Ekonomikos augimo ir aplinkos apsaugos problemos bei perspektyvos

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

E/K 1/1

EKONOMIKOS AUGIMO IR APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS BEI PERSPEKTYVOS

Šiauliai

Turinys

ĮVADAS 3

TEORINĖ DALIS 4

APLINKĄ TAUSOJANTI PLĖTRA: SAMPRATA IR DISKUTUOTINOS PROBLEMOS 4

ISTORINĖS PROBLEMOS ASPEKTAS 4

APLINKĄ TAUSOJANČIOS PLĖTROS PARADIGMOS 5

EKONOMINIO AUGIMO, STABILIZACIJOS IR NUOSMUKIO MOKSLINĖS INTERPRETACIJOS 6

APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS PASAULYJE 8

MATERIALIOS EKONOMIKOS ĮTAKA APLINKAI 8

APLINKOSAUGINĖS PROBLEMŲ RŪŠYS 9

EKONOMINIAI APLINKOSAUGOS ASPEKTAI 10

EKONOMIKOS AUGIMO BEI APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS BEI PERSPEKTYVOS EUROPOJE 11

EKOLOGINIO EFEKTYVUMO PAŽANGA 11

APLINKOS NAUDA EKONOMIKOS TRANSFORMACIJOS LAIKOTARPIU 14

CENTRALIZUOTAI VALDOMOS EKONOMIKOS POVEIKIS APLINKAI 14

INTEGRACIJOS Į EUROPOS SĄJUNGĄ ĮTAKA APLINKAI 15

INTEGRACIJOS UŽTIKRINIMAS 16

APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS BEI PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 18

MIESTO APLINKOS APSAUGOS PROBLEMA 19

APLINKOS VALDYMO PROBLEMOS 20

MIESTO GYVENAMOSIOS APLINKOS KOKYBĖS KOMPLEKSINIO ĮVERTINIMO GGALIMYBĖS IR PROBLEMOS 20

GAMTINIAI IŠTEKLIAI, KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ 22

GAMTINIŲ IŠTEKLIŲ, KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGA 24

APLINKOSAUGA ŪKINĖS VEIKLOS SRITYJE 28

GEOGRAFINĖS APLINKOS UŽTERŠIMO ŪKINĖS, EKONOMINĖS PASEKMĖS 29

NUOTĖKŲ VALYMO SISTEMŲ RENOVACIJOS GALIMYBĖS 30

PRAKTINĖ DALIS: APLINKOS KOKYBĖ IR GAMTOS IŠTEKLIAI 31

ORAS 31

VANDUO 35

DIRVOŽEMIS 38

BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ 41

LIETUVOS KRAŠTOVAIZDIS 42

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS LIETUVOJE 44

ATLIEKOS LIETUVOJE 46

IŠVADOS 51

LITERATŪRA 56

PRIEDAI 57

Įvadas

Temos aktualumas. Sparčiai augant ekonomikai, gamybos mastams, besivystant technologiniams procesams, vis didesnę reikšmę įgauna aplinkos apsauga. Žmogaus antropogeninei veiklai pasiekus šiuolaikinius mastus, jos neigiamas poveikis supančiai aplinkai tapo globalus. Atmosfera yra viena iš šios veiklos neigiamai veikiamų biosferos terpių. Bet koks neigiamas poveikis aplinkai aanksčiau ar vėliau neigiamai įtakoja žmogaus sveikatą bei gyvenimo būdą. Kadangi atmosferoje vyksta labai daug sudėtingų tarpusavyje susijusių dinaminių gamtinių procesų, tai neigiamas antropogeninis poveikis šioje terpėje greičiausiai atsiliepia žmogui. Todėl šiandien pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos apsaugai. Tiek eekonominis, tiek ir socialinis progresas priklauso nuo planetos aplinkos būklės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo. Ūkio, ekonomikos plėtra turi remtis aplinkos apsaugos principais.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Mes sau iškėlėme tikslą išnagrinėti šią temą, surinkti ir susisteminti literatūros šaltinius, pateikti išvadas.

Uždaviniai:

· Išsiaiškinti aplinkos apsaugos problemas pasaulio, Europos ir Lietuvos mastu.

· Pateikti statistiką.

· Numatyti perspektyvas.

Darbo objektas. Ekonomikos augimo ir aplinkos apsaugos problemų teoriniai ir praktiniai aspektai.

Metodika. Rašant šį darbą buvo naudojami šie metodai:

1. mokslinės literatūros analizė;

2. lyginimas;

3. apibendrinimas.

Atsakomybė už konkrečias darbo dalis. Sunku būtų pasakyti, kiek kuri iš mūsų yra atsakinga už kiekvienos dalies parengimą dirbome visos kartu ir įnašas yra maždaug apylygis.

Teorinė dalis

Aplinką tausojanti plėtra: samprata ir diskutuotinos problemos

Neribota technogeninė žmogaus ekspansija, neįvertinus jos galimų padarinių, nustūmė vvisuomenę į ekologinę aklavietę. Susiklosčiusi situacija diktuoja būtinybę keisti vertybines žmonijos orientacijas ir pradėti ekologizuoti gamybos procesus, užuot tęsus gamtos ekonomizavimą. Nuo naujųjų laikų iki XX a. antrosios pusės buvo laikomasi nuostatos, kad žmogaus prisitaikymo prie gamtos mastą lemia iš jos paimtų medžiagų bei energijos kiekis, gamtos sukultūrinimas, palenkimas pramoniniams procesams. Ši industrinės visuomenės beatodairiškumo išteklių eikvojimo logika sąlygojo ir katastrofišką aplinkos užterštumą. XX a. paskutiniame ketvirtyje vyraujančios technokratinės ekonominio augimo nuostatas pakeitė nulinio augimo, riboto augimo, visuomenės ir biosferos kkoevoliucijos bei aplinką tausojančios plėtros koncepcijos. Pasaulio bendrija dabar orientuojasi į aplinką tausojančią ekonomikos plėtrą, derinančią gamybos augimo ir aplinkos apsaugos interesus.

Istorinės problemos aspektas

Diskusijos apie ekonominį augimą ir aplinkos santykius trunka ilgus metus, jos yra daugiašakės, tarpdisciplininės, sudėtingos ir sunkiai išsprendžiamos. Klasikinės ekonomikos atstovas A.Smith pažangą vertino kaip nepertraukiamo ekonominio augimo užtikrinimą, stagnaciją laikydamas neperspektyvia būkle. Dauguma ekonomistų klasikų (T. Malthus, D. Ricardo, J. Mill) išreiškė mintį, kad visuomenė iš prigimties vystosi, o žmonijos valdomi gamtiniai ištekliai yra riboti, lemia ekonominio augimo mastus. Suformuotas „mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis“ rodo, kad gamtiniai ištekliai ir žemė jau XVIII a. buvo ekonominių diskusijų objektas. Neoklaikinės teorijos nepakankamai įvertino gamybos, vartojimo ir gerovės bei gamtinių išteklių ir ekologinių sistemų ryšius. Sureikšminus rinkos, kaip visuotinio reguliatoriaus vaidmenį, gamtos ištekliai vertinti tiek, kiek jų vertė atspindima prekių kainose, nesigilinant į suvartojamų gamtinių išteklių pobūdį (neatsikuriantys ir atsikuriantys) bei gamtinę aplinką kaip visuomeninę vertybę. Nepaisant vyraujančios ekonominės vyraujančios krypties, kur gamtinės aplinkos problemoms neskirta pakankamai dėmesio, dalis ekologiškai mąstančių ekonomistų analizavo ūkinės veiklos poveikio gamtai pasekmes, o jų teiginiai atspindėjo neatsikuriančių gamtinių išteklių optimalaus išsekimo laipsnio bei atsinaujinančių išteklių optimalaus naudojimo teorijoje.

Aplinką tausojančios plėtros paradigmos

Aplinką tausojančios plėtros koncepcija interpretuojama labai įvairiai, nes aplinkos ir ekonomikos, visuomenės rraidos etapais buvo grindžiama įvairiomis nuostatomis, kurios šiuo metu transformuotos į tausojimo paradigmas, tapusias gilesnės teorinės ir metodologinės aplinką tausojančios plėtros analizės pradžia. Galima išskirti tris apibendrintų nuostatų blokus:

1) technologinio tausojimo paradigma;

2) ekologinio tausojimo paradigma;

3) aplinkos apsaugos paradigma.

Technologinio tausojimo paradigmos autorius D.W. Orr nurodo, kad kiekviena iškilusi problema turi technologinio sprendimo ar rinkos korekcijos galimybę. Išteklių ribotumui priešinamas jų pakeičiamumas, genetinės inžinerijos mokslo pažanga, vis geresnis gamtinių procesų suvokimas ir manipuliavimas jais. Žmogus šioje paradigmoje suprantamas kaip „ekonominis žmogus“, kuris maksimizuoja pajamas ir minimizuoja išlaidas. Pagrindinės šios paradigmos idėjos atsispindi ir dominuojančioje socialinėje paradigmoje, pagal kurią žmogus yra aukščiau už gamtą arba šalia jos ir besąlygiškai su mokslu ir technologijomis, kurios gali išspręsti visas socialines, ekonomines ir aplinkos problemas. Prie šio bloko galima priskirti utilizavimo paradigmą, kuria konstatuojama, kad žmogaus ūkinė veikla turi įtakos aplinkos kokybei, bet šis poveikis nėra reikšmingas ir gali būti nesunkiai neutralizuotas, priderinus techniką, technologiją prie esamų ir būsimų ekologinio apribojimo, bei ribinių ekonominių teorijų paradigmą, kuri grindžiama socialinių-ekonominių sistemų galimybėmis, sąlygojamomis technologinės plėtros, didinti išteklių panaudojimą, plėsti gamybos apimtis bei panaudoti aplinką neigiamiems augimo padariniams neutralizuoti.

Ekologinėje tausojimo paradigmoje teigiama, kad visuomenė, kuri nori tapti tausojančia, turi keisti įpročius, apriboti vartojimą, mažiau niokoti aplinką, pakeisti visuomenės moralę, įgyti nnaujų žinių, reikalingų gyvenant postmoderniame pasaulyje. Naujų technologijų ir cheminių medžiagų naudojimas pažeidžia esamą gamtinę aplinką, todėl žmogaus veikla ilgu laikotarpiu gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei prisitaikys prie ekologinių procesų ir neviršys natūralių sistemų galimybių. Naujas žmogaus požiūris į aplinką, jo dominavimo fizinėje aplinkoje ribos bei elgesio būsimų kartų atžvilgiu normatyvai konstatuojami naujoje aplinkosauginėje paradigmoje. Saugojimo paradigmoje visuomenė laikoma pakankamai lanksčia, galinčia pakeisti savo elgesį anksčiau negu bus padaryta nepataisoma žala aplinkai. Prie šio bloko galima priskirti ir ekologiškos plėtros paradigmos teiginius apie ekonominių sprendimų ekologinių pasekmių įvertinimą bei ekologinių apribojimų būtinumą.

Aplinkos apsaugos paradigmą galima laikyti tarpiniu tarp technologinio tausojimo ir ekologinio tausojimo paradigmų. Ji atsirado XX a. paskutiniame ketvirtyje kaip diskusijų aplinkos apsaugos klausimais rezultatas. Šios paradigmos turinį sudaro poveikio aplinkai kontrolė ir prevencija, žalos aplinkai įvertinimas, aplinkos mokesčių įvedimas, kenksmingos aplinkai žmonių ūkinės veiklos ribojimas, saugomų teritorijų kūrimas, todėl ji dar vadinama neutralizuojančia, gynybine. Vadovaujantis šia paradigma, išteklių mažėjimas ir aplinkos užteršimas nelaikomas ekonomikos plėtra ribojančiu veiksniu, tačiau kartu su rinkos mechanizmo instrumentais santykius tarpūkinės plėtros ir aplinkos ima reguliuoti valstybinės valdžios institucijos.

Ekonominio augimo, stabilizacijos ir nuosmukio mokslinės interpretacijos

Be aptartų požiūrių, vienas plačiausiai užsienio mokslininkų diskutuojamų dalykų, lemiančių tausojančios plėtros interpretacijų gausą, yra „augimo“ fenomenas.

Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad industrinis visuomenės gyvenimas nėra tausojantis aplinką, nevienareikšmiškai vertinamos ekonominio augimo ir aplinkos apsaugos galimybės. D.Butter, H.Verbruggen teigia, kad aplinką tausojanti veikla yra susijusi su ekonominio augimo ir švarios aplinkos tarpusavio pakeitimo problema. Jų nuomone, ilgainiui gali atsirasti galimybių suderinti aplinką tausojančios plėtros koncepcijoje ekonomikos augimą ir aplinkos apsaugą, todėl tikėtina, kad minėtas pakeičiamumas dar trumpalaikis, bet tai nesumažina problemos aktualumo. Galima išskirti dvi kraštutines ir priešingas mąstymo kryptis šiuo klausimu:

1) ekonomikos augimas yra svarbiausias veiksnys, mmažinant aplinkos žalojimą;

2) ekonomikos augimas neišvengiamai daro žalą aplinkai, todėl ekonomikos augimo tempų apribojimai ar net nuosmukis yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis švarią aplinką.

E.Goldsmith, D.Meadows, E.F.Schumacher ir kiti mokslininkai pasisako prieš tolimesnį ekonomikos augimą ir savo požiūrį grindžia tokiais argumentais: nuolatos didėjantis gyventojų skaičius ir jų vartojimas žaloja ekosistemas, eikvoja išteklius ir griauna žmonijos išlikimo pamatą; nepasikeitus fiziniams, ekonominiams ar socialiniams santykiams, kurie iki šiol lėmė pasaulinės ekonomikos plėtrą, maisto kiekio, pramoninės produkcijos apimčių ir gyventojų skaičiaus eksponentinis augimas įmanomas tol, kol iišteklių išsekimas privers sulėtinti pramonės augimą, augimo ribos jau bus pasiektos XXI a; gyvenimo būdas, kuris remiasi materializmu, tai yra nuolatine, neribojama ekspansija į ribotą aplinką, negali ilgai trukti.

Nauji technologiniai atradimai ar pasiekimai gal ir gali padvigubinti ekonomiškai naudingų iišteklių kiekį ir pramoninės produkcijos apimtis, bet, pasak D. Meadows, tai reiškia, kad didesnės, pajėgesnės pramonės įmonės dar smarkiau terš aplinką, o taršos mastai bus tokie dideli, kad jų nepajėgs neutralizuoti absorbciniai aplinkos mechanizmai. E. P. Schumacher ekonominį augimą vertina kaip pagrindinę aplinkos kokybės blogėjimo priežastį, bet taip pat yra dėl neteisingo gyvenimo supratimo, nes augimas ekonomistų, fizikų, chemikų, technologų požiūriu neturi aiškiai matomų ribų, todėl nėra reguliuojamas, tačiau aplinkos mokslininkai jį gali ryžtingai apibrėžti ir apriboti. Be to, autoriaus nuomone, fizinio turto siekimas, kuris ilgą laiką daugeliui buvo pagrindinis gyvenimo tikslas, nebetinka dabartiniam pasauliui, nes šis tikslas neturi apribojimų, kai aplinka, kurioje kuriamas turtas, yra griežtai ribota.

Nepritardami ekonominio augimo požiūriui, A. Crosland, W. Beckerman, R. Whelan ir kiti mmokslininkai pateikia savą augimo ir aplinkos tarpusavio ryšių interpretaciją. A. Crosland nuomone, didžioji aplinkos problemų dalis susijusi su ankstesniu industriniu augimu, bet ne dabartiniu ar būsimu. Nedelsiant sustabdžius augimą, vis tiek reikės didžiulių finansinių investicijų susidoroti su teršimo pasekmėmis, todėl tokias galimybes gali garantuoti tik greitas ekonomikos augimas. Augimo apribojimo požiūrį A.Crosland kritikuoja ir aplinkosaugos požiūriu, nes esant statiškam BVP, nėra galimybių pakankamai investuoti į aplinką, be to reikia lėšų mokslui, sveikatos apsaugai ir kitiems tikslams. W.Beckerman mano, kad rinka nnatūraliai pašalina gamtinių išteklių atsargų mažėjimo galimybę, tai yra išteklių ribotumas didina jų kainą, o tai sumažina jų vartojimo tempus, skatina pakaitalų ir naujų technologijų, taupančių išteklius, paiešką. Be to, W.Beckerman nesutinka su E.F.Schumacher teiginiu, kad gyvenimas, kuris remiasi materializmu, toliau negali tęstis, nes labai mažai tikėtina, kad gyventojai savanoriškai atsisakys tūkstančius metų siektos ekonominės gerovės augimo tikslo žaliosios religijos labui, o augimo, kaip vyriausybės politinio tikslo, atsisakymą autorius prilygino demokratijos atsisakymui. R.Whelan ekonominiai argumentai panašūs kaip W.Beckerman, tačiau jis mažiau akcentuoja vyriausybės vaidmenį, tikėdamas, kad, inovacijos, kurios pastaraisiais metais sąlygojo spartų mokslinio pasiekimų greitį, padės surasti išeitį iš ekologinių problemų. Nors žmonių veikla, o ypač vakarietiškas, vartotojiškas gyvenimo būdas, yra aplinką žalojantis, amoralus ir gali nuvesti prie gyvybės žūties Žemėje; tačiau pasak šio autoriaus, Vakarų visuomenė yra pakankamai turtinga, kad patenkintų savo materialinius poreikius, o likusį turtą skirtų aplinkos projektams. R.Whelan iškėlė mintį, kad žalioji politika gali išplėsti skurdą visame pasaulyje, nes apribojus ekonominį augimą visos šalys, ypač neturtingos, neturės išteklių spręsti aplinkos problemoms.

Aplinkos apsaugos problemos pasaulyje

Šiuo metu pagrindinė aplinkosauginė problema yra klimato atšilimas, dėl kurio gali iš esmės pasikeisti daugelio valstybių, regionų žmonių gyvenimo būdas bei sąlygos. Daugiamečiai klimato stebėjimai rodo, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinė pasaulinė ooro temperatūra padidėjo 1 °C. Šį faktą taip pat patvirtina ir matematinis modeliavimas, kuris rodo, kad pasaulinis klimatas gali atšilti 1 – 5 °C, CO2 koncentracijai padidėjus dvigubai, lyginant su priešindustriniu periodu. Šis padidėjimas šiuo metu yra didesnis negu du kartus. Toks klimato atšilimas gali sukelti negrįžtamus, turinčius didelę neigiamą įtaką mūsų civilizacijai, klimato pokyčius. Kad klimato atšilimo neįvyktų reikia laiku sumažinti neigiamą antropogeninį poveikį, iššaukiantį tokius klimato pokyčius.

Žmogaus antropogeninė veikla – tai sudėtingas daugelio veiksnių sąlygojamas procesas, kurį visiškai apibrėžti bei valdyti iki šiol niekas negali. Todėl šiuo metu yra mėginama spręsti įvairias aplinkosaugines problemas „ bandymų ir klaidų“ būdu, t. y. išbandant įvairias poveikio priemones gerai nežinant, kokios gali būti jų pritaikymo pasekmės.

