Infliacija

PLANAS

• Įvadas.

• Infliacijos turinys.

• Infliacijos formos.

• Infliacijos matavimo būdai.

• Infliacijos priežastys.

• Netikėta infliacija: kas laimi ir kas praranda?

• Infliacinis mokestis ir senjoražas.

• Defliacija.

• Antiinfliacinės priemonės.

• Išvados.

ĮVADAS

Infliacija yra viena opiausių ir sudėtingiausių šuolaikinių makroekonominių problemų. Ji pasireiškia prekių kainų kilimu bei pinigų nuvertėjimu ir neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių padarinių. Nepaisant infliacijos tempų mažėjimo pastaraisiais metais, ji tebėra aktuali. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu.

INFLIACIJOS TURINYS

Infliacija yra pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų kilimu. Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra ttam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas. Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios (arba net gali sumažėti).

Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Todėl kai kada tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų. Tačiau iš esmės infliacija susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kkartą pavartotas JAV pilietinio karo metais (1861 – 1865 m.), kai į apyvartą buvo išleista gausybė popierinių pinigų. Pats infliacijos terminas kilęs iš lotyniško žodžio „inflatio“, reiškiančio išpūtimą.

Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų. Tačiau iki XX a. prekių kainos ppadvigubėdavo per 70-100 metų, todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo turimų pinigų nuvertėjimo. Net ir XX a. pradžioje vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikino pobūdžio, daugiausiai susijusi su karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis negandomis. Dažnai ją sukeldavo epidemijos. Ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vargo vaikais.

INFLIACIJOS FORMOS

Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima suskirstyti įvfairiais požiūriais, t. y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t. t.

Pagal vietą infliacija gali būti lokalinė, pasireiškianti atskirose šalyse, ir pasaulinė, apimanti visas šalis arba šalių grupes. Ankstesniais laikais infliacija buvo vietinė,pasireikšdavo atskirose šalyse, dažniausiai trukdavo neilgai ir baigdavosi pinigų reformomis. Dabr vykstanti infliacija yra pasaulinė. Nepaisant to, šios problemos aktualumas įvairiose šalyse nėra vienodas.

Pagal rreiškimosi pobūdį infliacija gali būti atvira ir paslėpta. Atvira infliacija pasireiškia kainų kilimu ir „matoma„ išorėje. Paslėptos infliacijos esmė ta, kad kainos formaliai gali išlikti nepakitusios arba didėja ne taip sparčiai, esant atvirai infliacijai. Paslėpta infliacija asiranda tada, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą ir susidaro prekių stygius. Tai buvo būdinga socialistinėms šalims. Ten infliacija buvo tramdoma administraciniais būdais. Dėl to dažniausiai didėja deficito mastai, gali būti įvedami talonai ir t. t. Be to, paslėpta infliacija pasireiškia ir tuomet, kai kkainų kilimas dirbtinai stabdomas, nustatant viršutines jų kilimo ribas.

Pagal infliacijos mastą, arba intensyvumą, išskiriama šliažiančioji, šuoliuojančioji infliacija ir hiperinfliacija.

Šliaužiančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla lėtai, bet pastoviai. Jos numatymas nesudėtingas – paprastos ekstrapoliacijos būdu, prie jos galima prisitaikyti. Tai slenkančioji, lėtoji, saikinga infliacija.

Ji trunka ilgai, tačiau jos tempai nėra dideli. Ekonomistų nuomone, ši infliacija gali siekti 3 -7 proc. per metus, o dabartiniu metu 1 – 3 proc. Tuo atveju pinigų perkamoji galia iš esmės nepakinta.

Šuoliuojančioji infliacija – tai infliacija, kai kainos kyla gana staigiai, šuoliškai ir turi tendenciją didėti.

Ekonomiškai stipriose šalyse kainų kilimas šiuo atveju gali siekti 25 -30 procš per metus. Ūkinės sutartys tuomet sudaromos, įvertinus infliacijos lygį, arba siejamos su tvirta valiuta.

Hiperinfliacija – tai infliacija, kuri pasižymi ypač dideliais tempais.

Remiantis klasikiniu Kolumbijos universiteto ekonomisto Filipo Kagano apibūdinimu, hiperinfliacija yra tuomet, kai kainų kilimo tempai viršija 50 proc. per mėnesį. Tuo atveju metiniai jos tempai siekia beveik 13 000 proc.! hiperinfliacija nėra dažnas reškinys: per visą pasaulio istoriją iki XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio žinoma tik 15 jos atvejų. Tačiau pastaraisiais metais ji padažnėjo: pvz., 9 – o dešimtmečio antroje pusėje pastebėti net 7 hiperinfliacijos atvejai.

