas, vykdydamas Europos Sąjungos sutarties reikalavimus centriniams bankams, neskolina Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir kitoms valstybės vykdomosios valdžios įstaigoms bei valstybės ir savivaldybių įmonėms. Lietuvos bankas gali įsigyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių tik pinigų politikos tikslais vykdydamas atvirosios rinkos operacijas, sudarydamas tiesioginius atpirkimo sandorius arba perimdamas juos kaip prievolių pagal likvidumo ar vienos nakties paskolos sutartis įvykdymo užtikrinimo priemones.
Nuo 1997 m. LLietuvos bankas, siekdamas daryti didesnę įtaką šalies pinigų politikai, pradėjo atlikti atvirosios rinkos operacijas, organizuodamas ir vykdydamas atpirkimo sandorių (repo) ir terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionus. Pirmasis atpirkimo sandorių aukcionas surengtas 1997 m. birželio 4 d., o terminuotųjų indėlių aukcionas – 1997 m. rugpjūčio 28 d. Sprendimai dėl Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo, sąlygų ir ribų priimami vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 1999 m. liepos 1 d. patvirtintomis Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptimis.
Lietuvos bankas:
1) įdiegė dviejų rūšių atvirosios rinkos operacijas: vertybinių popierių atpirkimo (repo) sandorius, kurių trukmė paprastai 1 savaitė, ir 1-2 savaičių trukmės terminuotųjų indėlių Lietuvos banke aukcionus. Šios operacijos pradėtos taikyti 1997 metų antroje pusėje. Lietuvos bankas skatina bankų sistemą visų pirma naudotis finansų rinkomis ir plėtoti jų galimybes, atsižvelgiant į atsargios bankininkystės būtinybę;
2) sukūrė trumpalaikio (vienos nakties) lombardo paskolų sistemą, pradėtą taikyti 1998 m. vasarą. Lietuvos bankas naudoja kintamo dydžio lombardo palūkanų normą, susiedamas ją su tarpbankinės rinkos palūkanų pokyčiais.
Lietuvos banko atvirosios rinkos operacijos ir kitos ankstesniais metais taikytos priemonės nepažeidė šimtaprocentinio litų kiekio padengimo principo, nes jos buvo taikytos daugiau restrikcine, o ne ekspansine kryptimi. Antai nuo 1997 m. birželio mėn. iki 2000 m. pradžios, organizuojant atpirkimo (repo) aukcionus, į apyvartą buvo laikinai išleista 313,8 mln. litų dažniausiai 1 savaitei, o organizuojant terminuotųjų indėlių aukcionus, absorbuota 3371,0 mln. litų 1-2 savaičių trukmės terminais. Kitaip tariant, restrikcine kryptimi įvykdytų operacijų mastai dešimteriopai viršijo laikiną pinigų išleidimą į apyvartą.
Nauji duomenys apie bankų sistemos likvidumo būklę. Nuo 2000 m. spalio mėn. 13 dienos, kiekvieną darbo dieną, Lietuvos banko interneto puslapyje Statistikos skyriuje skelbiami duomenys apie bankų sistemos likvidumo būklę. Duomenys pateikiami iki dienos 9 val. ryto. Skelbiami šie rodikliai:
1) bendros komercinių bankų-rezidentų privalomosios atsargos uužsienio valiutomis einamuoju kontroliuojamuoju laikotarpiu,
2) bendros komercinių bankų-rezidentų privalomosios atsargos litais einamuoju kontroliuojamuoju laikotarpiu,
3) bendra komercinių bankų-rezidentų privalomųjų atsargų užsienio valiutomis ir litais suma praeitos darbo dienos pabaigoje,
4) vidutinė komercinių bankų-rezidentų privalomųjų atsargų užsienio valiutomis ir litais suma nuo einamojo kontroliuojamojo laikotarpio pradžios,
5) bendras Lietuvos banko išleistų į apyvartą grynųjų pinigų kiekis praeitos darbo dienos pabaigoje.
Papildomus duomenis nutarta skelbti siekiant didinti bankų sektoriaus skaidrumą ir tarpbankinės rinkos stabilumą. Kasdienis duomenų apie Lietuvos bankų sistemos atsargas ir privalomų atsargų vykdymą viešas skelbimas turėtų didinti Lietuvos tarpbankinės rinkos stabilumą, nes bankai, disponuodami duomenimis apie bendrą bankų sistemos privalomųjų atsargų kaupimą, gali priimti tikslesnius likvidumo valdymo sprendimus bei praplėsti tarpbankinės rinkos galimybes.
Euro įvedimas paspartino Europos Sąjungos ir kitų Europos valstybių integraciją bei didina bendros Europos Sąjungos valiutos reikšmę atliekant tarptautinius atsiskaitymus, todėl ir Lietuvos banko pinigų politikos pokyčiai ne tik reaguoja į jau vykstančius procesus, bet ir aktyviai spartina Lietuvos ūkio perorientavimą į Europos ekonominę erdvę.
1999 metų lapkričio 10-11 dienomis Helsinkyje vyko Europos centrinio banko, ES šalių ir šalių kandidačių centrinių bankų valdytojų bei kitų bankų atstovų susitikimas tolimesnės integracijos aktualijoms aptarti. Jame aptartos svarbiausios problemos bei poreikis pradėti glaudesnį bendradarbiavimą tarp euro sistemos ir šalių kandidačių centrinių bankų.
Antras ECB organizuojamas susitikimas “Vienos sseminaras dėl pasiregimo narystei” įvyko 2000 m. gruodžio mėn. 14 d. Vienoje (Austrija). Susitikimo metu buvo apsikeista nuomonėmis tarp seminare dalyvavusių 12 euro zonos šalių, ECB ir šalių, siekiančių narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS), centrinių bankų vadovų. Pastaraisiais metais tokie susitikimai tapo reguliariais, aptariant vis daugiau klausimų.
Šiuo metu svarbiausias Lietuvos ir kitų šalių, naujųjų Europos Sąjungos narių kandidačių, uždavinys – toliau vykdyti struktūrines, valdymo ir ekonomikos reformas, kad būtų sukurtos tvirtos rinkos struktūros, kurios leistų siekti Pinigų sąjungos tikslų – kainų ir fiskalinio stabilumo.
Lietuvos ekonomikos plėtra parodė, kad šalis intensyviai integruojasi į Europos rinkas. Lietuvos užsienio prekybos struktūroje santykinai didėjo prekybos su Europos Sąjungos šalimis, o mažėjo prekybos su Rusija bei kitomis NVS šalimis mastai. Antai Lietuvos eksporto į Europos Sąjungos šalis lyginamasis svoris, palyginti su visu eksportu, padidėjo nuo 32,9 proc. 1996 metais iki 48,4 proc. 2002 metais. Tiesa, 2003 metais dėl Mažeikių naftos gamyklos produkcijos eksportavimo per tarpininką, įsikūrusį Šveicarijoje, (ne ES valstybėje) eksporto į Europos Sąjungos šalis lyginamasis svoris, palyginti su visu eksportu, sumažėjo iki 41,9 proc. (negalutiniais duomenimis). Atitinkamai importo apimtys išaugo nuo 39,8 proc. 1996 m. iki 44,7 proc. 2003 metais (negalutiniais duomenimis).
Kadangi Lietuvos įmonės su Europos Sąjungos partneriais dažniausiai atsiskaito eurais,
o su Rusijos ir kitų NVS šalių įmonėmis – JAV doleriais, atitinkami pakito ir prekybos valiutinė struktūra.
Atsižvelgdamas į Lietuvos ekonomikos raidos tendencijas, tarptautinės ir šalies finansų rinkos jautrumą ekonominės ir pinigų politikos pokyčiams, didelius euro kurso svyravimus JAV dolerio atžvilgiu bei įvairius kitus veiksnius, Lietuvos bankas nuo 2002 metų vasario 2 dienos persiejo lito kursą nuo JAV dolerio prie euro. Kaip ir buvo skelbta, Lietuvos bankas perorientavo lito kursą nuo JAV dolerio prie euro neatlikdamas lito devalvavimo ar revalvavimo.
