Užsienio prekybos plėtros problemos Baltijos ir Rytų Europos šalyse

KTU

Kauno Technologijos Universitetas

Tarptautinio verslo ir ekonomikos

Referatas

Užsienio prekybos plėtros problemos

Baltijos ir Rytų Europos šalyse

Studentė:

Dėstytojas:

Grupė:

Fakultetas:

2004

Kaunas

Turinys

Tarptautinės prekybos sąvoka………………………..3

Tarptautiniai prekybos apribojimai…………………………3-4

Lietuvos užsienio prekybos plėtra…………………………4-5

Lietuvos užsienio prekybos plėtros problemos……………………….5-6

Lietuvos užsienio prekybos politikos vertinimas, esamos problemos…………6-8

Problemų sprendimo siūlymai…………………………8-9

Lietuvos narystė PPO…………………………9-10

Užsienio prekyba įstojus į Europos sąjungą………………………..10

Narystės Europos sąjungoje įtaka užsienio prekybai……………………11-12 Skirtingi importo rėžimai…………………………12

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir prekyba su Rusija………………..12-13 Europos sąjungos plėtros įtaka Lietuvos ir kitų šalių užsienio prekybai, problemos………13 Lietuva Baltijos šalių kontekste…………………………13-14 Netarifinių barjerų taikymas Europos Sąjungoje……………………..14-16 Muitinės fformalumai…………………………16 Pagrindinės muitinės problemos…………………………16-17 Svarbiausios Baltijos šalių tarptautinės prekybos kliūtys………………….17

Informacijos šaltiniai…………………………18

Tarptautinės prekybos sąvoka

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies

muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

• pekybos liberalizavimas;

• pekių transportavimo laiko trumpinimas;

• technikos pažanga;

• daugianacionalinių įmonių steigimas.

Taigi, pasaulinės rinkos inicijuotas tarptautinės ekonomikos atsiradimas ir formavimasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių. Tai:

• valstybinis užsienio prekybos reguliavimas ttarifiniais ir netarifiniais metodais;

• valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo – eksporto, darbo jėgos technologijų);

• valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).

Tarptautiniai prekybos apribojimai

Tarptautiniai prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

Tarifiniai prekybos apribojimai :

• Muitas- pagal muito tarifą nnustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamas eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Kvotos- tai nustatyta importo ar eksporto apimtis. Jų dydis priklauso nuo importo dydžio: jei importuojama daugiau nustatytos sumos, tai įvedamas muitų tarifas. Kvota turi tokį pat efektą kaip ir muitai. Esant mažoms kvotoms praktiškai joks importas nėra galimas dėl labai didelių tarifų. Liberalesnės kvotos šiek tie gins vietinių gamintojų interesus ir vartotojai galės įsigyti prekių pigiau nei uždaroje rinkoje. Kvotos kiek kitaip veikia valstybės biudžetą: Kai yra tarifas, pajamas gauna importuojanti valstybė. Kadangi į biudžetą patenka dalis pajamų dėl kvotų įvedimo, tad galima sumažinti kai kuriuos mokesčius, ir tai nors minimaliai kompensuoja vartotojams padarytą žalą. O kai yra kvota, pajamas gauna eksportuojanti valstybė, ir ypač tie, kurie laimi konkursą kvotai. Kompanijai – importuotojai nnaudinga parduoti prekę ta kaina, kuria parduodamos šalyje pagamintos prekės (aukštesne kaina), ši kompanija gauna pelną, ir dalis jo sumokama mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą. Tuomet eksportuojantys prekes asmenys gali pakelti kainas, todėl visa numatyta kvotinė nauda pereis eksportuotojams. Dėl šios priežasties kvotos gali būti kaip prekybos politikos būdas tik tam tikrą laikotarpį. Štai todėl valstybės dažniau užsienio prekybos reguliavimui dažniau renkasi muitus nei kvotas.

• Tarifinė kvota- atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį pprekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų.

• Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:

-santykyje su pasauline rinka, tai – prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas. Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių, taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromasatsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką.

– konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atvejumuitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.

 Muito mokestis (customs duty) – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant areksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias pagrindines funkcijas:

– fiskalinė funkcija;

– protekcinė funkcija;

– balansavimo funkcija.

Netarifiniai prekybos apribojimai: Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Dauguma kurių, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje. Nacionalinėms vyriausybėms atsiranda alternatyva: kokį prekybos instrumentą – tarifinį ar netarifinį – naudoti konkrečioje situacijoje. Netarifiniai metodai laikomi politiškai priimtinais, be to jie nėra kaip muitai, dar viena mokesčių našta tautai. Netarifiniai metodai aiškiai yra patogesni norimam rezultatui pasiekti: nereguliuojami tarptautiniais susitarimais, o juos nnaudojant savo prekybos politikoje, vyriausybė jaučiasi lengviau, nei įvedant tarifinius apribojimus, kurie reguliuojami Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO). Daugumoje atvejų naudojant netarifinius metodus, ypač intensyvius kiekybinius, netgi kartu supalyginus liberaliu tarifiniu režimu, visumoje leidžia pasiekti daug griežtesnį apribojimą vyriausybės prekybos politikoje.

Lietuvos užsienio prekybos plėtra

Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo.

Nagrinėjant 1993-2000m. laikotarpį, matyti, jog didžiausios užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.

Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo mmetu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.

Nemažai Lietuvos įmonių į šiuos pasikeitimus reagavo reikalaudamos, kad valstybė sustiprintų vidaus rinkos apsaugą ir šitokiu būdu sušvelnintų prisitaikymo spaudimą. Kai kurios įmonės pasinaudojo šia galimybe, kad dar labiau padidintų apsaugos nuo importuojamų prekių konkurencijos lygį. Lietuvos Vyriausybė atsakė priimdama nutarimą, kuriuo nustatė keliolika apsaugos priemonių ir Ūkio ministerijoje įsteigė Krizių stebėjimo centrą. 1998m. rugsėjo 17d. priimtas nutarimas “Dėl laikinų priemonių Lietuvos prekių eksportui palengvinti, vidaus rinkai apsaugoti ir Lietuvos įmonių padėčiai joje sustiprinti”. Šios priemonės apėmė mokesčių lengvatas vietos įmonėms, garantijų teikimą, prekybos apsaugos priemones (importo muitų padidinimą žemės ūkio ir maisto prekėms, netarifinius barjerus, tokius kaip muitinės įvertinimas, gaminių kokybės standartai, privalomas sertifikavimas, antidempingo ir kompensacinės priemonės), diskriminacinę politiką vidaus rinkoje užsienio įmonių atžvilgiu (preferencinės valstybinių pirkimų taisyklės).

2000m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį teigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies

tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams.

Lyginant su 1996 ar 1997m., 2000m. pasikeitė pagrindinės šalys partnerės– pastaraisiais metais ja tapo ES. Šiuo metu tiek eksportas, tiek importas iš ES sudaro daugiau nei pusę Lietuvos užsienio pprekybos. Vien tik prekyba su Vokietija sudaro apie trečdalį.

Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas.

Iki 2001m. Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis su 28 šalimis. Jau baigtos derybos dėl jų sudarymo su Rumunija ir Bulgarija.

Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m. su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau bbuvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais – laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. SSudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, atsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju.

Lietuvai siekiant narystės ES, šalyje įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas.

Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (Centrinės Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) narių pasirašymą.

ES šiuo metu jau tapo didžiausia Lietuvos prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos.

Lietuvos užsienio prekybos plėtros problemos

Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo nnetarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai. Jų taikymo grėsmė labai atbaido Lietuvos eksportuotojus. Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugeliui gaminių, kai Lietuva susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo.

ES yra iškėlusi antidempingo bylas keliems Lietuvos gamintojams ir jiems buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. Tai galima vertinti ir kaip “pavyzdinį modelį” kuriuo Lietuvos institucijos vis dažniau grindžia prekybos ssu NVS šalimis apribojimus. 1993 m. balandžio mėn. priėmus LR Muitų tarifų įstatymą, buvo nustatyti muitų tarifai įvežamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir išvežamoms iš jos prekėms bei kitoms vertybėms ir jų taikymo tvarka. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje, atsižvelgiant į Lietuvos ūkio interesus ir tarifų struktūrą, taikomi šie muitai:

specialieji – taikomi kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ar jų sąjungų veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiojo muito dydis nustatomas kiekvienu atveju atskirai;

antidempinginiai – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją žemesne kaina, negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ir kitų vertybių kainos yra jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes bei vertybes gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams;

kompensaciniai – taikomi, kai išvežamos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekės, kurių gaminimui arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama subsidija, ir jeigu jas išvežant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio;

fiskaliniai (finansiniai) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas;

protekciniai (apsaugos) – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos;

preferenciniai – ttaikomi, kai norima sumažinti muitą prekėms ir kitoms vertybėms, įvežamoms iš atskirų šalių;

išlyginamieji – taikomi, kai prekės ir kitos vertybės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir savos gamybos prekių bei kitų vertybių kainas;

retorsiniai – taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms ir kitoms vertybėms;

statistiniai – taikomi Lietuvos Respublikos prekybos apyvartai apskaičiuoti.

1998m. birželio 23d. Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl antidempingo, kurio paskirtis – sudaryti teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Tokiu būdu atsirado teisinės prielaidos kontroliuoti importo srautus.

Buvo iškeltos antidempingo bylos Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gamintojams. Vis dažniau pasigirsta vietos gamintojų raginimų taikyti komercines apsaugos priemones ir gaminių kokybės standartus pigesnių produktų importui iš NVS apriboti, dažnai motyvuojant nuorodomis į ES praktiką.

Lietuvos užsienio prekybos politikos vertinimas, esamos problemos

Pastaruoju metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo „nekokybiškų“, o gamintojus – nuo „neteisingai“ konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės kkrizės nukentėjusioms įmonėms ir t.t. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų „spręsti“ prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų „problemų“ atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs „gražiausia ekonomikos mokslo idėja“.

Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau, nei kitos šalies įmonės. Tačiau net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui. Vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę

šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.

Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. UUžsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti, išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias pperdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susiję tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.

Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, ppašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės. Lietuva pasirašė laisvosios prekybos sutartis su dauguma Europos šalių, jau keletą metų vyksta Lietuvos derybos dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO), nustatančioje tarptautinės prekybos normas ir prižiūrinčioje jų vykdymą. Šiuo metu laisvai prekiaujama didele dalimi prekių ir paslaugų, Lietuvoje taikomų importo muitų aritmetinis vidurkis, neįskaitant prekybos žemės ūkio produktais, yra mažesnis nei 3 proc. Santykinai liberalus prekybos režimas sąlygojo sparčiai augantį prekių ir paslaugų pasirinkimą. Visuotinai pripažįstama, jog būtent užsienio prekybos liberalizavimas turėjo esminį poveikį šalies ūkio plėtrai.

Tačiau pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų nnaudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių eikvojimas. Tiesa, tai kurį laiką yra naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti savo veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau tokia parama ir apsaugomai įmonei galiausiai taip pat yra nenaudinga, nes sukuria klaidingus lūkesčius, jog prekes verta gaminti, net jei jos nėra konkurencingos. Anksčiau ar vėliau už tai tenka mokėti pačiai įmonei iir patiriama vėliau žala yra didesnė už prisitaikymo kainą, kurią įmonė sumokėtų reorganizuodama savo veiklą orientuojantis į rinką. Tuo tarpu už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei ši produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir pajamos.

Blogiausia, kad sprendimai dėl Lietuvos užsienio prekybos taisyklių priimami orientuojantis į garsiausiai besiskundžiančius ir geriausiai organizuotus. Užsienio prekybos formavimo procesas yra uždaras ir privilegijuoja kai kuriuos vietinius gamintojus vartotojų ir perdirbėjų sąskaita. Formuojant užsienio prekybos taisykles, vartotojų interesai dažnai būna ignoruojami.

Dažnai nuo prekybos ribojimo Lietuvos institucijas sulaiko tik integracija į ES ar kiti išoriniai veiksniai. Atrodo, jei ne Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, numatyti laisvosios prekybos sutartyse bei stojimo į PPO susitarimuose, importo muitai jau būtų gerokai išaugę. Beje, dažnai patys Lietuvos derybininkai pamiršta, jog Lietuvos narystė PPO svarbi ne dėl politinio prestižo, bet pirmiausia dėl pagrindinės šios organizacijos paskirties – tarptautinės prekybos liberalizavimo. subjektui nepalankesnė norma.

Problemų sprendimo siūlymai

Vyriausybės formuojama ir vykdoma prekybos politika turi atspindėti visos šalies gyventojų, o ne siaurų grupių interesus. Laisvosios prekybos principo laikymasis suteikia didžiausią naudą visam šalies ūkiui, net ir žmonėms, ddirbantiems įmonėse, kurios laikinai nėra pajėgios konkuruoti su įvežama produkcija. Todėl būtina instituciškai įtvirtinti vartotojų interesų atstovavimą bei sumažinti galios asimetriją tarp laisvosios prekybos šalininkų ir oponentų. Šis tikslas geriausiai pasiekiamas tada, kai prekybos politiką formuojančios institucijos yra atskaitingos visuomenei, nepriklausomos nuo atskirų interesų grupių ar joms tarpininkaujančių išrinktų politikų, o jų veikla ir priimamų sprendimų procedūros yra skaidrios.

Minėtus tikslus galima būtų įgyvendinti taikant žemiau išdėstytas konkrečias prekybos politikos formavimo priemones.

1)Tarifiniai ir netarifiniai apribojimai Lietuvos užsienio prekybai turi būti šalinami, nes laisva prekyba yra naudinga visiems šalies gyventojams ir skatina gerovės augimą. Prekyboje su ES reikia siekti susiderėti dėl abipusio tarifinių kliūčių prekybai žemės ūkio produktais pašalinimo, prekybos apsaugos priemonių, pvz. ES keliamų antidempingo bylų, galimybės panaikinimo, sukurti teisines sąlygas sertifikavimo infrastruktūrai Lietuvoje, kurios funkcionavimas pašalintų šiuo metu ES nepripažįstamų produktų kokybės standartų sukuriamus netarifinius barjerus. Šie siūlymai suteiktų daugiau galimybių Lietuvos verslui užsienyje ir visiškai atitinka politinius Lietuvos integracijos prioritetus.

