ISTORINĖ MOKESČIŲ APŽVALGA

TURINYS

Įvadas 1

Valstybės mokesčių sistema 2

Istorinė mokesčių apžvalga 2

Naudota literatūra 14

ĮVADAS

Apmokestinimas praktikuotas jau prieš šešis tūkstančius metų. Tuo laiku vyko karai – reikėjo daug pinigų, o jų valdžia sukaupdavo, imdama mokesčius. Karams pasibaigus, mokesčių ėmimas paprastai nenutrūkdavo. Tačiau ankstesniais laikais nebuvo vientisos valstybės mokesčių sistemos. Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais. Pavyzdžiui, pirmykštėje bendruomenėje duoklę imdavo laimėjusios karą gentys iš nugalėtųjų genčių. Feodalinėse valstybėse taip pat buvo imamos duoklės, virtusios valstybinių mokesčių (pagalvės, žemės) ir feodaline renta. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus EEuropos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas (atleidimą nuo prievolės). Šiuo atveju duokles imdavo žemvaldžiai iš savo pavaldinių, o mokesčiai buvo mokami į valstybės iždą. Iš pradžių tai buvo daroma natūrine forma, kuri vėliau, plėtojantis piniginiams santykiams, įgavo piniginę formą .

1. Valstybės mokesčių sistema

Formuojantis valstybinėms sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Todėl pravartu trumpai apžvelgti istorinę mokesčių raidą.

2. Istorinė mokesčių apžvalga

Mokesčių klausimas tapo aktualus 15-16 a., kai Europos vvalstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, valstybiniam aparatui bei kariuomenei išlaikyti. Feodaliniai monarchai nepajėgė šių išlaidų padengti iš tokių pajamų kaip domenai (karaliui ir valstybei priklausančio turto) ir regalijos (monopolinių pajamų iš monetų kalimo, turgaviečių rinkliavų, bbaudų). Siekiant minėtąsias išlaidas padengti, buvo ieškoma naujų valstybės pajamų šaltinių ir mėginama tai teoriškai pagrįsti. Kartu kito ir žmonių pažiūros į mokesčius. Viduramžiais daugeliui žmonių atrodė, kad mokesčiai – tai parama valdovui, kuris nepajėgia išsiversti iš savų pajamų. Žlugus feodalinei santvarkai, mokesčiai jau tapo suprantami kaip:

• teikiamas valstybei atlyginimas už politinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą;

• draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais;

• piliečio išsipirkimas nuo tolimesnio valstybės „kėsinimosi“ į jo turtą.

Hobbes mokesčius dar vadino piktosios ramybės, arba taikos, kaina. Nuo 17 a. antrosios pusės iki 18 a. pabaigos buvo intensyviai kuriami apmokestinimo principai. Prancūzijos, Vokietijos,Anglijos, Italijos ir kitų šalių mokslininkai bei valstybės ar kiti veikėjai (Ž. Bodenas, A. Rišeljė, M. Sulis, A.Monkretjenas, V. PPetis, F. Kcnė ir kiti) plėtojo apmokestinimo teisingumo idėjas. Pavyzdžiui, Ž. Bodenas kėlė reikalavimus panaikinti mokesčių visuotinumą ir mokestinį valdančiųjų sluoksnių imunitetą (privilegijas). Prancūzijos valstybės veikėjo A. Rišeljė (1585-1642) suformuluotos apmokestinimo taisyklės bei principai aktualūs ir šiomis dienomis. A.Rišeljė manė, jog „būtina, kad pinigai, valdovo imami iš savo valdinių, atitiktų jų mokestines galimybes, neskurdintų ir smarkiai nepakenktų turtui. Netinka pernelyg apsunkinti mokesčiais, taip pat ir reikalauti mažiau negu reikalinga valstybei“. A. Rišeljė analizavo du alternatyvius biudžetinės reformos projektus ir pasirinko ttą, kuriame mažinamos valstybės išlaidos (keičiamos paskolų sąlygos ir reguliuojamas tarnautojų užmokestis), t.y. kuriame taikomi valstybės finansų sanavimo metodai. Prancūzijos finansų ūkio valdytojas M. Sulis nagrinėjo valstybės fiskalinius interesus ir smerkė didelius mokesčius. A. Monkretjenas „Politinės ekonomijos traktate“ (1615 m.) pirmą kartą nagrinėjo mokesčių reformos projektą, atsižvelgiantį į valstybės ūkio ir mokesčių mokėtojų interesus, ir mėgino įtikinti šalies vyriausybę globoti Prancūzijos pramonininkus ir pirklius kaip šalies turtų kūrėjus, nes šie, už tai mokėdami mokesčius, gausina valstybės iždą.