Materialios ekonomikos įtaka aplinkai

Visuomenė yra susieta su aplinka tik materialiame lygmenyje. Pagrindinę įtaką aplinkai daro materiali ekonomika. Šios įtakos pasekoje iššaukiamos įvairios aplinkosauginės problemos, tokios kaip išteklių mažėjimas, ozono sluoksnio nykimas, globalinis atšilimas, rūgštūs lietūs, nuodingų medžiagų paplitimas biosferoje. Iš kitos pusės, įvairūs aplinkos elementai gali įtakoti įvairius ekonominius vyksmus susijusių procesų, jos poveikį aplinkai galima nagrinėti įvairiuose lygmenyse.

1 lygmuo: vienos elementarios gamybos grandies įtaka aplinkai.

2 lygmuo: techniškai susietų gamybos grandžių įtaka aplinkai.

3 lygmuo: visų gamybos procesų, vykstančių santykinai nedidelėje teritorijoje poveikis aplinkai.

4 llygmuo: vienos įmonės poveikis aplinkai.

5 lygmuo: visų procesų, vykstančių kokiame nors mieste, poveikis aplinkai.

6 lygmuo: visų procesų, vykstančių regione, poveikis aplinkai.

7 lygmuo: vienos iš gamybinio proceso grandies, kurioje pagaminamas vienas tarpinis produkcijos vienetas, poveikis aplinkai.

8 lygmuo: visų tarpinių grandžių, kurių metu yra pagaminamas produkcijos vienetas, poveikis aplinkai.

9 lygmuo: galutinės produkcijos vieneto gyvavimo ciklo analizė aplinkosauginiu požiūriu.

10 lygmuo: produkcijos, kurios vertė vienas piniginis vienetas, gyvavimo ciklo analizė aplinkosauginiu požiūriu.

11 lygmuo: visų galutinių medžiaginių produktų gyvavimo ciklų analizė aplinkosauginiu požiūriu.

12 lygmuo: visų medžiaginių procesų įtakos aplinkai analizė.

Visame pasaulyje didžioji dalis teršalų į atmosferą yra išmetama vykstant gamybai.

Ekologiniu požiūriu skiriami trijų rūšių gamybos procesai:

1. procesai, kurių metu gaminami teršalai

2. procesai, kurių metu kaip žaliava yra naudojama tam tikra dalis teršalų, bet iš to negaunama jokia produkcija

3. procesai, kurių metu yra kaip žaliava naudojami kai kurie teršalai ir iš to gaunama produkcija.

Aplinkosauginės problemų rūšys

Galima išskirti tokias aplinkosaugines problemų rūšis:

1. su teršalų emisijomis susijusios problemos:

« klimato pokytis;

« ozono sluoksnio mažėjimas

« žmogaus gyvenamosios aplinkos apnuodijimas

« dirvų, kritulių vandens telkinių rūgštingumo didėjimas

« įvairių fotooksidacinių produktų susidarymas

« dirvos pertręšimas.

2. su įvairių gamtinės sistemos komponentų vartojimu susijusios problemos:

« neatstatomų energetinių išteklių nykimas

« neatstatomų mineralinių išteklių nykimas

« neatstatomi pakitimai gamtinės sistemos genofonde

« atstatomų išteklių atnaujinimo tempo nepakankamumas

« dykumų plitimas

Ekonominiai aplinkosaugos aspektai

Ekonominėje sistemoje esant patenkintoms idealios konkurencijos sąlygoms:

n gamintojai ir vartotojai nori ir gali pasiekti didžiausią naudą;

n gamybos

sąnaudos ir realizavimo kainos yra prekių apyvartos funkcijos;

n sąryšis tarp sąnaudų ir kainų nepriklauso nuo gamintojų ir vartotojų valios;

n visi ištekliai ir prekės yra privačios tai yra siekiama maksimalaus jų naudingumo.

Pati rinka orientuoja ekonomiką į Pareto optimumo pasiekimą, tai yra į efektyviausią išteklių panaudojimą gamyboje, racionaliausią jų paskirstymą vartotojams ir tinkamiausią gamybos sandaros susidarymą kartu paėmus.

Ekologinėje sistemoje neveikia tapatūs ekonominei sistemai pagrindiniai laisvos konkurencijos motyvai ir nuostatos, ir visų pirma:

1.ekologiniai ištekliai nėra privati nuosavybė, leidžianti siekti maksimalaus jų naudingumo;

2.ekologinių išteklių vartojimas nėra iindividualus ir nėra tiesioginių motyvų, kurie skatintų pusiausvyrinių kainų nusistovėjimą.

Rinkos įsigalėjimui trukdo dar ir tai, kad aplinkoje vis didesnė reikšmė ir daugiau dėmesio tenka „nematerialiems“ ekologiniams ištekliams. Šalia tokių išteklių kaip vanduo, miškas ir pan., kurių vertė gali būti pamatuota jų naudingumu, vis didesnio dėmesio reikalauja tokie aplinkos komponentai kaip radiacinis, akustinis, terminis, vibracinis, estetinis ir pan. posistemiai. Nevienas iš ekologinių išteklių tradicinių vertės nustatymo būdų nėra pakankamai adaptyvūs pastarųjų išteklių nustatymui. Čia tenka beveik visiškai pasikliauti pagrįstai įvertintais nuostoliais ddėl šių posistemių kokybės-aplinkos evoliucijoje nusistovėjusios būsenos – pasikeitimo, tai yra neigiamo naudingumo arba žalos nustatymo .

Ekonomikos augimo bei aplinkos apsaugos problemos bei perspektyvos Europoje

Didelės pažangos aplinkos apsaugos srityje pastaraisiais metais nematyti. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie aatliekas bei vandens taršą: nors kai kuriose valstybėse pasiekta ženkli pažanga mažinant išvežamų į sąvartynus atliekų kiekius, dėl vartotojų ir verslo atstovų poreikių augimo susidaro vis daugiau komunalinių atliekų, tarp jų ir pakuočių atliekų, nors pramoninkai bei vyriausybės institucijos padarė didelę pažangą užtikrindamos vandens nuotekų valymą, beveik nekintanti azoto koncentracija paviršiniuose vandenyse vis dėlto rodo, kad žemės ūkio sektoriuje, mažinant taršą azoto junginiais, dar atsiliekama . Nors keletas reikšmingų problemų jau išspręsta, susirūpinimą kelia likutinė tarša bei didelės foninės koncentracijos, esančios dėl anksčiau buvusių ir dabartinių emisijų. Svarbiausia, kad nepaisant sumažėjusių išmetimų į orą, didelė dalis Europos miestų gyventojų yra veikiami didelėmis pažemio ozono, azoto dvideginio ir kietųjų dalelių koncentracijomis, o dideliai gamtiniai ir žemės ūkio paskirties plotai vis patiria ddidesnę už leistiną ribą rūgštėjimo bei eutrofikacijos procesus sukeliančių junginių ir pažemio ozono apkrovą. Pakrančių vandenų eutrofikacijos požymiai vis dar neleidžia teigti apie akivaizdų pagerėjimą.

Problemų atsirado gamtos išteklių išsaugojimo srityje, kurios labai akivaizdžios žuvininkystėje, kur besitęsianti perviršinė žvejyba kelia didelę grėsmę Europos žuvininkystei. Žemės ištekliai taip pat nuolat verčia susirūpinti, ypač dėl miestų bei transporto infrastruktūros plėtimosi. Statiniai apima vis didesnius žemės plotus, vis daugiau buveinių yra suskaidoma, naikinami arba pažeidžiami natūralūs žemės plotai. Nors miškų plotai didėja ir manoma, kkad metinis iškirtimas vykdomas subalansuotai, miškų būklė vis dar kelia susirūpinimą. Medžių rūšių defoliacijos tyrimai rodo, kad beveik ketvirtadalis ištirtų medžių yra pažeisti. Deja, deramai įvertinti biologinę įvairovės būklę Europoje sunku dėl informacijos stokos. Neišsprendus su gamtiniais ištekliais susijusių problemų, sunku tikėtis, kad iki 2010 m. biologinės įvairovės mažėjimo tendenciją pavyks pakreipti priešinga kryptimi.

Ekologinio efektyvumo pažanga

Ekologinis efektyvumas yra santykis tarp ūkinės veiklos ir su ja susijusio neigiamo poveikio aplinkai. Subalansuotosios plėtros pagrindinis tikslas panaikinti šią priklausomybę arba atskirti šiuos du dalykus. Ekologinis efektyvumas gerėja, nors ir skirtingu laipsniu, transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriuose. Pažanga santykinai lėta, nes kai kuriuos šiuo metu pasiektus teigiamus poslinkius atsveria nuolatinis šių sektorių augimas. Komunaliniame sektoriuje mažinant poveikį aplinkai pažengta į priekį nedaug, o žuvininkystėje padidėjo perviršinės komercinės žuvininkystės Europos vandenyse apimtys. Technologijos pagerėjimas, kaip antai trieigiai katalizatoriai ir švaresnis kuras, sumažino taršą iš automobilių.

Išmetimai į orą iš energetikos sektoriaus sumažėjo, net ir išaugus sektoriaus ekonominiam ir fiziniam našumui 1990-1999 m.

Vis dar kelia susirūpinimą naudojami trąšų ir pesticidų kiekiai, kaip ir rūgštinančių medžiagų emisija (žemės ūkis sudaro 31 % nuo bendros emisijos ES), ypač amoniako (94 %) išmetimai. 1990-1999 m. padidėjo energijos suvartojimas buityje (+ 10%), atliekų susidarymas (+14 %) ir turimų automobilių skaičius ((+17 %) kartu išaugus namų ūkių skaičiui (+9 %) ir jam skirtoms išlaidoms (+19 %).

Vandens suvartojimas buityje dešimtajame dešimtmetyje šiek tiek sumažėjo. Anglies dvideginio išmetimai iš buitinio sektoriaus 1997 m. buvo panašaus lygio kaip ir 1990 m., nes namų ūkių skaičiaus padidėjimą kompensavo energijos efektyvumo pagerėjimas ir perėjimas nuo anglies ir naftos prie gamtinių dujų.

Išskyrus pramonę, nei viename ES ūkio sektoriuje ekonominė ir socialinė raida neatitolo nuo energijos suvartojimo.

Per pastarąjį dešimtmetį keleivių transporto apimtys augo kartu su ekonomikos augimu, o krovinių transporto – greičiau. Sąsaja tarp ekonomikos augimo ir energijos suvartojimo silpnėja nepakankamai greitai, kad būtų sustabdytas energijos suvartojimo augimas, kuris gali pagilinti su tuo susijusias aplinkos apsaugos problemos.

Prie aplinkos apsaugos problemų didele dalimi prisideda transporto sektorius, ypač dėl jame sunaudojamos energijos. Nors dėl technikos pažangos šiek tiek pagerėjo energijos panaudojimo efektyvumas keleivinio transporto sektoriuje, krovininio transporto sektoriuje tokio pagerėjimo nepastebima. Anglies dvideginio išmetimai iš transporto sektoriaus ir toliau didėja dėl didelio sektoriaus augimo ir perėjimo prie kelių bei oro transporto. Keleivių transporte ir toliau dominuoja automobiliai (75 % visų keleivio kilometrų), bet oro transportas dabar auga greičiausiai.

Kol kas nepastebima, kad krovinių transporte būtų pereinama nuo kelių prie geležinkelių (geležinkelių dalis sumažėjo nuo 10,4 % 1991 m. iki 8 % 11999 m.). Pervežimas keliais ir pakrančių laivais išlieka pagrindiniai krovinių transportavimo būdai, atitinkamai sudarantys 43 % ir 42 % tonos kilometrų. Dėl pasikeitusių transporto sąlygų (pvz. sunkesni ir galingesni automobiliai, nedidelis apkrovimas ir krovinių veiksniai) bei tolesnio kelių ir oro transporto augimo geležinkelių ir kitų mažesnį poveikį aplinkai turinčių transporto rūšių sąskaita technologijų pagerėjimas neatsiliepė energijos panaudojimo efektyvumui.

Tačiau reikia pažymėti, kad gana sėkmingai veikia aplinkos apsaugos srities nuostatai, kuriais siekiama sumažinti orą teršiančius išmetimus iš transporto, keliant kuro kokybės ir automobilių išmetamų dujų standartus. Rūgštinančių medžiagų ir ozono susidarymą skatinančių medžiagų emisijų sumažėjimas parodo, kad šis reiškinys atskirtas nuo transporto augimo. Nepaisant to, kad toliau auga iš atsinaujinančių šaltinių gaunamos energijos ir elektros kiekis, esant dabartinei tendencijai, to nepakaks įgyvendinti nustatytus ES tikslus dėl atsinaujinančios energijos.

Atsinaujinantys energijos šaltiniai sudarė 14 % nuo bendro elektros suvartojimo 1999 m ES. Prognozuojami elektros suvartojimo augimo tempai iki 2010 m. reiškia, kad atsinaujinančiais šaltiniais besiremiančio elektros tiekimo augimo tempas turės maždaug padvigubėti, norint pasiekti nustatytą ES tikslą.

Nors pagaminamos elektros energijos kiekis kombinuoto, šilumos ir elektros, ciklo elektrinėse padidėjo nuo 9 % iki beveik 11 % nuo 1994 iki 1998 metų, tokio augimo nepakanka, norint iki 2010 metų pasiekti ES tikslą kombinuoto ciklo elektrinėse pagaminti

18 % visos elektros energijos. Per dešimtąjį dešimtmetį sumažėjo teršalų emisija į atmosferą daugiausia dėl taršą mažinančių metodų įdiegimo ir perėjimo nuo anglies prie dujų panaudojimo. Tačiau dabartinis gerėjimo tempas yra nepakankamas siekiant kompensuoti numatomą ekonomikos augimą, ypač prognozuojamą elektros suvartojimo augimą, arba įvykdyti išmetimams keliamus tikslus.

Kai kuriose valstybėse narėse sėkmingai įgyvendinamos strategijos ir iniciatyvos, skatinančios didesnį atsinaujinančios energijos naudojimą. Tačiau padidėjus bendram energijos suvartojimui, dešimtajame dešimtmetyje atsinaujinančios energijos dalis energijos gamyboje beveik nepakito. Ekologinis efektyvumo pagerėjimas pastebimas ir žemės ūūkyje. Dešimtajame dešimtmetyje kartu su produktyvumu padidėjo energijos suvartojimas ir drėkinimas, nors dabar tendencijos beveik nekinta. Nors šiek tiek sumažėjo trąšų ir pesticidų naudojimas, užteršimas nitratais ir eutrofikacija vis dar kelia rimtą susirūpinimą. Sumažėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų, rūgštinančių medžiagų ir pažemio ozono pirmtakų išmetimai, išskyrus amoniako emisiją. Yra ženklų, rodančių, kad bendras atliekų susidarymas didėja lėčiau negu auga BVP, nes susidaro mažiau kasybos atliekų. Atrodo, kad stabilizuojasi ir pramoninių atliekų susidarymas. Palyginus susidarančių komunalinių atliekų (apie 14% visų atliekų) kkiekius, visose ES valstybėse narėse yra pasiektas vienodai aukštas atliekų susidarymo lygis. Esančius nedidelius skirtumais galima paaiškinti gyvenimo būdo ir vartojimo įpročių skirtingumu. Beveik 3-juose procentuose nuo bendro visų ES šalių narių teritorijos ploto šiuo metu yra ekologiškai ūkininkaujama. Prognozuojama, kkad ateityje šis skaičius žymiai išaugs.

Per pastaruosius 20 metų Europos vandens išteklių naudojimas santykinai nekito.

ES ir valstybėse kandidatėse didėja miškų plotai. Tačiau miško želdinimo nauda turi būti vertinama lyginant su jo sukeliamu teigiamu ir neigiamu poveikiu biologinei įvairovei.

Žemės užstatymas dėl miestų plėtros bei transporto infrastruktūros sukūrimo ir toliau didėja greičiau negu gyventojų skaičius.

Apie 70 % surenkamų komunalinių atliekų yra buitinės kilmės, o jų bendras kiekis ES išaugo nuo 479 kg vienam asmeniui 1991 m. iki 545 kg vienam asmeniui 1999 m.

Aplinkos nauda ekonomikos transformacijos laikotarpiu

Centralizuotai valdomu ekonomikos laikotarpiu aplinkos kokybė turėjo labiau deklaruojamą nei realiai siektiną išraišką. Akcentuojant aplinkos apsaugą, kartu tarsi parodoma, kad pati ekonominė veikla vykdoma neįvertinant jos poveikio aplinkai ir tik vėliau stengiamasi likviduoti negatyvius šio poveikio ppadarinius. Ekonominės sistemos transformacijos procesai turi poveikį aplinkos naudos pokyčiams. Lietuvos ūkio transformacija į laisvosios rinkos ekonominę sistemą siejama su aplinkos kokybės stabilizavimo bei palaipsniu jo gerinimu. Transformacijos procesų sudėtingumas ir prieštaringumas nedavė pozityvių aplinkos kokybės pokyčių. Šalyje vykstanti ekonominės sistemos transformacija sutapo su integracinių procesų pradžia. Integracija į globalias institucijas, Europos Sąjungą yra neatsietina nuo stabilios plėtros tendencijų. Daug dėmesio pasaulyje yra teikiama globalizuoti stabilią plėtrą, nes daugiausia plėtros ir aplinkos problemų sprendžiama regionų ir vietos lygmeniu.

Centralizuotai valdomos ekonomikos ppoveikis aplinkai

Kiekviena ekonominė sistema tiek makro, tiek mikro lygio, funkcionuoja tam tikroje ekologinėje aplinkoje, veikia ją ir yra jos veikiama. Centralizuotai valdomos ekonomikos laikotarpiu Lietuvoje vyko gana intensyvi ūkio plėtra. Kaip ir visose kitose šios ekonominės sistemos kraštuose, nuolatinio dėmesio įvertinti ūkio poveikį aplinkai stokota. Naudojant centralizuotą išteklių paskirstymo mechanizmą, aplinkos finansavimas buvo gana toli nuo prioritetinėmis laikomų sričių finansavimo mastų. Centralizuotai valdomos ekonomikos laikotarpiu ūkio plėtra buvo finansuojama aplinkos sąskaita, tuo tarsi skolinantis iš jos. Vertinant Centralizuotai valdomos ekonomikos poveikį aplinkai reikia pabrėžti priešingo šiai sampratai bruožų ryškėjimą ir įvesti destabilios plėtros sąvoką.

Integracijos į Europos Sąjungą įtaka aplinkai

Senojo žemyno šalis skiria skirtingos ekonominės sistemos, jų išsivystymo lygis, kultūriniai ir kiti bruožai, tačiau jas visąlaik vienija bendra aplinka, kuri nebuvo pavaldi valstybės sienoms. ES šalys racionaliau sprendė savo ekonominės raidos ir aplinkos kokybės problemas, kartu jos nelabai galėjo daryti įtaką centralizuotai valdomų šalių negatyviam poveikiui aplinkai, kuris į jų teritorijas buvo eksportuojamas užteršto oro, rūgščiųjų lietų ar kitomis formomis.

