Euras

TURINYS

1. Įvadas 3

2. Euro įvedimo priežastys4

3. Nuo ekiu prie euro 5

4. Tarptautinis euro vaidmuo9

5. Centrinių bankų sistema 14

6. Kaip atrodys euras 16

7. Euro kursas17

8. Galimas euro įvedimo poveikis19

9. Lietuva ir euras. 25

10. Ar taps euras rimtu konkurentu JAV doleriui? 30

11. Ivados 32

12. Priedai34

13. Naudota Literatūra 38

ĮVADAS

Aštuntajame dešimtmetyje paaiškėjo, kad siekiant Europos Bendrijoje pašalinti netarifines kliūtis laisvam prekių, kapitalo, paslaugų ir asmenų judėjimui ir baigti kurti bendrąją rinką reikalinga bendra valiuta.

Šiuo metu pasaulis dėmesingai aptarinėja Europos sąjungos planus sujungti Didžiosios Britanijos svarą sterlingą, Vokietijos markę ir visas kitas EEuropos Sąjungos valstybių nacionalines valiutas į bendrą piniginį vienetą – euro. Visos didelės ir mažos kompanijos intensyviai studijuoja kokios bus euro įvedimo salygos ir pasekmės. Praktiškai tai pakeis visos pasaulinės ekonomikos ir prekybos sąlygas. Tai palies kiekvieną šalį, didesnę ar mažesnę firmą ir kiekvieną asmeniškai.

Kodėl gi reikalingi tokie perversmai valiutinėje sistemoje? Specialistai euro valiutos būtinumą pagrindžia tuo, kad pasaulyje didėja konkurencija. Europa jau nebegali jos atlaikyti paprastomis priemonėmis, būdama susiskaldžiusi. Globalizuojantis ekonomiškai, kiekviena atskira valstybė yra permaža ir nepajėgi tto išspręsti. Jei pažiūrėsime į Jungtines Amerikos Valstijas, tai pamatytume, kad jos turi pranašumą vien dėl dolerio monopolinės reikšmės: atsiskaitymai doleriais sudaro 50 procentų. Bet žmonės pamiršo, kad doleris nevisada yra stabilus. Jei prisimintume istoriją, tai kaip tik dėl JAV ddolerio pasaulinę pinigų sistemą du kartus: 3 – ame – 4 – ame ir 8 – ame dešimtmečiuose buvo ištikusios krizės, kai JAV nesilaikė įsipareigojimų. Todėl norint apriboti JAV dolerio viešpatavimą rinkoje bei užtikrinti stabiluma ir kuriamas euro.

Bet Europos Bendrijos narės nori ne tik turėti stabilią, patikimą valiutą ir padidinti įtaką tarptautiniuse ekonominiuse santykiuose, kur dabar viešpatauja JAV doleris. Yra ir antroji perėjimo prie vieningos valiutos priežastis. Įvedus euro, pinigų sutaupys tiek įvairios kompanijos, tiek pavieniai asmenys. Žmonės galės keliauti po Europą be jokių valiutos keitimo rūpesčių. Įmonių kainų politikai įtakos turės tai, kad nebebus valiutų kurso, bus geresnė skaičiavimo bazė, pigesni ir mažiau laiko sąnaudų reikalaujantys tarptautiniai mokėjimai, aiškios kainos, galimybė gauti pigesnių paskolų bendroja Europos finansų rinkoje, taip ppat geresnis kainų ir investicijų tarptautinis numatymas.

Ar tikrai euro įvedimas atneš naudą Europos valstybėm; kokios bus euro įvedimui būtinos prielaidos ir kodėl bendra valiuta nebuvo įvesta anksčiau ir bus nagrinėjama šiame kursiniame darbe.

EURO ĮVEDIMO PRIEŽASTYS

Knygoje “Kelias į pinigų sąjungą” (1999, LBDEI) minimos priežastys, dėl kurių šalims naudinga stoti į OVZ (Optimalioji valiutų zona) ir turėti vieną pinigų politiką:

1. bus pasiektas toks pat infliacijos lygis kaip OVZ;

2. sumažės sandorių, sudaromų su pagrindiniu prekybos partneriu, išlaidos;

3. atkris nacionalinės valiutos spausdinimo ir palaikymo išlaidos;

4. šalys priklausys perkamosios ggalios pariteto zonai, kurią stiprina fiksuoti valiutos kursai, o dar labiau – valiutų sąjunga;

5. bus sukurtas politikos “inkaras” – tam tikras fiksuotas taškas, aplink kuriį bus puoselėjami lūkesčiai ir suksis įvairios politikos;

6. bus panaikinti įstaigų, formuojančių nacionalinę monetarinę ir fiskalinę politiką, įgaliojimai;

7. neliks turinių interesų – kai trokštama valiutos nuvertėjimo, kad galima būtų smarkiai padidinti savo pelną arba laiduoti už skolininkus, nebegalima bus manipuliuoti valiutos kursu politiniuose ˛aidimuose;

8. bus sukurtas automatinis monetarinės ir fiskalinės disciplinos įgyvendinimo mechanizmas;

9. bus sukurta daugianacionalinė “pagalvė” apsisaugoti nuo staigių simetriškų išorės pokyčių (“šokų”);

10. šalys turės daugiau teisių ir palyginti vienodas sąlygas dalyvauti sąjungos finansų centre ir kapitalo rinkoje;

11. atsiras politinės sąjungos arba integracijos katalizatorius;

12. bus sukurtas jėgų blokas kaip kompensuojamoji įtaka kitų jėgu dominavimui;

13. šalys kartu priims politinį sprendimą dėl OVZ infliacijos dydžio;

14. įvedus tarptautinę valiutą, bus konkurencija su doleriu, ir bus gaunamas pelnas iš senjoražo;

15. šalys sustiprins arba sukurs ekonominį jėgų bloką, kuris darys didesnę įtaką tarptautiniuose pasitarimuose ir turės didesnę galią per savo prekybos politiką gerinti politoks sąlygas;

16. šalys paves mechanizmui, nepriklausančiam vietos politikos procesams, įgyvendinti monetarinę ir fiskalinę discipliną;

17. Šalys dalyvaus plėtojant reformuotą pinigų sistemą.

NUO EKIU PRIE EURO

Dauguma perėjimo prie bendros valiutos idėją vertino gana skeptiškai. Koncepcija puiki, tvirtino jie, bet kaip ji toli nuo įgyvendinimo. Mintis apie vieningą valiutą Bendrijos kkuluaruose gimė daugiau nei prieš 25 metus, tačiau tik ten ji ir gyveno. Dar 1969 m. Europos Bendrijos šalių vadovai didžiuodamiesi pirmosiomis bendrosios rinkos sėkmėmis, užfiksavo šią užduotį. Tačiau 8 – ajame dešimtmetyje įvykę valiutiniai “žemės drebėjimai” vis vertė atidėti vieningos valiutos įvedimo datą. Pirmas žingsnis buvo žengtas 1979 m. Europos Bendrijos šalims nusprendus sudaryti žemyne valiutos stabilumo zoną, buvo įkurta Europos valiutinė sistema, kuri ir buvo svarbiausias Europos Bendrijos šalių valiutinio bendradarbiavimo būdas.

Europos valiutinės sistemos pagrindas buvo visų į ją įeinančių šalių įsipareigojimas savo valiutų keitimo kursą palaikyti tam tikru būdu ribojamą. Per savo gyvenimą Europos valiutinė sistema padėjo gerokai sumažinti infliaciją Europos Bendrijos šalyse ir palaikė keitimo kurso stabilumą pačioje Bendrijoje. Ši sistema taip pat padėjo išvengti devintajam dešimtmečiui būdingo valiutinės sistemos išsireguliavimo, kai dolerio kursas iš pradžių staigiai kilęs, vėliau pradėjo staigiai kristi. Keitimo kursai – svarbiausias sėkmingo biznio faktorius – stabilizavosi visose Europos valiutiniai sistemai priklausančiose šalyse. Europos valiutinė sistema taip pat padėjo suartinti Europos Bendrijos šalių ekonomiką, o tai labai svarbu norint žemyne sudaryti valiutinę ir ekonominę sąjungą.

Europos valiutinės sistemos mechanizmas yra paremtas ekiu – sudėtiniu valiutiniu vienetu ( valiutų krepšiu ), kuris tam tikra proporcija sudarytas iš visų Europos Bendrijų šalių valiutų. Taigi eekiu kainą lengva paskaičiuoti bet kuria ją sudarančių valiutų.

Kiekviena nacionalinė valiuta turi tam tikrą santykį su ekiu, tad galima paskaičiuoti ir jų tarpusvio santykį. Tai – divšaliai centriniai kursai. Šalys dalyvaujančios kurso keitimo mechanizmo sistemoje, nustatė procentines normas, kurių ribojami gali svyruoti nacionalinės valiutos keitimo kursai.

Vokietija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas, Olandija, Danija, Airija ir Italija savo nacionalinių valiutų svyravimų normą nustatė 2,25 proc. aukščiau arba žemiau centrinio kurso. Ispanija, Portugalija, ir Did˛ioji Britanija – atitinkamai 6 proc.

Kai vienos ar kitos valiutos kurso santykis su kita pasiekia didžiausią ar mažiausią leistiną ribą, tų šalių centriniai bankai turi įsikišti ir neleisti tolesnio nukrypimo.

