socialinis draudimas lietuvoje

SOCIALINIS DRAUDIMAS LIETUVOJE

Referatas

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. Socialinio draudimo istorija Lietuvoje…………….4

2. Socialianio draudimo sistema Lietuvoje……………5

3. Lietuvos piliečio socialinis draudimas užsienyje………..10

4. Naujoji pensijų sistema…………………..14

5. Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos……….15

6. Socialinio draudimo nauda…………………17

7. Socialinio draudimo struktūra ir funkcijos………….19

IŠVADOS…………………………20

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS……………..21

ĮVADAS

Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nnuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma – tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Neapseinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia – dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami.

Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems „uždėtą“ sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas. Viena iš svariausių priežasčių, verčianti verslo įmones pažeidinėti galiojančius įstatymus, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant nne visus mokamus atlyginimus, yra didelės socialinio draudimo įmokos.

1. SOCIALINIO DRAUDIMO ISTORIJA LIETUVOJE

Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo nnumatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

•Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926m. Kovo 23d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą.

•Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.

•Ligonių kasos pradėtos steigti 1928m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos atskirų įstaigų ir įmonių kasos.

•Tik prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingu atsitikimu darbe draudimas.

•Draudimas suteikė nemokomą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas.

•Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100% algos.

•Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti už 3% algos ir 40% šios sumos mmokėjo darbdavys, o 60% – apdraustasis.

•Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo.

•Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.

•Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25metus.

•Pensijos dydis sudarė 60% algos.

•Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis.

•Iki 1990m. Socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos.

•Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos mokėjo profesinėms sąjungoms įnašus.

•Įnašai nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesiniai sąjungai priklausė.

•Vietinių profsąjungų leidimui, darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo laikino nedarbingumo, neštumo ir gimdymo, vvaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas.

•Pašalpos dydis priklausė nuo atlyginimo dydžio, nuo nepertraukiamo darbo stažo bei nuo narystės profsąjungoje.

•Neštumo ir gimdymo pašalpa buvo mokama 100%.

•Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos nemažiau kaip 3mėn. (30rublių).

•Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais.

•Senatvinės pensijos amžius – 55m. vyr,, 50m. mot.. Darbo stažas vyrams 25m., moterims – 20m.

•Reikalingos lėšos pensijų mokėjimui buvo pervedamos iš Maskvos.

•Sovietiniu laikotarpiu SD nebuvo atskirtas nuo socialinės paramos, bei stengdamasi sudaryti vaizdą, jog visais žmonėmis rūpinasi valstybė.

•1991m gegužę įsigalioja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

•1994-1995m.vyko pensijų reforma. 1995 01 01 įsigaliojo “Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas”.

•1999m.priimtas Pensijų fondų įstatymas.

•2000m.įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.

2. SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE

Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.

Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių pprivilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams.

Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui.

Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškė, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per trylika Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas.

Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.

Iki 1997 metų vidurio iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo finansuojama dalis sveikatos draudimo išlaidų. Nuo 1997 m. liepos 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymui, socialinio draudimo įmokos dalis, tenkanti sveikatos draudimui, buvo pervedama į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą.

Nuo 1991 iki 1995 metų pradžios valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, kurie dirbo pagal ddarbo sutartis ir savarankiškai. Priėmus naują Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nuo 1995 metų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradėta drausti ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Tai buvo padaryta siekiant laipsniškai panaikinti šių asmenų turimas privilegijas ir įtraukti juos į bendrąją socialinio draudimo sistemą.

Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šiuo metu šie asmenys draudžiami tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai.

Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinio draudimo sistemą yra mokamos ir kitos išmokos. Išlaidas pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai. Jie paprastai numato išmokų gavėjus, kvalifikacines sąlygas, kurias turi tenkinti šie asmenys, išmokos dydžio apskaičiavimo formulę ir tos išmokos didinimą vykstant infliacijai ir kylant gyvenimo lygiui. Tačiau išlaidas sąlygojantys

veiksniai skiriasi trumpalaikėms ir ilgalaikėms išmokoms. Todėl tikslinga jas atskirai ir aptarti.

Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti mokamos šios ilgalaikės išmokos: senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos, išankstinės senatvės pensijos, pensijos netekus maitintojo ir už ištarnautą laiką. Pastarosios dvi buvo skiriamos iki įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. Prie jų priskiriamos tokios pašalpos: ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (nuo 2000 mm. sausio 1 d.) laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos (iki 2001 m. sausio 1 d.), reabilitacijos pašalpos (nuo 2005m. liepos 1 d.).

Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema. Jos esmė ta, kad išlaidos pašalpoms padengiamos iš tais pačiais metais gautų įmokų. Tik nenumatytiems atvejams gali būti laikomas nedidelis rezervas, skirtas kasmetiniams išlaidų pasikeitimams sušvelninti bei pastoviai įmokų normai palaikyti. Išlaidos trumpalaikėms pašalpoms priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio. Jeigu teisės į pašalpas nekeičiamos, tai pašalpų skyrimo dažnumas ir vidutinė ppašalpų mokėjimų trukmė yra santykinai pastovūs dydžiai.

Ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapus laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugančiam ligonį ar kitais įstatymo numatytais atvejais, siekiant kompensuoti jo prarastas darbo pajamas. Susirgus teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios darbo dienos be llaukimo periodo. Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, išskyrus slaugos atvejus, o už likusias – Valstybinio socialinio draudimo fondas iš savo biudžeto lėšų. Iki 2001 m. sausio 1 d. ligos pašalpa buvo mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos 80 proc., o nuo trisdešimt pirmosios nedarbingumo dienos 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio.

Nuo 2001 metų sausio 1 dienos, įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui, ligos pašalpa už pirmas dvi dienas negali būti mažesnė nei 80 proc. ir didesnė nei 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo trečiosios dienos ligos pašalpa sudaro 85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio.

Didėjant skaičiui įmonių, dirbančių nepilnu pajėgumu bei išaiškėjant tam tikriems piktnaudžiavimo atvejams gaunant ligos pašalpas, buvo sustiprinta laikinojo nedarbingumo pažymėjimų išdavimo pagrįstumo kkontrolė. Be to, 2001 m. sausio 1 d. buvo įvestas draudimosi stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti. Teisę gauti ligos pašalpą turi tik tas apdraustas asmuo, kuris per paskutiniuosius metus turėjo 3 mėnesių draudimo stažą arba per paskutiniuosius dvejus metus – 6 mėnesių draudimo stažą.

Nuo 1991 iki 1995 metų motinoms, auginančioms vaikus iki 1,5 metų, buvo mokama 1 minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžio vaiko priežiūros pašalpa. 1994 metais vidutinis metinis šios pašalpos dydis buvo 47,49 Lt, arba 14,6 proc., vvidutinio apdraustojo darbo užmokesčio. Motinoms, auginančioms vaikus nuo 1,5 iki 3 metų, šios pašalpos dydis buvo tik 0,5 MGL.

Nuo 1995 metų pertvarkant tiek pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pašalpų sistemas draudiminiu principu pasikeitė ir vaiko priežiūros pašalpos mokėjimo dydis ir skyrimo tvarka. Sekant daugelio Europos šalių pavyzdžiu ir įgyvendinant vyrų ir moterų lygias galimybes, vaiko priežiūros pašalpa pradėta skirti vienam iš apdraustųjų vaiką auginančių tėvų. Taigi nuo 1995 metų vaiko priežiūros pašalpą įgijo teisę gauti ir vyrai. Taip buvo siekiama minimaliai sumažinti šeimos prarastas darbines pajamas, susietas su vaiko priežiūra, nes šeimai buvo suteikta teisė spręsti, kuris iš dirbančių tėvų prižiūrės vaiką iki jam sukaks vieneri metai. Nuo 1995 metų sutrumpėjo vaiko priežiūros pašalpos skyrimo laikotarpis iki 1 metų, bet padidėjo pačios pašalpos dydis. Pradėta mokėti pašalpa sudarė 60 proc. vidutinio apdraustojo darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip minimali mėnesio alga (iki 2001 m. sausio 1 d.), arba 1/3 vidutinių draudžiamųjų pajamų (nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nuo 2004 m. kovo 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos dydis pakilo iki 70 proc.

Nuo 2003 m. vasario mėnesio įsigaliojo Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatos, pagal kurias moteriai, atleistai iš darbo nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu dėl įmonės, įstaigos, oorganizacijos likvidavimo ar bankroto ir turinčiai reikalingą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, mokama motinystės pašalpa. Taip pat nustatyta, kad vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, išleistam vaiko iki vienerių metų priežiūros atostogų bei gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, motinystės (tėvystės) mokama pašalpa, bet ne ilgiau kaip iki įsidarbinimo. Nuo 2004 m. lapkričio mėnesio pašalpų mokėjimas nustatytas ir asmenims, kuriems nėštumo metu arba nėštumo ir gimdymo atostogų metu pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba Valstybės tarnybos įstatyme ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas.