Spartėjanti Lietuvos integracija į ES sietina su teigiamais pokyčiais, stabilizuojant ir gerinant aplinkos kokybę, diegiant stabilios plėtros principus. ES sutartyje yra nustatyti šie aplinkonaudos tikslai:

n išsaugoti aplinkos kokybę, ją saugoti ir gerinti;

n plėtoti žmonių sveikatos apsaugą;

n protingai ir racionaliai naudoti gamtos išteklius;

n sprendžiant regionines pproblemas, naudotis tarptautine parama.

Dabar vis dažniau vartojama „pasirengimo stoti į ES“ samprata aplinkonaudos atžvilgiu reiškia, kad Lietuva šioje srityje turi būti pajėgi spręsti problemas taip, kaip to reikalaujama pagal ES direktyvas. Vertinant stojimo ar nestojimo į ES dilemą aplinkonaudos požiūriu, pranašumai yra labai ryškūs. Pirma, šalis per palyginti trupą laiką perimtų tai, kas yra sukaupta sprendžiant pažangiausio ekonominio vystymosi ir aplinkos kokybės palaikymo problemas. Antra, Lietuvai atsirastų galimybė, naudojantis ES parama, sparčiai įgyvendinti ekologinius projektus. Remiantis ES tikslais, pagrindiniai finansuotini Lietuvoje projektai sietini su vandenų valymu, oro taršos mažinimu, atliekų tvarkymu.

ES akcentuoja, kad stabili plėtra yra ne galimybė, o būtinybė, vienintelė racionali raidos alternatyva. ES intensyviai rengia stabilios plėtros strategiją, kurioje akcentuojama, kad ji apima ne tik aplinką, bet ir socialinių, kultūrinių, ekonominių problemų subalansuotą sprendimą. Tad Lietuvai susidaro palanki galimybė laiku pradėti integruotis į ES stabilios plėtros strategiją.

Kaip ir kitos anksčiau centralizuotai valdomos ekonominės sistemos šalys, Lietuva vienu metu turi spręsti ekonomikos ir integracijos uždavinius. Nustatyti ekonomikos transformacijos laikotarpio ribą yra gana problematiška. Integracijos procesai apibrėžiami laiko terminais, griežtai reikalaujant jų laikytis. Vertinant integracijos į ES periodą, išryškėja jo pozityvas aplinkos kokybės stabilizavimo ir gerinimo požiūriu. Tikėtina, kad integracinių reikalavimų aplinkonaudai, stabiliai plėtrai realizavimas Lietuvoje, leis konstatuoti iir priartėjimą prie ekonominės sistemos transformacijos periodo pabaigos. Kartu tai turėtų būti ir tolesnis vystymasis link stabilios socialinės-ekologinės rinkos, ekonominės sistemos.

Integracijos užtikrinimas

Aplinkosaugos idėjų integravimas į ekonominę politiką, kaip numato Amsterdamo sutarties 6 straipsnis, vyksta lėtai. Tokios iniciatyvos kaip Kardifo procesas, skatinantis aplinkosauginių nuostatų integravimą į įvairių sektorių nuostatas, spartina pokyčius. Pagrindinis integracijos politikos tikslas yra numatyti galimybes, kad būtų sušvelnintas aplinkai daromas poveikis, o ne neutralizuojamos pasekmės. Tausojančios plėtros ir aplinkosaugos idėjų integravimą į kitų sektorių politikos nuostatas galima paskatinti įvairiais būdais, įskaitant įstatymus ir lydimuosius teisės aktus, biudžeto priemones, savanoriškus susitarimus bei informacijos teikimą. Dažniausiai praktikoje taikomi įvairūs būdai ir priemonės, juos tarpusavyje suderinant (parenkant tinkamą sintezę).

ES diegiama vis daugiau aplinkos apsaugos mokesčių sistemų, kuriomis siekiama veiksmingai gerinti aplinkos apsaugos kokybę ir mažinti darbui ir kitiems gamybos veiksniams tenkančią mokesčių naštą.

Energijos kainos tarp 1985 ir 2001 m. dar buvo mažos arba net sumažėjo, todėl nebuvo daug paskatų mažinti energijos suvartojimą. Dėl padidėjusių mokesčių kuro kaina nenukrito žemiau 2000 metų ir taip žemo lygio, lyginant su 1985 m. Kai kuriose valstybėse narėse jau pradėta taikyti biudžeto priemones, kuriomis siekiama pagerinti aplinkos kokybę ir sumažinti nesubalansuotos mokesčių sistemos naštą ūkiui. Pusė ES valstybių narių apmokestina anglies dvideginio išmetimus, apskritai antroje

XX-jo amžiaus dešimtojo dešimtmečio viduryje atsirado daug naujų mokesčių sistemų. Yra įrodymų, kad aplinkos apsaugos mokesčiai yra veiksmingi, bet apskritai dar nėra vertinamųjų studijų. 2002 metų kovo mėn. Barselonoje Europos Vadovų Taryba patvirtino Europos Komisijos ketinimus paspartinti pagrindinės direktyvos dėl infrastruktūros apmokestinimo rengimą. Direktyva siekiama užtikrinti, kad iki 2004 metų mokesčiuose už transportą geriau atsispindėtų įvairių transporto rūšių kaina visuomenei. Kai kuriose valstybėse narėse aplinkos apsaugos mokesčiai bendrose mokestinėse biudžeto pajamose sudaro nuo 5% iki 10% visų mokestinių pajamų. Stebimas llėtas jų didėjimas.

Sėkmingai taikomas kuro mokesčių diferencijavimas, kuriuo siekiama vartoti švaresnį kurą.

Kelių transporto kuro vidutinė kaina ES, pakoreguota pagal infliaciją 2002 m. pradžioje, buvo mažesnė negu pirmoje 9-jo dešimtmečio pusėje. Tokia tendencija neskatina vairuotojų efektyviai vartoti kurą. Nuo 1995 metų keliose valstybėse narėse matosi ekologinių mokesčių reformos požymiai (dalis mokesčių bazės perkeliama į aplinkos apsaugą).

Iš 1994 – 1999 metų žuvininkystės programos pagal „Finansinį instrumentą“ laivyno tikslams skirtų lėšų 60 % teko laivyno pritaikymui, o 40 % buvo skirta jo modernizavimui. TTokios pagalbos rezultatas – bendras laivyno pajėgumų sumažėjimas ES. Tačiau yra šalių, kuriose modernizavimo pasekoje sumažėjo laivyno galia, bet tas sumažėjimas buvo kompensuotas nedideliu tonažo padidėjimu. Be to, technologijos ir gamybos progresas nesumažino poveikio žuvų ištekliams. Verslinių žuvų sugavimas dabar nnėra subalansuotas, o plekšnės sugavimą tik kai kuriais atvejais galima vadinti subalansuotu, kelių rūšių giliavandenių žuvų sugavimas taip pat, atrodo, yra per didelis. Beveik visi menkės ir sidabrinės menkės ištekliai yra ant išnykimo ribos.

Nors ES žvejybos laivynas nuo 1989 metų iki 2000 sumažėjo laivų skaičiumi (-10 %), tonažu (- 6 %) ir pajėgumais (- 13 %), žuvų išteklių situacija atitinkamai nepagerėjo. Daugumos verslinių svarbių žuvų išteklių Europos vandenyse situacija yra nesubalansuota. Šiaurės jūroje sugaunama per daug menkių kaip ir gretimuose vandenyse. Yra paskaičiuota, jog suaugusių žuvų ištekliai per paskutiniuosius 17 metų sumažėjo iki kritinės ribos ir 2001 metais pasiekė nepaprastai žemą lygį. Integracijos politikoje dažnai užmirštama apie namų ūkius. Kartu su grynosiomis pajamomis toliau auga vartojimo apimtys, todėl vis svarbiau yyra informuoti vartotojus ir padėti jiems išmintingai pasirinkti. Jau daugiau yra prekių, pažymėtų „eko“ (ekologiška) etikete, o pirkėjai informuojami (pvz., energijos taupymo kampanijos), bet tai dar labai menkai. Pasiūlyme dėl ES integruotos prekės politikos siūloma sumažinti prekybos mokestį „eko“ etikete pažymėtoms prekėms, tai būtų pagrindinė priemonė kovoje su nesubalansuoto vartojimo pavyzdžiais.

ES tik nedidelį skaičių prekių leidžiama ženklinti „eco“ etikete su gėle ir kol kas tokios etiketės klijuojamos tik ant kelių prekių rūšių ir tik keliose valstybėse narėse.

Šiaurės ir Vakarų Europos ššalyse yra išvaloma didelė dalis nuotekų ir nuolat gerėja išvalymo laipsnis. Pietų Europos šalyse ir šalyse kandidatėse tik maždaug pusės gyventojų nuotekos patenka į vandenvalos įrenginius, bet išvalymo laipsnis per paskutinius 15 metų pagerėjo.

Aplinkos apsaugos problemos bei perspektyvos Lietuvoje

Lietuvoje egzistuoja nemažai lokalių oro taršos šaltinių, kurie neigiamai veikia žmogaus sveikatą ir gamtą. Šie šaltiniai taip pat įtakoja regioninę bei globalinę oro taršą bei pasaulinio klimato pokyčius, todėl oro užterštumo mažinimui turi būti skiriamas didelis dėmesys. Iš sekančio paveikslėlio matyti, kad pagrindiniai oro teršėjai Lietuvoje yra transportas, pramonė, tolimosios pernašos. Atliekų deginimas turėtų tapti ateities problema, nes tai yra pagrindinis atliekų utilizavimo būdas visose ES šalyse. Dėl oro taršos Lietuva patiria ir ekonominius nuostolius, daugiausia dėl neigiamo teršalų poveikio žmonių sveikatai.

1 pav. Oro užterštumo problemos kilmė bei ekonominės pasekmės

Miesto aplinkos apsaugos problema

Pagrindiniai miesto aplinkos kokybę charakterizuojantys parametrai: oro ir vandens kokybė, atliekų tvarkymas, miesto žaliųjų plotų apsauga. Visi miesto plėtros planai turi remtis ekologiniais kriterijais. Gyventojų skaičiui pastoviai didėjant, daug intensyviau naudojami gamtos ištekliai ir daugiau teršiama aplinka. Tačiau didžiausios ekologinės problemos kyla ne vien dėlto, kad didėja bendras gyventojų skaičius, o todėl, kad greta vyksta ir kitas svarbus savo poreikių aplinkai procesas – urbanizacija. Urbanizacija pasižymi didėjančiu aplinkos teršimu. Miestuose ttelkiantis vis daugiau gyventojų, žmonių socialiniams ir gamybiniams poreikiams patenkinti reikia didelio vandens, maisto, medžiagų ir žaliavų bei energijos išteklių, bei susidaro didžiuliai atliekų kiekiai. Todėl vietos savivaldos institucijoms reikia vis didesnių sąnaudų neutralizuoti jų valdomose teritorijose besikaupiančias atliekas ir užtikrinti žmonių gyvenimui tinkamą aplinkos kokybę.

Didžiausias aplinkos teršėjas miestuose – automobiliai. Tačiau be automobilių sąlygojamos taršos, automobilių kelių, jų stovėjimo aikštelių, autoserviso įmonių, kuro kolonėlių statyba atima didelius žemės plotus, mažėja želdinių, keliamas triukšmas ir teršiama aplinka.

Lietuvoje eksploatuojami seni automobiliai. Dauguma automobilių techniškai netvarkingi. Automobilių skaičius neišvengiamai padvigubės ir atsižvelgiant į sunkią Lietuvos ekonominę padėtį, bus importuojami seni, techniškai netvarkingi automobiliai.

Miesto oro kokybė priklauso nuo mobiliųjų ir stacionarių taršos šaltinių emisijos ir metereologinių sąlygų. Pramonės centruose, tokiuose kaip Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai, Naujoji Akmenė, kur oro kokybė labiausiai priklauso nuo vieno stambaus teršėjo emisijos, nepalankios teršalų pasklidimo sąlygos susidaro pučiant tam tikros krypties vėjui, teršalus nešančiam nuo teršiančios gamyklos miesto link. Didžiausią įtaką šalies miestų oro kokybei turi azoto dioksidas ir dulkės, kurių didelį kiekį į orą išmeta tiek stacionarūs, tiek mobilieji taršos šaltiniai. Pastaruoju metu pastebima visų teršalų koncentracijos atmosferoje mažėjimo tendencija, tačiau didžiuosiuose Lietuvos miestuose dėl nuolat didėjančio automobilių kiekio, intensyvaus eismo gatvėse nustatomo ganėtinai didelė kenksmingų priemaišų kkoncentracija.

Vandens tarša ir toliau lieka opiausia aplinkosaugos problema. Lietuvos upėms būdinga organinė ir biogeninė tarša. Lietuvos teritorijoje vandens kokybę lemia teršalai, patenkantys iš didžiųjų pramonės centrų bei žemdirbystės rajonų. Mažo vandeningumo upės teka pro pramoninius miestus, kurių nuotekų valymo įrenginiai yra pasenę, neefektyvūs ir yra nepajėgūs apvalyti gausių nuotekų.

Atliekų rinkimas ir perdirbimas pasidarė ypač komplikuota daugelio miestų savivaldybių problema, nes sanitariniu požiūriu eksploatacijai tinkami sąvartynai užmiestyje yra užpildyti. Dėl vietos tinkamos sąvartynams stokos imta juos įrenginėti šalia miestų esančiuose žaliuosiuose plotuose ir rekreacinėse zonose. Daugelis sąvartynų neatitinka aplinkausogos ir sanitarinių – higieninių reikalavimų. sąvartynų vietos dažnai parinktos neatsižvelgus į specifinę jų įtaką aplinkai, neįvertinus gamtinių, socialinių ir ekonominių sąlygų. Netinkamai įrengti sąvartynai dėl juose vykstančių biologinių ir cheminių procesų bei atmosferos kritulių yra potencialūs kenksmingų aplinkai žaliavų šaltiniai: teršiami požeminiai ir paviršiniai vandenys, dirvožemis, oras. Pavojingiausi aplinkai sąvartynų teršalai yra užterštos nuotekos – filtratas bei biologinės dujos. Greta gyvenamųjų pastatų, sodų, daržų esantys sąvartynai kelia tiesioginę grėsmę žmonių sveikatai. Sąvartynų įtakos aplinkai kontrolę atliekama pagrindiniuose Lietuvos miesto komunalinių atliekų sąvartynuose. Sąvartynų taršos likvidavimas reikalauja didelių investicijų

Aplinkos valdymo problemos

Aplinkos apsaugos aplinkos valdymo tikslas – yra aplinkos kokybės išsaugojimas ir gerinimas. Šiam tikslui pasiekti naudojamos teisinės, ekonominės ir administracinės priemonės.

Lietuvoje šiuo metu galiojanti aplinkos valdymo sistema gali būti apibūdinta kaip administracinė-ekonominė. Pagrindinė efektyvaus aplinkos apsaugos valdymo sąlyga yra tinkama teisinė sistema. Teisinės aplinkos apsaugos priemonės reguliuoja aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo santykį, įtvirtina pagrindinius reikalavimus, kurių turi laikytis aplinkos naudotojai. Administracinės aplinkos valdymo priemonės – tai leidimai, limitai, normatyvai, draudimai. Lietuvoje taikomi gamtos išteklių naudojimo ištekliai ir teršiančių medžiagų emisijų į aplinką normatyvai. Visi juridiniai ir fiziniai asmenys, vykdantys gamtinę-ūkinę veiklą, privalo gauti Aplinkos ministerijos regioniniame departamente gamtos iišteklių naudojimo leidimus, kuriuose būtų nustatyti gamtos išteklių naudojimo limitai ir teršalų emisijų į aplinką normatyvai. Leidimai išduodami tik suderinus su miesto ar rajono savivaldybe. Leidimuose limitai nustatomi pagal gaminamos produkcijos kiekį ir rūšį.

Ekologiniai mokesčiai – viena iš pagrindinių ekonominių aplinkosaugos priemonių. Jų tikslas įvertinti ir išreikšti aplinkai padarytą žalą (arba atneštos naudos) dydį rinkos kaina, skatinant teršėjus mažinti teršalų emisiją, diegti taršos prevencijos priemones bei tausoti gamtinius išteklius. Pagrindiniai mokesčių taikymą reglamentuojantys normatyviniai aktai buvo priimti 1991m. Tai –– mokesčių už valstybinius gamtos išteklius ir mokesčių už aplinkos teršimą įstatymai .

Miesto gyvenamosios aplinkos kokybės kompleksinio įvertinimo galimybės ir problemos

Aplinka, kaip fizinis bei žmogiškasis kapitalas yra nacionalinio turto dalis, todėl vertinant pasikeitimus nacionalinio turto struktūroje ūkio plėtros efektyvumą, vvisuomenei svarbūs rodikliai apibūdinantys aplinkos kokybę.

Daugelis terminą „aplinka“ laiko „gamtos“ atitikmeniu. Gamta tampa aplinka tada, kai yra nagrinėjama nacionaliniame kontekste: visuomenė priklauso nuo aplinkos ir ją keičia. Visuomenės ir aplinkos santykis tapo pagrindine pasauline problema. Antropogeninė ūkinės veiklos įtaka aplinkai pastebima visur, bet daugiausiai pasireiškia urbanizuotose teritorijose, ypač vidutiniuose ir stambiuose miestuose, kur daug gyventojų, didelė pramonės ir transporto koncentracija, daug įvairių teršalų. Urbanizuota aplinka – miestas sulygina žmonių darbo ir gyvenimo sąlygas. Daugelis gyvena ir dirba tipiniuose pastatuose, važinėja panašiomis transporto priemonėmis, dirba tame pačiame triukšme, vartoja tą pačią informaciją. Tačiau miestai skiriasi pragyvenimo kaina, darbo ir išsilavinimo galimybėmis, nusikalstamumu, transporto, aplinkos užterštumu ir t. t.

Miesto gyvenamoji aplinka suprantama kaip sudėtinga socialinė-ekologinė ir ekonominė sistema, kaip visuma fizinių, cheminių iir biologinių veiksnių, kurie, esant tam tikroms sąlygoms, gali įtakoti žmonių veiklą ir sveikatą. Vieni autoriai miesto gyvenamąją aplinką suvokia kaip atskirose aplinkos elementuose susikaupusį teršalų kiekį, kiti – sieja su ekologine pusiausvyra, treti remiasi socialinėmis-ekonominėmis gyvenimo sąlygomis. Šiuo metu Lietuvoje vykdomose moksliniuose darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas konkrečioms oro, vandens, dirvožemio, atliekų, triukšmo, radiacijos problemoms spręsti ir nedidelis kiekis darbų, skirtų kompleksiniam urbanizuotos teritorijos aplinkos vertinimui. Lietuvos valstybinėje aplinkos apsaugos strategijoje aptariamos aplinkos kokybės ir gamtinių išteklių bei kraštovaizdžio apsaugos ppagrindinės kryptys, taip pat yra orientuotos į konkrečius aplinkos būklės elementus: vandens ir oro kokybės apsaugą, dirvožemio apsaugą nuo teršimo, atliekų tvarkymą, aplinkos apsaugą nuo fizikinės taršos.