Centriniai kursai gali būti kečiami ( padidinami arba sumažinami ) tik dalyvaujant visų į Keitimo kursų mechanizmo sistemą įeinančių šalių ir Europos Bendrijos komisijos atstovams. Tačiau pastaraisiais metais centriniai valiutų kursai išlieka nekintantys.

Ekiu – tai Europos valiutinės sistemos šerdis, šalių – narių bankams palaikyti savo valiutų keitimo kursus. Tačiau pastaruoju metu ekiu vis dažniau naudojamas ir atsiskaitant privačioje rinkoje. Jis taip pat yra tarpnacionalinių ir užsienio prekybos santykių atsiskaitymo vienetas. Pagrindiė ekiu funkcija – jis naudojamas skoloms denominuoti ir tarp bankinėmis valiutinėms operacijoms.

Ekiu populiarumo priežastis paprasta: kai vertybinių popierių kaina ir financinių operacijų apimtis išreikšta sudėtine , o ne vienos ar

kitos šalies nacionaline valiuta, labai sumažėja valiutinė rinka.

Iki šio dešimtmečio pradžios ekiu buvo tik vidutinis statistinis vienetas, kurio kaina nustatoma visų jį sudarančių valiutų pagrindu. Taigi, tokios valiutos kaip “ekiu” nebuvo. Tačiau 1991 metų gruodžio mėnesį Mastrichte Europos Bendrijos šalių vyriausybių vadovai susitarė, kad bus sudaryta ekonomikos ir valiutos sąjunga, t.y. įvesta vieninga valiuta – euro. Naujasis euro visiškai skiriasi nuo ekiu. Numatytos trys bendros valiutos įvedimo pakopos. Pirmoji prasidėjo 1991 m. ir baigėsi 1994 metų sausio 1 dieną. 1992 mm. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta sutartis numatė, kad bendra valiuta bus įvesta trimis etapais. Valstybėms, norinčioms dalyvauti pinigų sąjungoje, buvo nustatyti konkretūs kriterijai:

– griežta valstybės biudžeto disciplina: metinis biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP; visa valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP;

– kainų stabilumas: infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų stabiliausių ES valstybių infliacijos vidurkio;

– valiutos kurso stabilumas: šalies piniginio vieneto kursas mažiausiai dvejus metus privalo neperžengti normalių svyravimo ribų;

– kapitalo rrinkos stabilumas: ilgalaikių valstybės obligacijų palūkanų procentas negali daugiau kaip 2 punktais viršyti trijų stabiliausių ES valstybių palūkanų vidurkio.

Antrasis, pereinamasis, ekonominės ir pinigų sąjungos etapas prasidėjo 1994 m. sausio 1 d. Frankfurte buvo įkurtas Europos pinigų institutas, kurio tikslas – ggeriau koordinuoti valstybių narių pinigų politiką, padėti pagrindus Europos centrinio banko sukūrimui trečiajame etape. 1995 m. gruodžio 15–16 d. Madride Europos Viršūnių Taryba būsimąją Europos valiutą pavadino “euru” ir numatė technines jo įvedimo procedūras.

Lemiamas žingsnis į valiutos reformą bus trečioji pakopa. Šios pakopos metu pirmiausiai reikės negrįžtamai užfiksuoti valiutų keitimo kursus ir tik po to įvesti bendrą valiutą. Mastrichto sutartyje numatoma, bendroji ES valiuta gali būti sukurta nuo 1997 metų pradžios iki 1998 metų pabaigos, bet ši data buvo nukelta iki 1999 m. sausio 1 d.

Tačiau iki to laiko valstybių ir vyriausybių vadovams reikėjo nuspręsti, kurioms šalims apskritai bus leista įstoti į valiutos sąjungą. Jos tikriausiai buvo nustatytos 1998 metais. Išankstinės sąlygos – tam tikri “ konvergacijos kriterijai”. T. y. ššalys turės įrodyti, kad jų politika yra stabili ir jų ekonomikos raida artėja prie kaimynų ekonominių rodiklų. “Konvergacijos kūrėjai” yra šie:

1. ˛emas infliacijos lygis ( maksimaliai 1,5 proc. aukštesnis už trijų ES šalių, pasižyminčių kainų stabilumu, metinį vidutinį rodiklį );

2. stabilus valiutos kursas ( priklausymas valiutų kurso mechanizmui ir žemas šio kurso svyravimas );

3. žemos palūkanų normos ( palyginti su vidutinėmis pajamomomis už ilgametes vyriausybės obligacijas);

4. nacionalinis alies deficitas ne didesnis kaip 3 procentai nuo bendrojo vidaus produkto;

5. ribota vyriausybės skola ( ji neturi viršyti 660 procentų bendrojo vidaus produkto dydžio ar sparčiai artėti prie šio rodiklio );

Šiuo metu atrinkta gali būti tik Danija ( bet ji kol kas neapsisprendė ar prims bendrus Europos pinigus), Airija ir Liuksemburgas. Suprantama euro negali išvysti šviesos be Vokietijos ir Prancūzijos, kurios turi spręsti savo defekto problemas. Olandijos, Belgijos ir Austrijos padėtis taip pat patenkina euro sąlygas. Anglija, kaip ir Švedija irgi galėtų būti euro narėmis, bet kol kas lyg ir nėra tuo suinteresuotos.

Italijai, Ispanijai ir Portugalijai reikia dvigubai sustiprinti pastangas, kad taptų pirmosiomis euro grupės narėmis. O Graikijai nėra jokių šansų 1999 metais turėti euro pinigus.

Nuo 1999 metų pradžios patekti į vieningos Europos valiutos zoną sudarytos galimybės visiems kandidatams, atitinkantiems minėtus reikalavimus.

Dabar svarbiausia Europos Sąjungos finansų ministrų diskusijų tema tapo būtent “dviejų greičių” valiutų sąjungos kūrimo principas. Dar 1996 metų balandžio 13 dieną Veronoje ES valstybių finansų ministrai aptarė būdus, kaip reguliuoti valiutinius santykius tarp valstybių, kuriose cirkuliuios euro ir tų ES narių , kurių teritorijose apyvartoje liks nacionaliniai pinigai.

Verslininkai iš tų šalių, kurios bus ne euro zonoje, visuomet dirbs su didesne rizika ir didesniais kaštais. Tos šalys, kurios bus Europos Pinigų sąjungoje, turės patikimesnius pinigus, mažesnes palūkanų normas, nebus pinigų keitimo rizikos. Kur kas mažesni bus pervedimo kkaštai, visai nebus keitimo kaštų. Verslininkai, planuodami ateities finansinius sandėrius ar kredito ėmimą, bus saugesni, turės pigių pinigų. Tai skatins jų aktyvumą, kartu ir ekonomikos augimą, o tuo pačiu darbą ir gerovę. Tuo tarpu nuogąstaujama, kad už euro apyvartos ribų likusios nacionalinės valiutos bus dirbtinai nuvertintos, atsiras didžiulės atskirų prekių kategorijų kainų disproporcija.

Finansų ministrai planuoja, kad artimiausiu metu bus sukurta nauja Europos valiutų sistema, dalyvauti jos veikloje privalės visos kandidatės įvaliutų sąjungą ir ES. Itin plačius įgaliojimus gaus būsimasis Centrinis Europos bankas.

TARPTAUTINIS EURO VAIDMUO

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo – kaip tarptautinės valiutos – naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne euro zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o neoficialiais – investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių skolos vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams bei prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu.

iame straipsnyje trumpai ap˛velgiamos ne euro zonos valstybių pirmųjų dviejų 1999 m. ketvirčių investicijos ir finansinės operacijos ir mmokėjimai eurais, euro – kaip bazinės, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinės valiutos – naudojimas.

Investicijos ir finansinės operacijos euru. Tarptautinių skolos vertybinių popierių rinką (pinigų rinkos priemones, obligacijas ir vekselius) galima nagrinėti tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme. Siaurąja prasme tarptautiniais skolos vertybiniais popieriais vadinami kita negu besiskolinančiojo šalies valiuta denominuoti skolos vertybiniai popieriai (pvz., eurais denominuoti Lietuvos rezidento ileisti skolos vertybiniai popieriai). Kalbant plačiąja prasme, tarptautiniams skolos vertybiniams popieriams dar reikėtų priskirti šalies rezidentų išleistus skolos vertybinius popierius, denominuotus nacionaline valiuta, tačiau nupirktus ne rezidentų (pvz., Lietuvos rezidentų išleisti litais denominuoti skolos vertybiniai popieriai, kurių pirkėjas yra iš ES). Per pirmuosius du 1998 m. ketvirčius ECU ir euro zonos valstybių narių valiutomis (siaurąja prasme) denominuotų tarptautinių skolos vertybinių popierių grynasis prieaugis buvo 61 mlrd. eurų, denominuotų JAV doleriais – 145,2 mlrd. eurų. Per pirmuosius du 1999 m. ketvirčius tarptautinių eurais denominuotų skolos vertybinių popierių grynasis padidėjimas (iš naujai išleistų tarptautinių skolos vertybinių popierių reikia atimti išpirktus) siaurąja prasme buvo 100 mlrd. eurų. JAV doleriais denominuotų tarptautinių skolos vertybinių popierių grynas prieaugis siaurąja prasme buvo 87,1 mlrd. eurų. Tarptautinių skolos vertybinių popierių, denominuotų Japonijos jenomis, daugiau išpirkta negu naujai išleista. Pokyčius euro naudai pirmąjį 1999 m. ketvirtį iš dalies galima paaiškinti vienkartiniais

euro įvedimo sukeltais veiksniais bei tuo, kad baigiantis 1998 m. skolintojai ir besiskolinantys lūkuriavo laukdami euro įvedimo. Tačiau panaios skolinimosi euru tendencijos išliko ir antrąjį 1999 m. ketvirtį. Eurais denominuotų skolos vertybinių popierių paklausa padidėjo ir dėl euro zonos vertybinių popierių rinkose padidėjusio likvidumo.

