VYRIAUSYBĖS BIUDŽETINĖS POLITIKOS LIETUVOJE ANALIZĖ

TURINYS

ĮŽANGA 5

1. BIUDŽETO SAMPRATA 6

1.1 BIUDŽETO RAIDA 6

1.2 BIUDŽETO ESMĖ IR FUNKCIJOS 7

2. BIUDŽETO POLITIKA 10

2.1. BIUDŽETO PAJAMOS IR IŠLAIDOS 11

2.2. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO PROBLEMA. BIUDŽETO DEFICITAS 12

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO SANDARA IR BIUDŽETO

PROCESAS 15

3.1 LR BIUDŽETO SANDARA IR STRUKTŪRA 15

3.2 BIUDŽETO PROCESAS 18

3.2.1 BIUDŽETO PROJEKTO SUDARYMAS 20

3.2.2 BIUDŽETO PROJEKTO SVARSTYMAS IR BIUDŽETO PRIĖMIMAS 21

3.2.3 BIUDŽETO VYKDYMAS IR KONTROLĖ 22

4. LR NACIONALINIO BIUDŽETO PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ ANALIZĖ 24

4.1 LR NACIONALINIO BIUDŽETO PAJAMŲ ANALIZĖ 24

4.2. LR NACIONALINIO BIUDŽETO IŠLAIDŲ ANALIZĖ 28

4.3 LR NACIONALINUIO BIUDŽETO DEFICITO ANALIZĖ 34

4.4 2005 METŲ LR BIUDŽETO PROJEKTAS 36

4.5 BIUDŽETINĖS POLITIKOS KRYPTYS BEI ANALIZĖS APIBENDRINIMAS 37

IŠVADOS 38

LITERATŪRA 40ĮŽANGA

Pagrindinis vaidmuo reguliuojant valstybės ūūkio bei socialinę raidą tenka nacionaliniam biudžetui. Kieviena valstybė biudžeto pagalba tobulina visuomeninės gamybos struktūrą, finansuoja daug valstybės gyventojų socialinio aprūpinimo sričių, įtakoja mokslo ir technikos pažangą šalyje. Taigi biudžetas yra vyriausybės politikos priemonė, padedanti paskirstyti ribotus valstybės išteklius socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti. Be to, biudžetas yra finansinio valdymo priemonė, vykdanti ne tik apskaitos funkciją valstybėje, bet ir įpareigojanti valstybės tarnautojus atsakyti už pajamas ir išlaidas jų veiklos srityje. Taigi vyriausybės vykdoma politika nacionalinio biudžeto atžvilgiu įtakoja šalies piliečių ggyvenimą. Šio klausimo aktualumas ir paskatino mus panagrinėti Lietuvos nacionalinį biudžetą ir jo atžvilgiu vykdomą šalies vyriausybės politiką.

Mūsų kursinio darbo tikslai:

1) aprašyti ir paaiškinti nacionalinio biudžeto esmę, sandarą, struktūrą ir biudžetinę politiką;

2) išanalizuoti Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto struktūrą, sandarą ir jo kitimą 11996 – 2004 metais bei šio aptarti kitimo priežastis.

Tai įgyvendinti padėjo įvairios ekonominės knygos, vadovėliai, periodiniai leidiniai, internetiniai šaltiniai ir įstatyminiai aktai.1. BIUDŽETO SAMPRATA

1.1 BIUDŽETO RAIDA

Žodis biudžetas pirmiausia pradėtas vartoti Anglijoje. Kilęs iš seno prancūzų žodžio bouge arba boulgette, kaip išvestinio iš lotynų kalbos bulga. Anglai, perėmę tą žodį iš normanų, iš jo padarė budge arba budget ir davė šiam žodžiui reikšmę – odinis krepšys, kuriame Anglijos iždo kancleris atsinešdavo į parlamentą savo finansinius projektus. Vėliau žodžiu biudžetas pradėta suprasti patys finansiniai projektai, kuriuose būdavo nurodyta reikalaujami mokesčiai ir būsimos išlaidos. Iš anglų šį žodį perėmė prancūzai, nuo 1802 metų pradėję jį oficialiai vartoti žodynuose ir finansų ūkio terminologijoje. XIX amžiuje žodis biudžetas paplito po visą pasaulį ir juo pradėta žymėti vviešojo finansinio ūkio pajamų ir išlaidų planas. Dabar biudžetas ekonomine prasme suprantamas kaip viešojo finansų ūkio tam tikram laiko tarpui skaitmeninis laukiamų pajamų ir numatomų išlaidų priešpriešais sustatytas ir išvedamas jų balansas, o juridine – įstatymų leidžiamosios įstaigos aktas, kuriuo iš anksto numatomos ir sutvarkomos viešojo finansų ūkio pajamos ir išlaidos.

Biudžeto raida apima ilgą istorinį laikotarpį – nuo vergovinės iki šiuolaikinės išvystytos ekonominės valstybės. Tačiau tik XIX amžiuje biudžetas įgyja dabartinės reikšmės ir viešosios teisės pobūdį, kai visos valstybės ppajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną bendrą sąrašą ir kiekviena valdymo šaka tenkinasi tik tomis sumomis, kurios tuo sąrašu jai paskirtos ir leistos.

Anglija pirmoji pradėjo sudarinėti biudžetą. Čia nuosekliai plėtėsi parlamento teisė leisti imti mokesčius bei peržiūrėti išleistų sumų ataskaitą, o vėliau ir nustatyti, kiek ir kokiems reikalams valdžia gali išleisti surenkamų mokesčių. Prancūzijoje sistemingi ir pilnesni biudžetai atsiranda Sully ir Neckerio ministeriavimo laikais, tačiau šių dienų prasme biudžetas joje atsiranda tik Didžiosios revoliucijos metu, o visi pagrindiniai biudžeto konstitucijos principai įgyvendinami XIX amžiuje. Rusijoje sistemingai sudarinėti biudžetą pradėta tik nuo 1862 metų, kada buvo išleistos taisyklės biudžetui sudaryti.

Lietuvoje biudžeto pobūdžio sąmatų sudarymo pėdsakų randama XV amžiaus pabaigoje. Sistemingesni ir pilnesni biudžetai pradėti sudarinėti tik XVII amžiuje. 1775 metų biudžete galime pastebėti viešumo, tikrumo ir išspecializavimo dėsnius. Valstybę padalijus, jos dalių biudžetai ėjo atitinkamų valstybių biudžetuose. Po I pasaulinio karo įsikūrus Lietuvos valstybei, pirmas biudžetas buvo sudarytas 1919 metais. Lietuvos valstybės biudžetas buvo sudaromas vadovaujantis prieškariniais Rusijos įstatymais ir taisyklėmis bei iš dalies ir seimo dviem skaitymais priimtu biudžeto įstatymo projektu. Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymas, o 2003 metų gruodžio 23 dieną nauja jo redakcija (10, p.60).1.2 BIUDŽETO ESMĖ IR FUNKCIJOS

Biudžetas – tai valstybės ppajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui, patvirtinta įstatymu. Biudžeto sistema yra įstatymu nustatyta šalies valstybinio biudžeto dalis, priklausanti nuo valstybės administracinio suskirstymo. Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro atskiras valstybės biudžetas, taip pat atskiri savivaldybių biudžetai. Svarbią reikšmę turi valstybės biudžetas, į kurį centrinė valdžia sukaupia dalį nacionalinio produkto, paskirstomo per finansų sistemą. Valstybės biudžetui priklauso stambiausi valstybės pajamų šaltiniai bei pagrindiniai išlaidų straipsniai, susiję su svarbiausiomis valstybės vykdomomis funkcijomis. Vietiniai biudžetai yra kaip pavaldiniai. Jie skirti aprūpinti finansiniais ištekliais vietines valdžios institucijas. Kiekvienas teritorinis – administracinis padalinys turi savo biudžetą. Jie sudaromi, tvirtinami, vykdomi vietinių valdžios organų, tačiau padeda įgyvendinti centrinės valdžios vykdomą ekonominę ir socialinę politiką. Be to, vietiniams biudžetams skiriamos dotacijos iš centrinio biudžeto.

Valstybės biudžeto ekonominę esmę sudaro piniginiai santykiai, atsirandantys tarp valstybės ir fizinių bei juridinių asmenų dėl nacionalinių pajamų perskirstymo. Šie piniginiai santykiai yra vadinami biudžetiniais santykiais. Biudžetiniai santykiai susiję su piniginių lėšų centralizuoto fondo formavimu ir jo panaudojimu bendravalstybiniams poreikiams patenkinti. Valstybės biudžetas yra didžiausias centralizuotas valstybės fondas, per kurį akumuliuojama pagrindinė dalis lėšų, reikalingų valstybei deleguotoms funkcijoms finansuoti. Už valstybės biudžeto sudarymą yra atsakinga šalies vyriausybė (3, p.51).

Valstybės biudžetui būdingos dvi funkcijos:

 Biudžeto paskirstomoji funkcija. Jos turinį apibūdina finansinių išteklių perskirstymo procesai tarp aatskirų visuomeninės gamybos dalyvių. Per biudžetą vykdomos įvairių lygių (valstybės, savivaldybių) ir tipų (tarpšakinis, tarpregioninis) lėšų perskirstymas.

 Biudžeto kontrolės funkcija. Ji pasireiškia tuo, kad biudžetas objektyviai – per valstybės piniginių lėšų fondo formavimą ir panaudojimą – atspindi ekonominius procesus, vykstančius ekonomikos struktūrinėse grandyse. Dėl to biudžetas gali „signalizuoti“ apie tai, kaip lėšos patenka valstybės žinion iš įvairių ūkio subjektų ir kiek atitinka valstybės centralizuotais ištekliais finansuojamus poreikius.

Biudžetinio mechanizmo dėka praktiškai galima spręsti labai svarbius valstybės uždavinius:

 Ekonomikos valstybinis reguliavimas. Biudžeto dėka valstybė gali tobulinti visuomeninės gamybos struktūrą. Šiam tikslui valstybė naudoja įvairias tiesioginio ir netiesioginio poveikio ekonomikai priemones: įmonių subsidijavimą, valstybės investicijas ir pan.

 Gamybinių procesų valstybėje skatinimas. Teisingai sureguliuotas biudžetinis mechanizmas realiai įtakoja mokslo ir technikos pažangą šalyje, gamybos materialinės ir techninės bazės atnaujinimą ir tobulinimą.

 Socialinių procesų valstybėje skatinimas. Valstybės biudžeto lėšų dėka finansuojama daug valstybės gyventojų socialinio aprūpinimo sričių: švietimas, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas. Valstybės teigiamus socialinius poslinkius lemia būtent valstybės biudžete numatytos socialinės sferos finansavimo lėšos. Jos atspindi ir valstybės socialinę politiką.

 Valstybės biudžetinės politikos vykdymas. Valstybės biudžetinę politiką atspindi atskiri biudžeto pajamų ir išlaidų straipsniai, parodantys finansavimo šaltinius ir valstybės biudžeto lėšų panaudojimo kryptis (3, p.52).

Biudžeto pajamų ir išlaidų nustatymas biudžetiniams metams yra biudžeto planavimas. Šis procesas apima biudžeto

projekto sudarymo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką. Tai reglamentuojama atitinkamais valstybės įstatymais, kurie numato visų šalies biudžetų rengimo, svarstymo ir tvirtinimo tvarką. Valstybės biudžeto formavimas ir paskirstymas iš esmės atskleidžia vyriausybės vykdomą politiką: pagrindinių programų tikslus, prioritetus, vyriausybės pastangas teikti visuomenei reikalin.gas paslaugas.

Norint, kad valstybės biudžetas iki galo atliktų savo funkcijas ir uždavinius, jį sudarant yra laikomasi tam tikrų principų. Biudžeto santvarkos principai – pagrindiniai dėsniai, kuriais remiantis tvarkomas konstitucinis valstybės biudžetas. Svarbiausi yra šie 4 biudžeto sudarymo principai:

 Biudžeto vieningumo principas. JJis reiškia, kad valstybė gali turėti tik vieną nacionalinį biudžetą, apimantį visas valstybės išlaidas ir pajamas. Biudžeto vieningumas išreiškiamas per egzistuojančią vieningą biudžetinę sistemą valstybėje, standartizuotus finansinius dokumentus bei vieningą biudžeto pajamų ir išlaidų klasifikaciją.