Lito kkurso nuvertinimas būtų žalingas Lietuvos ekonomikai. Šis žingsnis iš esmės nepagerintų Lietuvos prekių konkurencingumo dėl santykinio paklausos nelankstumo importuojamų energijos nešėjų ir kitų strateginių žaliavų kainų pokyčiams bei mažo darbo užmokesčio lyginamojo svorio gamybos kaštų struktūroje. Lietuva, reformų prasme, būtų grąžinta keletą metų atgal ir prarastų didelėmis pastangomis pasiektus svarbius makroekonominio stabilumo požymius: mažą infliacijos lygį bei stabilų lito kursą tvirtų užsienio valiutų atžvilgiu. Pagaliau jis ne palengvintų, o apsunkintų valstybės skolos aptarnavimą, nes didžioji jos dalis yra nominuota užsienio vvaliuta.
Tačiau lito susiejimas su euru nepanaikina galimos rizikos dėl JAV dolerio ir euro kursų svyravimo. Siekdami stabilesnės ir mažiau rizikingos veiklos, ūkio subjektai turėtų draustis nuo valiutų kursų svyravimo rizikos. Lietuvos komerciniai bankai jau keleri metai siūlo klientams įvairius išvestinius ffinansinius instrumentus, leidžiančius išvengti tokios rizikos arba ją iki minimumo sumažinti.
Po lito kurso susiejimo su euru atsiradęs JAV dolerio svyravimas lito atžvilgiu vieniems lėmė nuostolius, kitiems pelnus. Paėmusieji paskolas doleriais skaičiavo netikėtą pelną dėl mažesnių palūkanų išlaidų. Tuo tarpu eksportuojantieji į rinkas, kur atsiskaitoma doleriais, patyrė nuostolių. Siekdamos jų išvengti įmonės ėmė noriau draustis nuo valiutų kursų svyravimų ir sudarinėti išankstinius sandorius (kai iš anksto susitariama dėl santykio, kuriuo bus perkama ar parduodama valiuta). Lietuvos banko duomenimis, 2002 metais įmonių išankstinių sandorių apyvarta išaugo daugiau nei penkis kartus ir siekė 835,6 mln. Lt. 2001 -aisiais tokių sandorių apyvarta buvo 155,7 mln. Lt.
Lietuvos banke sukauptos aukso ir užsienio valiutos atsargos padengia visus apyvartoje esančius litus. Dabar šis padengimo lygis svyruoja nnuo 140 iki 180 procentų ir yra vienas iš aukščiausių, palyginti su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis.
Siekiama, kad Lietuvos banko pinigų ir valiutos kurso politika būtų pragmatiška, apdairi, patikima, paremta aiškia strategija bei sudaranti palankią aplinką verslui plėtoti. Nuosekli ir aiški Lietuvos banko tolesnės veiklos strategija iki šalyje įvedant eurą, glaudus bendradarbiavimas su Europos centrinio banko, kitų šalių centrinių bankų bei tarptautinių finansinių organizacijų specialistais, didėjanti banko specialistų kvalifikacija leidžia tikėtis, kad Lietuvos pinigų politika ir ateityje bus ne mažiau sėkminga bei palanki verslui ir investicijoms.
Užsienio valiutos operacijų reguliavimas. Lietuvos bankas:
1) nustato užsienio valiutos operacijų vykdymo tvarką;
2) išduoda licencijas užsienio valiutos operacijoms vykdyti ir prireikus atšaukia šias licencijas;
3) nustato bankams ir kitoms kredito įstaigoms leistiną užsienio valiutų atvirosios pozicijos riziką;
4) laiko Lietuvos Respublikos užsienio valiutos atsargas ir jas tvarko.
Užsienio atsargos. Lietuvos bankas valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja įgyvendindamas Lietuvos banko pagrindinį tikslą ir užtikrindamas lito kurso reguliavimo sistemos patikimumą.
Užsienio atsargų struktūra. Užsienio atsargas gali sudaryti: 1) auksas; 2) užsienio valiuta banknotais ir monetomis; 3) turtas užsienio valiuta užsienyje; 4) specialios skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde; 5) kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos.
Operacijos su užsienio finansų ir kredito įstaigomis. Atlikdamas savo funkcijas, Lietuvos bankas turi teisę su užsienio valstybių centriniais bankais, užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų bei kredito įstaigomis atlikti šias operacijas: 1) atsidaryti sąskaitas ir padėti indėlius; 2) atidaryti bei tvarkyti sąskaitas ir priimti indėlius litais; 3) imti ir duoti paskolas; 4) pirkti ir parduoti auksą bei turtą užsienio valiuta; 5) atlikti kitas operacijas.
Bankų ir kitų kredito įstaigų licencijavimas bei priežiūra. Kredito įstaiga. Kredito įstaiga – tai bankas, kitas juridinis asmuo ar užsienio valstybės kredito įstaigos padalinys, kkurių veikla pagal teisės aktus priskiriama kredito įstaigų veiklai ir kurie turi Lietuvos banko išduotą licenciją ar leidimą atlikti įstatymų numatytas operacijas.
Kredito įstaigų licencijavimas. Be Lietuvos banko licencijos negalima užsiimti kredito įstaigos veikla. Licencijų suteikimo sąlygas ir tvarką nustato bankų ir kitų kredito įstaigų steigimą bei jų veiklą reglamentuojantys ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai bei Lietuvos banko leidžiami teisės aktai.
Bankų ir kitų kredito įstaigų riziką ribojančių normatyvų ir privalomųjų atsargų formavimas.
Lietuvos bankas nustato bankams ir kitoms kredito įstaigoms riziką ribojančius normatyvus ir privalomąsias atsargas nuo jų indėlių bei kitų skolintų lėšų (pasyvų). Normatyvų, privalomųjų atsargų dydį ir šių atsargų laikymo tvarką nustato Lietuvos bankas valdybos nutarimais.
Kredito įstaigų veiklos priežiūra. Lietuvos bankas prižiūri Lietuvos banko licenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos banko licenciją ar leidimą turinčių kredito įstaigų veiklos priežiūra – tai priežiūrai atlikti reikalingos iš kredito įstaigų ataskaitų forma gautos informacijos kaupimas, analizė, kredito įstaigų veiklos bei finansinės būklės vertinimas šios informacijos pagrindu, atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus bei kitus reikalavimus; kredito įstaigų veiklos inspektavimas: tikrinimas, ar teisingai sudarytos Lietuvos bankui teiktos finansinės ataskaitos, taip pat kredito įstaigos veiklos bei finansinės būklės (kapitalo, aaktyvų kokybės, pelningumo), turto ir įsipareigojimų valdymo bei vadovavimo kredito įstaigai efektyvumo vertinimas; ekonominių ir kitų teisės aktuose nustatytų poveikio priemonių taikymas kredito įstaigoms, kurios nevykdo teisės aktų reikalavimų dėl saugios ir patikimos veiklos.
Lietuvos banko teisės atliekant kredito įstaigų veiklos priežiūrą. Lietuvos bankas, atlikdamas kredito įstaigų veiklos priežiūrą, turi teisę:
1) gauti priežiūros funkcijai atlikti reikalingą informaciją iš valstybės institucijų, kredito įstaigų, jų dukterinių įmonių bei kitų įmonių, įstaigų, organizacijų;
2) inspektuoti licenciją ar leidimą turinčias kredito įstaigas, tikrinti jų sąskaitas, buhalterinius ir kitus dokumentus;
3) įstatymų numatytais atvejais ir tvarka taikyti poveikio priemones licenciją ar leidimą turinčioms kredito įstaigoms, jeigu jos pažeidė įstatymus bei Lietuvos banko teisės aktus, reglamentuojančius kredito įstaigų veiklą;
4) imtis priemonių, reikalingų efektyviam kredito sistemos funkcionavimui užtikrinti.