V. Petis (1623-1687) nagrinėjo ir pagrindė valstybės išlaidų ribojimą kariuomenei, rūmams bei administraciniam aparatui, teismui, bažnyčiai ir jų didinimą našlaičių namams, ligoninėms, prieglaudoms bei kitiems socialiniams poreikiams. V. Petis rašė, jog Airija yra šalis, kurioje didelės kariuomenės išlaikymas pareikalauja iš vargingos liaudies didelių ir sunkių mokesčių, o tai skurdina šalį. V. Petis gvildeno ir mokesčių naštos perkėlimo teorijos elementus, kai stambūs žemvaldžiai savo mokesčius už rentą perkeldavo fermeriams (mokėjo nuomos mokestį) ir žemės ūkio produktų – pirkėjams (padidindavo kainas). Vertingi bei aktualūs ir mūsų dienomis yra V. Petis samprotavimai apie mokesčių mokėtojų nepasitenkinimo priežastis bei priemones joms susilpninti. Kadangi priemonės daugiau tinka 17 a. socialinei ekonominei aplinkai, tai pateiksime tik nepasitenkinimo priežastis, kurias V. Petis formuluoja taip:

1. Gyventojai mano, kad valstybė reikalauja daugiau piniginių lėšų nnei jai reikia.

2. Žmonės labai nepakantūs, mokėdami didesnius mokesčius nei jų kaimynai (turima galvoje kitas šalis).

3. Žmonės dažnai mano, kad surinkti pinigai bus panaudoti didingiems renginiams bei pasilinksminimams, triumfo arkoms ir pan.

4. Žmonėms dažnai atrodo, kad karalius iš gyventojų surinktus pinigus išdalija savo numylėtiniams. V. Petis mano, kad tai kyla iš pavydo, nes palankumas dažnai yra nepastovus ir apgaulingas.

5. „Vulgarūs protai“ piktavališkai nemoka mokesčių ir todėl priverčia valstybę taikyti griežtas priemones. Pastarosios pritaikytos vargingam asmeniui (kūdikio laukianti žmona, daug vaikų) – leidžia „išpūsti“ lengvabūdžių žmonių nepasitenkinimą valstybe.

6. Valstybė, tiksliai nežinodama gyventojų skaičiaus, jų amatų ir turto, apmokestina tuos pačius objektus dvigubai ir sukelia žmonių priešiškumą, kai galima būtų imti vieną mokestį (taip atsitiko su pagalvės mokesčiu). Nežinodama gyventojų luito, valstybė nesiorientuoja, kokią dalį turto (mokesčių) galėtų paimti, o nežinodama krašto amatų, negali žinoti, kokiu metų laiku geriausia paimti savo dalį.

7. Pinigų stygius yra svarbi mokesčių nemokėjimo priežastis (turimi galvoje dideles pajamas gaunantys asmenys, kurie vienu metu negali sumokėti didelės pinigų sumos, o nesumokėjus gresia didelės baudos). Visi mokesčiai mokami pinigais, bet, pavyzdžiui, fermeriai duoną, gyvulius gali paversti pinigais tik už daugelio mylių ir tik po to sumokėti karaliui mokesčius.

8. Jeigu mokesčių pinigai panaudojami savo krašto prekėms pirkti, tai apskritai šalies gyventojams nėra skriaudos, nes dėl lėšų pperskirstymo pasikeičia tik atskirų žmonių turtinė padėtis.

Ir kitų 18 a. prancūzų švietėjų darbuose dažnai buvo keliamos mokesčių visuotinumo ir proporcingumo idėjos (mokesčių priklausymas nuo mokėtojų turto arba pajamų) ir tai, kad įvairius mokesčius derėtų sujungti į mokesčių sistemą. Tuo metu bajorija ir dvasininkija praktiškai mokesčių nemokėjo, o miesto buržuazija nebuvo stipri ir dažnai išsisukdavo nuo mokesčių. Pagrindinė mokesčių mokėtoja buvo valstietija. Ji mokėjo rentą ir vykdė įvairias feodalines prievoles, bažnyčiai atiduodavo dešimtąją pajamų dalį, mokėjo mokesčius karaliui. Ekonomistai ir kiti autoriai pastebėjo, kad tokia mokesčių politika neskatino valstiečių nei geriau dirbti žemę, nei plėtoti savo veiklą, ir siūlė įvairius apmokestinimo projektus. Tokiu būdu kartu formavosi ir mokesčių teorijos pagrindai, įdomi ir šiems laikams gali būti vienintelio mokesčio teorija. (Lietuvoje diskutuojama dėl pridėtinės vertės mokesčio.) Pavyzdžiui, F. Kenė (1694-1774) ir kiti fiziokratai siūlė visus mokesčius pakeisti žemės mokesčiu, nes visus mokesčius galiausiai tenka sumokėti žemės ūkiui, vieninteliam duodančiam „grynąjį produktą“. Šiuo atveju mokesčius mokėtų ne tik valstiečiai, bet ir dvasininkai, dvarininkai.