Miestų gyvenamoji aplinka turi būti suprantama kaip gamtinės ir dirbtinės aplinkos suma, įgalinti patenkinti gyventojų materialinius ir socialinius poreikius. Daugelis autorių teigia, kad svarbiausia yra ekonominiai veiksniai ir jų įvertinimo balas, po to seka ekologiniai veiksniai ir konkrečiai oro kokybė, trečioje vietoje – sveikatos apsauga ir vienas socialinių komponentų – nusikalstamumo lygis, taip pat išskiriamas transporto sistemų patogumas. Kiti autoriai teigia, kad reikšmingiausias gyventojams yra nusikalstamumo lygis, „gyvenimo kaina“, transportas, oro kokybė, kultūrinis gyvenimas.

Pastarajame dešimtmetyje pripažinta būtinybė įgyvendinti tolydžią ekonominę plėtrą, nes gamtiniai ištekliai turi būti naudojami ekonomiškiau, o aplinkos tarša turi būti sumažinta. Tolydi plėtra sudaro sąlygas žmonėms gyventi ilgą, sveiką ir pilnavertį gyvenimą, išsaugant aplinką ir gamtinius išteklius. Ateities kartų gyvenimo kokybė priklausys nuo to, koks bus pasiektas balansas tarp ekonominės-socialinės plėtros ir aplinkos išsaugojimo.

Šiuo metu daugelyje Vakarų Europos miestų naudojami rodikliai miesto tolydumui įvertinti. Rodikliai atspindi tris gyvenimo aspektus: socialinį, ekologinį ir ekonominį, yra lengvai išmatuojami, suprantami ir aktualūs miesto gyventojams. Naudojami analizės būdai nėra tobuli, jie keičiami kintant sąlygoms, skirtingi miestai naudoja ne vienodus rodiklius, o tuo pačiu specialistai ppripažįsta, kad sunku rasti idealius rodiklius sudėtingiems aplinkos komponentams aprašyti. Miesto gyvenamosios aplinkos kokybės įvertinimu galima vykdyti kompleksinę aplinkos būklės analizę taip pat prognozuoti aplinkos būklės kitimo tendencijas, o svarbiausia – formuoti moksliškai pagrįstas miesto aplinkos kokybės valdymo programas.

Išlaidos miestų tvarkymo darbams ir prevencinėms priemonėms didėja labai nežymiai. Miesto aplinkos apsaugos tarnybos išskyrė šias svarbiausias miestui problemas:

n nuotėkų valymo įrengimų statymas;

n naująjį buitinių atliekų sąvartyno įrengimas ir uždarymas senojo;

n pavojingų ir medicininių atliekų aikštelės įrengimas;

n individualių gyvenamųjų namų rajonuose įrengti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus.

Visi numatyti projektai gali būti įgyvendinti, jei bus rasti finansavimo šaltiniai, nes miestų biudžetas ir savivaldybių gamtos apsaugos fondas yra nepajėgūs sukaupti investicijoms reikalingo lėšų kiekio. Todėl šiuo metu didesnis dėmesys aplinkos kokybės valdyme yra skiriamas neintegruotam jos įvertinimui, o prioritetų išskyrimui ir investicinių lėšų paieškai. Kasdieniu uždaviniu tampa miesto gyvenamosios aplinkos kokybės palaikymas. Tai gali būti įvertinta šiems tikslams skiriamu lėšų kiekiu, tenkančiu vienam gyventojui.

Gamtiniai ištekliai, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė

Žemėnaudos struktūros formavimas. Lietuvos žemėnauda yra patyrusi keletą istorinės raidos laikotarpių, kai dėl žemės reformos (valakinės, vienkieminės, sovietinės) keisdavosi jos struktūra, didėdavo ar mažėdavo tam tikrų naudmenų grupių užimama dalis.

Dėl intensyvios ūkinės veiklos, o labiausiai dėl statybų mažėja natūralių ir pusiau natūralių teritorijų plotas, degraduoja gamtinis kraštovaizdis, kkinta jo struktūra. Šie procesai būdingi ir saugomoms teritorijoms.

Šiuo metu dėl žmonių veiklos blogėja ir nyksta natūrali dirvožemių danga. Vandens ir vėjo sukelta erozija naikina, vidutiniškai ir stipriai suardo dirvožemius. Tokių dirvožemių bendras plotas sudaro daugiau nei 1,6% šalies teritorijos.

Biotos išteklių apsauga. Biotos išteklius sudaro pagrindiniai miško (mediena) ir šalutiniai miško (uogos, grybai, vaisiai, vaistiniai augalai) ištekliai bei gyvūnijos ištekliai. Miškų būklė per paskutinį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys – atmosferos tarša ir nepalankios gamtinės sąlygos: stiprūs vėjai, sausros, kenkėjų plitimas, kanopinių žvėrių daroma žala. Per pastaruosius metus žuvų ištekliai iš esmės nepakito, tuo tarpu kanopinių žvėrių pradėjo mažėti: briedžių banda sumažėjo daugiau kaip per pusę. Suprastėjo bandos kokybė. Pastaraisiais metais sumažėjo šalutinių miško išteklių kiekis, jų plotai, pablogėjo kokybė.

Lietuvoje dar yra nemažai natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena augalų, grybų bei gyvūnų rūšys, išnykusios išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Tačiau kai kurioms jų ir mūsų šalyje gresia degradavimas ar visiškas sunaikinimas. Nyksta biologinė įvairovė.

Rekreacinės aplinkos apsauga. Rekreacijai naudojamos teritorijos sudaro apie trečdalį Lietuvos ploto. Labiausiai poilsiautojų mėgstamas ir lankomas pajūris, Rytų Lietuvos ežerynai bei didžiųjų miestų priemiestinės zonos. Nors Lietuvos pajūris tesudaro vos 0,8% rekreacinių teritorijų fondo, jam tenka didžiausia apkrova (15% viso lankomumo). Pajūryje dėl

didelės rekreacinės apkrovos labiausiai kenčia apsauginės kopos, teršiama aplinka, nyksta želdiniai. Miškingose ir ežeringose rekreacinėse teritorijose didžiausią žalą daro paežerių urbanizavimas. Svarbiausia rekreacinių upių problema – vandens teršimas. Dėl to daugelis šių upių yra praradusios gamtinį rekreacinį patrauklumą. Priemiestinėse zonose kolektyvinius sodus paverčiant gyvenamaisiais kvartalais, galutinai urbanizuojamos vaizdingos pakrantės. Vertingiausių rekreacinių išteklių apsaugą apsunkino ar net sutrikdė žemės reforma.

Litosferos apsauga. Lietuvoje labiausiai išplitę žvyro bei smėlio karjerai dažniausiai yra miškingose kalvotose teritorijose arba upių slėniuose, o durpynai – takoskyrose, t.y. ggeoekologiniu požiūriu jautriose zonose, patenkančiose į gamtinio karkaso teritorijas. Naudojant naudingųjų iškasenų telkinius, pažeista 0,5% Lietuvos teritorijos. Daugiausia tokių sudarkytų plotų atsirado naudojant durpynus. Šiuo metu būtina rekultivuoti 10,2 tūkst. ha durpynų bei 3,3 tūkst. ha statybinių medžiagų karjerų. Atskirą problemą sudaro naudingųjų iškasenų gavybos buvusiose žemės ūkio įmonėse palikimas (pažeista daugiau nei 3 tūkst. ha žemių). Per pastaruosius 5 metus nerekultivuotas nė vienas hektaras durpynų.

Vandens išteklių apsauga. Didelę dalį Lietuvos hidrografinio tinklo sudaro reguliuotos upių atkarpos bei melioracijos kanalai. NNatūralios upės ir upeliai tesudaro 15% bendro vandentėkmių ilgio.

Didžiausias paviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos AE, Kauno HE ir Kruonio HAE. Daugiausia vandens – 91,8% – sunaudojama energetikos reikmėms. Pramonės reikmėms sunaudojama 1,1%, buities – 4,4%, žuvininkystės tvenkiniams – 22,6%.

Gamtinių išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga

Žemėnaudos struktūros formavimo srityje:

· gerinti bendrą žemėnaudos struktūrą,

· sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą gamtinio karkaso bei saugomose teritorijose, miestuose ir miesteliuose,

· sustabdyti dirvožemių dangos struktūros nykimą,

· sustabdyti karstinio ir pelkinio kraštovaizdžio nykimą,

· gerinti saugomų teritorijų tinklą.

Biotos apsaugos srityje:

· sustabdyti augalų, grybų ir gyvūnų rūšių bei populiacijų nykimą,

· gerinti miškų struktūrą,

· optimizuoti gyvūnijos išteklių naudojimą,

· sustabdyti upių slėnių ir ežerų duburių bei jūrinių biocenozių nykimą.

Rekreacinės aplinkos apsaugos srityje:

· sustabdyti rekreacinės agrarinės aplinkos nykimą,

· sustabdyti pajūrio paplūdimių ir kopų nykimą,

· sustabdyti vaizdingiausių gamtinių vietovių, pirmiausia pajūrio kranto zonos (paplūdimio, kopagūbrio, klifo, prieškopės ir užkopės), užstatymą.

Litosferos apsaugos srityje:

· rekultivuoti išnaudotus karjerus,

· mažinti neigiamą poveikį aplinkai dėl naftos gavybos, naftos ir naftos produktų gabenimo bei realizavimo,

· išvengti neigiamo poveikio aplinkai naudojant geoterminę energiją,

· išvengti neigiamo poveikio aplinkai eksploatuojant kitas naudingąsias iškasenas.

Vandens išteklių apsaugos srityje:

· išvengti gėlo vvandens išteklių išsekimo eksploatuojant vandenvietes,

· sustabdyti natūralaus hidrografinio tinklo struktūros keitimą.

Įvertinus aplinkos kokybę bei kitus veiksnius, pirmiausia turi būti sprendžiamos vandens ir oro kokybės apsaugos, atliekų tvarkymo, taip pat gamtos išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo problemos.

Nutekamųjų vandenų valymas ir nuotekų mažinimas. Artimiausiu metu investicijos, ypač lėšos iš valstybės biudžeto ir valstybės gaunamos paskolos bei subsidijos, turi būti skiriamos vandenvalos įrenginių statybai. Kartu būtina įgyvendinti priemones išsklaidytai požeminių ir paviršinių vandenų taršai mažinti, palaipsniui pertvarkyti vandenvalos finansavimo mechanizmą įgyvendinant principą “teršėjas ((vartotojas) moka”, parengti reikiamus vandenų apsaugos teisės aktus.

Oro taršos mažinimas ir stabilizavimas. Būklės analizė rodo dvi pagrindines tendencijas: pirma, didėjanti tarša iš transporto, antra, didėjanti tarša iš kai kurių pradedančių plėsti gamybą pramonės ir energetikos objektų. Kad situacija bent jau nepablogėtų, nebūtų viršytos leistinos teršalų emisijos bei koncentracijos normos, būtų įgyvendinti tarptautiniai susitarimai dėl oro apsaugos, svarbu imtis neatidėliotinų priemonių. Mažinant oro taršą iš mobilių šaltinių, būtina skubiai spręsti naudojamų degalų kokybės klausimą, palaipsniui pereiti prie transporto priemonių, atitinkančių ES reikalavimus, naudojimo, diegti eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemas bei įgyvendinti kitas atmosferos taršą mažinančias priemones. Norint reguliuoti atmosferos teršimą iš energetikos ir pramonės įmonių, būtina atsižvelgiant į ES reikalavimus kuo greičiau užbaigti emisijų normavimo teisės aktų kūrimą, įgyvendinti energijos taupymo priemones, skatinti mažiau taršaus kuro vartojimą ir pažangių gamybos bei teršalų valymo technologijų diegimą. Kad būtų užtikrintas reikalavimų laikymasis, būtina peržiūrėti aplinkos apsaugos priemonių finansavimo sistemą, įsteigti aplinkos apsaugos investicijų fondą, sukurti palankesnes sąlygas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti.

Atliekų tvarkymas. Atlikti tyrimai ir pasaulio praktika rodo, kad tvarkant atliekas geriausių rezultatų galima pasiekti tolygiai įgyvendinant šiuos principus:

· vengti atliekų susidarymo,

· tinkamai tvarkyti ir kontroliuoti atliekų apskaitą,

· organizuoti atliekų tvarkymą bei antrinį panaudojimą,

· organizuoti saugų atliekų laikymą bei deponavimą.

Pagrindinis atliekų mažinimo principas yra jų vengimas. Tai ppasiekti galima tik diegiant mažaatliekes technologijas bei naudojant daugkartinę tarą. Tvarkant atliekas, būtina nesumaišyti skirtingų atliekų. Jei atliekos sumaišomos, sunkiau jas perdirbti ar kitaip panaudoti, jos tampa pavojingesnės ir kenksmingesnės. Svarbu atliekas rūšiuoti atskiriant antrines žaliavas. Deponuojant atliekas sąvartynuose, būtina užtikrinti atliekų laikymo saugumą: surinkti sąvartynuose išsiskiriančias aplinką veikiančias medžiagas, tarp jų biodujas. Saugant nuo taršos orą, požeminius vandenis bei kraštovaizdį, būtina rekultivuoti uždarytus sąvartynus.

Pavojingų atliekų tvarkymas. Uždraudus buitinių atliekų sąvartynuose deponuoti uždraustus ir netinkamus naudoti pesticidus, gyvsidabrio lempas, galvanikos, ligoninių atliekas, naftos produktais užterštą gruntą ir kitas pavojingas atliekas, jos ėmė kauptis susidarymo vietose. Manoma, kad dėl nepakankamos kontrolės dalis jų patenka į buitinių atliekų sąvartynus arba dar blogiau – į aplinką. Akivaizdu, kad pavojingų atliekų tvarkymo reglamentavimas, numatant jų susidarymo mažinimą, kontrolę ir tikslią apskaitą, surinkimo, nukenksminimo ir deponavimo tvarką, yra pirmaeilės svarbos uždavinys.

Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų tvarkymas. Buitinių ir kitų nepavojingų atliekų gabenimas į nepakankamai įrengtus buitinių atliekų sąvartynus dėl netobulos atliekų tvarkymo ir higienos reikalavimų sistemos suformavo žemos kultūros nusikratymo atliekomis tradicijas. Tvarkant buitines ir kitas nepavojingas atliekas, neatsakinga šią problemą palikti savivaldybėms, nes norint mažinti atliekų, susidarančių ypač dėl spartaus vienkartinės taros gausėjimo, taip pat norint rūšiuoti atliekas, perdirbti antrines žaliavas, parinkti sąvartynams aaikšteles bei formuoti sąvartynus, būtina valstybės parama. ES valstybėse buitinių atliekų kiekis vienam gyventojui yra kur kas didesnis negu Lietuvoje, todėl turime būti pasirengę, kad jau egzistuojanti problema netaptų dar grėsmingesnė.

Žemėnaudos ir miškų struktūros optimizavimas. Turint tikslą gerinti bendrą žemėnaudos struktūrą, siekiama:

· išsaugoti ir formuoti šalies gamtinį karkasą,

· gerinti žemės naudmenų struktūrą pagal litomorfinius paviršiaus ypatumus,

· padidinti gamtinę pusiausvyrą reguliuojančių ekosistemų plotus,

· padidinti miškingumą, pirmiausia svarbiausiose gamtinio karkaso zonose,

· sustabdyti statybų invaziją į ekologiškai jautrias ir natūraliausias (vaizdingiausias) vietas,

· išsaugoti našiausių žemių ir miškų fondą.

Žemėnaudos struktūrai gerinti būtina padidinti natūralių ar pusiau natūralių teritorijų, pirmiausia miškų, plotą. Vienas svarbiausių uždavinių formuojant žemėnaudos struktūrą – sukurti optimalią teritorinio planavimo dokumentų sistemą.

Gamtinio kraštovaizdžio nykimo stabdymas. Norint sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio nykimą, pirmiausia saugomose teritorijose, būtina:

· tobulinti jų priežiūrą ir vadybą,

· sureguliuoti statybų procesą, užtikrinant statybas reguliuojančių įstatymų laikymąsi,

· sumažinti miškų kirtimo mastą,

· sukurti moksliškai pagrįstą saugomų teritorijų rekreacinio naudojimo sistemą,

· orientuoti žemės ūkį į ekologiškai subalansuotą ūkį,

· sugriežtinti saugomų teritorijų apsaugos ir naudojimo kontrolę,

· parengti skatinimo už apsaugos ir naudojimo režimo laikymąsi priemonių sistemą.

Ekologiškai jautrių ir natūraliausių (vaizdingiausių) teritorijų apsauga. Būtina stiprinti Šiaurės Lietuvos karstinio regiono, ekologiškai jautrių teritorijų ir pajūrio rekreacinių išteklių teisinę apsaugą, parengti mokslinių tyrimų pagrįstą paplūdimių išsaugojimo bei atkūrimo metodiką. Pajūryje intensyviai rekreacijai naudojamuose paplūdimiuose nuolat turi būti tvirtinamos kopos. Turi

būti parengti specialūs leidiniai žemės savininkų savimonei kelti ir reprezentaciniai leidiniai apie Lietuvos rekreacinius išteklius bei jų naudojimo galimybes. Labai svarbu sukurti subsidijų, kompensacijų ir lengvatų teikimo gyventojams, gyvenantiems rekreacinėse teritorijose ar šalia jų, tvarką, kad jie būtų suinteresuoti turimą teritoriją naudoti atsižvelgdami į rekreacinius prioritetus, taip pat svarbu sukurti reikiamą infrastruktūrą.

Išnaudotų naudingųjų iškasenų karjerų rekultivavimas. Daug problemų kelia be šeimininkų likę naudingųjų iškasenų karjerai. Kai kuriems jų nebuvo parengti rekultivacijos projektai, todėl svarbi dalis darbų skirta naudingųjų iškasenų karjerų ppažeistoms žemėms rekultivuoti: užbaigti pažeistų žemių inventorizaciją, parengti karjerų rekultivavimo metodiką bei programą, taip pat detalius rekultivavimo projektus ir juos įgyvendinti. Kartu turi būti užtikrinta, kad visi baigiami naudoti karjerai būtų sutvarkomi.

Svarbu ne tik paspartinti rekultivacijos tempus, bet ir užkirsti kelią tolesniam žemės plotų pažeidimui. Siūloma sukurti nemetalinių naudingųjų iškasenų kasybos ir naudojimo optimizacinius modelius atskiriems regionams. Numatoma atlikti mokslinius tyrimus, kaip sumažinti neigiamą poveikį aplinkai eksploatuojant naujas naudingąsias iškasenas. Būtina kompleksiškai įvertinti galimą poveikį aplinkai eksploatuojant geležies rūdą, įvertinti nnaudingųjų iškasenų telkinių sausinimo poveikį vandens ištekliams, vykdyti požeminio vandens monitoringą klinties ir dolomito karjeruose, įvertinti naudojamų teritorijų geopotencialą ir kt. Labai svarbu atlikti ekonominį techninį bei ekologinį vertinimą, kad būtų galima išnaudoto anhidrito ertmes panaudoti įvairioms medžiagoms, tarp jų iir pavojingoms, saugoti.

Racionalus gamtos išteklių naudojimas. Labai svarbu sureguliuoti gamtos išteklių naudojimą. Svarbiausi veiksmai – parengti ir įdiegti vertingiausių ir labiausiai pažeistų naudojamų gyvūnų rūšių imitacinius modelius, organizuoti retų ir nykstančių žuvų rūšių nerštaviečių apsaugą bei įveisti vertingas žuvų rūšis vidaus vandenyse, tobulinti žvejybos metodus ir įrangą, atlikti gyvosios gamtos išteklių apskaitą ir kt.