2) Turi būti privaloma įvertinti ir pateikti viešai kiekvienos siūlomos užsienio prekybos apribojimo priemonės naudą ir kaštus visam šalies ūkiui ir atskiroms grupėms. Šios priemonės turi apimti ne tik tarifinius barjerus (muitų mokesčius), bet ir įvairius netarifinius barjerus (antidempingo bylas, apsaugos priemones, sertifikavimą, prekių standartų taikymą, fitosanitarinių bbei veterinarinių normų taikymą ir pan.). Laisvosios prekybos nauda šalies gerovei yra neginčijama, nors dar ir daugelio nesuvokiama Lietuvoje. Laisva prekyba turi būti taisykle, tuo tarpu bet kokiems nukrypimams nuo jos pateisinti turi būti pateikiamas detalus siūlomų apsaugos priemonių pasekmes įvertinantis pagrindimas.

3) Konkurencijos taryba turi būti įpareigota aktyviai dalyvauti užsienio prekybos politikos formavimo procese ir vetuoti siūlymus, kurie prieštarauja laisvosios prekybos ir rinkos principams. Šiuo metu Konkurencijos taryba turi teisę tik reikšti savo nuomonę, todėl reikia įstatymiškai išplėsti šios institucijos galias. Siūlomi nutarimai vyriausybės svarstymui turi būti teikiami tik su Konkurencijos tarnybos pritarimu. Tuo tarpu šakinės ministerijos gali turėti tik patariamąjį balsą, svarstant jų kompetencijai priklausančius siūlymus.

4) Už užsienio prekybos politikos formavimą atsakinga institucija turi kiekvienais metais viešai skelbti ataskaitas apie užsienio prekybos politiką, taikomas priemones, įvykdytus pakeitimus ir jų iniciatorius.

5) Artimiausiu metu turėtų būti įvertintas ES bendrosios išorės prekybos politikos taisyklių, ypač išorinio muito tarifo, įgyvendinimo Lietuvoje poveikis šalies vartotojams ir kitoms ūkio grupėms. Jo pagrindu turi būti numatytas racionalus ES bendrosios prekybos politikos taisyklių perėmimo planas, kuris iš anksto informuotų verslą apie numatomas prekybos politikos priemones.

6) Tobulinant muitinės veiklą, Muitinės kodekse reikia įtvirtinti asmenų (eksportuotojų, importuotojų, keleivių ir pan.) teises apsaugančius principus. Vienas iš pagrindinių principų

– jog asmuo negali būti iš anksto laikomas pažeidėju, jei nustatyta tvarka neįrodoma priešingai. Muitinės kodeksas turi tapti tikrai pagrindiniu muitinės darbą reglamentuojančiu dokumentu, nepaliekant kitiems teisės aktams galios nustatyti papildomas prievoles sieną kertančioms prekėms bei asmenims. Taip pat turi būti taikomas sandorio metodas, nustatant prekės vertę, kai pateikiami tai įrodantys rašytiniai dokumentai. Ypač svarbu keisti muitinės darbo principus, nustatant, kad ne „pajamų plano“ vykdymas yra pagrindinis muitinės tikslas, o teisės reikalavimų įgyvendinimas taip, kad kuo mažiau būtų pažeidžiami privačių ssubjektų interesai.

Lietuvos narystė PPO

Lietuva 2000 m. spalio 2 d. baigė derybas dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, o 2000 m. gruodžio 8 d. buvo patvirtinti derybų rezultatai PPO Generalinės tarybos posėdyje. Lietuva taps tikrąja PPO nare, kai visas derybų dokumentų paketas bus ratifikuotas Lietuvos Respublikos Seime.

PPO nuostatų Lietuva jau dabar laikosi de facto. Lietuva netaiko jokių eksporto ar importo kiekybinių apribojimų arba tokiems apribojimams lygiaverčių priemonių. Taikomos Sanitarinės ir Fitosanitarinės priemonės, techninių barjerų taikymas yra suderintas su PPO nuostatomis. Didelis ddėmesys skiriamas intelektualinės nuosavybės apsaugai.

1995m. pakeitusi nuo 1947m. pasaulinę prekybą reguliavusį Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. General Agreement on Trade and Tariffs – GATT) buvo įkurta Pasaulio prekybos organizacija (angl. World Trade Organization – WTO). PPO yyra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad 140 šalių narių plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius užsienio prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo ir nacionalinio režimų – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinius teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.

PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant pasaulinę prekybą.

Atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą nešančius tarptautinius ekonominius iir prekybinius santykius, sprendimas pradėti derybas dėl narystės PPO į Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą buvo įtrauktas 1995 metais. Taip pat pažymėtina, jog integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, įstojimas į PPO yra svarbus ir stojant į ES, nes vienas pagrindinių reikalavimų užsienio prekyboje ir užsienio prekybos politikoje valstybei siekiant narystės ES yra, kad būtų de facto laikomasi visų PPO sutarčių reikalavimų.

Be to, tapusi PPO nare, Lietuva žengtų rreikšmingą žingsnį integruojantis į pasaulio ekonomiką, įsipareigotų savo užsienio prekybą vykdyti pagal visiems žinomas ir skaidrias PPO nuostatas bei taptų patikima ir patrauklia užsienio prekybos partnere. Narystė šioje organizacijoje sąlygoja ne tik tarptautinį pripažinimą, bet suteikia ir labai svarbią ilgalaikę naudą – skatina didesnį užsienio investicijų srautą, naujų rinkų šalies eksportuotojams atradimą bei žymiai padidina Lietuvos prekių ir paslaugų saugumą PPO valstybių rinkose. PPO šalių narių užsienio prekybos politika tampa prognozuojama, nes narystė PPO reiškia ilgalaikius įsipareigojimus tokiose ekonominės politikos srityse kaip importo muitai, rinkos atvėrimas užsienio paslaugų teikėjams, paramos politika žemės ūkyje ir kt.

Prie visų privalomų PPO susitarimų Lietuva yra įsipareigojusi prisijungti be pereinamųjų laikotarpių, įskaitant susitarimus dėl antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės apsaugos teisių (TRIPs), techninių prekybos barjerų, sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių ir kt., o 1999 m. liepos mėn. Lietuva prisijungė prie Susitarimo dėl informacinių technologijų (ITA) bei tapo PPO Dalyvių komiteto dėl prekybos plėtros informacijos technologijų gaminiais nare. Pažymėtina, kad 1998 metais Lietuvai buvo suteiktas stebėtojo statusas PPO Viešųjų pirkimų komitete.

2000 m. spalio 2 d. Ženevoje Lietuvos derybų delegacija oficialiai baigė derybas dėl Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje. Lietuvos derybininkai su valstybėmis, su kuriomis buvo deramasi dėl Lietuvos įstojimo sąlygų, pasirašė dderybų baigimo protokolus. Daugiašalės derybos dėl Lietuvos įsipareigojimų ir Lietuvos nacionalinės teisės harmonizavimo su PPO reikalavimais buvo baigtos minėto derybų raundo metu.