Mokesčių visuotinumo bei proporcingumo principų diegimą ir ūkinę praktiką spartino plitimas klasikinės ekonominės teorijos, kurios pagrindiniai kūrėjai buvo A.Smitas (1723-1796) ir D. Rikardas (1772-1823). Jie mokesčius vadino „neišvengiama blogybe“ ir reikalavo sumažinti valstybės išlaidas, o kartu sumažinti ir mokesčius, nes šie

trukdo plėtoti pramoninę gamybą. Dideli mokesčiai trukdo kaupti kapitalą ir plėtoti veiklą. A. Smitas neigiamai vertino pagalvės bei netiesioginius mokesčius (imamus už būtiniausius produktus) ir propagavo tiesioginius asmeninius mokesčius. Apmokestinimo objektu jis laikė pajamas, gaunamas iš rentos, pelno ir darbo užmokesčio, siūlė proporcinį apmokestinimą keisti progresiniu.

Svarbias mokesčių sudarymo taisykles (dar vadinamas principais), aktualias ir šiandien, yra suformulavęs A. Smitas. Šios mokestinės atskiro asmens teisės apibūdintos V. Jurgučio knygoje „Finansų mokslo pagrindai“. A. Smito mokesčių sudarymo taisyklės:

1. Visi valdiniai turi dalyvauti vvaldžios išlaikyme proporcingai tam pelnui, kurį kiekvienas gauna, būdamas valstybės globoje. Pagal šią taisyklę siekiama įgyvendinti praktikoje mokesčių lygybės principą. Kartu profesorius V.Jurgutis pažymi, kad ši A. Smito nuostata nepakankamai aiški ir yra sukėlusi daug ginčų. Nors lygybės sąvoka gana plati, tačiau šiuo atveju mokesčiai mokami ne pagal socialinę mokėtojo padėtį, bet pagal jo turimus turtus ir gaunamas pajamas. Pažymėtina, kad toks lygybės supratimas nepripažįsta privilegijų bei luominių skirtumų, ir mokesčių našta paskirstoma vien ekonominiais sumetimais.

2. Mokesčio dydis turi būti tvirtas ((griežtai nustatytas) ir kiekvienam mokėtojui aiškus. Kiekvienas mokesčių mokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kokiu būdu jis turės mokėti nustatytus mokesčius. Šia taisykle siekiama pašalinti mokesčių ėmėjų savavaliavimą.

3. Mokesčių mokėjimas turi būti patogus, t.y. renkamas tinkamiausiu mokėtojui laiku ir būdu. Žinoma, šši taisyklė naudinga ir pačiam iždui, nes, rinkdamas mokesčius patogiu mokėtojui laiku, iždas lengviau ir greičiau gauna tai, kas jam priklauso.

4. Mokesčių surinkimo sąnaudos turi būti kuo mažesnės (mokesčių pigumas). „Mokestis turi imti iš žmonių kišenių kuo mažiausiai virš to, kas patenka į valstybės kasą. Mokesčių kaštus sudaro gausybė valdininkų, kurie suvalgo žymią mokestinių pajamų dalį. Be to, kai mokestis atima tai, kas reikalinga tolimesnei gamybai, tai gamintojas gali nebetekti noro dirbti. Jei žmonės ima išsisukinėti nuo neteisingų mokesčių ir valdžia griebiasi tokiu atveju baudų, tai aukštos baudos gali visai sugriauti ūkišką tokių žmonių būtį. Pagaliau, fisko valdininkai, dažnai lankydamiesi pas mokėtojus, netaktingai juos kvosdami, sudaro mokėtojams vargų, nemalonumų, priespaudų, kurie gali sudaryti nuostolių. Visais tais nurodytais atvejais mokesčiai virsta žmonėms ssunkesni, negu kad jie yra pelningi iždui, atseit mokesčiai pasidaro nebepigūs“