Laidojimo pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokama nuo 1991 iki 2000 metų pabaigos. Šios pašalpos dydis sudarė 3 MGL už apdraustąjį asmenį. Mirus valstybinio socialinio draudimo pensiją gaunančiam asmeniui, jo artimiesiems buvo ir šiuo metu išmokama dviejų mėnesinių pensijų dydžio vienkartinė išmoka. Šioms pašalpoms kasmet vidutiniškai buvo skiriama 0,5-0,6 proc. valstybinio socialinio draudimo išlaidų. Nuo 2001 m. sausio 1 d. laidojimo pašalpų mokėjimą perėmė savivaldybės.

Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, pagal patvirtintą įmokų tarifą kai kurioms draudimo rūšims, surenka įmokas ir perveda jas į atskirus tam tikras išmokas administruojančius fondus. Pavyzdžiui, ttokios lėšos yra pervedamos į Užimtumo fondą, kuris išmoka bedarbio pašalpas ir finansuoja aktyvios darbo rinkos politikos programas.

1991-1997 metais iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokamos kai kurios sveikatos draudimo išmokos: sanatorinio ir reabilitacinio gydymo, cukrinio diabeto kompensacijas bei kompensacijas už vaistus. Sveikatos draudimo išlaidos sparčiai didėjo: nuo 2,5 proc. 1992 metais iki 9,5 proc. 1996 metais. Nuo 1997 metų vidurio pagal Sveikatos draudimo įstatymą šios išlaidos apmokamos iš Sveikatos draudimo fondo biudžeto.

Nuo 1991 metų Valstybinio socialinio draudimo finansų pagrindą sudaro savarankiškas ir atskiras valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas. Metinio valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą ir jo vykdymo metinę ataskaitą iki 1999 metų rengė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir tvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1999 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ataskaita ir 2000 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas jau patvirtinti Seime.

Pagrindinis ir lemiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų šaltinis yra draudėjų ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokos. Jos sudaro apie 98 proc. visų pajamų. Likusią dalį sudaro Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos veiklos pajamos (delspinigiai, baudos ir kt.) bei savanoriškai apsidraudusių asmenų įmokos.

Darbdavio ir darbuotojo įmokos apskaičiuojamos kaip darbuotojui mokamo atlyginimo procentas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas buvo patvirtintas 1991 metais ir iki 2000

metų nesikeitė. Jo dydis buvo 31 proc. nuo apskaičiuoto darbo užmokesčio, iš kurio 30 proc. mokėjo darbdavys ir 1 proc. – darbuotojas. Nuo 2000 metų sausio 1 d. Seimas nustatė 34 proc. įmokų tarifą (31 proc. moka darbdavys, o 3 proc. – darbuotojas).

3. LIETUVOS PILIEČIO SOCIALINIS DRAUDIMAS UŽSIENYJE

Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai.

Susitarimas dėl socialinio draudimo yra šalių susitarimas, nustatantis tarp tų šalių judančių asmenų teises į socialinę apsaugą ir susitarimą pasirašančių šalių atsakomybę dėl socialinio ddraudimo išmokų. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas. Be to, tokie susitarimai panaikina teisių į socialinio draudimo išmokas apribojimus.

Europos Sąjungoje (ES) asmenų, judančių tarp šalių narių, socialinę apsaugą reguliuoja reglamentas 1408/71. Šio reglamento nuostatos yra taikomos ES šalyse, Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje.

ES šalys: Belgija, Ispanija, Nyderlandai, Airija, Didžioji Britanija, IItalija, Austrija, Graikija, Liuksemburgas, Portugalija, Prancūzija, Vokietija, Suomija, Švedija, Danija, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovėnija, Slovakija, Malta ir Kipras.

Europos ekonominės erdvės šalys yra Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija.

Be to, Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartis su Baltarusija, UUkraina, Rusija ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Kiekvienoje šalyje galioja savo taisyklės

Socialinio draudimo lygis ir mokamos išmokos nustatomos pagal nacionalinius konkrečios šalies įstatymus, tačiau susitarimai numato, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu būdu nacionalinė teisė yra taikoma asmenims, kurie juda iš vienos šalies narės į kitą.