Kad neišsektų gėlas vanduo, eksploatuojant vandenvietes būtina įrengti vartotojams vandens apskaitos prietaisus, įgyvendinti priemones, užtikrinančias racionalų vandens naudojimą ir vandens išteklių apsaugą nuo išsekimo. Savivaldybėse būtina parengti ir įgyvendinti vandens taupymo, nuostolių mažinimo ir vandens eksploatacinių išteklių racionalaus naudojimo bei apsaugos nuo išsekimo (ir teršimo) programą.

Aplinkosauga ūkinės veiklos srityje

Vienas pagrindinių subalansuoto ūkio plėtojimo uždavinių yra sukurti teisinę ir ekonominę sistemą, kuri leistų išvengti konflikto tarp ūkio kokybinio aaugimo ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos. Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį. Parengtos daugelio ūkio šakų programos (Nacionalinė energijos taupymo, Transporto ir aplinkos apsaugos ir kt.), kuriose numatytos ir aplinkosaugos priemonės. Toliau pateikiamos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti norint uužtikrinti subalansuotą šalies plėtrą išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą.

Energetikos srityje – skatinti energijos taupymą, atsikuriamųjų energijos šaltinių naudojimą, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau taršių kuro rūšių, taip pat skatinti kitas konkrečias taršos mažinimo priemones.

Pramonėje – orientuotis į mažaatliekę, mažiau taršią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą.

Žemės ūkyje – gerinti žemėnaudą, saugoti dirvožemio derlingumą. Derinti intensyvią ir ekstensyvią žemdirbystę, skatinti ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybą, diegti tausojančią ir bioorganinę žemdirbystę, pirmiausia karstiniame regione. Peržiūrėti kai kurių žemės ūkio objektų, esančių ekologiškai pažeidžiamose vietose, tolesnio naudojimo galimybes. Užtikrinti augalų apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų naudojimą.

Miškų ūkyje – užtikrinti racionalų medienos naudojimą. Orientuojantis į medienos gaminių eksportą, palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos (kaip vietinio atsikuriamojo biokuro) platesnį naudojimą. Didinti bendrą šalies teritorijos miškingumą įveisiant miško želdinius žemės ūkiui netinkamuose plotuose, pirmiausia pažeisto agrokraštovaizdžio ir gamtinio karkaso teritorijose.

Transporto srityje – palaipsniui pereiti prie ES reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo, sukurti šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti iišmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas, visiškai atsisakyti etiliuoto benzino, skatinti alternatyvaus kuro naudojimą, visuomeninio transporto plėtotę, racionaliai išdėstyti kelius ir gatves, kartu įgyvendinant aplinkosaugos priemones, didžiuosiuose miestuose diegti racionalaus eismo organizavimo ir kontrolės sistemas bei kitas priemones, numatytas valstybinėje programoje “Transportas ir aplinkos apsauga”.

Komunaliniame ūkyje – nedelsiant parengti naują komunalinio ūkio modelį, pagrįstą principu “teršėjas (vartotojas) moka”, konkurencija, ekonominiu veiklos skatinimu, komunalinių bei atitinkamų pramonės įmonių suinteresuotumu aukšta ekologine kultūra. Pirmiausia reikia:

· pagerinti gatvių bei bendro naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose bei miesteliuose,

· užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą,

· tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą ir eksploatavimą.

Geografinės aplinkos užteršimo ūkinės, ekonominės pasekmės

Gamtinės sąlygos turi įtakos žmogaus ūkinei veiklai. Jos gali padėti arba trukdyti pramonės ir žemės ūkio gamybai. Mokslo ir technikos revoliucijos laikotarpiu gamtinių sąlygų kokybė kinta labai greitai, ir dėl to daugelyje geografinių regionų tenka pertvarkyti ūkinę ekonominę veiklą. Per pastaruosius dešimtmečius pasidarė ypač svarbu išsaugoti tokias gamtinių sąlygų savybes, kurios dar visai neseniai atrodė nekintančios. Pavyzdžiui, dėl gėlo vandens užteršimo vandens išteklių trūksta ne tik sausringuose rajonuose, bet ir tose teritorijose, kur anksčiau vandens užtekdavo intensyviai pramonės ir žemės ūkio plėtotei. Dabar žmonijai tenka imtis vis sudėtingesnių ir brangiau kainuojančių priemonių, kad būtų išsaugotas švarus vanduo, pertvarkytas vandens tinklas.

Vis llabiau kintanti atmosferos oro sudėtis sukelia ne tik ekologinių, bet ir ūkinių ekonominių padarinių. Dar visai neseniai atmosferos kokybė neturėjo didelės įtakos pramonės ir žemės ūkio gamybai. Dabar, kovojant su užterštumu, šimtuose miestų, stambiuose pramonės centruose tenka pertvarkyti technologinius procesus, statyti brangiai kainuojančius valymo įrenginius.

Nuotėkų valymo sistemų renovacijos galimybės

Buityje naudojama vis įvairesnė buitinė chemija, dėl to didėja pavojus išleidžiamomis nuotėkomis užteršti aplinkų bei pakenkti savo ir aplinkinių sveikatai. Šiai žmogaus daromai įtakai sušvelninti būtinos atitinkamos kompensacinės priemonės – nuotėkų valymo įrenginiai. Buityje naudojama buitinė technika ir chemija iš esmės pakeitė ir buityje susidarančių nuotėkų savybes. Naudojamos indaplovės, automatinės skalbiamosios mašinos, vandens minkštinimo įrenginiai, dezinfekcinės medžiagos, riebalų šalintojai, konservantai ir pan. pakeičia ne tik nuotėkų užterštumą ir teršalų sudėtį, bet ir nuotėkų fizines savybes. Jos tampa skvarbesnės, lengviau patenka į požeminio vandens horizontus ir migruoja. Kartu su nuotėkomis keliauja ne tik teršalai, bet ir mikroorganizmai. Dabar atsirado reikalavimai ir priemonės nuotėkoms tvarkyti. Prie statomų naujų namų atsiranda modernūs valymo įrenginiai, kaimyninės sodybos jungiasi į bendras sistemas ir sprendžia šią problemą bendromis jėgomis, atsiradę modernūs, ekonomiški nuotėkų siurbliai leidžia be didelių sąnaudų transportuoti jas dideliais atstumais ir jungtis prie centralizuotų nuotėkų tvarkymo sistemų. Didžiausia problema tampa prieš 10-20 m. statytos

sodybos. Jų šeimininkai daro remontus, modernizuoja įrangą, tačiau atnaujinti nuotėkoms tvarkymo įrangą dažnai pamirštama. Senose sodybose, prie kurių nebuvo privesti kanalizacijos tinklai, nuotėkoms tvarkyti dažniausiai buvo tokie sprendimai, kuriuos būtina modernizuot.

Praktinė dalis: Aplinkos kokybė ir gamtos ištekliai

Oras

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dėl transformacinio ūkio nuosmūkio taršių medžiagų emisija į orą keleriopai sumažėjo. Aplinkos ministerija kasmet apibendrina informaciją apie išmetamų į orą teršalų kiekius. Duomenys apie pagrindinių teršalų – sieros dioksido, azoto oksidų, anglies monoksido ir nemetaninių lakiųjų organinių junginių emisiją iš įįvairių šaltinių apskaičiuojami remiantis statistiniais duomenimis apie per metus sunaudotus įvairių rūšių kuro kiekius. Kadangi svarbią taršių medžiagų emisijos dalį sudaro kietosios dalelės (dulkės), o deginant kurą į aplinką patenka palyginti nedidelė jų dalis, todėl duomenis epie dulkių emisijos pokyčius pateiksime pagal kasmet inventorizuotų stacionarių emisijos šaltinių (pramonė, energetika), apskaitos duomenys, o dulkių emisija iš mobilių taršos šaltinių (transporto priemonių) apskaičiuota pagal sunaudoto kuro kiekius. Duomenys apie pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (anglies dioksidas, metanas, azoto suboksidas) emisiją įvertinti skaičiavimo bbūdu, pagal patvirtintą metodologiją.

2 pav. Teršalų emisijos iš stacionarių ir mobilių šaltinių pokyčiai

Duomenys apie pagrindinių teršalų emisiją pateikti 2 pav. Bendra pagrindinių teršalų emisija į orą per analizuojamą dešimtmetį sumažėjo nuo 1,1 mln. tonų iki 430 tūkst. tonų, t.y. daugiau nnei 2,5 karto. Iš pateiktų duomenų matyti, kad emisija iš stacionarių (pramonė, energetika) ir mobilių (transportas) taršos šaltinių kito gana skirtingai. Emisija iš stacionarių šaltinių per šį laikotarpį nuolat mažėjo ir, po truputį atsigaunant ekonomikai, tik 1998 m. buvo užregistruotas laikinas emisijos padidėjimas. Per analizuojamą dešimt metų laikotarpį emisija iš stacionarių šaltinių sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Tuo tarpu emisija iš mobilių šaltinių per tą patį laikotarpį sumažėjo tik 2 kartus, nes transporto sektorius ėmė atsigauti daug anksčiau ir jau nuo 1993 m. pradėjo didėti ir mobilių šaltinių emisija. Nuo 1999 m. dėl pakartotinės ekonominės depresijos teršalų emisija iš transporto sektoriaus vėl sumažėjo.

Teršalų emisija į orą Lietuvos teritorijoje pasiskirščiusi labai netolygiai. Pagrindiniai emisijos į orą šaltiniai daugiausia susitelkia dviejuose Lietuvos rregionuose: Vilniaus-Kauno (Vilniaus, Kauno, Jonavos, Kėdainių, Kaišiadorių ir trakų miestai bei rajonai) ir Šiaurės-Vakarų (Mažeikių, Akmenės, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių ir plungės miestai bei rajonai).

Didžiausias stacionarus oro taršos šaltinis Lietuvoje yra „Mažeikių nafta“, kurios išmetami į orą teršalai, kartu su Mažeikių termofikacinės elektrinės teršalais, sudaro beveik ketvirtadalį visų teršalų, išmetamų iš stacionarių šaltinių Lietuvoje. Iš kitų stambiausių stacionarių taršos šaltinių paminėtina Lietuvos elektrinė – per 10%, Jonavos „Achema“ – apie 5%, „Akmenės cementas“ – apie 3% bendros stacionarių šaltinių emisijos. TTačiau daugiausia orą teršia mobilūs taršos šaltiniai, t.y. transportas ir visų pirma kelių transportas, todėl čia slypi ir didžiausi teršalų emisijos mažinimo rezervai.

3 pav. Pagrindinių teršalų emisijos į orą pokyčiai

Pagrindinių teršalų emisijos į orą pokyčiai per analizuojamą dešimtmetį pateikti 3 pav. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, labiausiai per šį laikotarpį sumažėjo kietujų dalelių (apir 7 kartus) ir sieros dioksido (daugiau nei 5 kartus) išmetami kiekiai, nes šie teršalai į aplinką daugiausia patenka iš stacionarių taršos šaltinių, kukrių emisija dėl transformacinio ekonomikos nuosmūkio sumažėjo daug labiau nei mobiliųjų šaltinių emisija ( 2 pav.). Tokį didelį kietųjų dalelių emisijos sumažėjimą daugiausia lėmė statybinių medžiagų pramonės depresija. Sieros dioksido emisija sumažėjo ne tik dėl transformacinio ekonomikos nuosmūko, bet ir sugriežtinus mazuto kokybės reikalavimus sieros atžvilgiu. vietoj buvusio 3,5 % sieros ribinio kiekio 1998 m. buvo įteisintas 2,5 % sieros limitas Lietuvoje naudojamam sunkiajam naftos kurui (mazutui). Nuo tų pačių metų buvo smarkiai sugriežtintas reikalavimas dyzelinui, kuriame leidžiamas sieros kiekis nuo 0,2 % sumažintas iki 0,05 %.

Azoto oksidų, o ypač anglies monoksido emisija daugiausia sąlygoja mobilūs taršos šaltiniai. Iš 3 pav. pateiktų duomenų matyti, kad azoto oksidų emisija per praėjusį dešimtmetį sumažėjo apie 3,5, o anglies monoksido – apie 2 kartus.

Globalinį klimato aatšilimą sąlygojančių junginių emisijos į atmosferą pokyčiai per nagrinėjamą dešimtmetį pateikti 3 pav. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, anglies dioksido emisija per dešimt metų sumažėjo nuo 45 iki 16 mln. tonų, t.y. beveik tris kartus. Nors šiuos pokyčius daugiausiai lėmė transformacinis ekonomikos nuosmukis, tačiau Lietuvoje nemažai buvo padaryta, įgyvendinant Jungtinių Tautų Klimato kaitos konvencijos ir Kioto protokolo reikalavimus. Vykdant nacionalines Energijos efektyvumo didinimo ir Klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo programas, pradėta pastatų renovacija, siekiant taupiau vartoti teikiamą šilumą, rekonstruotą daug mažų katilinių, iškastinis organinis kuras pakeistas biokuru (mediena, šiaudais). Bendro įgyvendinimo veiklos projektai, skirti Kioto protokolui įgyvendinti, Lietuvoje pradėti 1993 m., remiant Švedijos vyriausybei. Realizuota per dešimt projektų, kurių pagrindinis tikslas – padidinti energijos efektyvumą centrinio šildymo sistemose ir plačiau naudoti vietinį atsinaujinantį kurą – medieną bei jos atliekas, kartu sumažinant CO2 emisiją.

Metanas į aplinką daugiausiai patenka iš sąvartynų, nuotėkų valymo įrenginių ir juose susidariusio dumblo bei žemės ūkio veiklos. Pagal 2000 m. vertinimus šios pozicijos sąlygojo per 85 % bendros metano emisijos. Kaip matyti iš 3 pav. pateiktų duomenų, metinė metano emisija per nagrinėjamą laikotarpį sumažėjo nuo 350 iki 230 tūkst. tonų, t.y maždaug vienu trečdaliu.

Sumažėjus teršalų emisijai į orą, per pastarąjį dešimtmetį labai pagerėjo ir oro kokybė. siekiant kkontroliuoti situaciją ir teikti informaciją visuomenei, valstybinis oro kokybės monitoringas vykdomas didžiuosiuose šalies miestuose ir pramonės centruose. 1995 m. valstybinį vietinį oro taršos toksinėmis medžiagomis monitoringo tinklą sudarė 22 stacionarūs atmosferos užterštumo tyrimo postai, kuriuose buvo matuojama sieros dioksido, azoto oksidų, anglies monoksido ir kietųjų dalelių ir kai kurių sunkiųjų metalų koncentracijos. Lietuvoje oro kokybės monotoringo sistema nuolat tobulinama. Lietuvos kaip ir kitų šalių, oro kokybę lemia tolimosios tarpvalstybinės teršalų pernašos. Lietuvos geografinė padėtis šiuo požiūriu yra nepalanki, nes vyraujant pietvakarių vėjams, užteršto oro masės dažniausiai atkeliauja iš pramoninių Vakarų ir Centrinės Europos regionų. Visoje Europoje mažėjant azoto ir ypač sieros junginių emisijai į orą pradėjo mažėti ir šių medžiagų koncentracijos atkeliaujančiose oro masėse bei krituliuose. Lietuvos fizikos instituto duomenimis vidutinės sulfatų koncentracijos krituliuose per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo 2-3 kartus, o nitratų apie 1,5 karto.

Daug dėmesio Lietuvoje skiriama ozono sluoksnį ardančių medžiagų kontroliai, jų naudojimo mažinimui bei pakeitimui mažiau pavojingomis mežiagomis. prie Vienos konvencijos dėl ozono sluoksnio apsaugos Lietuva prisijungė 1987 m., o 1995 m. ratifikavo Monrealio protokolą dėl medžiagų, ardančių ozono sluoksnį.

Lietuvoje ozono sluoksnį ardančios mežiagos nėra gaminamos, tačiau naudojamos įvairiuose gamybos sektoriuose. 1995 m. 82 % visų ozono sluoksį ardančių medžiagų buvo sunaudojama šaldytuvų pramonėje, o

likusi dalis daugiausia aeroziolių gamyboje. Nuo 1995 m. Monrealio protokolo prieduose išvardintų ozono sluoksnį ardančių medžiagų sunaudojomas sumažėjo apie 8 kartus. Šį sumažėjimą sąlygojo ne tik transformacinis ekonomikos nuosmūkis, bet ir vyriausybės įgyvendintos specialios priemonės.

Lietuvos aplinkos apsaugos strategijoje 1996 m. oro mažinimo srityje numatyti tokie pagrindiniai prioritetiniai veiksmai:

□ palaipsnis perėjimas prie autotransporto priemonių, atitinkančius ES standartus;

□ degalų kokybės gerinimas;

□ ES reikalavimus atitinkančių teisės normų į aplinką išmetamų teršalų kiekiui sureguliuoti sukūrimas;

□ energijos taupymo priemonių įgyvendinimas;

□ švaresnio kuro naudojimo skatinimas ir pažangių gamybos ir teršalų aapdorojimo technologijų taikymas.

1999 m. buvo priimtas LR aplinkos oro įstatymas, kuris nustato svarbiausius prioritetus, įgyvendinant subalansuotosios plėtros principus oro kokybei gerinti:

□ energijos naudojimo efektyvumo didinimas;

□ transporto priemonių sukeliamos taršos mažinimas;

□ geriausių prieinamų gamybos būdų ir technologijų diegimas.

Per praėjusį dešimtmetį išplėtoti ryšiai su tarptautinėmis organizacijomis, atsakingomis už atmosferos kokybę. 1994 m. prisijungta prie tolimųjų atmosferos taršalų pernašų kovencijos, 1995 m. ratifikuota Jungtinių Tautų Bendroji Klimato kaitos konvencija, 1998 m. pasirašytas Kioto protokolas. Duomenys apie Lietuvos kokybę reguliariai teikiami tarptautiniam EMEP tinklui, Europos aplinkosaugos agentūrai iir kitoms organizacijoms. Nuo 1999 m. vykdoma Baltijos jūros regiono (BJR) tarpvalstybinė bendradarbiavimo programa energetikos sektoriuje.

Vanduo

Lietuvos vandens ištekliai gana gausūs. Atviri vidaus vandens telkiniai užima 2,6 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tai sudaro apie 4 % visos teritorijos. Bendras Lietuvos upių iilgis – apie 63700 km, t.y. vienam kvadratiniam kilometrui teritorijos tenka apie 1 km upių. Vykdant melioraciją, sovietiniais laikais apie 75 % Lietuvos upių buvo sureguliuota ir paversta kanalais. Faktiškai nepaliestos liko tik didžiosios Lietuvos upės Nemuno ir jo pagrindinių intakų vagos. Visos Lietuvos upės tiesiogiai ar per kitų šalių teritorijas įteka į Baltijos jūrą ir bendras metinis Lietuvos upių nuotėkis sudaro beveik 30 km3. Visi 7 pagrindiniai Lietuvos upių baseinai yra tarptautiniai.