19-20 a. įsigalėjus kapitalistinei ūkio tvarkai bei pasikeitus gyvenimo lygiui, iš esmės pakito ir senosios mokesčių teorijos, toliau formavosi valstybių mokesčių sistemos. Aktyviai buvo diskutuojama, kurie mokesčiai geresni – tiesioginiai ar netiesioginiai. Juk 18 a. fiziokratai pirmieji visus mokesčius suskirstė į tiesioginius ir netiesioginius. Remdamiesi mokesčių perkėlimo teorija, jie tiesioginius mokesčius laikė „neperkeliamais“, nes juos sumokėdavo pats apmokestinamas subjektas, o netiesioginius mokesčius sumoka ne apmokestinamas subjektas, bet kiti asmenys, kuriems yyra „perkelti“ šie mokesčiai. Kai kurie mokslininkai siūlė didinti netiesioginius mokesčius, nes tai naudinga valstybės iždui ir yra svarbus valstybės pajamų didinimo šaltinis. Jie siūlė neapmokestinti būtinų žmonių naudojimo produktų – duonos, druskos, mėsos ir kitų. Minėtieji mokslininkai rėmėsi V. Parėto pajamų paskirstymo dėsniu – menkai apmokestinamų gyventojų sluoksniai sukaupia dideles piniginių lėšų atsargas.

Toliau vyko diskusijos (iki šiol diskutuojama), kokie mokesčių tarifai tinkamesni – proporciniai ar progresiniai. 19 a. pabaigoje – 20 a. pradžioje buvo įvestas pajamų mokestis (žemės, trobesių, kilnojamojo turto, asmenų pajamų, pelno). Pelno mokestis mėgintas įvesti 19 a. pabaigoje. Pelno mokestis išsivystė iš pagalvės mokesčio pagal šią nuostatą: kiekvienas žmogus savo gyvenimui palaikyti turi gauti pelną ir iš jo privalo dalelę atiduoti valstybei. Po ilgų kovų 1914 m. liepos 15 d. prancūzai įstatymu įvedė visuotinę pelno mokesčių sistemą, tačiau įstatymas įsigaliojo tik 1916 m. sausio l d. (Pajamų ir pelno mokesčiai, 1996).

19 a. pabaigoje mokesčiai virto teisine mokėjimo prievole, priverstine jo auka viešajam ūkiui išlaikyti, ir praktiškai šia prasme išliko iki mūsų dienų. Tačiau „dabar mokestis nebe vergo duoklė, bet laisvo piliečio prievolės auka“. Civilizuotos valstybės mokesčius renka ne administraciniais paliepimais, bet mokesčių nustatymui ir jų rinkimui taikydamos įstatymus. „Mokesčiai, renkami ne įstatymų vardu ir ne įstatymų ttvarka, bus paprastas plėšimas, nors jis būtų daromas ir pačių viešojo ūkio organų, ir renkami būtiniems visuomenės reikalams. Tasai mokesčių paskirstymas yra ne tik svarbiausias mokesčių tikslas, bet ir vienintelis juridinis mokesčių pateisinimas. Jei mokesčiai būtų renkami ir įstatymų nuostatais, tačiau surinktos sumos būtų naudojamos ne pačios visuomenės reikalams, bet atskirų tos visuomenės klasių ar sluoksnių interesams tenkinti, tai mokesčiai nebetektų savo kilnaus visuomeninio paskyrimo, nebebūtų mokesčiais, bet vien valdančios partijos tautai užkrauta kontribucija“. Tačiau Jurgutis teigia ir tai, kad „mūsų laikais kiekvieno gyventojo likimas yra glaudžiai susietas su viso krašto likimu, ir todėl visi piliečiai, nori ar nenori, turi apmokėti bet kurią, net ir netikusią arba net ir kenksmingą savo krašto politiką. Dabar nežiūrima, kiek atsieina valstybei kuris pilietis, ar kokios turi tas pilietis iš valstybės naudos (dabar moderninė, demokratinė valstybė, skirstydama mokesčių naštą, pirmiausia žiūri savo žmonių turtingumo, arba, kitais žodžiais, žiūri ūkiško savo piliečių pajėgumo). Priverstinė auka ir teisinė prievolė – tai tos dvi sąvokos, kurios įvairiomis formomis kartojamos mūsų dienų mokesčių nusakymuose ir kurios sudaro mokesčių nusakymų branduolį“.