Taip pat svarbu, kad tokie stambūs skolininkai, kaip Brazilija, Argentina, Pietų Afrikos Respublika, Kanada ir Filipinai, išleido daug eurais denominuotų skolos vertybinių popierių siekdami, kad šie vertybiniai popieriai jų skolos struktūroje sudarytų didesnę dalį. 1999 m. Lietuvos vvalstybės vardu J. P. Morgan bankas iplatino 150 mln. eurų vertės obligacijas, taip pat gautos 250 mln. eurų vertės paskolos iš Credit Suisse First Boston ir Dresner bankų. Tačiau anksčiau išleistų ir dar neapmokėtų eurais denominuotų tarptautinių skolos vertybinių popierių struktūros valiutomis pokyčiai daug lėtesni. 1999 m. birželio mėn. pabaigoje neapmokėtų tarptautinių skolos vertybinių popierių eurais dalis (plačiąja prasme) buvo 27 procentai (1997 m. šių vertybinių popierių dalis euro zonos valstybių narių ir ECU valiutomis buvo 25 proc.). Neapmokėtų tarptautinių sskolos vertybinių popierių eurais dalis (siaurąja prasme) svyruoja ties 20 procentų riba. Tai šiek tiek mažiau negu iki įvedant eurą, nes nuo 1999 m. sausio 1 d. euro zonos valstybių narių tarpusavio sandoriai yra ne tarptautiniai, o euro zonos vidaus ssandoriai.

Euro zonos akcijų rinkose išlikusi vertybinių popierių biržų segmentacija vis dar apriboja investuotojų iš ne euro zonos valstybių galimybes ir mažina akcijų rinkos likvidumą. Tačiau per keletą pastarųjų metų padėtis pasikeitė į gerąją pusę, nes naujausi ES teisės aktai reikalauja, kad ne Europos Sąjungos jurisdikcijai priklausantiems investuotojams ir finansų tarpininkams būtų užtikrintos teisinės ir techninės galimybės be apribojimų investuoti ES kapitalo rinkoje. Europos vertybinių popierių biržos taip pat ieško glaudesnių bendradarbiavimo formų, pasirašo bendradarbiavimo ir partnerystės sutartis. Šiuo metu euro zonos vertybinių popierių biržų kapitalizacija (2 696 mlrd. eurų) yra antroje vietoje po JAV (11 546 mlrd. eurų) ir viršija visų kitų didžiausių pramoninių valstybių vertybinių popierių biržų kapitalizaciją kartu paėmus.

Bankų sektoriuje euro vaidmuo taip pat padidėjo. 1999 m. kkovo mėn. euro zonos pinigų ir finansų institucijų, išskyrus Europos centrinį banką (ECB) ir 11 euro zonos valstybių centrinius bankus, nerezidentams suteiktų paskolų ar iš jų priimtų indėlių 40 procentų buvo denominuoti eurais.

Per antrąjį 1999 m. ketvirtį Lietuvoje veikiančių komercinių bankų ir užsienio bankų skyrių ekonominei veiklai suteiktų paskolų struktūroje euras ir Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) šalių valiutos sudarė 5,9 procento (JAV doleriai – 48,4 proc., litai – 45,7 proc.), palyginti su pirmuoju 1999 m. ketvirčiu, jomis suteiktų ppaskolų padaugėjo 9,5 procento. Euro ir EPS valiutų vaidmuo svarbesnis teikiant ilgalaikes paskolas. Trečiojo 1999 m. ketvirčio pabaigoje euras ir EPS valiutos sudarė 12,7 procento ilgalaikių paskolų ekonominei veiklai likučio.

Mokėjimai euru. Euras atlieka mokėjimo valiutos funkciją, kai tarptautinėje prekyboje juo atsiskaitoma už prekes ir paslaugas, bei tarpinės valiutos funkciją (pvz., kai litas yra keičiamas į tarpinę valiutą eurą, kuris toliau keičiamas į kokią nors kitą valiutą) užsienio valiutos keitimo rinkose.

Įvertinant euro, kaip mokėjimų, tarpinės valiutos, naudojimą, reikia atsižvelgti į tarptautinius mokėjimus ECU ir euro zonos valstybių narių nacionalinėmis valiutomis iki euro įvedimo, nes jį įvedus mokėjimai euro zonoje tapo vidiniais. Iki euro įvedimo buvo prognozuojama, kad pasaulio eksporto dalis, už kurią atsiskaitoma eurais, labai nesiskirs nuo euro zonos valstybių eksporto vertės. Tačiau pasaulio eksporto vertė, už kurią atsiskaitoma JAV doleriais, yra keturis kartus didesnė už JAV eksporto vertę. Taip yra daugiausia dėl JAV ekonomikos masto, vyraujančio JAV dolerio, kaip dominuojančios valiutos, naudojimo bei kitų aplinkybių. 1998 m. ECU ir ES valiutomis buvo atsiskaitoma už 16 procentų Lietuvos eksporto ir už 30 procentų importo. 1999 m. sausio-rugsėjo mėn. Europos Sąjunga buvo svarbiausia Lietuvos prekybos partnerė, kuriai teko 49,5 procento Lietuvos eksporto ir 45,6 procento importo. 1999 m. rugpjūčio mėn. euru iir EPS valiutomis buvo atsiskaitoma u˛ 20,1 procento Lietuvos eksporto ir 27,1 procento importo. Euro vaidmuo atsiskaitant u˛ prekybos sandorius labai priklausys nuo prekybos su ES valstybėmis tendencijų ir ekonominių pokyčių Rusijoje.

Prekių ir paslaugų kainų nustatymas euru. Euras tarptautiniu mastu taip pat naudojamas nustatyti ir įvertinti prekių ir paslaugų kainas. JAV doleris plačiai naudojamas kaip apskaitos vienetas, nes prekių ir paslaugų kainų palyginimui patogu naudoti vieną valiutą. JAV doleris dominuoja homogeninėse, centralizuotose ir efektyviose rinkose (pvz., prekių biržose, kuriose prekybininkams naudinga palyginti ta pačia valiuta išreikštas prekių kainas).

Euras kaip bazinė ir intervencinė valiuta, oficialiosios tarptautinės atsargos eurais. Euro, kaip oficialiųjų tarptautinių atsargų, bazinės bei intervencinės valiutos, naudojamas daugeliu atvejų yra susijęs.

Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pateikiama statistika, 1997 m. pabaigoje 57,1 procento pasaulio oficialiųjų tarptautinių atsargų buvo laikoma JAV doleriais, dabartinės euro zonos valstybių narių nacionalinėmis valiutomis – 19,6 procento, Japonijos jenomis – 4,9 procento.

Euro dalis oficialiųjų tarptautinių atsargų struktūroje yra nedidelė dėl dviejų priežasčių. Pirma, 1998 m. gruodžio 31 d. euro sistema (ECB ir 11 nacionalinių centrinių bankų) oficialiuosius ECU pakeitė į auksą ir JAV dolerius. Antra, nuo 1999 m. sausio 1 d. euro sistemos oficialiosios tarptautinės atsargos, kurios buvo laikomos euro zonos valstybių narių valiutomis, tapo vvidaus turtu. Dėl to sumažėjo euro sistemos u˛sienio valiutos atsargos.

1998 m. ECU, Vokietijos markėmis, Prancūzijos frankais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų buvo laikoma per 7 procentus Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų. 1999 m. spalio mėn. pabaigoje Lietuvos oficialiųjų tarptautinių atsargų struktūroje euro ir EPS valstybių narių valiutų dalis viršijo 20,4 procento (243 mln. JAV dolerių). Nors JAV doleris Lietuvos oficialiųjų atsargų struktūroje ir liko dominuojančia valiuta, jo dalis sumažėjo nuo 89,9 procento 1998 m. iki 77 procentų 1999 m. lapkričio pabaigoje.

Euro, kaip intervencinės valiutos (valiutos, kuria centrinis bankas atlieka intervencijas į valiutų rinką), naudojimas labiausiai susijęs su bazinės valiutos funkcija. Valstybės, kurių valiutos nesusietos su euru, taip pat gali jį naudoti intervencijos į valiutų rinką tikslais siekdamos neformalių valiutos kurso tikslų. Tačiau sunku įvertinti euro, kaip intervencinės valiutos, naudojimą kiekybine prasme, nes dauguma centrinių bankų nepateikia duomenų apie jų atliekamas intervencines operacijas.

Yra daug įvairių susitarimų dėl euro, kaip bazinės valiutos, naudojimo. Pvz., vienos valstybės jį naudoja kaip nuosavą valiutą, kitos susitarė dėl valiutos kurso režimų. ES Ministrų Tarybos nutarimu, euras nuo 1999 m. sausio 1 d. yra Prancūzijos jurisdikcijai priklausančių teritorinių bendrijų Sent Pjero ir Mikelono bei Martinikos valiuta.