 Biudžeto pilnumo principas. Jis papildo biudžeto vieningumo principą: kiekviename biudžeto straipsnyje turi būti parodomos visos atitinkamo straipsnio išlaidos ir pajamos. Tai palengvina valstybės finansų kontrolės funkciją.

 Biudžeto realumo (teisingumo) principas. Jis nukreiptas prieš biudžeto falsifikavimo galimybę. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susijusių su pajamomis ir išlaidomis, tteisingą atvaizdavimą biudžete, atitinkantį patvirtintas biudžete išlaidų sumas.

 Biudžeto viešumo principas. Šis principas reikalauja viešai skelbti valstybės biudžetą, t.y. suteikti valstybės pagrindinėms pajamoms ir išlaidoms viešumą, ir leisti su juo susipažinti kiekvienam norinčiam. Biudžeto viešumo principas įsigalėjo tik XIX amžiuje.

Pažymėtini keturi ppagrindiniai biudžeto vertinimo aspektai (7, p.59):

 Biudžetas vertinamas kaip vyriausybės politikos realizavimo priemonė, padedanti paskirstyti ribotus valstybės resursus socialiniams ir ekonominiams poreikiams tenkinti.

 Biudžetas yra valstybės valdymo ir administravimo priemonė: iš valstybės biudžeto yra finansuojamas valstybės ir valdžios institucijų išlaikymas, įvairių valdymo ir administravimo (įskaitant atliekamas prievartos būdu) funkcijų vykdymas.

 Biudžetas, kaip ekonominio reguliavimo priemonė, sudaro prielaidas šalies ekonomikos, atskirų regionų, miestų ir kitų administracinių vienetų ūkiui vystyti. Atliekant pajamų paskirstymo funkciją, galima kažkokiu mastu įtakoti užimtumo lygį, infliaciją, atskirų ūkio šakų ar veiklos sričių spartesnį ar lėtesnį vystymą.

 Biudžetas, kaip finansinio valdymo priemonė, reikalauja vykdyti ne tik apskaitos funkciją bendravalstybiniu lygiu, bet ir atsakyti už pajamas bei išlaidas valstybės tarnautojus jų veiklos sferoje.2. BIUDŽETO POLITIKA

Biudžeto politika – tai valstybės priemonių planas, kuriuo siekiama pper biudžeto pajamų ir išlaidų santykį reguliuoti ekonomikos procesus.

Nacionalinis ir valstybės biudžetai rodo vyriausybės vykdomą politiką: išskirtinius prioritetus, pagrindinius programų tikslus, visas teikiamas paslaugas visuomenei. Todėl biudžeto politika yra:

 valstybės politika, reguliuojanti ribotų šalies išteklių skirstymą ekonominių bei socialinių poreikių tenkinimui;

 valstybės valdymo ir administravimo priemonė, apibrėžianti vyriausybės paslaugas bei valstybines programas ir jų teikimo būdus, nustatanti išlaidų dydį ir kriterijus, kuriais galima įvertinti konkrečios veiklos efektyvumą trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu;

 ekonominio valdymo priemonė, kurios dėka valstybė veikia šalies ūkio raidą;

 finansinio valdymo ppriemonė, kurios dėka vykdoma finansų apskaitos funkcija teritoriniame lygyje (1, p.85).

Biudžeto politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Tokia kintama fiskaline politika vyriausybė tiesiogiai įtakoja šalies ekonominį vystymąsi. Vyriausybė gali įgyvendinti skatinančią arba stabdančią fiskalinę politiką. Skatinančioji politika vykdoma nuosmukio metu ir pasireiškia vyriausybės išlaidų didinimu, mokesčių mažinimu (arba transferinių išmokų didinimu) arba abiejų šių priemonių derinimu. Neigiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto deficitas. Stabdančioji politika vykdoma ekonomikai esant pakilimo būsenos; ji pasireiškia išlaidų mažinimu, mokesčių didinimu (transferinių išmokų mažinimu) arba abiejų priemonių derinimu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto perteklius.

Taikant fiskalinės politikos priemones praktikoje, susiduriama su daugybe problemų. Pirmiausia – su laiko problema, nes reikia laiko šalies ekonominei situacijai įvertinti, atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti ir svarbiausia – kol priimti sprendimai bei priemonės paveiks ekonomiką. Taip pat dažnos politinės problemos. Kartais vyriausybei kiti tikslai svarbesni nei ekonomikos stabilumo užtikrinimas, todėl ji vardan kitų tikslų aukoja ekonomikos stabilumą. Politikos veikėjai linkę manipuliuoti fiskaline politika siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Todėl kai kurie ekonomistai netgi teigia, kad ekonominį ciklą lemia būtent politiniai motyvai (8, p.188).2.1. BIUDŽETO PAJAMOS IR IŠLAIDOS

Biudžetą sudaro biudžeto pajamos ir biudžeto išlaidos. Biudžeto pajamos ir biudžeto išlaidos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus. Teisingai ppasirinkta ir sudaryta biudžeto pajamų klasifikacija leidžia tiksliai nustatyti biudžeto lėšų panaudojimo tikslus, vyriausybės finansų politikos uždavinius, kryptis. Biudžetinė pajamų klasifikacija taip pat parodo biudžetinių išteklių šaltinius ir atskirų visuomenės grupių dalyvavimo laipsnį juos formuojant.

Biudžeto pajamoms valstybių biudžetų sudarymo praktikoje naudojamos klasifikacijos pagal pajamų šaltinius, teisinė klasifikacija, finansinė klasifikacija ir ekonominė klasifikacija.

Skiriamos klasikinės ir naujos biudžetų išlaidų klasifikacijos. Klasikinės biudžeto išlaidų klasifikacijos – tai žinybinė, daiktinė (šakinė), ekonominė ir mišri. Naujos biudžeto išlaidų klasifikacijos – tikslinė ir funkcinė (3, p.55).

Svarbiausias valstybės biudžeto pajamų šaltinis – tai įvairūs mokesčiai. Dažniausiai naudojama mišri mokesčių sistema, kurią sudaro tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.

Tiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, nustatomi asmenims ir kitiems ūkiniams subjektams, priklausomai nuo jų pajamų ir turto. Tai fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, žemės, žemės nuomos, nekilnojamojo turto, žyminis, konsulinis, prekyviečių, kelių, aplinkos teršimo, valstybės gamtos išteklių ir palūkanų už valstybės kapitalo naudojimą mokesčiai.

Netiesioginiai mokesčiai – tai mokesčiai, kurie įtraukiami į prekės ir paslaugos kainą. Juos sudaro pridėtinės vertės (PVM), tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai bei akcizai.

Kuo labiau išvystyta šalis, tuo didesnė tiesioginių mokesčių dalis valstybės pajamose, ir atvirkščiai. Besivystančiose šalyse didelę mokestinių pajamų dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai, nes juos lengviau surinkti nei pajamų mokesčius.

Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nnes:

 mokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybės išlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Mat abejojama vyriausybės gebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, kad vyriausybės aparatas nepaprastai išaugs.

 mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektą negu vyriausybės išlaidų pakeitimai, nes išlaidoms skirtos programos reikalauja nemažai planavimo ir jų įgyvendinimas užima daug laiko.

Nemokestinės pajamos – tai pajamos iš valstybės nuosavybės, vietinės rinkliavos, pajamos iš baudų, konfiskacijos ir kt. (1, p.86).

Valstybės biudžeto išlaidos dažnai skirstomos į keturias grupes: valstybės vartojimo išlaidas, valstybės investicijas, transferinius mokėjimus ir valstybės skolos palūkanas. Valstybės vartojimo išlaidos apima valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokestį bei valstybės perkamų prekių išlaidas (pvz., valstybiniai žemės ūkio supirkimai, karinės technikos pirkimas). Valstybės investicijos – tai įvairios kapitalinės išlaidos, pvz., kelių tiesimo, uostų statybos ir pan. Transferiniai mokėjimai privačiam sektoriui – tai mokėjimai, už kuriuos valstybė betarpiškai negauna prekių ir paslaugų mainais, pvz., pensijos, nedarbo pašalpos ir pan.

Šios keturios grupės skirstomos į dvi stambias dalis: einamąsias ir kapitalinių įdėjimų išlaidas. Einamosioms priskiriamos darbo užmokesčio ir perkamų prekių bei paslaugų išlaidos, transferiniai mokėjimai ir valstybės skolų palūkanų mokėjimai, o kapitalinių idėjimų išlaidoms – valstybės investicijos. Pagrindinę valstybės išlaidų dalį sudaro einamosios išlaidos, investicijos sudaro maždaug 10 proc. (8, p.158).2.2. BIUDŽETO SUBALANSAVIMO PROBLEMA. BIUDŽETO DEFICITAS

Visos valstybės

vykdo tam tikrą valstybės biudžeto politiką, t.y. naudoja nacionaliniame biudžete sukauptas pinigines įplaukas visuminės paklausos reguliavimui. Biudžetas pajamų ir išlaidų subalansavimo požiūriu gali būti 3 tipų:

1. Biudžeto balansas. Kada biudžeto pajamos pagal savo dydį yra lygios biudžeto išlaidoms.

2. Biudžeto perteklius. Tai tokia situacija, kada biudžeto išlaidos yra mažesnės už biudžeto pajamas. Biudžeto perteklius paprastai naudojamas valstybės skolos padengimui arba kitiems tikslams (pvz., sudaromas rezervas ateities išlaidoms finansuoti). Biudžeto perteklius, kuris ekonomiškai išvystytų šalių ankstesniuose raidos etapuose pasitaikydavo sudarant biudžetus, garantuodavo valstybės finansams ttam tikrą stabilumą, pinigų apyvartos stabilumą. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais daugelio šalių biudžetai dažniau sudaromi ne su pertekliumi, o deficitiniai.

3. Biudžeto deficitas. Tai tokia situacija, kai biudžeto išlaidos viršija biudžeto pajamas. Biudžeto deficito prigimtis gali būti skirtinga, jis gali susidaryti dėl įvairių priežasčių.

Valstybės biudžeto deficito priežastys:

1) biudžeto deficitas, susijęs su stambių valstybinių investicijų į šalies ekonomikos vystymą būtinybe. Šiuo atveju biudžeto deficitas atspindi ne krizinius procesus šalyje, o pastangas užtikrinti pažangius poslinkius visuomeninės gamybos struktūroje;

2) biudžeto deficitas, susidarantis dėl ypatingų, dažnai neprognozuojamų aplinkybių ((karai, stambios stichinės nelaimės ir pan.);

3) biudžeto deficitas kaip krizinių reiškinių valstybės ekonomikoje išraiška (finansinių – kreditinių santykių neefektyvumas, vyriausybės nesugebėjimas kontroliuoti valstybės finansinę padėtį ir kt.). Šiuo atveju deficitas yra ypatingai pavojingas reiškinys, reikalaujantis imtis ne tik skubių ir veiksmingų eekonominių priemonių, bet ir atitinkamų politinių sprendimų.

Iš nurodytų biudžeto deficito priežasčių aišku, kad dinamiškai besivystančios ekonomikos sąlygomis, kai egzistuoja stabilūs ir efektyvūs tarptautiniai santykiai, biudžeto deficitas nebaisus (kiekybiniu požiūriu leistinose ribose). Tokio deficito nereikia per daug dramatizuoti, kadangi besiskolindamos gyveno ir dabar gyvena daug ekonomiškai išvystytų valstybių. Manoma, kad biudžeto deficito, dengiamo iš valstybės skolos, padėtis yra kontroliuojama, jei biudžeto deficitas yra ne didesnis kaip 3 – 4% nuo BVP. Europos Sąjungos šalims ir pretendentėms pagal Mastrichto sutartyje nustatytus finansinio stabilumo kriterijus biudžeto deficitas negali viršyti 3% nuo BVP (3, p.58).

Tačiau deficitinio biudžeto būsena nepalanki ūkio plėtrai, nes dažnai iššaukia tokias nepageidaujamas pasekmes kaip:

 infliacijos didėjimą. Išaugus valstybės išlaidoms (finansuojant įvairias valstybines programas), visuminė paklausa didėja, o tuomet didėja ne tik ggamybos apimtis, bet ir kainos;

 palūkanų normos didėjimą. Valstybės išlaidų padidėjimas kartu padidina visuminę paklausą ir bendrojo vidaus produkto apimtį. Tai didina pinigų paklausą. Tokiu atveju, jeigu šalies centrinis bankas nepadidina pinigų pasiūlos, kyla palūkanų norma, sukelianti investicijų bei vartotojiško kredito didėjimą, o galiausiai – ir bendrojo vidaus produkto mažėjimą. Jeigu centrinis bankas priima sprendimą padidinti pinigų pasiūlą, tai tuomet jis gali elgtis dvejopai: pirma, vykdyti pinigų emisiją; antra, paskolinti pinigus, reikalingus valstybės finansavimo trūkumui padengti.