Informacija, kurią Lietuvos bankas gauna iš valstybės institucijų, kredito įstaigų, įmonių, įstaigų, organizacijų priežiūros tikslui, negali būti skelbiama viešai ar kam nors perduota, išskyrus valdymo, kontrolės ir teisėsaugos institucijas įstatymų numatytais atvejais.
Kredito įstaigą inspektuojantys Lietuvos banko tarnautojai turi teisę gauti visus dokumentus ir informaciją, susijusią su kredito įstaigos ar jos dukterinės įmonės veikla bei finansine būkle. Lietuvos banko nustatyta tvarka Lietuvos banko tarnautojai turi teisę dalyvauti kredito įstaigos valdymo organų darbe – dalyvauti posėdžiuose stebėtojų teisėmis ar
kitaip stebėti valdymo organų ir kredito įstaigų administracijos veiklą.
Pirmieji kredito įstaigų priežiūros žingsniai prasidėjo 1990 m. lapkričio mėn., viename iš Lietuvos banko departamentų įsteigus Komercinių bankų veiklos reguliavimo skyrių.
Kredito įstaigų veiklos priežiūros uždaviniai bei turinys keitėsi ir plėtėsi, atsižvelgiant į šalies bankų sistemos raidą. 1990 m. pabaigoje Lietuvoje jau veikė 6 bankai, kurie perregistravo savo statutus pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus. Vėliau (1991 – 1993 metais) bankai kūrėsi sparčiai: 1991 m. įsisteigė 6 bankai, 1992 m. – 10 komercinių bankų, oo 1993 m. – dar 6 bankai. Per kitus (1995 ir 1996) metus buvo įsteigtas tik vienas bankas. Taigi nacionalinė bankų sistema kūrėsi greitai ir aktyviai. O štai bankininkystės veiksmus reglamentuojanti teisinė bazė buvo visiškai menka ir nesudarė prielaidų tinkamai reguliuoti gana sparčius bankų steigimosi ir veiklos procesus. Tokia sparti bankų sistemos raida reikalavo sukurti ir atitinkamą priežiūros mechanizmą, kuris padėtų sudaryti prielaidas stabiliai ir saugiai kredito įstaigų veiklai.
1992 m. sausio mėn. Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo įsteigtas Komercinių bankų ddepartamentas. 1993 m. pabaigoje Lietuvos banko valdyba įsteigė naują kredito įstaigų priežiūros sistemą, kurios tikslas buvo įdiegti tarptautinėje praktikoje taikomus kredito įstaigų priežiūros principus. Šių principų esmė – parengti teisinę bazę, leidžiančią stabiliai funkcionuoti kredito įstaigų sistemai.
Lietuvoje niekad nebuvo ttokios veiklos patirties ir tradicijų. Kurti kredito įstaigų priežiūros mechanizmą nebuvo lengva. Nebuvo pakankamai specialistų, kurie išmanytų komercinių bankų veiklos specifiką, su tuo susijusią riziką bei turėtų kredito įstaigų priežiūros patirties. Taigi, susikūrus pirmiesiems priežiūros padaliniams, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas darbuotojų mokymui, pasitelkus užsienio šalių ekspertus bei siunčiant darbuotojus dalyvauti įvairiose mokymo programose, kad, įgavę patirties, jie galėtų tęsti priežiūros sistemos kūrimą.
Pirmasis Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas buvo priimtas 1992 metais, tačiau jame nebuvo numatyta jokių galimybių esmingiau reguliuoti komercinių bankų veiklą. Rengiant ir priimant šį įstatymą Seime, vyravo liberalios nuostatos, manant, kad griežtos bankų priežiūros įdiegimas prieštaraus laisvosios rinkos principams. Dėl šių priežasčių Lietuvos bankui nepavyko įgyvendinti dalies nuostatų, kurios buvo gyvybiškai reikalingos mūsų bankų sistemai pereinamuoju laikotarpiu.
Tuometinių bbankininkystę reglamentuojančių įstatymų liberalumas ir vyravusi nuomonė, kad valstybės institucijos neturi “kištis” ne tik į įmonių, bet ir į bankų privatų verslą, stoka pakankamo teisinio pagrindo, leidžiančio centriniam bankui, kaip bankinę licenciją suteikiančiai įstaigai, daryti įtaką šiems procesams, sudarė prielaidas greitam bankų steigimuisi ir per daug rizikingai jų veiklai.
1994 metais, priėmus naują Lietuvos banko įstatymą, buvo apibrėžtas bankų priežiūros, kaip vienos iš Lietuvos banko funkcijų, pobūdis. Tačiau ir šiame įstatyme nebuvo aiškiai nustatytos priežiūros vykdymo ir kompetencijos ribos. Naujas 1994 mmetų pabaigoje priimtas Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymas jau aiškiau reglamentavo komercinių bankų veiklą ir sudarė galimybes priežiūros tikslais plačiau taikyti bankams poveikio priemones, tačiau jis praktiškai pradėjo veikti tik 1995 metais.
Įstatymų spragos, šalies makroekonominė situacija, bankų vadovų ir specialistų nekompetentingumas, kai kurių bankų atsakingų asmenų nusikalstama veikla lėmė bankininkystės problemas, kurios ėmė aiškėti jau nuo 1994 metų. Įvertindami situaciją, Lietuvos bankas kartu su Vyriausybe sudarė veiksmų planą problemoms bankininkystėje spręsti. Siekiant maksimaliai absorbuoti visus ankstesniais metais patirtus nuostolius, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas bankų kapitalo bazės stiprinimui ir veiklos riziką ribojančių normatyvų sugriežtinimui. Lietuvos bankas nustatė minimalius reikalavimus bankų kapitalui, kuris turėjo būti palaipsniui didinamas, o 1998 m. pasiekti 5 mln. ekiu. Siekiant užtikrinti bankų apskaitos patikimumą, nuo 1997 metų pradžios bankai privalėjo tvarkyti apskaitą vadovaudamiesi Tarptautiniais apskaitos standartais, o kiek vėliau pradėtas ir pagal minėtų standartų reikalavimus sudarytų ataskaitų nepriklausomas tarptautinių audito firmų atliekamas auditas. Šios ir kitos priemonės lėmė, kad nuo 1997 metų situacija bankų sistemoje pradėjo normalizuotis, o bankų veikla plėstis (bankų turtas per pastaruosius tris metus padidėjo beveik 2 kartus) ir tapo patikimesnė (konservatyvesnė).
Šalyje veikiantys bankai pasuko paslaugų universalizacijos keliu – beveik visi bankai teikia visapusiškas bankines paslaugas, todėl bet kuriame iš jų galima atlikti įvairias nnorimas finansines operacijas, be to, norėdami įsitvirtinti rinkoje, sveikai konkuruoti tarpusavyje ir pritraukti daugiau klientų, bankai nuolat plečia teikiamų paslaugų spektrą. Bankai pradėjo teikti vartotojiškas, būsto, gyvenamųjų namų renovacijos bei kitų rūšių paskolas. Vis labiau populiarėja ir elektroninė bankininkystė.
Plečiasi bankų paslaugos ir korporacinėje bankininkystėje. Vis labiau populiarėja dokumentiniai atsiskaitymai, iždo operacijos. Kai kurie bankai, naudodami „interneto” ryšį, pradėjo taikyti elektroninę atsiskaitymų sistemą, ėmėsi elektroniniu būdu sudaryti ir teikti savo klientams verslo ataskaitas. Daugelis bankų steigia dukterines įmones, per kurias teikia savo klientams draudimo ir lizingo paslaugas, ir taip plečia šalyje teikiamų finansinių paslaugų spektrą.