Vienas iš pagrindinių susitarimų dėl socialinio draudimo ir ES reglamento principų yra vienodas požiūris į žmones. Jo esmė ta, kad kitos susitarimą pasirašiusios šalies piliečiui yra garantuojamos tokios pačios teisės ir jis privalo laikytis tokių pačių įsipareigojimų, kaip ir pirmosios šalies piliečiai.

Daugelyje šalių socialinio draudimo įstatymuose nustatytas kelerių metų laukimo laikotarpis – tokiu atveju socialinio draudimo išmokos yra mokamos tik jam pasibaigus. Beje, susitarimų dėl socialinio draudimo pagrindu gali būti atsižvelgta į kitoje šalyje susikaupusį draudimo llaikotarpį. Tokiu atveju teisė į išmokas taip pat gali būti įgyta darbo laikotarpių, kurie yra trumpesni už laukimo laikotarpį, pagrindu. Tačiau, pavyzdžiui, pensija bus skaičiuojama kiekvienoje šalyje atskirai, atsižvelgiant į toje šalyje turėtą draudimo laikotarpį.

Į susitarimus taip pat įtrauktas vadinamasis eksportavimo principas – t.y. sukauptos išmokos yra be apribojimų mokamos visoms susitarimą dėl socialinio draudimo ar ES reglamentą pasirašiusioms šalims. Priklausanti išmoka negali būti anuliuota, sulaikyta ar sumažinta tik dėl to, kad jos gavėjas išvyksta iš išmokas garantuojančios šalies įį kitą šalį.

Susitarimų dėl socialinio draudimo ir ES reglamento tikslas yra taip sutvarkyti reikalus, kad vienam asmeniui vienu metu būtų taikomi tik vienos šalies įstatymai. Todėl asmuo yra apdraudžiamas ir privalo mokėti socialinio draudimo įmokas tik vienoje šalyje vienu metu pagal toje šalyje galiojančią sistemą. Susitarimai dėl socialinio draudimo ir ES reglamentas nustato, kurios šalies įstatymai yra taikomi kiekvienu atveju asmeniui, vykstančiam iš vienos šalies į kitą. Pagrindinis principas – žmogui garantuojamas tos šalies, kurioje jis dirba, socialinis draudimas.

Be susitarimo pensija negarantuojama

Jeigu šalys nėra pasirašiusios susitarimo dėl socialinio draudimo, abiejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokestinimo, ir abiejose šalyse galioja visi šių šalių taikomi apribojimai dėl teisių į socialinio draudimo išmokas. Dažniausiai atsitinka taip, kad įmokas reikia mokėti du kartus (bent jau iš dalies), tačiau gaunamos socialinio draudimo išmokos gali būti mažesnės. Be to, išmokų eksportavimas paprastai taip pat būna ribojamas.

Darbuotojams ir verslininkams, judantiems tarp ES šalių, yra taikomi viršvalstybiniai įstatymai.

ES reglamentas 1408/71 atitinka daugiašalį susitarimą dėl socialinio draudimo.Palyginus šį reglamentą su įprastiniais susitarimais dėl socialinio draudimo, jame yra kur kas daugiau detalių nuostatų. ES taisyklės yra viršvalstybiniai įstatymai, t.y. viršesni už nacionalinius įstatymus, prieštaraujančius reglamento nuostatoms.

Vykstant dirbti į užsienį

Kuri šalis mmokės socialinio draudimo išmokas darbo užsienyje metu, priklauso nuo to, ar ta kita šalis yra ES narė, susitarimą pasirašiusi šalis ar šalis, su kuria Lietuva nėra pasirašiusi susitarimo dėl socialinio draudimo.

Paprastai užsienyje dirbančiam asmeniui yra taikomi toje užsienio šalyje galiojantys socialinio draudimo įstatymai. Tokiu atveju visos socialinio draudimo įmokos yra mokamos tai šaliai, kuri savo ruožtu užtikrina socialinio draudimo išmokas pagal toje šalyje galiojančius įstatymus.

Tačiau ši taisyklė turi keletą išimčių, pavyzdžiui, išsiųsti darbuotojai, kuriems laikinojo darbo užsienyje metu gali likti galioti savos šalies socialinio draudimo įstatymai. Išsiųstasis darbuotojas yra tas, kurį Lietuvoje esantis darbdavys išsiunčia laikinai padirbėti (1–5 metus) į kitą šalį. Kai darbuotojas išvyksta iš šalies, jam yra taikomi Lietuvos socialinio draudimo įstatymai.