Kiekviena vyriausybė, esant biudžeto deficitui, susijusiam ssu ekonominės krizės šalyje procesais, turi spręsti deficito sumažinimo problemą. Biudžeto deficitas yra nepageidaujamas reiškinys, tačiau dar didesnė blogybė šalies ekonomikai ir finansams yra „menamas“ jo įveikimas (matematinių skaičiavimo manipuliacijų dėka). Biudžeto deficito padengimui gali būti naudojamos įvairios valstybinio kredito formos (ir vidinio, ir išorinio). Deficito negalima dengti naujai išleidžiamais popieriniais banknotais, nes šiuo atveju pažeidžiami pinigų apyvartos dėsniai (nors teorinėje. literatūroje kaip galimas biudžeto deficito dengimo būdas gali būti pateiktas ir pinigų spausdinimas, užsienio valiutos rezervų eikvojimas). Deficitas gali būti dengiamas tik skolinimosi pagrindu, valstybės skolos vertybinių popierių išplatinimu finansinėse rinkose. Biudžeto deficitą galima įveikti tik „gydant“ pačią šalies ekonomiką, kadangi neužtikrinus realaus ekonomikos efektyvumo valstybėje, negalima pasiekti ir finansinio stabilumo, nepriklausomai nuo pačių pažangiausių finansinių priemonių, kurių būtų imtasi.

Pasaulinėje praktikoje biudžeto deficito sumažinimui plačiai naudojama tokia forma kaip užsienio kapitalo pritraukimas į šalį. Tai mažina biudžeto deficitą netiesioginiu būdu, t.y. jeigu valstybėje sudaromos patrauklios sąlygos užsienio kapitalui, tai jis finansuoja tas sritis, kurias šiaip gal reikėtų finansuoti biudžetui. Pritraukiant užsienio investicijas biudžeto deficitas taip pat mažinamas ir kitu požiūriu: ne tik mažina biudžeto išlaidas, bet ir didina biudžeto pajamas, nes sėkmingos užsienio kapitalo investicijos kuria naujas darbo vietas, užtikrina pelningą įmonių veiklą, todėl didina ir biudžeto mokestines įįplaukas.

Ankstesnių šalies valstybinių biudžetų deficitų suma sudaro Valstybės nacionalinę skolą. Metinis deficitas didina bendrą nacionalinę skolą. Valstybės biudžeto deficitui padengti vyriausybė gali skolintis pinigus šalies vidaus rinkose – iš šalies centrinio banko bei šalies privataus sektoriaus (namų ūkių ir įmonių) – ir išorės rinkose – iš užsienio valstybių ir užsienio valstybių privataus sektoriaus.

Kai valstybė skolinasi iš centrinio banko, tai šis skolinimasis tapatus pinigų emisijai. Vyriausybė, skolindamasi iš privataus sektoriaus, išleidžia ir parduoda savo vertybinius popierius (trumpalaikius ar ilgalaikius). Vyriausybė, skolindamasi tarptautinėje kapitalo rinkoje (išorinis skolinimasis), taip pat parduoda vyriausybės vertybinius popierius arba skolinasi iš užsienio valstybių ir tarptautinių finansinių organizacijų (Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo), privataus sektoriaus.

Tokios pačios pasekmės gali pasireikšti ir tuo atveju, jeigu vyriausybė skolinosi šalies viduje, tačiau gamintojai dėl to yra priversti skolintis užsienio rinkose, kadangi vyriausybė panaudojo visas šalies viduje esančias lėšas. Užsienio skola iššaukia daugiau problemų negu vidaus skola, nes skolos neišmokėjus laiku, ji gali sukelti nepasitikėjimą šalies valiuta, pakenkti tarptautinės prekybos ryšiams (užsienio šalys gali sumažinti importą, įvesti muitus, kvotas).

Vyriausybė skolą grąžinti siekia panaudodama biudžeto pajamų perteklių. Tačiau jeigu toks biudžetas nesusidaro, o vertybinių popierių išpirkimo terminas baigiasi, tai paskelbiama nauja vertybinių popierių emisija. Kitas skolos grąžinimo būdas yra fiskalinės politikos priemonių, didinančių mokestines vvalstybės biudžeto pajamas, naudojimas (valstybės išlaidų mažinimas, mokesčių didinimas ar šių abiejų priemonių derinys) (1, p.91).

Kaip jau minėta, vyriausybei vykdant aktyvią fiskalinę politiką ekonomikos nuosmukio metu, didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu – biudžeto perteklius. Tačiau reiktų pabrėžti, kad negalima apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką spręsti vien pagal valstybės biudžeto balansą, mat be vyriausybės vykdomos politikos veikia dar ir savaiminiai stabilizatoriai, sąlygojantys didėjantį biudžeto deficitą nuosmukio metu ar perteklių ekonomikos pakilimo laikotarpiu.

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS BIUDŽETO SANDARA

IR BIUDŽETO PROCESAS3.1 LR BIUDŽETO SANDARA IR STRUKTŪRA

Lietuvos Respublikos biudžeto sandarą reglamentuoja Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas. Šio įstatymo tikslas – siekiant ilgalaikės, visapusiškos ekonominės ir socialinės Lietuvos Respublikos piliečių gerovės, užtikrinti, kad sudarant ir vykdant valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus piniginiai ištekliai būtų panaudojami efektyviai.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų visuma sudaro Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą. Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto nereikėtų painioti su konsoliduotu bendru šalies biudžetu. Į konsoliduotą šalies biudžetą, arba bendrąjį šalies biudžetą, įtraukiami valstybės ir savivaldybių biudžetai, taip pat nebiudžetiniai fondai ir sąskaitos, kuriose laikomos valstybės lėšos.

Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos ir išlaidos gali būti tik piniginės lėšos.

Asignavimai – valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių

rodiklių patvirtinimo įstatyme nustatyta lėšų suma, kurią asignavimų valdytojas turi teisę gauti iš biudžete sukauptų lėšų, pateikęs paraišką Valstybės iždą tvarkančiai institucijai arba savivaldybių administracijai, patvirtintoms programoms finansuoti.

Asignavimų valdytojai:

 Valstybės biudžeto asignavimų valdytojai yra valstybės institucijų ir įstaigų, nurodytų Seimo patvirtintame valstybės biudžete, arba institucijų, kurioms asignavimus Seimo pavedimu patvirtino Vyriausybė arba kita tam Seimo įgaliota valstybės institucija, neviršydama bendros Seimo patvirtintos asignavimų sumos, vadovai.

 Savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai yra savivaldybių institucijų ir įstaigų, nurodytų savivaldybės tarybos patvirtintame savivaldybės biudžete, arba iinstitucijų, kurioms asignavimus savivaldybės tarybos pavedimu patvirtino savivaldybės valdyba (meras), neviršydama bendros savivaldybės tarybos patvirtintos asignavimų sumos atitinkamiems įsipareigojimams vykdyti, vadovai (10, p.64).

Nacionalinio biudžeto asignavimai naudojami valstybės ir savivaldybių funkcijoms bei asignavimų valdytojų programoms vykdyti. Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos, rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą, Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą. Kelių fondas, kaip specialioji programa, pradėtas perskirstyti per nacionalinį biudžetą nuo 2002 m. ssausio 1d.

Valstybės biudžete apskaitomos ir kitos specialiųjų programų išlaidoms apmokėti (išskyrus priskiriamas valstybės biudžeto pajamoms) įstatymų patvirtintų šaltinių lėšos.

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų vieningą pajamų ir išlaidų klasifikaciją nustato LR Finansų ministerija. Lietuvos Respublikos biudžeto pajamų gupavimo pagrindą sudaro ekonominė kklasifikacija ir pagal pajamų šaltinius. LR valstybės biudžeto pajamas sudaro Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyti mokesčiai ir kitos įmokos į biudžetą. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos klasifikuojamos taip:

1. Mokestinės pajamos:

 pajamų, pelno ir kapitalo mokesčiai: fizinių asmenų pajamų mokestis (nuo 2003 01 01 vietoje jo įvestas gyventojų pajamų mokestis) ir juridinių asmenų pelno mokestis;

 turto mokesčiai: nekilnojamojo turto mokestis, žemės mokestis, žemės nuomos mokestis, mokestis už gamtos išteklius, turto dovanojimo ir paveldėjimo mokesčiai;

 vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai: pridėtinės vertės mokestis, akcizai;

 tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai: importo mokesčiai (muitai), eksporto mokesčiai (muitai), pajamos iš valiutinių operacijų ir kiti tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai;

 kiti mokesčiai: žyminis mokestis, prekyviečių mokestis, mokestis už aplinkos teršimą ir kiti mokesčiai;

2. Nemokestinės pajamos:

 pajamos už eksploatuojamą valstybės, savivaldybių turtą: Lietuvos. banko ppelno likutis, kitos pajamos iš valstybės turto (palūkanos už valstybės kapitalo naudojimą, palūkanos už paskolas ūkiniams subjektams, dividendai už akcijas ir kt.), pajamos iš baudų ir konfiskacijos ir kitos nemokestinės pajamos (pajamos už parduotą turtą, kuris nepriskirtas ilgalaikiam ir pan.);

 pajamos už parduotą ilgalaikį turtą: pajamos už parduotą ilgalaikį turtą, pajamos, pardavus strategines ir neliečiamas atsargas ir kapitalas, gautas iš nevyriausybinių šaltinių (iš šalies subjektų ir iš užsienio subjektų);

 gautos dotacijos: dotacijos, gautos iš užsienio subjektų ir dotacijos, gautos iš šalies subjektų;

 kitos nnemokestinės pajamos: konsulinis mokestis.

Iki 2002 m. įplaukos iš fizinių asmenų pajamų mokesčio (FAPM), atskaičius 30% į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą, visos patekdavo į savivaldybių biudžetus. Nuo 2002 m. FAPM perskirstomas per valstybės biudžetą (taip pat išlieka 30% FAPM dalis nuo apskaičiuotos jo sumos, kuri atskaitoma į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą) (3, p.62).

Nacionalinio biudžeto pajamos naudojamos šioms pagrindinėms valstybės funkcijoms finansuoti:

 ekonominei;

 socialinei;

 kitoms valstybės funkcijoms.

Viršplaninės arba nepanaudotos įmokos į biudžetą, įskaitant valstybės biudžetinių įstaigų pajamas, gautas už teikiamas paslaugas, skirtos specialiosioms programoms finansuoti einamaisiais biudžetiniais metais arba perkeltos į kitus biudžetinius metus bei negrąžintos nepanaudotų asignavimų sumos baigiamiesiems statybų objektams finansuoti, gali būti naudojamos viršijant Seimo patvirtintas bendras asignavimų sumas.

Valstybės biudžete sudaromas Vyriausybės rezervas, kuris negali būti didesnis kaip 1 % patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų sumos. Konkretų Vyriausybės rezervo dydį kasmet nustato Seimas Vyriausybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu. Vyriausybės rezervo lėšos skirstomos Vyriausybės nutarimu ir naudojamos tik tokioms reikmėms, kurių negalima numatyti sudarant valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektą ir priimant Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Šios lėšos naudojamos stichinių nelaimių ir ekologinių katastrofų padariniams likviduoti bei kitoms reikmėms pagal Vyriausybės nustatytus prioritetus (10, p.66).

Šiuo metu Lietuvoje sudarant valstybės ir savivaldybių biudžetus yyra taikomos dvi klasifikacijos: funkcinė bei ekonominė. Biudžeto išlaidų klasifikacija pagal valstybės funkcijas:

1. Bendras valstybės valdymas:

 valstybės valdymo išlaidos;

 pagalba užsienio šalims;

 fundamentalūs moksliniai tyrimai ir institucijos;

 valdžios ir valdymo institucijų aptarnavimas;

 kitos valstybės išlaidos;

2. Krašto apsauga;

3. Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga;

4. Švietimas;

5. Sveikatos priežiūra;

6. Socialinė apsauga, globa ir rūpyba;

7. Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra;

8. Kuro ir energijos tiekimo paslaugos;

9. Žemės ūkis, miškininkystė, žemdirbystė ir veterinarija;

10. Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba;

11. Transportas ir ryšiai;

12. Kita ekonominė veikla (turizmas, gyventojų užimtumas, socialinė programa ir kt.);

13. Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms:

 valstybės skolos aptarnavimo išlaidos;

 dotacijos ir kompensacijos savivaldybėms;

 kitos išlaidos.