Atsižvelgiant į kredito įstaigų raidos ir augimo tendencijas, daug didesni reikalavimai keliami ir jų priežiūrai. Lietuvos bankininkystės priežiūros sistemos pagrindas yra Bazelio bankų komiteto patvirtinti Pagrindiniai efektyvios bankininkystės priežiūros principai. Įvertindama bankinio sektoriaus svarbą visam šalies ūkiui, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė šių principų taikymui vykdant kredito įstaigų priežiūrą. Vienas pagrindinių šiuolaikinės bankininkystės priežiūros uždavinių yra sugebėjimas padėti bankams nustatyti ir maksimaliai apriboti rizikas, sumažinti pernelyg dideles jų koncentracijas. Verta atsižvelgti į paprastą rinkos principą: ne kiekvienos rizikos koncentracija priveda prie lėšų netekimo, tačiau beveik visi lėšų praradimai būna vienokios ar kitokios rizikos koncentracijos rezultatas. Galima pasakyti, kad bankai yra dalis šalies ekonomikos. Ekonomika, o tuo labiau bbankininkystė, nėra įsivaizduojama be rizikos. Riziką galima apriboti ir valdyti, tai ir yra pagrindinis kredito įstaigų priežiūros uždavinys, tačiau visiškai jos eliminuoti neįmanoma.
Lietuvos banko valdyba 2000 m. lapkričio 30 d. patvirtino Banko vidaus audito bendrąsias nuostatas, kurios įsigaliojo nuo 2001 m. kovo 1 d. Lietuvos komerciniams bankams rekomenduota su jomis suderinti savo vidaus audito padalinių nuostatus. Šis nutarimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad bankams plečiant savo veiklą, jie pradeda teikti vis naujas paslaugas, tuo pačiu atsiranda naujos rizikos rūšys, kurių tikrinimo bei valdymo klausimai nepakankamai atsispindėjo ankstesnėse taisyklėse.
Bankininkystėje negali būti tokios neribotos laisvės, kad banką galėtų įsteigti kiekvienas, kas tik panorės. Rizikų valdymas ir ribojimas prasideda dar prieš gaunant kredito įstaigos veiklos licenciją.
Kredito įstaigų priežiūros praktinio įgyvendinimo mechanizmas, kuris taikomas ir kitose šalyse, iš esmės turi dvi realizavimo formas. Tai jų kontrolė ir reguliavimas ne pačiose įstaigose (kitaip dar vadinama dokumentine priežiūra) bei jų inspektavimas, t.y. kredito įstaigų patikrinimas vietoje.
Dokumentinė priežiūra remiasi šiuolaikiniais tarptautinėje praktikoje taikomais metodais. Tuo tikslu analizuojamos gaunamos finansinės ir priežiūrinės ataskaitos, naudojant išankstinę perspėjimo sistemą kontroliuojama, ar bankai laikosi veiklos riziką ribojančių normatyvų, sudaromi bankų reitingai, jų veiklos prognozės, plačiai naudojamasi rizikos duomenų bazės informacija ir pan.
Greta dokumentinės priežiūros reguliariai vykdomas kredito įstaigų
patikrinimas vietoje. Kiekvienas bankas yra inspektuojamas ne rečiau kaip vieną kartą per metus, tačiau pastebėjus kokių nors veiklos trūkumų, atliekami neeiliniai specialieji patikrinimai.
Inspektuojant kredito įstaigas, veiklai įvertinti naudojamas tarptautinis CAMEL metodas, kuris leidžia įvertinti pagrindinius veiksnius (kapitalo pakankamumą, turto kokybę, pelningumą, vadovų kompetenciją ir kt.), lemiančius banko veiklą, bei įvertinti jų tarpusavio ryšius.
Bankų veikla peržengė šalies ribas ypač intensyviai pradėjus kurtis užsienio bankų skyriams bei dukteriniams bankams. Dėl to didėja būtinybė stiprinti bendradarbiavimą ir koordinuoti nacionalinių kredito įstaigų priežiūros iinstitucijų veiksmus tarptautiniu mastu, stiprinti konsoliduotą priežiūrą, siekiant, kad bankams, ypač veikiantiems tarptautiniu mastu, atskirose šalyse būtų taikomi vienodi priežiūros standartai ir metodai. Tuo tikslu sudaromos bendradarbiavimo sutartys su kitų šalių priežiūros institucijomis. Be to, Lietuvos bankas dalyvauja Rytų ir Centrinės Europos šalių kredito įstaigų priežiūros institucijų komitete, kuriame vyksta nuolatiniai priežiūros atstovų susitikimai.
Kitas svarbus aspektas, kuris išliks vienu iš pagrindinių Lietuvos banko kredito įstaigų priežiūros tikslų, bus Lietuvos komercinės bankininkystės integravimasis į Europos Sąjungą, prisiderinimas prie jos keliamų rreikalavimų. Kompetentingų užsienio ekspertų vertinimai leidžia teigti, jog einama teisingu keliu. Kredito įstaigų priežiūros sistemą teigiamai įvertino tarptautinės organizacijos (TVF ir Pasaulio bankas), o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Baltijos šalių ekonominės veiklos apžvalgoje pažymėta, jog „ . bankų priežiūra LLietuvoje yra stipresnė nei kitose Baltijos valstybėse”.
Vertinant tam tikrus teigiamus poslinkius šalies centrinėje ir komercinėje bankininkystėje, nevalia užmiršti, kad bankų sistema yra labai jautri. Jos tinkamam funkcionavimui užtikrinti reikia ne tik mobilaus centrinio banko priežiūros mechanizmo, bet ir tam tikros teisinės infrastruktūros, ekonominės aplinkos, pačių bankų sugebėjimo profesionaliai dirbti konkurencijos sąlygomis.
Svarbu sukurti tokią kredito įstaigų priežiūros sistemą, kuri turėtų veiksmingą problemų prevencijos mechanizmą ir sudarytų prielaidas kiekvienai kredito įstaigai gerai prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių ekonominių sąlygų bei technologinės pažangos.
Rinkos operacijos.
Lietuvos bankas, atlikdamas rinkos operacijas, įgyvendina centriniam šalies bankui įstatymu patikėtas užsienio atsargų valdymo, nacionalinės valiutos kurso, pinigų ir kredito klausimų politikos formavimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės iždo agento, išleidžiant bei išperkant Vyriausybės vertybinius popierius, funkcijas.
Lietuvos banko tarptautinės uužsienio atsargos augo palaipsniui. Pradžioje jas sudarė Prancūzijos ir Anglijos bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas bei Švedijos vyriausybės piniginė kompensacija už negrąžintą auksą, dividendai už Tarptautinių atsiskaitymų banko akcijas, Tarptautinio valiutos fondo paskolos litui stabilizuoti lėšos. Vėliau jas papildė Lietuvos banko sukauptos konvertuojamosios valiutos atsargos.
Lietuvos banko tarptautinės atsargos išaugo nuo 105,9 mln. JAV dolerių 1992 m. pabaigoje iki 819 mln. JAV dolerių 1995 m. pabaigoje bei iki 3449,7 mln. JAV dolerių 2003 m. pabaigoje.
Lietuvos banko valdyba, siekdama užtikrinti uužsienio atsargų saugumą, likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius užsienio atsargų investavimo principus, riziką ribojančius normatyvus, atsakomybę ir kompetencijos pasidalijimą investuojant užsienio atsargas, ribodama kredito, valiutų kursų ir palūkanų normų riziką.
Lietuvos bankas investuoja užsienio atsargas, sudarydamas sandorius su užsienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Tiesa, pradžioje užsienio atsargų valdymas apsiribojo tik korespondentinių sąskaitų tvarkymu, užsienio centriniams bankams patikint Lietuvos banko užsienio atsargas investuoti į tų šalių trumpalaikius vertybinius popierius.