Lietuvoje yra 2834 ežerai, didesni nei 0,5 ha, jų bendras plotas sudaro beveik 880 km2, t.y. beveik 1,5 % Lietuvos teritorijos. Didžiausias vidaus vandens telkinys yra Kuršių marios, kurių bendras plotas 1610 km2, tačiau tik ketvirtadalis šio ploto priklauso Lietuvai. Didžiausią Lietuvos upę Nemunas, kurio ilgis 937 km, įįteka į Kuršių marias, todėl jos yra vienas iš labiausiai užterštų ir eutrofikuotų vandens telkinių.

Lietuva turtinga ir požeminio vandens išteklių. Sumažėjus vandens suvartojimui, bendras metinis, šiuo metu suvartojamo požeminio vandens kiekis sudaro tik apie ketvirtadalį galimo suvartoti požeminio vandens kiekio.

Pastaraisiais metais Lietuvoje įvairioms reikmėms tenkinti suvartojama apie 4,5 mln. m3 vandens. Daugiau nei 90 % šio kiekio suvartojama energetikos reikmėms, iš kurio daugiausiai (99 % viso energetikos sektoriuje suvartojamo vandens) – Ignalinos atominei elektrinei aušinti, likusi dalis – Kaišiadorių hidroakumuliacinei eelektrinei. Kadangi šis vanduos faktiškai nėra teršiamas ir grąžinamas į tą patį vandens telkinį, tolesnėjė vandens vartojimo ir teršimo analizėje energetikos sektorius nenagrinėjamas.

4 pav. Vandens suvartojimo pokyčiai

Duomenys apie metinio vandens suvartojimo pokyčius per pastarąjį dešimtmetį pateikti 4 pav. Kaip matyti iš pateiktųjų duomenų, vandens vartojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 940 iki 240 mln. m3 per metus, t.y. beveik 4 kartus. Augant vandens išetklių kainoms ir įtraukus į jo apskaitą, vandens suvartojimas komunaliniame sektoriuje vis mažėja ir dabartiniu metu buitinėm reikmėms suvartojama 3,7 karto mažiau vandens nei sovietinio laikotarpio pabaigoje. Nuo 1997 m. atsigaunant šalies ūkiui, stebimas tam tikras vandens suvartojimo pramonės erikmėms padidėjimas, tačiau dabartiniu metu vandens pramonės sektoriuje vis tiek suvartojama beveik 4,5 karto mažiau nei 1990 m. Nors Žemės ūkis Lietuvoje suvartoja palygis nedaug vandens (4 pav.), tačiau būtent šiame sektoriuje vandens suvartojimas sumažėjo labiausiai – daugiau nei 6 kartus.

Vandens suvartojimo struktūriniai pokyčiai per nagrinėjamą laikotarpį pateikti 5 pav. Kaip matyti, bendram vandens suvartojimui sumažėjus keleriopai, vandens suvartojimo strukūra pakito palyginus nedaug – truputį išaugo komunalinio ūkio indėlis, kur dabar sunaudojama 45 % vandens, o pramonės sektoriau indėlis į vandens suvartojimą sumažėjo nuo 24 iki 21 %.

5 pav. Vandens sunaudojimo struktūra

Mažėjant vandens suvartojimui, per pereinamąjį laikotarpį sumažėjo iir užteršto vandens nuotėko kiekis 6 pav. Kaip matyti iš šiame paveiksle pateiktų duomenų, 1990 m. Lietuvoje susidarė apie 450 mln. m3 užteržto vandens nuotėkų. Iki pastarojo laikotarpio nuotekų kiekis nuolat mažėja ir 2000 m. jų bendras kiekis sudarė apie 170 mln. m3, t.y. 2,6 karto mažiau nei 1990 m.

6 pav. Bendro užtešto vandens nuotekų kiekio pokyčiai

Per šį laikotarpį labai pakito ne tik bendras nuotėkų kiekis, bet ir jų išvalymo lygis 7 pav., jei 1990 m. per 27 % nuotėkų buvo išleidžiama į paviršinius vandens telkinius iš vis nevalytų, per 50 % – nepakankamai išvalytų ir tik 22 % – išvalytų iki normatyvų, tai 1999 m. nevalytos nuotėkos sudarė tik 12 %, o išvalytos iki normatyvų nuotėkos – per 60 %. Nuotėkų valymo kokybė ėmė ypač sparčiai gerėti nuo 1996 m. kai buvo pradėti eksplotuoti Vilniaus biologinio valymo įrenginiai ir rekonstruoti arba pastatyti valymo įrenginiai kai kuriuose mažesniuose miestuose. Nevalytų nuotėkų kiekis labai sumažėjo, kai 1999 m. buvo paleisti ir Kauno mechaninio valymo įrenginiai. Nuo 1999 m. rengiami dar 16 mažesnių miestų nuotėkų valyklų rekonstrukcijos techninės pagalbos projektai.

Nuo 2000 m. buvo pakeisti nuotėkų valymo noramatyvai ir jų išvalymo kokybė imant vertinti ne tik pagal organinę taršą (BDS), bet iir pagal azoto bei fosforo kiekį, todėl išvalytų iki normatyti nuotėkų adlis sumažėjo ir šių duomenų nebegalima lyginti su ankstesnių metų duomenimis.

7 pav. Užteršto vandens nuotėkų struktūros pagal jų išvalymo lygį pokyčiai

Lietuva, ko gero, vienintelė Europos valstybė, kurioje geriamajam vandeniui tiekti naudojamas tik požeminis vanduo, todėl požeminio vandens kokybė reikalauja ypač daug dėmesio. Regioniniu lygiu įvertinus požeminio vandens išteklius, nustatyta, kad didžiausi potencialūs požeminio vandens išteklaiai slūgsto Nemuno vidurupio, Neries, Šventosios, Nevėžio, Ventos baseinuose. Perspektyviniai ištekliai daugiausi Neries, Nemuno vidurupio, mažųjų Baltijos jūros intakų ir Nevėžio baseiniuose.

1989 m. požeminio vandens suvartojimas buvo didžiausias: gyventojai suvartodavo 50 – 75 % visų išžvalgytų požeminio vandens išteklių. Sumažėjus geriamojo vandens suvartojimui bei vandens suvartojimui pramonės reikmėms 2000 m. buvo suvartota tik 20 -30 % požeminio vandens išteklių.

Nors sprendžiant vandens taršos mažinimo bei kokybiško vandens tiekimo problemas per pastarąjį dešimtmetį buvo padaryta didelė pažanga, tačiau užteršto vandens nuotėkų valymo ir ypač azoto ir fosforo šalinimo bei geriamojo vandens kokybės gerinimo problemos ir toliau lieka vienas aktualiausių Lietuvos aplinkosaugos problemų. Dabartiniu metu vandens išteklių vartojimas kontroliuojamas ir jie vis dar tvarkomi pagal administracinius vienetus, o ne pagal hidrologinius vienetus – upės baseinus, kaip to reikalauja ES bendroji vandens politikos direktyva.

Vandens

išteklių ir apsaugos strategija turi 3 pagrindinias sritis – tarptautinę, susijusią su Baltijos jūros taršos mažinimu, šalies, susijusią su vidaus paviršinių bei požeminių vandenų taršos mažinimu bei tarptautines vandens taršos mažinimo į kitas ir iš kitų valstybių. Pagrindinės vandens išteklių vandens išteklių vartojimo ir apsaugos strategijos nuostatos yra šios:

□ mažinti vandenų taršą buitinėmis ir gamybinėmis nuotėkomis;

□ gerinti geriamojo vandens kokybę;

□ mažinti vandenų taršą pavojingomis medžiagomis bei žemės ūkio šaltinių;

□ gerinti rekreacijai naudojamų vandenų būklę;

□ gerinti vandens ekosistemų būklę;

□ racionaliai vartoti vandens energetinius išteklius;

□ mažinti jūros taršą;

□ siekti ssumažinti kaimyninių valstybių daromą įtaką Lietuvos vandens ištekliams.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, vienas reikšmingiausių siekių – integruotos upės baseino požiūriu vandens išteklių ir kokybės valdymo sistemos sukūrimas.

Dirvožemis

Vertinant žemės ūkio naudmenų dirvožemius, jų sąvybes ir ypač jų pokyčius, būtina atsižvelgti į visiškai skirtingas ūkininkavimo sąlygas iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir atkūrus Nepriklausomybę. Minėtais laikotarpiais labai skiriasi dirvožemio kalkinimo bei trąšų bei persticidų naudojimo mastai. Sumažėję kalkinimo, pesticidų, mineralinių trąšų naudojimo mastai, turėjo nemažą įtaką ir Lietuvos dirvožemių agrocheminių savybių kaitai bei jų uužterštumo lygiui.

Dirvožemio agrocheminės savybės ir jų poveikis augalams Lietuvoje reguliariai tiriami nuo 1965 m. Nuo 1993 m. pagal valstybinio monitoringo programą vykdomas dirvožemio monitoringas. Šiuos darbus atlieka Lietuvos žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų centras.

Specialiųjų tyrimų ir dirvožemio monitoringo duomenys rodo, kkad dėl ankstesnio intensyvaus kalkinimo nurūgštinti dirvožemiai, nutraukus reguliarų jų kalkinimą, pamažu vėl rūgštėja 8 pav. Labiausiai rūgštėja Vakarų Lietuvos dirvožemiai, kur prieš kalkinimą buvo daugiausiai sąlyginai rūgščių dirvožemių ir kuriųi karbonatingas sluoksnis yra giliau, o podirvis dėl intensyvaus išplovimo yra gana rūgštus. Vakarų Lietuvos ūkių tirtuose plotuose sąlygiškai rūgščių dirvožemių vidutiniškai padidėjo 10,9 %, mažiau jų padaugėjo Rytų – 2,2 % ir Vidurio – 1,3 % Lietuvoje. Iš 8 pav. pateiktų duomenų matyti, kad nedaug padidėjo ir sąlygiškai šarminių dirvožemių kiekis. Jei visos Lietuvos mastu šis padidėjimas tesudaro nevisą procentą, tai Vidurio Lietuvoje sąlyginai šarminių dirvožemių per nagrinėjamą laikotarpį padaugėjo daugiau nei 3 %.

8 pav. Lietuvos žemės ūkio naudmenų dirvožemių rūgštumo pokyčiai

Nors visos Lietuvos mastu dirvožemiai rūgštėja gana lėtai iir per nagrinėjamą laikotarpį 1988-1999 m. žemės ūkiui naudojamų dirvožemių pH pakito nuo 6,12 iki 6,06, tačiau anksčiau dirbtiniu būdu nurūgštintuose dirvožemiuoe šis procesas yra nepalyginti greitesnis ir, norint palaikyti šių dirvožemių derlingumą artimiausioje ateityje, reiktų juos vėl pradėti kalkinti.

Paskutiniame dešimtmetyje atskiri dirvožemio plotai yra tręšiami gana nevienodai. Ūkininkai ir bendrovės, turintys daugiau lėšų, augalus tręšia gausiau stokojantys lėšų – fosforo ir kalio trąšomis tręšia nevisus auginamus pasėlius, o paliktų dirvonuoti plotų visai netręšia.

Kaip matyti iš 9 pav. pateiktų dduomenų, apskritai Lietuvoje žemės ūkio naudmenų dirvožemio fosforingumas per pastaruosius metus kito palyginti nesmarkiai. Užfiksuotas netgi tam tikras sąlyginai turtingų fosforo dirvožemių ploto padidėjimas. Atskirose Lietuvos regionuose šiuo pokyčiai buvo gana skirtingi. Vakarų Lietuvoje nustatytas didžiausias neturtingų (iki 100 mg/kg) dirvožemių padaugėjimas 5,1 %, o Rytų Lietuvoje – didžiausias fosforo turtingų (per 200 mg/kg) dirvų, plotų padidėjimas 6,3 %.

9 pav. Lietuvos dirvožemių fosforingumo pokyčiai

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad nepaisant sumažėjusio tręšimo, žemės ūkio naudmenų dirvožemiai per pastarąjį laikotarpaiai nėra nualinti ir normaliai ūkininkaujant gali duoti gana gerą derlių.

Sovietiniu laikotarpiu intensyvūs antropogeniniai veiksniai – melioracija, žemės dirbimas, kalkinimas ir tręšimas pagreitino ne tik humuso susidarymą, bet ir įrimą. Tačiau Lietuvoje natūralaus drėgnumo dirvožemiuose susiklosčiusi žemdibytės sistemą, nepažeidė šio proceso pusiausvyros.

Suintensyvėjęs žemės dirbimas, kalkinimas ir gausesnis tręšimas pagreitino humoso įrimo, bet dėlto padidėjas augalų derlius paliko dirvožemyje daugiau organinės medžiagos. Todėl per pastariuosius 40-50 m. šiuose dirvožemiuose humuso kiekis beveik nepakito. Dirvožemio azotingumas gana glaudžiai susijęs su humusingumu. Todėl organinio azoto, kaip ir humuso, kiekis priklauso nuo dirvožemio tipo, granuliometrinės sudėties, jo sukultūrinimo laipsnio ir yra gana įvairus. Valstybinio žemėtvarkos duomenimis, bendrojo azoto kiekis, šalies dirvožemio humusingajame sluoksnyje įvairuoja nuo 0,06 iki 0,37 %.

Mineralinio azoto atsargų, norint išauginti didesį augalų derlių, ddirvožemyje nepakanka, todėl jo kiekį būtina papildyti, tręšiant mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Paprastai nemaži mineralinio azoto nuostoliai gaunami suarus dirvas iš rudens, o žiemos laikotarpiu palikus be dengiamojo augalo.

Mūsų šalies laukų dirvožemiai, atokiau nuo stambesnių automagistralių, pramonės įmonių bei kitų taršos šaltinių, yra mažai antropogeniškai paveikti. Todėl juose esančius sunkiųjų metalų kiekius galima laikyti gamtiniais-foniniais. Tam tikri sunkiųjų metalų kiekiai į dirvožemius patenka su mineralinėmis fosforo ir kalio trąšomis. Lietuvos miestų dirvožemiai daug labiau užteršti sunkiaisiais metalais. Dirvožemiuose iki 25 metrų atstumu nuo stambių automagistralių (kur per parą važiuoja daugiau kaip 15 tūkst. automobilių) labiausiai kaupiasi švinas, kadmis, cinkas, chromas ir nikelis.

Naudojant augalų apsaugai pesticidus, ypač kai jų kokybė neatitinka reikalavimų, padidinamos jų normos arba purškiama techniškai netvarkingomis priemonėmis, užteršiamas dirvožemis, augalai, vanduo, maisto produktai, atsiranda kenksmingų likučių, kurie gana ilgą laiką gali išsilaikyti nesuskilę. Kai kurie ankzčiau naudoti chlororganiniai pesticidai buvo labai kenksmingi šiltakraujams gyvūnams ir jų likučiai labai ilgai išsilaikydavo nesuskilę.

Lietuvos žemės ūkio plėtros strategijoje numatyta plėsti ekologinį žemės ūkį ir griežtai reguliuoti bei riboti chemikalų naudojimą. Tai sudarys geras prielaidas kokybiškai žemės ūkio produkcijai auginti ir tiekti.

Biologinė įvairovė

Rio de Žaneiro viršūnių susitikime priimtoje Biologinės įvairovės konvencijoje biologinė įvairovės apibrėžiama kaip visų sausumos ir vandens ekosistemose bei eekologiniuose kompleksuose gyvenančių gyvųjų organizmų visuma, apimanti vidurūšinį, rūšių ir ekosistemų lygmenis. Konvencijai įgyvendinti reikalinga veiksmų sistema, grindžiama biologinės įvairovės išsaugojimu natūraliomis ir dirbtinėmis sąlygomis. Biologinės įvairovės konvencija realizuojam apimant tris biologinės įvairovės lygmenis: vidurūšinį, rūšinį ir ekosistemų.

Dešimtmetis, praėjęs nuo Reo de Žaneiro susitikimo, sutapo su Lietuvos kaip Nepriklausomos valstybės, statuso įtvirtinimų valstybės vidaus gyvenimo ir tarptautinių santykių plotmėje. Būtent per šį dešimtmetį sukurta aplinkos apsaugos teisinė sistema, sudaranti teisinius biologinės įvairovės išsaugojomo pagrindus. Svarbų vaidmenį saugant biologinę įvairovę atlieka per pastarąjį dešimtmetį išplėtota saugomų teritorijų sistema. Per 10 Nepriklausomybės metų bendrasis saugomų teritorijų plotas padidėjo daugiau nei 3 kartus ir dabar jos sudaro 11,9% Lietuvos teritorijos.

Didelį impulsą domėjimuisi biologinės įvairovės išsaugojimui turėjo 1994 m. spalio 16-18d.d. Taline įvykęs JT Aplinkos programos Europos regiono skyriaus organizuotas darbinis pasitarimas. Šio pasitarimo išvados paskatino LR seimą 1995 m. ratifikuoti Biologinės įvairovės konvenciją.

Kitas svarbus žingsnis tvarkant biologinės įvairovės apsaugą valstybės mastu buvo LR biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano parengimas 1996 m. ir patvirtinimas ir paskelbimas 1998 m.

Lietuvai būdinga didelė gyvųjų organizmų įvairovė – apie 24-25 tūkst rūšių. Visuomenė žino vos dešimtadalį, nes vien vabzdžių Lietuvoje esama apie 15 tūkst. rūšių, grybų – daugiau nei 7 tūkst.

rūšių. Iš šios gausybės rūšių daugiau nei 200 augalų ir gyvūnų rūšių ir bevei 100 grybų rūšių yra retos ir nykstančios, todėl jos įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Yra keletas vidinių biologenės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano tolesnio tobulinimo ir detalizavimo problemų:

□ krašto studijos detalizavimas;

□ genetinių išteklių apsaugos tobulinimas;

□ detali ekosistemų analizė.

Svarbus biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano įgyvendinimo etapas bus biologinės įvairovės išsaugojimo, racionalaus naudojimo ir palaikymo priemonių pritraukimas į rengiamą Nacionalinę subalansuotosios plėtros strategiją. Svarbų vaidmenį integruojant biologinės įvairovės iišsaugojimo ir panaudojimo klausimus į valstybės ir visuomenės gyvenimą atlieka teritorijų planavimo dokumentai. Labai svarbu yra. kad LR bendrojo plano principinės nuostatos bus perkeliamos į regiono bei savivaldybių bendruosius planus ir vaidins svarbų vaidmenį rengiant teritorijų detaliuosius planus. Atsižvelgiant į tai, kad biologinės įvairovės palaikymas ir didinimas yra viena svarbiausių šiuolaikinių miškininkystės užduočių 2001 m. pradėtas bendras Lietuvos ir Švedijos kertinių miško buveinių inventorizacijos Lietuvoje bandomasis projektas, kurį vykdant paaiškėjo jog Lietuvos miškuose dar esama nepakankamai ištirtų specializuotos apsaugos priemonių rreikalaujančių buvenių, kurių inventorizacija ir tolesnis tyrimas turėtų duoti daug naujos medžiagos apie šioms buveinėms būdingus gyvųjų organizmų kompleksus.

Pozytyvias biologinės įvairovės išsaugojimo ir naudojimo perspektyvas padės sustiprinti nuolatinis LR biologinės įvairovės strategijos ir veiksmų plano atnaujinimas.Pirmasis strategijos įgyvendinimo etapas baigėsi 22002 m.