2000 m. gruodžio 8 d. Ženevoje PPO Generalinės Tarybos sesijoje buvo patvirtinti Lietuvos derybų dėl narystės PPO rezultatai. LR Seimas turi ratifikuoti šiuos derybų rezultatus iki š.m. gegužės 1 d. ir praėjus 30 dienų po pranešimo PPO apie ratifikavimo pabaigą Lietuva taps PPO nare.

Integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Įstojimas į PPO yra svarbus ir stojant į ES, nes vienas pagrindinių reikalavimų užsienio prekyboje ir užsienio prekybos politikoje valstybei siekiant narystės ES yra, kad būtų de facto laikomasi visų PPO sutarčių reikalavimų.

Užsienio prekyba įstojus į Europos sąjungą

Sunku pervertinti užsienio prekybos svarbą nedidelių valstybių ekonomikoms. Lietuvoje už išvežtas prekes gaunama apie 3/4 visų šalies mokėjimų balanso einamosios sąskaitos pajamų, todėl būtent prekių eksporto raida lemia mūsų šalies ūkio plėtrą ilgesniu laikotarpiu.

Analizuoti šių metų užsienio prekybos statistinius duomenis nėra lengva, kadangi dėl Lietuvos įstojimo į ES gerokai pasikeitė apskaitos metodika. Jei anksčiau dauguma rodiklių buvo pateikiami bendrojoje prekybos sistemoje (BPS), tai nuo 2004 m. naudojama tik specialioji prekybos sistema (SPS), kuri nuo BPS iš esmės skiriasi tuo, kad neapskaitomas prekių, patalpintų muitinės sandėliuose, eksportas ir importas. LLietuvos užsienio prekybos apyvarta, apskaičiuota SPS, yra 3-4 proc. mažesnė nei BPS. Be to, jei anksčiau visų duomenų šaltinis buvo muitinės deklaracijos, tai dabar informacija apie Lietuvos prekybą su ES šalimis gaunama iš įmonių. Todėl oficialūs statistiniai š.m. eksporto rodikliai, griežtai kalbant, nėra palyginami su ankstesniųjų metų atitinkamais rodikliais, nes metodikų kaita įnešė papildomas paklaidas. Pavyzdžiui, didelė dalis įmonės Mažeikių nafta produkcijos užsienyje yra parduodama per tarpininką Šveicarijoje ir pagal muitinės deklaracijas buvo priskiriama šiai šaliai. Nuo š.m. gegužės šis eksportas klasifikuojamas pagal tikrąjį pirkėją ir pasiskirsto tarp daugelio valstybių. Dar daugiau permainų įvyko importo skirstyme pagal šalis, ypač tai liečia klasifikavimą pagal prekės kilmę. Pavyzdžiui, Kinijoje pagaminta ir į Lietuvą įvežta prekė bus apskaityta kiniškos kilmės importe tik tuo atveju, jei ji bus išmuitinta Lietuvoje. O jei ji pateks į Lietuvą po išmuitinimo kitoje ES šalyje, statistinė apskaita ją priskirs nenustatytos kilmės importui iš tos šalies.

Narystės Europos sąjungoje įtaka užsienio prekybai

Ekonominiu požiūriu narystė ES reiškia barjerų laisvam prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimui tarp ES valstybių narių ir 2004 m. įstojusių valstybių pašalinimą. Tai teikia tolesnes galimybes pasinaudoti esamu prekybos ir investicijų potencialu bei kitomis ekonominio bendradarbiavimo formomis. ES acquis priėmimas – būtinoji narystės ES sąlyga –

atnešė reikšmingų reguliavimo aplinkos pokyčių. Pagrindiniai produktų standartai ir gamybos reikalavimai suderinti su ES normomis. Reguliavimo pokyčių procesas duos ir netiesioginės naudos, kadangi visoje ES galiojantys standartai ir savitarpio pripažinimo principo įgyvendinimas daro ekonominę veiklą Europoje skaidresnę.

Tuo pačiu metu Lietuvos įmonės ir valstybė patiria ir artimiausiu bei vidutinės trukmės laikotarpiu patirs sąnaudas, susijusias su naujų teisės aktų priėmimu, įgyvendinimu ir vykdymo priežiūra. Derybų dėl narystės metu buvo susitarta dėl kelių neilgų pereinamųjų laikotarpių tose srityse, dėl kurių besiderančios šalys sutarė, kkad nedelsiamo ES teisės aktų taikymo sąnaudos bus neproporcingai didelės palyginti su gaunama nauda.

Greta reguliuojančio pobūdžio reikalavimų, kuriuos kelia acquis priėmimas, pripažįstama, kad reikia siekti sumažinti administracinę naštą ekonomikai – tai būtina ekonominei ir socialinei plėtrai užtikrinti. Vyriausybė įsipareigojo ateityje sumažinti kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimą. Tai paprastai daroma vis labiau mažinant mokesčių tarifus.

Manoma, kad daugelyje Europos šalių bendrasis kapitalo apmokestinimo lygis mažesnis. 2002 m. juridinių asmenų pelno mokesčio tarifas buvo sumažintas nuo 24 iki 15 proc. Be to, stengiamasis nnuolat tobulinti mokesčių inspektorių įgūdžius ir daugiau naudotis informacinėmis technologijomis siekiant didinti mokesčių sistemos efektyvumą, tuo pačiu metu mažinant didelį mažų bei vidutinių įmonių tikrinimų skaičių ir atsisakant kitų galimai kenksmingų mokestinių priemonių.

Pasak kai kurių tarptautinių stebėtojų (pvz., Europos KKomisija ir Tarptautinis valiutos

fondas) įmonių steigimo ir registravimo procesas Lietuvoje vis dar per ilgas, o sudėtingos administracinės procedūros stabdo SVĮ kūrimąsi ir plėtrą. Vyksta šios srities administracinių procedūrų paprastinimo procesas, trumpinamas įmonės įregistravimui reikalingas laikas (tikslas – ne daugiau kaip 10 dienų). Pastangų supaprastinti administracinę reguliavimo aplinką pavyzdys – bendro Juridinių asmenų registro, kuris iki 2004 m. pakeis kelis veikiančius registrus, skirtus įvairių rūšių įmonėms registruoti, įkūrimas. Be to, įgyvendinamas Verslo sąlygų gerinimo priemonių statybų reguliavimo ir žemės įsigijimo srityse įgyvendinimo grafikas (pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 557): supaprastinamos procedūros ir tobulinama žemės kainos nustatymo metodiką, lengvinanti teritorinio planavimo dokumentų rengimą, apibrėžianti žemės užstatymo reikalavimus ir nustatanti aiškesnę kompensavimo tvarką. Naujausiu Komisijos vertinimu bankroto iir restruktūrizavimo įstatymų įgyvendinimas, atrodo, buvo sėkmingas. Jis sukūrė pakankamą reguliavimo bazę tolesniam Lietuvos ekonomikos restruktūrizavimui. Kapitalo prieinamumo požiūriu teigiamą įtaką investicijoms turėjo bankininkystės sektoriaus stiprinimas ir susijęs didesnis ilgalaikių kreditų prieinamumas (2001 m. paskolų įmonėms portfelis padidėjo 20 proc.). Vis dėlto mažesnės įmonės tebesiskundžia, kad sunku gauti paskolų iš bankų. Finansavimo prieinamumas SVĮ tam tikru laipsniu pagerėjo komerciniams bankams nustačius specialius kredito limitus ir įkūrus naują viešąją instituciją (“Invega”) SVĮ paskolų garantijoms teikti. Lietuva pasiekė palyginti aukštą suderinimo su aacquis lygį profesinės kvalifikacijos savitarpio pripažinimo srityje ir tai turėtų leisti Lietuvai pasinaudoti visais laisvo darbo jėgos judėjimo teikiamais pranašumais. ES piliečiams ir jų šeimos nariams, norintiems dirbti Lietuvoje, nebereikia gauti leidimo dirbti. Kita vertus, aktyviai siekiama įgyvendinti Komisijos rekomendacija, jog Lietuva turi įdiegti priemones, užtikrinančias, kad specialistai galėtų įvykdyti ES stojimo direktyvų reikalavimus.