Ekonominė biudžeto išlaidų klasifikacija:

1. Paprastosios išlaidos:

 išlaidos prekėms ir paslaugoms: darbo užmokestis, įnašai socialiniam draudimui ir kitos išlaidos prekėms ir paslaugoms;

 skolų palūkanos: kitiems valdymo lygiams, ne valdyno subjektams bei užsienio subjektams;

 subsidijos ir kitos pervedamos lėšos: subsidijos (gamintojams, finansinėms institucijoms, kt.), pervedamos lėšos kitiems valdymo lygiams (dotacijos), parama šeimoms (pašalpos, stipendijos ir kt.) ir lėšos, pervedamos į užsienį;

2. Nepaprastosios išlaidos:

 pagrindinio kapitalo įsigijimas;

 strateginių ir n.eliečiamų atsargų sudarymas;

 žemės ir nematerialaus turto įsigijimas;

 kapitalo pervedimas (šalies viduje ir į užsienį);

3. Paskolos, atėmus grąžinamas lėšas:

 vidaus paskolos;

 paskolos užsieniui (vyriausybinėms ir tarptautinėms organizacijoms) (3, p.65-66).

Europos Sąjunga nenustato biudžetinės sistemos modelio, kurį valstybės ES narės turėtų įdiegti, tačiau jos turi užtikrinti gerą finansinį Europos Sąjungos biudžeto išteklių ir išlaidų valdymą. Biudžetas turi būti tvarkomas taip, kad būtų galima efektyviai valdyti lėšas, einančias iš ES bbiudžeto ir į jį. Diegiant gerą finansų ir biudžeto valdymo praktiką, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma. Ja siekiama pagerinti LR valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto procedūras, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą, spręsti su stojimu į ES susijusius klausimus. Nuo 2002m. buvo reformuoti 23 nebiudžetiniai fondai: dalis jų buvo panaikinta, o kitus pradėta perskirstyti per nacionalinį biudžetą.3.2 BIUDŽETO PROCESAS

Kaip jau ne kartą minėta, biudžetas yra pajamų ir išlaidų planas biudžetiniams metams. Tačiau biudžetavimo procese svarbu ne tik planavimas, bet ir biudžeto vykdymo eiga bei efektyvų biudžeto lėšų panaudojimą užtikrinanti kontrolė, kitaip sakant – biudžeto procesas. Taigi biudžeto procesas – tai įstatymiškai reglamentuota valstybinių ir vietinių valdžios organų veikla, susijusi su valstybės ir vietinių biudžetų sudarymu ir vykdymu.

Biudžeto procesą daugmaž teisingai atspindi 3.2.1 pav. pateikiama schema. Ji tinka tiek verslo įmonių, tiek valstybės ir vietinių biudžetų proceso valdymui.

Dažniausiai valstybės ir vietiniai biudžetai sudaromi metams. Tačiau nebūtinai biudžetiniai metai savo trukme turi sutapti su kalendoriniais metais. Yra šalių, kurios įdiegę daugiamečių biudžetų sistemą: Urugvajus sudaro penkerių metų tęstinį biudžetą, Švedija sudaro trejų metų biudžetą ir serijas pratęsiamųjų grantų (dotacijų). Be to, kalendorinių metų pradžia ir pabaiga įvairiose šalyse taip pat gali būti skirtinga: JAV biudžetiniai metai prasideda

spalio 1 d. ir baigiasi rugsėjo 30 d., Japonijoje biudžetiniai metai prasideda balandžio 1 d. ir baigiasi kovo 31 d. Daugumos Europos šalių biudžetiniai metai kaip ir Lietuvoje – nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. Tačiau, perimdama Švedijos valstybės biudžeto sudarymo patirtį, Lietuva jau rengia ne tik vienerių, bet ir sustambintą trejų metų biudžetą.

Lietuvoje biudžeto projekto pateikimą svarstyti Seimui ir biudžeto proceso procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 130, 131 ir 132 straipsniai, Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros įstatymas bei LLietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo bei vykdymo bendrosios taisyklės.

Valstybės biudžeto procesas apima tokius etapus:

1. Biudžeto projekto sudarymas.

2. Biudžeto projekto svarstymas.

3. Biudžeto projekto priėmimas ir biudžeto patvirtinimas.

4. Biudžeto vykdymas ir kontrolė.

5. Atsiskaitymas už biudžeto vykdymą (3, p.70)3.2.1 BIUDŽETO PROJEKTO SUDARYMAS

Viena iš svarbiausių biudžetinio proceso stadijų yra biudžeto projekto sudarymas, nes jo metu numatomos pagrindinės valstybės politinio, ekonominio, socialinio vystymo kryptys, nustatoma biudžetinių lėšų apimtis ir asignavimai. Biudžeto projekte atsispindi valstybės biudžeto politika, todėl reiktų panagrinėti, kaip jis sudaromas.

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą oorganizuoja LR Vyriausybė. Biudžeto projektą rengia Finansų ministerija trejiems biudžetiniams metams remiantis strateginio planavimo principais, Biudžeto sandaros įstatymu, kitais įstatymais bei teisės aktais, Vyriausybės programa, valstybės ilgalaikės raidos strategija, strateginio planavimo principais, šalies ūkio plėtros makroekonominėmis prognozėmis, Europos Sąjungos paramos sstrateginiais dokumentais, ministerijų ir Vyriausybės įstaigų strateginiais veiklos planais ir Vyriausybės patvirtintais nacionalinio biudžeto prognozuojamais pagrindiniais rodikliais, taip pat valstybės biudžeto asignavimų valdytojų pateiktomis programomis ir programų sąmatų projektais (11).

Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte turi būti nurodyta (11):

1) bendra pajamų suma ir jų paskirstymas pagal pajamų rūšis;

2) įmokų į valstybės biudžetą (išskyrus Europos Sąjungos finansinės paramos lėšas), skiriamų specialiosioms programoms finansuoti, paskirstymas pagal asignavimų valdytojus;

3) bendra valstybės biudžeto asignavimų suma, jų paskirstymas pagal biudžetines įstaigas programoms įgyvendinti. Asignavimai skiriami išlaidoms, iš jų – darbo užmokesčiui, ir turtui įsigyti, išskyrus valstybės aukštąsias mokyklas, valstybės mokslinių tyrimų įstaigas, kurioms asignavimai išlaidoms skiriami neišskiriant iš jų darbo užmokesčio;

4) grynojo skolinimosi limitas;

5) biudžetiniais metais pasirašomų valstybės garantijų limitas;

6) savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų sumos, bbendrosios dotacijos kompensacijų sumos;

7) savivaldybių skolinimosi limitai;

8) gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), tenkanti visų savivaldybių biudžetams nuo įplaukų į nacionalinį biudžetą.

9) kiekvienos savivaldybės biudžeto mokestinių pajamų sumos;

10) lėšų suma valstybės biudžeto apyvartos lėšoms sudaryti ar papildyti;

11) bendros valstybės biudžeto asignavimų sumos paskirstymas pagal funkcinę klasifikaciją;

Realiai biudžeto projekto sudaryme dalyvauja beveik visi departamentai, ministerijos, valstybinės tarnybos, įstaigos, kurių veikla ar jų reguliuojamos sferos veikla gauna finansavimą (asignavimus) iš valstybės biudžeto. Jos pateikia savo išlaidų suvestinių sąmatų projektus. Metodiškai tai griežtai reguliuoja Finansų ministerija, kuri pateikia LR vvalstybės biudžetui sudaryti būtinų skaičiavimų formas, limitus, normatyvus, nustato sąmatų pateikimo ministerijai terminus. Remdamasi pateiktais išlaidų sąmatų projektais Finansų ministerija paruošia biudžeto projektą.

Valstybių biudžetų sudarymo metodai gali būti įvairūs. K. Levišauskaitė ir G. Rūškys (2003) nurodo šiuos dažniausiai naudojamus metodus:

 programinis – tikslinis. Nustatomas tikslas, ruošiamos plačios kompleksinės programos, numatomas jų finansavimas. Tai pažangiausias biudžeto sudarymo metodas, nuo 1960 m. naudojamas JAV.

 konjunktūrinis – neutralus. Jo esmė – stengiamasi išlaikyti asignavimų iš valstybės biudžeto proporcijas atitinkamai nacionalinių pajamų augimui. Šis metodas naudojamas Vokietijoje.

 programinės analizės ir apžvalgos. Numatoma kelios alternatyvios programos, siekiančios to paties tikslo, atliekama išsami analizė ir išrenkama tinkamiausia, kuri ir bus finansuojama iš valstybės biudžeto. Šis metodas taikomas Didžiojoje Britanijoje.3.2.2 BIUDŽETO PROJEKTO SVARSTYMAS IR BIUDŽETO PRIĖMIMAS

Sudarytą biudžeto projektą Finansų ministerija pateikia LR Vyriausybei. Ši jį apsvarsto ir atitinkamų metų valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą pateikia Seimui ne vėliau kaip prieš 75 kalendorines dienas iki biudžetinių metų pabaigos. Vyriausybė, prieš teikdama projektą Seimui, pateikia jį susipažinti Lietuvos savivaldybių asociacijai.

Seimas svarsto valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą atsižvelgdamas į Seimo komitetų pasiūlymus bei išvadas ir papildomus pranešimus Seimo statute nustatyta tvarka. Valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius Seimas tvirtina vieneriems biudžetiniams metams įįstatymu ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų iki biudžetinių metų pradžios (11).

Biudžeto svarstymas ir tvirtinimas įvairiose šalyse turi savo ypatybių. Dažniausiai įstatymų leidžiamiesiems organams valstybės biudžeto projektas teikiamas svarstyti tik po to, kai jį apsvarsto ir jam pritaria šalies vyriausybė. Biudžetų svarstymui įstatymų leidžiamoji valdžia turi naudoti veikiančius specialius komitetus, komisijas. Biudžetinių komitetų teisės nusakomos tos šalies teisiniais aktais (3, p.73).

Svarbus vaidmuo svarstant ir tvirtinant biudžetą tenka biudžetinei iniciatyvai – įstatymo leidžiamojo organo teisei daryti pakeitimus vyriausybės pateiktame biudžeto projekte. Daugumoje šalių ši iniciatyva yra labai susiaurinta ar iš viso nenumatyta, o Lietuvoje Seimui suteiktos teisės ne tik svarstyti, bet ir siūlyti valstybės biudžeto projekto pataisas. Seimas gali atmesti biudžeto projektą, jei jam nepritaria. Svarstydamas biudžeto projektą, Seimas gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Negalima mažinti įstatymų numatytų išlaidų, kol tie įstatymai nepakeisti.

Jei Seimas balsavimu patvirtina biudžeto projektą, jis tampa įstatymu. Pasirašius prezidentui, šis įstatymas įsigalioja ir turi būti vykdomas kaip ir kiti įstatymai.

Jeigu valstybės biudžetas laiku nepatvirtinamas, išlaidos metų pradžioje iki jo patvirtinimo negali viršyti 1/12 praėjusių metų biudžeto išlaidų. Šiuo atveju kiekvieno asignavimų valdytojo išlaidos kiekvieną mėnesį negali viršyti 1/12 praėjusių metų atitinkamo biudžeto šiam asignavimų valdytojui skirtų lėšų ir skiriamos tik tęstinei veiklai bbei įstatymams nustatytiems įsipareigojimams finansuoti (11).3.2.3 BIUDŽETO VYKDYMAS IR KONTROLĖ

Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Valstybės biudžeto kasos operacijų vykdymą organizuoja Finansų ministerija per Lietuvos Respublikos kredito įstaigas.

Biudžeto vykdymo etape išskiriamos dvi pagrindinės sritys: biudžeto pajamų vykdymas ir biudžeto išlaidų vykdymas.