Pirmoji savarankiška užsienio atsargų investicija Lietuvos banko vardu buvo atlikta 1993 m. vasario 12 d., kai su Anglijos banku buvo sudarytas aukso terminuotojo indėlio sandoris. Tais pačiais metais buvo sudarytas pirmasis savaitės trukmės eurodolerių indėlis bei pirmasis valiutos keitimo sandoris.
Pastaruoju metu dauguma užsienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių agentūrų ir tarptautinių finansinių institucijų išleistus vertybinius popierius. Užsienio atsargos investuojamos ir į terminuotuosius indėlius EBPO šalių komerciniuose bankuose. Kartu esamos užsienio atsargų investavimo strategijos nuolat peržiūrimos ir tobulinamos.
Dabar Lietuvos bankas turi sąskaitas užsienio valiutomis Anglijos, Japonijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV centriniuose bankuose bei kai kuriuose Europos ir JAV komerciniuose bankuose.
Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos užsienio valiutos atsargas, vadovaujasi susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.
Užsienio valiutos rinkos užuomazgos Lietuvoje aatsirado 1990 m. pabaigoje, Lietuvos bankui pradėjus pirkti iš gyventojų laisvai konvertuojamąją valiutą bei nustačius valiutos pirkimo, o nuo 1991 m. gegužės mėn. ir pardavimo kainas. Nuo 1991 m. gruodžio mėnesio Lietuvos banke pradėti organizuoti valiutos aukcionai.
1993 m. rudenį pradėjo veikti Tarpbankinė valiutų birža. Jos prekybos sesijų metu buvo įgyvendinama Lietuvos banko lito ir JAV dolerio keitimo kurso reguliavimo politika. 1994 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, pradėjo veikti valiutų valdybos modelis; lito ir JAV dolerio keitimo santykis tapo fiksuotas. Tai lėmė ir Tarpbankinės biržos veiklos pabaigą, nes Lietuvos bankas be jokių apribojimų ėmėsi sudaryti ir vykdyti lito ir bazinės valiutos pirkimo-pardavimo sandorius su Lietuvos komerciniais bankais vidaus rinkoje.
Lietuvos bankas 1992 m. spalio 21 d. pirmą kartą paskelbė laikinųjų pinigų talonų ir konvertuojamų valiutų (19 pavadinimų) santykius, taikomus buhalterinėje apskaitoje. Nors vėliau jie įgavo oficialų lito ir užsienio valiutų santykių pavadinimą, tačiau iki šiol dažnai vadinami buhalteriniais kursais. Dabar kiekvieną darbo dieną nustatomi lito ir 25 Lietuvos ūkio subjektams svarbiausių užsienio valiutų santykiai, o kartą per savaitę lito ir 65 kitų užsienio valiutų santykiai.
Nuo 1999 m. sausio 4 d. Lietuvos bankas apskaičiuoja ir skelbia vidutines tarpbankines palūkanų normas VILIBID ir VILIBOR.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės iždo agento funkcijas, pparduodant Vyriausybės išleidžiamus vertybinius popierius, Lietuvos bankas pradėjo vykdyti 1994 metų liepos 19 dieną. Tą dieną Lietuvos banke buvo organizuotas pirmasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinių popierių pardavimo aukcionas. Su nedidelėmis pertraukomis tokie aukcionai po kartą, du ar net tris kartus per savaitę Lietuvos banke vykdomi iki šiol. Kartu atliekamas įvykusių sandorių apmokėjimas, pardavus ir išperkant vertybinius popierius. Lietuvos banko darbuotojai aktyviai dalyvauja Vyriausybės vertybinių popierių rinkos infrastruktūros ir su tuo susijusių teisės aktų kūrybos ir tobulinimo procese. 1999 metais sukurta ir įgyvendinta išskirtinių aukciono dalyvių sistema.
Mokėjimų sistema ir atsiskaitymai. Tam, kad būtų galima pervesti lėšas iš mokėtojo sąskaitos į gavėjo sąskaitą, kiekvienoje šalyje egzistuoja atitinkama mokėjimo priemonių ir tarpbankinių lėšų pervedimo sistema.
Lietuvos bankas yra vienintelė institucija Lietuvoje, teikianti tarpbankinių lėšų mokėjimų pervedimo paslaugas.
Tokias paslaugas per kompiuterizuotą sistemą TARPBANK iki 2004 m. sausio mėn. 18 d. imtinai teikė Lietuvos banko Atsiskaitymų centras. Jomis naudojosi 186 dalyviai: visi Lietuvos komerciniai bankai, daugelio komercinių bankų filialai ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankų filialai. TARPBANK sistema leidžiama tiesiogiai ir vertybinių popierių rinkos pagrindiniams dalyviams, ir tarpininkams: Finansų ministerijai, Nacionalinei vertybinių popierių biržai, Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui, specializuotiems bankų finansų maklerio skyriams ir finansų maklerio įmonėms. Už sandorius vertybinių popierių rinkoje per TARPBANK
sistemą tiesiogiai atsiskaitė daugiau kaip 50 dalyvių. Pažymėtina, kad šios sistemos dalyviai savo mokėjimų nurodymus Lietuvos banko Atsiskaitymų centrui pateikia elektroniniu būdu.
Tarpbankiniai mokėjimai atliekami per bankų ir jų filialų kliringo sąskaitas. Kliringo sąskaitose atsispindi bendra gautų ir išsiųstų mokėjimų kliringo metu suma. Bankų filialų gautų ir išsiųstų mokėjimų balansas du kartus per dieną iš kliringo sąskaitos buvo pervedamas į atitinkamo banko kliringo sąskaitą. Jeigu banko kliringų sąskaitos mokėjimų balansas neigiamas, tai atitinkama suma yra sumažinamas jo korespondentinės sąskaitos likutis, jjeigu teigiamas – padidinamas.
Atsiskaitymai per TARPBANK sistemą buvo vykdomi du kartus per dieną – atskirų mokėjimo dokumentų kliringo neto suma įrašoma į Lietuvos banko tvarkomas dalyvių sąskaitas. Įrašai Lietuvos banko tvarkomų atsiskaitymo dalyvių korespondentinėse sąskaitose atliekami du kartus per dieną nustatytu laiku (11.00 ir 15.00). Paskutinio kliringo metu bankai turi galimybę pasinaudoti Lietuvos banko teikiama vienos nakties paskola įkeičiant Vyriausybės vertybinius popierius. Bankai gali gauti iki 80 procentų įkeistų Vyriausybės vertybinių popierių vertės dydžio paskolą.
Lietuvos banke sukurta Centrinė dduomenų bazė, Paskolų rizikos duomenų bazė, naudojamasi SWIFT, REUTER, BLOOMBERG ir kitomis sistemomis, tobulinamas ir plėtojamas jungtinis Lietuvos banko kompiuterių tinklas, projektuojama, diegiama ir eksploatuojama moderni techninė įranga.
Lietuvos banko valdyba 2003 m. gruodžio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 124 „„Dėl mokėjimo sistemos LITAS“, kuriame nutarė:
1. Patvirtinti mokėjimo sistemos LITAS veiklos taisykles – plačiau http://www.lb.lt/acts/default.asp.
2. Nutraukti Lietuvos banko tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos TARPBANK veiklą 2004 m. sausio 18 d.
3. Nustatyti mokėjimo sistemos LITAS veiklos pradžią 2004 m. sausio 19 d.
4. Perkelti iki sistemos LITAS veiklos pradžios Lietuvos banko tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos TARPBANK dalyvių korespondentinėse sąskaitose 2004 m. sausio 16 d. pabaigoje esančius lėšų likučius į atitinkamas šių dalyvių atsiskaitymų sąskaitas, atidarytas mokėjimo sistemoje LITAS.