Remdamasi Amsterdamo sutarties 111 straipsnio 3 dalimi ir atsi˛velgdama į Pinigų deklaraciją (kuri

yra Sutarties priedas) dėl piniginių ryšių su San Marino Respublika, Vatikano Miestu Valstybe ir Monako Kunigaikštyste, ES Ministrų Taryba priėmė tris sprendimus. Jais remiantis ir atsižvelgiant į sutartis su Bendrija, šioms trims nepriklausomoms valstybėms numatoma leisti naudoti eurą kaip oficialią valiutą. Europos Komisija ir ECB iuo metu derina ias sutartis.

Vadovaudamasi Sutarties 111 straipsnio 3 dalimi, ES Ministrų Taryba taip pat priėmė kitus du sprendimus dėl valiutos kurso režimo su Prancūzijos Afrikos Sandraugos (CFA) franku, Komorų Federacinės Islamo Respublikos franku iir Žaliojo Kyšulio Respublikos eskudu. Sutinkamai su šiais sprendimais, Prancūzija ir Portugalija gali pratęsti atitinkamus susitarimus su CFA (jai priklauso 14 Afrikos valstybių), Komorais ir Žaliuoju Kyšuliu. Remiantis šiais susitarimais, nuo 1999 m. sausio 1 d. euras ten pakeitė Prancūzijos franką ir Portugalijos eskudą kaip bazines valiutas.

Vienaip ar kitaip savo valiutą su euru yra susiejusios dar apie 30 ne euro zonos valstybių, kurios sukuria gana nedidelę pasaulio bendrojo vidaus produkto dalį. Šias valstybes galima suskirstyti į keturias grupes.

Pirmajai grupei priklauso vvalstybės, kurių valiutų kursai yra fiksuoti su euru. Be jau minėtų valstybių, šiai grupei priklauso dar keturios valstybės. Nuo 1999 m. sausio 1 d. dvi ES narės – Danija ir Graikija – dalyvauja naujame valiutų kursų mechanizme (New exchange rate mmechanism – ERM II), kuris susieja ES valstybių narių valiutas su euru dvišaliais susitarimais. Kitos dvi valstybės – Makedonija ir Kipras – vienašališkai fiksavo savo pinigų kursą su euru.

Antroji grupė, kuriai priklauso Bosnija ir Hercegovina, Bulgarija bei Estija, pasirinko valiutų valdybas. Jų bazinė valiuta yra Vokietijos markė. Euras šiose valiutų valdybose Vokietijos markę formaliai pakeis vėliausiai 2002 m., įvedus eurų banknotus.

Trečiąją grupę sudaro 17 valstybių, jai priklauso, pvz., Vengrija, Islandija, Lenkija. Šios valstybės savo pinigus susiejo su valiutų krepšeliu, kurio nors viena sudėtinė dalis yra euras ar jo nacionalinė denominacija. Prie šios grupės reikėtų priskirti ir šalis, kurios savo pinigus yra susiejusios su TVF specialiųjų skolinimosi teisių valiuta (SDR). Įvestas euras SDR krepšelyje automatiškai pakeitė Vokietijos markę ir Prancūzijos ffranką. SDR krepšelyje dar yra: JAV doleris, Japonijos jena ir Didžiosios Britanijos svaras sterlingų.

Ketvirtąją grupę sudaro septynios valstybės, tarp kurių yra, pvz., Čekijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Slovėnija. Jos nustatė reguliuojamai svyruojančio valiutos kurso režimą, kuriame euras naudojamas siekiant neformalių valiutos kurso tikslų.

Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į Lietuvos ekonomikos plėtros tendencijas, padidintą tarptautinės ir šalies finansų rinkos jautrumą pasikeitimams ekonominėje ir pinigų politikoje bei euro ir dolerio kurso stabilizavimosi požymius, nutarė 2000 m. neįgyvendinti anksčiau numatyto lito kurso perorientavimo plano. NNumatyta antrajame 2001 m. pusmetyje litą iš karto susieti su euru atsisakant susiejimo su tarpiniu valiutų krepšeliu.

CENTRINIŲ BANKŲ SISTEMA

Kad būtų galima įvesti ir numatyti Europos Sutartyje numatytus tikslus, kuriama Europos Centrinių Bankų Sistema ( ECBS ), kuri susidarys iš centrinio banko Frankfurte (prie Maino) ir šalių centrinių bankų. Jos kūrimą reglamentuoja ECBS ir Europos Centrinio Banko ( ECB ) statuto protokolas. Jame užfiksuotas svarbus momentas – šios tarpnacionalinės institucijos yra nepriklausomos nuo Europos Sąjungos bei šalių politinių institucijų. Aukščiausias ECB valdymo organas bus Taryba kurią sudarys šeši vykdomosios valdybos nariai ir visų šalių centrinių bankų pirmininkai, kurie visi turės lygią balso teisę. Iki bus įkurtas Europos Centrinis bankas (1999 01 01) ir pradės funkcionuoti ECBS, pagrindinis koordinuojantis organas yra Europos pinigų institutas įkurtas Frankfurte. Priėmus griežtus reikalavimus šalims, siekiančioms dalyvauti Europos pinigų sąjungoje, buvo pakeista ir šalių prisijungimo prie jos tvarka. Buvo atsisakyta visų Europos Sąjungos šalių įsijungimo į šią sistemą vienu metu. Tokiu būdu tiktai šalys, vykdančios konvergacijos kriterijus ir kitus reikalavimus, galės būti Europos pinigų sąjungos narėmis, tuo tarpu likusios šalys taip pat privalės vykdyti tam tikrus reikalavimus, palaikyti griežtai apibrėžtus ryšius su Europos pinigų sąjunga ( EPS ). Nors ne visos šalys bus EPS narėmis nuo 11999 01 01, pagal Mastrechto sutarties 108 straipsnį kiekviena šalis privalo užsitikrinti, kad vėliausiai iki ECBS įkūrimo datos nacionaliniai įstatymai, įskaitant ir centrinio banko, atitiktų sutarties ir minimo statuto reikalavimus.

Panaginėję “klasikines” centrinio banko funkcijas: emisijos banko, bankų banko, iždo banko, ekonomikos reguliavimo ir užsienio atsargų valdymo, matome, kad stabilių pinigų išleidimas į apyvartą tampa pagrindiniu ir svarbiausiu Europos centrinių bankų sistemos uždaviniu. Mastrichto sutarties nuostatuose užfiksuota, kad niekas negali reikalauti ECBS sudaryti papildomą likvidumą kitiems, nei monetariniams tikslams. 105 ( 2 ) minėtos sutarties straipsnyje numatyta, kad pagrindinės funkcijos bus: pinigų politikos kūrimas ir įgivendinimas, užsienio valiutos keitimo operacijų vykdymas, užsienio rezervų valdymas, patikimos mokėjimų sistemos kūrimo skatinimas. Tokiu būdu pinigų politikos formavimas ir pasiruošimas vykdyti reikalauja didžiulių parengiamųjų darbų: pinigų – finansinio sektoriaus institucijų tikslaus apibrėžimo, politiško vykdymo instrumentų paruošimo ir kt. Ši ECB funkcija glaudžiai siejasi su ekonomikos reguliavimo ir užsienio atsargų valdymo funkcijomis, tuo tarpu bankų banko ir fiskalinio agento funkcijos siaurėja kaip tik dėl anksčiau minėtų uždavinių.

Kredito institucijų kreditavimo iš CB galimybės bus griežtai ribojamos likvidumo poreikių. Europos sutarties 104 straipsnyje numatyta, kad nacionaliniai bankai turėtų galimybę atlikti fiskalinio agento funkcijas šalių centrinėms vyriausybėms, regioninėms bei vietinėms valdžios institucijoms ir vyriausybinėms agentūroms, nesudarant joms over – ddrafto bei kitų kreditavimo galimybių. CB – ams taip pat uždrausta tiesiogiai pirkti jų skolinius įsipareigojimus. Tokiu būdu principai “jokio skolinimo” ( išskyrus likvidumui ) kredito bei valstybinėms institucijoms visiškai atitinka lito patikimumo įstatymų Lietuvoje prisiimtiems apribojimams. Visų šių institucijų skolinimosi poreikiai turi būti patenkinami rinkose. Tuo būdu ir paskutinio skolinimosi šaltinio vaidmuo perkeliamas tarptautinėms bei rinkos institucijoms.

Europos pinigų sistemos kūrimas apima tris etapus. Trečiasis ir pagrindinis etapas prasidės 1999 metų sausio 1d. Iki to laiko dar bus priimti sprendimai dėl ECB ir ECBS politikos instrumentų ir 3 – oji stadija prasidės monetarinės politikos perdavimu ECBS bei EC apskaitos konversija. Planuojama, kad vėliausiai 2002 m. sausio 1 d. pradės cirkuliuoti euro banknotai ir monetos, o tų pačių metų birželio 30 d., bus Europos Ekonominės ir Pinigų Sąjungos užbaigimas, bei nustos cirkuliuoti nacionaliniai banknotai ir pinigai.

KAIP ATRODYS EURAS

Banknotų kupiūros bus 5, 10, 20, 50, 100, 500 nominalo. Banknotų dizainas buvo parinktas dar 1996 m. gruodį, pagrindinė piešinių naudojamų ant banknotų tematika – “ Europos stiliai ir amžiai”. Todėl ant eurų pavaizduoti septyni Europos kultūros istorijos architektūros stiliai – Klasikinis, Romos, Gotikinis, Renesansas, Barokas, ir Rokoko, stiklo ir metalo architektūros laikotarpis bei moderni 20 amžiaus architektūra. Pagrindiniai eurobanknotų aspektai: valiutos pavadinimas lotyniškai

ir graikiškai, ES vėliava ant banknotų, emitento institucijos pavadinimas (ECB), šalia – ECB prezidento parašas. Banknotai gali būti skiriami pagal spalvą – 5 eurų banknotas yra pilkos spalvos, 10 – raudonas, 20 – mėlynas, 50 – oranžinis, 100 – žalias, 200 – geltonas, 500 – tamsiai raudonos spalvos. Tokios skirtinės žymės kaip nevienodas visų banknotų dydis bei įvairūs iškilimai turėtų išspresti problemas kylančias atsiskaitant naujaja valiuta žmonėms su sutrikusiu regėjimu. Sekantis, nemažiau svarbus etapas – išvaizdos ir saugumo suderinamumas. Dabartinės ttechnologijos leidžia padirbinėtojams sufalsifikuoti kiekvieną dokumentą, todėl gaminant euro banknotus buvo taikoma visa sistema saugumo priemonių kiekvienam banknotui (vandens ženklai, specialus popierius, siūleliai ir kitos priemonės).

Euro monetų dizainas buvo parinktas 1997 m. Visos aštuonios euro monetos skiriasi savo svoriu, dydžiu, metalais, spalvom priklausomai nuo nominalo. Euro moneta visose ES šalyse bus vieno dizaino: vienoje monetos pusėje bus pavaizduotas pasirinktas kiekvienos šalies simbolis (Austrijoje – Mocartas, Italijoje – L.da Vinči paveikslas ir kt.), kita pusė – bet kurioj šaly bus identiška tt.y. ES žvaigždės išsidėsčiusios ratu. Gaminant šias monetas taip pat buvo būtina atsižvelgti į žmonių su sutrikusiu regėjimu reikmes, bei pritaikyti naudojimui įvairiems žaidimo automatams, bei pardavimo mašinoms visose ES šalyse. 1999m. ECB patvirtino būsimų eurų maketus, pasiruošimas buvo pabaigtas iir pinigų spausdinimas prasidėjo.

ˇenklas, suteiktas naujai valiutai, primena raidę “E”, jis sukurtas pagal graikų abėcėlės raidę epsilon. Tai nuoroda į Europos civilizacijos ištakas ir į pirmąją žodžio “Europa” raidę. Lygiagrečios linijos raidės viduje reiškia valiutos stabilumą. Ženklas yra parinktas toks, kurį lengva atpažinti ir po truputį, ypač ES šalyse, jis tampa įprastas kaip ir JAV dolerio ženklas ($). Jis bus įvestas į visų kompiuterių ir spausdinimo mašinėlių klaviatūras, kad būtų dar paprasčiau naudoti kaip euro valiutos simbolį. Oficialus euro trumpinys – EUR, jis įregistruotas Tarptautinėje Standartų Organizacijoje (International Standarts Organization, ISO) ir vartojamas verslo, finansiniais ir kitais tikslais.

1 pav. Euro monetų pavyzdžiai

EURO KURSAS

Nepaisant to, kad pradiniuose EPS kūrimo etapuose rinkų dalyviai ir visuomenė buvo nusiteikę gana skeptiškai, euras įvestas iitin sėkmingai. Vykstant šiam procesui 11 šalių vienu metu įsivedė naują valiutą, o Graikija planuoja tai padaryti 2001 sausio 1d., nedaug ekspertų numatė tokį didelį EPS narių skaičių.

Taigi euras įvedamas naktį iš 1998m. gruodžio 31d. į 1999m. sausio 1d. Nuo to momento negrįžtamai užfiksuoti tokie euro ir EPS narių nacionalinių valiutų tarpusavio keitimo kursai:

– Airijos svaras ( 1 EUR 0.787564 IEP);

– Austrijos ilingas ( 1 EUR 13.7603 ATS);

– Belgijos frankas ( 1 EUR 40.3399 BEF);

– Ispanijos peseta ( 1EUR 166.386 ESP);

– Italijos lyra ( 1 EUR 1936.27 ITL);

– Liuksemburgo frankas ( 1 EUR 40.3399 LUF);

– Olandijos guldenas ( 1EUR 2.20371 NLG);

– Portugalijos eskudas ( 1 EUR 200.482 PTE);

– Prancūzijos frankas ( 1 EUR 6.55957 FRF);

– Suomijos markė ( 1EUR 5.94573 FIM);

– Vokietijos markė ( 1 EUR 1.95583 DEM).

EPS narių nacionalinės valiutos į JAV dolerius keičiamos per eurą, t.y. pirma tos šalies valiuta yra perskaičiuojama į eurą pagal šį fiksuotą kursą, o po to gauta eurų suma keičiama į JAV valiutą, pagal vyraujantį dolerio ir euro kursą.

iais kursais bus vadovaujamasi pereinamuoju laikotarpiu, t.y. iki 2002 06 30, kai nacionalinės valiutų išraiškos nustos egzistavusios. Euras pakeitė iki tol valiutas jungusį ekiu. Pradinis naujos valiutos kursas buvo nustatytas remiantis 1999 m. sausio 1 d. ekiu kursu, imant lygiavertį euro ir ekiu santykį – 1:1 (investicijos ekiu nepriklausomai nuo investavimo vietos taip pat bus automatiškai perskaičiuotos į eurus santykiu 1:1).Visuose teisiniuose dokumentuose ir sutartyse terminas ekiu pakeistas į terminą euras. Euras skirtingai nei ekiu, nėra sudarytas iš atskirų valiutų, jis – savarankiška valiuta. Valstybės narės paskelbė, kad neatšaukiami jų valiutų ir euro kursai bus nustatyti pagal pagrindinį šių valiutų kursą ekiu atžvilgiu ( tačiau galutinis kursas nevisiškai sutampa su pagrindiniu kursu).

Euro ir euro zonos nacionalinių valiutų kursų fiksavimas nereiškia, kad euro iišorinis kursas ( t.y. santykis su ne euro zonos valstybių valiutomis) pastovus. Šis kursas yra plaukiojantis.

Euro monetos ir banknotai pereinamajame laikotarpyje nebus naudojami, o mokėjimai grynaisiais šiame laikotarpyje bus vykdomi tik nacionalinių valiutų banknotais ir monetomis. Nuo 2002 metų pradžios nacionaliniai grynieji pinigai vis dar cirkuliuos kartu su grynaisiais eurais, tačiau jie jau palaipsniui bus išimami iš apyvartos. Šį procesą pagal Madrido scenarijų buvo planuota užbaigti vėliausiai iki 2002 06 30, tačiau atsižvelgiant į nepatogumus, kuriuos patirs piliečiai ir verslininkai, pasiektas susitarimas, kad tas laikotarpis turėtų būti sutrumpintas iki 2 mėnesių. Europos Sąjungos Taryba patvirtino išsamias taisykles, kuriomis siekiama garantuoti, kad keičiamos pinigų sumos būtų tiksliai apvalinamos ir mažėjimo, ir didėjimo kryptimi. Taisyklėse yra numatyta, jeigu, keičiant nacionalinę valiutą į eurus, galutinė suma yra ne sveikas skaičius, o pusė sveiko skaičiaus arba už pusę sveiko skaičiaus mažesnė ar didesnė dalis, ši dalis apvalinama iki artimiausio sveiko skaičiaus, sudarančio centą. Keičiant pinigus nereikės mokėti jokio mokesčio. Asmenų gyvenančių eurozonos šalyse pinigai laikomi banko sąskaitose nacionalinėmis valiutomis bus automatiškai konvertuojami į eurus, visos paskolos, nepaisant to, ar jos buvo gautos prieš 2002 metų pradžią bus taip pat automatiškai perskaičiuotos į naujus pinigus. ECB ir eurozonos valstybių valstybinio sektoriaus mokėjimai atliekami tik eurais, oo privataus sektoriaus – eurais ir nacionalinėmis valiutomis. Artėjant 2002 01 01 vis daugiau kainų prekybos vietose ES šalyse yra nurodoma abiem valiutom, tai bus paskutinė diena kada europiečiai dar gali apsipirkti naudodami markes, frankus ir kitus nacionalinius pinigus, nes vėliau teisėta mokėjimo priemonė bus tik euras, jis bus naudojamas visose finansinėse operacijose.

GALIMAS EURO ĮVEDIMO POVEIKIS

Euro privalumai. Knygoje “Europos Sąjunga” (Junevičius,1999) teigiama, kad Europos Sąjungos finansų analitikai ir ekonomistai vieningai tvirtina, kad EURO įvedimas pasitarnaus ir piliečiams, ir įmonėms, ir visam Europos ūkiui. Svarbiausi Euro privalumai yra šie:

· Išnyks pinigų keitimo kaštai;

· Įsigalės teisingesnė konkurencija;

· Išnyks valiutų kursų svyravimo rizika;

· Suaktyvės investicijų skatinimas;

· Susibalansuos tarptautinė atsiskaitymų sistema;

· Suvienodės kainos.

Turbūt didžiausias naujos valiutos privalumas yra tas, kad ją įvedus išnyks pinigų keitimo kaštai. Todėl įmonės, sudarančios sandorius su šalių EVS narių verslo subjektais, sutaupys daug lėšų, nes nebus valiutos keitimo išlaidų. Pinigų keitimo kaštai taip pat aktualūs ir Bendrijos piliečiams. Jų išnykimas bus naudindas eiliniam vartotojui.

Kadangi nebus išlaidų, susijusių su euro zonos valstybių valiutų tarpusavio keitimu, kiekvienais metais bus sutaupyta iki vieno procentinio punkto Europos Sąjungos BVP (bendrojo vidaus produkto).

Gamintojus vieningos valiutos sukūrimas labiausiai domina teisingesnės konkurencjos isigalėjimo požiūriu. Galiojant nustatytam EURO kursui, EURO zonos šalys dalyvės nebegalės dirbtinai sumažinti savo pinigų vertės ir tuo būdu skatinti

šalies įmonių produkscijos eksporto bei kenkti valstybių, turinčių stiprią vidaus valiutą, gamintojams.

Išnykusi valiutų kursų svyravimo rizika sąlygos didesnį stabilumą ir makroekonominiu, ir mikroekonominiu aspektu. Daugelio ES šalių valiutos yra gana jautrios svvyravimams valiutų rinkose. Įmonės nuo valiutų kursų svyravimo rizikos bando apsisaugoti sudarydamos valiutų pirkimo ir pardavimo ateities sandorius arba įsigydamos opcionus (teisė gauti prekę per tam tikrą laiką iš ankto numatya kaina). Tai sąlygoja mažesnę riziką, tačiau padidėja kaštai dėl komisinių mokesčių už ateities sandorius ar opcionus. Todėl bendors vvaliutos įvedimas turėtų būti ypač naudingas toms ES šalims, kurių valiutų kursams būdingi santykinai dideli svyravimai.

Valiutų kursų svyravimo rizikos eliminavimas bus labai svarbus veiksnys investicijų skatinimui. Pagrindinis dėmesys investuojant tuomet bus skiriamas kapitalo rizikos įvertinimui. Suaktyvejusios investicijos skatins didesnį ekonominį augimą, naujų darbo vietų sukūrimą. Bet to, ekonominiam augimui daug įakos turės ir nedidelė infliacija, sąlygojanti žemas palūkanų normas. Mažos infliacijos palikymas bus vienas iš pagrindinių EVS narėms keliamų reikalavimų. Nedidelė infliacija ir mažos palūkanų normos naudingos ne tik įįmonėms, vystančioms veiklą, bet ir gyventojams, gavusiems bankų paskolas nekilnojamojo turto, transporto priemonių pirkimui arba kitiems tikslams. EURAS subalansuos tarptautinę atsiskaitymo sistemą, kurioje dabar dominuoja JAV doleris, vartojamas 50 proc. Pasaulio BNP. Atsiradus naujais stabiliai valiutai, senojo kontinento eksportuotojai galės ssąskaitas partneriams pateikti EURO valiuta ir išvengti dolerio kurso svyravimo keliamų nuostolių.

Bendros valiutos įvedimas įtakos ir kainų suvienodinimą EVS šalyse. Šiuo metu daugelio tų pačių produktų kainos pasienio ES šalyse labai skiriasi. Bendros valiutos įvedimas išryškins šiuos skirtumus ir padidins konkurenciją. Didelė konkurencija privers įmones suvienodinti kainas bei minimaliai jas sumažinti.

Euro trūkumai. Padidėjusi konkurencija ne vienai įminei gali reikšti bankrotą ar būtinybę susijungti. Dėl to gali būti prarasta daug darbo vietų. Galima pastebėti ir daugiau neigiamų bendros valiutos pasekmių, vieną iš svarbiausių – dideles išlaidas dėl valiutų pakeitimo. Didžioji dalis šių išlaidų teks EVS šalių verslo subjektams. Įmonės, finansinės institucijos turės pritaikyti naujajai valiutai įviarią įrangą (pardavimo automatus, grynųjų pinigų išdavimo įrenginius, kasos aparatus, kompiuterinės apskaitos programas ir ppan.) Įvedus eurą, sumažės finansinių institucijų gaunamos pajamos keičiant valiutą, komisinių už ateities sandorius ir opcionus. Kai kurioms finansinėms institucijoms toks pajamų sumažėjimas gali būti labai skausmingas ir sąlygoti dalies darbuotojų atleidimą siekiant sumažinti išlaidas

Ekonomistai prognozuoja, kad 1999m, įvedus eurą, daro vietas praras apie pusė milijono Europos bankų tarnautojų. Bankus apims jungimosi manija. Išnykus valiutoms, bankai praras prekybos valiuta pajamas, todėl jie bus priversti sumažinti darbuotojų skaičių. Dideli finansiniai centrai suklestės, tačiau mažmeninė bankininkystė labiausiai nukentės po Euro įvedimo.

Vis del tto, galima prognozuoti, kad neigiamos euro ivedimo pasekmes bus laikinos ir daugiausiai pasireik tik kelis pirmuosius metus, kol euro ivedimas bus visikai igyvendintas. Veliau turetu labiau iryketi teigiamos tendencijos.

Euro prieininku argumentai. ES prieininku organizacijos tokios, kaip TEAM- antimastrichto sajunga, EDN – Prancuzija u˛ Europos nacijas ir kitos pateikia tokius argumentus: istorijoje dar nebuvo monetarines sajungos be politinio susivienijimo. ES prieininkai bijo prarasti nacionalines teises ir identiteta. Bijoma, kad Europos centrinis bankas (ECB) igys suverenios valstybes teises. Ma˛osios valstybes bijo, kad nebus paisyta ju interesu. Ir, nors Mastrichto sutartyje teigiama, kad ECB yra neutralus, taciau istojimo kriterijai jau buvo pa˛eisti Vokietijos, Italijos ir Belgijos atvejais. Todel pakankamai tiketina, kad ECB gali tapti diktatoriumi. Taip pat teigiama, kad euro ivedimas brangiai kainuoja, taip pat yra didele gresme iaugti bedarbystei, nes kai kurios kompanijos gali pradeti veikti u˛ ES ribu, kur darbo jega bus pigesne. Skirtingose alyse yra skirtingi ekonomikos ciklai, o dirbtinis ekonomiku sugretinimas gali buti veiksmingas tik pacioje prad˛ioje, o po to skirtingos sistemos vel gali isiskirti. O tai gali katastrofikai paveikti visa sistema. Todel manoma, kad vienijimas turi buti nukreiptas i vidaus i iore, o ne atvirkciai.

Euro įvedimo rezultatai. Tikimasi, kad bendros valiutos paspartins euro zonos valstybėse augimo tempus, nes ssumažės darančios neigiamą įtaką prekybai ir invsticijoms operacijų išlaidos, išnyks valiutų kurso svyravimai, o eurais išreikštos kainos taps skaidresnės. Kainų skaidrumas reiškia, kad vartotojams ir veslininkams bus lengva lyginti kainas. Kainų skirtumų nebepavyks paslėpti po nacionalinių valiutų kursų gausybe. Taip pat kainų skaidrumas padės lengvai ir greitai sulyginti skirtingų pardavėjų kainas įvairiuose šalyse.

Manoma, kad euras paskatins prekybą su EPS (EMU) šalimis ir likviduos riziką, kuri gali atsirasti dėl valiutos devalvacijos ar kursų svyravimo. Žmonės nepraras pinigų keisdami valiutas.

Taip pat manoma, kad ES/EPS taps pirmaujančia pramonės jėga, galinčia varžytis su JAV ekonomika. Kai kurie šalininkai teigia, jog augant ES narių skaičiui, žymiai sumažės karo Europoje tikimybė.

Tikimasi, kad didės prekyba Internetu visose EPS šalyse. Vieninga valiuta panaikins daugelį su valiuta susietų barjerų, kurie anksčiau baidė klientus nuo prekybos per Internetą, o pardavėjus nuo tinklapių didinimo.

Euro įvedimas ne tik sąlygos stabilumą EPS viduje, bet sukurs platesnę ekonominio ir valiutinio stabilumo zoną už EPS ribų. ES viduje tam lemiamą įtaką daro stiprėjantys ryšiai su valstybėmis, kurios dar neįsivedė euro. Už ES rubų šį procesą lemia tai, kad daugelis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių įvairiomis formomis susiejo savo valiutas su euru.

Didėjant pasitikėjimui euru tarptautinėje rinkoje, jis vis plačiau vartojamas prekyboje už euro zonos ribų iir gali pamažu tapti patrauklia alternatyva dolerio atžvilgiu. Kartu bendros valiutos įvedinas sudaro palankias sąlygas kurtis Europoje likvidžiai, plataus masto ir skaidriai rinkai, kuri skatina sparčius Europos šalių bendrovių jungimosi procesus.

Euras tapo svarbia valiuta tarptautinėje vertybinių popierių rinkoje. Išleidžiami nauji ir jau egzistuojantys skolos vertybiniai popieriai euro zonoje yra išreiškiami eurais, Be to, pamažu euras tampa vis reikšmingesne centrinių bankų oficialių užsienio atsargų valiuta. Tai rodo jo didėjantį tarptautinį vaidmenį ir perspektyvas vidaus stabilumui palaikyti.

Vis plačiau naudojant eurą tarptautinėje prekyboje, sumažėja valiutų kurso rizika, atsiranda daugiau verslo ir prekybos galimybių komercinėms bendrovėms, o ypač vidutinėms ir mažoms įmonėms, tačiau kartu stiprėja ir konkurencija. Be to, didelės finansinės euro rinkos sukūrimas, kartu su didėjančia kapitalo rinkos integracija pagerina investavimo sąlygas.

Euro zonoje turistai turės mažiau išlaidų, nes nereikės keisti valiutų vykstant iš vienos šalies į kitą. Taip pat tikėtina, kad padidės kelionių ir turizmo verslo konkurencija, kadangi bendrąja valiuta išreikštos paslaugų kainos taps skaidresnės, vartotojai galės rinktis geresnes, o kartu ir pigesnes paslaugas.

Suma?ejusios valiutos keitimo operaciju ilaidos ivedus bendraja valiuta turetu skatinti prekyba Bendrijoje, o kartu – didinti transporto paslaugu paklausa. Be to, visi procesai, skatinantys Europos ekonomine integracija, supaprastins asmenu judejima. Tai dar vienas teigiamas impulsas pletotis transporto paslaugoms.

Euro

įtaka stambiam, vidutiniam ir smulkiam verslui. Euro įvedimas firmoms reiškia tam tikrą riziką, Nuo to ar įmonė teisingai pasirinks euro įvedimo momentą, priklausys jos tolesnis likimas. Čia būtina pabrėžti, kad rinka baudžia tuos, kurie ateina į ja pavėlavę. Aišku, euro nebus įvestas per vieną naktį, dar bus pereinamasis laikotarpis: nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Tačiau po koreguojamojo 6 mėnesių laikotarpio, euro taps vienintele Europoje legalia atsiskaitymo priemonė visiems verslo partneriams.

Nuo 1999 m. sausio 11 d. įsigaliojus bendrai pinigų sąjungai, euro tapo savarankiška valiuta, turinčia visas valiutai būdingas teises, nors euro banknotai ir monetos atsiras apyvartoje tikriausiai tik po 3 m., t.y. nuo 2002 metų. Pereinamajam laikotarpiui euro bus naudojama atsiskaitymams ne grynais pinigais. Tai reikštų, kad firmoms iki 2002 m. sausio 1 d. bus leidžiama laikyti savo sąskaitas nacionaline valiuta apskaitoms, balansams skaičiuti, kontraktams sudaryti.

Pirmosios prie šių naujovių skuba prisitaikyti stambios įmonės. Tokie žymūs koncernai kaip Siemens ir Philips planuoja skaičiuoti visą savo vverslą tik Europos valiuta.

Jei dideli verslo žmonės labai jautrūs būsimai reformai ir iš anksto jai ruošiasi, tai vidutiniai verslininkai yra visiškai pasyvūs. Pagal atliktus tyrimus, net 80 proc. vidutinių Europos verslininkų dar nė nepradėjo ruoštis naujos valiutos įvedimui.

Dar skeptiškiau nusiteikia ssmulkūs verslininkai, tarp jų nuomonė, kad didingi bendros Europos planai taip ir liks oro pilimis, yra ypač populiari.

Toks nepasitikėjimas turi pagrindą – tik 1998 metų pavasraį Europos valstybių vyriausybės nutarė, ar bendra valiuta apskritai bus įvesta ir kokios valstybės įvykdė keliamus reikalavimus. Tačiau paprasčiausia tikimybė, jog eurovaliuta apskritai bus įvesta, yra per didelė, kad į ją būt galima nekreipti dėmesio. Kas nepasiruošęs – tą rinka nubaus – tai akivaizdu. Įvedus naują valiutą nemažai nedidelių firmų gali bankrutuoti – paprasčiausiai jos gali neturėti pinigų skubiai įsigyti naujų apskaitos programų ir kitos įrangos ( iš pradžių manoma ji bus labai brangi ).

Verslininkų nepasitikėjimą ir nerimą kelia Europos valstybių finansų ministrų sprendimas, kad 2002 metų pirmąjį pusmetį greta banknotų nacionaline valiuta bus galima aatsiskaityti ir eurovaliutos banknotais, ir tik paskui nacionalinę valiutą bus galima išimti iš grynųjų pinigų apyvartos. Iš verslininkų reikalaujama, kad prekių kainos būtų nurodytos abiejomis – nacionaline ir euro – valiuta. Kai kuriuose supermarketuose tai papildomi milijonai žymeklių! O kur dar nauji kasos aparatai, kita atsiskaitymams grynais pinigais reikalinga įranga! Yra paskaičiuota, kad Vokietijoje pereinamasis laikotarpis verslininkams kainuos apie 8 milijardus Vokietijos markių. O tokios didelės organizcinės išlaidos bus ne kiekvienam įkandamos.

Tačiau tai tik prognozės, nors dideli bankai ir koncernai ttikisi, kad pasiruošimui išleisti pinigai atsipirks su kaupu – visi deda viltis į prasiplėsienčią rinką. Bet pirmiausiai reikia pertvarkyti įstatymus, nes sudarant naujas verslo sutartis dar labai daug neaiškumų ir akivaizdi rizika verčia nerimauti ir parduodančius ir perkančius.

Daug painiavos bus ir perskaičiuojant akcijų vertę. Panaši problema iškils ir perskaičiujant įstatinį firmų kapitalą, nes perskaičiavus jį iš nacionalinės kurios nors Europos šalies valiutos, jo dydis būtų išreikštas įvairiausių skaičių eile. Todėl Europos firmoms gali tekti savo įstatinius kapitalus sumažinti arba padidinti.

Kyla klausimas, ar įvedus naują valiutą seniau sudaryti kontraktai gali tapti negaliojančiais? Ne. Visi juridiniai bei kontraktiniai įsipareigojimai ( pensijos, darbo užmokestis, nuomos sutartys ir kt. ) bus traktuojami kaip galiojantys. Nesikeis ir kontraktuose nustatytos paskolų palūkanų normos: sumos nacionaline valiuta bus pakeistos sumomis euro valiuta. Taigi keisis tiktai skaičiai, bet ne vertė.

LIETUVA IR EURAS

Lietuva yra palyginti maža, labai atviros ekonomikos šalis, besiintegruojanti į Europos ir pasaulio rinkas (R. Šarkinas, 1999). Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, šalyje vykdoma liberali ekonominė politika, suteikianti kapitalo judėjimui visišką laisvę. Suprantama, kad šie Lietuvos makroekonomikos parametrai lėmė Lietuvos Centrinio Banko pinigų ir valiutos kurso politikos esmę. Vienu iš Lietuvos banko pagrindinių tikslų tapo stabilus nacionalinės valiutos kursas tvirtų užsienio valiutų atžvilgiu. Toks sprendimas priimtas atsižvelgus įį daugelį Lietuvos ekonomikos charakteristikų, palankių fiksuoto kurso režimui: didelį ekonominio atvirumo ir liberalumo laipsnį, neseną infliacinę inerciją.

Artimiausias Lietuvos prioritetas yra pradėti derybas dėl stojimo į ES. Kartu tai reiškia ir tikslą siekti narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. 1995m. gruodžio mėn. Europos taryba Madride priėmė sprendimą, kad makroekonominė politika turi būti orientuota sukurti stabilią ekonominę ir monetarinę aplinką kaip laipsniško ir darnaus integravimosi į ES sąlygą. Vėlesniuose dokumentuose Europos komisija pabrėžia, jog labai svarbu, kad pinigų politika būtų vykdoma rinkos principais pagrįstomis priemonėmis ir kad jos impulsai būtų sėkmingai perduoti ekonomikai.

Lietuvos bankininkystės raida ir Europos Sąjungos integracijos procesai, teikiantys pirmenybę rinkos principais pagrįstomis priemonėmis vykdomai pinigų politikai, išryškina grynojo valiutų valdybos modelio ribotumą.(Lito patikimumo įstatymas įtvirtino jau penkeri su puse metų nekintantį fiksuoto lito kurso režimą ir litų keitimą į bazinę valiutą (JAV dolerius), bazinės valiutos keitimą į litus bei Lietuvos banko įsipareigojimus visiškai padengti nacionalinę valiutą šalies aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis.) Pasaulio patirtis rodo, kad fiksuoto valiutos kurso sąlygomis laisvas kapitalo judėjimas ir arbitražiniai sandoriai sukelia nemažus pinigų rinkos svyravimus, tačiau valiutų valdybos medelio sąlygomis vykstanti rinkos savireguliacija negali visiškai prilygti centrinio banko pinigų politikos priemonių sistemai, skirtai reguliuoti trumpalaikius bankų sistemos likvidumo svyravimus.

Tai lėmė ir Lietuvos iinstitucijų ryžtą pamažu keisti šalies pinigų politiką taikant atitinkamas rinkos poveikio priemones. Todėl tikslai – sukurti šiuolaikinį centrinį banką ir orientuoti litą į Europos Sąjungos valiutą eurą – tapo prioritetiniai tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje 1997 – 2000 m., tiek ir Lietuvos banko pinigų politikos programoje 1997 – 1999 m.

1998m. vasario 1 d. įsigaliojus Europos (Asociacijos) sutarčiai, Lietuva įsipareigojo suderinti savo pinigų politiką su Europos Sąjungos ir kitų šalių pinigų politika. Euro įvedimas paspartino Europos Sąjungos ir kitų Europos valstybių integraciją bei didina bendros Europos Sąjungos valiutos reikšmę vykdant tarptautinius atsiskaitymus. Todėl ir Lietuvos banko pinigų politika turi ne tik reaguoti į jau vykstančius procesus, bet ir aktyviai spartinti Lietuvos ūkio perorientavimą į Europos ekonominę erdvę.

Siekiant sudaryti prielaidas, kad Lietuvos pinigų ir finansų sistema bei pinigų politika kuo greičiau atitiktų narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje reikalavimus, nuosekliai įgyvendinama pinigų politikos programa. Šios programos leitmotyvas – šiuolaikinio centrinio banko sukūrimas ir lito kurso orientavimo pakeitimas. Joje numatyta: siekti stabilaus lito kurso stiprių užsienio valiutų atžvilgiu iki bus įgyvendintas strateginis Lietuvos siekis – įstoti į Europos ekonominę ir pinigų sąjungą; plėtoti aktyvesnės pinigų politikos galimybes ir antrinę vertybinių popierių rinką bei glaudžiau susieti litą su naująja Europos Sąjungos valiuta – euru.

Sulėtėjęs šalies

ekonomikos augimas nepakeitė Lietuvos banko nuostatų įgyvendinti Lietuvos banko pinigų politikos programos baigiamąjį etapą – perorientuoti lito kursą nuo dolerio prie euro.

S.Kropo (1998) nuomone, euro vaidmuo Lietuvoje, palyginus su kitomis VRE šalimis, turėtų būti mažiausias. Autorius išskiria tokias priežastis: 1 -politines, 2- ekonomines, 3- istorines-kultūrines.

1. 1993m. lito kurso politika, atsižvelgiant į tuo metu vyravusias ekonomines sąlygas, pagrįstai, bet nevisiškai toliaregiškai buvo orientuota tik į JAV dolerį, t. y. fiksuotu kursu su juo susiejant nacionalinį piniginį vienetą litą. Iki šiol išlaikanti ššį režimą, Lietuva liko vienintelė iš Vidurio Europos šalių kandidačių į Europos Sąjungą. Kitos šalys savo nacionalines valiutas šiuo metu susiejo arba tik su Vokietijos marke, arba su valiutų krepšeliu, kuriame JAV dolerio dalis mažesnė kaip 50 proc. ir svyruoja nuo 45 proc. (Lenkija) iki 30 proc. (Vengrija). Kurso politika, be abejo, nulėmė ir prekybos sandėrių valiutų bei partnerių pasirinkimą.

2. Lietuvos ekonominė integracija ir prekybos ryšiai su NVS šalimis išlieka kur kas svarbesni nei kitose Vidurio Europos šalyse, o pprekyba su Europos Sąjungos šalimis vėlgi yra mažiausia palyginti su kitomis Vidurio Europos šalimis.1997m. eksportas į ES šalis sudarė 33,8 proc., importas – 44 proc. 1991-1994m. prekybos su ES šalimis dalis, turėjusi tendencijų didėti, pastaraisiais metais stabilizavosi.

3. Šalies visuomenės nuomonė ddėl ekonominių ir prekybos ryšių su NVS plėtotės svarbos ir reikšmės bei į Rytus orientuotos ekonominių ryšių politikos palankesnė nei daugelyje šalių kandidačių į ES.

Šios priežastys nulems Lietuvos ekonomikos integracijos į ES specifiką. Fiksuoto lito kurso politika JAV dolerio atžvilgiu, pagrįsta valiutų valdybos modeliu, bei pastaraisiais metais nepalankus JAV dolerio stiprėjimas ES valiutų atžvilgiu lėmė efektyvaus lito kurso didėjimą ir konkurencingumo mažėjimą ES bei Vidurio Europos šalių atžvilgiu.

Pastaraisiais metais, įgyvendinant pinigų politikos programą, daug pasiekta kuriant pažangias netiesiogines pinigų politikos priemones. Sudarytų nuolatinių skolinimosi Lietuvos banke galimybių, atvirosios rinkos operacijų bei trumpalaikių lombardo paskolų sistema praktiškai atitinka pagrindinius Europos centrinio banko operacinius bruožus, yra pakankamai lanksti, skatina konkurenciją bei sudaro vienodas sąlygas pinigų rinkos dalyviams.

Įgyvendinamos priemonės rinkos infrastruktūrai stiprinti (bankų ppriežiūros, mokėjimų sistemų tobulinimas ir kt.) bei palankios makroekonominės tendencijos sudaro atitinkamas prielaidas pinigų politikos signalų perdavimo veiksmingumui stiprinti.

Analizuojant Lietuvos gebėjimus prisiimti narystės Ekonominėje ir pinigų sąjungoje įsipareigojimus pinigų politikos srityje, galima padaryti išvadą, kad dėl Lietuvos specifikos sudėtingiausia bus suderinti pinigų politiką su laisvu kapitalo judėjimu.

Nors euro vartojimo teisinis reglamentavimas Lietuvoje turėtų sudaryti mažiausiai problemų vykdant narystės įsipareigojimus, šios ES teisės sistemos dalies įgyvendinimas Lietuvoje irgi svarbus, nes stojimo į ES momentu šios nuostatos turi būti vykdomos, o taip ppat euro įvedimas turės poveikį subjektams Lietuvoje. Iškils problemų, susijusių su sandorių tęstinumu, skolinių įsipareigojimų perskaičiavimu, apvalinimo ir kitomis taisyklėmis. Nors, teisiškai reglamentuojant euro įvedimą, daug laisvės paliekama šalių vyriausybėms bei subjektams, tam tikri principai, į kuriuos būtina atsižvelgti reglamentuojant euro operacijų ir apskaitos tvarką Lietuvoje, bus privalomi visiems Europos Sąjungos šalių subjektams, bankams ir kitoms finansų institucijoms bei įmonėms rengiant plėtros strategijas ir valdymo kompiuterines programas. Pagrindinės nuostatos, kurios turėtų būti vienodai traktuojamos Lietuvoje, yra šios:

Ø sandorių tęstinumas

Ø perskaičiavimo taisyklės

Ø apvalinimo nuostatos

Ø perskaičiavimo išlaidos

Vadovaujantis Europos Tarybos (Madride) priimtu sprendimu dėl perėjimo prie bendros valiutos tvarkos, minėtus klausimus reglamentuoja direktyva, priimta 1998m. gegužės 3d., bei Tarybos reglamentas dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su euro įvedimu.

Tačiau gražus teorinis modelis, kaip Lietuvoje pasiekti kainų stabilumo, tvirtų rinkos struktūrų, gyvenimo standartų pagerėjimo ir ekonomikos augimo šiandieninėje praktikoje nėra taip lengvai įgyvendinamas (O. Rakauskienė, 2000). Lietuvos eksportuotojai, palaikantys verslo santykius su partneriais Europos Sąjungoje, kenčia dėl pamažu, bet nesulaikomai smunkančio euro kurso, prarasdami užsakymus, rinką, partnerius ir investicijas. Nuo euro įvedimo 1999m. sausio 1 dieną, ši valiuta, palyginus su JAV doleriu, nuvertėjo ketvirtadaliu. Europoje santykinai didėjančios lietuviškų prekių kainos tampa vis menkiau patrauklios pirkėjams, ir dėl to Lietuvos įmonėms darosi vis sunkiau konkuruoti euro zonoje, o ES užsakovams vvis menkiau apsimoka gaminti Lietuvoje produkciją eksportui. Per porą pastarųjų metų kai kurios Vakarų Europos bendrovės gamybos užsakymus jau perkėlė iš Lietuvos į kitas Rytų ir Vidurio Europos valstybes.

Šalies pramonininkų noras susieti nacionalinę valiutą su euru turėtų būti vertinamas atsargiai, nes svarbiausia ne lito devalvavimas, o ilgalaikė nacionalinės valiutos perspektyva. Akivaizdu, kad devalvavus litą, proporcingai padidėtų Lietuvos valstybės skola, nes didžioji paskolų dalis yra gauta JAV doleriais. Atitinkamai pabrangtų ir skolų aptarnavimas. Vidaus rinkoje smuktų realaus turto vertė ir realiosios gyventojų pajamos. Nuostolių patirtų ir paskolų paėmusios šalies įmonės, nes vietiniai bankai daugiausia kredituoja užsienio valiuta. Tačiau smunkant eurui gerėja iš Europos Sąjungos prekes importuojančių verslininkų padėtis, o pigesnės už vietines importinės prekės tampa svarbia alternatyva šalies pensininkams ir kitiems menkas pajamas gaunantiems žmonėms. Pigus importas stabdo lietuviškos pramonės augimą, bet su euru susieto lito nuvertėjimo sukelta infliacija labiau pablogintų skurdžiausiai gyvenančių piliečių būklę.

Lito ateitis vėl tapo didžiausia politikos aktualija. Šiandien ją kartu su Lietuvos banko valdybos pirmininku Reinoldijumi Šarkinu aptarinės Lietuvos pramonininkų konfederacija. Į Europos rinkas eksportuojančius pramoninkus į neviltį varo Euras. Mat, turėjęs tapti Europos pasididžiavimu, jis toliau nuvertėja, demonstruodamas kiek kainuoja finansuoti Europos socializmą.

Stiprų litą turintiems lietuviams tai reiškia spaudžiantį konkurencijos presą Europos rinkoje. OO tie, kurie sudarė ilgalaikius kontraktus Vokietijos markėmis, realia išraiška gauna vis mažiau pajamų. Todėl vis dažniau pasigirsta raginimų perrišti litą prie Euro arba atrišti jį nuo bet kokio inkaro, devalvuoti.

Tačiau eksportuotojų interesų nevalia supaprastinti. Juk tam, kad galėtum eksportuoti, pirma turi importuoti. Žaliavas, technologijas,