Į konkrečių metų biudžetų pajamas įskaitomos tik tos gautos įmokos, kurių mokėjimų pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 d. Į konkrečių metų išlaidas (panaudotus asignavimus) įskaitomos perduotinos lėšos, kurių mokėjimo pavedimų įvykdymo pradžia nustatyta iki gruodžio 31 dienos įskaitytinai.

Mokestinių pajamų surinkimas į biudžetą vykdomas per valstybines mokesčių inspekcijas ir jų skyrius. Jeigu nevykdomas valstybės biudžetas, t. y. gaunama mažiau pajamų, negu buvo numatyta, ir nepakanka valstybės biudžeto apyvartos lėšų laikinam pajamų trūkumui padengti, kol bus nustatyta tvarka priimtas atitinkamas biudžeto įstatymo patikslinimas, programos finansuojamos Finansų ministerijos siūlymu Valstybės iždo įstatymo nustatyta tvarka.

Biudžeto išlaidų vykdymo pagrindas yra Finansų ministerijos patvirtinta išlaidų sąmata, paskirstyta ketvirčiais. Šioje sąmatoje nustatoma, kaip biudžeto pajamos bus paskirstomos per metus asignavimų valdytojams. Metams pasibaigus, asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų bei kitų subjektų disponuojamose sąskaitose esančios biudžeto lėšos, išskyrus nepanaudotus asignavimus specialiosioms programoms ir baigiamiems statybos objektams finansuoti, grąžinamos į atitinkamą biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos.

Valstybės biudžeto vykdymo kontrolę atlieka Valstybės kontrolė, savivaldybių

biudžetų vykdymo auditą atlieka savivaldybių kontrolieriai (savivaldybių kontrolierių tarnybos). Seimui teikiamoje Valstybės kontrolės išvadoje turi būti nurodyta, ar paskirti asignavimai panaudoti programose nustatytiems tikslams, ar asignavimai panaudoti galimu ekonomiškiausiu ir efektyviausiu būdu, ar naudojant asignavimus nepadaryta teisės aktų pažeidimų, taip pat kiek pasiekti programose nustatyti tikslai.

Biudžetiniams metams pasibaigus, Finansų ministerija paruošia valstybės biudžeto įvykdymo ataskaitą ir pateikia ją Vyriausybei. Vyriausybė ataskaitą išnagrinėja, priima atitinkamus sprendimus ir pateikia Seimui tvirtinti (11).

Dažnai valstybėse įstatymais būna nustatytas papildomas laikotarpis, vadinamas lengvatiniu terminu, kada aasignavimų valdytojai dar gali panaudoti pasibaigusiais biudžetiniais metais jiems skirtas lėšas iš biudžeto. Šis laikas valstybėse labai skiriasi: nuo kelių savaičių net iki kelių mėnesių. Lietuvoje lengvatinis periodas numatytas iki naujų biudžetinių metų sausio 10 d.

Kai Seimas apsvarsto ir patvirtina praėjusių metų biudžeto įvykdymo ataskaitą, užbaigiamas eilinis biudžeto ciklas. Lietuvoje jis trunka vidutiniškai 2 metus (3, p.74-75).4. LR NACIONALINIO BIUDŽETO PAJAMŲ IR IŠLAIDŲ ANALIZĖ

4.1 LR NACIONALINIO BIUDŽETO PAJAMŲ ANALIZĖ

LR nacionalinio biudžeto pajamas sudaro mokestinės, nemokestinės ir pajamos iš kapitalo.

4.1.1 lentelė

LR nacionalinio bbiudžeto pajamos 1996-2003 metais

Metai 1996 1997 1998 1999

tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT %

Pajamos 6720151 100,0 8237475 100,0 9377765 100,0 8983600 100,0

Mokestinės pajamos 6404079 95,3 7813696 94,9 8666290 92,4 8376071 93,2

Nemokestinės pajamos 314403 4,7 421524 5,1 704987 7,5 605203 6,7

Pajamos iš kapitalo 1669 0,0 2255 0,0 6488 0,1 2326 0,0

Metai 2000 2001 2002 2003

tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT %

Pajamos 8726643 100,0 9286890 100,0 10593677 100,0 11393359 100,0

Mokestinės pajamos 8033120 92,1 8104680 87,4 8990814 85,0 9723069 85,6

Nemokestinės pajamos 687521 7,9 1159713 12,5 1559331 14,7 1603176 14,1

Pajamos iš kapitalo 3001 0,0 11249 0,1 21766 0,2 33557 0,3

Šaltiniai: 1) Lietuvos statistikos metraštis 1998; 2) Lietuvos statistikos metraštis 2000;

3) Lietuvos statistikos metraštis 2003; 4) SStatistikos departamentas: www.std.lt

4.1.1 lentelėje pateikti duomenys apie LR valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamas 1996-2003 m. Pirmiausia panagrinėkime nacionalinio biudžeto pajamų kitimą. Nacionalinio biudžeto pajamų kitimas ir jų sudėtis pavaizduota 4.1.1 paveiksle.

4.1.1 pav. Valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamų sudėtis 1996-2003 m.

1996-1998 m. valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos augo, 1999 m. pastebimas pajamų sumažėjimas nuo 9377,765 mln. litų iki 8983,6 mln. litų. 2000 m. šalyje vis dar ryškus (lyginant su 1999 m.) biudžeto pajamų sumažėjimas iki 8726,643 mln. litų. Reikia pažymėti, jog pajamų sumažėjimui 1998–2000 m. laikotarpyje didelę įtaką turėjo 1998 m. Rusijos ekonominė krizė, į kurią Lietuvos ūkis sureagavo jautriausiai iš Baltijos kraštų.

2001-2003 m. vėl pastebimas valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamų didėjimas. 2002 m. sėkmingam biudžeto surinkimui neabejotinos įtakos turėjo kkylanti Lietuvos ekonomika, kuri stiprėjo nepaisant vidaus ir išorės stresų. Palyginus su 2001 m. pajamų buvo surinkta 1306,787 mln. litų daugiau. 2003 m. surenkamas didžiausias pajamų kiekis – 11393,359 mln. litų, t. y. 799,682 mln. litų daugiau nei 2002 m.

Kaip matome didžiausią valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamų dalį sudaro mokestinės pajamos, kurios 1996-2003 m. laikotarpiu svyruoja nuo 85,0% iki 95,3% visų pajamų. O nemokestinės pajamos sudaro nuo 4,7% iki 14,7% visų pajamų. Mažiausia pajamų dalį sudaro pajamos iš kapitalo – ttik iki 0,3%, dėl tokios mažos šių pajamų dalies 1 paveiksle pavaizduotame grafike jų net nesimato.

Pastebima ir nemokestinių pajamų didėjimo tendencija. 1996-2003 m. laikotarpiu jos kasmet vis didėjo, išskyrus 1999 m., kai lyginant su praėjusiais metais nemokestinės pajamos sumažėjo nuo 704,987 mln. litų iki 605,203 mln. Lt, t. y. 99,784 mln. litų. Lyginant 1996 ir 2003 m. nemokestinių pajamų dalį bendrose LR valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamose matomas labai ryškus jų padidėjimas nuo 314,403 mln. litų iki 1603,176 mln. litų, t. y. net 1288,773 mln. litų.

Nors pajamos iš kapitalo ir sudaro labai mažą LR valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamų dalį, tačiau jų didėjimo tendencija 1996-2003 m. taip pat pastebima. Kaip ir nemokestinės pajamos pajamos iš kapitalo taip pat 1999 m. sumžėjo nuo 6,488 mln. litų iki 2,326 mln. litų. Tačiau šis sumažėjimas yra jau gana ryškus.

Didžiausią pajamų dalį sudaro mokestinės pajamos, todėl šias pajamas panagrinėsime smulkiau.

4.1.2 lentelėje pateikiamos nacionalinio biudžeto mokestinės pajamos – tai pajamų, pelno mokesčiai, turto, vidaus prekių ir paslaugų mokesčiai bei tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai.

4.1.2 paveiksle matome, jog didžiausią nacionalinio biudžeto mokestinių pajamų dalį sudaro gyventojų pajamų, pelno mokesčiai, akcizai bei pridėtinės vertės mokestis (PVM). Taigi jiems skirsime pagrindinį dėmesį analizuodami mokestinių pajamų kitimą.

1996 mmetais mokestinių pajamų buvo surinkta m.ažiausiai lyginant su 1997-2004 metais. Reikėtų išskirti dvi pagrindines blogo mokesčių surinkimo į biudžetą priežastis – tai pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų galiojimo laiko pratęsimas bei vengimas mokėti mokesčius ir valstybinių institucijų nesugebėjimas jų išieškoti. Buvo plačiai kalbama apie dvigubą buhalteriją, neoficialius atlyginimus, kontrabandą. Visa tai – šešėlinė ekonomika, kurios mastą įvertinti nėra taip paprasta.

4.1.2 lentelė

LR nacionalinio biudžeto mokestinės pajamos 1996–2004* metais

Metai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004*

tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt tūkst. Lt

Gyventojų pajamų mokestis 2086573 1957016 2421738 2576394 2504272 2511614 2547296 2666073 2366962

Pelno mokestis 586858 620905 580234 360828 311681 259216 307703 784884 967943

Pridėtinės vertės mokestis 2279536 3347782 3612132 3466514 3419412 3511812 3809678 3822994 3302169

Akcizai 835978 1165048 1340183 1318359 1209583 1295349 1706200 1765158 1484498

Turto mokesčiai 177430 216857 235014 246606 258503 284410 328274 146362 205331

Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai 214489 270796 245423 192611 142930 133831 132481 146362 119298

Kiti mokesčiai 223215 235292 231566 214759 186739 3610 3916 391236 652993

• pateikiami 2004 metų sausio – spalio mėnesių duomenys.

• Šaltiniai: 1) Lietuvos statistikos metraštis 1998; 2) Lietuvos statistikos metraštis 2000;

3) Lietuvos statistikos metraštis 2003; 4) Lietuvos Respublikos Finansų Ministerija: www.finmin.lt

4.1.2 pav. Nacionalinio biudžeto mokestinių pajamų struktūra 1996-2004* m.

1997 – 1998 metais mokestinių pajamų surinkta žymiai daugiau nei 1996 metais. Daugiau pajamų surinkta iš pelno mokesčio, PVM ir iš akcizų. Tik gyventojų pajamų mokesčio surinkta mažiau. Šį sėkmingą nacionalinio biudžeto pajamų surinkimą įtakojo sugriežtinta Vyriausybės mokesčių surinkimo politika.

Mokestinių pajamų surinkimas sumažėjo 1999 metais. Nors gyventojų pajamų mokesčio surinkta 154,7 mln. litų daugiau, tačiau net 37,8 % mažiau gauta pajamų iš pelno mokesčio. Taip pat sumažėjo pajamų surinkimas iš PVM ir akcizų. Tokiam ssurenkamų pajamų į valstybės ir savivaldybių biudžetus sumažėjimui įtakos turėjo Rusijos 1998 metų ekonominė krizė.

2000 metais 47,1 mln. litų sumažėjo PVM surinkimas. Akcizų taip pat surinkta žymiai mažiau – tik 1209,6 mln. litų, nors 1999 metais jų buvo surinkta 1318,4 mln. litų. Pajamų iš gyventojų pajamų ir pelno mokesčių taip pat gauta mažiau. Lyginant su praėjusiais metais gyventojų pajamų mokesčio surinkta 2,8 % mažiau, o pelno mokesčio – net 13,6 % mažiau. Tam įtakos turėjo sumažėję viešieji pirkimai, prekių ir paslaugų pardavimas vidaus rinkoje, o taip pat ir augantis nedarbas, kadangi sumažėjo gyventojų perkamoji galia ir namų ūkių vartojimas. Be to vis dar buvo jaučiami Rusijos ekonominės krizės padariniai.

2001 metais mokestinių pajamų buvo surinkta panašiai kaip ir 2000 metais. Surinkta šiek tiek daugiau mokesčių iš akcizų, PVM ir gyventojų pajamų mokesčio, tačiau surenkamos pajamos iš pelno mokesčio sumažėjo apie 16,8 %. Pagrindinio mokesčio – PVM – surinkimą sąlygojo 2000 metų pabaigoje prasidėjusios grąžinamo PVM už eksportuotą produkciją užskaitos, neleidžiančios refinansuoti gražinimą PVM, bei sulėtėjęs galutinio vartojimo išlaidų augimas. Ekonomikos atsigavimas sumažino prekių atsargų didėjimo tempus ir tai lėmė nedidelius PVM augimo tempus.