Kasos operacijos. Lietuvos bankas išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos Lietuvos Respublikos pinigus. Jis nustato pinigų nominalus, formą, skiriamuosius, apsaugos ir mokumo požymius, rūpinasi pinigų gaminimu, gabenimu bei saugojimu, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš apyvartos, jų pakeitimo bei sunaikinimo ttvarką. Lietuvos banko apyvartinės ir proginės monetos kaldinamos valstybės įmonėje „Lietuvos monetų kalykla“, o banknotai spausdinami užsienio spaustuvėse.
Vienas iš svarbiausių Lietuvos banko uždavinių yra užtikrinti šalyje cirkuliuojančių pinigų kokybę ir autentiškumą. Siekiant šių tikslų buvo įdiegtos ir pradėtos eksploatuoti naujos automatizuotos pinigų apdorojimo sistemos, atliekančios banknotų ir monetų skaičiavimą, rūšiavimą, tikrinimą, pakavimą bei susidėvėjusių pinigų naikinimą. Kartu siekiama optimizuoti apyvartoje esančių banknotų ir monetų struktūrą bei analizuoti jos tendencijas.
Pastačius tarptautinio standarto reikalavimus atitinkančias saugyklas Vilniuje ir Kaune, baigtas kurti eeksploatacijos ir saugumo aspektais patikimas Lietuvos banko saugyklų tinklas. Naujai pastatytose saugyklose sumontuotos šiuolaikinės konteinerinės pinigų saugojimo sistemos.
Tęsiamas 1997 metais pradėtas darbas – iš esmės atnaujinti Lietuvos Respublikos pinigus, taikant naujausias šiuolaikines apsaugos priemones, tobulinant jų dizainą. Sukurti ir atspausdinti naujos laidos 100 ir 500 litų nominalo banknotai. Juose įvesta skiriamųjų ženklų akliesiems sistema, ant monetų žymimi nukaldinimo metai bei diegiamos kitos naujovės.
Siekiant užtikrinti aukštą apyvartoje esančių banknotų kokybę, kas mėnesį iš apyvartos vidutiniškai išimama 8,2 milijono vienetų susidėvėjusių banknotų.
Statistika ir leidiniai. Viena Lietuvos banko funkcijų yra rinkti, kaupti, analizuoti ir skelbti pinigų ir bankų, mokėjimų balanso, finansų ir su jais susijusios statistikos duomenis, rengti ir taikyti šios statistikos surinkimo, atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaryti Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą. Jis rengia ir leidžia statistikos leidinius, skelbia suvestinę informaciją. Pažymėtina, kad pinigų ir bankų statistikos poreikis pastaruoju metu labai padidėjo. Tokias tendencijas lemia finansų rinkų plėtra, išsamių ir patikimų duomenų poreikis analitiniams tikslams bei įsipareigojimai tarptautinėms institucijoms. Savo ruožtu dėmesį bankų statistikai atkreipia pastaraisiais metais įvairiuose pasaulio regionuose kilusios ekonominės ir finansinės krizės. Statistikos srautai didėja ir dar didės, nes, integruojantis į Europos Sąjungos struktūras, teks ne tik glaudžiau derinti mūsų statistikos standartus su ES ir EUROSTAT reikalavimais, bet ir tteikti vis išsamesnius statistinius duomenis, kurie numatyti šiuose standartuose. Be to, bankinės statistikos duomenų srautą didins ir sparčiai kintančios finansų rinkos bei naujovės finansų paslaugų srityje.
Atsižvelgdamas į Europos Sąjungos (EUROSTAT ir Europos centrinio banko) reikalavimus, keliamus statistikai, Lietuvos bankas daug dėmesio skiria statistinėms ataskaitoms tobulinti ir naujoms ataskaitoms kurti.
Lietuvos bankas koordinuoja Tarptautinio valiutos fondo duomenų platinimo specialiųjų standartų taikymą Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos banke leidžiami šie periodiniai leidiniai (lietuvių ir anglų kalbomis): Lietuvos banko veiklos metų ataskaita, Lietuvos banko mėnesinis ir ketvirtinis biuleteniai, Pagrindiniai ekonomikos ir bankininkystės rodikliai – grafikai (mėnesinis biuletenis), Valiutų rinka (mėnesinis biuletenis), Lietuvos Respublikos mokėjimų balansas (ketvirtinis biuletenis), Lietuvos integracija į Europos Sąjungą: bankininkystė ir finansai (ketvirtinis leidinys lietuvių kalba), Teisės aktų rinkinys (lietuvių kalba), Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos bankų veiklą (anglų kalba). Nuo 1997 m. gegužės mėn. leidžiamas ketvirtinis žurnalas lietuvių kalba „Pinigų studijos“ (straipsnių santraukos – anglų kalba). Šis žurnalas 1999 m. liepos 7 d. Lietuvos mokslų tarybos nutarimu įrašytas į “Daktaro disertacijai ir habilitacijai pripažintų Lietuvos periodinių ir tęstinių leidinių sąrašą”.
Išleista ir proginių leidinių: „Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje“ (tarptautinės konferencijos, vykusios Lietuvos banko ir lito 75-mečio proga Vilniuje, 1997 m. spalio 3 d., medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis), „Lietuvos bankininkystės raida“ (mokslinės konferencijos, vvykusios Lietuvos banko ir lito 75-mečio proga Vilniuje, 1997 m. lapkričio 4 d., medžiaga lietuvių kalba).
Lietuvos bankas taip pat leidžia studijas, monografijas, kitus leidinius apie bankininkystę.
Tarptautiniai ryšiai. Jau 1991 metais, kai Lietuvos bankas dar vykdė ir komercines funkcijas, buvo užmegsti Lietuvos banko korespondenciniai ryšiai su keliom dešimtim užsienio bankų (metų pabaigoje su 32 užsienio bankais). Pirmoji Lietuvos banko korespondentinė sąskaita buvo atidaryta 1991 m. vasario mėn. Švedijos banke Svenska Handelsbanken, kuris daug prisidėjo padėdamas kelti banko tarptautinių ryšių specialistų kvalifikaciją. Šiuo laikotarpiu tarptautinius atsiskaitymus vykdė tik Lietuvos bankas, o nuo 1992 m. ir komerciniai bankai, turintys Lietuvos banko generalines licencijas. Nuo 1992 metų pabaigos, atskyrus komercines funkcijas nuo Lietuvos banko, plėtėme tiesioginius ryšius su Europos Sąjungos ir kitų šalių centriniais bankais.
Lietuvos bankas bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, skatina integracijos į Europos Sąjungą procesus, koordinuoja PHARE ir kitų donorų finansuojamas techninės pagalbos programas.
1992 metų vasario 14 dieną Lietuvos bankas atgavo Prancūzijos banke saugotą prieškarinio Lietuvos banko auksą, o tų pačių metų kovo 31 dieną buvo atgautas ir Anglijos banke saugotas Lietuvos banko auksas.
1992 m. birželio 30 d. atkurta Lietuvos banko narystė ir akcininko teisės Tarptautinių atsiskaitymų banke (Bazelyje).
Lietuvos bankas seka ir pagal savo kompetenciją užtikrina Europos (Asociacijos) Sutarties vykdymą. Jis aktyviai
dalyvauja įgyvendinant Europos Komisijos parengtą Stojimo partnerystės programą, t. y. rengiant Nacionalinę acquis priėmimo ir Išplėstinę nacionalinės teisės darbų harmonizavimo programas, vykdant Įsijungimo į Europos Sąjungos bendrąją rinką programą. Lietuvos bankas koordinuoja Nacionalinės PHARE programos – pagrindinės sustiprintos pasirengimo stoti į Europos Sąjungą strategijos finansinės priemonės – bankininkystės sektoriaus projektų įgyvendinimą.