Lietuvos kraštovaizdis

Antropogeninio poveikio kraštovaizdžiui didėjimą atspindi nuolat didėjantys urbanizuotų teritorijų plotai. 1990 – 1995 m. kasmet Lietuvos užstatytos teritorijos dalis padidėdavo apie 0,01 proc., o 1995 – 2000 m. užstatoma 4 kartus daugiau nei iki 1995 m. (vidutiniškai po 0,04 proc. šalies teritorijos).

Lietuvos miškingumas vertinamuoju laikotarpiu po truputį didėjo ir 2000 m. siekė 30,9 proc. tačiau skirtingų Lietuvos teritorijų miškingumas yra nevienodas. Jei kai kurių Pietryčių Lietuvos rajonų miškingumas siekia beveik 65 proc., tai kai kuriose derlingiausiuose Pietų Lietuvos rajonuose miškai užima mažiau nei 15 proc.

10 pav. Naujai užstatytų teritorijų plotai Lietuvoje 1992 – 2000 m.

Labai sumažėjo ekologiniu požiūriu svarbių užpelkėjusių teritorijų plotai, pavyzdžiui, iš buvusių 450 tūkst. ha užmirkusių pievų ir krūmynų liko 200 tūkst. ha. Ištiesintos iir kanalais paverstos beveik 80 proc. mažųjų upių. Tai padarė didžiulę žalą Lietuvos kraštovaizdžiui.

Žemės grąžinimas, privatizacija, demokratijos ir rinkos ekonomikos plėtra, po ilgo laiko atsiradusi galimybė turėti nuosavą būstą lėmė ir miestų žemės administravimo pokyčius. 1990 – 1995 m. buvo smarkiai padidinti didžiųjų miestų administruojami plotai ( pavyzdžiui, Vilniaus plotas padidėjo 73 proc., Panevėžio – beveik dvigubai). Kartu išaugo ir jų užstatytos teritorijos. Siekiant racionaliai naudoti miestų žemę, po 1995 m. rengiami nauji miestų bendrieji planai akcentuoja vidinės kokybės plėtros pprioritetus.

1996 – 2001 m. parengtas LR bendrasis planas. Svarbiausias šio plano principas – šalies teritorijos subalansuotos plėtros užtikrinimas, kuo geriau naudojant teritorijos potencialą, nedarant žalos kraštovaizdžiui, nepažeidžiant dabartinės ir būsimųjų kartų interesų, išsaugant ir stiprinant šalies savitumą. Ekologinėje plotmėje skiriami šie raidos tikslai:

« išlaikyti ir stiprinti turimą aplinkos sveikumo bei kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtinio karkaso palaikymo sistemą;

« garantuoti šalies ir regionų savitumą formuojančių gamtinių ir kultūrinių aplinkos vertybių efektyvią apsaugą ir racionalų naudojimą;

« užtikrinti ekologiškai pagrįstą kraštotvarkos programų realizavimą;

« integruoti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos reikalavimus į visų ūkio šakų, veiksmų planus.

Kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros užtikrinimo ir jo įvairovės išsaugojimo srityje numatyti šie prioritetiniai uždaviniai:

« šalies bendrosios žemėnaudos struktūros optimizavimas, stiprinant ekologinės kompensacijos gamtinio karkaso teritorijų funkcijas;

« saugomų teritorijų tinklo optimizavimas ir jų gamtinių bei kultūrinių vertybių degradavimo subalansavimas;

« pelkinio ir karstinio kraštovaizdžio apsauga;

« gamtinio kraštovaizdžio elementų apsauga urbanizuotose teritorijose;

« išeksploatuotų karjerų rekultivacija bei durpynų renatūralizacija;

« natūralaus hidrografinio tinklo struktūros apsauga.

Natūralių teritorijų ( miškų, pievų) didinimas yra viena svarbiausių kraštovaizdžio ekologinio stabilumo didinimo priemonių. Numatoma nederlingiausias šalies teritorijos žemes apželdinti mišku, Vidurio Žemaitijos, Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos zonose miškingumą padidinant 10 – 15 proc. Kraštovaizdžio ekologinio stabilumo atžvilgiu miškai labiausiai reikalingi ir pirmiausia veisiami mažai miškinguose Vidurio Žemaitijos, vakarų Aukštaitijos ir Suvalkijos rajonuose.

Naudingosios iškasenos Lietuvoje

Lietuva turi nemažai naudingųjų iiškasenų. Nors tai daugiausia tik statybinės mineralinės medžiagos arba jų gamybai skirta žaliava, tačiau jos pagal gavybos bei sunaudojimo kiekį ir vertę pasaulyje yra laikomos svarbiausiomis, pagrindinėmis naudingomis iškasenomis.

Lietuvos žemės gelmėse negausu nūdienos strateginių mineralinių išteklių, tačiau galima sakyti, kad pakankamai turime svarbiausių išteklių, t. y. žvyro ir smėlio, skaldai gaminti dolomito, cemento pramonei ir žemės ūkiui tinkamos klinties, molio, opokos, durpių, anhidrito. Pastarasis yra viena iš perspektyviausių savojo investuotojo nesulaukiančių naudingųjų iškasenų, kurios naudojimas patrauklus tiek ekonominiu, tiek aplinkosaugos požiūriais: iškasta anhidrito žaliava turėtų platų pritaikymą ir rinką, o susidariusiose kelių šimtų metrų gylio ertmėse galėtų būti įrengtos valstybei reikalingų išteklių arba pavojingų atliekų saugyklos, o tai gerintų gyvenamosios aplinkos kokybę. Tačiau pirmieji bandymai parodė, kad būtent anhidrito rinkos klausimus kol kas sunku išspręsti. Sapropelio gavybos atnaujinimas ir išplėtimas taip pat duotų dvigubą naudą – vietos ir užsienio rinka būtų aprūpinama natūralia trąša ir priedais pašarų gamybai, o uždumblėję ežerai būtų išvalyti.

Mineralinių naudingųjų išteklių gavybos tendencijos pateiktos sekančiame paveiksle. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, gavyba sparčiai mažėjo iki 1996 m. (sumažėjo daugiau nei 7 kartus, lyginant su 1990 m.). Nuo 1996 m., atsigaunant ekonomikai ir statyboms, mineralinių naudingųjų iškasenų gavyba po truputį pradėjo didėti.

11 pav. Mineralinių iškasenų gavybos ppokyčiai

Gavybos mažėjimas sukėlė vieną iš pagrindinių dabarties žemės gelmių naudojimo problemų –užleisti nebaigti eksploatuoti telkiniai ir išnaudoti, bet nerekultivuoti plotai.

Iš visų mineralinių išteklių nemažėjo tik naftos gavyba: ji nuo 12 tūkst. tonų 1990 m. padidėjo iki 316,5 tūkst. tonų 2000 metais. Deja, išžvalgyti išgaunamieji naftos ištekliai mažuose telkiniuose tesudaro 4,47 mln. tonų, kurie, esant dabartiniams tempams, pasibaigs nepraėjus nė 20 metų. Surastuose, bet nepakankamai ištirtuose nedideliuose 9 telkiniuose dar galima tikėtis iki 2 mln. tonų išgaunamųjų išteklių, o prognozuojami 64 mln. tonų sausumoje ir 23 mln. tonų naftos išteklių Baltijos jūroje dar yra labai menkai ištirti. Tuo tarpu durpių gavyba per tą patį laikotarpį sumažėjo apie tris kartus.

Susiklosčiusi naudingųjų išteklių gavybos situacija, t. y. didelis gavybos sumažėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai pozityvus subalansuotosios plėtros požiūriu. Kita vertus, tai sukelia daugelį ekonominių ir socialinių problemų, todėl atsigaunant šalies ekonomikai, naudingųjų iškasenų gavyba ir naudojimas turėtų didėti. Daugelio plačiausiai naudojamų iškasenų išteklių išsekimas mums ir mūsų palikuonims negresia ir jų užteks dar ne vieną šimtmetį, o kai kurių, net ir padidinus gavybos mastus, užteks 400 – 600 metų. Išimtį sudaro mažaskaidės durpės, devoninis molis, monomineralinis kvarcinis smėlis ir nafta.

Labai svarbus aspektas yra naudingųjų iškasenų gavybos poveikis aplinkai. Naudingųjų iškasenų

gavyba ardo nusistovėjusią pusiausvyrą, tačiau gavybos poveikio pobūdis ir mastas priklauso nuo gamtinių sąlygų ir žmogaus techninių – ekonominių galimybių. Iškasus naudingąsias iškasenas, dažnai egzistuoja sąlygos rekultivuoti pažeistus plotus taip, kad būtų ne tik neutralizuoti kasybos padariniai, bet ir nesumažėtų kraštovaizdžio estetinė vertė – svarbu suderinti kuriamą geosistemą su aplinkiniu kraštovaizdžiu, žemėnauda ir regiono poreikiais.

Pagrindinės su naudingųjų iškasenų naudojimu susijusios problemos yra ankstesnės gavybos metu pažeistų ir užleistų karjerų bei durpynų rekultivavimo tempai ir mastai bei nenaudojamų nusausintų durpynų mineralizacija iir gaisrai.

Pastarąjį dešimtmetį įvykę dideli pokyčiai ekonomikos sferoje lėmė naudingųjų iškasenų kasybos įmonių apyvartos sumažėjimą, kartais bankrotą ir sukėlė nerekultivuotų žemės plotų problemą. Daugelio Lietuvos žemės gelmėse esančių naudingųjų iškasenų intensyvesnė gavyba būtų naudinga visuomenei – būtų užtikrinta vietinės pramonės plėtra, atsirastų naujų darbo vietų, didėtų valstybės pajamos ir atsirastų lėšų spręsti aplinkosaugos problemas. Reiktų skatinti nenaudojamų naudingųjų iškasenų išteklių ( pvz., anhidrito) arba tų, kurių naudojimas nutrūko ( pvz., sapropelio, opokos) gavybą; plėsti gaminių iš vietinių žaliavų asortimentą ir ggerinti jų kokybę; panaudoti baigtas eksploatuoti šachtų ertmes valstybei reikalingiems ištekiams arba pavojingoms atliekoms saugoti, kartu gerinti aplinkos kokybę. Būtina parengti naują naftos paieškų strategiją ir pritraukti į šią sritį investicijų.

Atliekos Lietuvoje

1992 m. buvo užregistruota per 17 milijonų tonų atliekų, kkurių didžiausią dalį ( daugiau nei po 7 milijonus tonų) sudarė organinių ir mineralinių žaliavų atliekos. Per du trečdalius organinių atliekų sudarė didžiųjų fermų mėšlas ir srutos, o per 95 proc. mineralinių žaliavų atliekų – karjerų atliekos. Dėl transformacinės ūkio depresijos ir ūkio pertvarkymo keliskart sumažėjo būtent šių kategorijų atliekų kiekis ir nuo 1993 m. nepavojingų atliekų metiniai kiekiai kito nedaug, svyruodami apie penkis milijonus tonų.

Trečdalį visų nepavojingų atliekų sudaro neorganinės atliekos, po ketvirtadalį mineralinių žaliavų ir komunalinės atliekos, o kitų kategorijų nepavojingų atliekų kiekiai yra palyginti nedideli. Apie 8 proc. sudaro atliekos, priskiriamos antrinių žaliavų grupei ir apie 4 proc. fosfogipsas. Nors yra parengta įvairių techninių projektų, iki šiol nesurandama priimtinų būdų, kaip būtų galima panaudoti fosfogipsą, prie vienintelio ššių atliekų šaltinio Kėdainių mineralinių trąšų gamyklos „Lifosa“ šių atliekų per kelis dešimtmečius susikaupė didžiuliai kiekiai. Komunalinių atliekų Lietuvoje kasmet susidaro apie 1 milijoną tonų. Apytikriais vertinimais didžiuosiuose Lietuvos miestuose dabartiniu metu vienam gyventojui per metus susidaro apie 300 kg, mažesniuose miestuose – apie 220 kg ir kaimo vietovėse – apie 70 kg komunalinių atliekų.

Beveik pusė (44 proc.) visų nepavojingų atliekų vis dar patenka į sąvartynus. Kadangi iki šiol komunalinės atliekos Lietuvoje beveik nerūšiuojamos, tai didžioji jų dalis keliauja į ssąvartynus. Be to, į sąvartynus patenka nemažai ir kitų kategorijų nepavojingų atliekų, tokių kaip gatvių ir kelių sąšlavos, biodegraduojamos atliekos iš maisto perdirbimo įmonių bei maitinimo įstaigų, statybos ir griovimo atliekos.

Daugiau nei trečdalis nepavojingų atliekų, kurias sudaro nuotėkų valymo ir kitoks dumblas bei mineralinės atliekos, yra saugoma, kadangi šiuo metu nėra tokioms atliekoms tvarkyti skirtų įrenginių, o jų šalinimas sąvartynuose draudžiamas. Į kitais būdais tvarkomų nepavojingų atliekų tvarkymo kategoriją daugiausia patenka srutos, mėšlas ir kitokios biodegraduojamos atliekos, kaip trąšos naudojamos žemės ūkyje.

12 pav. Nepavojingų atliekų sudėtis

Duomenys apie susidarančius pavojingų atliekų kiekius pateikti sekančiame paveiksle.

13 pav. Pavojingų atliekų susidarymas

Didžiausią pavojingų atliekų dalį – beveik 95 proc. sudaro naftos ir vandens mišiniai – naftos šlamas. Į bendrą pavojingų atliekų kiekį neįtrauktos pesticidų atliekos, kurių šiuo metu yra apie 2 tūkst. tonų. Daugiau nei du trečdaliai naftos šlamo susidaro „Mažeikių naftoje“, likusi dalis – daugiausia Klaipėdos naftos terminale. Kitų pavojingų atliekų susidaro daug mažesni kiekiai, tačiau jos kelia didelį pavojų aplinkai.

1 lentelė

Pavojingų atliekų (be naftos šlamo) sudėtis (2000 metai)

Atliekos Kiekis, t

Tirpikliai ir jais užterštos atliekos, tarp jų dažai, klijai, dervos ir pan. 307

Halogeninti junginiai ir jais užterštos atliekos 16

Alyvos, tepalai ir jais užterštos atliekos 1134

Sunkiaisiais metalais užterštos atliekos, tarp jų akumuliatoriai, sausos baterijos 3997

Cheminių medžiagų atliekos, tarp jų rrūgštys, šarmai, vaistai, fotochemikalai 800

Pelenai ir šlakai 705

Infekuotos atliekos 59

Liuminescencinės lempos ir kt. atliekos su gyvsidabriu 76

Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, antroje vietoje po naftos šlamo pagal kiekį yra sunkiųjų metalų turinčios atliekos, tarp jų išeikvotos baterijos ir akumuliatoriai. Svarbiausią pavojingų atliekų alį sudaro cheminių medžiagų atliekos, panaudotos alyvos ir pelenai bei šlakai. Sveikatos priežiūros atliekų susidaro apie 2 tūkstančius tonų, tačiau apskaitoje nurodomas mažesnis kiekis dėl to, kad didžioji šių atliekų dalis yra dezinfekuojama susidarymo vietose ir šalinama kartu su komunalinėmis atliekomis.

Didžiausia pavojingų atliekų dalis yra saugoma (49 proc.) arba perdirbama (48 proc.) ir apytikriai po 1 procentą pavojingų atliekų yra deginamos, tvarkomos kitais būdais arba eksportuojamos (daugiausia švino akumuliatoriai). AB „Mažeikių nafta“ naftos produktų atliekų perdirbimo metu atskiriami naftos produktai sudaro 9 procentus viso atliekų kiekio, tačiau tai neužtikrina visiško atliekų pavojingumo panaikinimo. Dėl šios priežasties po perdirbimo gautos atliekos taip pat pavojingos ir yra saugomos įmonės teritorijoje. Šios atliekos sudaro didžiąją saugomų pavojingų atliekų dalį.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra viena iš didžiausių aplinkos problemų, kuriai išspręsti reikės didelių lėšų ir pastangų. Pagrindiniai atliekų tvarkymo trūkumai:

« silpnai išplėtota komunalinių atliekų tvarkymo sistema, nesukurta atliekų tvarkymo sistema, nesukurta atliekų rūšiavimo bei antrinių žaliavų atskiro surinkimo ir paruošimo perdirbti infrastruktūra;

« nesukurta tinkama pavojingų atliekų tvarkymo sistema;

« ne vvisiškai parengta teisinė bazė bei institucinio pajėgumo trūkumas;

« nepakankamas atliekų tvarkytojų mokymas ir visuomenės švietimas.

2 lentelė

Antrinių žaliavų susidarymas komunalinių atliekų sraute, jų perdirbimas ir importas

Antrinės žaliavos Susidarymas, tūkst. t. Perdirbimas Importuotų antrinių žaliavų perdirbimas

tūkst. t. % tūkst. t. perdirbamo kiekio %

Popierius ir kartonas 150 37 25 26 41

Stiklas 56 10 18 0 0

Plastikai 50 3 6 12 80

Atliekų kaupimas sąvartynuose iki šiol yra pagrindinis atliekų atsikratymo būdas. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota apie 850 komunalinių atliekų sąvartynų, iš kurių apie 350 eksploatuojama. Dauguma šiuo metu eksploatuojamų sąvartynų neatitinka elementarių aplinkosauginių bei sanitarinių – higieninių reikalavimų, pradedant netinkamai parinktomis vietomis bei prastu inžineriniu įrengimu ir baigiant netinkamu eksploatavimu bei nepakankama šalinamų atliekų kontrole. Didelį sąvartynų skaičių sąlygoja silpnai išplėtota komunalinių atliekų surinkimo sistema, ypač mažose gyvenvietėse ir kaimuose, kurių gyventojai patys veža savo atliekas į nedidelius, techniškai neįrengtus ir blogai prižiūrimus sąvartynus.

Kadangi didžioji dalis komunalinių atliekų yra nerūšiuojamos ir surenkamų antrinių žaliavų kokybė prasta, perdirbimo įmonės dažnai atsisako priimti prastos kokybės antrines žaliavas ir importuoja jas iš užsienio. 2000 m. importuotos ir perdirbtos popieriaus ir kartono atliekos sudarė 41 proc., o plastikų atliekos – net 80 proc. visų perdirbamų antrinių žaliavų. Tuo tarpu perdirbta tik 25 proc. Lietuvoje susidariusio popieriaus ir kartono, 18 proc. stiklo ir tik 6 proc. plastikų atliekų. Visa kita šių antrinių žaliavų dalis patenka į sąvartynus.

Iš esmės atliekų tvarkymo teisinė

bazė pradėta tobulinti 1998 m., priėmus Atliekų tvarkymo įstatymą. 1999 m. Vyriausybė pritarė Valstybinei pavojingų atliekų tvarkymo programai ir Valstybinės atliekų tvarkymo strategijos metmenims. 2001 m. pabaigoje priimtas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas. 2002 m. pradžioje buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis – priimtas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimo įstatymas, įvedantis mokesčius už pakuotes, baterijas, akumuliatorius, padangas ir kitus gaminius, kurie, tapę atliekomis, kelia daug aplinkosaugos problemų. Nuo 2003 m. įsigaliojęs gaminių mokestis skatina ir kitų specifinių atliekų ssrautų – naudotų padangų, baterijų, akumuliatorių ir kitų pavojingų atliekų surinkimą, perdirbimą ar saugų šalinimą.