Žinome, kad teoretikai ir pratikai anksčiau ir dabar įvairiai vertina valstybių mokesčių sistemas bei atskirus mokesčius ar jų elementus. Tačiau iki šiol žinomiausios mokesčių teorijos yra šios:

1. Mokesčiai – aapmoka už vyriausybės teikiamas paslaugas.

2. Mokesčiai – ekonomikos stabilizavimo priemonė.

3. Mokesčiai – pajamų išlyginimo įrankis.

Pirmosios teorijos šalininkai įrodinėja, kad mokesčiai yra kaip atlyginimas už šalies vyriausybės politinę, ekonominę bei socialinę veiklą. Pirmieji šią mokesčių teoriją buvo pradėję propaguoti A. Smitas ir D. Rikardas. Po Antrojo pasaulinio karo apie mokesčius panašiai aktyviai samprotavo Dž. Bjukanenas ir Dž. Hiksas bei kiti mokslininkai. Jie manė, kad valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o mokesčiai yra kaina už vyriausybės veiklą, vidinę ramybę ir saugumo garantiją.

Teorija „Mokesčiai – ekonomikos stabilizavimo priemonė“ pateisina apmokestinimo netolygumą ir siekia mokestinėmis priemonėmis didinti ekonomikos augimo spartą bei pertvarkyti visuomeninės gamybos struktūrą. Šios mokesčių teorijos pradininkas yra ekonomistas Dž. Keinsas, išdėstęs savo koncepciją 1936 m. išleistoje knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“. Jo manymu, šalies ekonomika negali pati savęs reguliuoti. Jis teigia, kad, siekiant suderinti paklausą ir pasiūlą, reikia mažinti mokesčius tiems rinkos veikėjams, kurie gamina deficitinę produkciją, teikti jiems lengvatinius kreditus ir didinti mokesčius tiems, kurie gamina nepaklausią rinkoje produkciją. Paklausa, dengiama mokesčiais ir vyriausybės paskolomis, turėtų didinti gamybą, mainus, užimtumą. Dž. Keinsas pasiūlė priklausomybę santaupos + mokesčiai = investicijos + valstybės išlaidos, pasisakė už progresinį pajamų apmokestinimą, kartu tvirtino, kad šalies ūkio ateitis priklauso nuo valstybinių

ir privatinių investicijų apimties suderinimo, teikiant pirmenybę privačiai iniciatyvai, įdomiai Dž. Keinsas vertino palūkanas: atlyginimas už baimę, atidavus naudoti santaupas.

Po Antrojo pasaulinio karo buvo plėtojama neokeinsistinė teorija (propagavo E. Domaras, A. Hansenas, K. Klarkas, F. Peru ir kiti) ir neoklasikinė teorija (atstovai: M. Fridmanas, Dž. Mydas, R. Solou ir kiti ekonomistai). Neokeinsistai aiškino, kad valstybės poveikis ekonomikai, taikant mokesčius, turi būti sistemiškas, nes mokesčiai, kaip svarbiausias kaupimo reguliatorius, užtikrina šalies ekonomikos kilimą. Valstybė priklausomai nuo šalies ekonominės būklės privalo kombinuoti mmokesčių ir išlaidų finansinius svertus. Mokesčių įtakos ekonomikai nustatymui neokeinsistai naudojo įvairius ekonometrinius modelius bei matematinius metodus. Daugelis jų nepritarė pelno apmokestinimui, nes, jų manymu, pelno mokestis trukdo plėtoti gamybą.

Neoklasikinės teorijos šalininkai ekonomiką laikė „save reguliuojančia“, taigi ir valstybės įtaka ekonomikai turėtų būti ribota, o mokesčiai, kaip finansinė priemonė, turi skatinti gamybos augimą bei paklausos ir pasiūlos subalansavimą.