Įgyvendindamas Europos Komisijos nustatytus prioritetus, Lietuvos bankas vykdo programą, orientuotą į būsimą dalyvavimą Ekonominėje ir pinigų sąjungoje: įgyvendinama konsoliduota kredito įstaigų priežiūra, pinigų politikos programa, projektuojama nacionalinė atskirų atsiskaitymų realiu llaiku sistema ir kt.
Lietuvos finansų rinkoms integruojantis į tarptautines finansų rinkas, glaudus ryšys palaikomas su tarptautinėmis finansų organizacijomis – Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku, Pasaulio banko organizacijomis, kurios aktyviai stebi ir turi įtakos pasaulio ekonomikos plėtrai. Lietuvos bankas nuolat palaiko ryšius su Tarptautinio valiutos fondo Šiaurės ir Baltijos šalių skyriumi.
Lietuvos banke sprendžiami organizaciniai ir kreditavimo klausimai, susiję su Europos Komisijos paskolomis Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms per komercinius bankus finansuoti pagal PHARE programą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir TTarptautinio rekonstrukcijos ir plėtros banko paskolos sutartimi, įgyvendinamas Pasaulio banko Pagalbos įmonėms ir finansų sektoriui projektas. Pasaulio banko projektai Lietuvoje yra skirti Lietuvos ekonomikos raidai spartinti ir finansų sistemai plėtoti.
Per pastaruosius intensyvaus darbo metus daugiausia naujos patirties ir žinių įgyta iintegracijos į Europos Sąjungą srityje – vykdant teisės aktų derinimo, kitas Lietuvos pasirengimo narystei ES programas ir siekiant perimti geriausią Europos Bendrijos ir ES šalių patirtį. Lietuvos banko darbuotojai aktyviai įsitraukė ir nuosekliai dirbo rengdami darbo grupių derybinių pozicijų dėl narystės Europos Sąjungoje projektus pagal kelias darbo grupių sritis. Lietuvai baigus derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, didėja su pasirengimu narystei Europos ekonominėje ir pinigų sąjungoje susijusių darbų svarba, apimtis ir atsakomybė, todėl ši sritis ir toliau nestokoja reikiamo dėmesio.
Lietuvos banko darbuotojai. Neįmanoma tikėtis norimos sėkmės bei atliekamų darbų kokybės čia apžvelgtose bei kitose Lietuvos banko veiklos srityse be kvalifikuotų, dorų, atidžių, kruopščių banko darbuotojų, nesvarbu kokį darbą jie banke dirbtų. Ypač didelės viltys siejamos su naująja bankininkystės specialistų karta, kuri nne tik teoriškai ir praktiškai mokėsi bankininkystės rinkos ekonomikoje paslapčių šalies ir užsienio mokymo įstaigose ir bankuose, bet ir turi jaunatvišką norą dirbti Lietuvos centrinio banko ir savo labui. Dabar Lietuvos banke dirba 616 aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų, iš jų 17 turi mokslinį laipsnį. Moterys sudaro 49,5, o vyrai – 50,5 procento visų dirbančiųjų. Pažymėtina, kad labai daug jaunų ir vyresnio amžiaus Lietuvos banko darbuotojų kasmet dalyvauja įvairiuose bankininkystės kursuose, konferencijose arba keičiasi tiesioginiais vizitais su kaimyninių bei kitų šalių ccentrinių bankų specialistais. Antai vien tik praėjusiais metais kas antras Lietuvos banko darbuotojas kėlė kvalifikaciją Lietuvoje arba užsienyje, iš jų du trečdaliai dalyvavo kursuose ir seminaruose Lietuvoje.
Pagrindiniai mokymo šaltiniai užsienyje yra Europos centrinių bankų (Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Austrijos), Tarptautinio valiutos fondo, Tarptautinių atsiskaitymų banko ir kitų tarptautinių organizacijų mokymo renginiai. Praktiškai visos šios institucijos teikia Lietuvos bankui techninę pagalbą darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo klausimais, apmokėdamos mokymo ir nemažai komandiruočių užsienyje išlaidų.
Būtinybė pažinti užsienio šalių centrinės bankininkystės patirtį, bendradarbiauti su tarptautinių finansinių organizacijų ir užsienio šalių centrinių bankų specialistais skatina banko darbuotojus tobulinti užsienio kalbų mokėjimą. Lietuvos bankui pavyko įsigyti licenciją ir įdiegti iš Europos Sąjungos PHARE lėšų finansuojamą anglų kalbos mokymosi kompiuterinę programą “English Discoveries”. Naudodami šią kompiuterinę programą darbuotojai gali lavinti ir gilinti visas keturias kalbinės veiklos sritis: kalbėjimą (tartį), rašymą, klausymą ir skaitymą.
Be to, Lietuvos banke yra gera biblioteka, gaunanti ne tik naujausius bankininkystės ir finansų srities plėtrą nagrinėjančius teorinius ir praktinius leidinius, ekonomikos ir finansų žurnalus, bet ir gausybę periodinių leidinių, statistinės informacijos iš tarptautinių finansinių organizacijų, Europos centrinio banko bei kitų šalių centrinių bankų. Kartu bibliotekoje kaupiamas unikalus publikuotos ir nepublikuotos medžiagos fondas, kurį papildo pačių Lietuvos banko darbuotojų iš seminarų, konferencijų iir kitų komandiruočių užsienyje atvežta lektūra. Tai leidžia daugumai Lietuvos banko darbuotojų nuolat kelti savo kvalifikaciją studijuojant savo bibliotekoje kaupiamus leidinius bei kitą medžiagą.
Išsamesnę informaciją apie Lietuvos banko veiklą, naujienas, leidinius galima rasti Lietuvos banko puslapiuose „Internete“ adresu: http://www.lb.lt/home/default.asp. Plačiau su Lietuvos banko istorija galima susipažinti nuolat atnaujinamose Lietuvos banko muziejaus ekspozicijose.
Literatūra
1. Tomas J.T.Balino, Lorena m. Zamalloa. Instruments of Monetary Management. Issues and Country Experiences. IMF, Washington, 1997, 296 p.
2. Edited by Urmas Sepp and Martti Randveer. Alternative monetary regimes in entry to EMU. Bank of Estonia, Tallinn, 2002, 444 p.
3. S.Kropas. Kelias į pinigų sąjungą. Vilnius, LBDFI, 1999, 144 p.
4. A.Jakutis, V.Petraškevičius, A.Stepanovas, L.Šečkutė, S.Zaicev. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas, 2000, Smaltijos leidykla, 344 p.
5. Mayer T., Duesenberry J.,Aliber R. Pinigai, bankai ir ekonomika. V., ,,Alma littera” , 1995, 639 p.
6. Роджер Лерой Миллер, Девид Д. Ван – Хуз. Современные денъги и банковское дело. Москва, ,,Инфра – М”, 2000, 856 стр.
7. Georg Christopher Schweiger. European central bank. London, Minerva press, 2000, 404 p.
8. A.V.Rutkauskas. Finansų rinkos ir institucijos Vadovėlis studijuojantiems finansus. V., ,,Technika”, 1998, 420 p.
9. V.Jurgutis. Pinigai. V., Mintis, 1996, 386 p.
10. S.Kuzminskas. Lietuvos banko emisijos politika Europos monetarinių santykių plėtotės šviesoje. Kaunas – Marijampolė, ,,Dirvos” bendrovė, 1928, 216 p.
11. V.Terleckas. Lietuvos bankas 1922 – 1943 metais. V., Lietuvos bbankas, 1997, 264 p.
12. V.Terleckas. Lietuvos bankininkystės istorija 1918 – 1941. V., Lietuvos bankas, 2000, 445 p.
13. V.Terleckas. Pinigai Lietuvoje 1915 – 1944. V., 1992, 195 p.
14. V.Terleckas. Nacionalinės pinigų sistemos ir Lietuvos banko sukūrimas 1922 m. „Pinigų studijos” 2002 m. Nr. 3, 83 – 93 p. http://www3.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2002_3/terleckas.pdf
15. Grikinytė B., Dusevičius J., Niaura J., Povilaitis B., Uosis. S. (atsakingasis redaktorius Terleckas V.). Lietuvos bankas 1990 – 1995 m. V.: Lietuvos bankas, 1995.