Pirmuoju labai aukštos infliacijos pavyzdžiu laikoma infliacija, kilusi antikos laikais RRomos imperijoje III amžiuje. Vis dėl to iki XX amžiaus žinomi tik 3 itin aukštos infliacijos atvejai, be to, nė vienas jų nepasiekė F. Kagano nustatytos ribos.

Hiperinfliacijos preižastys – politiniai sukrėtimai, karai, pokario sunkumai, ūkio chaosas. Taip buvo, pvz., Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo; Vengrijoje, Kinijoje, Japonijoje – po Antrojo pasaulinio karo. Kainos šiose šalyse kai kuriais metais pakildavo po 20 000 proc. kas mėnesį.

Hiperinfliacijos sąlygomis smarkiai padidėja pinigų spausdinimo kaštai, o popierinių pinigų perkamoji galia gali kristi žemiau už jiems pagaminti sunaudoto popieriaus vertę. Žmonės nustoja tikėję pinigais, dažnai pereinama prie natūralių mainų. Todėl hiperinfliaciją galima vertinti kaip didelę nelaimę.

INFLIACIJOS MATAVIMO BŪDAI

Pinigų „vertės“ pasikeitimus galima išmatuoti tik bendrojo kainų lygio pokyčiais.

Infliacijos tempams įvertinti dažniausiai pasitelkiami kainų indeksai. Tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laiką. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai. Plačiausiai naudojamas vartotjų kainų indeksas – CPI. Jis skaičiuojamas tik vartojimo prekėms ir paslaugoms. Jį nustatant, atsižvelgiama į prekės ar paslaugos lyginamąjį svorį šeimos vartojimo išlaidose.

Vartotojų kainų indeksas apskaičiuojamas pakankamai operatyviai ir palyginti nesunkiai. Gali būti nustatomi mėnesiniai, ketvirtiniai, metiniai CPI dydžiai.

Infliacijos tempams įvertinti naudojamas ir bendrojo vidaus produkto defliatorius. Jis parodo, kaip kinta visų šalies prekių ir ppaslaugų kainos. Jis tiksliau atspindi infliacinius procesus, nes apskaičiuojamas visoms BVP sudėtinėms dalims: vartojimo reikmėms, investicinėms prekėms, eksporto prekiams. Tačiau BVP defliatorius dažniausiai apskaičiuojamas kartą per metus, nustatant realųjį BVP. Jį apskaičiuoti žymiai sunkiau, galutinis jo dydis dažnai koreguojamas. Todėl, nustatant infliacijos lygį, praktiškai BVP defliatoriumi naudojamasi žymiai rečiau negu vartotojų kainų indeksu. Tyrimais nustatyta, kad tarp CPI ir BVP defliatoriaus didelių skirtumų nėra. Šių dydžių ryšio glaudumą atspindintis koreliacijos koficientas 1971 – 1995 m. Buvo lygus 0,9943. Vadinasi, šių dydžių skirtumas nėra toks žymus, kad vieno rodiklio pakeitimas kitu galėtų veikti rezultatus, šiuo atveju – infliacijos tempų nustatymą.

Infliacijos tempas nustatomas taip:

Infliacijos laipsnis arba tempas = nominalių pinigų pasiūlos padidėjimas –grynųjų pinigų paklausos augimas

Kai gryųjų pinigų paklausa neauga, infliacijos tempas bus lygus nominalių pinigų kiekio augimui. Kyla klausimas, ar gali būti atvejų, kai grynųjų pinigų paklausos kitimai bus maži, palyginus su nominalių pinigų kiekio ir kainų kitimais? Taip. Kadangi realiosios pajamos ir palūkanų norma keičiasi per metus nežymiai, pinigų paklausa keičiasi lėtai. Tuo tarpu sparčiai didėjantis nominalių pinigų kiekis neišvengiamai sukelia didelį kainų kilimą.

Infliacijos tempas nustatomas dar ir taip:

Reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos tempas

Daugelio šalių statistikos duomenys rodo, kad nors ir nevisiškai tiksliai, ši

hipotezė realizuojama į aukštą infliacijos laipsnį atsiliepia atitinkamos palūkanų normos padidėjimas. Iš to išeina, kad pinigų kiekio augimas sukelia ne tik infliaciją, bet ir nominalios palūkanų normos augimą. Dėl to keičiasi grynųjų pinigų paklausa ir kol prie jos prisitaiko pasiūla, reikia, kad pinigai ir kainos didėtų skirtingais tempais.

INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Nustatyti infliacijos priežastis nelengva. Ji visos ekonomikos būklės atspindys, nors ir pasireiškia pinigų sferoje. Amerikiečių ekonomistas M. Fridmanas tvirtina, kad infliacija visada ir visur – piniginis reiškinys. Pasak jo, infliaciją sukelia per ddidelis pinigų kiekis. Prekių paklausos perteklių monetaristai motyvuoja pinigų pasiūlos augimu. Jeigu vyriausybė, šoktelėjus prekių pasiūlai dėl gamybos kaštų ir kainų išaugimo, nepadidintų nominalių pnigų pasiūlos, realių pinigų pasiūla sumažėtų. Dėl to pakiltų palūkanų norme, o tai, savo ruožtu, netruktų sumažinti grynųjų pinigų paklausą. Bet aukštesnė palūkanų norma sumažintų visuomeninę paklausą prekėms, atsirastų jų perteklius. Mažėtų kainos, atlyginimai ir užimtumas. Pinigų rinkos pusiausvyra atsustatytų.

Alternatyva atlyginimų ir kainų šoktelėjimo savireguliacijai yra vyriausybės monetarinė politika. Ši politika reaguoja į pasiūlos šoktelėjimą, versdama vvyriausybę padidinti nominalių pinigų pasiūlą tiek, kad būtų išvengta realių pinigų pasiūlos pokyčio per trumpą laiką.

Kai į kainų kilimą reaguojama pinigų pasiūlos didinimu, realiųjų pinigų kiekis lieka pastovus ir nekinta palūkanų norma. Ekonomika pasilieka visiško užimtumo būsenoje, tačiau esant aukštesnėms kkainoms ir nominaliems atlyginimams.

NETIKĖTA INFLIACIJA: KAS LAIMI IR KAS PRARANDA?

Nuostoliai dėl infliacijos toli gražu nėra tokie aiškūs kaip nuostoliai dėl nedarbo. Tai gal kiek ir netikėta, nes juk visi supranta, jog infliacija – tai blogai. Tačiau kiekvieną sandėrį sudaro pardavėjas ir pirkėjas. Jei pakyla kaina, tai pirkėjas pralaimi, o pardavėjas laimi. Analizuojant infliaciją reikalingi kiti argumentai. Nedarbas – tai aiškus nuostolis, nes gaminama mažiau prekių bei paslaugų. Tuo tarpu veikiant infliacijai atsiranda ir laimėtojų, ir prarandančiųjų.

Prarandantieji.

Dėl infliacijos sumažėja pinigų vertė. Taigi pralaimi visi tei, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma. Tai yra:

 Žmonės, kurių atlyginimai išreiškiami fiksuotu dydžiu.

 Verslininkai, įsipareigoję ateityje pateikti prekes bei paslaugas už pastovią kainą.

 Pensininkai, gaunantys pastovias pensijas.

 Tie, kurie pirko obligacijas ar paskolino pinigus kitais būdais, nes jiems grąžinama sskola nuvertėjusiais pinigais.

Laimėtojai.

Bevei visiems aišku, kad kai kurie žmonės pralaimi dėl netikėtos infliacijos. Tuo tarpu ne visi pastebi, jog kai kas ir laimi. Tie verslininkai, kurie darbuotojams moka pastovų atlyginimą, gali pasipelnyti, jei parduodamų prekių kainos augs greičiau negu gamybos kaštai.

Daug laimėjo tie, kurie Vakarų šalyse 7- ojo dešimtmečio pradžioje ėmė paskolas namams pirkti. Dėl staigios ir netikėtos infliacijos jų skolos beveik išnyko. Jie lengvai išsipirko učstatytus namus. Tačiau jų vaikams dabar kur kas sunkiau įsigyti namus, nes visi tikisi iinfliacijos.

INFLIACINIS MOKESTIS IR SENJORAŽAS

Kyla klausimas, kodėl negalima didnti mokesčių ir sumažinti biudžeto deficito? Pirmiausia, mokesčius padidinti sunku – reikia turėti daugumą parlamente. Antra, mokesčių normų didinimas turi tam tikras objektyvias ribas. Trečia, yra šalių, kuriose mokesčius surinkti keblu dėl politinių nesutarimų ilgalaikės mokesčių mokėjimo vengimo tradicijos (pvz., Italijoje).

Papildomas pinigų išleidimas gali būti traktuojamas kaip infliacinio mokesčio įvedimas – tai piniginio kapitalo savininkų nuostoliai dėl infliacijos.