20 amžiaus septintame-aštuntame dešimtmetyje P. Samuelsonas ir kiti ekonomistai tvirtino, kad ankstesni valstybinio reguliavimo metodai buvo neefektyvūs. Apibendrinę įvairias ekonomines teorijas, jie patiekė nnaują ekonomikos reguliavimo teoriją, kuri rėmėsi mišria ekonomika, ir reikalavo nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybinais tarpusavio interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šį tikslą iš dalies galima pasiekti, taikant atitinkamą valstybinių išlaidų ir mokesčių politiką. Pažymėtina, kad daugelis nagrinėjamosios mmokesčių teorijos bei jos atmainų šalininkų įrodinėja, jog veiksminga ekonomikos stabilizavimo ir skatinimo priemonė yra pelno mokesčių mažinimas (tokios pažiūros propaguojamos ir Lietuvoje). Pavyzdžiui, Mičigano universiteto profesorius A.Masgreivas aiškino, kad tai užtikrina kapitalo įdėjimų plėtimą ir padeda atitolinti krizes. Mokesčiai iš viršpelnio stabdo verslininkų norą mažinti gamybos kaštus, verčia dengti monopolistų viršpelnių sumažėjimą iš darbo užmokesčio. Todėl korporacijoms turi būti sudaromos lengvatinės mokestinės sąlygos. Praktiškai tokios sąlygos taikomos, kai pelnas skiriamas techninės pažangos priemonėms, labdaros fondams, universitetams ir kitoms socialinio aprūpinimo institucijoms; gali būti neapmokestinamas pelnas, skirtas pagrindinio kapitalo didinimui, taikomos mokestinės nuolaidos, kai įsigyjamos privačių bendrovių akcijos, eksportuojamas veiklos produktas.

Reformistinės teorijos „Mokesčiai – pajamų išlyginimo įrankis“ šalininkai yra Ž. Furasjė, S.Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti ekonomistai. Jie įrodinėja, kkad tiesioginiams mokesčiams (pajamų, palikimo, dovanojimo) taikant progresinius tarifus, visuomenėje galima panaikinti turtinę nelygybę. Tokiu būdu per mokesčius būtų perskirstomos nacionalinės pajamos iš turtingųjų neturtingiesiems. Be to, reformistinės teorijos šalininkai siūlo kuo mažiau apmokestinti verslininkus, siekiant skatinti gamybos plėtojimą.

Apžvelgę mokesčių teorijų pagrindinius teiginius, matome, kad ir anksčiau, kaip ir dabar, ekonomistų nuomonės mokesčių klausimais skiriasi. Vieniems atrodo, kad mokesčių politika turėtų tik tolygiau paskirstyti pajamas, kitiems – kad ji turi radikaliai keisti nacionalinių pajamų perskirstymo mechanizmą ar neapmokestinti pelno (iš ddalies apmokestinti), kadangi tai mažina verslininkų iniciatyvą.

Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 a., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 a.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti . Anuometinius mokesčius sunku atskirti nuo duoklių žemės savininkams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domenų pajamos (valdomų žemių). Jų dydis priklausė nuo gamtinių sąlygų. Duoklės jau mokėtos Algirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus . 1380 m. pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio (statinė – dėklą), nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos.

Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, dar vadinamas čyžę, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Pastaruosius imdavo kunigaikščio įgaliotieji asmenys arba muito teisės nuomininkai. Bajorai savo produktais (javais, gyvuliais ir kitais) prekiavo be muito. Lietuvoje mokesčių visuotinumo principas ilgai netaikytas. Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius. Tik 1764 ir 1775 metais įvesti privalomi visiems gyventojams išvežamų ir įįvežamų prekių muitai. Teisė nemokėti bajorams mokesčių įtraukta ir į 1588 metų Lietuvos statutą. Statute nurodyta, kad didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo jokiu mokesčiu negali apmokestinti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių. Todėl pagrindinė mokesčių našta teko valstybines žemes įdirbantiems žmonėms. Valstiečiai mokėjo hibernos mokestį (kariuomenės žiemojimo mokestis), o po jo – pusės padūmės (nuo kiemo) mokestį. Valstybinių dvarų valdytojai nuo 1590 metų apmokestinti kvartos mokesčiu (kariuomenei išlaikyti), o 18 a. pabaigoje jau rinkta dviguba kvarta, buvo paplitę propinacijos mokesčiai (degtinės gamyba ir pardavimas). 18 a. pabaigoje pastarieji mokesčiai sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų.

Valstybės mokesčių sistema formavosi, kaip minėta,.Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių; pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 a. pabaigoje. 18 a. biudžeto pajamų ir išlaidų sąmatos ruoštos sistemingai .

18 a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizija (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriškosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu tarp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas. Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į tturtą. Taip buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vietinius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės.

Panaikinus pagalvės mokestį, 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. Be valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtingajai klasei, nebuvo. Visi mokesčiai buvo proporciniai, išskyrus verslo mokestį, imamą iš įmonių, gavusių pelną, didesnį kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. Pažymėtina, kad dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių .

Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kurį privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvairiausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, dar buvo imamos kontribucijos, pavyzdžiui, už rusų belaisvių šelpimą. Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.

1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja valstybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio

23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais. Iš pradžių valstybė daug skolinosi, nes karo nuskurdintų gyventojų mokamasis pajėgumas buvo menkas.