16. R.Kuncienė. Lietuvos pinigai (1915 – 1941) Katalogas. Lietuvos nacionalinis muziejus (lietuvių, anglų, vokiečių kalbomis). V., ,,Spindulio” spaustuvė, 176 p.
17. Besikeičiantis centrinių bankų vaidmuo Europoje. 1997 10 03 d. tarptautinės konferencijos, skirtos Lietuvos banko ir lito 75 metinėms pažymėti, medžiaga (lietuvių ir anglų kalba). V., 1997, Lietuvos bankas, 128 p.
18. Lietuvos bankui ir litui – 75. Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos bankas. Parodos, vykusios Lietuvos nacionaliniame muziejuje 1997 10 02 – 12 07 d., apžvalga (lietuvių ir anglų kalbomis). V., Lietuvos bankas, 1997, 72 p.
19. Lietuvos bankininkystės raida. Mokslinės konferencijos, vykusios Vilniuje, 1997 11 04 d. medžiaga. V., Lietuvos mokslų akademija, Vilniaus universitetas ir Lietuvos bankas. 74 p.
20. Akademikas profesorius Vladas Jurgutis 1885 – 1966. 1995 m. lapkričio 6 – 8 d. mokslinės konferencijos, skirtos gimimo 110 – osioms metinėms, medžiaga. V., Lietuvos bankas,
64 p.
21. B.Martinkus, V.Žilinskas. Pinigai. Vertybiniai popieriai. Bankai. Mokomoji knyga. K., Technologija, 1996, 262 p.
22. V.Geralavičius, R.Kuodis. Lito kurso režimo pasirinkimas: teoriniai ir praktiniai sprendimo būdai. „Pinigų studijos” 1997 Nr. 1, p. 17-32.
23. P.Hedfors. Lietuvos pinigų sistemos pagrindų kūrimas 1990 – 1993 m. „Pinigų studijos” 1997 m. Nr. 2, p. 50 – 58.
24. R.Kuodis. Dabartinė Lietuvos pinigų politika: diskusiją tęsiant. „Pinigų studijos” 1998 Nr. 1, p. 19-32.
25. R.Kuodis, I.Vetlov. Pinigų politikos poveikio mechanizmas Lietuvoje. „Pinigų studijos” 2002 m. Nr. 3, 27 – 63 p. http://www3.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2002_3/kuodis.pdf ..
26. S.Kropas. Narystės ekonominėje ir pinigų sąjungoje įsipareigojimai – reikšmė ir poveikis Lietuvai. „Pinigų studijos” 1998 m. Nr. 3, p. 20 – 31.
27. S.Kropas, G.Šidlauskas. Tarptautinis valiutos fondas ir Lietuva: bendradarbiavimo raidos bruožai bei perspektyvos. „Pinigų studijos” 2002 m. Nr. 3, 64 – 82 p. http://www3.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2002_3/kropas.pdf
28. S.Šiaudinis. Centrinių bankų atsiradimas ir vaidmuo. „Pinigų studijos” 1997 m. Nr. 2, p. 59 – 68.
29. S.Šiaudinis. PRIVALOMŲJŲ ATSARGŲ REIKALAVIMAI KOMERCINIAMS BANKAMS: ŠIUOLAIKINĖS TENDENCIJOS „Pinigų studijos” 2000 m. Nr. 4, p. 5 – 24.
30. D.Abazorius, S.Šiaudinis. Lietuvos banko vvienos nakties paskolos. „Pinigų studijos” 1998 m. Nr. 1, p. 85 – 86.
31. B.Povilaitis. Centrinių bankų savarankiškumas ir nepriklausomybė. „Pinigų studijos” 1998 m. Nr. 3, p. 5 – 12.
32. B.Povilaitis. Atkurto Lietuvos banko veiklos 1990–2002 m. trumpa apžvalga. „Pinigų studijos” 2002 m. NNr. 3, 94 – 114 p. http://www3.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2002_3/povilaitis.pdf
33. K.Ramonas. Komerciniai bankai ir jų priežiūros raida Lietuvoje. „Pinigų studijos” 2002 m. Nr. 3, 5 – 26 p. http://www3.lbank.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2002_3/ramonas.pdf
34. M.Vinkus. CENTRINIŲ BANKŲ VEIKLOS SKAIDRUMAS „Pinigų studijos” 2000 m. Nr. 3, 17 – 31 p.
35. N.Pautola, P.Backe. Valiutų valdybos Vidurio ir Rytų Europoje: patirtis ir ateities perspektyvos. „Pinigų studijos” 1998 m. Nr. 3, 39 – 47 p.
36. R.-W.Kopcke. Valiutų valdybos: praeities ar ateities pinigų politikos režimas? „Pinigų studijos” 2000 m. Nr. 2, 5 – 21 p.
37. N.Nenovsky, K.Hristov. PINIGŲ POLITIKA VALIUTŲ VALDYBOS SĄLYGOMIS: BULGARIJOS ATVEJIS ,,Pinigų studijos”, 2001 m. Nr. 1, 14 – 28 p.
38. T.Ganusauskas. NARYSTĖS EKONOMINĖJE IR PINIGŲ SĄJUNGOJE KRITERIJŲ VAIDMUO LIETUVAI INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ ,,Pinigų studijos”, 2001 m. Nr. 1, 29 – 41 p.
39. J.Titarenko. RRINKOS DISCIPLINOS VIETA BANKŲ PRIEŽIŪROS SISTEMOJE ,,Pinigų studijos”, 2000 m. Nr. 4, p. 25 – 37.
40. J.Titarenko. RINKOS DISCIPLINOS ELEMENTŲ RAIDA LIETUVOS BANKŲ SISTEMOJE ,,Pinigų studijos”, 2001 m. Nr. 3, 5 – 21 p.
41. Bank for International Settlements Working paper No. 110 „A survey of the institutional and operational aspects of modern-day currency boards“ by Corrinne Ho, March 2002, 25 p. Read
42. Lietuvos bankas : http://www.lbank.lt
43. Lietuvos banko įstatymas 2001 m. kovo 13 d. Nr. IX-205.
44. Lietuvos banko pinigų politikos priemonių taikymo kryptys PPatvirtintos Lietuvos banko valdybos 1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 101.
45. OECD ekonominės apžvalgos. Baltijos šalys: regioninė ir ekonominė analizė. Vilnius, Diemedis, 2000, 254 p.
46. L.Šadžius. Lietuvos šiuolaikinės bankininkystės raidos pradžia (1988–1990 m.) ,,Pinigų studijos”, 2002 m. Nr. 2, 5 – 23 p.
47. Pranešimas apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę pirmąjį 2002 metų pusmetį.
48. 48. S. Šiaudinis. Šiuolaikinių valiutų valdybų operacinių sistemų veiksmingumas. Diskusiją tęsiant. ,,Pinigų studijos”, 2003 m. Nr. 2, 5 – 22 p. http://www.lb.lt/lt/leidiniai/pinigu_studijos2003_2.pdf
49. http://www.bis.org/review/r030623a.pdf The acceding countries’ strategies towards ERM II and the adoption of the euro: an analytical review, by Peter Backé, Christian Thimann, Olga Arratibel, Oscar Calvo-Gonzalez, Arnaud Mehl and Carolin Nerlich, February 2004, (ECB Occational Paper No. 10), pdf 795 kB.
50. Mokėjimo sistemos LITAS veiklos taisykles – http://www.lb.lt/acts/default.asp.