Europos Sąjungos užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės prekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones.

Skirtingi importo režimai

Atidžiau pažvelgus į ES bendrąją užsienio prekybos politiką galima pastebėti, jog importo režimas labai priklauso nuo prekių kategorijos ir prekybos partnerių. Vadinamosioms jautriosioms prekėms (prekėms, gaminamoms ES valstybėse narėse, ypač tose šakose, kuriose gamintojai yra gerai organizuoti arba kuriose dirba nemažai žmonių) ES taiko muitus, pastebimai didesnius už vidutinius apribojimus. Tai – žemės ūkio produktai, tekstilės gaminiai, plienas, chemijos gaminiai bei automobiliai. Šioms prekėms ne tik taikomi didesni už vidutinius importo muitai, bet ir įvairios netarifinės apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, ES – daugiausia dempingo bylų inicijuojanti PPO narė. ES taip pat taiko apsaugos priemones – kvotas, „„savanoriškus eksporto apribojimus“ ar aukštus produktų standartus. Importuojamoms žemės ūkio prekėms taikomi specifiniai mokesčiai, be to, jų importą apsunkina ES teikiamos paramos priemonės ES ūkininkams. ES užsienio prekybos politikos priemonės diferencijuojamos ne tik pagal produktus, bet ir pagal prekybos partnerius. Paprastai ES taiko mažesnius apribojimus kaimyninėms šalims, susietoms su ES glaudesniais politiniais ryšiais, bei istoriškai artimoms šalims, pavyzdžiui, buvusioms kolonijoms. Kai kas tokią skirtingų ES taikomų prekybos režimų sistemą vadina „preferencijų piramide“, kurios viršuje yra palankiausią prekybos statusą turinčios šalys – Europos ekonominės erdvės narės, su kuriomis ES ne tik prekiauja pramonės gaminiais be importo muitų, bet ir yra suderinusi įvairius produktų standartus. Prie šių palankiausią prekybos statusą turinčių šalių dabar galima priskirti ir Lietuvą bei kitas stojančias šalis, kurių atžvilgiu ES mažino prekybos apribojimus artėjant šių šalių stojimo į Sąjungą datai. Beje, Turkija, nepaisant neaiškių jos stojimo į ES perspektyvų, yra vienintelė trečioji šalis, sudariusi su ES muitų sąjungą.

Nors ES yra pasirašiusi daug laisvosios prekybos sutarčių, dažniausiai jos neapima prekybos žemės ūkio produktais ir kai kuriomis kitomis „jautriosiomis“ prekėmis. Tad laisvosios prekybos sąlygas ES yra sudariusi gana nedidelei eksportuotojų iš trečiųjų šalių daliai (kai kuriais vertinimais, tik 30 proc. ES išorės prekybos vyksta preferencinėmis sąlygomis). Tiesa, didžioji dalis EES valstybių narių prekybos vyksta tarp jų pačių, t.y. ES viduje (2001 m. ši dalis viršijo 60 proc.). Tačiau ES šiuo metu yra stambiausias prekybos blokas – jam tenka beveik 40 proc. viso pasaulio eksporto ir beveik tiek pat viso pasaulio importo. Dėl tokios svarbos tarptautinei prekybai ES vykdoma užsienio prekybos politika turi didelę įtaką prekybos partneriams ir tarptautinės prekybos plėtrai. Dėl įvairių išimčių ir skirtingų preferencijų tam tikroms prekių kategorijoms bei trečiosioms šalims taikymo ES užsienio prekybos politika apibūdinama kaip selektyvi ir protekcionistinė tradicinių „jautrių“ prekių importo atžvilgiu. Tokios priemonės mažina jos skaidrumą, lemia papildomas išlaidas bei apsaugo vietinius gamintojus vartotojų sąskaita. Paprastai ES užsienio prekybos politika atspindi tarp valstybių narių, atstovaujančių savo šalims bei interesų grupėms, pasiektus kompromisus.

Lietuvos narystė Europos Sąjungoje ir prekyba su Rusija

Nors Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą gali lemti prekybos liberalizavimą ir bendrą dalyvavimą derybose, siekiant tolesnės pasaulio rinkos liberalizacijos, tai, kita vertus, reikštų, kad trečiosioms šalims būtų taikomi bendri Europos Sąjungos išorės muitai, prekybos reguliavimo instrumentai ir susitarimai. Tai jau savaime paveikia prekybą reglamentuojančių Lietuvos institucijų sąrangą, nes užsienio prekybos reguliavimo galios suteiktos Europos Komisijai. Vis dėlto platesnį poveikį prekybai narystė Europos Sąjungoje reikštų kaip tik importo iš Rytų struktūrai.

Importas iš NVS

šalių sudaro apie ketvirtadalį viso Lietuvos importo, maždaug 80 proc. šios dalies yra importas iš Rusijos. Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva turi perimti bendrąją prekybos politiką (CCP) ir bendąjį išorės muitą (CET), taip pat prisijungti prie galiojančių ES sutarčių su Rusija ir vienašališkų prekybos politikos instrumentų. Vertinant pagal dabartinę padėtį (nors yra tikimybė, kad eksportas į Rusiją didės, tačiau tai priklauso nuo daugelio ekonominių ir politinių veiksnių), bendrojo išorės muito priėmimas paveiks tik Lietuvos importą iš Rusijos, o ES taikomų iimporto muitų prekėms iš Rusijos svertinis vidurkis yra mažiau kaip 1 proc. (dauguma prekių įvežama be muito). Kita vertus, gali skirtis Lietuvos ir ES preferencijos dėl muitų taikymo „jautrioms“ prekėms, bet didžiausią Lietuvos importo apimtį sudaranti nafta ir Europos Sąjungoje nėra apmokestinama.