1939 m. Lietuvoje buvo imami 1 paveiksle nurodyti pagrindiniai mokesčiai. Manyčiau, kad tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemai būdingi bruožai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ir mūsų dienomis, t.y. į verslo ir darbo pajamų mokesčius bei valstybės monopolius.

Verslo mokesčiai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas:

Pagrindinis verslo mokestis. Mokestis, nustatomas pagal parduotų

1 pav. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mmokesčių sistema

prekių sumą ar kitus požymius ir mokamas metų pradžioje. Mokestį mokėjo pramonės (jų 9 rūšys) ir prekybos įmonės. Jo dydis svyravo nuo 10 iki 7500 litų per metus.

2. Verslo pelno mokestis. Jis buvo nustatomas pagal įmonės turtą, gautą metinį pelną. Mokestis progresinis. Įmonės, vedusios įstatymų reikalaujamas knygas, mokėjo 16 proc. nuo neto pelno, o sąskaitybos knygų nevedusios – nuo vidutinio pelno pagal Vyriausybės mokesčių komisijos kasmet sudaromą vidutinio pelno ir jį atitinkančių tarifų lentelę (l lentelė). Iš l lentelės mmatome, kad aukštutinė mokesčio tarifo riba sudaro tik apie 55 proc. mūsų dienomis galiojančios ribos; smulkios ar nelabai pelningos įmonės valstybės iždui atiduodavo nedidelę pelno dalį. Pelno mokestį mokėjo įmonės, mokėjusios ir pagrindinį verslo mokestį. Pažymėtina, kad savivaldybės turėjo teisę iimti 40 proc. pagrindinio verslo ir verslo pelno mokesčio.

Be minėtųjų verslo mokesčių, prekybos ir pramonės įmonės mokėjo dar kapitalo pelno, garo katilų ir antpelnio mokesčius, tačiau jų reikšmė valstybės pajamose buvo nedidelė – 0,2 proc. valstybės iždo pajamų.

Darbo pajamų mokestis įvestas 1932 m. liepos l dieną. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausias ir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20 000 litų per metus). Mokesčių mokėtojai buvo skirstomi į 2 kategorijas:

1. Savarankiški mokėtojai (gydytojai, advokatai, dailininkai ir kiti profesionalai) mokėjo mokesčius nuo bruto pajamų, kurias deklaruodavo mokesčių inspektoriui, metams pasibaigus.

2. Nesavarankiški mokėtojai: tarnautojai, iš kurių atlyginimų darbdaviai išskaitydavo pajamų mokestį ir sumokėdavo jį iždui.

Lietuvos 1939 m. verslo pelno mokesčio tarifai (1 llentelė)

Vidinis pelnas, Lt Mokesčio tarifai, %

1000 1

1000 – 2000 2

2000 – 4000 4

4000 – 6000 6

6000 – 8000 8

8000 – 10000 10

10000 – 12000 12

12000 – 14000 14

Daugiau kaip 14000 16

Abiejų kategorijų mokėtojams nagrinėjamasis mokestis buvo apskaičiuojamas, nuo pajamų atėmus:

• pajamų įsigijimo išlaidas: tarnautojams 10 proc. algos, bet ne daugiau kaip 50 litų per mėnesį, o savarankiškiems mokėtojams atimdavo faktiškas išlaidas arba Vyriausiosios darbo pajamų mokesčio komisijos nustatytą procentą;

• egzistencinį minimumą; pačiam mokėtojui galima buvo atimti 100-200, žmonai 50-100 ir vaikams 30-75 litus per mėnesį. Egzistencinio minimumo dydis priklausė nuo gyvenamosios vietos iir vaikų skaičiaus.

Valstybės tarnautojai darbo pajamų mokesčio nemokėjo (iš jų algų buvo atskaitomos sumos biudžetui subalansuoti). Darbo pajamų mokesčio 20 proc. valstybė atiduodavo savivaldybėms (savivaldybės tiesiogiai šio mokesčio nerinko).

Pažymėtina, kad darbo pajamų mokesčio mokėtojai įstatyminiu pagrindu galėjo apskųsti Vyriausiosios mokesčių komisijos sprendimus Vyriausiajam tribunolui. Kitų mokesčių mokėtojai tokios teisės neturėjo.

Akcizais buvo apmokestinamos šios prekės: spiritas, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir jo gaminiai, degtukai, arbata, mielės, cukrus, žibalo ir gazolino gaminiai. Didžiausių pajamų gauta iš cukraus, tabako ir alaus akcizų (apie 32 mln. litų per metus). Lietuvos valstybės 1939 m. iždo pajamose akcizai sudarė apie 10 proc.