Aplinkos ministerijos strateginiuose dokumentuose numatyta iki 2010 m. sukurti 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų, uždaryti dabar egzistuojančius sąvartynus ir kiekvienoje apskrityje įrengti naują, visus aplinkos apsaugos reikalavimus atitinkantį sąvartyną bei įdiegti efektyvią atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemą. Regioninėse atliekų tvarkymo sistemose bus numatomos priemonės palaipsnei biodegraduojamų atliekų surinkimo ir perdirbimo plėtotei.

Pradėjus eksploatuoti regioninius, nustatytus reikalavimus atitinkančius sąvartynus, numatoma neatidėliotinai nutraukti atliekų šalinimą kituose to regiono sąvartynuose. UUždarytų sąvartynų rekultivavimą numatoma užbaigti iki 2012 m. Uždaromų sąvartynų rekultivavimo planai ir lėšos jiems įgyvendinti bus numatytos regioninių atliekų tvarkymo sistemų dokumentacijoje.

Nustatyta, kad naujiems sąvartynams įrengti reikės apie 200 mln. Lt, o esamiems uždaryti ir rekultivuoti – dar apie 2270 mln. Lt. Šią programą numatoma finansuoti iš ISPA fondo, valstybės ir savivaldybių biudžetų bei paskolų.

Ypač opi problema lieka pavojingų atliekų tvarkymas.

Pagal 2002 metais priimtą Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo strategiją numatoma įdiegti nemaža priemonių, leidžiančių sumažinti radioaktyviųjų atliekų keliamą grėsmę aplinkai.

Šioje strategijoje numatoma spręsti tokius uždavinius:

1. Tobulinti radioaktyviųjų atliekų tvarkymo teisinę bazę;

2. Pertvarkyti radioaktyviųjų atliekų tvarkymą Ignalinos atominėje elektrinėje;

3. Pasirengti tvarkyti Ignalinos atominės elektrinės demontavimo atliekas;

4. Modernizuoti smulkiųjų gamintojų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo infrastruktūrą;

5. Įrengti naujus radioaktyviųjų atliekų kapinynus.

Panaudotam branduoliniam kurui laikyti numatoma naudoti dvigubos paskirties „sausus“ konteinerius. Iki 2011 m. esama radioaktyviųjų atliekų saugykla bus išplėsta. Bus analizuojamos galimybės Lietuvoje įrengti panaudoto branduolinio kuro ir regioninį (kelių šalių) kapinynus.

Ignalinos atominėje elektrinėje bus įdiegta nauja radioaktyviųjų atliekų klasifikavimo sistema. Atliekų tvarkymo sistema bus tobulinama aatsižvelgiant į rengiamą elektrinės eksploatavimo nutraukimo planą.

Išvados

Ekonominio augimo, socialinio teisingumo ir aplinkos kokybės suderinimo problemas pasaulio bendrija sprendžia, formuodama naują požiūrį į ekonomikos augimą, t. y., siekdama užtikrinti „tausojančią plėtrą“, kuri tenkina dabartinių kartų poreikius, išsaugodama galimybes būsimoms kartoms tenkinti savuosius.

Ekonomikos, aplinkos ir visuomenės santykių analizė įvairiais žmonijos vystymosi etapais buvo grindžiama įvairiomis nuostatomis, tarp kurių galima išskirti tris dominuojančius apibendrintų nuostatų blokus.

Ekonominio augimo ir aplinkos apsaugos galimybių suderinimo problemas mokslininkai sprendžia skirtingai interpretuodami ekonominį augimą, stabilizaciją ir nuosmukį.

Aplinką ttausojančios koncepcijos įvairuoja priklausomai nuo juose akcentuojamų ekonominių socialinių, aplinkosaugos, institucinių ar inovacinių aspektų. Aplinką tausojančios plėtros idėja: plėtra bus tausojanti tik tuo atveju, jei bus palaikomas balansas tarp ekonominių socialinių ir ekologinių plėtros aspektų, lemiančių visapusišką gyvenimo kokybę.

Šiuo metu pagrindinė aplinkosauginė problema yra klimato atšilimas. Per pastarąjį šimtmetį vidutinė pasaulinė oro temperatūra padidėjo 1 °C. Kad klimato atšilimo neįvyktų reikia laiku sumažinti neigiamą antropogeninį poveikį.

Ekonomikos augimas iššaukia tokias aplinkosaugines problemas, kaip išteklių mažėjimas, ozono sluoksnio nykimas, globalinis atšiltinimas, rūgštūs lietūs, nuodingų medžiagų paplitimas biosferoje.

Nepaisant sumažėjusių išmetimų į orą, didelė dalis Europos miestų gyventojų yra veikiami didelėmis pažemio ozono, azoto dvideginio ir kietųjų dalelių koncentracijomis, o dideliai gamtiniai ir žemės ūkio paskirties plotai vis patiria didesnę už leistiną ribą rūgštėjimo bei eutrofikacijos procesus sukeliančių junginių ir pažemio ozono apkrovą.

Problemų atsirado ir gamtos išteklių išsaugojimo srityje.

Ekologinis efektyvumas gerėja transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriuose. Tačiau komunaliniame sektoriuje mažinant poveikį aplinkai pažengta į priekį nedaug.

Technologijos pagerėjimas, kaip antai švaresnis kuras, sumažino taršą iš automobilių. Be to, išmetimai į orą iš energetikos sektoriaus sumažėjo.

Vis dar kelia susirūpinimą naudojami trąšų ir pesticidų kiekiai.

Vandens suvartojimas buityje šiek tiek sumažėjo.

Sąsaja tarp ekonomikos augimo ir energijos suvartojimo silpnėja nepakankamai greitai.

Gana sėkmingai veikia aplinkos apsaugos srities nuostatai, kuriais ssiekiama sumažinti orą teršiančius išmetimus iš transporto, keliant kuro kokybės ir automobilių išmetamų dujų standartus.

Yra ženklų, rodančių, kad bendras atliekų susidarymas didėja lėčiau negu auga BVP, nes susidaro mažiau kasybos atliekų.

ES ir valstybėse kandidatėse didėja miškų plotai.

ES diegiama vis daugiau aplinkos apsaugos mokesčių sistemų, kuriomis siekiama veiksmingai gerinti aplinkos apsaugos kokybę ir mažinti darbui ir kitiems gamybos veiksniams tenkančią mokesčių naštą.

Sėkmingai taikomas kuro mokesčių diferencijavimas, kuriuo siekiama vartoti švaresnį kurą.

Šiaurės ir Vakarų Europos šalyse yra išvaloma didelė dalis nuotekų ir nuolat gerėja išvalymo laipsnis.

Centralizuotai valdomu ekonomikos laikotarpiu Lietuvoje vyko intensyvi ūkio plėtra, tačiau ūkinės veiklos poveikis aplinkos kokybei buvo vertinimas nepakankamai. Aplinkos kokybei blogėjant buvo ribojama informacijos apimtis, visuomenei pateikiami netikslūs duomenys. Ekonominės plėtros ir aplinkos kokybės pokyčių situacija centralizuotai valdomos ekonomikos laikotarpiu gali būti vertinama kaip nestabili plėtra.

Optimistinės aplinkos kokybės pagerėjimo, transformuojantis ekonomikai į rinkos ūkį, prognozės nepasitvirtino. Nebuvo tinkamai išnaudota transformacijoje toliau pažengusių šalių patirtis, panaudojant privatizaciją kaip aplinkos kokybės pagerinimo galimybę. Neefektyviai funkcionuoja ekologinių mokesčių sistema, nestimuliuojanti gamtos išteklių gamtos naudotojų ir aplinkos teršėjų didinti savo veiklos ekologiškumą.

Ekonominės problemos transformacijos Lietuvoje periodas sutapo su stabilios plėtros tendencijų raida, jų lokalizavimo problemų sprendimu. Sparčiai aiškėjant stabilios plėtros pranašumams, derinant ekonominės plėtros ir aplinkos klausimus, tai ttapo ir viena svarbiausių Lietuvos problemų. Tačiau stabilios plėtros diegimas į atskiras ūkio sritis yra per lėtas, ženklus atsilikimas nuo šalių kaimynių. Lietuvoje neesama stabilios plėtros įstatymo, neparengtas stabilios plėtros strategija, visuomenė nepakankamai informuojama apie šią svarbią šalies tolesnės raidos perspektyvą.

Pozityvų poveikį Lietuvos aplinkosaugos procesams turi integracijos į ES problemų sprendimas. Šalis gauna galimybę perimti didelę ekonominės plėtros ir ekonominių santykių reguliavimo patirtį, atsiranda papildomų ekologinių projektų finansavimo šaltinių. ES ir Lietuvos aplinkosaugos uždavinių prioritetai yra artimi, tačiau jų sprendimo laikotarpis šalyje, matyt bus ilgesnis.

Pagrindiniai oro teršėjai Lietuvoje yra transportas, pramonė, tolimosios pernašos. Atliekų deginimas turėtų tapti ateities problema, nes tai yra pagrindinis atliekų utilizavimo būdas visose ES šalyse. Dėl oro taršos Lietuva patiria ir ekonominius nuostolius, daugiausia dėl neigiamo teršalų poveikio žmonių sveikatai.

Didinant aplinkos valdymo efektyvumą, būtina toliau vykdyti savivaldos reformą, išplečiant jos funkcijas. Savivaldos reformos plėtra yra glaudžiai susijusi su pilietinės visuomenės kūrimusi. Būtina savivaldybių finansavimo reforma, kuria bus galima užtikrinti efektyvesnę aplinkosaugos kontrolę miestuose ir konkrečioje vietovėje bei sumažinti funkcijų dubliavimą su savivaldybės aplinkos apsaugos institucijomis. Reikšmingos aplinkos valdymo organizacinės struktūros tobulinimo aspektas Nacionalinės tvarios plėtros tarybos įkūrimas. Pagal ES rekomendacijas pagrindiniai aplinkosaugos reikalavimai atskiroms ūkio šakoms bei aplinkosauginės politikos įgyvendinimo priemonės turi atsispindėti aplinkos apsaugos įstatyme.

Šis aplinkosaugos politikos integravimo principas susijęs su tolydaus vystymosi koncepcijos įgyvendinimu. Aplinkosaugos politika turi būti integruota į visų ūkio šakų, teritorijų vystymo strategijas. Nacionalinės plėtros tarybos įkūrimas padėtų įdiegti aplikosauginės politikos principus visose ūkio šakose. Nacionalinė tvarios plėtros taryba koordinuotų ir apjungtų visų ūkio sektorių ir bendrus aplinkosauginius interesus, formuodama bendrą vyriausybės politiką. Tuo pačiu metu taryba nustatytų aplinkosauginių sprendimų priėmimo optimalų decentralizacijos lygį, užtikrinantį aplinkosauginės politikos ir įstatymų įgyvendinimą.

Miškų būklė per paskutinį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys – atmosferos ttarša ir nepalankios gamtinės sąlygos.

Pajūryje dėl didelės rekreacinės apkrovos labiausiai kenčia apsauginės kopos, teršiama aplinka, nyksta želdiniai.

Didžiausias paviršinio vandens vartotojas šiuo metu yra Ignalinos AE, Kauno HE ir Kruonio HAE.

Įvertinus aplinkos kokybę bei kitus veiksnius, pirmiausia turi būti sprendžiamos vandens ir oro kokybės apsaugos, atliekų tvarkymo, taip pat gamtos išteklių, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo problemos.

Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie ggauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai.

Bendra pagrindinių teršalų emisija į orą per analizuojamą dešimtmetį sumažėjo nuo 1,1 mln. tonų iki 430 tūkst. tonų, t.y. daugiau nei 2,5 karto. Per analizuojamą dešimt metų laikotarpį emisija iš sstacionarių šaltinių sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Tuo tarpu emisija iš mobilių šaltinių per tą patį laikotarpį sumažėjo tik 2 kartus. Pagrindinių teršalų emisijos į orą pokyčiai per 1991 -2000 m.: sumažėjo kietųjų dalelių (apie 7 kartus) ir sieros dioksido (daugiau nei 5 kartus) išmetami kiekiai, azoto oksidų emisija per praėjusį dešimtmetį sumažėjo apie 3,5, o anglies monoksido – apie 2 kartus.

Lietuvos vandens ištekliai gana gausūs – tai sudaro apie 4 % visos teritorijos. Vandens suvartojimas per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 940 iki 240 mln. m3 per metus, t.y. beveik 4 kartus. Bendram vandens suvartojimui sumažėjus keleriopai, vandens suvartojimo strukūra pakito palyginus nedaug – truputį išaugo komunalinio ūkio indėlis, kur dabar sunaudojama 45 % vandens, o pramonės sektoriau indėlis įį vandens suvartojimą sumažėjo nuo 24 iki 21 %. Iki pastarojo laikotarpio nuotekų kiekis nuolat mažėja ir 2000 m. jų bendras kiekis sudarė apie 170 mln. m3, t.y. 2,6 karto mažiau nei 1990 m.

Specialiųjų tyrimų ir dirvožemio monitoringo duomenys rodo, kad dėl ankstesnio intensyvaus kalkinimo nurūgštinti dirvožemiai, nutraukus reguliarų jų kalkinimą, pamažu vėl rūgštėja. Vakarų Lietuvos ūkių tirtuose plotuose sąlygiškai rūgščių dirvožemių vidutiniškai padidėjo 10,9 %, mažiau jų padaugėjo Rytų – 2,2 % ir Vidurio – 1,3 % Lietuvoje. VVidurio Lietuvoje sąlyginai šarminių dirvožemių per nagrinėjamą laikotarpį padaugėjo daugiau nei 3 %.

Lietuvai būdinga didelė gyvųjų organizmų įvairovė – apie 24-25 tūkst rūšių. Visuomenė žino vos dešimtadalį, nes vien vabzdžių Lietuvoje esama apie 15 tūkst. rūšių, grybų – daugiau nei 7 tūkst. rūšių. Iš šios gausybės rūšių daugiau nei 200 augalų ir gyvūnų rūšių ir bevei 100 grybų rūšių yra retos ir nykstančios, todėl jos įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Yra keletas vidinių biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano tolesnio tobulinimo ir detalizavimo problemų: krašto studijos detalizavimas; genetinių išteklių apsaugos tobulinimas; detali ekosistemų analizė.

1990 – 1995 m. kasmet Lietuvos užstatytos teritorijos dalis padidėdavo apie 0,01 proc., o 1995 – 2000 m. užstatoma 4 kartus daugiau nei iki 1995 m. (vidutiniškai po 0,04 proc. šalies teritorijos). Lietuvos miškingumas vertinamuoju laikotarpiu po truputį didėjo ir 2000 m. siekė 30,9 proc., tačiau skirtingų Lietuvos teritorijų miškingumas yra nevienodas.

Iš visų mineralinių išteklių nemažėjo tik naftos gavyba: ji nuo 12 tūkst. tonų 1990 m. padidėjo iki 316,5 tūkst. tonų 2000 metais. Esant dabartiniams tempams, nafta pasibaigs nepraėjus nė 20 metų. Daugelio plačiausiai naudojamų iškasenų išteklių išsekimas mums ir mūsų palikuonims negresia ir jų užteks dar ne vieną šimtmetį, o kai kurių, net ir padidinus ggavybos mastus, užteks 400 – 600 metų. Išimtį sudaro mažaskaidės durpės, devoninis molis, monomineralinis kvarcinis smėlis ir nafta.

Apytikriais vertinimais didžiuosiuose Lietuvos miestuose dabartiniu metu vienam gyventojui per metus susidaro apie 300 kg, mažesniuose miestuose – apie 220 kg ir kaimo vietovėse – apie 70 kg komunalinių atliekų. Beveik pusė (44 proc.) visų nepavojingų atliekų vis dar patenka į sąvartynus.

Didžiausią pavojingų atliekų dalį – beveik 95 proc. sudaro naftos ir vandens mišiniai – naftos šlamas. Į bendrą pavojingų atliekų kiekį neįtrauktos pesticidų atliekos, kurių šiuo metu yra apie 2 tūkst. tonų. Didžiausia pavojingų atliekų dalis yra saugoma (49 proc.) arba perdirbama (48 proc.) ir apytikriai po 1 procentą pavojingų atliekų yra deginamos, tvarkomos kitais būdais arba eksportuojamos (daugiausia švino akumuliatoriai).

Atliekų kaupimas sąvartynuose iki šiol yra pagrindinis atliekų atsikratymo būdas. Šiuo metu Lietuvoje užregistruota apie 850 komunalinių atliekų sąvartynų, iš kurių apie 350 eksploatuojama. Kadangi didžioji dalis komunalinių atliekų yra nerūšiuojamos ir surenkamų antrinių žaliavų kokybė prasta, perdirbimo įmonės dažnai atsisako priimti prastos kokybės antrines žaliavas ir importuoja jas iš užsienio.

Literatūra

1. A. V. Rutkauskas. Ekonominiai aplinkosaugos aspektai. Ekonomika ir vadyba, 1998.

2. A.Šileika, S.Žičkienė „Aplinką tausojanti plėtra: samprata ir diskutuotinos problemos“, 2001m.

3. Aplinkos signalai 2002 m. Europos aplinkos agentūra.

4. D. Štreimikienė „ Miestų aplinkos apsaugos problemos iir miestų aplinkos valdymas“.

5. Gjalt Huppes Macro – environmental policy: principles and design. Amsterdam, 1993, 430 p.

6. J. Čepinskis, T. Pivoras, V. Žirgytis. Aplinkosaugos vadybos vertinimas Lietuvos įmonėse. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba, 2001.

7. J.Čepinskis „Aplinkonauda ekonomikos transformacijos laikotarpiu“. Ekonomika, 2001.

8. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija. Lietuvos aplinkos apsaugos strategija. Vilnius, 1996.

9. LR Aplinkos ministerija. Subalansuotos plėtros įgyvendinimo nacionalinė ataskaita. Vilnius, 2002.

10. Manahan E. Environmental chemistry. Lewis publischers, 1994, 811 p.

11. Nordic Council. Product life cicle assesment. Nordic council, Stockholm, 1992.

12. S.Žičkienė, V.Tričys „Miesto gyvenamosios aplinkos kokybės kompleksinio įvertinimo galimybės ir problemos“ ŠU.

Priedai

1 PRIEDAS

Darbe naudojamos sąvokos:

Žmogaus antropogeninė veikla – tai sudėtingas daugelio veiksnių sąlygojamas procesas, kurį visiškai apibrėžti bei valdyti iki šiol niekas negali.

Defoliacija – augalų lapų šalinimas chem. medžiagom.

Kardifo procesas – aplinkos interesų įtraukimas į pagrindinius ūkio sektorių vystymosi interesus.

Direktyva – aukštesniojo organo vadovaujamasis, orientuojamasis nurodymas žemesniems organams.

Atliekų utilizavimas (antrinis perdirbimas) – atliekų perdirbimas, siekiant gauti komercinę vertę turinčių gaminių arba energijos.

Rūgštėjimo ir eutrofikacijos procesai aplinkoje daugiausiai siejami su sieros ir azoto junginiais.