Jei darbuotojas yra siunčiamas į ES ar susitarimą pasirašiusią šalį, pažymėjimo dėl draudimo Lietuvos socialiniu draudimu (pavyzdžiui, E 101) darbdavys turėtų kreiptis į Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą („Sodra“). Šiuo pažymėjimu darbuotojas valstybėje, kurioje įsidarbina, gali įrodyti, kad turi teisę į socialinės apsaugos išmokas iš Lietuvos ir kad socialinio draudimo įmokas moka Lietuvai.

Taip pat yra papildomos taisyklės, kurios skiriasi nuo pagrindinių draudimo principų valstybėje, kurioje įsidarbinama, kaip, pavyzdžiui, šiais atvejais:

valstybės tarnautojai,

jūrininkai,

transportavimo kompanijų keliaujantis personalas,

asmenys, kurie paprastai dirba keliose valstybėse.

Darbuotojas, išsiųstas dirbti į valstybę, su kuria LLietuva nėra pasirašiusi susitarimo, turi būti apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu pagal Lietuvos įstatymus be jokių laiko apribojimų.

Darbuotojai, siunčiami į susitarimą pasirašiusią šalį

Pagrindinis socialinio draudimo susitarimų principas (ES/ EEE šalys ir dvišalės sutartys) yra tas, kad darbuotojas yra apdraustas valstybėje, kurioje dirba. Taigi darbuotojas gauna socialinio draudimo išmokas iš valstybės, kurioje dirbo.

Darbuotojai, trumpam išsiųsti į užsienį, dažnai vis dar yra apdrausti tėvynėje. Išsiųstų darbuotojų draudimas skiriasi nuo įprasto draudimo. Darbuotojas ir jį lydintys šeimos nariai gali likti apdrausti Lietuvos socialiniu draudimu 1-5 metus priklausomai nuo pasirašyto susitarimo su valstybe.

Išsiųstas darbuotojas yra:

asmuo, kuriam mokamos Lietuvos socialinio draudimo išmokos, kai jis išvyksta iš Lietuvos dirbti į užsienį;

asmuo, kuris laikinai dirba užsienyje;

asmuo, dirbantis kaip išsiųstas Lietuvos darbdavio.

Išsiųstam darbuotojui reikia pažymėjimo dėl draudimo Lietuvos socialiniu draudimu. Su pažymėjimu darbdavys ir darbuotojas yra atleisti nuo įmokų mokėjimo valstybei, kurioje darbuotojas dirba, taip išvengiant dvigubo įmokų mokėjimo. Taigi visos socialinio draudimo įmokos asmenins, apdraustiems socialiniu draudimu Lietuvoje, yra mokamos Lietuvai.

4. NAUJOJI PENSIJŲ SISTEMA

Pensijų sistemos reforma siejama su naujosios pensijų kaupimo sistemos įvedimu. Naujoji pensijų kaupimo sistema – tai nauja galimybė kiekvienam, mokančiam

socialinio draudimo įmokas, kaupti lėšas savo būsimajai pensijai, nemokant papildomų įmokų.

Šiuo metu į “Sodros” fondą suplaukia visi socialinio draudimo mokesčiai (įmokos), kurie yra iš karto perskirstomis pensijoms ir kitoms socialinėms išmokoms. Tai reiškia, kad dabartiniai dirbantieji išlaiko dabartinius pensininkus ir kitus socialinių išmokų gavėjus. Atsiradus kaupiamiesiems fondams kiekvienas žmogus galės dalį pensijos pats sau kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje jo pasirinktame pensiniame fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.

Šiuo metu pensijas dirbantiems ir įmokas mokantiems žmonėms garantuoja valstybinė socialinio draudimo sistema. Pradėjus vveikti naujajai kaupimo sistemai ji bus papildyta – šalia socialinio draudimo veiks ir privatūs pensijų fondai, žmonės gaus pensijas iš abiejų šaltinių.

Socialinis draudimas remiasi kartų solidarumo principu – mes, mokėdami įmokas “Sodrai”, išlaikome savo tėvus ir senelius, kai sulauksime senatvės mūsų vaikai mokės pensijas mums. Pervesdami įmokas į pensijų fondus, kiekvienas kaupsime savo senatvei – pensija bus mokama iš mūsų asmeninėje sąskaitoje sukauptų lėšų.