2002 metais biudžeto pajamų surinkimas pagerėjo. Tam neabejotinos įtakos turėjo auganti Lietuvos ekonomika. Didžiausios biudžeto įplaukos

gautos iš PVM. 2002 m. jo surinkta 346,3 mln. Lt daugiau nei 2001 m. Sėkmingam jo surinkimui įtakos turėjo skirtingi PVM apmokestinamų prekių pirkimo vidaus rinkoje ir pardavimo apimčių augimo tempai. PVM lėtas augimas iš dalies sietinas su kainų mažėjimu, kurį sukėlė lito kurso pakilimas euro, o vėliau ir dolerio atžvilgiu ir su tuo susiję defliacijos procesai. 2002 m. 31,7 % daugia.u pajamų gauta ir iš akcizų. Tai aiškinama tuo, jog 2002 m. liepą įsigaliojo Akcizų įstatymas, kuriuo akcizo objektų sskaičius buvo sumažintas nuo buvusių 11 iki 3, akcizu apmokestinant tik alkoholio, naftos ir tabako prekes. Nuo 2002 01 01 įsigaliojęs naujasis Pelno mokesčio įstatymas pakoregavo šio mokesčio įplaukas į nacionalinį biudžetą – gauta 18,7 % daugiau nei praėjusiais metais. Gyventojų pajamų mokesčio surinkta 35,7 mln. litų daugiau. Tam įtakos turėjo 1,2 procentinio punkto per metus sumažėjęs nedarbas bei 5,6 procentais padidėjęs vidutinis darbo užmokestis.

2003 metais biudžeto mokestinių pajamų surinkimui įtakos turėjo auganti ekonomika ir pagerėjęs pajamų surinkimas. Pajamų iiš akcizų surinkta 59 mln. litų daugiau negu 2001 metais. Toks pajamų iš akcizų padidėjimas aiškinamas tuo, jog žymiai daugiau buvo surinkta akcizo už alkoholinius gėrimus. Daugiau surinkta ir gyventojų pajamų mokesčio lyginant su 2002 metais. Vienais iš svarbiausių veiksnių, tturėjusių įtakos sėkmingam gyventojų pajamų mokesčio surinkimui, buvo nedarbo lygio sumažėjimas ir darbo užmokesčio augimas. Net 784,9 mln. litų pajamų gauta iš pelno mokesčio (2002 metais surinkta 307,7 mln. litų). Tai nulėmė teigiama mokesčių reformos įtaka (panaikintas nulinis tarifas apmokestinant investicijas ir nuo 24 iki 15 % sumažintas pagrindinis tarifas) ir tiesioginių užsienio investicijų augimas. Pajamos iš PVM lyginant su 2002 m. padidėjo 0,3 %. Tai galima sieti su tuo, jog taikant nulinį tarifą išaugo apmokestinamų prekių ir paslaugų pardavimo apimtys, o taip pat padidėjo investicinių prekių importas.

Per 2004 metų sausio – spalio mėnesius net 23,3 % daugiau surinkta pelno mokesčio lyginant su 2003 metais. Tačiau PVM, gyventojų pajamų mokesčio ir akcizų kol kas surinkta mažiau nei praėjusiais metais. Sėkmingą ppelno mokesčio surinkimą lėmė tai, kad įmonės, iki 2002 metų pradžios pasinaudojusios galiojusiomis investicijų apmokestinimo lengvatomis, 2003 m. mokėdamos avansinį pelno mokestį pagal 2001 m. apmokestinamojo pelno sumą dar turėjo mažesnę apmokestinamą bazę, todėl 2003 m. šio mokesčio buvo surinkta mažiau nei šiemet, kai jau nebuvo naudojamasi investicijų apmokestinimo lengvatomis. Didžiausią įtaką surenkant PVM pajamas turėjo tai, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. pasikeitė pridėtinės vertės mokesčio už įvežamas prekes iš ES mokėjimo tvarka. Nuo šių metų gegužės 1 dd. įsivežant prekes iš kitų ES šalių narių nebereikia mokėti importo PVM – Lietuvos PVM mokėtojas, įsigijęs prekių iš kitų ES šalių narių, turi pats apskaičiuoti ir sumokėti PVM šalies viduje. Gyventojų pajamų mokesčio pajamoms įtakos turėjo padidėjęs gyventojų užimtumas ir vidutinis darbo užmokestis.4.2. LR NACIONALINIO BIUDŽETO IŠLAIDŲ ANALIZĖ

Nacionalinio biudžeto pajamos naudojamos šioms pagrindinėms valstybės funkcijoms finansuoti: ekonominei, socialinei, kitoms valstybės funkcijoms. Panagrinėsime bendrą išlaidų pasiskirstymą. Šių išlaidų pasiskirstymą 1996-2003 m. matome 4.2.1 lentelėje.

4.2.1 lentelė

LR nacionalinio biudžeto išlaidos 1996-2003 metais

Metai 1996 1997 1998 1999

tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT %

Išlaidos 7510191 100,0 8612429 100,0 9915567 100,0 9108723 100,0

Ekonomikai 1525205 20,3 1686396 19,6 1608517 16,2 1115847 12,3

Socialinei sferai 3821972 50,9 4033068 46,8 4890476 49,3 4769066 52,4

Kitoms valstybės funkcijoms 2163014 28,8 2892965 33,6 3416574 34,5 3223810 35,4

Metai 2000 2001 2002 2003

tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT %

Išlaidos 9468035 100,0 9987709 100,0 11673098 100,0 12489693 100,0

Ekonomikai 1147822 12,1 1164005 11,7 2145663 18,4 2535537 20,3

Socialinei sferai 4807570 50,8 5006145 50,1 5336632 45,7 5613582 44,9

Kitoms valstybės funkcijoms 3512643 37,1 3817559 38,2 4190803 35,9 4340573 34,8

Šaltiniai: 1) Lietuvos statistikos metraštis 1998; 2) Lietuvos statistikos metraštis 2000;

3) Lietuvos statistikos metraštis 2003; 4) Statistikos departamentas: www.std.lt

Kaip matome 4.2.1 paveiksle išlaidų sumažėjimas taip pat kaip ir pajamų ryškus 1999 ir 2000 m., o nuo 2000 m. iki dabar jos didėja. Valstybės biudžeto išlaidos mažėjo dėl pakeistos savivaldybių biudžeto formavimo tvarkos, o ne dėl valstybės išlaidų mažėjimo.

4.2.1 pav. Nacionalinio biudžeto išlaidų sudėtis 1996-2003 m.

Ekonomikos srities išlaidos lyginant su prieš tai esančiais metais, 1999 m. sumažėjo net 30,6 %, 2000 m. jau padidėjo 2,9 %, 2001 m. padidėjo 1,4 %. 2002 m. pastebimas laba ryškus ekonomikos srities išlaidų padidėjimas, jos išaugo net 884,3 %, o 2003 m. išaugo 18,2 %. Socialinės sferos išlaidų kitimas ne toks didelis: 1999 m. jos sumažėjo 2,5 %, 2000 m. padidėjo 0,8 %, 2001 m. išaugo 5,4 %, 2002 m. padidėjo 6,6 % ir 2003 m. išaugo 5,2 %. Kitų valstybės funkcijų išlaidos 1999 m. sumažėjo 5,64 %, 2000 m. padidėjo 8,95 %, 2001 m. taip pat padidėjo 5,43 %, 2002 m. išaugo 13,16 %, o 2003 m. padidėjo 3,6 %.

Kadangi 2003 m. – lemiami Lietuvos euroatlantinės integracijos metai, formuojant 2003 m. biudžetą ypatingas dėmesys skirtas pasiruošimo narystei ES ir NATO darbams finansuoti. Pasiruošimo narystei ES programai finansuoti papildomai buvo numatyta 261 mln. litų, iš jų 160 mln. litų – investicijoms.

Smulkesnis išlaidų pasiskirstymas 1996-2002 m. pateiktas 4.2.2 lentelėje.

Išlaidas ekonomikai sudaro įvairios investicinės išlaidos į infrastruktūrą (kelių tiesimas, statybos), infrastruktūros išlaikymas (butų ir komunalinis ūkis, kuro, energijos tiekimas), subsidijos (žemės ūkiui ir pan.) bei kitos su ekonomine veikla susijusios išlaidos. Kai kurie autoriai teigia, jog išlaidos ekonomikai yra labiausiai susijusios su bendruoju nacionaliniu produktu, nes investicijos į infrastruktūrą smarkiai priklauso nuo nacionalinių pajamų.

Ekonomikos poreikiams 1996 – 2001 m. buvo panaudota vis mažesnė visų nacionalinio biudžeto išlaidų dalis: nuo 20,3 % 1996 metais – iki 11,8 % 22001-aisiais. Šį mažėjimą galima būtų paaiškinti politiniais veiksniais bei reformomis, aktyvia privatizacija (pvz., 1998 m. parduota AB „Lietuvos Telekomas“) bei mažesniu kišimusi į šalies ekonominį gyvenimą. Tačiau 2002 m. išlaidos ekonomikai procentais gerokai pakilo ir siekė 18,4 % visų išlaidų. Pagrindinė šio didėjimo priežastis – išlaidos Specialiosios kelių priežiūros ir plėtros programos vykdymui. 2002 m. tam buvo skirta daugiau nei 720 mln. litų.

4.2.2 lentelė

LR nacionalinio biudžeto išlaidos 1996-2002 metais

Metai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002

tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt % tūkst. Lt %

Išlaidos 7510191 100,0 8612429 100,0 9915567 100,0 9108723 100,0 9468035 100,0 9987709 100,0 11673098 100,0

Ekonomikai 1525205 20,3 1686396 19,6. 1608517 16,2 1115847 12,3 1147822 12,1 1164005 11,8 2145663 18,4

Butų ir komunalinis ūkis 352984 4,7 395504 4,6 482648 4,9 273762 3,0 231974 2,5 215158 2,2 268906 2,3

Kuro ir energijos tiekimas 296699 4,0 224779 2,6 129225 1,3 90797 1,0 86319 0,9 87937 0,9 115324 1,0

Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė ir veterinarija 631695 8,4 696407 8,1 658852 6,6 469908 5,2 589580 6,2 589319 6,0 664562 5,7

Mineralinių išteklių gavyba (išskyrus kurą), pramonė ir statyba 31401 0,4 92871 1,1 82531 0,8 38920 0,4 47058 0,5 69466 0,7 98146 0,8

Transportas ir ryšiai 168170 2,2 217497 2,5 177262 1,8 166265 1,8 127434 1,3 130064 1,3 895518 7,7

Kita ekonominė veikla 44256 0,6 59338 0,7 77999 0,8 76195 0,8 65457 0,7 72061 0,7 103208 0,9

Socialinei sferai 3821972 50,9 4033068 46,8 4890476 49,3 4769066 52,4 4807570 50,8 5006145 50,7 5336632 45,7

Švietimas 1712880 22,8 2206077 25,6 2749894 27,7 2787578 30,6 2704121 28,6 2949302 29,9 3169133 27,1

Sveikatos priežiūra 1072669 14,3 656434 7,6 658424 6,6 562157 6,2 607088 6,4 592142 6,0 624868 5,4

Socialinė apsauga, globa ir rūpyba 746299 9,9 792272 9,2 990479 10,0 1023648 11,2 1116316 11,8 1081832 11,0 1108851 9,5

Sveikatingumas (sportas), rekreacija, kultūra 290124 3,9 378285 4,4 491679 5,0 395683 4,3 380045 4,0 382870 3,9 433781 3,7

Kitoms valstybės funkcijoms 2163014 28,8 2892965 33,6 3416574 34,5 3223810 35,4 3512643 37,1 3817559 38,2 4190803 35,9

Bendrosios valstybės paslaugos 553189 7,4 723053 8,4 867200 8,7 760955 8,4 736498 7,8 817161 8,2 908506 7,8

Krašto apsauga 177805 2,4 325602 3,8 446555 4,5 494274 5,4 611391 6,5 700331 7,0 846945 7,3

Viešoji tvarka ir visuomenės apsauga 829744 11,0 1062543 12,3 1222739 12,3 973069 10,7 932568 9,8 966390 9,7 1027906 8,8

Išlaidos, nepriskirtos pagrindinių funkcijų grupėms 602276 8,0 781767 9,1 880080 8,9 995512 10,9 1232186 13,0 1333677 13,4 1407446 12,1

(palygintos su visa išlaidų suma)

Šaltiniai: 1) Lietuvos statistikos metraštis 1998; 2) Lietuvos statistikos metraštis 2000;

3) Lietuvos statistikos metraštis 2003

Pagrindines išlaidų ekonomikai tendencijas nusako išlaidos žemės ūkiui, mat beveik visais metais (išskyrus 2002-uosius) iš visų išlaidų ekonomikai sričių jos sudarė didžiausią nacionalinio biudžeto išlaidų dalį. Kaip matome 4.2.2 pav., išlaidos žemės ūkiui, miškininkystei, žuvininkystei ir veterinarijai beveik kiekvienais metais sudarė vis mažesnę visų nacionalinio biudžeto išlaidų dalį: nuo 8,4 %

1996 metais šios išlaidos kiekvienais metais mažėjo ir 1999 m. tesudarė 5,2 % nacionalinio biudžeto išlaidų, 2000-aisiais sudarė 1 % didesnę išlaidų dalį, o 2002 -2003 m. vėl sumažėjo.