Infliacinį mokestį pirmiausia moka visi, kas turi grynųjų pinigų. Kylant kainoms, jų realioji vertė krinta. Kai išleidžiama daugiau pinigų, sumažėja ir „senųjų“, anksčiau išleistų vertė. Todėl infliacinį mokestį supaprastintai galima pavadinti grynų pinigų mokesčiu. Be abejo, „apmokestinami“ ir kiti pinigų pasiūlos elementai, pirmiausia čekiniai indėliai.

Infliacinis mokestis patenka į valstybės biudžetą, todėl jis gali būti traktuojamas kaip valstybės pajamos. Tai vadinamas senjoražas. Jo pavadinimas kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „seigneuriage“, reškiančio dvarininko, valdovo teisę.

Senjoražas – tai pajamos, kurias gauna valstybė dėl savo monopolinės teisės spausdinti pinigus, tai skirtumas tarp papildomai išleistų pinigų sumos ir jų išleidimo išlaidų.

Pinigų spausdinimas praktiškai nedaug tekainuoja, o pinigai gali būti iškeisti į prekes ir paslaugas. Vadinasi, senjoražas gali būti išreikštas pinigų, išleistų į apyvartą tam tikru metu, perkamąja galia.

Gaudama pajamų iš infliacinio mokesčio, vyriausybė gali padidinti savas išlaidas, nedidindama įprastinių mokesčių (retesniais aatvejais juos net mažindama).

DEFLIACIJA

Defliacija reiškia ekonominį smukimą. Defliacija – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio sumažėjimas per tam tikrą laiką.

Kitaip tariant, defliacijos laikotarpiu kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Jeigu valstybės infliacijos tempai yra per greiti arba prekybos deficitas per didelis, tai vyriausybė gali nuslopinti ekonominį aktyvumą, padidindama mokesčius ir mažindama vartojimą. Defliacijos metu menkiau skatinamos išlaidos, todėl sustabdomas kainų kilimas, sumažėja importas. Taigi defliacija gali privesti prie deinfliacijos – kainų kritimo, t. y. Priešingo infliacijai proceso.

Kainų kritimas, jeigu jis toks didelis, kad pasireiškia kaip defliacija, šalies ūkį taip pat neigiamai, nes slopina jo aktyvumą, kenkia verslui. Sumažindamas arba išvis likviduodamas pelno galimybę, kainų smukimas slopina verslininkystę, verčia siaurinti gamybą ir didina nedarbą. Kai kainos ima mažėti, jau pagamintos prekės turi būti parduotos mažesnėmis kainomis, nei buvo manyta imantis gamybos. Numatytas pelnas sumažėja arba jo visai nelieka, gamyba apribojama, įmonėms darosi sunku išmokėti atlyginimus, nes jie nemačėja taip greitai kaip kainos (sunku rasti darbuotojų, sutinkančių gauti mažesnį darbo užmokestį, – atlyginimai beveik visada atsilieka nuo kainų svyravimo), pridėtinės išlaidos, skaičiuojant produkcijos vienetui, ir gamybos išlaidos, palyginti su relizavimo kainomis, santykiškai padidėja, gamyklos lieka nevisiškai apkrautos, didėja nedarbas ir sumažėja dividendai. Todėl apskritai mažėja visuomenės bbendroji perkamoji galia ir gamyba ima smukti. Skolų grąžinimas ir palūkanų mokėjimas tampa didele našta kaip tik tuo metu, kai gamintojai mažiausiai pajėgūs tai daryti, todėl nemažai jų bankrutuoja.

Tačiau yra viena visuomenės dalis, kuri turi iš to naudą. Fiksuotas pajamas gaunantys žmonės dabar gali pirkti mažesnėmis kainomis daugiau, ir jų gyvenimo lygis turi tendenciją kilti. Tigi tiek pinigų vertės kritimas, tiek pinigų pabrangimas valstybės ūkį veikia neigiamai. Tik pinigų perkamosios galios pastovumas gali laiduoti viso valstybės ūkio ir atskirų narių gerovę.

ANTIINFLIACINĖS PRIEMONĖS

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa atitinkama vyriausybės ūkio politika. Atskirų priemonių arsenale yra darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, indeksavimas.

Laikina darbo užmokesčio ir kainų kontrolė yra tiesioginis infliacijos tramdymo būdas – visišai sustabdant darbo užmokesčio ir kainų lygio augimą („įšaldant“ juos) arba vyriausybei reglamentuojant jų augimą (nustatant kiekybines ribas). Iš pirmo žvilgsnio toks būdas atrodo efektyvesnis, vienu sprendimu sustabdomas kainų ir darbo užmokesčio augimas, taigi infliacija paprasčiausiai pasmaugiama. Tokio „nešvelnaus“ vyriausybės įsikišimo į rinkos jėgų tvarkomus procesus pagrindas yra faktas, kad infliacija daugiausia sąlygojama „infliacinės psichologijos“ – pirkėjų ir pardavėjų manymo, kad kainos, pernai padidėjusios ir toliau kils. Laikinas (kelių mėnesių) kainų ir darbo užmokesčio lygio įšaldymas arba kiek ilgiau trunkantis jų pristabdymas tesiniais aktais buvo

nesyk panaudotas pokario metais tiek JAV, tiek Vakarų Europos šalyse.

Praktika parodė, kad tokios priemonės sukelia tik labai trumpalaikį efektą. Iš tiesų, neleidžiant augti kainoms ir samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčiui, infliacija sulėtėja. Jei dar vyriausybė paleidžiaveikti ekspansines politikos priemones, t. y. Padidina visuminę paklausą, kainų lygio stabilizavimas sukalie ir žymų nedarbo sumažėjimą. Tačiau pasibaigus tokio reguliavimo laikui, ekonomika „atsiima“, ką praradusi – infliacija keleriopai paspartėja, vėl ima didėti nedarbas, ir „įšaldymu“ spręstos problemos iškyla visuomenei dar stambesnėmis ir aštresnėmis formomis.

Yra ir kkita nuomonė – laikinams atlyginimų ir kainų įšaldymas neduoda reikiamo rezultato, bet gal galima pakankamai švelniomis formomis nuolat, visą laiką kontroliuoti tuos dydžius? Juk kol atlyginimai ir kainos būna įšaldyti, ekonomikoje tiek infliacija, tiek ir nedarbas iš tikrųjų būna pažaboti, ir ūkis rutuliojasi gan tolygiai.

Šitoks siūlymas ignoruoja pačių rinkos ūkių esmę. Daug kartų padidinta valdininkų armija iš tikrųjų sugebėtų efektyviai kontroliuoti prekių kainas. Jos nebekiltų.bet valdininkai neužtikrins pačių prekių. Prekės fiksuotomis, žemiau pusiausvyros esančiomis kainomis būtų išperkamos, atsirastų prekių stygius. DDėsningai kristų prekių kokybė – tai natūrali prekių stygiaus pasekmė. Palaipsniui atsirastų favoritizmas („pažintys“), eilės, kyšiai, natūralūs mainai, plėtotųsi „juodoji rinka“. Kainų įšaldymas dezorientuoja efektyvų išteklių lokalizavimą.

Kiek sėkmingesnų gali būti ilgalaikė darbo užmokesčio ir kainų kontrolė, kuri, vyriausybėd tarpininkavimu, įdiegiama ssavanorišku bedarbių ir profsąjungų abipusių nuolaidų, kompromisų būdu. Ši politika populiari mažose valstybėse, kurios itin smarkiai susijusios su tarptautine ekonomine konjunktūra. Bet ilgai toks įmonininkų ir profsąjungų harmoningas bendradarbiavimas negali tęstis.

Ekonomikos teorija tvirtina, kad nei laikina, nei nuolatinė kainų kontrolė negali iš esmės pakeisti infliacijos ir nedarbo ryšio. Ji gali pagerinti padėtį tik laikinai ir išoriškai.

IŠVADOS

Mano nuomone, infliacija atsiliepia šalies ir visuomenės ekonominei padėčiai, palieka žymų pėdsaką šalies istorijoje. Vykstant infliacijai dauguma žmonių skursta, dalis lieka nepaliesti, o tik nedaugelis žmonių pasipelno. Infliacija visiškai sužlugdo žmogaus materialųjį pasaulį ir palieka žmogų tik egzistencijai. Pinigų nuvertėjimas iššaukia kainų kilimą, tuo žmonėms sukeldami vargą ir skurdą. Tik nedaugelis nejaučia infliacijos pasekmių.

PLANAS

• Įvadas.

• Infliacijos turinys.

• Infliacijos formos.

• Infliacijos matavimo būdai.

• Infliacijos priežastys.

• Netikėta infliacija: kas laimi ir kas praranda?

• Infliacinis mmokestis ir senjoražas.

• Defliacija.

• Antiinfliacinės priemonės.

• Išvados.

NAUDOTA LITERATŪRA

B. Martinkus, V. Žilinskas

„Ekonomikos pagrindai“

A. Jakutis, V. Petraševičius, A. Stepanovas

„Ekonomikos teorijos pagrindai“

Kauno technologijos univeritetas

„Makroekonomika“