Socialinio draudimo įmokos sumokamos kas mėnesį ir iš gautų pinigų iškart išmokamos pensijos ar ligos, bedarbio, kkitos pašalpos. Įmokos, kurios bus pervedamos į pensijų fondus, bus kaupiamos – už jas bus įsigyjami vertybiniai popieriai, kitas turtas, bus gaunamos palūkanos, už jas vėl perkamas turtas. Atėjus senatvės pensijos amžiui, už sukauptą sumą bus įsigyjama kasmėnesinė išmoka – ppensija iki gyvos galvos, arba kitaip tariant anuitetas. Tokiu principu jau veikia savanoriškas kaupiamasis gyvybės draudimas, kurį siūlo gyvybės draudimo įmonės. Naujoji kaupimo sistema skirsis tuo, kad jokių papildomų įmokų, kaip gyvybės draudime, mokėti nereikės – ji bus finansuojama iš tų pačių socialinio draudimo įmokų.

5. VALSTYBINĖS SOCIALINIO DRAUDIMO SENATVĖS PENSIJOS

Senatvės pensijos

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis.

Valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, kai jie tenkina nustatytus amžiaus ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus, tai yra:

1) yra sukakę nustatytą senatvės pensijos amžių;

2) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai (minimalus pensijų draudimo stažas senatvės pensijai gauti – 15 metų).

Pensijų draudimo stažas, tai laikas, per kurį asmenys patys moka aarba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos nustatytos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.

Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma.

Pagrindinė pensijos dalis lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (jo neturintiems ji proporcingai mažinama). Bazinė pensija negali būti mažesnė už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio. Šiuo metu bazinė pensija yra 172 Lt.

Papildoma pensijos dalis – tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka (papildoma pensijos dalis), kkuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos, proporcingos asmens mokėtoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.

Senatvės pensija apskaičiuojama pagal formulę:

B + 0,005 x s x k x D + 0,005 x S x K x D,

B – pagrindinė (bazinė) pensija;

s – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu iki 1994 m. sausio 1 d.;

k – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal bet kurių 5 paeiliui einančių kalendorinių metų pajamas, gautas 1984-1993 m. laikotarpiu;

S – draudimo stažas, įgytas dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu po 1994 m. sausio 1 d.

K – asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal draudžiamąsias pajamas nuo 1994 m. sausio 1 d.

D – einamųjų metų draudžiamosios pajamos.

Invalidumo pensijos

Valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos rūšis neįgalumo atveju.

Invalidumo pensijos skiriamos asmenims, kurie pirminio invalidumo nustatymo arba pakartotinio invalidumo nustatymo metu turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai. Minimalaus ir būtinojo pensijų draudimo stažo reikalavimai invalidumo pensijai gauti priklauso nuo asmens amžiaus.

Invalidumo pensija apskaičiuojama pagal tą pačią formulę kaip ir senatvės pensija, pridedant negalios ištiktam asmeniui prie turimo draudimo stažo tiek metų, kiek jam trūksta iki senatvės pensijos amžiaus.

Asmenų, pripažintų antros ggrupės invalidais, invalidumo pensijos dydis toks pats kaip senatvės pensijos dydis.

Pirmos grupės invalidams pensija apskaičiuojama kaip antros grupės invalidumo pensija, tačiau pagrindinė pensijos dalis lygi 1,5 bazinės pensijos.

Trečios grupės invalidams pensija apskaičiuojama kaip antros grupės invalidumo pensija, o po to mažinama 50 proc.

Našlių ir našlaičių pensijos

Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos įstatyme nurodytiems mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktiniui bei vaikams, taip pat jiems prilygintiems asmenims, jei miręs asmuo buvo įgijęs įstatymo nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (jei būtų tapęs invalidu) ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo.

Našlių pensijos dydis – 20 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, apskaičiuoto pagal 2002 metų kovo mėnesį buvusį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusias vidutines mėnesines draudžiamąsias pajamas.

Našlaičių pensijų dydis – 30 proc. mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti II grupės invalidumo pensijos dydžio, jeigu teisę gauti našlaičių pensiją turi vienas vaikas. Jei tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne daugiau kaip po 30 proc. ir ne daugiau kaip 80 proc. viso apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos dydžio.

6. SOCIALINIO DRAUDIMO NAUDA

Socialinis draudimas – tai ssavotiška taupymo forma.

Socialinis draudimas – tai kartų solidarumo principu pagrįsta sistema. Mokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondui dabar, išėję į pensiją, tapę neįgaliais, susirgę, sulaukę kūdikio, netekę sutuoktinio iš Fondo Jūs gausite materialinę pagalbą.

Mokėdami socialinio draudimo įmokas, jūs remiate ne tik savo artimuosius, bet ir visus Lietuvos pensininkus, sergančiuosius, neįgaliuosius, kitus, gaunančius išmokas, žmones, tačiau nenuskriaudžiate ir savęs, kadangi tuo užsitikrinate saugią ateitį.

Nemokantys įmokų žmonės neturi teisės į socialinio draudimo teikiamas garantijas.

Socialinio draudimo įmokos

Dirbdami pagal darbo sutartį, turite mokėti 3 proc. nuo savo gaunamo atlyginimo. Kitą įmokų dalį – 31 proc. nuo priskaičiuoto atlyginimo – už jus turi mokėti darbdavys.

Jei dirbate savarankiškai, t. y. esate individualios įmonės savininkas, verslo liudijimą turintis asmuo ar vykdote individualią veiklą, per mėnesį privalote mokėti pusės bazinės pensijos dydžio (nuo 2004 m. balandžio 1 d. – 86 Lt) socialinio draudimo įmoką.

Socialinio draudimo įmokų mokėjimo nauda

Jeigu esate samdomas darbuotojas, socialinis draudimas Jums garantuoja senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas, ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, įvairias kompensacijas.

Jei dirbate savarankiškai ir draudžiatės bazinei ir papildomai pensijos daliai, Jums garantuojama senatvės ar invalidumo pensija. Be to, apdraustajam mirus, sutuoktinis ir vaikai gaus našlio ir našlaičių pensijas.

Stažas, reikalingas senatvės pensijai gauti

Ne mažiau kaip 15 metų. Neturintiems tokio

stažo pensija neskiriama.

Jaunas žmogus ir būsimoji pensija

Pinigai, kuriuos Jūs mokate socialiniam draudimui, padeda išmokėti pensijas senyvo amžiaus žmonėms, invalidams. Ateis laikas, ir Jums teks priklausyti nuo dirbančiųjų, kurie mokės įmokas, kad galėtumėte gauti pensiją. Kuo didesnė bus Jūsų įmokėtų įmokų dalis, tuo didesnę pensiją Jūs gausite.

Pirmą kartą įsidarbinęs turite pasiimti iš Sodros teritorinio skyriaus valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą.

Domėkitės, ar Jūsų darbdavys kas mėnesį moka socialinio draudimo įmokas, ar jos mokamos nuo viso atlyginimo. Jeigu nuo mažesnio, susirgęs Jūs gausite mažesnę lligos pašalpą, o sukakę senatvės pensijos amžiaus – mažesnę pensiją.

Darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas

Nesutikite gauti nelegalaus atlyginimo. Paskambinęs į Sodros skyrių, esantį Jūsų mieste, ar rajone, galite pasidomėti, ar Jūsų darbdavys įsiregistravęs „Sodros“ teritoriniame skyriuje, ar moka įmokas.

Nelegalaus darbo žala

Nė vienas darbuotojas nėra apsaugotas nuo ligų, nelaimingų atsitikimų, tuo labiau – nuo senatvės. Jei dirbate nelegaliai – be darbo sutarties – Jūs esate socialiai neapgintas.

Susirgęs – negausite pašalpos, susižaloję darbe ar susirgę profesine liga – negausite žžalos atlyginimo, jeigu žūsite darbo vietoje – artimieji negaus draudimo išmokų, vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. Nelegalaus darbo metai nepadidins Jūsų pensijos stažo.

Jei dirbate nelegaliai – rizikuojate, kad už darbą Jums apskritai nebus atlyginta.

Jei dirbate nelegaliai – gal dabar gaunama nnauda Jums atrodo didesnė, bet Jūs rizikuojate bet kada netekti darbo, negauti atlyginimo už darbą, netekti visų kitų socialinių garantijų.

7. SOCIALINIO DRAUDIMO STRUKTŪRA IR FUNKCIJOS

•Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nustato perspektyvinius ir einamuosius valstybinio socialinio draudimo uždavinius

•VSDF veiklą LR prižiūri 15 narių taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus

–Ginančioms organizacijoms (prof.sąjunga.)

–Darbdaviu organizacijoms

–Valstybės valdymo institucijoms

•Tarybai vadovauja socialinės apsaugos ir darbo ministras

•Taryba svarsto ir teikia išvadas dėl

–VSDF biudžeto projekto bei jo vykdymo ataskaitos

–Darbuotojų skaičiaus ir VSD organizavimo išlaidų normatyvų, darbo apmokėjimo schemų

–Tvirtina VSD pensijų įstatyme nustatytų pajamų apskaičiavimo metodiką.

VSDF valdyba yra vykdomoji SD institucija

•Atsakinga už patvirtinto VSDF biudžeto įvykdymą

•Užtikrina įstatymuose numatytą apdraustųjų aprūpinimą

•Organizuoja įmokų rinkimą, pensijų ir pašalpų išmokėjimą

Valdyboje yra 13 skyrių, kurie :

•Atsako už SD organizavimą ir vykdymą vvisoje šalies teritorijoje

•Dalyvauja rengiant SD įstatymus, norminių aktų projektus

•Rengia metodinius nurodymus, instrukcijas, išaiškinimus

•Teikia metodinę pagalbą teritoriniams skyriams

•Nagrinėja draudėjų ir apdraustųjų prašymus bei skundus

SD funkcijas vietose atlieka 48 miestuose ir rajonuose veikiantis

•VSDF valdybos teritoriniai skyriai

•VSDFV Užsienio pensijų skyrius

•Karinių ir joms prilygintų struktūrų VSD Lietuvos teritorinis skyrius

Jie rūpinasi

•SD įmokų surinkimu

•Registruoja ir kontroliuoja draudėjus

•Atsako, kad teisingai ir laiku būtų išmokamos pensijos pašalpos ir kompensacijos.

IŠVADOS

Rašydamos šį referatą, stengėmės įsigilinti ne vien į Lietuvos socialinio draudimo šiandieną, bet taip pat ir į jos istoriją, nnes būtent istoriniai faktai ir paaiškina, kodėl šiandien mūsų valstybė susiduria su įvairiais sunkumais kuriant bei reformuojant socialinio draudimo sistema.

Nors pastarosiais metais socialinio draudimo institucijų padėtis bei reputacija gerėja, vis dėlto daugelis asmenų dar nėra tikri dėl būsimo finansinio aprūpinimo išėjus į pensiją. Net vis labiau populiarėjantys pensijų fondai dar galutinai neįtikino ir nenuramino Lietuvos gyventojų.

Socialinis draudimas veikia einamųjų įmokų principu – apdraustieji asmenys privalo mokėti įmokas, kad įgytų teisę į išmokas. Tai nominalus draudimas, nes juo apdrausti asmenys įgyja tik juridines, bet ne finansines teises į išmokas, ir tai su išlygomis. Tai reiškia, kad šių teisių įgyvendinimas priklauso ne nuo faktiškai įmokėtų pačių apdraustųjų asmenų įmokų, bet nuo fondo finansinės būklės ir taikomų išmokų formulių. Tuo būdu socialinio draudimo sistema yra lengvai pažeidžiama politiškai, priklauso nuo valdžios sprendimų.

Nuosekliai laikantis draudimo principų, išmokų dydis turėtų vienareikšmiai priklausyti nuo įmokėtų įmokų dydžio, tačiau taip nėra. Socialinio draudimo sistemoje yra stiprus perskirstymo elementas – daugiau pajamų gaunantys asmenys sumoka už tuos, kurie uždirba mažiau. Todėl visiškai išlaikyti įmokų ir išmokų priklausomybės principo nepavyksta.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Fitzpatrick, Tony. Welfare theory : an introduction / Tony Fitzpatrick. Basingstoke : Palgrave, 2001

Pensijinio kaupiamojo draudimo taisyklės Nr. 012 : [2001-10-16 (2003 m. birželio 2 d. redakcija)] / „„Lietuvos draudimo“ Gyvybės draudimas. [Vilnius : Lietuvos draudimas, 2003].

www.sodra.lt

www.socmin.lt

www3.lrs.lt

www.vmi.lt

lt.wikipedia.org/wiki/Valstybinis_socialinis_draudimas