4.2.2 pav. Nacionalinio biudžeto išlaidos ekonomikai 1996-2002 m.

Skirstant žemės ūkiui skirtas lėšas, prioritetas per visą analizuojamą laikotarpį buvo teikiamas nacionalinės žemės ūkio plėtros programai finansuoti, tačiau šiam tikslui skirtų lėšų dalis 1998-2000 m. gerokai padidėjusi, 2001-2002 m. mažėjo (2002 m. bendra lėšų suma buvo 24,1 % mažesnė negu 1998 m.). Išlaidos žemės ūūkiui, miškininkystei ir žuvininkystei – dažna diskusijų tema, tačiau reiktų pastebėti, kad šių išlaidų didinimas reikštų diskriminaciją kitiems ekonomikos sektoriams.

Išlaidos transportui ir ryšiams, 1996–2001 m. sudariusios nuo 1,3 iki 2,5 % bendros nacionalinio biudžeto išlaidų struktūros, 2002 m. šoktelėjo iki 7,7 proc. – tai galima paaiškinti jau minėtu Kelių priežiūros ir plėtros programų finansavimu.

Išlaidos butų ir komunaliniam ūkiui turėjo tendenciją mažėti, t.y. procentinė išlaidų dalis nacionaliniame biudžete 1996-1998 metais sudarė 4,6-4,9 %, o 2001 ir 2002 m. – tik 2,2 iir 2,3 %. Šių išlaidų lygio mažėjimas reiškia silpnėjantį valstybės vaidmenį tvarkant privačią nuosavybę.

Taip pat sumažėjo kuro ir energijos tiekimo išlaidos: 1996 m. jos sudarė 4 % nuo nacionalinio biudžeto išlaidų, 2002 metais – 1 %.

Išlaidos socialinei sferai visada turi pprioritetą ir sudaro maždaug pusę nacionalinio biudžeto išlaidų (žr. 4.2.3 pav.). Čia pr.iskiriamas švietimo, socialinės apsaugos, globos ir rūpybos, sveikatos priežiūros ir sveikatingumo, rekreacijos ir kultūros įstaigų finansavimas. Reikėtų pabrėžti, kad LR nacionalinis biudžetas yra socialiai orientuotas.

4.2.3 pav. Nacionalinio biudžeto išlaidos socialinei sferai 1996-2002 m.

Išlaidos švietimui sudaro didžiausią dalį ne tik tarp išlaidų socialinei sferai, bet ir tarp visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Valstybės išlaidos švietimui nuolat didėjo: 1996 m. jos sudarė 1712,88 mln. litų, o 2002-aisiais – 3169,13 mln. litų. Procentais nuo nacionalinio biudžeto šios išlaidos didžiausią dalį sudarė 1999 m. (30,6 %) – tai paaiškintina nacionalinio biudžeto pajamų, o tuo pačiu ir išlaidų sumažėjimu dėl Rusijos finansų krizės. 2000-2002 m. išlaidos švietimui sudaro mažesnę procentinę nacionalinio biudžeto dalį, nes ddidėjo ne taip sparčiai kaip bendros nacionalinio biudžeto išlaidos. Dėmesio švietimo, profesinio mokymo ir aukštojo mokslo sektoriaus plėtrai didinimas – vienas iš Lietuvos ūkio plėtros strategijos tikslų.

Nagrinėjamu laikotarpiu ženkliai sumažėjo sveikatos priežiūros išlaidų dalis nacionaliniame biudžete: nuo 14,3 % (1072,67 mln. litų) 1996 m. iki 5,4 % (624,87 mln. litų) 2002 m. Taigi vis mažėja valstybės, o didėja privataus sektoriaus vaidmuo šioje srityje.

Išlaidos socialinei apsaugai, globai ir rūpybai 1996 – 2002 m. išaugo nuo 745,3 mln. litų iki 1108,85 mln. llitų, tačiau procentinė dalis nuo nacionalinio biudžeto išlaidų kito nevienodai, didžiausią išlaidų dalį (11,8 %) jos sudarė 2000 m.

Nacionalinio biudžeto dalis, skiriama sveikatingumui (sportui), rekreacijai ir kultūrai nagrinėjamais metais išliko ganėtinai pastovi, pabrėžtini tik 1998 m., kai šios išlaidos sudarė didžiausią dalį – 5 %.

Prie kitų valstybės išlaidų priskiriamos išlaidos bendrosioms valstybės paslaugoms, krašto apsaugai, viešajai tvarkai bei visuomenės apsaugai palaikyti bei niekur kitur neminėtos išlaidos.

4.2.4 pav. Nacionalinio biudžeto išlaidos kitoms valstybės funkcijoms 1996-2002 m.

Išlaidos bendrosioms valstybės paslaugoms per nagrinėjamą laikotarpį padidėjo nuo 553,19 mln. litų 1996 metais iki 908,51 mln. litų 2002 m. (žr. 4.2.4 pav.). Procentinė dalis nacionaliniame biudžete svyravo nuo 7,4 % iki 8,7 %. Šios išlaidos skirtos valstybės valdymo aparatui išlaikyti – valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, biuro reikmenims, atsiskaitymams už komunalines paslaugas ir pan. Augant BVP turėtų didėti ir šios išlaidos, nes atsiranda vis daugiau santykių tarp namų ūkių ir svarbu palaikyti tvarką, užtikrinti privačių susitarimų vykdymą, prižiūrėti konkurenciją rinkose.

Išlaidos krašto apsaugai kiekvienais metais didėjo: nuo 2,4 % nuo nacionalinio biudžeto išlaidų (arba 177,8 mln. litų) 1996 m. iki 7,3 % ( 846,95 mln. litų) 2002-aisiais. Nuolatinis ir ženklus šių išlaidų didinimas liudija apie išskirtinį dėmesį šiai funkcijai ir yra sietinas su Lietuvos siekiu įstoti į NNATO (Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją). 2002 m. šių išlaidų augimo tempas sulėtėjo ir ateityje turėtų išlikti maždaug toks pats, nes įstojusi į NATO Lietuva įsipareigojo krašto apsaugai skirti 2% nuo BVP.

Išlaidų viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai dalis nacionaliniame biudžete iki 1997-1998 m. didėjo, o vėliau pradėjo mažėti ir 2002 m. sudarė tik 8,81 % visų išlaidų. Galima teigti, kad ši funkcija nėra prioritetinė, nors viena svarbiausių valstybės funkcijų – jos piliečių laisvės saugojimas nuo bendrapiliečių ir tvarkos palaikymas.

4.3 LR NACIONALINIO BIUDŽETO DEFICITO ANALIZĖ

Nacionalinio biudžeto perteklius ar deficitas priklauso nuo gaunamų pajamų ir išleidžiamų išlaidų ar vyriausybės vykdomos politikos šalies ekonomikai reguliuoti. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas yra deficitinis, o jei išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas yra perteklinis.

4.3.1 lentelė

LR nacionalinio biudžeto pajamos ir išlaidos 1996-2003 m. palygintos su BVP

Metai 1996 1997 1998 1999

tūkst.LT % tūks.t.LT % tūkst.LT % tūkst.LT %

Pajamos 6720151 21,3 8237475 21,5 9377765 21,8 8983600 21,1

Išlaidos 7510191 23,8 8612429 22,5 9915567 23,1 9108723 21,4

Perteklius / deficitas (+/ -) -790040 -2,5 -374954 -1,0 -537802 -1,3 -125123 -0,3

Metai 2000 2001 2002 2003

tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT % tūkst.LT %

Pajamos 8723642 19 9275641 19 10571911 21 11359802 20

Išlaidos 9468035 21 9987709 21 11673098 23 12489693 22

Perteklius / deficitas (+/ -) -744393 -1,6 -712068 -1,5 -1101187 -2,1 -1129891 -2

Šaltiniai: 1) Lietuvos statistikos metraštis 1998; 2) Lietuvos statistikos metraštis 2000;

3) Lietuvos statistikos metraštis 2003; 4) Statistikos departamentas: www.std.lt

Kad aiškiau matytumėme biudžeto pokyčius nagrinėjamais metais, duomenis pavaizduosime grafiškai.

4.3.1 pav. Nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų palyginimas 1996-2003 m.

4.3.1 paveiksle matome, jog 1996-1998 m. laikotarpyje LR biudžeto pajamos ir išlaidos didėjo ir ypač iišaugo 1998 m. 1999 m. ir pajamos, ir išlaidos žymiai sumažėjo. 1999m. lyginant su 1998m. surenkamų pajamų į biudžetą sumažėjo 4,2 % (8983600 / 9377765 * 100 – 100 = 4,2 %), o išlaidų 8,1 %. 2000 m. pajamos, palyginus su 1999 m., sumažėjo 2,9 %, tuo tarpu išlaidos padidėjo 3,9 %. Taigi, 2000 m. lyginant su 1998 m. pajamos dar labiau sumažėjo nei 1999 m., o išlaidos lyginant su 1999 m. išaugo, t.y. padidėjo biudžeto deficitas. Svarbiausia biudžeto deficito priežastis yra netobulas mokesčių administravimas, tačiau jau buvo minėta, kad pajamų sumažėjimui 1998–2000m. laikotarpyje didelę įtaką turėjo 1998m. Rusijos ekonominė krizė.

Nagrinėjant 2001-2003 m. laikotarpį pastebime, kad 2001 m. surenkamų pajamų suma palyginus su prieš tai buvusiais metais vėl padidėjo 6,3 %, o išlaidos taip pat padidėjo 4,2 %. 2002 m. pajamos išaugo net 13,9 %, o išlaidos 18,2 %. 2003 pajamos padidėjo 4,92 %, o išlaidos 4,91 %.

4.3.2 pav. Nacionalinio biudžeto deficitas 1996-2003 m.

Kaip matome 4.3.2 paveiksle 1998-2003 m. laikotarpiu vyravo LR biudžeto deficitas. Taip pat nesunku pastebėti, kad šiuo laikotarpiu nėra tendencingo biudžeto deficito mažėjimo ar didėjimo, vienas metais jis padidėja, kitais vėl sumažėja. 1996 m. biudžeto deficitas yra didžiausias – 2,5

%, o mažiausias 1999 m. – tik 0,3 %. Ryškus 2000 m. biudžeto deficito padidėjimas lyginant su 1999 m.. 2000 m. biudžeto deficitas išaugo net 1,3 %. Kaip jau minėjome toks ryškus biudžeto deficito padidėjimas yra siejamas su 1998 m. Rusijos ekonomine krize. 2003 metų biudžeto deficitas siekia 2 %. Kaip jau buvo minėta manoma, kad biudžeto deficito, dengiamo iš valstybės skolos, padėtis yra kontroliuojama, jei biudžeto deficitas yra nedidesnis kaip 3–4 % nuo BVP. Europos Sąjungos šalims ir pretendentėms ppagal Mastrichto sutartyje nustatytus finansinio stabilumo kriterijus biudžeto deficitas negali viršyti 3 % nuo BVP. Taigi matome, kad Lietuva neviršija ES nustatyto finansinio stabilumo kriterijaus.4.4 2005 METŲ LR BIUDŽETO PROJEKTAS

2004 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus pasirašė 2005 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Jame numatytos apie 2 mlrd. litų didesnės nei šiemet biudžeto pajamos ir asignavimai bei ypatingas dėmesys socialiai jautrių sričių finansavimui. Įstatymą Seimas priėmė lapkričio 9 d. Vienas išskirtinių jo bruožų &– biudžetas viešai pateiktas, apsvarstytas ir priimtas per septynias savaites.