Tarpukario Lietuvos valstybė gaudavo palyginti nemažų pajamų iš monopolių. 1939 m. šios pajamos sudarė daugiau kaip 11 proc. iždo pajamų (deja, to nesugeba padaryti mūsų dienų įstatymų leidėjai ir jų vykdytojai). Spirito monopolis įvestas 1923 m. Žalią spiritą gamino privačios bendrovės (asmenys) ir turėjo jį parduoti valstybei už nustatytą kainą. Valstybė iš jo gamino alkoholinius gėrimus, kuriuos vėliau parduodavo tiesiogiai vartotojams per valstybines ar privačias parduotuves. Privatiems asmenims įstatymai neleido gaminti degtinės. Be to, vėliau įvesti kortų ir degtukų monopoliai, tačiau iš jų gaunamos pajamos buvo nereikšmingos.

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema bei atskiri mokesčiai (verslo pelno, darbo pajamų) buvo kritikuojami (kaip ir dabar) mokesčių mokėtoji), vverslininkų, ekonomistų. Per 1939-1940 metus rengtų naujų mokesčių įstatymų nespėta įgyvendinti. Tačiau Lietuvos ūkio rezultatai (1929-1939 metais gamybos apimtis padidėjo 3 kartus, pramonės – 1,8 karto, nors šiuo laikotarpiu siautė krizė) leidžia teigti, o ir daugelis specialistų mano, kad valstybės mokesčių politika buvo nuosekli, lanksti, pakankamai stabili ir efektyvi. Žemi mokesčių tarifai daug prisidėjo prie savos pramonės ir prekybos plėtojimo, buvo skatinamas eksportas, tinkamai reguliuojamas importas.

Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, o likusią dali – gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Tais metais Lietuva neturėjo mokestinio savarankiškumo, šalyje taikyta centralizuota apmokestinimo tvarka, nukreipta prieš privačią veiklą bei įtvirtinanti kolektyvinę priespaudą. Pavyzdžiui, „kapitalistiniams elementams“ (dar vadintiems buožėmis) žemės mokestis padidintas 100-200 proc., o 1941 metais tapo progresiniu. Padidinti mokesčiai nustatyti pavienių valstiečių ūkiams, amatininkams, religinio kulto tarnams. Pažymėtina, kad sovietiniais metais gyventojai mokėjo ir paslėptuosius mokesčius, t.y. prievartiniu būdu apmokėdavo valstybės platinamas paskolų obligacijas, kurių dažnai būdavo nukeliamas grąžinimo laikas bei keičiamos kitos sąlygos.

Valstybinės įmonės mokėjo pelno mokestį, kuris ilgą laiką buvo nustatomas kiekvienai įmonei individualiai, neatsižvelgiant į ekonomines sąlygas. Siekiant didinti įmonių ekonominį suinteresuotumą, vėliau įvesti trys pelno mokesčiai:

• mokestis už gamybinius fondus (pagal pastovų tarifą nuo ffondų vertės);

• fiksuoti (rentiniai) mokėjimai priklausomai nuo įmonės pelningumo (vadino rentabilumu); jį mokėjo įmonės, kurių pelningumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos pelningumą;

• laisvasis pelno likutis, kuris likdavo, sudarius įmonės ekonominio skatinimo fondus.

Kooperatinės organizacijos mokėjo pelno mokestį pagal pastovų tarifą, o kolūkiai mokėjo pajamų mokestį, atsižvelgiant į pasiektą pelningumą ir sumokėto darbo užmokesčio sumą.

Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų ir mažašeimių piliečių mokesčius, įvairias rinkliavas (pavyzdžiui, žvejybos, valstybinę, transporto priemonių ir gyvulių savininkų bei kitas). Kartu gyventojai mokėjo apyvartos mokestį, kuris okupacinei valstybei duodavo daug pajamų. Kadangi visas pramonės gaminių kainas nustatė valstybė, tai šis mokestis buvo fiksuota kainos dalis. Dėl nevienodo įmonių pelningumo lygio apyvartos mokesčio tarifai netgi toms pačioms prekėms skirtingose įmonėse buvo nevienodi.

Plačiau nagrinėta mokesčių raida turėtų būti naudinga besiformuojančios Lietuvos mokesčių sistemos dalyviams (mokesčių ėmėjams ir jų mokėtojams), siekiant mokesčių teisingumo ir

ekonominio efektyvumo.