Prisijungimas prie ES sutarčių su Rusija galėtų būti laikomas veikiau politinio poveikio priemone, o prekybai didesnės įtakos nepadarytų. Tuo tarpu bene labiausiai Lietuvos ekonomiką paveiktų vienašališkų prekybos politikos instrumentų, pirmiausia antidempingo muitų taikymas, kuriuo Europos Sąjunga riboja pigių pprekių importą. Pagaliau, standartų suderinimo aspektas, svarbus jau dabar (kaip tam tikras kai kurių interesų grupių siūlomas modelis taikyti netarifinius barjerus importui iš Rytų), narystės atveju galėtų tapti dar reikšmingesnis, tik jau kaip priemonė išvengti netarifinių barjerų importui iš Rusijos. VVis dėlto, kaip ir bendrosios ES sutartys, šis santykių elementas turėtų būti centralizuotų ES derybų su Rusija tema. Čia svarbus ir kitas, jau aptartas standartizacijos aspektas, susijęs su pačia Lietuvos pramone,— nors narystė Europos Sąjungoje padidino konkurenciją, tai kartu pakelė gaminių kokybę ir efektyvumą.

Europos sąjungos plėtros įtaka Lietuvos ir kitų šalių užsienio prekybai, problemos

ES plėtra yra svarbus įvykis, turintis nemažą poveikį ES prekybos ryšiams su trečiosiomis šalimis. ES plėtra – tai pirmiausia Vidurio ir Rytų Europos šalių įsijungimas į muitų sąjungą ir bendrąją užsienio prekybos politiką. Viena vertus, Lietuvai ir kitoms šalims įstojus į ES, bus pašalinti tebegaliojantys prekybos apribojimai tarp jų (antidempingo muitų ir kitų prekybos apsaugos priemonių grėsmė, apribojimai prekybai žemės ūkio produktais, galiausiai muitinės procedūros). Kita vvertus, įstojusios šalys turi suderinti savo užsienio prekybos politiką su ES išorės prekybos politika. Tai reiškia ir vienodų importo muitų taikymą produktams, įvežamiems iš Rusijos, JAV ir kitų trečiųjų šalių, ir pasirašytų prekybos sutarčių suderinimą, ir tų pačių prekybos apsaugos bei eksporto skatinimo priemonių taikymą. Pavyzdžiui, Lietuva, derindama taikomus muitus, turės kai kuriais atvejais padidinti konvencinius importo muitus (pavyzdžiui, įvežamoms chemijos prekėms, žemės ūkio produktams, elektronikos gaminiams ir pan.), kitais atvejais importo muitai bus sumažinti (pavyzdžiui, benzino muitas). Bendras šių ppasikeitimų poveikis bus nedidelis, nors importo muitų vidurkis trečiųjų šalių atžvilgiu gali šiek tiek išaugti. Lietuvai reikės atsisakyti laisvosios prekybos pramonės gaminiais su Ukraina, bet bus sumažintos kliūtys prekybai su Europos ekonominės erdvės bei kai kuriomis kitomis šalimis (pavyzdžiui, Izraeliu), kurioms ES taiko preferencinį režimą. Lietuva bei kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės įstojusios į ES dalyvaja ir dalyvaus vidinėse ES derybose dėl bendros ES pozicijos derybose su trečiosiomis šalimis. Tačiau atsižvelgiant į Lietuvos dydį, geografinę padėtį ir laisvosios prekybos teikiamus privalumus, reikėtų tikėtis, kad Lietuva konstruktyviai prisidės prie pagrindinių ES užsienio prekybos politikos tikslų realizavimo – „nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo“.

Lietuva Baltijos šalių kontekste

Ekonominės veiklos struktūra Lietuvoje daugeliu požiūrių panaši į kaimyninių šalių, tačiau turi ir kai kurių savitumų. Kaip ir daugelyje ES valstybių narių bei kitose šalyse, bendrosios pridėtinės vertės kūrime dominuoja paslaugų sektorius. Pagrindinės paslaugų sektoriaus sritys – telekomunikacijos, finansinės ir bankų paslaugos, didmeninė bei mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos. Palyginus su kitomis dviem Baltijos šalimis Lietuvos pramonės sektoriui tenka santykinai didesnė bendrosios pridėtinės vertės dalis. Vertinant pagal pramonės gamybos apimtį stambiausia sektoriai yra naftos perdirbimas, maisto gamyba, tekstilė, drabužių, odos, medžio ir medžio pramonė. Pastebimas skirtumas palyginti su kitomis ES šalimis – didelę reikšmę tebeturi maža ppridėtine verte pasižymintys sektoriai ir darbui imlios technologijos. Kad būtų sėkmingai įgyvendinta dabartinė šalies plėtros strategija, būtina pereiti prie didesnės pridėtinės vertės veiklos. Lietuva turi perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus ir yra reikšminga elektros eksportuotoja Baltijos regione. Ši padėtis artimiausiais metais gerokai pasikeis 2005-2009 m. sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę. Žemės ūkiui tenka palyginti didelė ekonomikos dalis pagal BVP ir dirbančiųjų skaičių. Kaip ir daugelyje kitų šalių kandidačių, šį sektorių tebevargina mažas produktyvumas ir neefektyvumas. Daugeliui kaimo vietovių būdingas žemas pajamų lygis žemės ūkio sektoriuje ir socialinės atskirties problemos, susijusios su dideliu nedarbu. Žemės ūkio ekonominės ir socialinės reikšmės prasme Lietuva labai panaši į Lenkiją. Abiem šalims žemės ūkis buvo svarbus klausimas derybose dėl stojimo į ES ir daugelis tikisi, kad pasiekti rezultatai padės modernizuoti žemės ūkio sektorių ir padidinti jo konkurencingumą. Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse , palyginti gerai išvystyti transporto , telekomunikacijų ir energetikos sektoriai. Tuo pačiu metu ryškūs regioniniai skirtumai tarp centro ir periferijos. Nors infrastruktūros kokybė rajonuose aplink stambius urbanistinius konglomeratus artima ES standartams, kitose vietose, ypač kaime, infrastruktūra vos tenkina minimalius kokybės reikalavimus. Kalbant apie ekonominį bendradarbiavimą, galime teigti, kad artimiausiems Lietuvos kaimynams ir kitoms šalims plačiau traktuojamame Baltijos jūros regione tenka didelė Lietuvos užsienio pprekybos ryšių dalis. Prekyba su ES šalimis sudaro apytikriai 50 proc. visos užsienio prekybos apimties ir šis rodiklis turėtų dar labiau išaugti ateityje. Ryšiai tarp trijų Baltijos šalių apima vis daugiau sričių; ne paskutinė to priežastis – efektyvus laisvosios prekybos sutarčių funkcionavimas. Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad Latvija Lietuvos gamintojams tebelieka viena iš didžiausių eksporto rinkų.

Lietuva yra išplėtojusi glaudžius dvišalius santykius su Šiaurės Europos šalimis – Danija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Islandija – tokiose srityse, kaip politika, ekonomika, gynyba, kultūra, švietimas, aplinkos apsauga, socialinė apsauga ir kt.

Netarifinių barjerų taikymas Europos Sąjungoje

Vis didėjančią dalį rinkos apsaugos priemonių pastaruoju metu sudaro netarifiniai barjerai: techniniai standartai, muitiniai įvertinimai, importo licencijavimas, antidempingo mokesčiai, subsidijos ir antisubsidiniai mokesčiai ir pan. Tokiais barjerais Europos Sąjungoje, be žemės ūkio (prekyba žemės ūkio produktais yra atskiras ES prekybos politikos atvejis, kur pagrindiniai reguliavimo instrumentai yra importo rinkliavos — skirtumo tarp įėjimo į rinką kainų ir eksportuojančios šalies kainų,— eksporto subsidijavimas, tarifai ir kiekybiniai apribojimai), apsaugoti du pagrindiniai sektoriai: daug darbo reikalaujantys produktai, tokie kaip drabužiai ir tekstilė, taip pat odos gaminiai, arba, atvirkščiai, daug lėšų mokslo tyrimams, technologijų plėtrai, masto ekonomijos reikalaujantys produktai — telekomunikacijos, vartotojų elektronikos gaminiai, kuriems negalinti ir neturinti tradicijų imtis strateginės prekybos ir

aktyvios industrinės politikos Europos Sąjunga vis dėlto kuria palankias prekybos sąlygas.

Tiesa, buvo panaikinta didelė dalis kiekybinių apribojimų — nacionalinių kvotų (o net ir daugelio mažų nacionalinių kvotų pakeitimas vieningomis didelėmis ES kvotomis jau turėjo liberalizuojančio poveikio),— bet kai kuriose srityse, tokiose kaip tekstilė jos tebėra naudojamos, nors reikia pripažinti, kad kiekybiniai apribojimai nesugebėjo apsaugoti ES rinkos nuo gilėjančios importo iš besivystančių šalių skvarbos. Imamasi ir kitų suboptimalių priemonių, pavyzdžiui, savanoriškų eksporto apribojimų, kurie leidžia aiškiau numatyti prekybos rezultatus ir kkainas, taip irgi mėginant mažinti importo skvarbą plieno, avalynės, automobilių bei elektronikos sektoriuose (taigi konkuruoti su Azijos importu), nepaisant potencialių kartelizacijos kaštų.

Įvairios Europos valstybės naudojasi ir antidempingo priemonėmis, tačiau, kadangi nėra apibrėžta, kas sudaro „nesąžiningą prekybą“, tokių priemonių naudojimas paprastai autonomiškas ir savavališkas, paprastai atnešantis mažiau nuostolių didžiosioms valstybėms. ES lygiu antidempingo veiksmai turi būti pagrįsti kainų diskriminavimo ir žalos vidaus gamintojams įrodymais — tačiau ir viena, ir kita sunku universalizuoti. Tokių veiksmų ar tiesiog tik grasinimų pradėti antidempingo bbylas (kurie, turint galvoje istoriją, yra veiksmingi) imtasi daugiausia prieš geležies ir plieno importą iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių, chemikalus ir perdirbtas žaliavas iš Kinijos, audinius iš Turkijos ir kitų Azijos valstybių ir elektroniką iš Japonijos bei Rytų Azijos ššalių. Tuo tarpu techninių standartų įgyvendinimas vis dėlto nebuvo išskirtinis prekybos instrumentas ta prasme, kad standartizacijos organizacijų veikla buvo vienoda ir ES narių, ir kitų valstybių atžvilgiu. Be to, ES netgi sutarė dėl sveikatos ir saugumo standartų pripažinimo su kitomis valstybėmis. Vis dėlto įvairių standartų unifikavimas, neatsižvelgiant į produktyvumo diferenciaciją, gali sumažinti kai kurių valstybių sugebėjimą konkuruoti tarptautinėje arenoje, o tai vėlgi gali paskatinti reikalavimus saugoti vidaus rinką.

Dar vienas instrumentas, iki tol naudotas tik didžiųjų valstybių, pirmiausia JAV, buvo eksteritorinė konkurencijos politika, kurią vykdyti įgaliota Europos Komisija. Todėl dabar Europos Sąjunga, sukūrusi precedentą imdamasi bylų prieš kompanijas, esančias už jos ribų, turi stiprių galių atsverti neigiamus pasaulio ekonomikos integracijos poveikius didžiųjų firmų lygiu. Taigi bet kuriuo atveju naujieji užsienio pprekybos ginčai bus susiję ne su paprastais protekcionistiniais instrumentais, tokiais kaip tarifai ar kvotos, bet su gerokai sudėtingesniais barjerais, kurie kartu yra ir vidaus politikos instrumentai, turintys socialinį poveikį. Yra netgi bijoma, kad ateityje valstybės-ES narės dar dažniau ims naudoti netarifinius barjerus, kad kompensuotų kvotų ir tarifų liberalizaciją. Todėl protekcionistinė Europos Sąjungos politika bent jau vidutiniu laikotarpiu turėtų atsverti liberalizavimo tendencijas.

Importo tarifai turi vidinių prieštaravimų, kurie pasireiškia tuo, kad nesutampa vidaus gamintojų ir vartotojų interesai. Importo tarifai padeda gamintojams ttuo, kad sumažina tarptautinę konkurenciją. Tačiau nedarbo laiku gamintojai tampa vartotojais ir jie nesuinteresuoti importo tarifais, kadangi jie neturi galimybės pirkti importuotas prekes žemesne kaina. Dalinai šie prieštaravimai sprendžiami užsienio prekybos netarifinės politikos instrumentais: importo kvotos, eksporto subsidijos, savanoriški eksporto apribojimai, dempingas ir kt.

Netarifiniai apribojimai vykdomi administraciniais, finansiniais, kreditiniais ir kitais metodais. Pasaulinėje praktikoje šiuo metu naudojama virš 800 šių apribojimų formų. Jų pagrindinės formos yra šios:

1) apribojimai, susiję su valstybiniu užsienio prekybos reguliavimu (eksporto subsidijos, valstybiniai užsakymai, valstybinių įmonių prekybos operacijos);

2) muitiniai ir administraciniai formalumai, tarp jų tokie kaip muitų dydžio įvertinimo metodai, muitų tarifų klasifikatoriai;

3) standartai, tarp kurių yra prekių įpakavimo ir markiravimo reikalavimai;

4) specifiniai prekybos barjerai (importo kvotavimas ir licenzijų įvedimas, maksimalios kainos nustatymas);

5) importo rinkliavos (importo depozitai, kredito apribojimas).

Netarifiniai apribojimas tarptautinėje prekyboje paplitę dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, dauguma iš netarifinių barjerų nereguliuojami tarptautinėmis sutartimis, todėl atskirų šalių vyriausybės juos gali įvesti savo iniciatyva. Antra, netarifiniai barjerai iš karto nepadidina prekės kainos, o muito tarifo įvedimas automatiškai didina prekės kainą muito tarifo dydžiu.

Europos Sąjungos taikomos komercinės apsaugos priemonės gali padidinti Lietuvos užsienio prekybos apsaugos lygį, vadinasi, ir potencialiai iškreipti prekybą.

Muitinės formalumai

Užsienio prekybos politika yra glaudžiai susijusi su muitinių darbu ir prekybos kontrolės taikymo procedūromis. NNetobula Lietuvos muitinių veikla žinoma tiek Lietuvos, tiek užsienio verslininkams.

Viena prasto muitinių darbo Lietuvoje priežasčių yra šią sritį reglamentuojančių teisės normų painumas ir neapibrėžtumas, paliekantis daug erdvės juos taikančių institucijų diskrecijai. Muitus ir muitinės darbą reglamentuojančių taisyklių analizė parodė, kad nors tiek Muitinės kodekse, tiek Vyriausybės nutarimuose gausu instrukcinio pobūdžio normų, ūkio subjektų ir gyventojų teisės tinkamai neįtvirtintos, muitinei palikta nepagrįstai daug veikimo laisvės. Muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra itin painūs, pilni daugelio išimčių ir nekonkretūs. Didelę reikšmę nustatant muitinės procedūras turi ir kiti Vyriausybės nutarimai, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos įsakymai bei raštai.

Muitinės formalumais dažnai naudojamasi kaip netarifiniais importo ribojimo instrumentais. Viena iš akivaizdžiausių to apraiškų – nepripažįstama apmuitinamų prekių įsigijimo vertė, dėl ko muitai skaičiuojami dažnai nuo keletą kartų didesnės kainos nei ta kaina, kuri iš tikro buvo sumokėta už daiktą. Vienas iš dirbtinės muitinės vertės nustatymo pavyzdžių – minimalių muitinės kainų taikymas, kuris veikia kaip administracinis prekybos apribojimas. Ribojamas ir pardavimo nuolaidų pripažinimas nustatant prekių muitinę vertę.

Problemų dėl muitinės formalumų netobulumo ūkio subjektams kyla ir daugiau: dažnai nepagrįstai detaliai tikrinamos įvežamos ar išvežamos prekės ir jų dokumentacija, nepripažįstami teisiškai teisingai ištaisyti dokumentai, dažnai nelogiška muito mokėjimo tvarka, pernelyg griežtai reglamentuojama muitinės sandėlių naudojimo tvarka.

Bendra pastebima muitinės ddarbo nuostata yra ta, kad muitinės tikslas yra įvykdyti muitų ir PVM surinkimo “planą”, užmirštant, kad tai yra tik planas, o ne įpareigojimas, kad privačių subjektų teisės ir teisės aktų reikalavimai yra svarbiau už suplanuotų pajamų surinkimą. Iš šios nuostatos išplaukia ir tai, kad, esant bet kokiems neaiškumams dėl teisės akto taikymo ar bet kokiai pasirinkimo galimybei, dažniausiai taikoma ūkio subjektui nepalankesnė norma.

Pagrindinės muitinės problemos

Pagrindinė problema, su kuria susiduria muitinė, yra nuspręsti, kaip patenkinti prieštaringus poreikius, t.y vykdyti vis intensyvesnę kontrolę, siekiant apsaugoti Bendrijos finansinius, socialinius ir verslo interesus, ir nesudaryti nebūtinų ir apsunkinančių kliūčių teisėtiems verslininkams.

Tai galima padaryti tik taikant geriausią šiuolaikinę patirtį ir užtikrinant artimą bendradarbiavimą su kitomis susijusiomis žinybomis ir legaliomis verslo struktūromis.

Siekiant išspręsti šią problemą, reikia išnagrinėti visą procesą nuo įstatymų ir visų reikšmingiausių sričių tobulinimo, pradedant tokiais esminais klausimais, kaip pareigūnų mokymas, baigiant didžiausiomis investicijomis į įrangą ir infrastruktūrą (kompiuterių sistemas, konteinerių skenerius ir t.t.).

Ypatingą reikšmę turi įstatymų supaprastinimas. Tai padeda ne tik sumažinti verslininkų prievoles, bet ir kovoti su pažeidimais. Paprastesni įstatymai gali sumažinti pažeidėjų galimybes ir padidinti aptinkamų pažeidimų skaičių, nes muitinės pareigūnams tampa lengviau orientuotis ir dirbti.

Šiuos klausimus reikės spręsti, jei muitinė turės užtikrinti gyventojų saugumą vieningoje rinkoje, išsaugant patrauklias sąlygas verslui

ir investicijoms.

Svarbiausios Baltijos šalių tarptautinės prekybos kliūtys

Kaip svarbiausias tarptautinio bendradarbiavimo kliūtis Baltijos šalyse butų galima išskirti:

•Verslumo, vadybos ir marketingo žinių trūkumą;

•Biurokratiją ir kyšininkavimą;

•Informacijos, žinių valdymo ir reikalingos informacijos suradimo problemą;

•Apyvartinių lėšų trūkumą;

•Investicijų stoką;

•Neatitikimą standartams bei standartų įvairovę;

•Kalbos ir kultūros barjerus;

•Užsienio prekybos riziką;

•SVV įmonių konkurenciją užsienio rinkose;

•Užsienio dokumentų gausumą, įskaitant pakuotę bei ženklinimą;

•Vyriausybės paramos stoką;

•Nevienodą intelektualinės nuosavybės apsauga.

Su panašiomis problemomis susiduria ir kitų šalių įmonės. Europos verslo informacijos centrai, reaguodami į savo šalies įmonių poreikį siūlo įvairias atskiras ir kkombinuotas paslaugas: teikia informaciją apie Europos Sąjungos įstatymus, standartus, reikalavimus pakuotei bei prekių ženklinimui, vykdo partnerių paiešką, teikia informaciją apie ES rinkas, siūlo kontaktus su kitomis verslo organizacijomis ar tarpininkais, aktyviai naudojasi internetu, konsultuoja teisiniais, sutarčių sudarymo klausimais.

Šiuo metu ypač padaugėjo užklausimų apie Europos Sąjungos teikiamą pagalbą įmonėms. Deja, ne visos smulkios ir vidutinės įmonės gali tiesiogiai prašyti paramos savo verslo plėtros projektams realizuoti. Europos verslo informacijos centrai siūlo kuo efektyviau išnaudoti vietines verslo organizacijas, kaip paramos gavėjas-tarpininkes, kurios ggalėtų teikti ir administruoti stambius ES projektus. Be Europos Sąjungos programų aktyviai veikia Europos rekonstrukcijos ir plėtros bei Europos investicijų bankai.

Informacijos šaltiniai:

http://vkc.lt/uploads/other

http://www.smm.lt/es_parama/docs/2004-preliminarus_BPD_02.pdf http://www.cust.lt/lt/article?articleID=166

http://www.nrda.lt/2002_07_16.htm

http://www.lrinka.lt/Projektai/Prekyba.phtml

http://www.lrinka.lt/Pranesim/Prekyba.phtml

http://www.lda.lt/export/agency.lipf.html

http://www.nordlb.lt/files/ataskaitos/Lithuanian

http://www.lrinka.lt/Straipsn/Essiekis.phtml

http://www.urm.lt/data/6/LF918112937_uprekyba.htm

http://www.ukmin.lt/catalogs/17/F924101327_18-05.html

http://www.lrinka.lt/Straipsn/Studija.phtml

http://www.geocities.com/vykintas/m2mpa.html

www.ukmin.lt/catalogs/17/netarifines.doc

http://www.urm.lt/lt/economic/2ek.htm.

http://www.std.lt.

http://www.ekm.lt.