2005 m. valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatyta, kad nacionalinio biudžeto pajamos su Europos Sąjungos lėšomis kitąmet sieks 15653,7 mln. litų, arba 23,7 % BVP, asignavimai (įskaitant dotacijas iir kompensacijas savivaldybių biudžetams) – 17463,3 mln. litų, t.y. 2062 mln. litų didesni nei šiemet. Valstybės biudžeto pajamos kartu su Europos Sąjungos lėšomis 2005 metais sudarys 13850 mln. litų, arba 1925 mln. litų daugiau negu 2004 metais, prognozuojami asignavimai bus 1907 mln. litų didesni nei šiemet ir sieks 15660,0 mln. litų. Projekte numatyti 2676 mln. litų ES lėšų į Lietuvos biudžetą ir 766 mln. litų Lietuvos įmokų į ES biudžetą.

Esminiai biudžeto pokyčiai susiję su Lietuvos naryste ES, tai matyti iš intensyvesnio piniginių srautų judėjimo. Projekte numatyti 2676 mln. litų ES lėšų į Lietuvos biudžetą ir 766 mln. litų Lietuvos įmokų į ES biudžetą. Konsoliduoti abiejų biudžetų srautai sukuria realias prielaidas užtikrinti efektyvų ES paramos panaudojimą, taip pat galimybę daugiau lėšų sskirti valstybės investicijoms.

Iš viso švietimui, įskaitant aukštąsias mokyklas, biudžete numatoma 1,418 mlrd. litų, arba 139,2 mln. litų (10,9 %) daugiau nei šiais metais.

Sveikatos apsaugai iš biudžeto skirta 957 mln. litų, arba 148 mln. litų (18,6 %) daugiau nei 2004 metais, socialinei apsaugai – 1,088 mlrd. litų, arba 160,3 mln. litų (17,3 %) daugiau, žemės ūkiui – 1,832 mlrd. litų, arba 416 mln. litų (29,4 %) daugiau.

Kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę skirta 85 mln. litų, t.y. 2,5 karto arba 50 mln. llitų daugiau negu buvo patvirtinta 2004 m. biudžete. Kompensacijoms už nekilnojamąjį turtą skirta dvigubai didesnė suma nei patvirtinta šių metų biudžete – iš viso 50 mln. litų, gyventojų rubliniams indėliams atkurti – 105 mln. litų.

41 mln. litų skiriama paremti šeimas, mokant po 50 litų vaikui nuo 3 iki 7 metų. Siekiant kompensuoti sauskelnių pabrangimą dėl 18 % pridėtinės vertės mokesčio, paskiriama 10 mln. litų nuo 750 iki 1 tūkst. litų padidinti išmoką gimus vaikui, o 10 mln. litų skirta mokėti pensijas motinoms, užauginusioms 7 ir daugiau vaikų, dar beveik 39 mln. litų – šalpos išmokoms ir privalomojo socialinio draudimo valstybės lėšomis išlaidoms.

Biudžete numatyti asignavimai padidintoms biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų algoms mokėti (beveik 110 mln. litų), kolegijų pedagogų darbo užmokesčiui sulyginti su universitetų atitinkamos kvalifikacijos dėstytojų darbo užmokesčiu (7,6 mln. litų), etatiniam pedagogų darbo apmokėjimui, kuris bus įvestas nuo 2005 metų rugsėjo 1 dienos (24,3 mln. litų).

Daugiau nei puse milijardo litų didesnės nei šiemet kitąmet planuojamos valstybės kapitalo investicijos – iš viso iš valstybės biudžeto skiriama 2297 mln. litų.4.5 BIUDŽETINĖS POLITIKOS KRYPTYS BEI ANALIZĖS APIBENDRINIMAS

Šiuo metu Lietuvoje vykdoma griežta biudžetinė politika suteikia galimybę mažinti fiskalinį deficitą, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto, didina ekonomikos atsparumą. Taip Lietuva gali vykdyti Ekonominės ir ppinigų sąjungos reikalavimus. Jau ne kartą minėta, kad deficito dydis derinamas su Mastrichto sutartyje nustatytais kriterijais ir ES vykdoma politika.

Per 10 metų Lietuvoje dėl biudžeto deficito susidarė beveik 30 procentų nuo BVP bendra valstybės skola. Toks skolos lygis nėra didelis pagal išsivysčiusių šalių standartus, tačiau skolą būtina griežtai kontroliuoti, kad nebūtų peržengta riba, kelianti grėsmę stabiliai ekonomikos plėtrai.

Pagrindiniai mokesčių tarifai Lietuvoje, palyginus su išsivysčiusiomis šalimis, yra gana vidutiniški, nuosaikūs, tačiau bendroji mokesčių našta (valstybės pajamų santykis su BVP) ryškiai mažesnė (mažiau kaip 30 proc.). Vienas iš mokesčių sistemos tobulinimo veiksmų – požiūrio į šią sistemą pakeitimas, t.y. ūkio subjektų, vengiančių mokėti mokesčius, veiklos sąlygų sugriežtinimas. Valstybė turi operatyviai reaguoti į privačiame sektoriuje susidariusias neigiamas mokesčių planavimo schemas.

Lietuvoje didžioji valstybės išlaidų dalis tenka švietimo, sveikatos apsaugos, visuomeninėms paslaugoms (viešosios tvarkos palaikymo, valstybės gynimo, valdymo) teikti. Integracijos į ES ir NATO laikotarpiu buvo padidintas finansavimas, susijęs su stojimu į šias organizacijas, pvz., išlaidos krašto apsaugai. Būtina užtikrinti finansavimą tų poreikių, kurių negali užtikrinti privatus sektorius.

Valstybės biudžeto deficitas dengiamas paskolomis. Valstybė turi vykdyti kryptingą ir gerai apgalvotą skolinimosi politiką – užtikrinti visišką skolinimosi poreikio finansavimą laiku ir padarant kuo mažiau išlaidų bei patiriant tik priimtiną riziką, neviršijant nustatytų valstybės skolos ir skolinimosi llimitų.

Siekiant užtikrinti programinį ir skaidrų biudžetą, pagrįsti jį strateginio planavimo principais ir aiškiai orientuoti jį į visuomenės raidos prioritetus, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma.IŠVADOS

1. Biudžetas – tai valstybės pajamų ir išlaidų planas tam tikram laikui, patvirtintas įstatymu. Lietuvos biudžetinę sistemą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai, kartu vadinami nacionaliniu biudžetu.

2. Biudžetas vertinamas kaip vyriausybės politikos realizavimo, valstybės valdymo ir administravimo, ekonominio reguliavimo ir finansinio valdymo priemonė.

3. Biudžeto politika vykdoma vyriausybei keičiant savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Politika, pasireiškianti vyriausybės išlaidų didinimu, mokesčių mažinimu (arba transferinių išmokų didinimu) arba abiejų šių priemonių derinimu, vadinama skatinančiąja. Stabdančioji politika pasireiškia išlaidų mažinimu, mokesčių didinimu (transferinių išmokų mažinimu) arba abiejų priemonių derinimu. Neigiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto deficitas. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto perteklius.

4. Vyriausybės vykdomą politiką rodo nacionalinis ir valstybės biudžetai.

5. Dinamiškai besivystančios ekonomikos sąlygomis, kai egzistuoja stabilūs ir efektyvūs tarptautiniai santykiai, biudžeto deficitas nebaisus, jei yra ne didesnis kaip 3 – 4% nuo BVP.

6. Biudžeto procesas apima biudžeto projekto sudarymą, svarstymą, tvirtinimą, vykdymą ir kontrolę. Viena iš svarbiausių biudžetinio proceso stadijų yra biudžeto projekto sudarymas, nes jame atsispindi valstybės biudžeto politika. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto sudarymą organizuoja Vyriausybė, projektą rengia Finansų ministerija trejiems biudžetiniams metams. Seimui balsavimu patvirtinus biudžeto projektą, jis tampa įstatymu,

o pasirašius Respublikos Prezidentui, šis įstatymas įsigalioja. Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Biudžeto vykdymo etape išskiriamos dvi pagrindinės sritys: biudžeto pajamų vykdymas ir biudžeto išlaidų vykdymas. Eilinis biudžeto ciklas Lietuvoje trunka vidutiniškai 2 metus.

7. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos klasifikuojamos į mokestines ir nemokestines pajamas. Didžiausią LR valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamų dalį sudaro mokestinės pajamos, o didžiausią jų dalį sudaro gyventojų pajamų, pelno mokesčiai, akcizai bei pridėtinės vertės mokestis (PVM).

8. Nacionalinio biudžeto pajamos naudojamos pagrindinėms valstybės funkcijoms – ekonominei, ssocialinei ir kitoms – finansuoti. Tai ir sudaro nacionalinio biudžeto išlaidas. Lietuvos Respublikos biudžetas yra socialiai orientuotas – maždaug pusę jo išlaidų sudaro išlaidos socialinei sferai. Didžioji valstybės išlaidų dalis tenka švietimo, sveikatos apsaugos, visuomeninėms paslaugoms teikti. Integracijos į ES ir NATO laikotarpiu buvo padidintas finansavimas, susijęs su stojimu į šias organizacijas.

9. 1998 – 2003 m. biudžeto balanse vyravo deficitas. Didžiausias biudžeto deficitas buvo 1996 m., mažiausias – 1999 m. Europos Sąjungos šalims ir pretendentėms pagal Mastrichto sutartyje nustatytus finansinio stabilumo kkriterijus biudžeto deficitas negali viršyti 3 % nuo BVP. Lietuva neviršija ES nustatyto finansinio stabilumo kriterijaus.

10. 2005 m. valstybės ir savivaldybių biudžetuose numatytos apie 2 mlrd. litų didesnės nei šiemet biudžeto pajamos ir asignavimai bei ypatingas dėmesys socialiai jautrių sričių finansavimui.

11. Lietuvoje vvykdoma griežta biudžetinė politika suteikia galimybę mažinti fiskalinį deficitą, siekti cikliškai subalansuoto biudžeto, didina ekonomikos atsparumą. Tačiau siekiant pagerinti LR valstybės biudžeto planavimą ir biudžeto procedūras, patobulinti finansinių išteklių valdymą ir kontrolę, padidinti procesų viešumą ir skaidrumą, Lietuvoje vykdoma biudžetinės sistemos reforma.LITERATŪRA

1. Bagdzevičienė R. Ekonominių dėsningumų valdymas rinkos ekonomikos sąlygomis: makroekonomika: mokomoji knyga / R. Bagdzevičienė, R. Dapkus, D. Štreimikienė. – Kaunas, 2003. 165 p.

2. Buckiūnienė O. Lietuvos finansų sistema: mokomoji knyga / O. Buckiūnienė, V. Meidūnas, P. Puzinauskas. – Vilnius, 2003. 167 p.

3. Levišauskaitė K. Valstybės finansai: vadovėlis / K. Levišauskaitė, G. Rūškys. – Kaunas, 2003. 179 p.

4. Lietuvos statistikos metraštis 1998 = Statistical yearbook of Lithuania 1998. Vilnius, 1998

5. Lietuvos statistikos metraštis 2000 = Statistical yearbook of Lithuania 2000. Vilnius, 2000

6. Lietuvos statistikos metraštis 22003 = Statistical yearbook of Lithuania 2003. Vilnius, 2003

7. Lukaševičius K. Verslas ir mokesčiai: monografija. – Kaunas, 1999. 156 p.

8. Makroekonomika / Kauno technologijos universitetas. – Kaunas, 2001. 615 p.

9. Meidūnas V. Finansai / V. Meidūnas, P. Puzinauskas. – Vilnius, 2003. 132 p.

10. Naraškevičiūtė V. Valstybės finansai: mokomoji knyga / V. Naraškevičiūtė, A. Lakštutienė. – Kaunas, 2003. 72 p.

11. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas. Prieiga per Internetą:

12. Lietuvos Respublikos Finansų Ministerijos internetinis puslapis:

13. Lietuvos Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės internetinis puslapis:

14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės iinternetinis puslapis:

15. Valstybės ilgalaikės raidos strategija. Prieiga per internetą: